Administracinė byla Nr. A-176-525/2026

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00665-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 17.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. prašymą (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminą prašymui dėl termino pratęsimo įvykdyti privalomąjį nurodymą pateikti bei pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2022 m. kovo 3 d. Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-422 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), įvykdymo terminą 2 metų laikotarpiui, šį terminą pradedant skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos.

2.       Pareiškėjas nurodė, jog jam kartu su bendraturčiais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 3,0045 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Inspekcijos pareigūnai 2022 m. vasario mėn. atliko patikrinimą ir surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus, jame nurodant pašalinti 3,83 m x 10,59 m dydžio, 3,82 m aukščio nuo žemės paviršiaus su terasa 3,70 m x 9,53 m, poilsio namelį, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – 2022 m. rugsėjo 3 d. Inspekcijos 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus buvo pratęstas iki 2023 m. kovo 3 d.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, jog jis deda visas pastangas gauti reikiamus leidimus ir įteisinti statinį, dėl kurio yra surašytas Privalomasis nurodymas. Pareiškėjo teigimu, nepaisant to, jog Privalomajame nurodyme nurodytas statinys yra miško žemėje, o galiojančių teisės aktų nuostatos – suteiktų galimybę įteisinti statinį, tačiau šiuo atveju šių veiksmų nėra galimybės atlikti, kadangi poilsio namelis stovi Nemuno kilpų regioniniame parke.

4.       Pareiškėjas akcentavo, jog galimybę įteisinti statinius patvirtino aplinkybė, jog buvo patvirtinta nauja teritorijos, kurioje stovi statiniai, plano schema, o joje esančios teritorijos su namukais jau buvo išbrauktos – schemoje pažymėtos ne kaip miškas, o kaip rekreacinės teritorijos, kuriose galima statyti poilsio namelius. Naujoji plano schema sudaro galimybę įteisinti statinius. Tačiau, pareiškėjo teigimu, reikia rengti tam tikrus dokumentus – žemės sklypų pertvarkymo projektus ir teritoriją, kurioje stovi statiniai išbraukti iš miško žemės, tada kreiptis į savivaldybę, kad pakeistų žemės paskirtį.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime prašė bylą nutraukti, o nenustačius tam pagrindų – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Inspekcija nurodė, jog gauto skundo pagrindu, Inspekcija 2022 m. vasario 3 d. atliko neplaninį patikrinimą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – apsauginių miškų sklypai. 2022 m. vasario 25 d. buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-336. Patikrinimo aktu buvo konstatuota, kad sklype miško žemėje, kuri patenka į Nemuno kilpų regioninio parko teritoriją, 2007 m. pastatytas poilsio namelis, jo išmatavimai 3,83 m x 10,59 m, aukštis nuo žemės paviršiaus 3,82 m, su terasa 3,70 m x 9,53 m.

7.       Inspekcija pažymėjo, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 11 straipsnio 6 dalimi, už neteisėtai pastatytą I grupės nesudėtingojo statinio kategorijos poilsio namelį 2022 m. kovo 3 d. statytojui surašė Privalomąjį nurodymą, taip pat iš statytojo pareikalavo iki 2022 m. rugsėjo 3 d. pašalinti nuo žemės paviršiaus poilsio namelį su terasa, esančius (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę (išvežti statybines atliekas).

8.       Inspekcija teigė gavusi pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, bei šį terminą pratęsė iki 2023 m. kovo 3 d. Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo aktu Nr. PNURA-20-230316-00042(2) Inspekcija nustatė, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas. Inspekcija, atsižvelgdama, kad statytojas Privalomojo nurodymo nustatytu terminu neįvykdė, Privalomąjį nurodymą perdavė priverstinai vykdyti antstolei A. K., kurios kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini). 

