Civilinė byla Nr. e3K-3-163-933/2025
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08950-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.1.2.6; 2.4.2.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Šulco (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovams V. S., R. S., H. S. dėl dovanojimo, pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pirkėjo teisių perkėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. T., notarė A. U.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškovo materialųjį teisinį suinteresuotumą ieškinio patenkinimu pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą (toliau – ŽŪPŽĮĮ) pasikeitus teisiniam reguliavimui, taip pat pažeistus civilinių teisių gynybos būdus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė:
2.1. pripažinti negaliojančia 2023 m. birželio 27 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovų, (toliau – Dovanojimo sutartis);
2.2. pripažinti negaliojančia 2023 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovų, (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis);
2.3. pripažinti Dovanojimo sutartį Pirkimo–pardavimo sutartimi ir perkelti ieškovui įgijėjo (pirkėjo) teises ir pareigas (pagal Dovanojimo sutartį ir Pirkimo–pardavimo sutartį) įgyti nuosavybės teise: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priklausinį: kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, aprašymas / pastabos: (šulinys), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nekilnojamasis turtas);
2.4. įpareigoti ieškovą sumokėti atsakovei V. S. pinigų sumą, kurią atsakovė V. S. už įgytą nekilnojamąjį turtą sumokėjo atsakovams R. S. ir H. S.;
arba (alternatyviai)
2.5. taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę V. S. sugrąžinti atsakovams R. S. ir H. S. Nekilnojamąjį turtą bei įpareigoti atsakovus R. S. ir H. S. sugrąžinti atsakovei V. S. pinigus, kuriuos jie gavo pagal Pirkimo–pardavimo sutartį.
3. Ieškovas paaiškino, kad 2023 m. birželio 27 d. tarp atsakovų buvo sudarytos dvi sutartys (žemės ūkio paskirties žemės sklypo dovanojimo ir jame esančių statinių pirkimo–pardavimo), kuriomis buvo parduotas vienas objektas (sodyba). Dovanojimo sandoris yra apsimestinis. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes siekta išvengti ŽŪPŽĮĮ nustatytų perleidimo procedūrų ir (ar) apeiti įstatyme įtvirtintą pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, kurią pagal įstatymą turi ieškovas (ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-801 redakcija)).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas vertino, kad ieškovas turi materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau nustatęs, jog ieškovas ginčijamo žemės sklypo nepirko tada, kai apie šio pardavimą buvo skelbiama nekilnojamojo turto portaluose, ir atsakovams R. S. ir H. S. taip pat nurodžius, kad ieškovas, bendraudamas su jais, jokio susidomėjimo parduodamu žemės sklypu nebuvo parodęs, nusprendė, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti didesniu būtent ieškovo sąsajumu su perleistu ginčo žemės sklypu ir ieškovo sąžiningumu siekiant pasinaudoti pirmumo teise įgyti jį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu neliko įstatymo nuostatos įgyti pirmumo teise žemę toje pačioje savivaldybėje fiziniams asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą, ir ūkininkams.
6. Teismas, įvertinęs proceso dalyvių paaiškinimus, kitas nustatytas byloje aplinkybes, nusprendė, kad ieškovas neįrodė Dovanojimo sutarties apsimestinumo ir teisinių žemės sklypo pirkimo–pardavimo santykių tarp atsakovų egzistavimo fakto, todėl atmetė jo reikalavimus pripažinti Dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir pirkėjo teises ir pareigas perkelti ieškovui. Teismas nustatė, kad žemės sklypo vertė, nurodyta Dovanojimo sutartyje, atitiko vidutinę rinkos vertę. Ieškovas nenurodė ir nepateikė įrodymų, leidžiančių vertinti, kad tarp sutarties šalių įvyko atsiskaitymas pagal Dovanojimo sutartį. Ieškovas taip pat nenurodė, kokia kaina buvo sumokėta konkrečiai už žemės sklypą ir kaip vyko šalių atsiskaitymas. Byloje nepateikta įrodymų, kad už dovanojamą ginčo žemės sklypą buvo mokama kokia nors kaina.
7. Teismas nusprendė, kad, atmetus ieškovo ieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, nėra pagrindo spręsti dėl pirkėjo teisių jam perkėlimo.
8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovų R. S. ir H. S. apeliacinius skundus, 2025 m. kovo 20 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiomis Dovanojimo ir Pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp atsakovų; taikė restituciją – priteisė atsakovams R. S. ir H. S. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise iš atsakovės V. S. nekilnojamąjį turtą, o atsakovei V. S. priteisė iš atsakovų R. S. ir H. S. 64 000 Eur, gautus pagal Pirkimo–pardavimo sutartį; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
9. Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovas sandorių sudarymo metu turėjo pirmumo teisę nusipirkti ginčo žemės sklypą su statiniais (ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai, kad šiuo metu tokios pirmumo teisės ieškovas neturi (panaikinus tokią įstatyme nustatytą pirmumo teisę), nėra reikšminga aplinkybė, nes taikomos tos materialiosios teisės normos, kurios galiojo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.7 straipsnio 2 dalis).
10. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Kolegija nurodė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog faktiškai buvo sudarytas vienas sandoris – dėl sodybos pardavimo, o žemės ūkio žemės sklypo Dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama apeiti imperatyviųjų ŽŪPŽĮĮ nuostatų, suteikiančių pirmumo teisę turintiems asmenims nusipirkti tokią žemę (šiuo atveju kartu su statiniais, kurie neturi jiems priskirtos žemės), taikymą. Esant nustatytoms aplinkybėms, ieškinio reikalavimai dėl Dovanojimo sutarties ir Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis patenkinti.
11. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo žemėje yra gyvenamasis namas su priklausiniais, kuriam nėra suformuotas žemės sklypas, į atsakovų siekį parduoti ginčo žemės sklypą su statiniais, nusprendė, jog teisingas sprendimas yra taikyti restituciją ir grąžinti ginčo žemės sklypą su statiniais atsakovams R. S. ir H. S., priteisiant iš jų atsakovei V. S. už šį turtą sumokėtus pinigus (64 000 Eur).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu atsakovė V. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 20 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą, priteisti iš ieškovo atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu neteko suinteresuotumo teismo priimto sprendimo rezultatu, todėl toks ieškinio reikalavimas, kurį patenkinus neapginama jokia ieškovo teisė ar teisėtas interesas, turėjo būti atmestas. Civiliniame procese negalima situacija, kai ieškovas reikalauja ginti neegzistuojančią (ar ne ieškovui priklausančią) teisę ir (arba) kai teismo priimtas sprendimas nesukelia ieškovui materialiųjų teisinių padarinių. Ginčo sandoriai buvo sudaryti 2023 m. birželio 27 d., ieškovas į teismą kreipėsi 2023 m. rugsėjo 11 d., t. y. dar galiojant ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punktui (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-801 redakcija), įtvirtinusiam ieškovo pirmumo teisę įsigyti ginčo žemės sklypą. Todėl, reikšdamas ieškinį, ieškovas pagrįstai galėjo pasinaudoti abiem tokio pobūdžio bylose nustatytais ir leistinais teisių gynybos būdais – pirkėjo teisių perkėlimu ir sandorių negaliojimu (iki pažeidimo buvusios padėties atkūrimu). Tačiau dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (nuo 2024 m. sausio 1 d.) pirmumo teisės įsigyti žemę įstatymų leidėjo valia neliko. Nors iki įstatymo pakeitimo pareikštas reikalavimas dėl teisių perkėlimo vis dar galėjo būti patenkintas, alternatyvaus reikalavimo patenkinimas nebeteko prasmės, nes ieškovui nebegalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Teismas negalėjo ignoruoti šios teisiškai reikšmingos aplinkybės ir turėjo įvertinti, kad, pasikeitus teisiniam reguliavimui, sprendimu, kuriuo sandoris pripažintas negaliojančiu, negali būti apginamos ieškovo teisės, o tik apginami pardavėjų (atsakovų), kurie ir inicijavo fiktyvų ginčą pasinaudodami ieškovu, interesai. Įstatymų leidėjo valia panaikinti pirmumo teisę reiškia tai, kad ieškovas nebėra laikomas asmeniu, kuris labiau už kitus asmenis susijęs su perleidžiamu turtu ir kuriam turto perleidimas gali turėti tiesioginę įtaką. Ieškovas po skundžiamo sprendimo priėmimo dėl įstatymo pasikeitimo neturi jokių teisių į ginčo turtą, o kartu ir galimybių kokias nors teises įgyvendinti ateityje. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas ieškovui neturi ir negali turėti materialaus teisinio efekto. Nusprendęs, kad negali būti taikomas prioritetinis ieškovo teisių gynimo būdas – pirkėjo teisių perkėlimas, apeliacinės instancijos teismas turėjo atmesti ieškinį, alternatyvaus teisių gynimo būdo netaikydamas dėl ieškovo neturėjimo materialiojo suinteresuotumo tokio teisių gynimo būdo taikymu.
12.2. Ieškinys, kurį tenkinant sprendimu buvo apgintos ne ieškovo teisės ar teisėti interesai, o nesąžiningų ir neteisėtus veiksmus atlikusių atsakovų R. S. ir H. S. asmeniniai interesai dėl jų po sandorio sudarymo iškelto konflikto su atsakove, buvo pareikštas priešingai ieškovo procesinių ir materialiųjų teisių paskirčiai, todėl – piktnaudžiaujant teise. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus ginčo sandorių neteisėtumą, t. y. nustačius sandorio šalių laisva suderinta valia atliktus neteisėtus veiksmus, turėjo būti vertinama, kam ir kokias teisines pasekmes sukeltų sprendimas. Konstatavus, kad ieškovui sprendimas nesukelia jokių teisinių pasekmių, bet atsakovams R. S. ir H. S. sukelia jų siekiamas pasekmes, nes būtent atsakovai R. S. ir H. S. siekia panaikinti savo pačių sudarytus ginčo sandorius, kaip konflikto su atsakove sprendimo priemonę, nesąžiningus ir teisei prieštaraujančius veiksmus atlikusių atsakovų R. S. ir H. S. teisės ar interesai negalėjo būti ginami. Teismas negali tapti nesąžiningos ir neteisėtus veiksmus atlikusios šalies įrankiu spręsti asmeninio pobūdžio konfliktą; neteisėtus veiksmus atlikusi šalis negali remtis savo pačios neteisėtais veiksmais ir jų pagrindu įgyti naudą.
