Civilinė byla Nr. 3K-3-506/2013 (S)

                                Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

                                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos:

114.8.2; 116.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 22 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovams R. B. ir R. B., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Lamaring“ dėl be pagrindo gautų lėšų grąžinimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, 1964 m. CK 179 straipsnio pagrindu prašydamas iš atsakovų priteisti solidariai 1 013 226,60 Lt (949 900 Lt skolos ir 63 326,67 Lt palūkanų). Ieškovas nurodė, kad 1994 m. kovo 4 d. su komerciniu banku „Balticbank“ (toliau – Bankas) sudarė 1 167 088,52 Lt paskolos sutartį, kurios pagrindu ši suma buvo pervesta į jo sąskaitą. 1994 m. kovo 9 d. banko pavedimu iš ieškovo sąskaitos 949 900 Lt buvo pervesta į atsakovo R. B. sąskaitą, esančią tame pačiame banke, įvykdant šio atsakovo prievolę, kylančią iš jo ir Banko sudarytos paskolos sutarties. Ieškovas manė, kad nepraleido ieškinio senaties termino. Abiejų atsakovų solidariąją atsakomybę grindė tuo, kad pinigai be pagrindo buvo gauti abiejų atsakovų naudai. Kadangi atsakovai sudarė santuokos nutraukimo teisinių padarinių sutartį, tai ieškovas reikalavo pripažinti ją negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nurodydamas, kad tokia sutartimi buvo pažeistos jo, kaip kreditoriaus, teisės.

Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodydami, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, kuris pasibaigė 1997 m. kovo 9 d., t. y. praėjus trejiems metams po pinigų pervedimo iš ieškovo sąskaitos Banke į atsakovo R. B. sąskaitą. Atsakovai taip pat paaiškino, kad atsakovas R. B. jokiais veiksmais ar neveikimu neišreiškė valios panaudoti kredito sutarties pagrindu į jo sąskaitą Banke pervestus pinigus, jie panaudoti be atsakovo žinios ir valios ne atsakovo interesais ir ne jo naudai. Nesant atsakovo prievolės, nėra ir pagrindo ieškovui ją įvykdyti už atsakovą. Be to, atsakovai nepažįsta ieškovo ir iki 2005 m. sausio mėn. nežinojo apie ieškovo pinigais vykdytus mokėjimus į Banke atsakovo vardu atidarytą sąskaitą, nebuvo informuoti apie ieškovo ketinimą už atsakovą įvykdyti kokią nors prievolę bankui. Dėl jų solidarumo atsakovai nurodė, kad pagal kredito sutartis atsakovo R. B. sudaryta vienvaldiškai be sutuoktinės dalyvavimo ir pritarimo, todėl nėra pagrindo solidariajai atsakomybei net ir tuo atveju, jeigu būtų patvirtinti kiti ieškovo reikalavimą grindžiantys argumentai.

