Administracinė byla Nr. A602-1617/2013

                                                                                     Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01119-2012-1                            Procesinio sprendimo kategorija 35.3; 78.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl įsakymų, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi patikslintais skundais (b. l. 7–9, 90–91, 115–116) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. A-3834 ir 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. A-4799;

2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją paskirti pareiškėjui nuomos mokesčio kompensaciją už 2012 m. birželio–gruodžio mėnesius, 2013 m. sausio, vasario mėnesius;

3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją iš savo biudžeto lėšų apmokėti pareiškėjo skolą už socialinio būsto nuomą;

4) priteisti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą;

5) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. T-18 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir jį keitusio sprendimo pripažinimo netekusiais galios“;

6) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės tarybą nelaikyti netekusiais galios Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-316 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis, kaip socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas, 2012 m. birželio 5 d. ir 2012 m. rugsėjo 4 d. pateikė Kauno miesto savivaldybei prašymą dėl nuomos mokesčio kompensavimo už 2012 m. birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius, o 2012 m. gruodžio 5 d. prašė paskirti kompensaciją už 2012 m. gruodžio ir 2013 m. sausio, vasario mėnesius, tačiau ginčijamais įsakymais buvo nutarta neskirti socialinio būsto nuomos mokesčio kompensacijos dėl atsiradusio įsiskolinimo. Pareiškėjo manymu, atsisakymas skirti kompensaciją yra nepagrįstas, nes įsiskolinimas už būsto nuomą susidarė dėl to, jog Kauno miesto savivaldybė nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 5 d. neatsiuntė jam sąskaitų dėl nuomos mokesčio, o tai ji privalo daryti pagal Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo ir surinkimo tvarkos aprašo 15.1 punktą. Kauno miesto savivaldybės pareigūnai negalėjo apskaičiuoti nuomos mokesčio iš karto už 2011 m. vasario–rugpjūčio ir rugsėjo–lapkričio mėnesius, o pareiškėjas, būdamas socialiai remtinas, neturėjo galimybių sumokėti nuomos mokestį iš karto už devynis mėnesius. Be to, 2013 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. T-18 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir jį keitusio sprendimo pripažinimo netekusiais galios“ yra neteisingas, kadangi socialinio būsto nuomos kompensacija yra labai reikalinga pensininkams, invalidams, o ypač vieniems gyvenantiems asmenims ir šeimoms, gaunančioms socialines pašalpas. Pareiškėjas taip pat teigė, jog susidariusi skola jį slegia, jaučiasi pažemintas, priverstas rašyti skundus, gaišti laiką.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 39–42, 100–101) atsakovas paaiškino, kad 2011 m. vasario 1 d. baigėsi Kauno miesto savivaldybės administracijos ir AB „City Service“ 2008 m. vasario 1 d. sudarytos sutarties Nr. 201-2-146 galiojimo terminas dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų, todėl buvo paskelbtas savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų pirkimo atviras konkursas. Taip pat viešai buvo paskelbta informacija, jog, kol atviro konkurso būdu bus paskirtas naujas savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius, išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis laikinai nebus skaičiuojamas, nuomininkams mokėjimo pranešimai (sąskaitos) nebus siunčiami. Savivaldybės nuomininkams, kurie kreipėsi telefonais arba atvyko į savivaldybės gyvenamojo fondo administravimo skyrių, buvo suteikta visa