Administracinė byla Nr. P-81-662/2015

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-982/2010 pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Centras, atsakovas) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2008 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 270 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 270);

2) panaikinti atsakovo Centro Vilniaus filialo (toliau – ir Filialas, atsakovas) 2008 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. S(5.1.14.)-21558 „Dėl duomenų tvarkymo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir 2008 m. gegužės 23 d. sprendimas);

3) pripažinti galiojančiais Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 2626V, Vilniaus mero patvirtintą sąrašą (gyventojams, kuriems įmonės, įstaigos, organizacijos suteikia butus, pastatytus dalinio dalyvavimo tvarka), uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dieona“ (toliau – ir Bendrovė) visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ir aktą;

4) įpareigoti atsakovą Filialą pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis ir įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje (toliau – ir Butas);

5) įpareigoti atsakovą Filialą panaikinti neteisėtą pareiškėjo turto (Buto) registraciją Bendrovės vardu (viešame registre);

6) įpareigoti atsakovą Filialą statinio savininku įregistruoti pareiškėją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą dalyje dėl sprendimo Nr. 270 ir 2008 m. gegužės 23 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė, kitoje dalyje bylą nutraukė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat perduoti bylos medžiagą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, kad būtų atliktas nusikalstamos veikos tyrimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas 2008 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą Filialui dėl nekilnojamojo daikto – Buto duomenų pakeitimo. Filialas 2008 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino, atsižvelgęs į tai, jog Nekilnojamojo turto registre 2002 m. gruodžio 19 d. įrašyta žyma apie juridinį faktą ? disponavimo teisės į Butą suvaržymą ? nekilnojamojo daikto areštą. Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Filialo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimo, 2008 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 270 pakeitė Filialo sprendimą ir jį papildė – pareiškėjo prašymo netenkino motyvuodamas tuo, kad pateikti dokumentai neatitinka teisės aktuose įtvirtintų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandorio reikalavimų bei dėl to, jog yra įrašyta žyma apie juridinį faktą ? nekilnojamojo daikto areštą.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Bendrovė, atstovaujama pareiškėjo, ėjusio Bendrovės prezidento pareigas, 2002 m. rugsėjo 3 d. su prašymu kreipėsi į Nekilnojamojo turto registravimo įstaigą, prašydama atlikti nekilnojamojo turto – Buto – nuosavybės teisės į statinį įregistravimą (I t., b. l. 58). 2002 m. rugsėjo 17 d. buvo atlikta nuosavybės teisės į Butą teisinė registracija, įregistravimo pagrindai – 1992 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 10-04-359-89 bei Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkis Nr. 2626V (I t., b. l. 56-57). Minėtame 1992 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 10-04-359-89 nurodyta, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 828p, butas perduodamas Bendrovei (I t., b. l. 180).

Pareiškėjas, remdamasis Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkiu Nr. 2626V, Vilniaus mero patvirtintu sąrašu (gyventojams, kuriems įmonės, įstaigos, organizacijos suteikia butus, pastatytus dalinio dalyvavimo tvarka), Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu ir aktu, teigia, jog yra teisinis pagrindas išregistruoti Bendrovės nuosavybės teises į Butą ir įregistruoti į šį butą pareiškėjo nuosavybės teises.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 4 straipsnyje numatyta, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Registro įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, jog kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą (2 d.), t. y. dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, atitinkantys teisės aktų reikalavimus (3 d.).

Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkio Nr. 2626V priedėlyje „Gyventojų, kuriems įmonės, įstaigos, organizacijos suteikia butus, pastatytus dalinio dalyvavimo tvarka sąrašas“ nurodyta, kad Bendrovės prezidentui A. P. suteiktas Butas. Iš Bendrovės 1993 m. sausio 18 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo bei 1993 m. rugsėjo 29 d. akto matyti, jog Butą kartu su nuosavybės teise į jį nuspręsta perduoti pareiškėjui (I t., b. l. 9, 10-12). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnis numatė nekilnojamojo turto perleidimo privalomą notarinę formą, kuri per tris mėnesius turėjo būti įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o šių taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto perdavimą darė negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju Bendrovė, perleisdama nuosavybės teisę į Butą, nesilaikė minėtų įstatymo reikalavimų – Buto perleidimas nebuvo patvirtintas notariškai ir įregistruotas atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Be to, 1993 m. Bendrovė nebuvo registravusi savo nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą, todėl neturėdama nuosavybės teisės į minėtą Butą, Bendrovė negalėjo jos perduoti pareiškėjui. Todėl pareiškėjo nurodomi dokumentai – Bendrovės 1993 m. sausio 18 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas bei 1993 m. rugsėjo 29 d. aktas – negali būti laikomi įstatymų reikalavimus atitinkančiais dokumentais, patvirtinančiais atsiradusią pareiškėjo nuosavybės teisę į Butą ar Bendrovės nuosavybės teisės į Butą pabaigą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Butas yra areštuotas, apribojant disponavimą šiuo nekilnojamuoju turtu (I t., b. l. 17-19, 56). Remiantis Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, tai reiškia, kad yra priverstinai laikinai apribota teisė pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisė turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti. Taigi nagrinėjamu atveju Buto teisinė padėtis negali būti keičiama, įregistruojant pareiškėjo nuosavybės teisę į jį.

Apeliantas teigė, jog atsakovas pateikė melagingus duomenis, kurie nesudarė teisinio pagrindo Buto įregistravimui Bendrovės vardu. Tačiau pažymėta, jog dokumentai, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos Bendrovės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – Butą, t. y. 1992 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 10-04-359-89 bei 1992 m. gruodžio 24 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 2626V, nebuvo nuginčyti ar panaikinti įstatymų nustatyta tvarka, o pagal Registro įstatymo 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, pagal kurį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, ir konstatavo, kad pareiškėjo keliami reikalavimai pripažinti galiojančiais Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 2626V ir jo priedėlį „Gyventojų, kuriems įmonės, įstaigos, organizacijos suteikia butus, pastatytus dalinio dalyvavimo tvarka sąrašas“, taip pat UAB „Dieona“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą ir 1993 m. rugsėjo 29 d. aktą, nelaikytini ginču, kilusiu iš viešojo ar vidaus administravimo santykių ir nepriskirtini teismo kompetencijai, todėl bylą šioje dalyje nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikdamas patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu pats nurodė Vilniaus miesto savivaldybę ir, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, dėl Vilniaus miesto savivaldybės įtraukimo į procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu prieštaravimų nepareiškė.

II.

Pareiškėjas A. P. 2015 m. balandžio 16 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-982/2010 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 10 punkto pagrindais.

Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-96-331/2009 dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios bylos nagrinėjimo metų nebuvo žinomos, yra nustatyta, kad teismas, spręsdamas pareiškėjo išdėstytų reikalavimų klausimus, padarė neteisingas išvadas ir vertinimus, dėl kurių atsiradus 1964 m. Civilinio kodekso 41 straipsnyje įtvirtintos sandorių formos ir materialinės teisės normų pažeidimams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, perdavimo šiems gyventojams tvarkos“, atsirado teisinis pagrindas reikalauti teisminės gynybos, kai trukdoma įgyvendinti savo teises dėl juridinių faktų registravimo viešame registre.

Iš gautų valstybinės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo rašytinių įrodymų, t. y. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir 2001 m. gruodžio 6 d. ir 2002 m. liepos 25 d. sprendimų, paaiškėjus naujoms bylos aplinkybėms, matyti, kad teismas administracinėje byloje Nr. I-96-331/2009 spręsdamas kausimą dėl UAB „Dieona“ nuosavybės teisės registracijos į ginčo butą iš esmės pažeidė 1964 m. Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus nuosavybės teisės įgijimo pagrindus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarime Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, perdavimo šiems gyventojams tvarkos“ įtvirtintas materialinės teisės normas.