Teismo posėdyje ieškovas pakeitė ieškinio teisinį pagrindą, nurodydamas, kad atsakovas be pagrindo gavo ieškinyje nurodytą sumą.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Bankas garantavo UAB leidyklos „Šachmatai“ prievolių Lietuvos taupomajam bankui įvykdymą. 1994 m. vasario 8 d. Lietuvos taupomasis bankas pateikė Bankui inkasinį pavedimą, reikalaudamas iš jo 949 900 Lt, mokėtinų už UAB leidyklos „Šachmatai“ skolą. Siekdamas nuslėpti nuostolį dėl garantijos išdavimo, Bankas 1994 m. vasario 9 d. pasirašė su atsakovu R. B. kredito sutartį, pagal kurią Bankas įsipareigojo suteikti atsakovui 949 900 Lt kreditą iki 1994 m. kovo 9 d. Kreditas suteiktas 1994 m. vasario 9 d. Banko kredito komiteto sprendimu, pažeidžiant Banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką ir sutarties nuostatą dėl įpareigojimo paskolos gavėjui užtikrinti prievolių įvykdymą visu savo turtu. Pažeidimai išduodant kreditą fiksuoti ir Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1997 m. kovo 25 d. akte. Byloje esantis Banko valdytojo nurodymas buhalterijai įrodo atsakovo R. B. teiginį, kad jis negavo pinigų iš Banko ir neįgijo realios teisės disponuoti paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma: pinigus Bankas pervedė į atsakovo vardu atidarytą sąskaitą be jo valios ir jam nežinant, kitą dieną po paskolos sutarties sudarymo pinigai pervesti Lietuvos taupomajam bankui vykdant Banko prievolę, t. y. panaudoti paties Banko, suteikusio paskolą, valia ir Banko naudai. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas R. B. pinigų pagal 1994 m. vasario 9 d. sutartį su Banku negavo, todėl jam neatsirado prievolės grąžinti paskolą. Kadangi Bankas panaudojo pinigus, numatytus paskolos sutartyje su atsakovu, savo prievolei tretiesiems asmenims vykdyti ir tai atliko be atsakovo valios, tai teismas sprendė, kad atsakovo ir Banko paskolos sutartis buvo apsimestinė, pasirašyta siekiant vykdyti Banko prievoles tretiesiems asmenims. Sutarties apsimestinį pobūdį, teismo nuomone, patvirtino ir šios sutarties šalių veiksmai bei nustatyti jų tikrieji ketinimai – Banko siekis sudaroma sutartimi pridengti savo prievolių tretiesiems asmenims vykdymą, atsakovo R. B. formalus dalyvavimas tik pasirašant kredito sutartį, neteikiant Bankui paskolos panaudojimą pagrindžiančių planų, užtikrinimo priemonių, taip pat aktyvus Banko disponavimas kredito sąskaitoje buvusiais pinigais be atsakovo valios. Dėl to ex officio teismas pripažino Banko ir atsakovo 1994 m. vasario 9 d. paskolos sutartį negaliojančia nuo jos pasirašymo dienos.

