Civilinė byla Nr. 2A-758-803/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39531-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos
: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SOSCREDIT“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – notaras M. K. ir E. M..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2016 m. vasario 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. MK-1301 negaliojančia; pripažinti 2016 m. vasario 24 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. IN20160224/1 negaliojančia; pripažinti, kad ieškovė su atsakove 2016 m. vasario 24 d. sudarė kreditavimo sutartį; taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 1/3 dalį buto, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovei 7000 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. vasario 24 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei 1/3 dalį buto su rūsiu, bendras plotas 67,08 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini), už 7000 Eur. Šalys 2016 m. vasario 24 d. taip pat sudarė išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią atsakovė išnuomojo ieškovei nuosavybės teise įsigytą 1/3 dalį minėto buto, o ieškovė įgijo teisę naudoti ir valdyti 1/3 dalį buto kaip nuomininkė sutartyje nustatytomis sąlygomis. Šalys sutarė, jog įmokos bus mokamos pagal grafiką. Išperkamosios sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta, jog 1/3 buto dalies išpirkimo vertė – 9100 Eur, palūkanų norma – 22 proc., delspinigiai 0,20 proc. Už termino pažeidimą buvo numatytos 36 proc. palūkanos. Nurodė, jog pagal sutartį ieškovė gavo 6000 Eur, o ne 7000 Eur, nes už tarpininkavimo paslaugas buvo sumokėta 1000 Eur. Atsakovės iniciatyva, 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarimu prie išperkamosios nuomos sutarties, buvo pakeistos specialios sąlygos ir nustatyta, jog 1/3 buto dalies išpirkimo vertė – 12 002,88 Eur, palūkanos – 24 proc., administravimo išlaidos – 50 Eur. Buvo sudarytas įmokų grafikas, pagal kurį ieškovė, norėdama atgauti 1/3 dalį buto, turėjo sumokėti atsakovei 12 002,88 Eur ir 32 466,50 Eur palūkanų, iš viso – 44 469,38 Eur. Ieškovė paaiškino, kad dėl sutartyje numatytų baudų ir palūkanų dydžio ieškovė nepajėgi išsipirkti 1/3 buto dalies. Sutarčių sąlygas parengė atsakovė, šios sąlygos nebuvo suderintos ir aptartos su ieškove.
3. Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad ji turėjo skolų, kurių grąžinimui reikėjo pinigų. Asmens galinčio suteikti kreditą ieškojo per skelbimus. Nei vienas asmuo, į kurį kreipėsi nesutiko skolinti ieškovei pinigų, išskyrus atsakovę. Atsakovės atstovai buvo atvykę apžiūrėti buto, kurio 1/3 dalies savininke buvo ieškovė. Ieškovė nurodė, kad neketino parduoti buto dalies, bet siekė pasiskolinti 7000 Eur iš atsakovės, įkeisdama butą ir palygino, jog sudaro sandorį atitinkantį sandoriui sudaromam lombarde. Su sutartimis, kurias sudarė turėjo galimybę susipažinti, jų atidžiai neskaitė, tačiau sumą, kuri skolinama, matė, matė ir palūkanas numatytas sutartyje. Pirkimo - pardavimo sutartį sudaryti vyko pas notarą. Patvirtino, kad pinigus skolinasi ne pirmą kartą. Sutartį su atsakove sudarė, nes reikėjo grąžinti skolas kitiems asmenims. Patvirtino, kad bylos nagrinėjimo metu ji tebegyvena, bute (duomenys neskelbtini).
4. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „SOSCREDIT“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė atsakovei 2016 m. sausio 13 d. pateikė paraišką dėl finansavimo suteikimo, todėl buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis. Šios sutarties pagrindu, siekiant užtikrinti paskolintų pinigų grąžinimą, ieškovė pardavė atsakovei 1/3 dalį buto už 7000 Eur. Šalys nustatė, jog išpirkimo kaina – 9100 Eur. Pagal šalių sulygtą grafiką ieškovė 10 metų laikotarpiu, kiekvieną mėnesį turėjo mokėti 188,09 Eur įmokas. Ieškovė sutartį vykdė netinkamai, todėl susidarė skola. Siekdamos išsaugoti sutartį, šalys 2016 m. rugpjūčio 11 d. sudarė susitarimą prie sutarties, pagal kurį susidariusi 2985,71 Eur pradelstų mokėjimų suma pridėta prie išperkamos turto vertės, todėl išperkamo turto vertė sudarė 12 002,88 Eur. Po šio susitarimo ieškovė sumokėjo tik vieną įmoką. Tai buvo įvertinta kaip esminis sutarties pažeidimas ir sutartis 2017 m. vasario 7 d. buvo nutraukta. Sutarties nutraukimo metu ieškovės neįvykdyti įsipareigojimai sudarė 13 262,51 Eur. Paaiškino, jog buto pardavimas su teise jį išpirkti buvo esminė sąlyga, suteikiant finansavimą ieškovei, nes taip buvo užtikrintas prievolės įvykdymas.
5. Trečiasis asmuo E. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė ieškinį tenkinti.
6. Trečiasis asmuo notaras M. K. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarimą Nr. SK20160811-1 prie 2016 m. vasario 24 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bei 2016 m. vasario 24 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bendrosios dalies 6.5. ir 6.6. punktų sąlygas; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad 1/3 dalis buto (duomenys neskelbtini), iki 2018 m. gruodžio 11 d. priklausė ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė turėjo tikslą pasiskolinti 6000 Eur sumą, tam, kad grąžintų skolas kitiems asmenims. Šalys 2016 m. vasario 24 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei 1/3 dalį aukščiau nurodyto buto už 7000 Eur, o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei nurodytą sumą per 30 darbo dienų. Tą pačią dieną 2016 m. vasario 24 d. tarp šalių sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. IN20130224/1, pagal kurią pirkėjas (atsakovė) įsipareigojo įsigyti iš pardavėjo (ieškovės) nuosavybės teise nekilnojamąjį daiktą ir perduoti jį valdyti bei naudotis pardavėjui (ieškovei), kaip nuomininkui, išperkamosios nuomos sutartyje numatytomis sąlygomis.
9. Teismas nurodė, kad ieškovės paaiškinimai, jog piniginių lėšų skolinimąsi ji įsivaizdavo taip, kaip tai vyksta lombarde, bei paraiškoje esantis įrašas, kuriuo ieškovė prašo iš jos nupirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip prašomų paskolinti piniginių lėšų užtikrinimą, sudarant galimybę ji išsipirkti išperkamosios nuomos būdu, paneigia ieškovės argumentus, jog ji nesuprato sudaromų sutarčių esmės ir galimų pasekmių.
10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pirkimo – pardavimo sutarties preambulėje aiškiai daromos nuorodos į tą pačią dieną sudarytą išperkamosios nuomos sutartį, susiejant su šia sutartimi tiek perleidžiamo turto kainą, tiek turto grąžinimo sąlygas ir skolos grąžinimo terminus ir įvertinęs, kad ieškovė teismo posėdyje patvirtino, jog jos tikslas buvo pasiskolinti atitinkamą sumą lėšų, prievolių įvykdymą užtikrinant jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, kad ieškovė nepaneigė, jog supranta, kad buto dalį atgaus sumokėjusi atsakovei visas sutartyje nurodytas įmokas, kad ieškovė turėjo daugiau nei vieną mėnesį apsispręsti dėl sąlygų, kuriomis atsakovė jai sutiko suteikti 7000 Eur sumą, taip pat įvertinęs aplinkybes, kad ieškovė ne kartą akcentavo teismo posėdyje, jog sudarytus sandorius prilygino lombarde sudaromam sandoriui, jog tai nebuvo pirmasis ieškovės sandoris, siekiant pasiskolinti piniginių lėšų, jog ieškovei paskolos nesuteikė kiti asmenys, o į bankus ji net nesikreipė, kad ieškovė nesigilino į sudaromų sutarčių sąlygas, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirkimo – pardavimo sandoris yra apsimestinis, o išperkamosios nuomos sandoris sudarytas suklydus.
