Baudžiamoji byla Nr.1A-205/2011
Proceso Nr. 1-13-1-00060-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.4.4.5;
1.2.3.2.9; 1.2.14.3.2;
1.2.29.3.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teisėjų:
Svajūno Knizlerio, Lino Žukausko,
sekretoriaujant
Ingai Jurgaitienei,
dalyvaujant
prokurorui Valdemarui Baranauskui,
gynėjoms
advokatėms Jurgitai Lučinskaitei, Elenai Žilėnienei,
nuteistajam
R. P. ,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. , R. P. (R. P.
) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio
12 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. M. pripažintas
kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 2 d., 302 str.
1 d. ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės
atėmimu 15 (penkiolikai) metų;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės
atėmimu 4 (ketveriems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. 60
(šešiasdešimt) parų areštu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p.,
paskirtos bausmės subendrintos ir R. M. paskirta
subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2
p., 9 d., paskirtoji bausmė subendrinta su 2009 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto
2 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir R. M. paskirta
galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę
atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir
suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 12 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
R. P. pripažintas
kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 129 str. 2 d. 9 p., 180 str.
2 d., 302 str. 1 d. ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 129 str.
2 d. 9 p. laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės
atėmimu 4 (ketveriems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. 60
(šešiasdešimt) parų areštu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1
p., paskirtos bausmės subendrintos ir R. P. paskirta
subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų 6 (šešiems)
mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2
p., 9 d., paskirtoji bausmė subendrinta su 2009 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto
2 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir R. P. paskirta
galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, 6
(šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir
suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
Iš R. M. ir R.
P. solidariai nukentėjusiosios S. G. naudai 13402,54
Lt turtinei žalai ir 150000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n
u s t a t ė:
R. M. nuteistas
už tai, kad 2008 m. lapkričio 16 d., apie 12 val., padedant R.
P. , turėdamas su pastaruoju bendrą tikslą – panaudojant fizinį smurtą
pagrobti ir vėliau parduoti nukentėjusiojo R. G. turtą: automobilį
Mazda 626, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgaule
išviliojo R. G. į Baltosios Vokės miško masyvą, kur nuošalioje
vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), R. P. einant
nukentėjusiojo priekyje bei rodant kelią prie tariamai paslėptų pagrobtų daiktų
ir taip atitraukiant nukentėjusiojo dėmesį nuo iš paskos nukentėjusiajam
einančio R. M. , jis, t.y. R. M. sudavė
nukentėjusiajam ne mažiau dviejų smūgių automobiliniu gesintuvu į galvą, tuo
padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva pakaušio minkštuosiuose
audiniuose pakaušio dešinėje ir kairėje pusėje, pakauškaulio skilimais kairėje
ir dešinėje, smegenų sumušimu abiejų kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose
ir kairės smilkininės skilties pamatiniame paviršiuje, dešinės akiduobinės
plokštelės skilimą, nuo ko R. G. mirė.
Šiais veiksmais R.
M. , padedant R. P. , nužudė R. G. ,
o R. P. , pridengdamas R. M. ir
taip šalindamas pastarajam kliūtį – atitraukiant nukentėjusiojo dėmesį nuo R. M. , padėjo R. M. nužudyti R. G. .
R. M. ir R. P. nuteisti ir už tai, kad, tęsdami nusikalstamus
veiksmus, veikdami bendrininkų grupėje, apieškojo R. G. bei
pastarojo automobilį ir pagrobė pastarajam priklausančius fizinio asmens
dokumentus: vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini)ir automobilio
Mazda 626, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto
priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat mobilaus
ryšio telefonus „Sagem“ 50 Lt vertės, „Nokia“ 400 Lt vertės, „Samsung“ 50 Lt
vertės ir magnetolą 500 Lt vertės, bei pasišalino iš įvykio vietos R. G. priklausančiu bei jų užvaldytu 6000 Lt vertės
automobiliu Mazda 626, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
Šiais bendrais veiksmais R. M. ir R. P. , R.
M. panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą (automobilinį
gesintuvą), pagrobė 6950 Lt vertės R. G. turtą ir pagrobė
fizinio asmens dokumentus.
Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį
pakeisti, jį pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 302 str. 1 d.
išteisinti, už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str.
2 d., padarymą paskirtą bausmę sušvelninti, taip pat sumažinti priteistą
civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, o tuo atveju, jeigu
apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad byloje pakanka jo kaltės įrodymų
dėl R. G. nužudymo, už šios nusikalstamos veikos padarymą
skirti švelnesnę bausmę.
Nuteistasis R. M. apeliaciniame
skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis
pripažintas kaltu nužudęs R. G. bei pagrobęs
nukentėjusiojo asmens dokumentus, nurodo, kad šioje dalyje teismo nuosprendis
yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, o jis dėl R.
G. nužudymo ir dokumentų vagystės turi būti išteisintas. Apelianto teigimu,
pirmosios instancijos teismas jo kaltę šioje dalyje grindė R.
P. parodymais, nurodydamas, kad tiki R. P. parodymais,
taip pat atkreipdamas dėmesį į 2009 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės
teismo nuosprendį, kuriuo jis ir R. P. buvo teisiami už
baudžiamųjų nusižengimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d.,
padarymą. Tačiau, anot apelianto, minėtas apylinkės teismo nuosprendis neturi
ir negali turėti jokio ryšio su šia baudžiamąja byla.
Apeliantas pažymi, kad šioje byloje neginčytinai
nustatyta, kad jis anksčiau nukentėjusiojo R. G. nepažinojo,
nukentėjusįjį gerai pažinojo ir jo telefono numerį turėjo R.
P. , kuris ir pasiūlė apiplėšti R. G. . R. M. teigimu, jis nežino, kaip buvo nužudytas R. G. , jis pats to nedarė ir nematė, R.
P. apie tai, kad nužudė R. G. jam nesakė, jis buvo
reikalingas R. P. tam, kad šis paskambintų
nukentėjusiajam iš jo mobilaus ryšio telefono bei vairuotų automobilį, kadangi R. P. pats nemokėjo vairuoti automobilio. Anot apelianto, su
R. P. žudyti R. G. jis nesitarė.
Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš jį kaltinančių
aplinkybių nurodė tai, kad jis turėjo turtinių įsipareigojimų. Tačiau, anot R. M. , tai yra tik teismo spėjimas, prielaida, ši aplinkybė
negali būti traktuojama, kaip motyvas nužudyti nukentėjusįjį.
Nuteistasis R. M. apeliaciniame
skunde nesutinka su jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausme už
nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., padarymą,
nurodo, kad paskirtoji bausmė yra per griežta.
Nuteistasis R.
P. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria
jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 129 str. 2 d.
9 p. panaikinti ir jį išteisinti.
Apeliantas skunde nurodo, kad
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė už R. G. nužudymą, tvirtina, jos jis nužudyti R.
G. nenorėjo ir nesiekė, nukentėjusiajam nesudavė nei vieno smūgio, su R. M. nesitarė, kad šis smūgiuos nukentėjusiajam į galvos
sritį, jis galvojo, jog R. M. gesintuvu smūgiuos R. G. į koją tam, kad galėtų surišti nukentėjusįjį lipnia
juosta, pamatęs, kad R. M. tranko R. G.
per galvą, jis labai išsigando ir nuėjo į automobilį. Nuteistasis skunde
pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nieko nepasisakė dėl R. M. laiško, kuriame R. M. prašo, kad
jis prisiimtų visą kaltę už piniginį atlygį – 60000 Lt.
Nuteistasis skunde nesutinka su
jam paskirtos bausmės dydžiu, nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę,
netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 54 str., 61 str. nuostatas.