1994 m. kovo 9 d. iš ieškovo sąskaitos buvo atliktas mokėjimas į atsakovo R. B. vardu atidarytą sąskaitą, pervedant į ją pinigus keliais mokėjimo pavedimais: vienu pavedimu pervesta 949 900 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodant paskolos dengimą), kitu – 217 188,52 Lt (25 330,67 Lt ir 37 996 Lt iš šios sumos pervesti kaip palūkanos). Iš viso iš ieškovo į atsakovo sąskaitos, esančias tame pačiame Banke, pervesta 1013 22, 67 Lt. Teismas sprendė, kad ieškovo paskolos sutartis su Banku įvykdyta – Bankas susigrąžino pinigus, pervestus į ieškovo sąskaitą paskolos sutarties pagrindu, pervesdamas juos į atsakovo R. B. sąskaitą, kuria jis nesinaudojo ir nebegalėjo naudotis, nes sąskaita buvo atidaryta specialiai 1994 m. vasario 9 d. paskolos sutarčiai aptarnauti. Teismas nurodė, kad ieškovo ir Banko paskolos sutartis sudaryta ne dėl to, jog kredituoti ieškovo verslą, bet paslėpti neteisėtus fiktyvius ir apsimestinius sandorius bei banko operacijas. Dėl šios priežasties sandorius, kuriais buvo atlikti pavedimai iš ieškovo į atsakovo sąskaitą, teismas pripažino apsimestiniais ir dėl to niekiniais (1964 m. CK 52 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad jo ištirtos ir nustatytos aplinkybės dėl Banko apsimestinių sandorių sudarymo, siekiant paslėpti neteisėtos veiklos pėdsakus, nebuvo tirtos civilinėse bylose, kuriose priimti teismo sprendimai nagrinėjant ginčus tarp byloje dalyvaujančių asmenų, ir sprendė, jog tokios aplinkybės gali būti nustatomos šiuo sprendimu, teismui nesant suvaržyto prejudicinių faktų galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Be to, teismo naujai nustatytos aplinkybės nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyto Banko ir ieškovo sutarties sudarymo prejudicinio fakto.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 14 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad, įvertinusi bylos duomenis, nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog teismas peržengė ieškinio ribas, netinkamai įvertino sandorių sudarymo bei jų vykdymo aplinkybes. Jos įsitikinimu, teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino visas bylos faktines aplinkybes, atskleidė nagrinėjamos bylos esmę.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovas, siekdamas iš atsakovų prisiteisti pinigus, yra nenuoseklus, nes vienu metu teigia, jog pinigus pervedė į atsakovo sąskaitą, įvykdydamas atsakovo prievolę grąžinti paskolą bankui, gavęs atsakovo pritarimą tylėjimu (1964 m. CK 179 straipsnis), vėliau – tokios skolininko prievolės nevykdė, nes neturėjo atsakovo sutikimo, todėl atsakovo sąskaitoje atsidūrę pinigai pripažintini gauti be pagrindo. Kolegija nurodė, kad teismas nustatė pinigų judėjimo mechanizmą ir šių piniginių operacijų tikslus. Rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimas įrodyta, kad pinigai (ieškovo paskola su palūkanomis) be atsakovo žinios pervesti į jo vardu atidarytą specialią Banko sąskaitą; ieškovas neturėjo pareigos įvykdyti prievolės už atsakovą, nes šis tokios neturėjo, o pinigais pasinaudojo pats Bankas, tą pačią dieną (1994 m. vasario 9–ąją) pervesdamas pinigus į Lietuvos taupomojo banko sąskaitą ir taip įvykdydamas Lietuvos taupomajam bankui savo prievolę, kilusią iš Lietuvos taupomojo banko ir KB „Balticbank“ garantinės sutarties. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, neturėdamas realios paskolos prievolės Bankui, neturėjo ir pareigos tariamą prievolę įvykdyti. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neturėjo pagrindo įvykdyti prievolę už atsakovą dar ir dėl to, kad šalys (ieškovas ir atsakovas) nebuvo sudariusios paskolos ar prievolės įvykdymo už atsakovą sutarčių, ir sprendė, jog ieškovo reikalavimas atsakovams neįrodytas.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas K. Kamblevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba teismų procesinius sprendimus pakeisti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Dėl skirtingus materialiuosius padarinius sukuriančių teismų sprendimų galiojimo vienu metu. Kasatorius pažymi, kad skundžiamuose žemesnių instancijų teismų sprendimuose konstatuota, jog kasatoriaus 1994 m. kovo 4 d. sudarytos su Banku ir atsakovo 1994 m. vasario 9 d. su Banku sudarytos kredito sutartys yra niekinės ir negaliojančios nuo sudarymo momento. Teismų konstatuota ir tai, kad kasatoriui 1994 m. kovo 4 d. kredito sutarties pagrindu turėję būti išmokėti pinigai (1013 22,67 Lt) buvo pervesti atsakovui, realiai pasisavinti Banko, taip iš dalies įvykdant už kasatorių prievolę pagal 1994 m. kovo 4 d. kreditavimo sutartį. Taigi šioje byloje teismų sprendimais pripažinta, kad kasatoriaus prievolė pagal 1994 m. kovo 4 d. kredito sutartį yra faktiškai įvykdyta. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. sausio 24 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 221-2871-2000, tie patys sandoriai teismo buvo aiškinami kaip realiai galiojantys ir sukuriantys šalims teisinius padarinius. Šiuo teismo sprendimu iš kasatoriaus trečiojo asmens UAB „Lamaring“, įsigijusio reikalavimą iš Banko „Balticbank“, naudai priteista 1627 929,87 Lt suma, teismui pažymint, kad šios skolos pagrindas – kasatoriaus su Banku 1994 m. kovo 4 d. pasirašyta kredito sutartis. Šiuo metu šis sprendimas vykdomas. Kasatorius neturi galimybės ginčyti  Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. sausio 24 d. sprendimo, nes suėjęs naikinamasis bylos proceso atnaujinimo terminas. Taigi šiuo metu įsiteisėjusiuose ir vykdytinuose dviejų teismų sprendimuose nustatyti iš esmės skirtingi tų pačių sandorių galiojimo (negaliojimo) teisiniai padariniai, todėl kasacinis teismas turėtų apginti kasatoriaus teises, išaiškindamas skundžiamų procesinių sprendimų įtaką Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. sausio 24 d. sprendimo vykdymui. Kasatorius pažymi, kad teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, turėjo informaciją apie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą, bet į jį neatsižvelgė.