12.3. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmė bei juo sukurtas rezultatas prieštarauja civilinio proceso tikslams ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Šios kategorijos bylose turi būti teikiamas prioritetas būtent pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimui, kuris yra ekonomiškesnis ir operatyvesnis ieškovo pažeistų teisių bei teisėtų interesų gynybos būdas. Sandorių pripažinimas negaliojančiais taikomas tuo atveju, jeigu pirkėjo teisių perkelti nėra galimybės. Vis dėlto ir alternatyvaus teisių gynimo būdo taikymas nesant galimybės taikyti prioritetinį teisių gynimo būdą pagal kasacinio teismo praktiką ir pagal bendrą pažeistų teisių gynimo logiką turi būti skirtas įstatyme nustatytam ir saugomam teisiniam gėriui apginti – užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų parduodama tam tikru būdu, tam tikriems subjektams ir siekiant tam tikrų tikslų (žemės ūkio paskirties žemės koncentracijos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo pagal paskirtį ir kt.). Alternatyvus teisių gynimo būdas turi nustatyti būtent tokį tikslą ir juo turi būti siekiama tokių pasekmių.
13. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovės V. S. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
13.1. Teisėje galioja principas – įstatymas neturi atgalinio veikimo galios (lot. lex retro non agit). Todėl šalių ginčui turi būti taikomos tos teisės normos, kurios galiojo ginčijamo sandorio sudarymo metu ir (ar) tuo metu, kai ieškovas inicijavo teismo procesą, siekdamas apginti savo teisėtus interesus. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ir ieškinio pareiškimo bei civilinės bylos iškėlimo metu galiojo ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-801 redakcija), todėl atsakovės V. S. argumentai dėl ieškovo materialiojo teisinio suinteresuotumo neturėjimo atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus ginčijamus sandorius, ieškovo teisės buvo apgintos ir ieškovas įgijo teisę įstatymų nustatyta tvarka įgyti žemės sklypą. Būtent šio rezultato ir siekė ieškovas šiuo procesu.
13.2. Pripažintina, kad R. S. ir H. S., teikdami apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nors ir būdami atsakovai byloje, tapo suinteresuoti tokiu pačiu sprendimu byloje kaip ir ieškovas. Nesutiktina su atsakovės V. S. teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas negynė ieškovo teisėtų interesų, yra priešingai – būtent apeliacinės instancijos teismas apgynė ieškovo teisėtus interesus, o tai, kad tariamai buvo apginti ne ieškovo, o atsakovų R. S. ir H. S. nesąžiningi interesai, yra tik atsakovės V. S. nuomonė, kuri nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Tai, kad šioje byloje sutapo ieškovo ir atsakovų R. S. ir H. S. interesai, nedaro paties apeliacinės instancijos teismo sprendimo nepagrįsto ar neteisėto.
13.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad sandorio negaliojimo institutas ir restitucija gali būti taikomi ir tais atvejais, kai nustatomas savininko pirmenybės teisės pažeidimas, tačiau nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmenybę teikia pirkėjo teisių perkėlimui, tai nereiškia, kad restitucijos taikymas tokiose bylose yra neteisėtas ir (ar) negalimas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šioje byloje nėra prielaidų taikyti pirkėjo teisių perkėlimą, todėl taikė restituciją. Tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo negalima pavadinti nemotyvuotu ir nepagrįstu. Pripažinus ginčijamus sandorius niekiniais ir negaliojančiais ab initio (nuo pradžių), sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovė neįrodinėjo, kad dėl restitucijos taikymo jos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, todėl nebuvo pagrindo apeliacinės instancijos teismui keisti restitucijos būdo (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
13.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti vien dėl to, kad kasaciniu skundu atsakovė neginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta, jog Dovanojimo ir Pirkimo–pardavimo sutartys, sudarytos tarp atsakovų, yra niekinės ir negaliojančios.
14. Atsakovai R. S. ir H. S. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovės V. S. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
14.1. Atsakovė V. S. neginčija ir sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, motyvais, įrodymų vertinimu, dėl ko ieškovo ginčyti sandoriai buvo pripažinti neteisėtais, negaliojančiais ir sudaryti turint tikslą išvengti imperatyviųjų ŽŪPŽĮĮ nuostatų taikymo. Atsakovė V. S. apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia tik tuo, kad sprendimu ieškovui tariamai nesukuriamos teisinės pasekmės, kad tariamai buvo pateisintas atsakovų piktnaudžiavimas teisme, taip pat tuo, kad teismas nepagrįstai tenkino alternatyvų, o ne pagrindinį ieškinio reikalavimą, tačiau kasaciniu skundu nėra pagrindžiamas sandorių sudarymo teisėtumas. Pati atsakovė sutinka, kad Dovanojimo sutartis ir Pirkimo–pardavimo sutartis yra neteisėti ir imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujantys sandoriai.