11. Teismo nuomone, aplinkybė, jog ieškovė sudarė sutartis jų neskaitydama, neįsigilindama į sudaromų sutarčių sąlygas taip pat nesudaro pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis, nes tai parodo, jog ieškovė elgėsi neatsakingai, nedėjo protingų pastangų tam, kad įvertintų rizikas siekdama savo tikslų.
12. Teismo vertinimu, šalys sudarė dvi neatsiejamas sutartis, t. y. išperkamosios nuomos ir pirkimo – pardavimo, kurios savo esme kaip kompleksinis sandoris laikytinas alternatyva kreditavimo sutarčiai. Ieškovė sandorius sudarė laisva valia. Toks alternatyvus sudaromų sandorių pasirinkimas nedaro ginčo sandorių negaliojančių, ar apsimestinių, nes šiais sandoriais buvo įgyvendinta ieškovės valia pasiskolinti lėšų tam panaudojant jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto dalį.
13. Teismas sprendė, kad ieškovė supranta, kad pinigų skolinimasis nėra neatlygintinis sandoris, ir to sandorio kaina yra šalių sutarto dydžio palūkanos, todėl nėra pagrindo nurodomais pagrindais šalių sudarytas sutartis pripažinti negaliojančiomis, atitinkamai nėra pagrindo išvadai, kad tarp šalių susiklostė kreditavimo teisiniai santykiai.
14. Teismo vertinimu aplinkybė, jog Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2017 m. birželio 12 d. nutarime nurodytos išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies sąlygos pripažintos nesąžiningomis savaime nereiškia, kad vien dėl šios priežasties yra negaliojantys du šalių sudaryti sandoriai.
15. Teismas, įvertinęs 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarime Nr. SK20160811-1 prie 2016 m. vasario 24 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 padarytus pakeitimus, konstatavo, kad šiuo susitarimu buvo pakeistos esminės 2016 m. vasario 24 d. išperkamosios nuomos sutarties specialiojoje dalyje įtvirtintos sąlygos – ieškovė atsakovei turi sumokėti 12 002,88 Eur turto kainai dengti ir 32 466,50 Eur palūkanas, viso 44 469,38 Eur.
16. Vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, 6.2281 straipsnio 1 dalimi, 6.2284 straipsnio 3-5, 8, 9 dalimis, teismas išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 6.5. 6.6. punktų sąlygas ir jų pagrindu sudarytą 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarimą Nr. SK20160811-1 prie 2016 m. vasario 24 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 pripažino nesąžiningais ir negaliojančias nuo sudarymo momento.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
17. Ieškovė E. M. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo, prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo šiuos esminius argumentus:
17.1. pirmosios instancijos teismas sprendimą dalyje, kurioje atmetė ieškinį pripažinti 2016 m. vasario 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. MK-1301 negaliojančia; pripažinti 2016 m. vasario 24 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. IN20160224/1 negaliojančia; pripažinti, kad ieškovė su atsakove 2016 m. vasario 24 d. sudarė kreditavimo sutartį; taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 1/3 dalį buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovei 7000 Eur, priėmė neįvertinęs byloje esančių esminę reikšmę tinkamam bylos išsprendimui turinčių faktinių aplinkybių;
17.2. atsiradus neapmokėtų įsiskolinimų už komunalines paslaugas buvo skubiai reikalingos piniginės lėšos. Ieškovė siekdama išvengti galimų teisminių procesų bei galimų išieškojimų, kreipėsi į paskolas teikiančias bendroves, tačiau nesėkmingai, iš skelbimo laikraštyje sužinojo apie paskolas fiziniams asmenims teikiančią bendrovę „SOSCREDIT“, kurios darbuotojai patvirtino galintys suteikti reikiamą paskolą ir pažymėjo, jog už naudojimąsi pinigais bus skaičiuojamos palūkanos bei paminėjo, jog būtina apžiūrėti ieškovei priklausančią buto dalį, kadangi šis turtas bus paskolos grąžinimo garantu. Iš šių paaiškinimų ieškovė suprato, kad paskola bus suteikta su sąlyga – įkeičiant ieškovei priklausiančią nekilnojamojo turto dalį;
17.3. nesant kitos galimybės pasiskolinti reikiamą pinigų sumą, ieškovė su atsakovės pasiūlytomis sutarties sąlygomis sutiko. 2016 m. vasario 24 d. ieškovė pasirašė dvi sutartis: pirkimo-pardavimo ir išperkamosios nuomos, į kurių tekstus detaliai nesigilino, kadangi pinigus skolinosi iš teisėtai veikiančios bendrovės, kurios darbuotojai paliko itin gerą įspūdį (bendravo dalykiškai, mandagiai ir noriai) ir visas sutarties sąlygas ieškovei paaiškino žodžiu. Ieškovė nėra teisininkė ir jokių šios srities žinių neturi, todėl jai nekilo jokių minčių, kad sudaroma sutartis gali neatitikti iš anksto aptartų jos sąlygų. Ieškovei buvo žinoma, jog šią sutartį tvirtins notaras, todėl jo dalyvavimą sandoryje vertino kaip papildomą savo interesų apsaugą. Tai, kad su atsakove sudarė ne įkeitimo, o kitokio pobūdžio sutartį (t.y. tokią, pagal kurią prarado nuosavybės teises į jai priklausančią buto dalį), ieškovei tapo žinoma tik po to, kai atsakovė ėmė siųsti pranešimus apie sutarčių nutraukimą;
17.4. ieškovės nuomone, ginčijamas sutartis ji pasirašė suklydusi, nebūdama tinkamai informuota apie esmines jų turinį sudarančias aplinkybes bei iš jų išplaukiančias teisines pasekmes. Ieškovės ketinimas kreipiantis į atsakovę buvo aiškus – sudaryti paskolos sutartį, galimai ir su turto įkeitimu, o ne parduoti turtą, tokiu būdu prarandant nuosavybės teises į jį. Tokio pobūdžio ketinimų ieškovė niekada neturėjo, jie neatitiko ieškovės interesų, kito gyvenamojo būsto ieškovė neturi;
17.5. teismas šioje byloje buvo šališkas – konstatavo tik ieškovės netinkamą veikimą. Teismas visiškai nesigilino į atsakovės veiksmus, tikslus ir jos atsakomybės ribas. Teismas nesigilino į atsakovės UAB „SOSCREDIT“ elgesį ir nevertino, ar ji sandorių sudarymo procese buvo sąžininga ir ar savo veiksmais nesudarė prielaidų suklydimui atsirasti. Ieškovės tikslas kreipiantis į atsakovę buvo gauti paskolą, vis tik 2016 m. sausio 13 d. paraiškoje yra ieškovės įrašas apie išperkamąją nuomą. Esant tokiam įrašui teismas privalėjo išspręsti klausimą dėl jo atsiradimo aplinkybių ir šio įrašo iniciatoriaus. Ieškovė tikslo sudaryti išperkamosios nuomos ar kitokio pobūdžio sutarčių neturėjo, todėl ieškovės kreipimosi į atsakovę metu, ieškovės apsisprendimas buvo iš esmės modifikuotas, t. y. jis buvo suformuluotas taip, kad nebeatitiko tikrosios ieškovės valios ir tikrųjų ketinimų. Teismas privalėjo aiškintis, ar ginčijamų sandorių sudarymo procese egzistavo aplinkybės, galėjusios sąlygoti ieškovės suklydimą, ir jei tokios aplinkybės išties egzistavo, ar tą suklydimą galima laikyti esminiu;