              2. Teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, netinkamo taikymo. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalies normą, nes neatsižvelgė į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. sausio 24 d. sprendimo prejudicinį ryšį nagrinėjamai bylai. Teismo sprendime konstatuota, kad įrodytas kredito ieškovui suteikimo faktas, taip pat tai, jog kasatoriui kreditas faktiškai neišmokėtas, nes pinigai pervesti UAB „Šachmatai“, R. B., R. S. Dėl to kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybės, susijusios su Banko „apsimestinių sandorių sudarymu“ siekiant paslėpti neteisėtos veiklos pėdsakus, nebuvo tirtos civilinėse bylose, kuriose priimti sprendimai nagrinėjant ginčus tarp byloje dalyvaujančių asmenų. Kasatoriaus nuomone, teismas tyrė kredito išmokėjimo kasatoriui, atitinkamų sumų pervedimo atsakovų naudai aplinkybes ir dėl jų pasisakė.

Būtina sąlyga, teismo sprendimui suteikianti prejudicinio fakto galią, yra jo įsiteisėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Linova“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004). Ši sąlyga būtina abiem prejudicinio fakto konstatavimo atvejais, t. y. kai prejudiciniai faktai galioja dalyvavusiems byloje asmenims, taip pat ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Nagrinėjamu atveju  Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimas ir jame nustatytos aplinkybės turėjo prejudicinę galią toms pačioms, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoms bylos aplinkybėms, t. y. Banko pinigų pervedimo atsakovams faktui. Dėl to kasatorius mano, kad teismai netinkamai taikė prejudicinio sprendimo galią reglamentuojančias teisės normas.

              3. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir teismų praktikoje išaiškintus įrodymų vertinimo principus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog atsakovas pinigų iš Banko negavo, nedisponavo ir neturėjo realios galimybės jais disponuoti, nors tokia išvada pagal byloje esančius įrodymus negalėtų būti padaryta. Kasatorius nurodo, kad teismas nevertino tikrosios lėšų pervedimo iš atsakovo paskolinės sąskaitos į Taupomojo banko sąskaitą paskirties ir tikslo, nors byloje nustatyta, jog Bankas garantavo Taupomajam bankui už UAB „Šachmatai“ prievolę grąžinti Taupomajam bankui 2500 000 Lt paskolą, o UAB „Šachmatai“ vienu akcininkų ir vadovų tuo metu buvo atsakovas, jo sutuoktinė – šios bendrovės buhalterė; atsakovas priėmė į savo sąskaitą Banke 949 900 Lt pavedimą; pinigai iš jo sąskaitos Banko valdytojo potvarkiu pervesti į Lietuvos taupomąjį banką; atsakovas šio lėšų pervedimo neginčijo. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad lėšų pervedimas iš atsakovo sąskaitos į Taupomojo banko sąskaitą, nors ir atliktas Banko valdytojo pavedimu, laikytinas atliktu iš esmės atsakovų naudai ir interesais. Byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas po kredito suteikimo buvo susitikęs su Banko atstovais aptarti kredito panaudojimo sąlygų, kasatoriaus nuomone, patvirtina, jog atsakovas pasinaudojo, taigi ir disponavo iš Banko gaunamais pinigais, imdamas paskolą veikė sąmoningai ir tikslingai, žinodamas, kaip panaudos gautus pinigus.