9.       Inspekcija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog teisinė reglamentacija leidžia pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o terminui pasibaigus jo pratęsimo galimybė išnyksta ir prašymo pratęsti tokį terminą padavimas nebetenka prasmės, Inspekcijos nuomone, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą prašymui dėl termino pratęsimo įvykdyti privalomąjį nurodymą pateikti turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Atitinkamai, nesant pagrindo atnaujinti terminą prašymui dėl termino pratęsimo įvykdyti privalomąjį nurodymą pateikti, negali būti tenkinamas ir antrasis prašymo reikalavimas.

10.       Inspekcija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju be pagrindinio statybos teisinius santykius reglamentuojančio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, statybos miškų ūkio paskirties sklype reikalavimus taip pat reguliuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymas bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 20 dalies ir Žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje, t. y. nepakeitus pagrindinės žemės naudojimo paskirties, apskritai galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Inspekcija, įvertinusi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies ir 14 straipsnio nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, tvirtino, kad pareiškėjo prašymas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo negalėtų būti tenkinamas, net jei ir teismas nuspręstų, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas priskirtinas administracinio teismo kompetencijai.

II.

11.       Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

12.       Teismas nustatė, kad:

12.1.                      Inspekcija gauto skundo pagrindu, 2022 m. vasario 3 d. atliko neplaninį patikrinimą žemės sklype, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – apsauginių miškų sklypai, adresu: (duomenys neskelbtini), ir 2022 m. vasario 25 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-336.

12.2.                      Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, už neteisėtai pastatytą I grupės nesudėtingojo statinio kategorijos poilsio namelį, 2022 m. kovo 3 d. statytojui surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus, kuriuo konstatavo, kad „poilsio namelis pastatytas miško žemėje, pažeistas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 95 straipsnio 1 punktas, kuriame nurodyta, kad miško žemėje draudžiama statyti statinius ir (ar) įrenginius, tiesti inžinerinius tinklus, išskyrus miško infrastruktūrai priskiriamus inžinerinius statinius ir (ar) įrenginius. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje nustatyta, kad statyba miško žemėje yra draudžiama, išskyrus medienos sandėlių bei kitų su miškų susijusių įrenginių (griovių, pralaidų, tiltelių, priešgaisrinių bokštų ir kitų), poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 11 punktuose nurodyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, bei statyti statinius ir įrenginius tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus reikalingus leidimus“, taip pat iš statytojo pareikalavo iki 2022 m. rugsėjo 3 d. pašalinti 3,83 m x 10,59 m dydžio, 3,82 m aukščio nuo žemės paviršiaus su terasa 3,70 m x 9,53 m, poilsio namelį, esantį (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę.

12.3.                      Inspekcija, gavusi pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, šį terminą pratęsė iki 2023 m. kovo 3 d.

13.       Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius, susijusius su privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimu, reglamentuoja Priežiūros įstatymas, bei apžvelgė šio įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatas ir pažymėjo, jog iki 2023 m. gegužės 1 d. galiojusioje Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoje nebuvo numatyta galimybė asmeniui kreiptis į teismą dėl tokio privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam terminui. Taip pat teismas apžvelgė Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalies nuostatą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su aptartų Priežiūros įstatymo nuostatų taikymu.

14.       Teismas, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų apie pareiškėjo prašymo pateikimo laiką, nustatė, kad prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą jis pateikė pasibaigus jo įvykdymo terminui, kadangi Inspekcijos sprendimu pratęstas terminas Privalomajam nurodymui įvykdyti baigėsi 2023 m. kovo 3 d., o šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo prašymas jį pratęsti teisme buvo gautas tik 2023 m. kovo 21 d., t. y. praėjus beveik trims savaitėms po paskutinės dienos, kai pareiškėjas turėjo teisę kreiptis dėl termino pratęsimo ir terminą dar būtų buvusi galimybė pratęsti.

15.       Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pripažino, kad vadovaujantis Priežiūros įstatymu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šio įstatymo normų taikymo, pasibaigusio reikalavimo įvykdymo termino, kurio atnaujinimo galimybės įstatymas nenumato, teismas neturi teisės pratęsti, todėl prašymas pratęsti tokį terminą negali būti tenkinamas. Tokiu atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kurios, jo nuomone, yra reikšmingos privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimui ir atnaujinimui, nėra teisiškai reikšmingos, nes, pagal teismų praktiką, praleidus terminą laiku kreiptis dėl termino pratęsimo jos nevertintinos.