17.6. teismas savo sprendime nepasisakė, kaip vertina aplinkybę, jog pinigų suma, kuri buvo išmokėta ieškovei pagal sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (7000 Eur), neatitiko realios 1/3 dalies buto kainos (buto plotas – 67 kv.m.). Tuos pačius parametrus (plotas, kambarių skaičius, buto lokacija) atitinkančio buto rinkos kaina yra ne mažesnė nei 85 000 Eur (atitinkamai 1/3 buto dalies kaina sudarytų ne mažiau nei 20 000 Eur). Teismas nesprendė, ar ieškovė matydama, kad gauna ženkliai mažesnę kainą, nei vertas jos turtas, turėjo galimybę suprasti, jog tai yra turto perleidimo, o ne kitokia sutartis. Itin maža turto perleidimo kaina, nesudarė prielaidų manyti, jog šis turtas yra perleidžiamas atsakovės nuosavybėn, kas sąlygojo ieškovės suklydimą. Ši aplinkybė tik patvirtino ieškovės įsitikinimą, kad buvo sudaryta ne pirkimo – pardavimo, o ieškovei priklausančios buto dalies įkeitimo sutartis;
17.7. teismas nesprendė, ar atsakovės elgesys neprisidėjo prie ieškovės klaidingo suvokimo apie sudarytų sutarčių esmę. Teismas nepateikė išvadų, kaip vertina atsakovės elgesį siūlant ieškovei sudaryti ne ieškovės ketinimus atitikusią paskolos sutartį (su turto dalies įkeitimu ar be jo), o ieškovei neaktualų turto perleidimą bei sutartį dėl išperkamosios nuomos. Ginčijami sandoriai dėl itin didelio jų pelningumo atsakovei yra naudingesni nei ieškovei. Teismas, siekdamas tinkamai išspręsti bylą, privalėjo vertinti ne tik ieškovės tariamai nerūpestingą elgesį, bet ir atsakovės veiksmų atitikimą įstatymui. Ieškovė laikytina silpnesniąja sutarties šalimi, o atsakovė – kaip verslo subjektas yra stipresnioji sutarties šalis. Teismas privalėjo vertinti, ar sutarčių sudarymo procese nebuvo piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi apraiškų, informatyvumo stokos, neaptartų ar nesuprastų detalių, tačiau teismas atsakovės veiksmų sudarant ieškovei nenaudingas sutartis nevertino (nesiaiškino, kas buvo sudarytųjų sutarčių iniciatorius, nesiaiškino, ar jos atitiko ieškovės lūkesius, interesą, ir tikrąją valią, taip pat nesidomėjo, ar atsakovė buvo maksimaliai informatyvi ir ar ieškovė buvo informuota apie tai, kad atsakovė neturi teisės sudaryti nekilnojamojo turto įkeitimo sutarčių ir pan.).
18. Atsakovė UAB „SOSCREDIT“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. teismo posėdžio metu apeliantė aiškiai įvardijo ir kelis kartus pakartojo, jog suprato, kad parduoto buto dalį atgaus tik tada, kai sumokės visą pasiskolintą sumą bei kitus mokėjimus;
18.2. apeliantė negalėjo nežinoti, kokio pobūdžio sandorį sudaro, kadangi sandorių turinys yra atskleistas pas notarą, apie ką liudija ieškovės parašai ant sutarčių, be to notaro patvirtinimas, jog notarinis sandoris sudarytas tinkamai atskleidus sandorio esmę;
18.3. piktybiškai nebuvo vykdomi mokėjimai pagal sudarytą išperkamosios nuomos sutartį, todėl ieškovės išvedžiojimai ką ji manė sudarydama sandorius vertintini kaip siekis teismo keliu išvengti neigiamų finansinių pasekmių;
18.4. apeliantė turtą pardavė atsakovei su sąlyga, jog turi teisę turtą išsipirkti grąžinus pinigus, bei sumokėjus palūkanas ir kitus mokėjimus, o sutarties galiojimo metu atsakovė turtu negali disponuoti (įtvirtinta buto dalies pirkimo – pardavimo sutartyje). Šita nuostata iš esmės atitinka paskolos sumos išmokėjimą (įskaitant palūkanas), po ko būtų atlaisvinamas daiktas nuo įkeitimo;
18.5. ieškovės argumentas, kad sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais įvertinus tai, jog turtas parduotas ne už rinkos kainą, nėra susijęs su sudaromo sandorio turiniu ir tikraisiais tikslais. Šiuo atveju, turtas buvo parduodamas su tikslu gauti reikiamą ir tarp šalių sutartą pinigų sumą, ir jį vėliau išpirkti pagal sudarytą išperkamosios nuomos sutartį. Apie tai, jog pirkimo – pardavimo sandoris nėra savarankiškas ir susijęs su prievolių vykdymu pagal išperkamosios nuomos sutartį yra aiškiai nurodyta sudarytoje pirkimo – pardavimo sutarties preambulėje. Minėtoje pirkimo – pardavimo sutartyje (preambulėje) taip pat nurodyta, jog parduodamo turto kaina atitinka ieškovės siekiamą pasiskolinti sumą, ir šis sandoris tik dėl to sudaromas kad ieškovė gautų finansavimą, kur papildomai nurodoma, jog pirkėjas (atsakovė) negali disponuoti parduodamu turtu, jį perleisti (3.3., 3.4. punktai), kol galioja išperkamosios nuomos sutartis, o sumokėjus visas įmokas pagal išperkamosios nuomos sutartį, atsakovas privalo turtą perduoti ieškovei (išperkamosios nuomos sutarties 3.10. punktas). Remiantis išdėstytu, šalys aiškiai įtvirtino sutarties tikslus ir ketinimus ir sudarytas sandoris atitiko šalių valią, ką patvirtino notaras (pirkimo – pardavimo sutarties 3.3. punktas);
18.6. ieškovė pardavusi turtą už žemesnę nei rinkos kainą, įgijo teisę turtu naudoti ir jį išsipirkti, tinkamai mokėdama įmokas, galėjo palankiomis sąlygomis turtą išsipirkti už santykinai nedidelę kainą. Atsakovė nesiekė nusipirkti turto už realią rinkos kainą, kadangi: (I) turtas atsakovei buvo reikalingas tik užtikrinti paskolinamų pinigų grąžinimui; (II) ieškovė nesiekė pasiskolinti buto dalies kainos vertę atitinkančios sumos; (III) tuo atveju, jei būtų turtas parduodamas už rinkos kainą, ieškovei būtų tekę mokėti atitinkamai didesnes palūkanas, kas suprantama neatitiko ieškovės galimybių, o atsakovė nebūtų turto pirkusi. Ginčo pirkimo – pardavimo sutartyje yra nurodyta, jog turtas yra parduodamas su tikslu jį išpirkti pagal sudarytą išperkamosios nuomos sutartį. Turtas negalėjo būti parduotas už rinkos kainą, nes tai neatitiko nė vienos šalies interesų;
18.7. atsakovė nurodydama, jog ji sudarė ginčo sutartis sau nenaudingomis sąlygomis, nenurodė, kokios realiai sutarčių sąlygos ir kaip nulėmė jos teisių pažeidimą. Atsakovė visą laiką turtu naudojosi, tačiau nemokėjo beveik jokių įmokų. Tuo atveju, jei būtų buvusi sudaryta paskolos su turto įkeitimu sutartis, ieškovė būtų vis tiek priversta vykdyti mokėjimus kas mėnesį ir neigiamos pasekmės būtų atsiradusios ne dėl atsakovės neteisėto veikimo ar tariamų sutarčių trūkumų, o tik dėl to, kad ieškovė nevykdė mokėjimų. Turtas būtų išvaržytas, ir kreditoriui būtų sudengiamos susidariusios skolos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Byloje nustatyta, kad pagal ieškovės 2016 m. sausio 13 d. paraišką šalys 2016 m. vasario 24 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kuria ieškovė pardavė atsakovei 1/3 dalį Buto, kurio vidutinė rinkos vertė 55 100,00 Eur, už 7 000 Eur (b.l. 7-13). Tą pačią dieną, tai yra 2016 m. vasario 24 d., šalys pasirašė Išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo įsigyti iš ieškovės nuosavybės teise nekilnojamąjį daiktą ir perduoti jį valdyti bei naudotis ieškovei, kaip nuomininkei, kuriai sumokėjus 9 100 Eur turto išpirkimo vertę su 22 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, Butas bus grąžintas.