Nurodo, jog teismas administracinėje byloje Nr. I-96-331/2009 be teisinio pagrindo pripažindamas UAB „Dieona“ nuosavybės teises į kitam asmeniui priklausomą daiktą – 3 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjo keliamų reikalavimų klausimą paliko neišnagrinėtą. Pareiškėjas dėl administracinėje byloje Nr. I-96-331/2009 priimtos nutarties kaip teisėtas įgyto turto – 3 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, – savininkas, savo lėšomis apmokėjęs šio buto statybą dėl neteisėtai įregistruotų UAB „Dieona“ teisių į kito asmens turtą negali įgyvendinti savo teisių ir naudotis suteiktomis gyvenamosiomis patalpomis, taip jis patiria nuostolius. Vadovaujantis ankščiau išdėstytomis aplinkybėmis ir pateiktais oficialiais rašytiniais įrodymais dėl administracinėje byloje Nr. I-96-331/2009 padarytų materialinės teisės normų pažeidimo, vadovaudamasis ABTĮ 20 straipsnio 2, 3 dalių teisiniu pagrindu, pareiškėjas įgyja teisę reikalauti teismo gynybos dėl atsakovo kompetencijai priskirtų veiksmų nevykdymo, kurie pareiškėjui trukdo įgyvendinti savo materialiąsias subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus, bei atnaujinti administracinės bylos Nr. I-96-331/2009 procesą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo su juo nesutinka ir pažymi, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis, taip pat pareiškėjas neįrodė materialinės teisės normų pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pareiškėjas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-84/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-73/2012).

Taip pat pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kaip naujai paaiškėjusias aplinkybes pareiškėjas nurodo tai, jog teismas administracinėje byloje Nr. I-96-331/2009 spręsdamas kausimą dėl UAB „Dieona“ nuosavybės teisės registracijos į ginčo butą iš esmės pažeidė 1964 m. Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus nuosavybės teisės įgijimo pagrindus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarime Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, perdavimo šiems gyventojams tvarkos“ įtvirtintas materialinės teisės normas.

Bylos duomenys patvirtina, jog administracinė byla Nr. A502-982/2010 (pirmosios instancijos teismo administracinės bylos Nr. I-96-331/2009), kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2015 m. balandžio 16 d. (II t., b. l. 40-42), taigi pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodamas 2015 m. balandžio 16 d. praleido įstatyme įtvirtintą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju prašymo atnaujinti praleistą terminą byloje nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi paduoto prašymo motyvus, papildomai atkreipia dėmesį, kad jie iš esmės yra susiję su pareiškėjo siekiu, jog byla būtų išnagrinėta pakartotinai. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl to, kad sprendžiant kausimą dėl UAB „Dieona“ nuosavybės teisės registracijos į ginčo butą buvo pažeisti pareiškėjo nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, buvo žinomi ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės, o naujai paaiškėjusias aplinkybes pareiškėjas sieja su materialinės teisės normų pažeidimu, tačiau tai nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, o pareiškėjo nuomonė, todėl jų nėra pagrindo vertinti kaip naujai paaiškėjusių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme ir sudarančių pagrindą atnaujinti procesą. Be to, procesas byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o A. P., reikšdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo faktų šiuo atveju nepateikė, t. y. jis tik abstrakčiai nurodo, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarime Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, perdavimo šiems gyventojams tvarkos“ įtvirtintas materialinės teisės normas. Pažymėtina, jog prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad administracinėje byloje Nr. A502-982/2010 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui, ar naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Dar kartą pažymėtina, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-177/2013, 2014 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-71/2014, 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-26-261/2015 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-982/2010 nėra pagrindo tenkinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. prašymą atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-982/2010 pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.