Civilinė byla Nr. 2A-429-569/2015

Teismo procesinis Nr. 2-29-3-02474-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: 121.21

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Laisvės Aleknevičienės, Rasos Bartašienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Dianai Tarozienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-19 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2928-832/2014 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovui I. S. dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

           Teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą,

           n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo I. S. 51827,61 Lt žalos regreso tvarka, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 1555 Lt žyminį mokestį ir 4694,80 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, kad 2014-02-05 kelyje (duomenys neskelbtini) kilo eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „(duomenys neskelbtini)  “ v. n. (duomenys neskelbtini)  . Dėl eismo įvykio kaltas atsakovas I. S., traktoriumi netinkamai vilkęs medienos rąstus, kurie nuo traktoriaus atsikabino. Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo tris draudimo išmokas, kurių bendra suma sudaro 51827,61 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau–TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, todėl draudikas turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas asmuo.

Atsakovas I. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad regreso teisė atsiranda, kai nustatoma draudėjo tyčia. Procesiniuose dokumentuose nėra jokių duomenų, patvirtinančių atsakovo (draudėjo) tyčią. Ieškinyje konstatuojama atsakovo kaltė dėl eismo įvykio, tačiau ar kitas autoįvykio dalyvis nepažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau–KET) bei kitų eismą reglamentuojančių norminių aktų, nepasisakoma.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovui I. S. 3200 Lt  išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad atsakovas I. S. vairavo techniškai tvarkingą traktorių. Nurodė, kad byloje nepateikti duomenys apie teisės vairuoti tos rūšies transporto priemonę turėjimą, tačiau ši atsakovo teisė nagrinėjamoje byloje nekvestionuojama, todėl teismas vertino, kad atsakovas turėjo teisę vairuoti traktorių. Teismas padarė išvadą,  kad eismo įvykis įvyko ne traktoriaus judėjimo metu, tempiant rąstus, o jiems atsikabinus ir sudarius kliūtį ant kelio, todėl atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas I. S. vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Teismas nenustatė, kad atsakovas I. S. būtų pažeidęs KET, nes jo krovinio tempimas (vilkimas) neatitinka taisyklių punktuose numatyto krovinio vežimo būdo, t. y. transporto priemonėje. Pažymėjo, kad  atsikabinę rąstai sudarė kliūtį, kurią pastebėjęs automobilio (duomenys neskelbtini)  vairuotojas turėjo apvažiuoti arba sustoti, o atsakovas veikė pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovo I. S. ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas – 210,54 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei pirmojoje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

Teismas neteisingai nurodė, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų pažeidęs KET reikalavimus, nes jo krovinio tempimas neatitinka minėtuose KET punktuose nurodyto krovinio vežimo būdo, t.y. transporto priemonėje. Apeliantas teigia, kad KET 210.4 punktas ir 210.5 punktas draudžia taip vilkti krovinį, nes toks gabenimo būdas kelia pavojų eismo saugumui ir gadina kelią. Atsakovo vairuojamas traktorius vilko ne žemės ir miškų ūkio techniką arba priekabą, bet prie traktoriaus grandine pritvirtintus medienos rąstus, kurie atsikabinę nuo velkančios priemonės sukėlė grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui, todėl buvo pažeisti KET ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo reikalavimai.