Apeliantas pažymi, kad fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu jis nevartojo,
kūno sužalojimų jam nepadarė, nukentėjusiojo sužaloti ar nužudyti jis
nesirengė, R. M. veiksmų nenumatė ir už juos atsakyti
neprivalo.
Nagrinėjant bylą apeliacine
tvarka prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis R. P. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą
tenkinti, nuteistojo R. M. gynėja prašė nuteistojo
apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistųjų R.
P. ir R. M. apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu nustatyta, kad R. M. ir R.
P. , veikdami bendrininkų grupe, panaudoję specialiai žmogui sužaloti
pritaikytą daiktą, apiplėšė R. G. , t. y. pagrobė R. G. priklausančius mobilaus ryšio telefonus „Sagem“,
„Nokia“, „Samsung“, magnetolą, automobilį ,,Mazda 626“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei R. G. asmens
dokumentus - vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilio ,,Mazda
626“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) transporto
priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat R. M. , padedant R. P. , dėl
savanaudiškų paskatų nužudė R. G. . Nuteistieji R. P. ir R. M. apeliaciniuose
skunduose neneigia apiplėšę R. G. , tačiau abu
nuteistieji neigia padarę veiksmus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, o
nuteistasis R. M. taip pat neigia pagrobęs R. G. dokumentus.
Pirmosios instancijos teisme R. P. parodė, kad jis su R. M. susitarė
apiplėšti R. G. ir pagrobti visus daiktus, kuriuos
nukentėjusysis turės su savimi, jie buvo iš anksto nusižiūrėję vietą miške, kur
apiplėš R. G. , R. M. turėjo
lipnios juostos R. G. surišti. 2008 m. lapkričio 16 d. į
susitikimą su R. G. jis su R. M. atvažiavo
R. M. žmonos sesers automobiliu ,,Renault Twingo“, iš šio
automobilio R. M. , eidamas į R. G. automobilį,
kuriuo visi trys važiavo į sutartą vietą miške, pasiėmė gesintuvą ir pasikišo
jį po striuke, sakydamas, kad juo ,,išjungs“ R. G. , o po
to suriš. Nuvykus į mišką ir išlipus iš automobilio, R. M. nurodė
jam eiti priekyje, iš paskos ėjo R. G. , o paskui R. G. – R. M. . Eidamas jis išgirdo
smūgių garsą ir atsisukęs pamatė, jog R. M. gesintuvu
daužo R. G. per galvą, jam tuo metu R.
M. liepė eiti į automobilį, tą jis ir padarė. R. G. automobilyje
jis rado mobilaus ryšio telefoną, grįžęs R. M. atsinešė
dar du telefonus, taip pat gesintuvą, kurį padėjo po sėdyne. Dalį daiktų iš R. G. automobilio jie išmetė Liepkalnio rajone, likusius
daiktus išmetė nuvažiavę į Nemėžį, pagrobtą R. G. automobilį
tą pačią dieną R. M. pardavė už 1000 Lt. Nuteistasis R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. P. pasiūlius, jis sutiko apiplėšti R.
G. . 2008 m. lapkričio 16 d. R. P. iš jo mobilaus
ryšio telefono paskambino R. G. ir pasiūlė susitikti.