14.2. Rašytiniai dokumentai patvirtina, kad ieškovas panaikintų sandorių sudarymo metu turėjo pirmumo teisę nusipirkti ginčo žemės sklypą su statiniais, tokią teisę jis turėjo ir pareikšdamas ieškinį teismui. Tai, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2023 m. birželio 29 d. ŽŪPŽĮĮ pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo panaikinta ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, nėra ir negali būti teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. CK 1.7 straipsnio 2 dalyje nustatyta imperatyvi, įstatymus laiko atžvilgiu aiškinanti nuostata, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. CK 1.7 straipsnio 2 dalies taikymo išimtis – tik jei pats įstatymas aiškiai įtvirtina, kad turi atgalinio veikimo galią. Tokios išimties 2023 m. liepos 11 d. ŽŪPŽĮĮ pakeitimo įstatyme nėra. Nustatyta, kad 2023 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-2123 procedūros, susijusios su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu ir įtvirtintos įstatyme Nr. XIV-2123, pradėtos, bet nepabaigtos iki įstatymo Nr. XIV-2123 įsigaliojimo dienos (2024 m. sausio 1 d.), turi būti tęsiamos ir baigiamos pagal iki įstatymo Nr. XIV-2123 įsigaliojimo dienos galiojusią tvarką ir sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu panaikinus neteisėtus ir apsimestinius sandorius, net ir tenkinus alternatyvų ieškinio reikalavimą – taikius restituciją, ieškovo pažeistos teisės buvo apgintos. Ieškovas pagal ŽŪPŽĮĮ pakeitimo įstatymą turi teisę reikalauti, kad pradėtos (arba turėjusios būti pradėtos) procedūros, susijusios su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu ir nustatytos pakeitimo įstatyme, bet nepabaigtos iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, būtų tęsiamos ir baigiamos pagal iki pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusią tvarką ir sąlygas, t. y. pagal kurias ieškovas turėjo pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą.
14.3. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs taikyti sandorių negaliojimo institutą bei restituciją, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad sandorio negaliojimo institutas yra tinkamas pažeistos pirmenybės teisės pirkti privačią žemę gynimo būdas. Kasacinis teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-432-415/2016, Nr. 3K-3-230/2014 ir kt. pripažino, kad, net ir neegzistuojant teisinių prielaidų ieškovui perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal ŽŪPŽĮĮ nuostatas, pirmumo teisę pažeidžiantys sandoriai turi būti panaikinti ir taikytina restitucija.
14.4. Atsakovės V. S. teiginiai apie slaptą ieškovo ir atsakovų R. S. ir H. S. susitarimą dėl sandorių panaikinimo ir tariamą atsakovų piktnaudžiavimą teise yra nepagrįsti. Tai, kad atsakovai R. S. ir H. S. sutiko su ieškinio reikalavimais ir iš esmės pripažino, jog sudaryti sandoriai pažeidė ieškovo pirmumo teisę, tai, jog atskiroje byloje (kitais teisiniais ir faktiniais pagrindais) atsakovai R. ir H. S. reiškė savarankiškus reikalavimus atsakovei V. S., nesudaro teisinio pagrindo išvadai, kad ieškinys buvo pareikštas fiktyviai ar kad ieškovas nesiekė apginti savo teisių, o tik „atsakovų neteisėtu prašymu“ kreipėsi į teismą. Atsakovės V. S. teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu ginamos ne ieškovo, o atsakovų teisės ir interesai, ne tik stokoja pagrįstumo, bet ir logikos. Ieškovas nuosekliai teigė, kad atsakovai išvengė ŽŪPŽĮĮ nustatytų procedūrų, visų trijų veiksmus laikė neteisėtais (nors atsakovai R. S. ir H. S. sutiko su ieškiniu), pareiškė procesinį reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš visų atsakovų.
15. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsiliepimų į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
16. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
17. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Atsakovės V. S. kasacinis skundas grindžiamas tokiomis apibendrintomis argumentų grupėmis dėl skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtumo: 1) ieškovas bylos nagrinėjimo metu neteko suinteresuotumo teismo priimto sprendimo rezultatu, todėl sprendimu neginamos ieškovo teisės ar teisėti interesai ir toks sprendimas yra nesuderinamas su civilinio proceso tikslais (CPK 2 ir 5 straipsniai); 2) sprendimu pažeidžiamas bendrasis principas, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), taip pat CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti teise bei atitinkama teismo pareiga neginti piktnaudžiaujančios šalies teisės; 3) teismas, nustatęs ieškovo teises bei teisėtus interesus galėjusios apginti prioritetinės teisių gynybos priemonės – pirkėjo teisių perkėlimo – negalimumą, ieškinį vis tiek tenkino ir tokiu būdu priėmė sprendimą, ginantį ne ieškovo, o nesąžiningų atsakovų R. ir H. S. interesus.
18. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), todėl atsakovės V. S. kasacinis skundas nagrinėjamas atsižvelgiant į jame suformuluotas kasacijos ribas ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes.
Dėl ieškovo materialiojo teisinio suinteresuotumo ir teisės į ieškinio patenkinimą
19. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminę proceso teisės normų (CPK 2 ir 5 straipsniai) taikymo klaidą. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu neteko suinteresuotumo teismo priimto sprendimo rezultatu, todėl toks ieškinio reikalavimas, kurį patenkinus neapginama jokia ieškovo teisė ar teisėtas interesas, turėjo būti atmestas.
20. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą įrodinėdamas, kad buvo pažeista jo pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę pagal ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-801 redakcija). Pažeistai teisei apginti ieškovas ieškinyje nurodė du alternatyvius reikalavimus: Dovanojimo sutartį pripažinti Pirkimo–pardavimo sutartimi ir perkelti jam įgijėjo (pirkėjo) teises ir pareigas arba pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją.
21. CPK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje nuostatoje atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytas bendras teisės į teisminę gynybą principas, garantuojantis kiekvienam asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-611/2023, 17 punktas).
22. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialusis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-381/2024 63 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką). Paprastai bylą inicijuojantys asmenys yra tikėtini materialiųjų teisinių santykių dalyviai, o ar jie turi reikalavimo teisę ir ar įrodo reikalavimą, paaiškėja bylą išnagrinėjus iš esmės, nustačius visas reikšmingas aplinkybes ir joms pritaikius materialiosios teisės normas.
23. Kasacinio teismo konstatuota, kad, pagal CPK 2 ir 5 straipsnius, teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad jis pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-421/2019 21 punktą; 2024 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-701/2024 42 punktą).
24. Asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 34–35 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 30–31 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
26. Plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė į teisminę gynybą, įtvirtinta CPK 5 straipsnyje, sietina tiek su materialiojo teisinio, tiek su procesinio teisinio pobūdžio aplinkybėmis (procesine teise pareikšti ieškinį ir teise į pareikšto reikalavimo patenkinimą, priklausančia nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų), o teismo procesiniai veiksmai nustačius, kad ieškovas negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu pagal CPK 5 straipsnį, priklauso nuo to, su kokiomis aplinkybėmis (materialiojo teisinio ar procesinio teisinio pobūdžio) konkrečiu atveju sietinas ieškovo teisinio intereso nebuvimas. CPK 293 straipsnyje įtvirtinti bylos nutraukimo pagrindai reiškia procesinio pobūdžio kliūtis tęsti bylos nagrinėjimą iš esmės. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 25 punktas). Jei ieškovo teisinio suinteresuotumo neturėjimas (išnykimas) konkrečiu atveju sietinas su materialiojo teisinio pobūdžio motyvais (ieškovas neįrodo, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, arba ieškovo teisės pažeidimas išnyksta iki teismo sprendimo priėmimo), teismas turi nagrinėti bylą iš esmės ir ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-611/2023, 47–48 punktai).
27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusi ŽŪPŽĮĮ redakcija nustatė, jog pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ji parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi fizinis asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, arba juridinis asmuo, įregistravęs juridinio asmens buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kurioje yra parduodamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, ar besiribojančių savivaldybių teritorijoje, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba jo, būnant juridiniu asmeniu, pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų (ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-801 redakcija)).
28. ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemės sklypo savininko pareiga informuoti apie parduodamą žemės sklypą ir pardavimo sąlygas: žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinei žemės tarnybai. Pranešime apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės savininkas privalo nurodyti žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotoją (naudotojus), jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypą naudoja kitas asmuo, ir pardavimo sąlygas. Nurodyto ŽŪPŽĮĮ straipsnio 3–6 dalyse detalizuota nurodytos pirmumo teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą įgyvendinimo tvarka.
29. ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti aptartos pardavimo tvarkos pažeidimo padariniai: jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie tai dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
30. Kasacinis teismas, aiškindamas ŽŪPŽĮĮ nuostatas, yra nurodęs, kad nustatytas reguliavimas reiškia, jog: pirma, žemės ūkio paskirties žemės savininkas negali visiškai laisvai ja disponuoti – norėdamas parduoti nuosavybės teise turimą žemės ūkio paskirties žemės sklypą jis privalo per Nacionalinę žemės tarnybą pasiūlyti jį įsigyti pirmumo teisę turintiems asmenims, atitinkamai pirmumo teisę turinčių asmenų interesas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę yra ginamas įstatymo; antra, ŽŪPŽĮĮ nevaržoma savininko teisė parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą atskirai arba kartu su besiribojančiais kitos paskirties sklypais, taip pat nustatyti parduodamos žemės kainą bei kitas pardavimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-469/2020, 29 punktas).
31. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (nuo 2024 m. sausio 1 d.) ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcija (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-801 redakcija), galiojusi ginčijamų sandorių sudarymo metu, kuria remdamasis ieškovas įrodinėjo savo pirmumo teisę įsigyti iš atsakovų R. ir H. S. žemės ūkio paskirties žemės sklypą, buvo panaikinta.
32. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas turi materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau nustatęs, jog ieškovas ginčijamo žemės sklypo nepirko tada, kai apie šio pardavimą buvo skelbiama nekilnojamojo turto portaluose, ir atsakovams R. S. ir H. S. taip pat nurodžius, kad ieškovas, bendraudamas su jais, jokio susidomėjimo parduodamu žemės sklypu nebuvo parodęs, nusprendė, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti didesniu būtent ieškovo sąsajumu su perleistu žemės sklypu ir ieškovo sąžiningumu siekiant pasinaudoti pirmumo teise įgyti jį. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu neliko įstatymo nuostatos įgyti pirmumo teise žemę toje pačioje savivaldybėje fiziniams asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą, ir ūkininkams. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė įvertindamas, kad ieškovas neįrodė atsakovų ketinimų sudaryti pirkimo–pardavimo, o ne dovanojimo sutartį. Taigi, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinio atmetimo nesiejo su ieškovo suinteresuotumo neturėjimu.
33. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu aspektu konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovas sandorių sudarymo metu turėjo pirmumo teisę nusipirkti ginčo žemės sklypą su statiniais (ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2017 m. gruodžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-801 redakcija)). Tai, kad šiuo metu tokios pirmumo teisės ieškovas neturi (panaikinus tokią įstatyme nustatytą pirmumo teisę), šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, nes taikomos tos materialiosios teisės normos, kurios galiojo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad faktiškai buvo sudarytas vienas sandoris – dėl sodybos pardavimo, o žemės ūkio žemės sklypo Dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama apeiti imperatyviųjų ŽŪPŽĮĮ nuostatų, suteikiančių pirmumo teisę turintiems asmenims nusipirkti tokią žemę (šiuo atveju kartu su statiniais, kurie neturi jiems priskirtos žemės), taikymą.
34. Taigi, aptariamu atveju yra konstatuotas apsimestinio sandorio faktas. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-1075/2024, 35 punktas). CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suinteresuotu asmeniu šiame kontekste laikytinas asmuo, kurio teisėms ir pareigoms niekinio sandorio negaliojimas turi įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010).
35. Atsakovė V. S. kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl apsimestinio sandorio konstatavimo neginčija, keliamas klausimas dėl ieškovo teisinio suinteresuotumo, jam įstatymų leidėjo valia netekus pirmumo teisės pagal ŽŪPŽĮĮ nuostatas.
36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog ginčijami sandoriai sudaryti 2023 m. birželio 27 d., pagrįstai nusprendė, kad ginčui spręsti taikytinos ŽŪPŽĮĮ normos, galiojusios iki 2024 m. sausio 1 d. Pagal CK 1.7 straipsnio 2 dalį, civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurių pagrindu asmuo laikytinas turinčiu pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, turi galioti dar iki parduodamos žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-313/2022, 37, 50 punktai). Byloje nekilo ginčo, kad Dovanojimo ir Pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu ieškovas turėjo pirmumo teisę nusipirkti ginčo žemės sklypą pagal tuo metu galiojusios ŽŪPŽĮĮ redakcijos 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą.
37. Nurodytos aplinkybės neleidžia sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad, įsigaliojus ŽŪPŽĮĮ pakeitimams, ieškovo ieškinys dėl jo teisinio suinteresuotumo nebuvimo negalėjo būti patenkintas, o turėjo būti atmestas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo pirmumo teisę nusipirkti ginčo objektą, daro išvadą, kad ieškovas įrodė, o tą pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeista ieškovo pirmumo teisė. Konstatavus ginčijamų sandorių negaliojimą ir patenkinus vieną iš ieškovo pareikštų reikalavimų (alternatyvų reikalavimą), buvo apgintos ir ieškovo teisės. Be to, pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, ieškovui išlieka teisė bendra tvarka, žemės sklypo pardavėjams laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Tokią teisę ieškovas įgijo iš esmės tik pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais.
38. Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Civilinio proceso paskirtis – teisinėmis priemonėmis išspręsti byloje dalyvaujančių asmenų ginčą ir apginti jų galimai pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-1075/2023, 27 punktas).
39. Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu pagrįstai yra konstatuotas ieškovo teisių pažeidimas, todėl vienas iš civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, dėl kurio yra pasisakoma kasaciniame skunde, – laikytinas pasiektu. Nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad sprendimu neginamos ieškovo teisės ir interesai, todėl sprendimas nesuderinamas su civilinio proceso tikslais.
40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013). Primintina, kad šiuo atveju yra konstatuotas ginčijamų sandorių apsimestinumas, apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja, o dėl tokių aplinkybių kasaciniame skunde nėra išdėstyta argumentų, jos nėra ginčijamos.
41. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovės kasacinio skundo teiginiai, jog ieškovas neteko suinteresuotumo teismo priimto sprendimo rezultatu, laikytini nepagrįstais ir nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismo išvadas pripažinti nepagrįstomis ir neteisėtomis.
Dėl taikytos gynybos priemonės (alternatyvaus reikalavimo)
42. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu, netaikęs priimtiniausios (prioritetinės) ieškovo teisių gynybos priemonės, nemotyvuotai ir nepagrįstai pritaikė alternatyvią teisių gynybos priemonę – sandorių negaliojimą ir restituciją. Įsigaliojus ŽŪPŽĮĮ pakeitimams ieškinys dėl sandorio negaliojimo neperkeliant ieškovui pirkėjo teisių dėl ieškovo teisinio suinteresuotumo nebuvimo negalėjo būti patenkintas, o turėjo būti atmestas.
43. Dėl alternatyvių reikalavimų instituto aiškinimo kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad alternatyvių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, jog vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialiąsias subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2009; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015).
44. Apeliacinės instancijos teismas, ginčijamus sandorius pripažinęs apsimestiniais, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo žemėje yra gyvenamasis namas su priklausiniais, kuriam nėra suformuotas žemės sklypas, į atsakovų siekį parduoti ginčo žemės sklypą su statiniais, nusprendė, kad teisingas sprendimas yra taikyti restituciją ir grąžinti ginčo žemės sklypą su statiniais atsakovams R. S. ir H. S., priteisiant iš jų atsakovei V. S. už šį turtą sumokėtus pinigus (64 000 Eur). Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl aptariamos dalies patvirtina tai, kad toks sprendimas nebuvo siejamas su esą kasaciniame skunde nurodomu ieškovo teisės į ieškinio patenkinimą dėl teisių ir pareigų perkėlimo praradimu, be to, apeliacinės instancijos teismas ne konstatavo, kad teisių ir pareigų perkėlimas negalimas dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo (ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto panaikinimo), o nurodė, jog teisingas sprendimas yra taikyti restituciją.
45. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sandoris yra sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje dėl apsimestinių sandorių yra išaiškinta, kad tokio sandorio atveju dėl to paties dalyko yra sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
46. ŽŪPŽĮĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas specialusis teisių gynimo būdas tuo atveju, kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie tai dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
47. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, pažeidus ieškovų pirmenybės teisę, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas laikytinas priimtinesniu ir teisingesniu būdu apginti pažeistas teises, nes tai labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-611/2016, 30 punktas; ir kt.). Perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės pažeidimų, tik tai, kad buvo pažeista pirmenybės teisė pirkti sklypą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/2020 24 punktą). Kartu nurodyta, kad, civilinėje teisėje galiojant dispozityviškumo principui, asmuo yra laisvas pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą. Tiek žemės sklypo bendraturtis, tiek statinio ar įrenginio savininkas pažeidus pirmenybės teisę pirkti žemę gali nereikšti reikalavimo perkelti žemės sklypo pirkėjo teisių ir pareigų, o naudotis kitais teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, reikalauti atitinkamos sandorio dalies negaliojimo ir restitucijos taikymo. Kasacinio teismo pripažinta, kad sandorio negaliojimo institutas yra tinkamas pažeistos pirmenybės teisės pirkti privačią žemę gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2012; 2016 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-415/2016, 23 punktas). Be to, sandorio negaliojimo institutas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai nustatomas savininko pirmenybės teisės pažeidimas, tačiau nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014). Taigi kasacinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra nustatytas ne tik pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip teisminės gynybos, būdas, bet ir galimybė naudotis kitais teisių gynybos būdais. Tiek pagrindiniu, tiek alternatyviu reikalavimu ieškovas siekė to paties tikslo – apginti savo teisių pažeidimą, pasireiškusį pirmenybės teisės įsigyti žemės sklypą pažeidimu.
48. Restitucija – civilinių teisių gynimo būdas, kurio paskirtis – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio teisinė pasekmė, esmė – šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-781/2023, 60 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio (pagal pareigas) išspręsti restitucijos klausimą. Taigi, restitucijai taikyti netgi apskritai nėra reikalingas šalies reikalavimas – teismas ją taiko savo iniciatyva, t. y. be atskiro šalies pareiškimo ar prašymo. Klausimas dėl restitucijos, kaip sandorio negaliojimo teisinės pasekmės, taikymo yra neatsiejamas nuo klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu išsprendimo, restitucijos klausimas yra išvestinis iš klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijai būdingas akcesoriškumas, t. y. jos taikymo galimybė tiesiogiai priklauso nuo pirmiau nurodyto pagrindinio klausimo išsprendimo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
50. Aptariamu atveju yra konstatuotas sandorių negaliojimas, kuris kasaciniu skundu nėra ginčijamas. Pripažinus sandorių negaliojimą, pagal konkrečias bylos aplinkybes turėjo būti sprendžiamas tolesnis klausimas pagal ieškovo ieškinį – dėl restitucijos taikymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo tinkamai taikytos CK teisės normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimo padarinių taikymą, kurio naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.
51. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde negalima remtis tais argumentais, kurie nebuvo nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovė V. S. nenurodė argumentų, kad alternatyvus reikalavimas (sandorių pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas) negina ir negali apginti ieškovo teisių, todėl negali būti taikomas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šie kasaciniame skunde nurodomi argumentai nebuvo nurodyti ir vertinti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, plačiau dėl apeliacinės instancijos teismo pritaikyto gynybos būdo pagal kasacinio skundo argumentus nepasisako (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
52. Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu sprendimu pažeidžiamas bendrasis principas, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), taip pat CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti teise bei atitinkama teismo pareiga neginti piktnaudžiaujančios šalies teisės. Atsakovė V. S., siekdama pagrįsti šį kasacinio skundo argumentą, nurodo, kad tikrasis ieškinio pareiškimo tikslas buvo ne ieškovo teisių gynimas, o nesąžiningų ir neteisėtus veiksmus atlikusių atsakovų R. ir H. S. de facto (faktiškai) asmeninio pobūdžio interesų gynimas, pasiektas naudojant procesines ir materialiąsias teises priešingai jų paskirčiai t. y. piktnaudžiaujant teise.
53. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-701/2019, 23 punktas).
54. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Plačiausia prasme piktnaudžiavimas teise yra asmens elgesys, pažeidžiantis teisės principus. Subjektinės teisės įgyvendinimas pažeidžiant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus gali būti pripažintas teisės pažeidimu. Piktnaudžiavimas teise atsiranda tada, kai subjektinė teisė įgyvendinama pažeidžiant jos įgyvendinimo sąlygas (ribas) ar priešingai jos paskirčiai. Piktnaudžiavimas teise gali pasireikšti įvairiu asmens elgesiu, tiek tyčine sąmoninga asmens veikla, tiek ir akivaizdžiu nerūpestingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3-3-78-1075/2025, 25 punktas).
55. Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
56. Aptariamu atveju yra konstatuota, kad buvo pažeista ieškovo pirmumo teisė įsigyti žemės sklypą, todėl nėra teisinio pagrindo ieškovo elgesį inicijuojant bylą pripažinti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Tai, kad atsakovai R. ir H. S. kitoje byloje inicijavo tų pačių sandorių pripažinimą negaliojančiais, o šioje byloje sutiko su ieškiniu, kuriuo buvo ginčijami sandoriai, kurių šalimis jie buvo, nesudaro pagrindo daryti išvados apie ieškovo (ar atsakovų R. ir H. S.) piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir siekį kitų tikslų nei nurodyta ieškinyje.
Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir kitų proceso klausimų
57. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pagrindo jį pakeisti ar panaikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
58. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos). Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
59. Netenkinus atsakovės V. S. kasacinio skundo, kasaciniame teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
60. Atsakovai R. ir H. S. atsiliepime į kasacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jų naudai iš atsakovės V. S. patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kartu su atsiliepimu pateikta 2025 m. liepos 17 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas, serija ARG25, Nr. 0094, ir 2025 m. liepos 17 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitas, serija LAA, Nr. 1201133, kuris patvirtina, kad atsakovė R. S. patyrė 2299 Eur bylinėjimosi išlaidų.
61. Apskaičiuojant atsakovei R. S. priteistiną sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, taikytinas Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas 1,7 koeficientas, kurio pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas 2025 m. pirmojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovės R. S. prašomas priteisti išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atlyginimas neviršija Rekomendacijose nurodytos didžiausios galimos priteisti sumos už tokio procesinio dokumento parengimą, todėl atsakovei R. S. iš atsakovės V. S. priteistinas 2299 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
62. Atsakovas H. S. ir ieškovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteisiamas.
63. Kasacinis teismas patyrė 17,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, valstybei priteistinas iš atsakovės V. S. (CPK 92, 96 straipsniai).
64. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2025 m. birželio 19 d. nutartimi, priimdama kasacinį skundą, įvertinusi tai, kad ginčijamos daiktinės teisės į nekilnojamojo turto objektus, informavo VĮ Registrų centrą apie priimtą kasacinį skundą.
65. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 6 dalimi ir 340 straipsnio 5 dalimi, apie šios civilinės bylos išnagrinėjimą praneština VĮ Registrų centrui dėl šio nekilnojamojo turto: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastato – kluono (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastato – šiltnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); priklausinio: kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, aprašymas / pastabos: (šulinys) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2299 (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.
Priteisti iš atsakovės V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 17,10 (septyniolika Eur 10 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Pranešti valstybės įmonei Registrų centrui apie šios civilinės bylos išnagrinėjimą dėl šio registruotino nekilnojamojo turto: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastato – kluono (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pastato – šiltnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); priklausinio: kitų inžinerinių statinių – kiemo statinio, aprašymas / pastabos: (šulinys) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Irmantas Šulcas
Dalia Vasarienė