reikalinga informacija, susijusi su savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio administravimu. Norintiems, kad laikotarpiu, kol nesiunčiamos sąskaitos, nesusidarytų įsiskolinimai, buvo nurodyti savivaldybės sąskaitos rekvizitai ir bankai, kuriuose nuomininkai galėjo atlikti nuomos mokesčio įmokas. Užsitęsus savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų viešo pirkimo konkursui, Kauno miesto savivaldybės administracija ir UAB Kauno komunalinis ir butų ūkis, vadovaudamiesi savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-504 „Dėl Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo tarifo patvirtinimo ir sutarties sudarymo“, tik 2011 m. spalio 4 d. pasirašė Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų sutartį ir pradėjo teikti administravimo paslaugas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.583 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už gyvenamosios patalpos nuomą nuomininkas moka nuomos mokestį (buto nuompinigius). Analogiška nuomininko pareiga numatyta ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse. Tokia sutartis buvo pasirašyta ir su pareiškėju bei nėra nutraukta. Apie tai, kokia tvarka ir kur mokėti nuomos mokesčius, kol bus paskirtas naujas savivaldybės gyvenamųjų patalpų administratorius, pareiškėjas, kaip ir kiti socialinio būsto nuomininkai, buvo informuotas viešu pranešimu. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas pagrįstai nurodytu laikotarpiu nemokėjo nuomos mokesčio vien dėl to, jog niekas to neprašė, kadangi tokias nuomininkų pareigas numato tiek CK normos, tiek pats pareiškėjas įsipareigojo tai daryti pasirašydamas 2004 m. liepos 28 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 275. Pareiškėją atleisti nuo nuomos mokesčio mokėjimo už tuos mėnesius, kuomet nebuvo siunčiamos sąskaitos, nėra pagrindo, nes jis naudojosi išnuomotomis gyvenamosiomis patalpomis, nuomos sutartis nebuvo nutraukta, jam savalaikiai buvo suteikta informacija dėl sąskaitų įteikimo sutrikimų, tačiau dėl nuomos mokesčio įmokų pareiškėjas į Gyvenamojo fondo administravimo skyrių nesikreipė. Taip pat, esant įsiskolinimui, nėra galimybių pareiškėjui sudaryti išimtines sąlygas gauti kompensaciją už buto nuomą. Vadovaujantis Socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T-482 (kartu su 2008 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. T-316 pakeitimu), 10 punkto nuostata, socialinio būsto nuomininkams, įsiskolinusiems už gyvenamųjų patalpų nuomą, gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nekompensuojamas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 50 straipsnio 3 dalį, savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms: savivaldybių tarybų patvirtintoms socialinėms ir ekonominėms, kitoms programoms įgyvendinti, savivaldybių biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų teikimui organizuoti. Savivaldybės biudžeto lėšos jokiais atvejais negali būti naudojamos fizinių asmenų skoloms apmokėti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 132–136) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė iš Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, R. A. S. 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Kauno miesto savivaldybės socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas (b. l. 59–60). 2012 m. birželio 5 d. ir 2012 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas pateikė Kauno miesto savivaldybei prašymą dėl nuomos mokesčio kompensavimo už 2012 m. birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius, o 2012 m. gruodžio 5 d. prašė paskirti kompensaciją už 2012 m. gruodžio ir 2013 m. sausio, vasario mėnesius (b. l. 45–46, 93), tačiau ginčijamais įsakymais buvo nutarta neskirti socialinio būsto nuomos mokesčio kompensacijos dėl atsiradusio įsiskolinimo (b. l. 52–53, 56–57, 87).