Susitikę su nukentėjusiuoju, persėdo į R. G. automobilį,
kur reikės važiuoti jis nežinojo, nes jam R. P. nebuvo
sakęs. Nuvažiavus prie Baltosios Vokės miško, R. P. paprašė
R. G. eiti kartu ir jie abu nuėjo, o jis liko
automobilyje. R. P. sugrįžo į automobilį maždaug po 15
minučių, liepė jam sėsti prie vairo ir važiuoti, R. P. atsinešė
du mobilaus ryšio telefonus, automobilio raktelius ir lyg tai piniginę, dar
vieną telefoną jie rado R. G. automobilyje. Nuvažiavus į
Liepkalnį, R. P. išvalė automobilį, išmetė visus daiktus
iš automobilio, tada nuvažiavo Nemėžio link, sustojo prie griovio ir ten R. P. išmetė daiktus iš bagažinės. Tą pačią dieną R. G. automobilį jis pardavė už 1200 Lt vienam iš R. P. surastų pirkėjų. Nuteistojo R. M. teigimu,
jis nežino, kaip buvo nužudytas R. G. , pats nukentėjusiojo
nenužudė, nematė jokio gesintuvo, nematė, kad R. P. iš jo
žmonos sesers automobilio būtų paėmęs gesintuvą. Išanalizavus nuteistojo R. M. parodymus bei jo apeliacinio skundo argumentus,
matyti, jog R. M. R. G. nužudymu
kaltina R. P. , tvirtindamas, jog pats neatliko jokių
veiksmų, sukėlusių R. G. mirtį, kaip buvo nužudytas
nukentėjusysis nematė ir apie nukentėjusiojo nužudymo aplinkybes nieko nežino.
Tuo tarpu nuteistasis R. P. apie įvykio aplinkybes bei
apie R. M. veiksmus nukentėjusiojo R.
G. atžvilgiu tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos
teisme davė nuosekliu parodymus, būtent, R. P. parodymais
pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino abiejų nuteistųjų parodymus ir
pagrįstai patikėjo ir rėmėsi R. P. parodymais, kadangi R. P. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai,
tuo tarpu nuteistojo R. M. parodymai neatitinka nustatytų
faktinių bylos aplinkybių ir laikytini siekimu išvengti baudžiamosios
atsakomybės.
Teismo medicinos specialisto išvadoje
Nr. M 51/09 (01) ir papildomoje specialisto išvadoje konstatuota, kad R. G. mirties priežastimi labiausiai tikėtina buvo patirta
galvos trauma. Tai objektyvizuoja galvos sumušimas, pasireiškęs kraujosruva
pakaušio minkštuosiuose audiniuose pakaušio dešinėje ir kairėje pusėje,
pakauškaulio skilimais: kairėje ir dešinėje nueinančiais į užpakalines kaukolės
duobes abipus, smegenų sumušimu abiejų kaktinių skilčių pamatiniuose
paviršiuose, kairės smilkininės skilties pamatiniame paviršiuje, dešinės
akiduobinės plokštelės skilimu. Sužalojimai, kurie konstatuoti galvoje, padaryti
veikiant kietu buku daiktu ir yra galimi du atsiradimo mechanizmai: suduodant
kietu buku daiktu į pakaušį bei griūnant ir atsitrenkiant pakaušiu į kietus
bukus paviršius. Tačiau, atsižvelgiant į sužalojimų, t. y. kraujosruvų pakaušio
minkštuosiuose audiniuose kiekį, į bylos aplinkybėse nurodytas įvykio vietos
ypatybes – miškas, minkšta danga, vienkartinis griuvimas ir atsitrenkimas į
kietus bukus paviršius yra atmetamas. Galvos sužalojimai galėjo būti padaryti
mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasėkoje (kiekvienas kurių kvalifikuojamas
sunkiu), neilgai trukus iki mirties. Mirties priežastimi buvo galvos sužalojimų
visuma, pasireiškusi kaukolės pamato kaulų lūžiais bei galvos smegenų sumušimu.
R. G. tyrimo metu nustatyti galvos sužalojimai galėjo būti
padaryti suduodant smūgius gesintuvu (t. 1, b. l. 22 – 31, 33 – 34). Iš teismo
medicinos specialisto išvadų matyti, jog R. G. mirė nuo
galvos sužalojimų, padarytų mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasėkoje kietu
buku daiktu, galimai suduodant smūgius gesintuvu. Nuteistasis R.