20. Ieškovė 2016 m. birželio 30 d. pateikė prašymą atsakovei sumažinti baudą ir peržiūrėti palūkanų dydį (b.l. 93). Šalys 2016 m. rugpjūčio 11 d. sudarė Susitarimą prie Išperkamosios nuomos sutarties, pagal kurį turto išpirkimo kaina buvo padidinta iki 12 002,88 Eur, o palūkanų norma iki 24 proc., periodinės įmokos mokamos iki 2031 m. liepos 25 d. (b.l. 22-28). Atsakovė kelis kartus siuntė ieškovei priminimus dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, 2017 m. sausio 20 d. informavo dėl galimo sutarties nutraukimo, jei įmokos nebus mokamos (b.l. 76-77), o 2017 m. vasario 7 d. nutraukė Išperkamosios nuomos sutartį (b.l. 75).
21. Byloje nustatyta, kad pagal įmokų grafiką ieškovė, norėdama atgauti 1/3 dalį Buto, turėjo sumokėti atsakovei 12 002,88 Eur įmokų ir 32 466,50 Eur palūkanų, iš viso – 44 469,38 Eur, kai viso Buto vidutinė rinkos vertė buvo 55 100,00 Eur.
22. Ieškovė nagrinėjamoje byloje prašė pripažinti Pirkimo-pardavimo ir Išperkamosios nuomos sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.87 straipsnį, kaip apsimestinį sandorį, ir pagal CK 1.90 straipsnį, kaip sudarytą dėl suklydimo. Siekdama pagrįsti reikalavimą, ieškovė pateikė Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadą dėl Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų neteismine tvarka įvertinimo.
23. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2017 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 10-827 nustatyta, kad Išperkamosios nuomos sutarties 3.4, 5.1.3, 5.2.13, 6.6, 10.3, 10.4.1, 10.4.2 ir 10.5 punktai atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies kriterijų, nes šių punktų sąlygomis iš esmės pažeista šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Pripažinta, kad išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 6.5 ir 10.6 papunkčiai atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, nes jais nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 5.2.4, 10.1.10 ir 10.2 papunkčiai atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintą kriterijų, nes jais vartotojas įpareigotas vykdyti sąlygas, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybė susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti. Išperkamosios nuomos sutarties bendrųjų sąlygų 13.10 punktas atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 18 punkto kriterijų, nes juo buvo panaikinta ar suvaržyta vartotojo teisė pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais.
24. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-428-431/2020 jau nurodė, kad „<...> atsižvelgiant į nustatytą Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų nesąžiningumą bei į galimą kitų šioje nutartyje aptartų sąlygų nesąžiningumą, spręstinas klausimas, ar ieškovės sudaryta Buto pirkimo-pardavimo sutartis bei jos sąlygos taip pat nepažeidžia bendrojo sąžiningumo kriterijaus, kadangi Išperkamosios nuomos sutarties sudarymas buvo pagrindas ir pagrindinė sąlyga Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui“ (29 punktas).
25. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tai, kad Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies sąlygos pripažintos nesąžiningomis, savaime nereiškia, kad vien dėl šios priežasties yra negaliojantys du šalių sudaryti sandoriai. Tačiau teismas tuo pačiu nurodė, kad Pirkimo – pardavimo sutarties preambulėje aiškiai daromos nuorodos į tą pačią dieną sudarytą Išperkamosios nuomos sutartį, susiejant su šia sutartimi tiek perleidžiamo turto kainą, tiek turto grąžinimo sąlygas ir skolos grąžinimo terminus. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad šios sutartys yra dėl vieno objekto – gauti paskolą, padarė priešingą išvadą, nurodydamas vieno sandorio negaliojimas neveikia kito sandorio galiojimo.
26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks pirmosios instancijos teismo argumentas nėra tinkamas teisino santykio kvalifikavimas, pagrįstas teisės normomis (CK 6.2884 straipsnio 1 dalis). Iš esmės teismas neįvykdė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-428-431/2020 numatyto įpareigojimo – ištirti, ar Buto pirkimo-pardavimo sutartis bei jos sąlygos yra teisėtos, kai VTAT savo nutarime Išperkamosios nuomos sutarties 3.4 punktą pripažino pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-428-431/2020 pabrėžė, jog Išperkamosios nuomos sutarties 3.4 punkto sąlyga buvo esmine pačios Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui.
27. Byloje susiklostė teisiškai negalima situacija. Pirma, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-428-431/2020 konstatavo, kad <...> šalys sudarė dvi neatsiejamas sutartis – Išperkamosios nuomos ir Pirkimo–pardavimo, kurios savo esme, kaip kompleksinis sandoris <...> (25 punktas). Antra, bylą nagrinėdamas iš naujo pirmosios instancijos teismas sprendė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarimą Nr. SK20160811-1 prie 2016 m. vasario 24 d. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bei negaliojančiomis 2016 m. vasario 24 d. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bendrosios dalies 6.5. ir 6.6. punktų sąlygas, visiškai nevertindamas Pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų.
28. Vadinasi, esant aukštesnės instancijos teismo nustatytai aplinkybei dėl kompleksinio sandorio, pirmosios instancijos teismas pripažinęs 2016 m. vasario 24 d. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bendrosios dalies 6.5 punkto negaliojimą, privalėjo išspręsti klausimą ir Pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo, nes šis punktas numatė 36 proc. palūkanas, kurių bendra mokėjimo suma tiesiogiai buvo susijusi su Buto kaina.
29. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, esant ginčui dėl visų Išperkamosios nuomos sutarties ir Pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, apsiribojo pasisakydamas dėl Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bendrosios dalies 6.5. ir 6.6. punktų. Teismas netyrė ir nekvalifikavo Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2017 m. birželio 12 d. nutarime Nr. 10-827 nustatytų vartotojos (ieškovės) teisių pažeidimo, tuo padarydamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą.