              4. Dėl sandorių negaliojimo teisinių padarinių. Kasatorius nurodo, kad teismai pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 1) 1994 m. vasario 9 d. atsakovo ir Banko sudarytą kredito sutartį; 2) 1994 m. kovo 9 d. mokėjimo pavedimus, kuriais atlikti mokėjimai iš kasatoriaus paskolinės sąskaitos į atsakovo sąskaitą. Teismai konstatavo ir tai, kad kasatorius 1994 m. kovo 9 d. pavedimais pervedė Banko naudai 1013 226,67 Lt, taip iš dalies įvykdydamas 1994 m. kovo 4 d. kreditavimo sutartį, sudarytą su Banku, ir grąžindamas bankui paskolos dalį (1013 226,67 Lt). Padarę tokią išvadą, teismai neįvertino, kad ji sukelia teisinius padarinius šalims, toliau vykdančioms ir įgyvendinančioms su kasatoriaus ir Banko sudarytos 1994 m. kovo 4 d. kreditavimo sutarties galiojimu susijusias teises. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo nustatytos aplinkybės nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyto Banko ir ieškovo sutarties sudarymo prejudicinio fakto. Taigi buvo šiurkščiai pažeistos kasatoriaus teisės, ignoruojama įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė galia – sprendimu pripažinus didžiąją dalį kasatoriaus kredito grąžintu, teismas iš esmės paliko galimybę bankui (reikalavimo teisę perpirkusiam UAB „Lamaring“) toliau įgyvendinti su kredito sutartimi susijusias teises, t. y. reikalauti, jog kasatorius grąžintų faktiškai negautą paskolą.

Kasatorius mano, kad šiuo atveju buvo netinkamai įgyvendinta teisės norma dėl sandorio pripažinimo teisinių padarinių, nes į pradinę padėtį teismai grąžino tik atsakovą, pripažindami, jog jis paskolos iš Banko negavo. Dėl kasatoriaus šios normos teismai netaikė – jis ir toliau liko skolingas Bankui visą tariamai iš jo gautą paskolą. Kasatoriaus nuomone, tuo atveju, jeigu žemesniųjų instancijų teismų sprendimai būtų iš esmės palikti galioti, šie sprendimai keistini, numatant, kad teismų išvada apie kasatoriaus 1013 226,67 Lt grąžinimo KB „Balticbank“ faktą sukelia teisinius padarinius šalims, įgyvendinančioms 1994 m. kovo 4 d. kredito sutartį.

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai R. B. ir R. B. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, netinkamo taikymo. Atsakovai nurodo, kad prejudiciniais faktais galima remtis, kai jie nustatyti kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir byloje nedalyvaujantiems asmenims. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas nagrinėjo bylą pagal UAB ,,Lamaring“ ieškinį kasatoriui, atsakovai nebuvo šios bylos šalis, todėl toks sprendimas negali sukurti atsakovams kokių nors padarinių. Atsakovai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą galima daryti išvadą, jog kasatorius nesinaudojo teise pateikti įrodymus apie pinigų judėjimo mechanizmą, atliktus pinigų pervedimus, kredito grąžinimą ir pan. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas, ar atsakovai turi mokėti kasatoriui jo reikalaujamą sumą. Atsakovai sutinka su teismų išvada, kuri padaryta įvertinus byloje esančius įrodymus, kad atsakovas nebuvo skolingas Bankui, neturėjo realios teisės disponuoti paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma, pinigai be jo valios buvo pervesti į kitą sąskaitą. Atsakovas mano, kad kasatorius klaidina teismą dėl atsakovo R. B. noro ir valios panaudoti kreditą.

              2. Dėl skirtingus materialiuosius padarinius sukuriančių teismų sprendimų galiojimo vienu metu.  Atsakovai nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad vienu metu yra įsiteisėję ir galioja dviejų teismų sprendimai, nurodantys skirtingus tų pačių sandorių negaliojimo padarinius. Atsakovai pažymi, kad kasaciniu skundu skundžiamais sprendimais išspręstas kasatoriaus reikalavimas iš atsakovų priteisti pinigų sumą – toks reikalavimas atmestas.  Kitų reikalavimų kasatorius šioje byloje nebuvo pareiškęs. Atsakovai nurodo ir tai, kad kasatorius kreipėsi 2013 m. vasario 6 d. į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas pripažinti, kad jis įvykdė prievolę pagal    1994 m. kovo 4 d. kredito sutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sprendimo prejudicinę galią reglamentuojančių teisės normų taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad  teismai netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, nes neatsižvelgė į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. sausio 24 d. sprendimo prejudicinį ryšį nagrinėjamai bylai, t. y. nurodomame teismo sprendime nustatytos aplinkybės dėl pinigų pervedimo atsakovams fakto turėjo prejudicinę galią šioje byloje. Kasatorius taip pat kelia įsiteisėjusio ir vykdomo teismo sprendimo reikšmės ir įtakos šioje byloje priimto teismo sprendimo galiojimui klausimą, nes, jo nuomone, šiuo metu galioja ir vykdytini du teismų sprendimai, nustatantys skirtingas tų pačių sandorių galiojimo padarinius.  