P. , būtent, ir nurodė, jog R. M. sudavė smūgius
nukentėjusiajam R. G. į galvą gesintuvu, kurį prieš
eidamas į R. G. automobilį, pasiėmė iš automobilio
,,Renault Twingo“. Liudytoja apklausta A. Ž. , kuriai
priklauso automobilis ,,Renault Twingo“ ir, kuriuo ji leisdavo naudoti savo
sesers vyrui R. M. , nurodė, jog automobilis buvo pilnai
sukomplektuotas, jame buvo gesintuvas, o, apžiūrėjus automobilį po nusikaltimo
padarymo, gesintuvo bagažinėje nebuvo. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti
išvadą, kad, būtent, R. M. sudavė smūgius gesintuvu
nukentėjusiajam R. G. į galvą, padarydamas sužalojimus,
sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, tarp R. M. veikos –
smūgių į galvą gesintuvu sudavimo ir pasekmių – nukentėjusiojo mirties yra
tiesioginis priežastinis ryšys.
Kaip matyti iš nuteistųjų R. P. ir R. M. parodymų, susitarimas
tarp jų buvo apiplėšti R. G. , pagrobti iš nukentėjusiojo
viską, ką šis turės, bet ne žudyti R. G. . Sprendžiant
klausimą, ar R. M. veiksmai nužudant R.
G. neišėjo už nuteistųjų susitarimo ribų ir, ar nebuvo vykdytojo ekscesas,
svarbu įvertinti R. P. ir R. M. susitarimo
bei tyčios turinį, t. y. svarbu nustatyti, ar buvo aptartos smurto prieš
nukentėjusįjį naudojimo ribos, kokių priemonių panaudojimą, siekiant pagrobti R. G. turtą, ir galimų pasekmių kilimą apėmė nuteistųjų susitarimas.
Kaip matyti iš nuteistojo R. P. parodymų, jis su R. M. iš anksto prieš susitikimą su R. G. surado
nuošalią vietą miške plėšimui įvykdyti, parduotuvėje ,,Senukai“ nusipirko
lipnios juostos, kuria turėjo surišti R. G. rankas, tam,
kad šis netrukdytų pagrobti turtą, taip pat R. P. matė,
kaip R. M. , eidamas į nukentėjusiojo R.
G. automobilį, iš automobilio ,,Renault Twingo“, kuriuo jie atvažiavo į
susitikimą su R. G. , pasiėmė gesintuvą ir pasikišo jį po
striuke, sakydamas, kad juo ,,išjungs“ R. G. , o po to
suriš nukentėjusįjį. Nuteistasis R. P. apeliaciniame
skunde nurodo, kad su R. M. nesitarė, kad šis smūgiuos
nukentėjusiajam į galvos sritį, jis galvojo, jog R. M. gesintuvu
smūgiuos R. G. į koją, tačiau toks nuteistojo
paaiškinimas yra nelogiškas ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms
aplinkybėms bei paties R. P. parodymams. Gesintuvas yra
daiktas, skirtas gaisrui gesinti, gesintuvas nėra daiktas, specialiai
pritaikytas žmogui žaloti ar žudyti, tačiau šiuo atveju R. M.
pasiėmė gesintuvą iš automobilio ir paslėpė jį po striuke, turėdamas tikslą
jį naudoti akivaizdžiai ne pagal paskirtį, t. y. ne gaisrui gesinti, o R. G. sužaloti ir atimti jo gyvybę. Nuteistasis R. P. , matydamas R. M. veiksmus, t.
y. matydamas kaip R. M. pasiima iš automobilio gesintuvą
ir, pasikišęs jį po striuke, nešasi į R. G. automobilį,
suvokė, jog gesintuvas bus naudojamas ne pagal paskirtį, o kūno sužalojimams
daryti. Nors R. P. tvirtina manęs, kad R.