Teismas nurodė, kad socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarką reglamentavo Socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Mokesčio kompensavimo aprašas), patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T-482 ir vėlesniais pakeitimas (b. l. 61–66). Mokesčio kompensavimo aprašo 10 punkte buvo nustatyta, kad socialinio būsto nuomininkams, įsiskolinusiems už gyvenamųjų patalpų nuomą, gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nekompensuojamas.

Teismas pabrėžė, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog prašymus dėl kompensacijų skyrimo nagrinėjusios Socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo komisijos turimais duomenimis, pareiškėjas turėjo įsiskolinimą už gyvenamųjų patalpų nuomą (b. l. 56–57, 128). Tačiau pareiškėjas tokį įsiskolinimą pateisina tuo, jog Kauno miesto savivaldybė nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 5 d. neatsiuntė jam sąskaitų dėl nuomos mokesčio, nors tai ji privalo daryti vadovaudamasi Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo ir surinkimo tvarkos aprašo (toliau – ir Mokesčio apskaičiavimo aprašas), patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T-458, 15.1 punktu (b. l. 80). Byloje taip pat nėra ginčo, jog 2011 m. vasario 1 d. baigėsi Kauno miesto savivaldybės administracijos ir AB „City Service“ 2008 m. vasario 1 d. sudarytos sutarties Nr. 201-2-146 galiojimo terminas dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų, todėl buvo paskelbtas savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų pirkimo atviras konkursas. Kol atviro konkurso būdu bus paskirtas naujas savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius, išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis laikinai nebuvo skaičiuojamas, nuomininkams mokėjimo pranešimai (sąskaitos) nebuvo siunčiami. Tačiau norintiems, kad laikotarpiu, kol nesiunčiamos sąskaitos, nesusidarytų įsiskolinimai, buvo viešai nurodyti savivaldybės sąskaitos rekvizitai ir bankai, kuriuose nuomininkai galėjo atlikti nuomos mokesčio įmokas (b. l. 58, 76).

Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas nustatė, jog ir negaudamas sąskaitų pareiškėjas mokėjo po 20 Lt nuomos mokesčio (b. l. 15), todėl sąskaitų nepateikimas nebuvo priežastis nemokėti nuomos mokesčio, tuo labiau, jog tokią pareigą numatė CK 6.583 straipsnio 1 dalis ir Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, gyvenamosios patalpos nuomos mokesčio sąskaitas jam turėjo pateikti gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius, o ne atsakovai, todėl įsiskolinus už gyvenamųjų patalpų nuomą ir tokius duomenis pateikus Socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo komisijai, ji negalėjo teikti administracijos direktoriui pasiūlymo dėl kompensacijos skyrimo pareiškėjui. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 17 d. įsakymas Nr. A-3834 ir 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. A-4799 neskirti pareiškėjui socialinio būsto nuomos mokesčio kompensacijų yra teisėti ir pagrįsti, o skundas dėl šių įsakymų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas vertino, kad skundo reikalavimai įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją paskirti pareiškėjui nuomos mokesčio kompensaciją už 2012 m. birželio–gruodžio mėnesius, 2013 m. sausio, vasario mėnesius, įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją iš savo biudžeto lėšų apmokėti skolą už socialinio būsto nuomą yra išvestiniai iš pirminio reikalavimo panaikinti 2012 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. A-3834 ir 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. A-4799, todėl atmetus minėtą skundo dalį, negali būti tenkinami ir išvestiniai skundo reikalavimai. Be to, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms įgyvendinti ir negali būti naudojamos fizinių asmenų skoloms apmokėti.

Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašymą panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. T-18 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir jį keitusio sprendimo pripažinimo netekusiais galios“ (b. l. 102) bei įpareigoti Kauno miesto savivaldybės tarybą nelaikyti netekusiais galios Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto numos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-316 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ grindė tuo, jog socialinio būsto nuomos kompensacija yra labai reikalinga pensininkams, invalidams, o ypač vieniems gyvenantiems asmenims ir šeimoms, gaunančioms socialines pašalpas, tokiu sprendimu neprotingai pabloginama ir taip labai sunki socialines pašalpas gaunančių asmenų padėtis. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ar gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą panaikinti 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. T-482 grindė tik ekonominio tikslingumo požiūriu ir jokio ginčo dėl teisės nekėlė, teismas nusprendė šią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Be to, pažymėjo, jog Socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašas buvo patvirtintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, kuri numatė galimybę savivaldybės tarybai nustatyta tvarka iš savivaldybės biudžeto lėšų skirti socialinę paramą ir kitais šio įstatymo nenustatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; padengiamas įsiskolinimas už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir šalto vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita), o Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Atsižvelgdamas į tai, kad savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma (Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalis), teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės tarybą nelaikyti netekusiais galios Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. T-482 ir 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-316.

Remdamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad valstybės arba savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda tik esant trijų sąlygų visumai: 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Teismo vertinimu, atsakovai nėra tiesiogiai kalti dėl to, kad pareiškėjui nebuvo siunčiamos sąskaitos dėl nuomos mokesčio, nes tokias sąskaitas turėjo siųsti gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius. Tačiau 2011 m. vasario 1 d. baigėsi Kauno miesto savivaldybės administracijos ir AB „City Service“ 2008 m. vasario 1 d. sudarytos sutarties Nr. 201-2-146 galiojimo terminas dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų, todėl buvo paskelbtas savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų pirkimo atviras konkursas. Tik 2011 m. spalio 4 d. Kauno miesto savivaldybės administracija ir UAB Kauno komunalinis ir butų ūkis, vadovaudamiesi savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. T-504 „Dėl Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo tarifo patvirtinimo ir sutarties sudarymo“, pasirašė Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų sutartį ir pradėjo teikti administravimo paslaugas. Tokiu būdu, dėl užsitęsusio konkurso pirmoji sąskaita pareiškėjui buvo išrašyta tik 2011 m. lapkričio 5 d. (b. l. 128).

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsniu, nustatančiu, kad savivaldybės administracijos darbą organizuoja ir už jį atsako savivaldybės administracijos direktorius, bei CK 6.246 straipsnio ir 6.271 straipsnio 3 dalių nuostatomis, taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sampratą, kurioje pažymėta, kad neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybės administracija, organizuodama konkursą dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo paslaugų, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl užsitęsus paslaugų viešo pirkimo konkursui, pareiškėjui nebuvo pateikinėjamos sąskaitos dėl nuomos mokesčio, susidarė įsiskolinimas, o tai kartu su pareiškėjo asmeninių duomenų paviešinimu CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui kilo CK 6.250 straipsnio nuostatas atitinkančios pasekmės (pažeminimas, buvo priverstas rašyti skundus, gaišti laiką). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai tęsėsi palyginus ilgą laiką, todėl, atsižvelgęs į pareiškėjo socialinę padėtį, jam padarytos neturtinės žalos dydį vertino 500 Lt suma, kurią priteisė iš Kauno miesto savivaldybės.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 139–141) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir šią pareiškėjo skundo dalį atmesti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tačiau pareiškėjas nenurodė, kuo vadovaudamasis jis kelia tokį reikalavimą. Skunde apsiribota tik formaliu neturtinės žalos įvardijimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad neturtinė žala nėra bent koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Ginčo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį. Be to, neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu nustatyti, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Tačiau paminėtų aplinkybių nei pareiškėjas, nei teismas, priimdamas sprendimą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nenurodė ir jų nepagrindė, tuo labiau, kad pats teismas konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybės administracija teisėtai netenkino pareiškėjo prašymų skirti socialinio būsto nuomos mokesčio kompensaciją, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracija neteisėtų veiksmų neatliko.
2. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neteisingai vertino neturtinės žalos atsiradimo pagrindus, taip pažeisdamas materialiosios teisės normas. Ginčo atveju teismas, pagrįstai konstatuodamas, kad nėra vienos esminių civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, nepagrįstai, prieštaraudamas CK 6.245–6.250 straipsniuose įtvirtintoms teisės normoms konstatavo atlygintiną žalą dėl teisėtų veiksmų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neturtine žala laikoma asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nagrinėdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, teismas taip pat turi vertinti tuos pačius kriterijus, būtinus civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti neteisėtų veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti, ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ar neturtinę žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais skundžiamos valdžios institucijos veiksmais (neveikimu). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012).

Pareiškėjas R. A. S. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, mano, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo yra teisinga, kita sprendimo dalis – neteisinga. Atsižvelgdamas į ABTĮ 136 straipsnį, prašo teismo, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, patikrinti tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė.