Nagrinėjant kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“AB  v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

CPK 182 straipsnio 2 punkte, išreiškiančiame pozityvųjį res judicata poveikį, nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti, t. y. teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys,  bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad atsakovai R. B. ir R. B. nebuvo įtraukti į bylos pagal UAB ,,Lamaring“ ieškinį K. K. dėl skolos išieškojimo nagrinėjimą ir šioje byloje priimtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. sausio 24 d. sprendimas nesukėlė jiems kokių nors teisinių padarinių. Taip pat pažymėtina, kad šios bylos įrodinėjimo dalykas buvo ne pinigų pervedimo atsakovui R. B., R. S., UAB ,,Šachmatai“, bet paskolos suteikimo kasatoriui fakto nustatymas. Vien tai, kad šiame sprendime buvo nurodyta tokia aplinkybė, dar neleidžia konstatuoti jos prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, t. y. pripažinti, jog kasatorius pinigus pervedė atsakovui. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės dėl faktų ir teisinių santykių su asmenimis, nedalyvavusiais toje byloje asmenimis, neturi prejudicinės galios ir turi būti atskirai įrodinėjamos kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, kt., bylos Nr. 3K-3-357/2011). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad atsakovas R. B. nedisponavo jo vardu atidarytoje kredito sąskaitoje esančiais pinigais, ir konstatuota, jog  atsakovo ir Banko paskolos sutartis buvo apsimestinė, t. y. niekinė ir negaliojanti.

Pažymėtina, kad prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. sausio 24 d. sprendimu nustatyta aplinkybė, jog kasatorius turi prievolę pagal jo ir Banko sudarytą kredito sutartį. Šis teismo sprendimas priteisti iš K. K. Banko teisių perėmėjo UAB ,,Lamaring“ naudai 1627 929,87 Lt nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, taigi įgijo res judicata galią ir yra vykdytinas. Nagrinėjamoje byloje kasatorius K. K. pareiškė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovų 1013 226,60 Lt kaip be pagrindo įgytas lėšas, tačiau teismai ieškinį atmetė. Taigi pagal nagrinėjamoje byloje priimtą teismo sprendimą kasatoriui nekyla kokių nors teisinių padarinių, priešingų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. sausio 24 d. sprendimo padariniams. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Banko ir atsakovo R. B. sudarytą kredito sutartį niekine ir negaliojančia, kartu pripažino, jog kasatoriaus prievolė pagal sudarytą su Banku sutartį yra įvykdyta. Apeliacinės instancijos teismas dėl tokių pirmosios instancijos teismo motyvų nepasisakė ir jų nevertino. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytų kasatoriaus ir Banko veiksmų teisėtumo ir prievolės įvykdymo vertinimas nebuvo nagrinėjimo dalykas pagal šioje byloje kasatoriaus pareikštą atsakovams reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai dėl kasatoriaus prievolės Bankui pabaigos pripažintini pertekliniais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad teismai, spręsdami šalių ginčą, tinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalies nuostatą. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo prejudicinius faktus reglamentuojančių teisės normų taikymo atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, turi pagrindą pripažinti, kad šioje byloje kasatoriaus kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio skundo specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Dalis kasacinio skundo teiginių nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų motyvuoti kasacijos pagrindus (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiais vertintina kasacinio skundo dalis, kurioje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo padarinius, ir kt. Dėl to teisėjų kolegija šioje skundo dalyje išdėstytų teiginių neanalizuoja ir detaliau dėl jų nepasisako.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 38,80 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 38,80 Lt (trisdešimt aštuonis litus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Gražina Davidonienė

         Gintaras Kryževičius

         Egidijus Laužikas