M. gesintuvu suduos R. G. į koją, tačiau toks R. P. apeliacinio skundo teiginys yra nelogiškas ir
prieštarauja paties R. P. parodymams. Kaip jau minėta, R. P. parodė, kad R. M. , pasiimdamas
gesintuvą, jam pasakė, jog gesintuvu ,,išjungs“ R. G. , o
po to suriš nukentėjusįjį, todėl būtų nelogiška tikėtis, kad smūgis gesintuvu į
priekyje R. M. einančio nukentėjusiojo koją būtų
,,išjungęs“ R. G. ar kaip nors kitaip palengvinęs R. G. surišimą, priešingai – netikėtas smūgis
nukentėjusiajam į galvą žymiai palengvino R. M. ir R. P. įveikti R. G. pasipriešinimą. Pasiruošimas
plėšimui - nuošalios vietos suradimas, gesintuvo pasiėmimas rodo, kad
nuteistieji R. P. ir R. M. buvo
numatę fizinio smurto panaudojimą užvaldant nukentėjusiojo R.
G. turtą, tačiau šio smurto panaudojimo ribos nebuvo aptartos ir nustatytos,
smurto panaudojimo laipsnis ir intensyvumas priklausė nuo konkrečių aplinkybių,
nuteistiesiems R. M. ir R. P. buvo
priimtini bet kokie padariniai, siekiant užvaldyti R. G. turtą.
Tai reiškia, kad smurto veiksmai, net ir esant išankstiniam susitarimui
apiplėšti, galėjo vystytis ir pereiti į nužudymą. Todėl, nuteistojo R. M. veiksmuose negalėjo būti vykdytojo eksceso (išėjimo už
susitarimo ribų). Nuteistųjų tyčia dėl nukentėjusiojo R. G. gyvybės
atėmimo buvo netiesioginė, t. y. nuteistieji R. P. ir R. M. suprato, jog nusikalstamais veiksmais, užvaldydami
svetimą turtą, tuo pačiu kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, suvokė, kad, suduodant
metaliniu gesintuvu žmogui per galvą, galima padaryti bet kokius kūno
sužalojimus, tame tarpe ir sužalojimus, galinčius sukelti žmogaus mirtį, ir,
nors ir nenorėjo atimti nukentėjusiajam R. G. gyvybės,
sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti – buvo abejingi galimam kito
žmogaus gyvybės atėmimui. Apeliacinių skundų ribose nėra pagrindo svarstyti, ar
nuteistieji R. M. ir R. P. nusikaltimą,
numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., padarė tiesiogine ar
netiesiogine tyčia, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė tiek R. M. , tiek R.
P. psichinį santykį su padaryta veika. Byloje nėra duomenų, kad R. P. būtų vartojęs smurtą prieš R. G. ,
tačiau jis, eidamas priekyje R. G. ir nukreipdamas jo
dėmesį, žinojo, kad iš paskos nukentėjusiojo einantis R. M. nešasi
gesintuvą, kuriuo suduos smūgius R. G. , tame tarpe ir smūgius
į galvą, suvokė, jog tokiais savo veiksmais padeda R. M. užpulti
nukentėjusįjį ir nors nesiekė R. G. mirties, tačiau,
suvokdamas, kad R. M. , suduodamas gesintuvu smūgius
nukentėjusiajam į galvą, gali atimti gyvybę, savo veiksmais padėjo tokioms pasekmėms
kilti. R. P. , eidamas priekyje nukentėjusiojo ir, neva,
rodydamas kelią, atitraukė R. G. dėmesį nuo iš paskos
nukentėjusiojo einančio R. M. ir taip padėjo R. M. nužudyti R. G. . Nuteistojo
R. M. , kuris, turėdamas tikslą pagrobti R. G. turtą, betarpiškai padarė sužalojimus, sukėlusius
nuknetėjusiojo mirtį, veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos
Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., R. P. , kuris
turėdamas tikslą pagrobti R. G. turtą, padėjo R. M. nužudyti nukentėjusįjį, veika teisingai kvalifikuota
pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 129 str. 2 d. 9 p.