30. Atsakovės pagrindinė veikla nėra prekyba nekilnojamuoju turtu. Bylos aplinkybės sudaro prielaidą spręsti, kad dalies Buto pirkimo – pradavimo sutartis buvo sudaryta siekiant užtikrinti paskolos grąžinimo prievolę. Byloje ieškovė nurodė, kad ji siekė pasiskolinti 7 000 Eur, kad galėtų grąžinti skolas. Manė, kad sudaromas sandoris dėl Buto dalies pirkimo – pardavimo savo esme atitinka hipotekos susitarimą. Ieškovė pažymėjo, kad nei atsakovė, nei notaras, tvirtinęs Pirkimo – pardavimo sutartį, neišaiškino jo pasekmių.
31. Tai, kad ieškovei nebuvo išaiškinta sudaromų kompleksinių sutarčių esmė galima spręsti iš Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2017 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 10-827, kur nustatyta, kad Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 5.2.4, 10.1.10 ir 10.2 papunkčiai atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintą kriterijų, nes jais vartotojas įpareigotas vykdyti sąlygas, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybė susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.
32. Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 5.2.4 punkte yra nurodyta sąlyga, kad nuomotojas turi teisę tikrinti turto (buto) tvarkingumą, techninę būklę, eksploatacines savybes. Tai turto savininko teisė, kuri kaip minėta, ieškovei nebuvo išaiškinta, o tai galėjo turėti poveikį, kad ieškovė nesuprato nuo sutarčių sudarymo momento tapusi iš savininkės nuomininke.
33. Ieškovei taip pat nebuvo išaiškinti Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 10.1.10 ir 10.2 papunkčiuose nurodyti sutarties nutraukimo atvejai ir pasekmės, o tai turi poveikį Buto pirkimo – pardavimo sutarčiai. Ieškovei buvo numatyta sąlyga per 14 d. pašalinti sutarties pažeidimą, priešingu atveju atsakovė įgyja teisę prieš terminą nutraukti sutartį. Tokiu būdu sutrumpėja laikas paskolos atidavimui ir eliminuojama galimybė įgyvendinti subjektinę teisę išpirkti turtą.
34. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2016 m. vasario 24 d. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bendrosios dalies 6.5. punktas negalioja. Šiame punkte yra numatytas 36 proc. metinių palūkanų skaičiavimas. Šis palūkanų dydis, be kita ko, turėjo poveikį ieškovės negalėjimui laiku pašalinti sutarties pažeidimą, dėl ko Išperkamosios nuomos sutartis buvo nutraukta, nuo 2017 m. vasario 7 d., o jos nutraukimo pasekmės, jau nurodyta, ieškovei nebuvo išaiškintos.
35. Tokiu atveju, sistemiškai vertinant, jei jau teismas sprendė, kad 36 proc. palūkanų dydis yra nesąžiningas, jis turėjo pripažinti ir sutarties Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 nesąžiningais 10.1.10 ir 10.2 papunkčius. Tokiu atveju atsakovė nebūtų įgijusi teisės vienašališkai nutraukti Išperkamosios nuomos sutarties ir ieškovė nebūtų praradusi teisės išsipirkti turtą (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
36. Pagal Išperkamosios nuomos sutarties 6.6 papunktį nuomotojas, apmokėjęs už nuomininką komunalinius mokesčius ar bet kokią kitą su buto dalies išlaikymu susijusią sumą, įgijo teisę reikalauti 36 proc. palūkanų nuo patirtų išlaidų.
37. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba savo nutarime atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įstatymas dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims numato, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius (2 straipsnio 1 dalis). Tarnyba taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymas Nr. 1-297 „D. Š. tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ 7 priedo 22 punktas numato, kad „Sutartyje nustatytu terminu neatsiskaičius už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą, pastato savininkui arba valdytojui, arba buto ar kitų patalpų savininkui gali būti skaičiuojami iki 0,02 proc. dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Prižiūrėtojas raštu informuoja pastato savininką arba valdytoją, arba buto ar kitų patalpų savininką arba valdytojas raštu informuoja buto ar kitų patalpų savininką apie delspinigių susidarymą, nurodo jų dydį ir susidarymo priežastį“.
38. Įvertinęs Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarime Nr. 10-827 šias aukščiau nurodytas išvadas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Išperkamosios nuomos sutarties 6.6 papunktis yra nesąžiningai pažeidžiantis vartotojos teises. Tačiau teismas nepasisakė, kodėl Išperkamosios nuomos sutarties 5.2.13 papunktyje nurodytas tas pats 36 proc. palūkanų dydis yra tinkamas, kai palūkanos skaičiuojamos tuo atveju, jei nuomininkas nevykdo sutartinių įsipareigojimų tinkamai rūpintis turtu, šio turto išlaikymu, priežiūra, eksploatacija, apsauga, draudimu ar nevykdo bet kokių su Turto tinkamos fizinės ir /ar teisinės būklės išlaikymu susijusių pareigų. Vadinasi, Teisėjų kolegijos vertinimu, Išperkamosios nuomos sutarties 5.2.13 papunktis taip pat pripažintinas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis CK 1.80 straipsnio 1 daliai.
39. Minėta, Vartotojų teisių apsaugos tarnyba savo nutarime Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 10.4.1 ir 10.4.2 punktus pripažino kaip pažeidžiančius šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai (CK 6.2284 straipsnio 2 dalis). Pagal Išperkamosios nuomos sutarties 10.4.1 punktą esant esminiam sutarties pažeidimui nuomotojas turi teisę nutraukti sutartį pirma laiko bei savo nuožiūra pareikalauti sumokėti nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip dvi savaites nuo pranešimo, visas likusias mokėtinas sumas pagal Sutartį prieš terminą, netesybas, kitus mokėjimus pagal Sutartį bei atlyginti visus nuostolius. Nuomininkui laiku nevykdant šios pareigos, nuomininkas privalo mokėti nuomotojui delspinigius atitinkamai nuo visis įsiskolinimo sumos už kiekvieną uždelstą dieną.
40. Pagal Išperkamosios nuomos sutarties 10.4.2 punktą esant esminiam sutarties pažeidimui nuomotojas turi teisę nutraukti sutartį pirma laiko bei savo nuožiūra pareikalauti grąžinti turtą nuomotojui, sumokėti iki sutarties nutraukimo priklausančius mokėti mokėjimus, kurie dar nebuvo sumokėti, netesybas, atlyginti visus nuomotojo patirtus nuostolius. Nuomininkas privalo nedelsdamas grąžinti turtą ir sumokėti nuomotojo reikalaujamas sumas. Nuomininkui nevykdant ar netinkamai vykdant šią pareigą, nuomininkas privalo mokėti nuomotojui delspinigius atitinkamai nuo neišpirktos turto vertės ir (ar) nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną.
41. Teisėjų kolegija nurodo, kad Sutarties 10.4.1 ir 10.4.2 punkto reikalavimai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškinimui, kuris yra privalomas nagrinėjamoje byloje (CPK 4 straipsnis).
