Baudžiamoji byla Nr. 1A-510//2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teisėjų:Violetos Ražinskaitės, Kęstučio Jucio,

sekretoriaujant  Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

nuteistajam A. Š. ,

gynėjui advokatui Vladimirui Kononenkai,

vertėjai Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 11 (vienuolikai)  metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. Š. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 5816,76 Lt F. P. gydymosi išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

 

A. Š. , 2010 m. sausio 14 d. apie 17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio asmeninio konflikto dėl elektros skaitiklių naudojimo su F. P. metu, tyčia pastūmė pastarąjį ant taburetės, kuri sulūžo nukentėjusiajam užkritus ant jos, po ko jis tyčia spyrė F. P. ne mažiau trijų smūgių į juosmenį ir į pilvą, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą dešiniojo momenkaulio projekcijoje, pailgą kraujosruvą nugaroje bei juosmens-pilvo sumušimą, pasireiškusį masyviomis minkštųjų audinių kraujosruvomis juosmens kairėje pusėje ir juosmens dešinėje pusėje, pereinančia į pilvą, juosmeninių II-III slankstelių kairiųjų šonkaulinių ataugų lūžiais, apatinės tuščiosios venos šakos, dešiniojo inksto, kepenų dešiniosios pusės skilties, kasos sužalojimais, kas komplikavosi trauminiu šoku, kraujavimu į retroperitorinį tarpą, plaučių uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, ko pasėkoje nukentėjusysis F. P. nuo patirtų sužalojimų Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje 2010 m. sausio 19 d. mirė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Š. prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skirti bausmę pagal šio straipsnio sankciją.

Mano, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra keistinas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 nuostatas, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų.

Toliau apeliaciniame skunde nuteistasis A. Š. dėsto apygardos teismo motyvus dėl jo veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir nors jis pilnai prisipažino kaltu, tačiau mano, jog jo padaryta veika kvalifikuota neteisingai. Nagrinėjamu atveju ypač svarbu nustatyti jo kaltės turinį, t.y. daromos veikos pavojingumo suvokimą ir galimų padarinių numatytas ribas. Cituoja LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 nuostatas, nurodančias, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Toliau nurodoma, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį galima tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys ir kai išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Apelianto nuomone, nors F. P. mirties priežastis buvo jo suduoti smūgiai, tačiau kilusi veiksmų pasekmė buvo atsitiktinė. Mano, jog neįrodyta, kad jis buvo sumanęs nužudyti nukentėjusįjį ir to norėjo, o jeigu ir nenorėjo, tai sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Pripažįsta, jog suduodamas tris smūgius koja į nukentėjusiojo juosmenį ir pilvą, galėjo ir turėjo numatyti savo veikos pasekmes. Mano, jog darydamas nusikalstamą veiką turėjo pareigą būti atsargus, todėl turi atsakyti už neatsargų gyvybės atėmimą, pasireiškusį nusikalstamo nerūpestingumo forma. Remiasi LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 27 punkto nuostatomis, kur išaiškinta, kad jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 132 ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė.

Mano, kad byloje esantys duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad suduodamas smūgius nukentėjusiajam jis suprato, kad savo veiksmais žudo žmogų, kad suduoti smūgiai neišvengiamai ar labai tikėtinai prives prie nukentėjusiojo mirties. Taip pat nenustatytas joks motyvas nužudyti nukentėjusįjį. Teigia, kad su F. P. ilgą laiką gyveno viename bute, kartu gamino valgį, bendravo. Taigi, duomenų visuma rodo, jog nei motyvo, nei tyčios atimti nukentėjusiajam gyvybę nebuvo. O kelių smūgių sudavimas konflikto metu nesuponuoja išvados, kad nuteistasis suvokė, kad žudo žmogų. Pripažįsta, kad suvokė darant pavojingą ir baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, tačiau suduodamas tik kelis smūgius ir nenaudodamas įrankių, pritaikytų žaloti kūną, suvokė, kad jo daroma veika pavojinga nukentėjusiojo sveikatai. Apelianto elgesys po nusikaltimo padarymo patvirtina, kad jo tyčia apėmė supratimą, jog smūgiai pavojingi sveikatai ir blogiausiu atveju sukels sveikatos sutrikdymą.