Nuteistasis R. M. apeliaciniame
skunde neigia pagrobęs nukentėjusiojo R. G. dokumentus,
t. y. neigia įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 302
str. 1 d. Toks nuteistojo R. M. teiginys neatitinka
faktinių bylos aplinkybių, jį paneigia byloje surinkti įrodymai. Nei vienas iš
nuteistųjų neneigia susitarę apiplėšti R. G. , pagrobti
iš jo viską, ką šis turės su savimi, bei šią nusikalstamą veiką įvykdę, t. y.
pagrobę iš nukentėjusiojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus
daiktus, tame tarpe ir R. G. priklausančius dokumentus –
vairuotojo pažymėjimą bei automobilio transporto priemonės registracijos
liudijimą, tik kiekvienas iš nuteistųjų skirtingai nurodo, kuris konkrečiai
kokį nukentėjusiajam priklausantį daiktą paėmė. R. P. nurodė,
kad R. G. automobilyje jis rado ir paėmė mobiliojo ryšio
telefoną ,,Samsung“, R. M. atnešė dar du nukentėjusiojo
mobiliuosius telefonus, automobilio dokumentai buvo R. G. automobilyje,
kuriuo jie abu išvažiavo iš įvykio vietos ir tą pačią dieną R.
M. pardavė nukentėjusiojo automobilį, pirkėjui atiduodamas ir automobilio
dokumentus. Nuteistasis R. M. nurodė, kad R. P. atnešė du nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonus,
raktus, automobilio dokumentus, dar vieną R. G. telefoną
jie rado nukentėjusiojo automobilyje, tą pačią dieną jis pardavė R. G. automobilį nepažįstamam asmeniui, kartu atiduodamas ir
automobilio dokumentus. Nors iš nuteistųjų R. P. ir R. M. parodymų neaišku, kuriuos konkrečiai daiktus, kuris iš
nuteistųjų paėmė, tačiau byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusįjį R. G. į mišką nuteistieji nuviliojo bendru sutarimu,
turėdami vieningą tikslą – apiplėšti nukentėjusįjį, abu nuteistieji, veikdami
bendrininkų grupe ir turėdami vieningą tyčią, realizavo bendrai daromos
nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Bendrininkų grupe padaryta
nusikalstama veika kvalifikuojama visiems vykdytojams vienodai, nepriklausomai
nuo kiekvieno vykdytojo veiksmų apimties. Šiuo atveju neturi reikšmės kokį
konkrečiai nukentėjusiojo R. G. turtą kiekvienas iš
bendrininkų betarpiškai užvaldė, jeigu abu nusikalstamos veikos bendrininkai
veikė vieninga tyčia, turėdami vieningą tikslą, abiejų bendravykdytojų veiksmai
kvalifikuojami vienodai pagal bendrininkų tyčios turinį ir kryptingumą, pagal
kilusias pasekmes, jei šios pasekmės buvo bendrininkų siekiamybė. Todėl,
nepriklausomai nuo to, kokį nukentėjusiojo turtą betarpiškai užvaldė nuteistasis
R. M. , jo veika kvalifikuojama pagal abiejų nusikalstamos
veikos bendrininkų veiksmus ir sukeltas pasekmes, tiek, kiek tai apėmė R. M. ir R. P. susitarimas ir tyčia.
Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei
teisingai nuteistojo R. M. nusikalstamas veikas
kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir 302 str. 1 d.
Nuteistasis
R. M. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą
bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo
apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Lietuvos Respublikos BK 41 str. numato, jog
bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti
nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę
daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie
laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo
įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad
bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės
skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo
nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d.
nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus,
tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę
lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi
teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui
privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų
įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei
individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo
viršenybę. Bausmės paskyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija,
apeliacinės instancijos teismas gali koreguoti paskirtą bausmę tik tuo atveju,
kai ji yra aiškiai per švelni arba aiškiai per griežta.