42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 nurodė, kad „Sutarties nutraukimo padarinys pagrindinėms skolininko prievolėms yra lygiai toks pat kaip ir nukentėjusios šalies prievolėms: paprastai sutartį pažeidusi šalis yra atleidžiama nuo pagrindinės prievolės, kuri dar nebuvo įvykdyta iki sutarties nutraukimo, vykdymo. Pagrindinis sutarties nutraukimo padarinių skirtumas abiem sutarties šalims yra tas, kad sutartį pažeidusi šalis (priešingai negu nukentėjusioji) po sutarties nutraukimo turi antrinę pareigą atlyginti nuostolius, kurie kilo iš nukentėjusios šalies padaryto pažeidimo (Peel, Edwin Treitel on The Law of Contract. London: Sweet & Maxwell. Thomson Reuters, 2015, p. 964–965). Įprastai sutarties neįvykdymo atveju kreditorius gali sistemiškai taikyti kelis gynybos būdus, tačiau akivaizdu, kad kreditorius negali reikalauti sutarties įvykdymo natūra ir tuo pačiu metu nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo tikslas yra akivaizdus – išsilaisvinti nuo sutarties vykdymo, todėl sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutartinių prievolių vykdymo (Smits, Jan M. Contract law. A comparative introduction. Cheltenham: Edward Elgar Publishing Limited, 2017, p. 237) (36 punktas).
43. Šioje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, pažymėjo, „kad sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutarties sąlygomis, kurios pagal savo esmę lieka galioti po sutarties nutraukimo, be ginčų sprendimą nustatančių sutarties sąlygų, kasacinio teismo praktikoje pripažįstamos „šalutinės“, t. y. su nepagrindinių sutartinių prievolių vykdymu pagal konkrečią sutartį susijusios, sutarties sąlygos, pavyzdžiui, netesybas ar kitas sutartinių prievolių užtikrinimą (laidavimą) nustatančios sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2020 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020 40 punktą)“.
44. Kasacinis teismas aiškiai nurodė, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, todėl kreditorius neturi teisės reikalauti sumokėti visas likusias mokėtinas sumas pagal Sutartį prieš terminą, netesybas, numatytas Sutartimi. Taigi pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad tai, jog Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2017 m. birželio 12 d. nutarime nurodytos Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies sąlygos, tame tarpe, ir sąlygos, numatytos 10.4.1, 10.4.2 punktuose, yra pripažintos nesąžiningomis, savaime nereiškia, kad sąlygos negalioja, pažeidė ne tik CK 6.221, 6.222 straipsnius, bet ir nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų (CPK 4 straipsnis).
45. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2017 m. birželio 12 d. nutarime Nr. 10-827 nurodyta, kad Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 10.3 punktas, kuriame numatyta, kad esant bent vienam esminiam Sutarties pažeidimui nuomininkas privalo per dvi savaites sumokėti visas likusias sumas prieš terminą, prieštarauja bendriems prievolių vykdymo principams bei kasacinio teismo formuojamai praktikai. Lygiai taip pat buvo įvertinti Sutarties 10.2 punktas, 10.4.1, 10.4.2 punktai, nes juose numatytas dviejų savaičių terminas visos prievolės įvykdymui, tame tarpe, sumokėti delspinigius nuo visos skolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną arba nuo neišpirktos turto vertės ir / ar nuo neapmokėtos sumos.
46. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba visiškai teisingai nurodė, kad tuo atveju, kai Išperkamosios nuomos sutarties sąlygose nėra aiškiai nurodyta, kas yra esminis sutarties pažeidimas, nėra sąžininga vienašališkai nutraukus sutartį reikalauti įvykdyti visas prievoles per 14 d. terminą, kai įprastai įstatymas numato įspėti prieš trisdešimt dienų.
47. Išperkamosios nuomos sutarties 10.5 punktas numato 3 darbo dienų terminą grąžinti nuomotojui turtą ir dokumentus, nuo reikalavimo nuomininkui pateikimo momento. Vartotojų teisių apsaugos tarnybai sprendė, kad tokie terminai, įvertinant įsipareigojimo pobūdį, dydį, yra neprotingi ir nesąžiningi. Teisėjų kolegija pritaria, kad reikalavimas per 3 darbo dienas grąžinti atsakovei turtą, kai tai yra ieškovės vienintelė gyvenamoji patalpa, pažeidžia CK 6.2284 straipsnio 2 dalį, todėl pripažįsta Išperkamosios nuomos sutarties 10.5 punktą prieštaraujančia gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1dalis).
48. Be kita ko, Vartotojų teisių apsaugos tarnyba nurodė, kad Išperkamosios nuomos sutarties 5.1.3 papunktis atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies kriterijų (nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai). Išperkamosios nuomos sutarties 5.1.3 papunktyje numatyta, kad nuomininkas turi įspėti nuomotoją apie sutarties nutraukimą prieš 90 dienų, o jei planuoja išpirkti turtą anksčiau, turi mokėti išankstinį turto grąžinimo mokestį. Įvertinant, kad Išperkamoji nuomos sutartis 2017 m. vasario 7 d. buvo nutraukta, o ieškovė neprašo atnaujinti ir tęsti sutartinių santykių, dėl šios sąlygos teisėtumo teisėjų kolegija nepasisako, nes nutraukus sutartį Išperkamosios nuomos sutarties 5.1.3 papunktis restitucijai poveikio neturi. Lygiai taip pat pasakytina dėl Sutarties 13.10 punkto, kurį Vartotojų teisių apsaugos tarnyba nurodė įvertino kaip atitinkantį CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 18 punkto kriterijų, nes juo buvo panaikinta ar suvaržyta vartotojo teisė pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais. Ginčas vyksta teisme, todėl ši sąlyga jau yra neaktuali (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
49. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba nurodė, kad Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 10.6 papunktis atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, nes jais nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.
50. Šiame Sutarties 10.6 papunktyje numatyta, kad pardavus Turtą ir padengus visas mokėtinas sumas, likusi pinigų suma grąžinama nuomininkui, atskaičius 10 proc. nuomotojo negautų pajamų kompensaciją. Kaip galima spręsti iš šios sąlygos turinio, tai yra baudinės netesybos, nes vartotojui visuomet yra padaroma išskaita, kaip negautos pajamos. Taigi Išperkamosios nuomos sutarties sąlygos numatė vartotojui ir delspinigius, ir baudą, ir kompensaciją palūkanų forma. Tai prieštarauja CK 6.258 straipsnio 2 daliai, todėl Išperkamosios nuomos sutarties bendrosios dalies 10.6 papunktis pripažįstamas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
51. Pagal Išperkamosios nuomos sutarties 3.4 punktą tik nuomininkui sumokėjus pradinę įmoką (jeigu tokia numatyta), nuomotojas, remdamasis šia sutartimi, įvykužius kitas šios Sutarties numatytas sąlygas, sudaro su pardavėju nuomininko pasirinkto turto pirkimo-pardavimo sutartį. Tuo atveju, kai pardavėjas yra ir nuomininkas, turto pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma dvišalė.
52. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba savo nutarime šį punktą pripažino pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Tarnyba visiškai teisingai nurodė, kad pagal išperkamosios nuomos sutartį nuomininkas moka įmoką savininkui.
53. Pagal CK 6.503 straipsnio 1 dalį įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma).
54. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad turto pirkimo-pardavimo ir išperkamosios nuomos sutarčių sudarymas yra savo turiniu analogiškas lizingo sutarčiai, o parduotas turtas tarnauja kaip užtikrinimo priemonė. Tokia sutartis yra alternatyva paskolos ar kreditavimo sutarčiai, kuri yra patogesnė tiek finansuotojui, tiek kitai sutarties šaliai.