Teismas nesirėmė ieškovo nurodyta teismų praktika – Kauno apygardos teismo 2012-07-12 sprendimu c. b. Nr. 2A-1216-264/2012, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju atsakovas KET nepažeidė, todėl faktinės bylų aplinkybės yra skirtingos. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nes mano, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek nurodytoje atsakovai yra pažeidę KET.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas I. S. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-01-14 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas pažymi, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovas vairavo techniškai tvarkingą transporto priemonę – traktorių. Nėra nustatyta, kad atsakovas pažeidė KET 210, 211 punktus. Aiškina, kad apgadinto automobilio (duomenys neskelbtini)  vairuotojas G. Č. teismo posėdžio metu pripažino, kad jis galėjo apvažiuoti kliūtį arba sustoti, tačiau nepasirinko saugaus greičio, neįvertino kelio dangos būklės. Į kliūtį atsitrenkęs vairuotojas dėl jam padarytos žalos atlyginimo gali būti pripažintas kaltu visiškai ar iš dalies dėl to, jei jis atsitrenkė į kliūtį, kurią galėjo suvokti, įvertinti kaip laiku ją pastebėjęs. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovas išnaudojo visas priemones eismo įvykiui išvengti, atsakovas veikė pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas. Teismas pagrįstai argumentavo nustatytas aplinkybes dėl precedento nebuvimo, nes jos yra skirtingos pateiktoje ieškovo ir nagrinėjamoje bylose.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau–CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp ieškovo (draudiko) ir atsakovo (draudėjo) dėl atsakovo pareigos atlyginti žalą ieškovui regreso tvarka pagal Lietuvos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą. 

Dėl ieškovo teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti sumokėtą draudimo išmoką

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį.

Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys, kurių patirtus nuostolius atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009m. rugsėjo 30d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, kad draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nurodo, kad atsakovas, vilkdamas prie transporto priemonės (traktoriaus) prisikabinęs rąstą, tokiu būdu jį transportuodamas pažeidė norminių aktų reikalavimus, o rąstui  atsikabinus nuo transporto priemonės, sukėlė autoįvykį, dėl kurio atsirado žala. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovas padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, todėl draudikas turi teisę reikšti regresinį ieškinį dėl sumokėtos išmokos grąžinimo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokie ieškovo argumentai yra teisiškai nepagrįsti. 

Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką ir išaiškinęs, kada taikoma civilinė atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015m. vasario 20d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82-916//2015 nurodė, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos sąlygos, aiškinant jas pažodžiui, yra susijusios su transporto priemonę vairuojančio subjekto ypatumais: jis arba yra neteisėtas transporto priemonės valdytojas (pvz., transporto priemonę naudoja be jos savininko žinios ir (ar) sutikimo), arba neturi reikiamos kvalifikacijos tam tikros transporto priemonės naudojimui. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 74 punkte nustatyta, kad transporto priemonės valdytoju laikomas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Šio įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones ar jų junginius su priekabomis, traktorius, savaeiges mašinas suteikiama Lietuvos Respublikoje gyvenantiems, ne jaunesniems kaip šiame įstatyme nustatyto amžiaus asmenims, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną, mokantiems KET, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti, nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus ir turintiems vairuotojo pažymėjimą. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovas turi teisę vairuoti transporto priemonę (b.l. 117), taip pat turi traktorininko pažymėjimą, kuris patvirtina jo teisę vairuoti tam tikros rūšies transporto priemonę (b.l. 118). Atsakovas yra šios transporto priemonės savininkas (b.l. 116). Kaip jau buvo minėta, TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, yra išimtys iš bendrosios taisyklės, o specialiųjų teisės normų taikyti pagal analogiją arba aiškinti plečiamai nėra pagrindo, prioritetas tokiais atvejais turi būti suteikiamas specialiosios teisės normos teksto pažodinei reikšmei.

Apeliantas įrodinėja, kad atsakovas, traktoriumi vilkdamas rąstus per važiuojamąją kelio dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, Kelių eismo taisyklių reikalavimus, tačiau šiuo atveju atsakovui galėjo būti taikoma administracinė atsakomybė, o ši aplinkybė nėra pakankama taikyti civilinę atsakomybę. Todėl aplinkybės, ar atsakovas, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias saugų eismą, šiuo atveju neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovas nurodo, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 490 Eur bylinėjimosi išlaidas (b.l. 96,121). Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, atsakovo  patirtos 490 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje priteistinos iš ieškovo (CK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pritaikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apelianto nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovui I. S. 490 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.