Atsiliepime ir rašytiniame paaiškinime (b. l. 144–149, 154) dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti jo skundo reikalavimai, pareiškėjas nurodo, jog:

1. Priešingai, nei nurodyta teismo sprendime, iš AB „City Servise“ 2011 m. sausio 31 d. pareiškėjui išrašytos sąskaitos matyti, kad joje nėra informacijos, kokia tvarka, kur, kokio dydžio mokėti nuomos mokestį, kol laikinai nebus siunčiamos sąskaitos. Tokios informacijos nebuvo ir 2011 m. gruodžio 5 d. Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus vedėjos B. K. viešame pranešime. Pareiškėjo teigimu, būtent todėl visą laikotarpį, kol nebuvo siunčiamos sąskaitos už būsto nuomą, jis ir nemokėjo viso nuomos mokesčio, kadangi suprato, jog nuomos mokestį reikės mokėti tada, kai bus atnaujintas sąskaitų siuntimas, be to, nežinojo, į kokią sąskaitą ir kokio dydžio nuomos mokestį reikia mokėti. Mano, jog atsakovo pareiga buvo elgtis rūpestingai ir užtikrinti, kad nuomininkams laiku, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų būtų siunčiamos sąskaitos. Nuomos mokestį pareiškėjas privalėjo mokėti ne bet kaip, o būtent pagal atsiųstose sąskaitose atliktą skaičiavimą. Pagal CK 6.64 straipsnio nuostatas, jei atsakovas, kaip kreditorius, pažeidė prievolę, neužtikrindamas savalaikio sąskaitų atsiuntimo, skolininkas laikomas prievolės nepažeidusiu. Neatsiųsdamas sąskaitų, atsakovas tokiu savo neveikimu nesudarė pareiškėjui sąlygų vykdyti CK 6.583 straipsnio 2 dalies nuostatas.
2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad visą laikotarpį, kol pareiškėjas nemokėjo mokesčio už nuomą, skola nesikaupė, delspinigiai nebuvo skaičiuojami, skolos nebuvo. Tai matyti iš 2011 m. lapkričio 5 d. išrašyto mokėjimo nurodymo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Todėl apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jo įsiskolinimas susidarė laikotarpiu, kai nebuvo siunčiamos sąskaitos. Faktiškai pirmasis įsiskolinimas (565,81 Lt) susidarė ir buvo užfiksuotas tik sąskaitoje, išrašytoje 2011 m. gruodžio 5 d.
3. Teismas neteisingai nustatė, kad negaudamas sąskaitų pareiškėjas mokėjo po 20 Lt nuomos mokesčio. Anot pareiškėjo, negaudamas sąskaitų nuomos mokesčio jis nemokėjo, kadangi buvo įsitikinęs, jog nuomos mokestį reikės mokėti tada, kai bus atnaujintas sąskaitų siuntimas, nežinojo, kokio dydžio nuomos mokestį reikia mokėti ir į kokią banko sąskaitą. Tai patvirtina UAB Kauno komunalinis ir butų ūkis parengta R. A. S. nuomos mokesčio paskaičiavimo ir įsiskolinimo suvestinė, iš kurios matyti, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d. jokių įmokų už būsto nuomą pareiškėjas nėra sumokėjęs. Pareiškėjas pabrėžia, kad AB „City Servise“ sąskaitoje, išrašytoje 2011 m. sausio 31 d., nebuvo jokių nurodymų nuomininkams, kad reikia mokėti nuomos mokestį tuo laikotarpiu, kuomet nebus siunčiamos sąskaitos. Taip pat tokių nurodymų nebuvo jokioje viešoje informacijoje. Atsakovas teismui nepateikė jokios viešos informacijos ir rašytinių įrodymų, iš kurių būtų matyti neva atsakovas viešai skelbė, kad reikia mokėti nuomos mokestį, kol nesiunčiamos sąskaitos.
4. Teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. T-18 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės tarybą nelaikyti netekusiais galios Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. T-482 ir 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-316, neanalizavo, kad yra pažeistas viešasis interesas, ir jo neapgynė, neteisingai motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas neva nekėlė jokio teisės ginčo. Pareiškėjas pabrėžia, kad minėtu ginčijamu tarybos sprendimu yra pažeidžiamos didelės visuomenės dalies interesai (ilgalaikių bedarbių, ilgą laiką socialiai remtinų ir ypač vienų gyvenančių socialiai remtinų asmenų, skurstančių senelių, kitų skurde gyvenančių visuomenės sluoksnių), todėl tai teismas turėjo įvertinti kaip viešojo intereso pažeidimą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų pareiškėjas nurodo, jog:

1. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjo partirti dvasinai išgyvenimai ir nepatogumai laikytini pakankamai reikšmingais, intensyviais ir nevertintini kaip trumpalaikiai, momentiniai ar mažareikšmiai. Tą patvirtina byloje esantys įrodymai: pareiškėjo pareiškimai ir paaiškinimai teismui, UAB Kauno komunalinis ir butų ūkis mokėjimo nurodymas už 2011 m. vasario–rugpjūčio mėnesius, išrašytas 2011 m. lapkričio 5 d., ir mokėjimo nurodymas, išrašytas 2011 m. gruodžio 5 d., už 2011 m. rugsėjo–lapkričio mėnesius, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimai 2012 m. liepos 23 d. Nr. 3R-214 (2.13.1) ir 2012 m. gruodžio 14 d. Nr. 3R-392 (2.13.1), 2012 m. lapkričio 29 d. priminimas Nr. 3704 dėl įsiskolinimo už būsto nuomą, sąskaita serija SB 11002848, išrašyta 2011 m. sausio 31 d. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad paminėtoje atsakovo paskelbtoje informacijoje visiškai nėra jokių nurodymų, kaip elgtis nuomininkams laikotarpiu, kada neskaičiuojamas nuomos mokestis ir nesiunčiamos sąskaitos, nenurodyta, ar nuomininkai privalo atlikti kokius nors veiksmus dėl nuomos mokesčio mokėjimo, nenurodyta banko sąskaita, į kurią būtų galima mokėti nuomos mokestį, nenurodyta, kokio dydžio nuomos mokestį būtų galima mokėti (nes jis administratoriaus nepaskaičiuotas), nenurodyta, kiek konkrečiai laiko bei iki kokios konkrečios kalendorinės datos nebus siunčiamos sąskaitos. Atsakovas taip pat nepateikė teismui jokių konkrečių objektyvių įrodymų, kad minėta informacija būtų buvusi paskelbta kitais visuotinai prieinamais būdais, pavyzdžiui, radijuje, televizijoje ar pan.
2. Apelianto argumentai, kad teismas nenustatė jokių atsakovo netesėtų veiksmų, yra neteisingi, kadangi, visų pirma, atsakovas pažeidė nuostatas, išdėstytas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T-458 patvirtinto Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo ir surinkimo tvarkos aprašo 15.1 ir 16 punktuose. Antra, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2012 m. liepos 23 d. sprendime Nr. 3R-214(2.13.1) ir 2012 m. gruodžio 14 d. sprendime Nr. 3R-392(2.13.1) taip pat konstatuota, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį. Taip atsakovas padarė CK 6.271 straipsnyje numatytus neteisėtus veiksmus, pažeidė CK 6.246 straipsnyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi, yra visos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos ir teismas atsakovo atsakomybę konstatavo pagrįstai.
3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nei teismas, nei pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį, kadangi jei neturtinės žalos atlyginimas numatytas įstatyme, jos fakto pareiškėjui įrodinėti nereikia, toks faktas yra preziumuojamas, o pagrįsti reikia tik piniginės kompensacijos dydį, kas ir buvo šioje byloje padaryta atsižvelgiant į visų byloje reikšmingų kriterijų visumą. Pareiškėjo nuomone, prašomos priteisti neturtinės žalos dydis parinktas adekvačiai, gal net sumažintas. Teigia, jog dėl atsakovo padarytų neteisėtų veiksmų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nes ne dėl pareiškėjo kaltės susidariusi skola už nuomą jį ilgai slegia, atsakovas jam raštu grasina paduoti į teismą dėl skolos, pareiškėjas buvo pažemintas, priverstas gaišti laiką, rašyti skundus, didelis asmenų ratas sužino, kad jis yra socialiai remtinas, skolingas. Be to, pareiškėjas mano, jog būtina atsižvelgti į jo socialinę padėtį, tai, kad atsakovas analogiškus pažeidimus padaro pakartotinai (2007 m. sausio 18 d. Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. D-2006/4-1396), taip pat ir paviešindamas pareiškėjo asmens duomenis www.kaunas.lt internetinėje svetainėje.
4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas piktnaudžiauja apeliacijos teise, padavė aiškiai nepagrįstą skundą, taip sąmoningai siekdamas vilkinti procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. A-3834 ir 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. A-4799, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. T-18 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir jį keitusio sprendimo pripažinimo netekusiais galios“ teisėtumo, dėl įpareigojimo Kauno miesto savivaldybės administracijai paskirti pareiškėjui nuomos mokesčio kompensaciją už 2012 m. birželio–gruodžio mėnesius, 2013 m. sausio, vasario mėnesius, įpareigojimo Kauno miesto savivaldybės administracijai iš savo biudžeto lėšų apmokėti pareiškėjo skolą už socialinio būsto nuomą, įpareigojimo Kauno miesto savivaldybės tarybai nelaikyti netekusiais galios Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-316 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ ir neturtinės žalos priteisimo.