R. M. padarė tris nusikalstamas veikas, tame tarpe ir
nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, kuria
sukelti negrąžinami padariniai – atimta žmogui gyvybė. Byloje nenustatyta R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistojo
atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veika, numatytas Lietuvos Respublikos
BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. R. M. iki nusikalstamų veikų, už kurių padarymą pripažintas
kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padarymo teistas nebuvo. R. M.
baustas administracine tvarka, niekur nedirbantis. Pirmosios instancijos
teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, R. M. už
nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., 180
str. 2 d., padarymą paskyrė bausmes, nežymiai didesnes nei straipsnių
sankcijose nustatytų bausmių vidurkiai. Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d.
numatyta, kad teismas, įvertinęs
atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį,
pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2
d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės
rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Įvertinus
tai, kad byloje nenustatyta R. M. atsakomybę
lengvinančių aplinkybių, plėšimą ir dokumentų pagrobimą R. M. padarė veikdamas bendrininkų grupe ir tai pripažinta jo
atsakomybę sunkinančia aplinkybe, taip pat atsižvelgiant į padarytų
nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į tai, kad R. M. padarė kvalifikuotą nužudymą (dėl
savanaudiškų paskatų), nelaikytina, jog R. M. tiek už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos
Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., tiek už nusikalstamos veikos, numatytos
Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., padarymą paskirtos nežymiai didesnės nei
minėtų straipsnių sankcijų vidurkiai, bausmės yra per griežtos. Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas R. M. bausmes
tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę, Lietuvos
Respublikos BK 41 str., 54 str., 61 str. reikalavimų nepažeidė. Nenustačius minėtų
baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas
nuteistajam R. M. paskirtos bausmės neturi pagrindo
koreguoti.
Bausmė R.
P. taip pat paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už
padarytas nusikalstamas veikas, sankcijos ribose, nepažeidžiant Lietuvos
Respublikos BK 41 str., 54 str., 61 str. reikalavimų. R. P. padarė
tris nusikalstamas veikas, tame tarpe padėjo R. M. padaryti
nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, sukėlusią
negrįžtamas pasekmes. Byloje nenustatyta R. P. atsakomybę
lengvinančių aplinkybių, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas
veika, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., jis
padarė veikdamas bendrininkų grupe. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. P. iki nusikalstamų veikų, už kurių padarymą pripažintas
kaltu skundžiamu nuosprendžiu, buvo ne kartą teistas. Nors R.
P. buvo teistas už baudžiamųjų nusižengimų padarymą, todėl, remiantis
Lietuvos Respublikos BK 97 str. nuostatomis, laikomas neturinčiu teistumo,
tačiau ankstesni teistumai neigiamai charakterizuoja R. P. ir
rodo, kad jis yra linkęs pažeidinėti įstatymų nustatytas elgesio normas. R. P. baustas administracine tvarka, niekur nedirbantis.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nelaikytina, kad pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu R. P. paskirta bausmė, nežymiai viršijanti
baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką,
sankcijos mediana, yra per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, be to, to nėra
prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.
Nuteistasis R. M. apeliaciniame
skunde prašo sumažinti nukentėjusiajai S. G. priteistos
neturtinės žalos dydį. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo
įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią
žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.
įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas,
nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos
pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos
turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai,
leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų –
nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos
ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito –
nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą
kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir
parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų
nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių
vertybių pažeidimus. Dėl nuteistųjų R. M. ir R. P. veiksmų nukentėjusioji S. G. bei
jos sutuoktinis neteko sūnaus, dėl sūnaus netekties tėvai patyrė dvasinius
išgyvenimus, emocinę depresiją, sukrėtimą. Įvertinus šias aplinkybes, bei
atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais
nusikalstamais nuteistųjų veiksmais, taip pat į tai, jog nuteistasis R. M. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę
dirbti ir atlyginti nukentėjusiajai iš jo priteistą neturtinės žalos dalį. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios S. G. naudai
priteisė 150000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl
neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso,
nei civilinės teisės normų.
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n
u t a r i a:
nuteistųjų R.
P. ir R. M. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos
pirmininkas
Viktoras Kažys
Teisėjai
Svajūnas Knizleris
Linas Žukauskas