Toliau cituoja LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto nuostatas, numatančias, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Nuosprendyje negali būti abejonių dėl asmens kaltumo. Mano, jog vertinant įrodymus pirmos instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, dėl ko neteisingai kvalifikavo veiką ir atitinkamai neteisingai paskyrė bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o  prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia konflikto metu pastūmęs F. P. , o šiam nukritus, ne mažiau 3 kartus spyręs į juosmenį ir į pilvą. Tačiau apeliantas nesutinka su jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos 129 straipsnio 1 dalį bei paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausme.

A. Š. kaltė tyčia nužudžius F. P. yra įrodyta, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.

Apeliantas nepagrįstai prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą (Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnyje numatytas nusikaltimas kaltininkui inkriminuojamas esant nusikalstamam pasitikėjimui (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 dalis) ar nusikalstamam nerūpestingumui (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 3 dalis). Kvalifikuodami veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį, teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį (LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad konflikto metu A. Š. tyčia pastūmė F. P. , o pastarajam pargriuvus ant taburetės, ne mačiau 3 kartus spyrė į juosmenį ir į pilvą. Todėl atsižvelgiant į pavartoto smurto pobūdį, kurio apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija, nėra pagrindo teigti, kad kaltininkas suprato, kad elgiasi rizikingai dėl F. P. gyvybės, tačiau tikėjosi gyvybės atėmimo išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę F. P. , tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas). Teisėjų kolegija pažymi, kad daromos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas esant tyčinei ir neatsargiai kaltei skiriasi. Skirtinga daromos veikos pavojingumo suvokimą lemia skirtingas pačios veikos objektyvus pavojingumas, o tai atsispindi žmogaus sąmonėje. Taigi, A. Š. tyčia pastūmęs nukentėjusįjį, o šiam parkritus ant taburetės, ne mažiau 3 kartus spyręs į pažeidžiamą žmogaus kūno dalį – pilvą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo nukentėjusysis gali mirti, ir nors jo mirties nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems padariniams kilti.

Negalima sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistasis, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo pareigą būti atsargus, todėl turi atsakyti už neatsargų gyvybės atėmimą, pasireiškusį nusikalstamo nerūpestingumo forma. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyčinė nusikalstama veika negali būti daroma atsargiai, jog pati nusikalstama veika (šiuo atveju žmogaus spardymas) savo prasme negali būti atsargi, tad nuteistojo teiginys, jog darydamas nusikalstamą veiką turėjo pareigą būti atsargus, prieštarauja logikai. A. Š. yra 45 metų amžiaus, turi vidurinį išsilavinimą bei pakankamą gyvenimo patirtį, nukentėjusysis F. P. 12 metų vyresnis, liudytojos L. S. teigimu: ,,<...ligotas, jam skaudėjo inkstus, sunkiai vaikščiojo...>“ (t. 1, b.l. 83), tai dar labiau pabrėžia intelektualinį A. Š. kaltės momentą, kad pastarasis turėjo suvokti daromos veikos pavojingą pobūdį.

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo juosmens-pilvo sumušimas (t. 2, b.l. 101), tai patvirtina specialistų išvados, kuriose nustatyta, kad dėl minėtų sužalojimų, nukentėjusiojo būklė komplikavosi trauminiu šoku, kraujavimu, plaučių uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko jis mirė (t. 1, b. l. 36-43, b.l. 49-51). Faktiniais bylos duomenimis, sužalojimus nukentėjusiajam padarė nuteistasis A. Š. , kurio veika lėmė F. P. mirtį. Byloje nustatyta, kad A. Š. nukentėjusiajam tyčia sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius į pilvą ir šie jo veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su pasekmėmis – F. P. mirtimi. Nuteistasis A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje neneigė konflikto metu pastūmęs, po to ne mažiau 3 kartus spyręs nukentėjusiajam į pilvo ir į juosmens sritį.