55. Teisėjų kolegija nurodo, kad tokia analogija yra negalima pagal įstatymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad lizingo gavėjas neturi nuosavybės teisės į daiktą, tačiau turi iš lizingo sutarties kylančias prievolines teises, kurių vertė priklauso nuo daikto vertės rinkoje ir įmokėtų įmokų pagal sutartį. Šios teisės (kartu su sutartinėmis pareigomis) yra civilinės apyvartos objektai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012). Šioje byloje pagal atsakovės sukonstruotą paskolos užtikrinimo modelį nuomotojas (atsakovė) dar nėra turto savininkas, kadangi prieš tai dar buvo nesudaryta Buto pirkimo – pardavimo sutartis, o ieškovė jau turi mokėti įmoką už turtą. Be kita ko, kad pagal analogiją taikyti teisės aktus vartotojams nebuvo pagrindo, įrodo tai, kad po to, kai buvo sudarytos sutartys, įsigaliojo Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas, reguliuojantis panašius teisnius santykius, kaip specialioji norma.
56. Kitaip tariant, atsakovė atsiliepime paneigė pati save, parodydama kompleksinio sandorio neteisėtumą. Taigi ieškovė paėmė paskolą, o po to jos užtikrinimui sudarė Buto dalies pirkimo – pardavimo sutartį. Tam, kad ieškovė teisėtai padarytų „išpirkimo“ įmoką pagal Išperkamosios nuomos sutartį, atsakovė jau turėjo būti buto dalies savininkė. Vadinasi, ši sutartis nevisiškai atitinka išperkamosios nuomos sutarties požymius (CK 6.483, 6.485, 6.503 straipsniai).
57. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-428-431/2020 pažymėjo, jog Išperkamosios nuomos sutarties 3.4 punktas buvo esminis pačios Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui. Jau pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo nurodyta, kad atsižvelgiant į nustatytą Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų nesąžiningumą bei į galimą kitų šioje nutartyje aptartų sąlygų nesąžiningumą, spręstinas klausimas, ar ieškovės sudaryta Buto pirkimo-pardavimo sutartis bei jos sąlygos taip pat nepažeidžia bendrojo sąžiningumo kriterijaus, kadangi Išperkamosios nuomos sutarties sudarymas buvo pagrindas ir pagrindinė sąlyga Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui.
58. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismo nurodytą aplinkybę, neįvertino ne tik tai, kad sudarytos Išperkamosios nuomos sutarties 3.4 punktas paneigia 2016 m. vasario 24 d. pirkimo – pardavimo sutartį, bet ir tai, kad 1/3 buto kaina yra betarpiškai susijusi su turto išpirkimo verte, į kurią buvo įskaičiuotos pradelstos mokėti palūkanos, kurias teismas pripažino neteisėtomis. Tokiu būdu teismas neišsprendė ginčo, nes atsakovei nutraukus Išperkamosios nuomos sutartį, atsakovė įgyja teisę į buto dalį, kurios kaina sudaro ir neteisėtai skaičiuojamos palūkanos, ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu neteisėtas delspinigių dydis.
59. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Išperkamosios nuomos sutarties Specialiose sąlygose yra numatyti 0,20 proc. delspinigiai. Byloje nustatyta, kad ieškovė siekė pasiskolinti pinigus (turėjo ir skolų už komunalines paslaugas, kurias norėjo grąžinti), o ne parduoti buto dalį.
60. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nesiekė nusipirkti turto už realią rinkos kainą, kadangi: (I) turtas atsakovei buvo reikalingas tik užtikrinti paskolinamų pinigų grąžinimui; (II) ieškovė nesiekė pasiskolinti buto dalies kainos vertę atitinkančios sumos (III); tuo atveju, jei būtų turtas parduodamas už rinkos kainą, ieškovei būtų tekę mokėti atitinkamai didesnes palūkanas, kas suprantama neatitiko ieškovės galimybių, o atsakovė nebūtų turto pirkusi.
61. Byloje iš esmės abi šalys pripažįsta, kad tarp jų susiklostė ir vartojamojo kredito teisiniai santykiai. Tuomet šiai Išperkamosios nuomos sutarties daliai taikomas Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatytas netesybų dydis, kuris gali būti ne didesnis nei 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, ir tai, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Vadinasi, jau vien aplinkybė dėl įpareigojimo mokėti 0,2 proc. delspinigius sudarė teisines prielaidas pripažinti visas Išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, kuriose numatytas delspinigių skaičiavimas ir dar iki už kiekvieną uždelstą dieną arba nuo neišpirktos turto vertės ir / ar nuo neapmokėtos sumos, negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias imperatyviai teisės normai (CK 1.80 straipsnis).
62. Atsakovė nurodė, kad nagrinėjamoje byloje netaikomas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, tai yra pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Tačiau, nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad Išperkamosios nuomos sutarties 3.4 punktas, kuris yra neteisėtas, paneigia 2016 m. vasario 24 d. pirkimo – pardavimo sutartį, nebelieka kliūčių Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo taikymui.
63. Atsižvelgiant į tai, kas jau nurodyta, teisėjų kolegija pripažįsta Išperkamosios nuomos sutarties 3.4, 5.2.13, 10.4.1, 10.4.2, 10.2, 10.5, 10.6 punktus prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Šio sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ir remiantis CK 6.2284 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Išperkamosios nuomos sutarties 6.5, 6.6 punktai neteisėti. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai sprendė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarimą Nr. SK20160811-1 prie 2016 m. vasario 24 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1. Šioje dalyje nurodytina, kad Išperkamosios nuomos sutarties 6.5, 6.6 punktai prieštarauja ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 daliai.
64. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kitos ginčo Išperkamosios nuomos sutarties sąlygos, nutraukus sutartį, nedaro poveikio bylos rezultatai. Pripažinus tam tikras sąlygas negaliojančiomis, sprendžiant restitucijos klausimą, kitos ginčo sąlygos tampa teisiškai nereikšmingos. Ieškovės reikalavimas pripažinti visą 2016 m. vasario 24 d. Išperkamosios nuomos sutartį Nr. IN20160224/1 negaliojančia negali būti tenkinamas, nes jai buvo suteiktas finansavimas, kurio, kaip nurodė ieškovė siekė ir kuriuo pasinaudojo.
65. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad 2016 m. vasario 24 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra pripažįstama negaliojančia kaip prieštaraujanti viešajai tvarkai ir gerai moralei. Pagal įmokų grafiką ieškovė, norėdama atgauti 1/3 dalį Buto, turėjo sumokėti atsakovei 12 002,88 Eur įmokų ir 32 466,50 Eur palūkanų, iš viso – 44 469,38 Eur, kai viso Buto vidutinė rinkos vertė buvo 55 100,00 Eur. Tai sudaro pagrindą pripažinti 2016 m. vasario 24 d. pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, nes jos sąlygos akivaizdžiai pažeidžia vartotojos teises ir prieštarauja civilinės teisės prigimčiai.
66. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Nagrinėjamoje byloje atsakovės teisės turi būti vertinamos per vartotojo teisių apsaugos mechanizmą. Vadinasi, atsakovės noras kuo labiau užsitikrinti sandorio naudingumą negali virsti piktnaudžiavimu teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis), pažeisti silpnesnės šalies interesą, pasinaudojant jai nepalankiai susiklosčiusia padėtimi.
67. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad šioje byloje teismas priėmė priešingą sprendimą, nei yra formuojama teismų praktika. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-826-590/2017 paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą, kuriame buvo pripažinta negaliojančia 2012-07-04 sudaryta vartotojų su UAB „Soscredit“ buto (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, kaip ir 2012-07-04 išperkamosios nuomos sutartis, nurodant, kad tokie sandoriai prieštarauja CK 1.81 straipsnio 1 daliai, 1.90 straipsnio 1 daliai.