16.       Teismas pažymėjo, kad teismų praktika dėl praleisto termino pasekmių yra aiški ir nuosekli, o Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14  d. nutarimai). Teismas, nagrinėjamu atveju, nenustatė priežasčių, dėl kurių šioje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis ir nuosekliai taikomomis analogiškose bylose. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

18.       Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

19.       Pareiškėjo teigimu, galimybę įteisinti statinius patvirtina aplinkybė, jog dar 2015 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Dėl Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) patvirtinimo Nr. 186 buvo patvirtinta nauja teritorijos, kurioje stovi statiniai, plano schema ir joje teritorijos su namukais jau buvo išbrauktos – schemoje pažymėtos ne kaip miškas, o kaip rekreacinės teritorijos, kuriose galima statyti poilsio namelius. Naujoji plano schema sudaro galimybę įteisinti statinius, tačiau reikia rengti tam tikrus dokumentus. Siekdamas pradėti statinių įteisinimo procedūrą, pareiškėjas kreipėsi į advokatų kontorą. Atstovaujant pareiškėją ir kitur žemės sklypo bendraturčius buvo pateikti užklausimai Nemuno kilpų regioniniam parkui, Prienų rajono savivaldybės administracijai ir Valstybinei miškų tarnybai, bei gauti atsakymai. Per žemės projektų rengimo informacinę sistemą (ŽPDRIS) Nemuno kilpų regioninio parko direkcija išdavė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus formuojamam ar pertvarkomam žemės sklypui 3,0045 ha ploto miškų ūkio paskirties miško žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini). Projekto rengimo tikslai: 1) padalinti miško žemės sklypą į du miško žemės sklypus, suformuojant atskirus du miškų ūkio paskirties žemės sklypus; 2) keisti vieno iš padalintų žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kita, naudojimo būdą – iš apsauginių miškų sklypai į rekreacinio naudojimo žemės sklypai; 3) numatyti miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis.

20.       Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju nėra ginčo, kad žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su pareiškėjui priklausančiu statiniu – poilsio namelio su terasa, dėl kurių surašytas Privalomasis nurodymas, stovi poilsio paskirties pastatai, kurių statybos metai yra 1984. Siekiant atlikti visas statinių įteisinimo procedūras, reikia surinkti dokumentus, parengti projektus. Pateikti teismui dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas deda visas pastangas, jog žemės sklype esantys statiniai būtų įteisinti, tačiau dėl neaiškios įstatyminės bazės, kuomet teisės aktų nuostatos prieštarauja viena kitai dėl procedūrų eiliškumo, sklype esančių statinių įteisinimo procedūra užtruko ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausančių aplinkybių.

21.       Pareiškėjas nurodo, kad teismuose yra nagrinėjamos žemės sklypo bendraturčių inicijuotos administracinės bylos dėl privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminų pratęsimo, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog A. J. ir V. M. yra to paties žemės sklypo bendraturčiai. Be to, teismas visiškai nevertino, visų teismuose nagrinėjamų susijusių civilinių ir administracinių bylų ir ar jos iš esmės turi reikšmę pareiškėjo teisėms ir pareigoms.

22.       Pareiškėjo įsitikinimu, šio ginčo atveju terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, nes Privalomasis nurodymas surašytas vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, terminas buvo pratęstas vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio terminas pratęsiamas tik vieną kartą ir tik Inspekcijos. Galimybės kreiptis į teismą ši teisės norma nenumatė. Atsižvelgiant į tai, laikydamas, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo, jis prašymo teismui nepateikė. Tačiau paaiškėjo aplinkybė, jog Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bendraturčiai – V. M. ir A. J. yra pateikę prašymus dėl termino pratęsimo. Abu prašymai buvo priimti ir nagrinėjami teisme.

