Administracinė byla Nr. P-86-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02461-2014-3

                                          Procesinio sprendimo kategorija 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos,  apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą (pareiškėjas UAB „AgroSaulė 5“) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė energetikos inspekcija), kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3513 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai (toliau – ir Komisija) suteikta teisė kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintą Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo aprašą (toliau – Aprašas). Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3513 nekompensavo pareiškėjo UAB „AgroSaulė 5“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašyme Nr. 15R-887 nurodytų 4 000 Lt dydžio išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, kadangi jos patirtos po 2013 m. vasario 1 d. ir neatitinka Aprašo 4 punkte įtvirtinto reikalavimo. VAGK sprendime Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) padarė klaidingą išvadą, kad Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.48 straipsnio 1 dalį, juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Atsižvelgiant į šią normą ir į byloje konstatuotą faktą, kad sąskaita faktūra MAN serija Nr. 0001976 už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 4 000 Lt sumokėti 2013 m. rugpjūčio 13 d., konstatuotina, kad pareiškėja iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 4 000 Lt suma, todėl šios išlaidos negali būti laikomos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. VAGK sprendimo Nr. 140(AG-112/04-2014) dalyje dėl mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo iš esmės atliko tyrimą ir vertinimą, kuris priskirtas Komisijai. Atsakovo nuomone, VAGK turėjo apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, laikėsi procedūrinių taisyklių, tiksliai nustatė faktines aplinkybes.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė 5“ atsiliepimu į atsakovo skundą (b. l. 65–71) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas poziciją grindė šiais argumentais: ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ ir UAB „AgroSaulė 5“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudarė nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas išsinuomojo žemės sklypą ir pastatą – svirną. Pagal Sutartį pareiškėjui suteikta teisė pastatą naudoti saulės energijos gamybos įrenginiams įrengti, tvirtinti, energijai išgauti. Taigi Sutartyje apibrėžto nekilnojamojo turto nuoma yra tiesiogiai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtra. Sutartimi turtas išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., o nuomos mokestis skaičiuojamas nuo turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos. Turto nuomos mokestis yra 800 Lt plius PVM per mėnesį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos. Pirmąjį 800 Lt nuomos mokestį, t. y. vieno mėnesio užstatą, nuomininkas sumoka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Toliau nuomos mokestį kas mėnesį nuomininkas moka pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d., t. y. už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal nuomotojo pateiktą sąskaitą faktūrą. Šiuo atveju priėmimo–perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pagal Sutartį pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., PVM sąskaita faktūra MAN Nr. 0001976 už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio buvo išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 4 000 Lt sumokėti 2013 m. rugpjūčio 13 d. Nors nurodytas nuomos mokestis buvo sumokėtas po 7 mėnesių, nekilnojamojo turto nuomos sutartis visą tą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir faktiškai vykdoma. VAGK nurodė, kad pareiškėjas ginčo išlaidas, susidariusias nuo 2012 metų rugsėjo iki 2013 metų sausio mėnesio, patyrė nuomotojui pateikus 2013 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d. Sąskaitos išrašymas suteikia teisę kreditoriui reikalauti sąskaitoje nurodytos sumos skolininko atžvilgiu, todėl akivaizdu, kad ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pateikus sąskaitą pareiškėjas bet kokiu atveju būtų privalėjęs sumokėti nuomotojui nurodytą sumą arba savo iniciatyva, arba kreditoriui pasinaudojus civilinių teisių gynimo būdais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 84– 90) atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Energetikos ministerija pareiškėjui leidimą Nr. LP-5737 plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavė 2012 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 23 d. Komisijai pateikė prašymą Nr. 15R-887 kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu (toliau – ir Prašymas), kuriame, be kita ko, paprašė kompensuoti 4 000 Lt už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. Prašyme nurodyta 4 000 Lt suma susidarė vykdant tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą Sutartį, pagal kurią pareiškėjas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d. išsinuomojo svirną, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 995,58 kv. m) (1.2 p.), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 14,9418 ha) (1.3 p.); nuomos mokestis pareiškėjui skaičiuojamas nuo turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos (3.1 p.); turto nuomos mokestis yra 800 Lt plius PVM per vieną mėnesį, jis sumokamas arba grynaisiais pinigais, arba pinigai pervedami į nurodytą sąskaitą, o nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos (4.1 p.); pirmąjį nuomos mokestį (800 Lt, t. y. vieno mėnesio užstatą) pareiškėjas sumoka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d., o nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. jis nuomos mokestį moka kas mėnesį (už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį) iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą faktūrą (4.2 p.). Iš Sutarties 8.5 punkto ir jos priedo Nr. 1 matyti, kad pareiškėjas ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ Sutarties pasirašymo dieną (t. y. 2012 m. rugpjūčio 27 d.) pasirašė perdavimo–priėmimo aktą. Juridinis faktas – Sutarties sudarymas – įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d.. ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 2013 m. sausio 31 d. pareiškėjui pateikė PVM sąskaitą faktūrą MAN Nr. 0001976, kurioje nurodytas 4 000 Lt mokestis už svirno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio; šią PVM sąskaitą faktūrą pareiškėjas apmokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. pavedimu. Pareiškėjas Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateikė aiškinamąjį raštą dėl turto nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimo, kuriame, inter alia, nurodė, kad pagal Sutartį apskaičiuotas nuomos mokestis nuomotojui ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“, kuri yra AB „Agrowill Group“ grupės įmonė, buvo sumokėtas atgavus paskolą iš AB „Agrowill Group“. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo Prašymą, 2014 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 17R-3513, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nekompensuotinos išlaidos už žemės sklypo nuomą, nes šios išlaidos yra patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Šį Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė VAGK, kuri, išnagrinėjusi skundą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino Komisijos sprendimo Nr. 17R-3513 dalį nekompensuoti mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą ir įpareigojo Komisiją šią pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo Nr. 15R-887 dalį nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą; likusią skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VAGK Sprendimo Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek juo nuspręsta panaikinti Komisijos sprendimo Nr. 17R-3513 dalį nekompensuoti mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą ir įpareigoti Komisiją šią pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo Nr. 15R-887 dalį nagrinėti pakartotinai ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas pažymėjo, kad šią sprendimo Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) dalį VAGK iš esmės grindė tuo, jog Komisijos sprendimas Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo pareiškėjui nekompensuotas 4 000 Lt dydžio mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 daliai. Vadinasi, siekiant įvertinti VAGK sprendimo ginčijamos dalies teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia būtina nustatyti, ar teisėtas ir pagrįstas yra Komisijos sprendimas Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo pareiškėjui nekompensuotas 4 000 Lt dydžio mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 4, 5.4 5.4.4, 6, 20, 20.1, 20.3, 5.7, 21 punktais, 2 priedu, VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi. Teismas kilusio administracinio ginčo kontekste, be kita ko, pabrėžė, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, jog administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Teismas pažymėjo, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalies teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą bylos kontekste, konstatavo, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Komisiją dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., kompensavimo. Teismas taip pat konstatavo, kad Komisija, priimdama sprendimą Nr. 17R-3513, privalėjo, inter alia, įvertinti: ar Sutartis iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruota viešame registre įstatymų nustatyta tvarka; ar šios pareiškėjo Prašyme nurodytos išlaidos yra patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. ir, ar jos gali būti nustatytos, yra pagrįstos, yra patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais; ar pareiškėjo nurodytas 4000 Lt nuomos mokestis pagal Sutartį tiesiogiai susijęs su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtrai. Komisijos sprendime Nr. 17R-3513, be kita ko, turi būti nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, jame motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Aprašo 4 punktą (inter alia, jo nuostatą „kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.“) aiškinant kartu su Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 5.4, 5.4.4, 6, 20 punktuose, 2 priede nustatytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad tai, jog dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas (t. y. sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartis iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruota viešame registre įstatymų nustatyta tvarka) atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo Prašymas kompensuoti 4 000 Lt dydžio mokestį už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą yra pagrįstas šiais išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo įrodymo dokumentais: tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudaryta Sutartimi, perdavimo–priėmimo aktu; juridinio fakto – Sutarties sudarymo – įregistravimą 2012 m. rugpjūčio 27 d. patvirtinančiu išrašu iš Nekilnojamojo turto registro, PVM sąskaita faktūra MAN Nr. 0001976; 2013 m. rugpjūčio 13 d. pavedimu; pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 22 d. Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos pateiktu aiškinamuoju raštu dėl turto nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimo. Teismas, įvertinęs Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 17R-3513 VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.4, 5.4.4, 6, 20 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, konstatavo, kad ginčijamu Komisijos sprendimu nuspręsta nekompensuoti pareiškėjui iki 2013 m. vasario 1 d. patirtų su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų – 4 000 Lt dydžio mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, tokį sprendimą iš esmės grindžiant tik teiginiu, kad „vadovaujantis Aprašo 4 p., nekompensuotinos išlaidos už žemės sklypo nuomą, nes šios išlaidos yra patirtos po 2013 m. vasario 1 d.“. Ginčijamame sprendime niekaip nevertinamos Sutarties sąlygos (inter alia, Sutarties 1.2, 1.3, 3.1, 4.1, 4.2, 8.5 punktai, jos priedas Nr. 1), perdavimo–priėmimo aktas; tai, kad Sutarties sudarymas įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d., PVM sąskaita faktūra MAN Nr. 0001976, 2013 m. rugpjūčio 13 d. pavedimas, pareiškėjo Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateiktas aiškinamasis raštas dėl turto nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimo. Teismas taip pat pabrėžė, kad, kaip matyti iš pacituotų ginčijamame sprendime išdėstytų motyvų, Komisija šiame sprendime mini tik „nekompensuotinas išlaidas už žemės sklypo nuomą“ ir visiškai nepasisako dėl pareiškėjo prašyme nurodyto nuomos mokesčio už Sutartyje nurodytą pastatą – svirną; ši aplinkybė, ją vertinant visų kitų šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, leidžia daryti išvadą, kad Komisija pareiškėjo Prašymą išnagrinėjo formaliai. Teismas konstatavo ir tai, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog vien faktas, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas (t. y. sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartis iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruota viešame registre įstatymų nustatyta tvarka) atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų. Vadinasi, Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo nekompensuotos pareiškėjos Prašyme nurodytos iki 2013 m. vasario 1 d. patirtos su elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos – 4 000 Lt dydžio mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, motyvų išdėstymas negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas. Todėl šis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jo turinys neatitinka teisės normomis tokio pobūdžio sprendimams keliamų reikalavimų, o šiame sprendime nustatyti jį pagrindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą šią ginčijamo sprendimo dalį pripažinti neatitinkančia VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.4, 5.4.4, 6, 20 punktuose, 2 priede nustatyto teisinio reguliavimo. Teismas konstatavo ir tai, kad VAGK sprendimas tiek, kiek juo nuspręsta panaikinti Komisijos sprendimo Nr. 17R-3513 dalį nekompensuoti mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą ir įpareigoti Komisiją šią pareiškėjo Prašymo dalį nagrinėti pakartotinai ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismo nuomone, Įgyvendinimo įstatyme ir Apraše įtvirtintas teisinis reguliavimas yra specialusis teisinio reguliavimo, įtvirtinto CK 2.48 straipsnio 1 dalyje, atžvilgiu. Esant bendrojo ir specialaus teisinio reguliavimo konkurencijai turi būti taikomas specialusis teisinis reguliavimas. Taigi VAGK spręsdama, ar Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo nekompensuotos pareiškėjo Prašyme nurodytos iki 2013 m. vasario 1 d. patirtos su elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos – 4 000 Lt mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, sprendime Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) visiškai pagrįstai taikė Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.4, 5.4.4, 6, 20 punktuose, 2 priede nustatytą teisinį reguliavimą. Teismas nurodė, kad VAGK nevertino Komisijos sprendimo Nr. 17R-3513 bei Komisijos veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatė, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar Komisija neviršijo kompetencijos, taip pat, ar toks sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. VAGK nepriėmė galutinio sprendimo dėl pareiškėjo Prašyme nurodytų iki 2013 m. vasario 1 d. patirtos su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų – 4 000 Lt mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą – kompensavimo, o tik konstatavusi, kad Komisijos sprendimas Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo pareiškėjui nekompensuotas 4 000 Lt dydžio mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, įpareigojo Komisiją šią pareiškėjo Prašymo dalį išnagrinėti pakartotinai ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jis siekia, nepateikė dėl jų įrodymų, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi atmetė Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos,  apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymėjo, kad VAGK sprendime Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) nurodė, jog Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., ir iš esmės jas pripažino kompensuotinomis bei dėl VAĮ 8 straipsnio pažeidimo įpareigojo Komisiją priimti pakartotinį sprendimą dėl nuomos mokesčio kompensavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pastaroji VAGK sprendimo dalis nepagrįsta.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija pakankamai aiškiai bei tiksliai suformulavo, dėl ko nėra tenkinama prašymo dalis susijusi su nuomos mokesčiu. Atsisakymo tenkinti prašymą apimtis iš principo esminės teisinės reikšmės neturi. Komisija nurodė ir konkrečią teisės normą, ko reikalauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalis, – Aprašo 4 punktą, todėl nebuvo jokio pagrindo teiginiui apie nesilaikymą VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Dėl ko bei kokiu teisiniu pagrindu atsisakyta tenkinti prašymą dėl nuomos mokesčio kompensavimo – visiškai suprantama.