Dėl restitucijos
68. Ieškovė prašė, pripažinus sutartis negaliojančiomis, ją įpareigoti grąžinti atsakovei 7000 Eur. Tai 1/3 buto dalies suma. Išperkamosios sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta, jog 1/3 buto dalies išpirkimo vertė – 9100 Eur. Dėl restitucijos taikymo, prašant nutraukti Išperkamosios nuomos sutartį, nepasisakė nei viena iš šalių.
69. Pirmosios instancijos teismas sprendė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarimą Nr. SK20160811-1 prie 2016 m. vasario 24 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bei pačios Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bendrosios dalies 6.5. ir 6.6. punktų sąlygas. Dėl restitucijos byloje nepasisakyta, nors 2016 m. rugpjūčio 11 d. Susitarimu šalys pakeitė Išperkamosios nuomos sutarties sąlygas, nustatydamos, jog pradelsta neapmokėta suma yra 2 985,71 Eur, kurią sudaro turto vertė, pradelstos mokėti palūkanos, neapmokėti komunaliniai ir delspinigiai, ir šią sumą pridėdamos prie 9 017,17 Eur pagal sutartį neapmokėto kapitalo. Taigi pagal naujas Sutarties sąlygas ieškovė už Butą turėjo sumokėti atsakovei iš viso 12 002,88 Eur kartu su 24 proc. palūkanomis per penkiolika metų.
70. Taigi teismas, pripažinęs negaliojančiais nuo sudarymo momento 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarimą Nr. SK20160811-1, Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 bendrosios dalies 6.5. ir 6.6. punktus, neišsprendė restitucijos klausimo.
71. Išperkamosios nuomos sutartis yra nutraukta nuo 2017 m. vasario 7 d. Atsakovė 2017 m. sausio 20 d. pranešimu informavo ieškovę, jog ieškovė turi sumokėti 1 259,63 Eur skolą, o sumokėjus 13 262,51 Eur, turtas bus perduotas ieškovės nuosavybėn (b.l. 76-77). Susitarime buvo nurodyta, jog 2 985,71 Eur, kurie buvo pridėti prie likusios neišmokėtos turto kainos, sudaro ir delspinigiai.
72. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-428-431/2020 pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nesiaiškino turto išpirkimo vertės padidinimo iki 12 002,88 Eur, nesiaiškino, kokio dydžio yra pradelstos mokėti palūkanos, neapmokėti komunaliniai ir delspinigiai ir kaip atsakovė juos apskaičiavo.
73. Pakartotinai nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra atsakovės pranešimų, raginimų vykdyti prievoles, sudarytų iki 2016-08-01, iš kurių būtų matyti, kokio dydžio skola buvo sutarties specialiųjų sąlygų pakeitimo metu, kiek buvo paskaičiuota delspinigių, ir kitų mokėtinų sumų. Byloje nėra įrodymų, kad teismas būtų pasiūlęs atsakovę pateikti įrodymus, siekiant pašalinti duomenų trūkumą, dėl kurio negalima atlikti faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą
74. Taigi pirmosios instancijos teismas neįvykdė apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų konkrečioje byloje, neatsižvelgė į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikintas žemesnės instancijos teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015; kt.). Kita vertus, byloje atsakovė yra verslo subjektas, pažeidęs vartotojo teises ir interesus, todėl, pirmiausia, ji norėdama atskirsti į ieškinį, turėjo turėti suinteresuotumą įvykdyti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-428-431/2020.
75. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pastaroji proceso įstatymo nuostata patvirtina, kad byla gali būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik tada, jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Vis dėlto šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu.
76. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016, 28 punktas).
77. Atsižvelgiant į kasacinio teismo anksčiau nurodytus išaiškinimus dėl bylos grąžinimo ją pakartotinai nagrinėti, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra ginčo, kad pagal 2016 m. vasario 24 d. pirkimo – pardavimo sutartį (not. reg. Nr. MK-1301) ieškovės prievolė buvo 7000 Eur, sprendžia taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovei 7000 Eur (CK 1.80 straipsnio 3 dalis, 6.222 straipsnis).
78. Teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, jei atsakovė patyrė žalos pagal Išperkamosios nuomos sutartį Nr. IN20160224/1, ji gali pareikšti reikalavimą atskiroje byloje (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas negali išspręsti restitucijos klausimo būtent dėl atsakovė neveikimo pagal Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-428-431/2020.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
79. Dėl šioje nutartyje nurodytų motyvų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dalyje dėl ieškinio reikalavimų dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą patenkinti iš dalies – pripažinti Išperkamosios nuomos sutarties 3.4, 5.2.13, 10.4.1, 10.4.2, 10.2, 10.5, 10.6 punktus negaliojančiais, pripažinti 2016 m. vasario 24 d. pirkimo – pardavimo sutartį (not. reg. Nr. MK-1301) negaliojančia, taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovei 7000 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą dalyje, kurioje negaliojančiu pripažintas 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarimas Nr. SK20160811-1 prie 2016 m. vasario 24 d. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 ir Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 negaliojančiais 6.5, 6.6 punktai, palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
80. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, atitinkamai tarp šalių perskirstomos jų bei valstybės patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Byloje iš esmės ieškovės materialinis reikalavimas yra patenkintas visiškai, tai yra ieškovė siekė apginti nuosavybės teisę į butą, kurios yra vienintelė gyvenamoji patalpa. Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.
81. Bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti ieškovė pateikė 2020 m. rugsėjo 3 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (12.32) NTP-3395, išrašytą 91 Eur sumai. Taip pat bylą nagrinėjant pakartotinai pirmosios instancijos teisme Tarnybos 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (8.1)TP-20-2120-10695 ieškovei buvo suteikta antrinė teisinė pagalba. Antrinės išlaidos pagalbos 2020 m. lapkričio 23 d. pažyma įrodo 336,88 Eur išlaidas.
82. CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Remiantis CPK 99 straipsnio 1 dalimi, asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (CPK 99 straipsnio 2 dalis).
83. Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus, antrinės teisinės pagalbos išlaidos – 427,88 Eur priteistinos iš ieškovės valstybės naudai (CPK 96 straipsnio 2 dalis, 961 straipsnis). Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės priteisiama 210,00 Eur žyminio mokesčio.
84. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u ta r i a:
ieškovės E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir dalyje dėl ieškovės E. M. ieškinio reikalavimų dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą patenkinti iš dalies – pripažinti 2016 m. vasario 24 d. Išperkamosios nuomos sutarties 3.4, 5.2.13, 10.4.1, 10.4.2, 10.2, 10.5, 10.6 punktus negaliojančiais, pripažinti 2016 m. vasario 24 d. pirkimo – pardavimo sutartį (not. reg. Nr. MK-1301) negaliojančia.
Taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę UAB „SOSCREDIT“ (juridinio asmens kodas 302776742) grąžinti ieškovei E. M. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, o ieškovę įpareigoti grąžinti atsakovei 7000 Eur.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą dalyje, kurioje negaliojančiu pripažintas 2016 m. rugpjūčio 11 d. susitarimas Nr. SK20160811-1 prie 2016 m. vasario 24 d. Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1, ir pripažinti negaliojančiais Išperkamosios nuomos sutarties Nr. IN20160224/1 6.5, 6.6 punktai, palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „SOSCREDIT“ (juridinio asmens kodas 302776742) 637,88 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą (mokamos į sąskaitą (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 6804, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Mokėjimo kvitą būtina pateikti teismui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Vaclovas Paulikas
Rūta Petkuvienė
Inga Staknienė