Pareiškėjas yra Kauno miesto savivaldybės socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas. 2012 m. birželio 5 d. ir 2012 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas pateikė Kauno miesto savivaldybei prašymą dėl nuomos mokesčio kompensavimo už 2012 m. birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius, o 2012 m. gruodžio 5 d. prašė paskirti kompensaciją už 2012 m. gruodžio ir 2013 m. sausio, vasario mėnesius, tačiau ginčijamais įsakymais buvo nutarta neskirti socialinio būsto nuomos mokesčio kompensacijos dėl atsiradusio įsiskolinimo.

Ginčijamus įsakymus pareiškėjas apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui kartu prašydamas panaikinti 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. T-18 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir jį keitusio sprendimo pripažinimo netekusiais galios“ remdamasis tuo, kad socialinio būsto nuomos kompensacija yra labai reikalinga pensininkams, invalidams, o ypač vieniems gyvenantiems asmenims ir šeimoms, gaunančioms socialines pašalpas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ įtvirtintas teisės normas, reguliuojančias administracinių bylų teiseną pagal pareiškimus ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą (ABTĮ šešioliktasis skirsnis), bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas individualią administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. S. skundą, pagal vieną iš pareiškėjo skunde išdėstytų reikalavimų išnagrinėjo ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. T-18 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir jį keitusio sprendimo pripažinimo netekusiais galios“ teisėtumo klausimą. 2013 m. sausio 17 d. sprendimu buvo pripažinti netekusiais galios ankstesni savivaldybės tarybos sprendimai, kuriais buvo nustatyta socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarka ir vėliau ji pakeista. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 17 d. sprendimu buvo nustatytos elgesio taisyklės, skirtos individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, dėl to toks aktas laikytinas norminiu administraciniu aktu pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalį. Pagal ABTĮ įtvirtintą reguliavimą, norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjimui ABTĮ šešioliktajame skirsnyje yra nustatytos specialios taisyklės, kurių teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo laikytis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008).

ABTĮ šešioliktajame skirsnyje yra aptarta tvarka, kuria remiantis nagrinėjami ginčai dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Yra įtvirtintos dvi norminių aktų teisėtumo tyrimo rūšys: 1) ABTĮ 110 straipsnyje įtvirtintas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą; 2) ABTĮ 111 straipsnyje įtvirtintas prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla. Pagal šį teisinį reguliavimą, skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo padavę asmenys, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, turi teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ 111 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyti specialūs reikalavimai, kurių turi būti laikomasi sprendžiant šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų konkrečioje byloje pareikšto prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą. ABTĮ 111 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimas yra išsprendžiamas teismo nutartimi, o kitos šio straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos suponuoja išvadą, jog tokia teismo nutartimi gali būti priimami dviejų rūšių procesiniai sprendimai: 1) atmesti prašymą; arba 2) pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Prieš tai nurodyti įstatymo reikalavimai dėl teismo priimamų procesinių sprendimų rūšių bei prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimo nagrinėjimo apimties lemia dar vieną išvadą, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo pradėjimo atveju lemiamą procesinę reikšmę turi ne atitinkamas suinteresuoto asmens prašymas, o teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Būtent teismo nutartyje pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą turi būti aiškiai apibrėžta, kokio norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumas bus tiriamas; turi būti konkrečiai nurodytos įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galimai prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; turi būti pateikta aiški teisinė motyvacija, kurią teismas priėmė domėn ir kuri sudaro pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms. Tokio pobūdžio teismo nutartis yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia iškeliamos norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas ir pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama. Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos bylos išsprendimui reikalinga pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, ir kokia apimtimi toks tyrimas būtinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011, skelbta biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011 m.).

Pažymėtina, kad dėl norminio administracinio akto teisėtumo gali kreiptis tik ABTĮ nurodyti subjektai. Pagal ABTĮ 111 straipsnį, skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo padavę asmenys, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, turi teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo tinkamas subjektas, kuris galėjo kreiptis dėl norminio administracinio akto ištyrimo, pirmosios instancijos teismas pagal ABTĮ 111 straipsnio 2 dalį tokio prašymo priėmimo klausimą turėjo išspręsti nutartimi. Kai nėra pagrindo atmesti prašymą, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą (ABTĮ 111 str. 3 d.). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą toje pačioje individualioje byloje nesustabdęs jos nagrinėjimo ir nesprendęs klausimo dėl prašymo ištirti norminį administracinį aktą priėmimo. Taigi ABTĮ reikalavimus atitinkantis procesinis dokumentas, kuriuo būtų pradėtas teismo kompetencijai priskirtas savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas, nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ABTĮ normose įtvirtintas skirtingas reguliavimas individualioms byloms ir byloms dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo ir tai lėmė, kad teismas išnagrinėjo bylą, padarydamas esminius proceso teisės normų pažeidimus. Nesant konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje būtų apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos, atitinkamos norminės administracinės bylos nagrinėjimas administraciniame teisme yra negalimas.

Dėl nurodytų motyvų, teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų spręsti klausimą dėl tikslingumo konkrečioje individualioje byloje kelti norminę bylą, bet tai turėtų spręsti minėta tvarka.

Pastebėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas procesinio dokumento priėmimo klausimą, t. y. tiek skundo ar prašymo priėmimo individualioje byloje klausimą, tiek spręsdamas dėl prašymo ištirti norminį aktą, ex officio privalo patikrinti ir atlikti atitinkamus procesinius veiksmus, turinčius užtikrinti, kad byla bus išnagrinėta įstatyme nustatyta tvarka. Šio reikalavimo nesilaikymas nagrinėjamu atveju lėmė procesinio pažeidimo, kuris negali būti pašalintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, padarymą. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl konkrečių apeliacinio skundo motyvų, nes visa byla turi būti nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme laikantis minėtų ir kitų proceso reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimą, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), todėl priimtas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas naikintinas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, remiantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 142 straipsnio 1 dalimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Audrius Bakaveckas

                                                                                                  Veslava Ruskan

                                                                                                  Arūnas Sutkevičius