23.       Pareiškėjo teigimu, jam 2023 m. kovo 21 d. kreipiantis į teismą Priežiūros įstatyme nurodyta teisinė procedūros galimybė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo neteisėtos statybos atveju, nebuvo numatyta. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta galimybe kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, kadangi teisinių santykių procedūra dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, pareiškėjui kreipiantis į teismą, nenutrūko, nes nebuvo užbaigta teismo procesiniu sprendimu. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, nenustatė priežasčių, dėl kurių šioje byloje neturėtų vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis ir nuosekliai taikomomis analogiškose bylose.

24.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25.       Inspekcijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad bylą nagrinėjant teisme buvo padaryti kokie nors procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimai, kurie sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą. Taigi, pareiškėjas apeliaciniame skunde turėjo pagrįsti argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, pažeidė arba neteisingai pritaikė procesinės teisės normas ir tai yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti. Tai, jog pareiškėjas paprasčiausiai nesutinka su jam nepalankiu skundžiamu sprendimu, nesudaro teisinio pagrindo apeliacinį skundą tenkinti. Inspekcijos nuomone, teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei jų įrodomąją vertę, atsižvelgė į faktinę situaciją bei galiojančius teisės aktus ir skundžiamą sprendimą pagrindė nustatytomis aplinkybėmis, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, o išdėstyti argumentai yra pakankami pareiškėjo prašymui atmesti, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų. Todėl pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą skundžiamą sprendimą nėra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

26.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti ir pratęsti Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo terminą, 2 metų laikotarpiui, šį terminą pradedant skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos.

27.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas pateikė prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pasibaigus nustatytam terminui jį įvykdyti, atmetė pareiškėjo skundą, nes, pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nėra galimybės jį pratęsti arba atnaujinti.

28.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šio ginčo atveju terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių.

29.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30.       Dėl pareiškėjo pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

31.       Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus aktualius įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

32.       Priežiūros įstatymo 14 straipsnis (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija) reglamentuoja savavališkos statybos padarinių šalinimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Privalomajame nurodyme nurodoma, kad asmuo turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjęs Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Taip pat asmeniui nurodoma vienu iš šių būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti nugriautą statinį ar išardytas statinio dalis, jeigu dėl statinio nugriovimo ar jo dalių išardymo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.

33.       Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

34.       Pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalį Inspekcijos nustatyti terminai gali būti pratęsti, kai dėl jų patęsimo kreipiamasi iki nustatyto termino pasibaigimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatų taikymu, yra išaiškinta, kad

35.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. kovo 3 d. buvo surašytas Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. PN-422, kuriuo pareiškėjas įpareigotas iki 2022 m. rugsėjo 3 d. pašalinti 3,83 m x 10,59 m dydžio, 3,82 m aukščio nuo žemės paviršiaus su terasa 3,70 m x 9,53 m, poilsio namelį, esantį (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę (išvežti statybines atliekas). Inspekcija, gavusi pareiškėjo prašymą, 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2023 m. kovo 3 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas su prašymu pratęsti Privalomųjų nurodymų terminus į teismą kreipėsi 2023 m. kovo 21 d. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.

36.       Pareiškėjas prašyme ir apeliaciniame skunde prašo pratęsti terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą, tačiau, kaip jau minėta, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, jį pratęsti nebėra galimybės, o Priežiūros įstatymas taip pat nenustato, kad toks terminas galėtų būti atnaujinamas.

37.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių, tačiau nagrinėjamu atveju nustačius, kad terminas paduoti prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą yra praleistas ir negali būti atnaujintas, tokie pareiškėjo argumentai yra teisiškai nereikšmingi.

38.       Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

39.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių šioje byloje būtų būtina nukrypti nuo teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų iš esmės analogiškose bylose. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą kreipėsi tuomet, kai šis terminas jau buvo pasibaigęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pasibaigusio termino teismas nebegali pratęsti.

40.       Dėl kitų proceso šalių argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo.

41.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Audrius Bakaveckas

        Dalia Višinskienė