Apeliaciniame skunde A. Š. sutinka, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo jo suduoti smūgiai, tačiau mano, kad kilusi veiksmų pasekmė buvo atsitiktinė. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutikti negalima. Esmė ta, kad pavojingi padariniai, kuriuos sukėlė A. Š. , veikdamas netiesiogine tyčia, yra priverstiniai. Be to, tai pastarajam nereikalingi padariniai, kurių jis iš principo galėjo išvengti, pasirinkęs kitokį elgesio būdą. Tačiau kartu šie padariniai tapo neišvengiami, nes nuteistasis pasirinko tokį veikimo būdą – spyrius į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvą, todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi ir negali būti vertinama kaip atsitiktinė.

Nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentas, kad nėra įrodyta, kad jis buvo sumanęs nužudyti nukentėjusįjį, atmetamas, kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį esant netiesioginiai tyčiai, sumanymas nužudyti nesudaro nusikalstamos veikos sudėties požymio ir nėra įrodinėjamas. Be to, nuteistasis apeliaciniame skundė teigė, kad nenustatytas ir joks motyvas nužudyti nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija pažymi, jog nusikalstamos veikos padarymo motyvas – fakultatyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis. Fakultatyviems nusikalstamos veikos sudėties požymiams priklauso požymiai, kuriuos įstatymų leidėjas panaudoja formuluodamas ne kiekvieną, o tik kai kurias nusikalstamų veikų sudėtis. Šie požymiai (tame tarpe ir motyvai) įeina ne į visas nusikalstamų veikų sudėtis, todėl yra įrodinėjami tiriant ne visas bylas. Nagrinėjamu atveju motyvas nužudyti nukentėjusįjį taip pat neįrodinėjamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, negalima sutikti su nuteistojo A. Š. teiginiu, jog suduodamas tik kelis smūgius ir nenaudodamas įrankių, pritaikytų žaloti kūną, nesuvokė, kad jo daroma veika pavojinga nukentėjusiojo sveikatai. Nei teisinėje literatūroje, nei teismų praktikoje nėra pateiktos aiškios ir metodiškai pagrįstos galimų pasekmių po tam tikro poveikio nukentėjusiųjų asmenų kūnams ribos. Todėl teiginys, jog suduodamas tik kelis smūgius (spirdamas koja nukentėjusiajam į pilvo-juosmens sritį) ir nenaudodamas įrankių, pritaikytų žaloti kūną, nesuvokė, kad jo daroma veika pavojinga nukentėjusiojo sveikatai, yra subjektyvus ir abejotinas. Taip pat neaišku, kodėl smūgių sudavimo koja reikšmė sumenkinama palyginant tai su smūgio sudavimu kokiu nors kietu daiktu. Pažymėtina, kad teisminėje praktikoje bylose dėl gyvybės atėmimo, nustatant mirties priežastį specialistų ir ekspertizių išvadose labai dažnai kaip tik ir būna nurodoma, kad mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padarytas suduodant smūgį kietu, buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu. Tai gali būti ir bet koks buityje naudojamas daiktas, ir net specialus nusikaltimo įrankis, tačiau dažniausiai ekspertai patvirtina ir smūgio koja sudavimo galimybę, taigi, smūgių koja panaudojimas dažnai nėra mažiau pavojingas negu smūgio sudavimas kokiu nors kietu buku daiktu ir kad tokių smūgių dėsninga pasekmė yra sveikatos sutrikdymas.

A. Š. apeliacinio skundo argumentas, kad vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, atmetamas, kaip nepagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnį, įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga, o proceso dalyviai turi galimybę siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistasis A. Š. ir teismas skirtingai vertino įrodymus, negali būti pagrindas keisti teismo sprendimą, jei teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus įrodymus. Šie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje buvo išdėstyti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, jų vertinimas atitinka keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Teismas, teisingai įvertinęs įrodymus nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. Š. nukentėjusįjį nužudė netiesiogine tyčia (Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 3 dalis).

Apygardos teismas, skirdamas A. Š. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, t.y. į kaltės formą, nusikaltimo pavojingumo laipsnį (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 6 dalis), neatitaisomus padarinius, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio) ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), kaltininko asmenybę (anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka) ir skyrė bausmę, savo dydžiu atitinkančią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. A. Š. paskirta tinkama bausmė, kurią švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                       Rūta Mickevičienė

 

Teisėjai:                                                                                                           Violeta Ražinskaitė

 

Kęstutis Jucys