Taigi VAGK, įvertinus turimus įrodymus bei ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, nusprendus kitaip nei Komisijai, buvo pakankama priimti sprendimą dėl įpareigojimo Komisijos priimti priešingą sprendimą dėl ginčo nuomos mokesčio, nes VAGK pačiai priimti tokio pobūdžio sprendimą įstatymų leidėjas nėra suteikęs įgalinimų (Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44 p.). Konstatavimas apie VAĮ 8 straipsnio pažeidimą buvo nepagrįstas, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į šiuos aspektus ir paliko galioti VAGK sprendimą be korektūros, nors taip pat atliko vertinimą dėl Komisijos ginčijamo sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo, iš esmės sutikęs, jog ginčo nuomos mokestis turi būti kompensuotas. Šiame baigiamajame teisės akte eliminavus VAĮ 8 straipsnio pažeidimą Vyriausiajam administraciniam teismui lieka tik patikrinti, ar iš tikro ginčo nuomos mokestis buvo paneigtas neteisėtai, o tai susiję su Aprašo 4 punkte esančios taisyklės aiškinimu. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog Aprašo 4 punktas aiškintinas taip, kad realus nuomos pinigų sumokėjimas po 2013 m. vasario 1 d. nepaneigė teisės į kompensaciją. Teisės akto leidėjas nurodė pagrindinius reikalavimus patirtoms išlaidoms kompensuoti: 1) išlaidos turėjo būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.; 2) jos turi būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Dėl pastarosios aplinkybės abejonių nekyla. Tai įrodančių bei pirmosios instancijos teismo įvardytų, nebeatkartotinų, faktinių duomenų visiškai pakanka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Vyriausiasis administracinis teismas sutiko ir su tuo, kad išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Ta aplinkybė, kad už nuomą atsiskaityta 2013 m. rugpjūčio 13 d. situacijos nekeičia. Pareiga sumokėti nuompinigius išliko ir ji buvo, kad ir vėliau nei numatyta nuomos sutartyje, įvykdyta, o tai reiškia išlaidos patirtos, kurios pagal teisėkūros subjekto valią turi būti kompensuotos. Teisę į kompensaciją nuomos mokesčio aspektu buvo galima paneigti, jei nuomos sutartis būtų buvusi neįregistruota iki 2013 m. sausio 31 d. (Aprašo 5.4.4 p.). Bet Sutarties sudarymas įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d., o tai reiškia, jog ir ši aplinkybė negalėjo nulemti teisės į kompensaciją už nuomą paneigimo.

Dėl išdėstytų priežasčių, skundžiamas sprendimas iš esmės pripažintas teisingu, pašalinant iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų argumentaciją dėl VAĮ 8 straipsnio pažeidimo patvirtinimo. Teismas pažymėjo, jog Komisijai, kaip viešojo administravimo sistemos subjektui, priskirta teisė bei pareiga spręsti ginčo kompensacijos klausimą, ji ir turi tai pakartotinai padaryti, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog teismas gali ir turi visapusiškai tikrinti skundžiamus sprendimus tiek teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais, siekiant priimti teisingą sprendimą.

IV.

Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, byloje atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, 2015 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Prašyme atsakovas nurodo, kad praktikoje yra administracinių bylų, kuriose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) skirtingai nei išnagrinėtoje byloje pasisakė dėl Aprašo 4 punkto nuostatos aiškinimo ir taikymo. Pavyzdžiui, 2015 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015, LVAT pasisakė, kad sistemiškai įvertinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. LVAT pažymėjo, kad 3 500 Lt suma buvo apmokėta 2013 m. vasario 4 d., t. y. pareiškėjas realiai šias išlaidas patyrė po 2013 m. vasario 1 d., todėl Komisija pagrįstai sprendė, kad tokios išlaidos nekompensuotinos. Iš esmės tokias pačias išvadas dėl Aprašo 4 punkto nuostatų taikymo LVAT padarė ir 2015 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-419-525/2015. Todėl, atsakovo nuomone, 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje nukrypta nuo iki tol vieningos LVAT praktikos aiškinant Aprašo 4 punkto nuostatų taikymą, todėl siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą yra būtina atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytu pagrindu ir teigia, kad apie nurodomą pagrindą atnaujinti procesą sužinojo šioje byloje LVAT priėmus 2015 m. balandžio 13 d. nutartį. Prašymas paduotas 2014 m. gegužės 4 d. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (LVAT 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (pavyzdžiui, byla Nr. P261-40/2008). Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Savo prašymą dėl proceso atnaujinimo atsakovas motyvuoja argumentu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015 ir 2015 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-419-525/2015 kitaip nei šioje išnagrinėtoje byloje aiškino Aprašo 4 punkto nuostatų taikymą.

Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje teismas vertino, kad prašomos kompensuoti išlaidos (nuompinigiai) buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.  Teismas Aprašo 4 punktą šiuo atveju aiškino taip, kad realus nuomos pinigų sumokėjimas po 2013 m. vasario 1 d. nepaneigė teisės į kompensaciją. Pažymėjo, kad pareiga sumokėti nuompinigius išliko ir ji buvo įvykdyta, kad ir vėliau nei numatyta nuomos sutartyje. Teismas atkreipė dėmesį, kad  teisę į kompensaciją nuomos mokesčio aspektu buvo galima paneigti, jei nuomos sutartis būtų buvusi neįregistruota iki 2013 m. sausio 31 d. (Aprašo 5.4.4 p.). Bet Sutarties sudarymas įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d., o tai reiškia, jog ir ši aplinkybė negalėjo nulemti teisės į kompensaciją už nuomą paneigimo.

Tuo tarpu atsakovo nurodomoje byloje Nr. A-697-525/2015 teismas nustatė, kad prašomos kompensuoti išlaidos, atsiskaitant su UAB „Detalus planas“ realiai patirtos po 2013 m. vasario 1 d., apmokant nurodytą sumą 2013 m. vasario 4 d., todėl vertino, jog Komisija pagrįstai sprendė, kad tokios išlaidos nekompensuotinos.

Byloje Nr. A-419-525/2015 nustatyta, kad pareiškėjas prašė kompensuoti išlaidas, kurias patyrė naudodamasis teisinėmis paslaugomis, siekdamas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Bylos duomenys patvirtino, už advokato atstovavimą pareiškėjas sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 16 d., t. y. realiai jas patyrė po 2013 m. vasario 1 d., todėl teismas vertino, jog Komisija pagrįstai sprendė, kad tokios išlaidos nekompensuotinos.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Pažymėtina, kad Aprašo 5.4.4 punkte kaip viena iš išlaidų kategorijų nurodytas sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Būtent šios kategorijos išlaidas buvo prašoma atlyginti šioje byloje, kurioje prašo atnaujinti procesą atsakovas ir būtent su nuomos sutarties įregistravimu buvo siejamos teismo išvados dėl teisės į kompensaciją. Kitose atsakovo nurodomose bylose buvo vertinamos kitos Aprašo 5 nurodytos kompensuotinų išlaidų kategorijos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors visose atsakovo nurodomose bylose nagrinėjamos aplinkybės iš esmės panašios, tačiau faktinė situacija nėra visiškai tapati. Ši aplinkybė yra lemiama apsisprendžiant dėl to, ar procesas administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos faktinių aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra. todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos,  apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą (pareiškėjas UAB „AgroSaulė 5“) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                         Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė