Administracinė byla Nr. eA-50-822/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00877-2022-1
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Panevėžio skyrius) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. (10.34E) DV_S-62006 „Dėl atsisakymo perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją A. G.“ (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2022 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-806 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. (10.34E) DV_S-62006“ (toliau – ir VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti 80 proc. iki tarnybos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje jo turėto darbo stažo bei kompensuoti dėl to susidariusią pensijos nepriemoką.
2. Pareiškėjas nurodė, kad remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-441-918/2021 nustatytu juridiniu faktu, t. y. kad karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 7 punktu, pateikė 2021 m. rugsėjo 9 d. prašymą ,,Dėl valstybinės kario pensijos perskaičiavimo“ į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti 80 proc. iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje turėto darbo stažo ir kompensuoti dėl to susidariusią pensijos nepriemoką (toliau – ir Prašymas). VSDFV Panevėžio skyrius 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimu atsisakė tenkinti Prašymą, todėl pareiškėjas dėl priimto sprendimo pateikė skundą Fondo valdybai, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendime konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo.
3. Pareiškėjo nuomone, nagrinėdamas Prašymą atsakovas, o vėliau ir VSDFV supainiojo du skirtingus dalykus: 1) pagrindą apskritai skirti pensiją; 2) pagrindą į tarnybos laiką pensijai apskaičiuoti papildomai įskaityti 80 proc. darbo stažo, įgyto prieš tai, kai ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjas pažymėjo, jog, tam, kad asmeniui apskritai būtų galima paskirti pensiją, atitinkamas asmuo privalo turėti profesinės karo tarnybos kario statusą, nes pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą teisę gauti pensiją (už tarnybą ar netekto darbingumo) turi profesinės karo tarnybos kariai, tačiau pareiškėjas jau buvo kariu ir jam pensija jau yra paskirta. Jis siekė tik šios pensijos perskaičiavimo, todėl nebuvo jokio pagrindo spręsti klausimą, ar iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas jau turėjo statusą, kurio pagal galiojantį įstatymą reikia siekiant įgyti teisę gauti pensiją (t. y. ar jis iki to meto buvo tapęs profesinės karo tarnybos kariu).
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktą 80 proc. darbo stažo (įgyto prieš tai kai ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 31 d. asmuo pradėjo tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje) tarnybos laikui pensijai skirti prilyginama (įskaitoma) nekeliant sąlygos, kad asmuo iki 1991 m. gruodžio 31 d. būtų turėjęs profesinės karo tarnybos kario statusą. Priešingai, Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto formuluotė referuoja į bet kokią tarnybos formą (tiek savanoriškos, tiek ir profesinės, su išlyga, kad privalomosios karo tarnybos iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje apskritai nebuvo) ir aiškiai koreliuoja su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendime nustatytu juridiniu faktu, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d.
5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog iš Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto turinio matyti, jog šia nuostata siekiama su tarnyba Lietuvos valstybei nesusijusio laikotarpio pridėjimu ir sykiu didesne pensija atlyginti ne proporcingai tarnybos laikui, o atsižvelgiant į asmens išreikšto lojalumo ir atsidavimo Lietuvos valstybingumo atkūrimui ir jo apsaugai bei stiprinimui faktą Lietuvos valstybingumui pačiu pavojingiausiu metu – iki 1991 m. gruodžio 31 d. Šiuo požiūriu nesvarbu, ar asmuo savo lojalumą ir atsidavimą išreiškė tapdamas apmokamu krašto apsaugos sistemos darbuotoju, ar savanoriu. Todėl Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktu Lietuvos valstybė reiškia padėką, be kita ko, visiems asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje.
6. Dėl VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendimo teiginio, kad pareiškėjas iki 1991 m. gruodžio 31 d. nedirbo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje ir neturėjo profesinės karo tarnybos kario statuso, todėl nėra teisinio pagrindo jam taikyti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatas, pareiškėjas nurodė, kad atitinkamu laikotarpiu (iki pat 1998 m. gegužės 27 d., kuomet įsigaliojo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas) teisinė kategorija „profesinė karo tarnyba“ Lietuvos teisinėje sistemoje apskritai neegzistavo ir nebuvo naudojama jokiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Atkreipė dėmesį, kad netgi šiuo metu Įstatyme „profesinė karo tarnyba“ yra minima tik vieninteliame 1-ajame šio Įstatymo straipsnyje, kuris nustato teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turinčių asmenų ratą (o ne tai, kokiomis sąlygomis šiems asmenims į tarnybą įskaitomi papildomi laikotarpiai). Originalioje Įstatymo redakcijoje kategorija „profesinė karo tarnyba“ nebuvo minima net ir šiame straipsnyje, o vietoje jos iki pat 1999 m. sausio 1 d. buvo vartojama kita kategorija „tikroji krašto apsaugos tarnyba“, kuri ir tuomet, ir dabar apima, be kita ko, ir savanorišką karo tarnybą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog teiginys, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkte vartojama kategorija „tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje” reiškia vien tik buvimą „profesinėje karo tarnyboje“, yra nepagrįstas ir nepriimtinas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tapatinti asmenis, pradėjusius tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, su profesinės karo tarnybos kariais.
7. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendime taip pat nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas profesinės karo tarnybos kariu tapo – pradėjo tarnauti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (toliau – ir SKAT) Vilniaus rinktinės 176 kuopos vadu nuo 1992 m. balandžio 1 d., iki profesinės karo tarnybos dirbo Autotransporto įmonių gamybiniame susivienijime, t. y. nepradėjo tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje iki 1991 m. gruodžio 31 d. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos krašto apsaugos sistemoje dirbo dar iki 1992 m. balandžio 1 d. tapdamas SKAT Vilniaus rinktinės 176 kuopos vadu. Kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (duomenys neskelbtini) rašte, dalis duomenų (nuo 1991 m. sausio mėnesio iki 1991 lapkričio mėnesio) nėra išlikę, tačiau archyve išliko darbo užmokesčio žiniaraščiai už 1991 m. gruodžio mėnesį ir 1992 m. sausio, vasario bei kovo mėnesius (kadangi pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktą tarnybos laikui pensijai skirti atitinkami laikotarpiai prilyginami tik asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje iki 1991 m. gruodžio 31 d., teismui pateiktas tik pareiškėjui paskaičiuoto darbo užmokesčio žiniaraštis už 1991 m. gruodžio mėnesį).
8. Pareiškėjas teigė, kad byloje pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas ne tik dirbo, bet ir gavo darbo užmokestį už tarnybą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje mažiausiai nuo 1991 m. gruodžio mėnesio. Atsižvelgdamas į tai manė, kad VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendime esantis teiginys, esą pareiškėjas nepradėjo tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje iki 1991 m. gruodžio 31 d. yra akivaizdžiai klaidingas, nes nedirbant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje neįmanoma iš jos gauti darbo užmokestį.
9. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.
10. VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad nei Įstatymo 6 straipsnyje, kuriame nurodytas į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas laikas, nei 16 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyti tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, nėra nurodytas savanoriškos karo tarnybos laikas. Atsakovas teigė, jog sistemiškai taikydamas Įstatymo nuostatas padarė išvadą, jog visos aplinkybės, reikšmingos pensijai už tarnybą skirti (pareiškėjui paskirta būtent ši pensija) siejamos su profesine karo tarnyba: pensija už tarnybą skiriama tik profesinės karo tarnybos kariams, į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomi tik profesinės tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiai. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkte, kurio pagrindu pareiškėjas prašė perskaičiuoti pensijos dydį, nustatyta, kad asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje iki 1991 m. gruodžio 31 d., į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitoma 80 proc. iki šio laiko turėto darbo stažo.
11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos kariuomenės gynybos štabo pateiktų dokumentų duomenimis, į profesinės karo tarnybos kario pareigas pareiškėjas buvo paskirtas 1992 m. balandžio 1 d., todėl, remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 rugpjūčio 23 d., nesudaro pagrindo į jo tarnybos laiką pensijai už tarnybą skirti įskaityti 80 proc. iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje turėto darbo stažo, nes į profesinę karo tarnybą, su kuria siejamos pensijos už tarnybą skyrimui (perskaičiavimui) reikšmingos aplinkybės, pareiškėjas buvo priimtas po 1991 m. gruodžio 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., tačiau nenustatė, kad iki šios datos jis buvo profesinės karo tarnybos kariu (iš teismo motyvuojamoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad iki 1992 m. balandžio 1 d. krašto apsaugos sistemoje tarnavo savanoriu). Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes atsakovas 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą.
12. Atsakovas pažymėjo, kad VSDFV ar jos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas kitaip, nei nustatyta Įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 ,,Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (Vyriausybės 2020 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1450 redakcija) (toliau – ir Nuostatai).
13. Apibendrindamas atsiliepime išdėstytus argumentus atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus, priimti išnagrinėjus su Įstatymu susijusius dokumentus, todėl pagrindo juos naikinti nėra.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir pareigūnų pensijos perskaičiavimui pateiktus jo bei Lietuvos kariuomenės gynybos štabo pateiktus dokumentus nustatė, kad pareiškėjas profesinės karo tarnybos kariu tapo – pradėjo tarnauti SKAT Vilniaus rinktinės 176 kuopos vadu nuo 1992 m. balandžio 1 d., pareiškėjas iki profesinės karo tarnybos dirbo Autotransporto įmonių gamybiniame susivienijime, t. y. nepradėjo tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje iki 1991 m. gruodžio 31 d. Karių savanorių tarnybos krašto apsaugos savanorių pajėgose laikas nenurodytas Įstatymo 6 ir 16 straipsniuose, visos aplinkybės, reikšmingos pareigūnų pensijai už tarnybą skirti, siejamos tik su profesine karo tarnyba. Taigi, pareiškėjas iki 1991 m. gruodžio 31 d. nedirbo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje ir neturėjo profesinės karo tarnybos kario statuso, todėl nėra teisinio pagrindo jam taikyti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatas ir įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti 80 proc. iki šio laiko turėto darbo stažo.
16. VSDFV pažymėjo, kad pareiškėjo patikslintame skunde minimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, negali būti siejamas su pareigūnų pensijos perskaičiavimu, nes teismas nevertino tarnybos ir nenustatė, kad iki 1991 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje ar buvo profesinės karo tarnybos kariu.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendimą, bei įpareigojo VSDFV Panevėžio skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
18. Teismas nustatė, kad:
18.1. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai pateikė Prašymą, kuriame paaiškino, kad remiantis prielaida, jog karo tarnybą pradėjo tik 1992 m., pareiškėjui šiuo metu yra paskaičiuota, paskirta ir mokama valstybinė kario pensija, tačiau 2021 m. balandžio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Todėl, remiantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktu, pareiškėjui, kaip asmeniui, priimtam tarnauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos kariu, tarnybos laikui pensijai skirti papildomai priskaičiuotina 80 proc. iki tarnybos pradžios jo turėto darbo stažo (t. y. daugiau 17 metų darbo stažo iš jo turimų daugiau nei 19 metų darbo stažo nuo 1972 m. vasario 27 d.). Atsižvelgdamas į Prašyme nurodytas aplinkybes pareiškėjas prašė: 1) perskaičiuoti paskirtą kario pensiją pagal teismo nustatytą juridinį faktą, kad karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje jis pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d.; 2) kompensuoti susidariusią valstybinės kario pensijos nepriemoką ją skaičiavus pagal netinkamai nustatytą darbo stažą valstybinei kario pensijai gauti.
18.2. VSDFV Panevėžio skyrius 2021 m. rugsėjo 16 d. gavo Lietuvos kariuomenės gynybos štabo 2021 m. rugsėjo 16 d. raštą Nr. S-1107 ,,Dėl prašymo persiuntimo“, kuriuo buvo persiųstas pareiškėjo Prašymas, kartu su jo prašymu buvo pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo nuspręsta nustatyti, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 rugpjūčio 23 d.
18.3. Išnagrinėjęs pareiškėjo Prašymą VSDFV Panevėžio skyrius 2021 m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė perskaičiuoti pareiškėjui pensiją už tarnybą įskaitant į tarnybos laiką pensijai skirti 80 proc. iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje turėto darbo stažo ir kompensuoti dėl to susidariusią pensijos nepriemoką. Atsakovas paaiškino, kad remiantis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisę gauti pensiją (už tarnybą ar netekto darbingumo) turi profesinės karo tarnybos kariai. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę gauti netekto darbingumo pensiją turi privalomosios karo tarnybos kariai, kariai savanoriai ir kiti savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos kariai, tapę nedarbingais ar iš dalies darbingais tarnybos, mokymų, pratybų ar užduočių vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, mokymais, pratybomis ar užduočių vykdymu. Pažymėjo, kad profesinės karo tarnybos kariams skiriamų pensijų (už tarnybą ar netekto darbingumo) dydis nustatomas pagal tarnybos laiką (šiam laikui prilyginamus laikotarpius) pareigūno ar kario pareigose ir tam tikru laikotarpiu jiems nustatyto darbo užmokesčio vidurkį, privalomosios karo tarnybos kariams, kariams savanoriams ir kitiems savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos kariams skiriamos tik netekto darbingumo pensijos (pensijos už tarnybą neskiriamos), kurių dydis priklauso tik nuo nustatytų darbingumo procentų ir nesiejamas nei su tarnybos laiku, nei su darbo užmokesčiu. Pabrėžė, kad nei Įstatymo 6 straipsnyje, kuriame nurodytas į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas laikas, nei 16 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyti tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, nėra nurodytas savanoriškos karo tarnybos laikas. Todėl, sistemiškai taikydamas Įstatymo nuostatas, padarė išvadą, jog visos aplinkybės, reikšmingos pensijai už tarnybą skirti (o pareiškėjui paskirta būtent ši pensija) siejamos su profesine karo tarnyba: pensija už tarnybą skiriama tik profesinės karo tarnybos kariams, į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomi tik profesinės tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiai. Sprendime taip pat nurodė, kad, remiantis Lietuvos kariuomenės gynybos štabo pateiktais duomenimis, į profesinės karo tarnybos kario pareigas pareiškėjas buvo paskirtas 1992 m. balandžio 1 d., todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nesudaro pagrindo į tarnybos laiką pensijai už tarnybą skirti įskaityti 80 proc. iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje turėto darbo stažo, nes į profesinę karo tarnybą, su kuria siejamos pensijos už tarnybą skyrimui (perskaičiavimui) reikšmingos aplinkybės, pareiškėjas buvo priimtas po 1991 m. gruodžio 31 d.
18.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Panevėžio skyriaus priimtu sprendimu, 2021 m. gruodžio 23 d. VSDFV pateikė skundą ,,Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021-11-24 rašte Nr. (10.34E) DV-S-62006 išdėstyto sprendimo atsisakyti tenkinti prašymą“, kuriame prašė pakeisti VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. rašte suformuluotą sprendimą ir pareiškėjui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti 80 proc. iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje jo turėto darbo stažo bei kompensuoti dėl to susidariusią pensijos nepriemoką. Nurodė, kad tam, jog asmeniui apskritai būtų galima paskirti pensiją, atitinkamas asmuo privalo turėti profesinės karo tarnybos kario statusą, nes pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą teisę gauti pensiją (už tarnybą ar netekto darbingumo) turi profesinės karo tarnybos kariai, tačiau pažymėjo, kad jis buvo kariu, jam pensija jau yra paskirta, bet jis siekia tik šios pensijos perskaičiavimo, todėl nėra jokio pagrindo spręsti klausimą, ar iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. jau turėjo statusą, kurio pagal galiojantį įstatymą reikia siekiant įgyti teisę gauti pensiją (t. y. ar jis iki to meto buvo tapęs profesinės karo tarnybos kariu). Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktą 80 proc. darbo stažo (įgyto prieš tai kai ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 31 d. asmuo pradėjo tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje) tarnybos laikui pensijai skirti prilyginama (įskaitoma) nekeliant sąlygos, kad asmuo iki 1991 m. gruodžio 31 d. būtų turėjęs profesinės karo tarnybos kario statusą.
18.5. VSDFV, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2022 m. sausio 24 d. sprendimu, konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. VSDFV pažymėjo, kad karių savanorių tarnybos krašto apsaugos savanorių pajėgose laikas nenurodytas Įstatymo 6 ir 16 straipsniuose, visos aplinkybės, reikšmingos pareigūnų pensijai už tarnybą skirti, siejamos tik su profesine karo tarnyba, taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas iki 1991 m. gruodžio 31 d. nedirbo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje ir neturėjo profesinės karo tarnybos kario statuso, nėra teisinio pagrindo jam taikyti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatas ir įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti 80 proc. iki šio laiko turėto darbo stažo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde minimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, negali būti siejamas su pareigūnų pensijos perskaičiavimu, nes jame teismas nevertino tarnybos ir nenustatė, kad iki 1991 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje ar buvo profesinės karo tarnybos kariu.
18.6. Nesutikdamas su VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimu bei VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.
19. Teismas, apžvelgęs Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto ir 13 dalies 2 punkto nuostatas, nurodė, kad byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra įgijęs teisę į valstybinę karių pensiją, nėra, tačiau šalys nesutaria dėl to, ar pareiškėjui, remiantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktu, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti gali būti įskaityti 80 proc. iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje turėto darbo stažo ir kompensuota dėl to susidariusi pensijos nepriemoka.
20. Teismas atkreipė dėmes į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-441-918/2021, kuriame nutarė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d.
21. Teismas atkreipęs dėmesį, jog Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto formuluotė ,,asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje <...>“, skirtingai nei Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktas, neišskiria, jog yra pasisakoma būtent apie profesinės karo tarnybos kario statusą turinčius asmenis, taip pat ne tik apie asmenis, pradėjusius tarnauti, bet ir apie asmenis, pradėjusius dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, priėjo prie išvados, jog ši teisės norma gali būti taikoma pakankamai plačiam asmenų ratui. Teismas sutiko su pareiškėju, jog šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo tapatinti asmenis, pradėjusius tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, su profesinės karo tarnybos kariais.
22. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 12 d. sprendime pažymėjo, jog vadovaujantis 1991 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo Nr. I-958 (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. sausio 17 d. iki 1996 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1 dalimi, savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba yra nuolat veikianti, piliečių savanoriškumo principu formuojama sudėtinė krašto apsaugos sistemos dalis. Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtame sprendime nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Byloje yra pateiktas pareiškėjui paskaičiuoto darbo užmokesčio žiniaraštis – ,,SKAT Vilniaus rinktinės budėjusių prie energetinių objektų darbo užmokesčio paskaičiavimas, maistpinigių paskaičiavimas už 1991 m. gruodį ir 1992 m. sausio mėn.“, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui už 1991 m. gruodžio mėnesį paskaičiuota išmokėti suma yra 2 238,15 rub. Teismas padarė išvadą, kad, skirtingai nei nurodoma skundžiamuose sprendimuose, pareiškėjo atveju yra teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatas.
23. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų nuostatų turinį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendime nustatytas aplinkybes bei nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., konstatavo, jog skundžiami VSDFV Panevėžio skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai buvo priimti netinkamai aiškinant ir taikant aptartas teisės aktų nuostatas, todėl naikintini. Tenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimus dėl skundžiamų atsakovo ir VSDFV sprendimų panaikinimo, teismas tenkino ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
24. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinėjo.
III.
25. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio 2023 m. vasario 28 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
26. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, dėl to padarė nepagrįstas išvadas.
27. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto formuluotė ,,asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje <...>“, skirtingai nei Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktas, neišskiria, jog yra pasisakoma būtent apie profesinės karo tarnybos kario statusą turinčius asmenis, taip pat ne tik apie asmenis, pradėjusius tarnauti, bet ir apie asmenis, pradėjusius dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, kas suponuoja išvadą, jog ši teisės norma gali būti taikoma pakankamai plačiam asmenų ratui“, nes aiškinant Įstatymo nuostatas turi būti besąlygiškai laikomasi viešosios teisės principo, nustatančio, kad teisės normos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Nuoseklioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad plečiamasis teisės aiškinimas viešojoje teisėje nėra galimas.
28. VSDFV Panevėžio skyrius pažymi, kad byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra įgijęs teisę į valstybinę karių pensiją, nėra, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi, krašto apsaugos savanorių karo tarnyba apibrėžiama kaip – karo prievolininkų pagal kario savanorio sutartį savanoriškai įsipareigota nenuolatinė karo tarnyba krašto apsaugos savanorių pajėgose. To paties straipsnio 16 dalyje, karys – Lietuvos Respublikos pilietis, atliekantis tikrąją karo tarnybą. Kario savanorio pareigos 1992–1994 metais Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui patvirtinus Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos struktūrą ir etatus, minėtos pareigos nebuvo kario pareigos ir vėliau jos nebuvo prilygintos kario pareigoms. Vadovaujantis Pensijų įstatymo 6 ir 16 straipsniais, kario savanorio tarnybos laikas į pareigūnų tarnybos laiką pensijai skirti neįskaitytinas.
29. Atsakovas, remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, akcentuoja, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos imperatyvios teisės normos, kurios privalomos taikyti visiems subjektams, negali būti aiškinamos kitaip, nei nustatyta įstatyme.
30. Atsakovo nuomone, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu bei nustatytomis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. e2-441-918/2021 sprendžiant klausimą dėl kario pensijos perskaičiavimo. Šioje byloje ieškovas A. G., patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Šis juridinę reikšmę turintis faktas buvo reikšmingas pripažinti ieškovo A. G., kaip asmens, kuris karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. <...> teisę naudotis <...> gyvenamosiomis patalpomis. Taigi šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo valstybinei kario pensijai gauti, todėl jis nėra aktualus nagrinėjamo ginčo kontekste.
31. VSDFV Panevėžio skyrius teigia, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesivadovavo viešojoje teisėje įtvirtintu teisėtumo principu, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimą, nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatas, todėl netinkamai įvertino administracinės bylos aplinkybes, taip pat byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimus.
32. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
33. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo apeliacinio skundo teiginys, kad Įstatymo normose „nėra nurodyta, jog į tarnybos laiką (tarnybos laikui prilyginamus laikotarpius) įskaitomas kario savanorio tarnybos laikas“ yra nekorektiškai išimtas iš konteksto ir dėl to netikslus bei klaidinantis. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai kario statusą įgyja net penkioms kategorijoms priskiriami piliečiai (privalomąją pradinę karo tarnybą atlikti paskirti karo prievolininkai, profesinės karo tarnybos kariai, kariai savanoriai ir kiti savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos kariai, taip pat aktyviojo kariuomenės personalo rezervo kariai, kariūnai, karo prievolininkai, pašaukti atlikti karo tarnybą paskelbus mobilizaciją), – dėl nė vienos minėtų kategorijų asmenų, įskaitant netgi profesinės karo tarnybos karius, Įstatyme nėra nurodyta, jog į tarnybos laiką (tarnybos laikui prilyginamus laikotarpius) būtų įskaitomas tarnybos esant būtent atitinkamos kategorijos kariu laikas. Šiuo požiūriu argumento forma išsakomas atsakovo „lūkestis”, kad turėtų būti specifiškai „nurodyta, jog į tarnybos laiką (tarnybos laikui prilyginamus laikotarpius) įskaitomas kario savanorio tarnybos laikas“, yra aiškiai nelogiškas, iškrentantis iš konteksto ir todėl sisteminiu požiūriu absoliučiai nepagrįstas.
34. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrindžia, kad šiuo atveju sprendimas būtų pagrįstas kokiu nors plečiamuoju teisės aiškinimu. Pareiškėjo vertinimu sprendimas yra pagrįstas ne plečiamuoju, o adekvačiu teisės aiškinimu, nes įstatyme vartojamiems terminams nėra suteikiama platesnė reikšmė nei priskiriama įprastai (o būtent šis požymis yra plečiamojo aiškinimo atributas). Šiuo atveju klausimas ir problema yra visiškai kitokios prigimties, susiję ne su aiškinimo apimtimi, o su nepakankamai išbaigtu ir preciziško aiškumo stokojančiu teisiniu reglamentavimu.
35. Pareiškėjas akcentuoja, kad vertinti pareiškėjo kaip kario savanorio statusą (jo turinį) 1991 m. ir kario savanorio statusą (jo turinį) pagal galiojantį įstatymą savaime yra nekorektiška. Juo labiau, kad tai padaryti pakankamai tiksliai net nėra galimybių, nes 1991 m. atitinkamas statusas dar nebuvo pakankamai detaliai ir tiksliai reglamentuotas teisės aktais. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas painioja du skirtingus dalykus: (a) pagrindą apskritai skirti pensiją ir (b) pagrindą į tarnybos laiką pensijai apskaičiuoti papildomai įskaityti 80 procentų darbo stažo, įgyto prieš tai kai ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 31 d. buvo pradėta tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje. Iš tiesų, kaip nurodyta skunde inicijuojant šią bylą, tam, kad asmeniui apskritai būtų galima paskirti pensiją, atitinkamas asmuo privalo turėti profesinės karo tarnybos kario statusą, nes pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą teisę gauti pensiją (už tarnybą ar netekto darbingumo) turi profesinės karo tarnybos kariai. Tačiau A. G. buvo kariu ir jam pensija jau yra paskirta. Jis siekia tik šios pensijos perskaičiavimo. Todėl šiame kontekste nėra jokio pagrindo spręsti klausimą ar iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. A. G. jau turėjo statusą, kurio pagal galiojantį įstatymą reikia siekiant įgyti teisę gauti pensiją (t. y. ar jis iki to meto buvo tapęs profesinės karo tarnybos kariu). Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto formuluotė „asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje“ referuoja į bet kokią tarnybos formą (ties savanoriškos, tiek ir profesinės, su išlyga, kad privalomosios karo tarnybos iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje apskritai nebuvo) ir be to aiškiai koreliuoja su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendime nustatytu juridiniu faktu, kad „A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d.“. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo interpretavimas, esą Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkte vartojama kategorija „tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje“ reiškia vien tik buvimą „profesinėje karo tarnyboje“ yra absoliučiai nepagrįstas ir nepriimtinas. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo tapatinti „asmenis, pradėjusius tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje“ su „profesinės karo tarnybos kariais“.
36. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo argumentai apie įstatymo viršenybę, lygiateisiškumą ir teisinės valstybės principu ribojamą valdžios laisvę, taip pat teisinį aiškumą, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui (kad jis privalo būti aiškus ir darnus, kad teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, kad jose negali būti dviprasmybių) šios bylos kontekste vertintini kaip nerelevantiški. Sprendimas ir jame įtvirtintas teisės aiškinimas savaime nepažeidžia nė vieno iš atitinkamų teisinių standartų. Kita vertus, tai, kad įstatymas nėra preciziškai aiškus ir tikslus galėtų būti priekaištu įstatymų leidėjui, bet ne sprendimui ir jį priėmusiam teismui. Taip pat nerelevantišku laikytinas ir argumentas dėl Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų imperatyvumo, jų privalomumo taikyti visiems subjektams, jų negalimumo aiškinamos kitaip, nei nustatyta įstatyme: byloje nėra ginčo dėl atitinkamų teisės normų imperatyvumo ir privalomumo bei apskritai galiojimo; taip pat nei sprendimas, nei pareiškėjo skundas nėra grindžiamas įstatymo aiškinimu contra legem.
37. Pareiškėjas kaip visiškai nepagrįstą vertina atsakovo poziciją, kad konkretaus juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., nustatymas civilinėje byloje Nr. e2-441-918/2021 šioje byloje yra nenaudotinas vien todėl, kad minėtoje ankstesnėje byloje atitinkamo teisinio fakto panaudojimo tikslas buvo ne pensijos skyrimo klausimų sprendimas. Tačiau, šiuo atveju apskritai derėtų vertinti, kad šios bylos ir civilinės bylos Nr. e2-441-918/2021 šalys sutampa, nes civilinėje byloje Nr. e2-441-918/2021 atsakovu buvo Lietuvos valstybė. Tuo tarpu sprendžiant iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų mokamų valstybinių pensijų klausimus (žr. Įstatymo 2 straipsnį), atsakovas yra laikytinas ne savarankišku subjektu, o tik Lietuvos valstybės atstovu (žr. Įstatymo 12 straipsnį). Taigi, atsižvelgiant į ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatą (faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys), faktas, jog pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., laikytinas prejudiciniu faktu ir šioje byloje apskritai neįrodinėtinas.
38. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
39. VSDFV nesutinka su teismo konstatavimu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-441-918/2021 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Pažymi, kad teismo sprendime minimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. (tarnavo savanoriu), negali būti siejamas su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimu (minėtame teismo sprendime nurodoma, jog „Šioje byloje pirmiausiai yra kilęs ginčas dėl to, ar ieškovas atitinka Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 12 dalies reikalavimus ta apimtimi, jog jis gali būti laikomas asmeniu, karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjusiu iki 1991 m. rugpjūčio 23 d.“). Teismas nevertino tarnybos ir nenustatė, kad iki 1991 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje ar buvo profesinės karo tarnybos kariu. Šioje byloje ieškovas A. G., patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Šis juridinę reikšmę turintis faktas buvo reikšmingas pripažinti ieškovo A. G., kaip asmens, kuris karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., „<...> teisę naudotis<...> gyvenamosiomis patalpomis“. Taigi šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, todėl jis nėra aktualus nagrinėjamo ginčo kontekste.
40. VSDFV pritardama VSDFV Panevėžio skyriaus apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams, atsižvelgdama į tai, kad VSDFV Panevėžio skyriaus skundžiamas ir prašomas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius teisės normas, reglamentuojančias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimą, sprendime nepagrįstai plečiamai aiškintos Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatos, todėl netinkamai įvertintos administracinės bylos aplinkybės, taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai ir nepagrįstai tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai, nurodo, kad šis teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
41. Ginčas byloje kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo ir VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl VSDFV Panevėžio skyriaus įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
42. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, aktualių teisės aktų nuostatų turinį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendime nustatytas aplinkybes bei nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., konstatavo, jog skundžiami VSDFV Panevėžio skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai buvo priimti netinkamai aiškinant ir taikant aptartas teisės aktų nuostatas, todėl naikintini. Tenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimus dėl skundžiamų atsakovo ir VSDFV sprendimų panaikinimo, teismas tenkino ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.
43. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo viešojoje teisėje įtvirtintu teisėtumo principu, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimą, nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatas, todėl netinkamai įvertino administracinės bylos aplinkybes, taip pat byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimus
44. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
45. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).
46. Pareiškėjo skundžiamame VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. sprendime atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjui pensiją už tarnybą įskaitant į tarnybos laiką pensijai skirti 80 proc. iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje turėto darbo stažo ir kompensuoti dėl to susidariusią pensijos nepriemoką. Atsakovas sistemiškai taikydamas Įstatymo nuostatas, padarė išvadą, jog visos aplinkybės, reikšmingos pensijai už tarnybą skirti (o pareiškėjui paskirta būtent ši pensija) siejamos su profesine karo tarnyba: pensija už tarnybą skiriama tik profesinės karo tarnybos kariams, į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomi tik profesinės tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpiai. Sprendime taip pat nurodė, kad, remiantis Lietuvos kariuomenės gynybos štabo pateiktais duomenimis, į profesinės karo tarnybos kario pareigas pareiškėjas buvo paskirtas 1992 m. balandžio 1 d., todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nesudaro pagrindo į tarnybos laiką pensijai už tarnybą skirti įskaityti 80 proc. iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje turėto darbo stažo, nes į profesinę karo tarnybą, su kuria siejamos pensijos už tarnybą skyrimui (perskaičiavimui) reikšmingos aplinkybės, pareiškėjas buvo priimtas po 1991 m. gruodžio 31 d.
47. Pareiškėjo skundžiamame VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendime, konstatuota, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
48. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę į valstybinę karių pensiją, tačiau šalys nesutaria dėl to, ar pareiškėjui, remiantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktu, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti gali būti įskaityti 80 proc. iki tarnybos krašto apsaugos sistemoje turėto darbo stažo ir kompensuota dėl to susidariusi pensijos nepriemoka.
49. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-441-918/2021 nustatė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pateikė pakankamai išsamius duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas dar 1991 m. kovo 11 d. davė kario (savanorio) priesaiką, o nuo 1992 m. balandžio 1 d. buvo paskirtas SKAT Vilniaus rinktinės 176 kuopos vadu. Minėtame teismo sprendime taip pat nurodyta, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tarp šių dviejų pareiškėjo tarnybą nusakančių įvykių – savanorio priesaikos ir paskyrimo kuopos vadu, pareiškėjas ne tik dalyvavo tam skirtuose mokymuose, bet ir vykdė paskirtas tarnybos užduotis. Pažymėjo, kad į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad remiantis iki 1991 m rugpjūčio 23 d. galiojusiomis teisės normomis pareiškėjas, nepaisant duotos priesaikos, dalyvavimo mokymuose, paskirtų užduočių vykdymo, nėra laikomas asmeniu, kuris pradėjo tarnybą krašto apsaugos sistemoje. Nurodė, kad nėra ginčo, kad tiek pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą, tiek pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba priskiriama krašto apsaugos sistemai. Taigi, įvertinęs aplinkybę, kad yra išlikę duomenys apie pareiškėjo duotą kario savanorio priesaiką, jo dalyvavimą mokymuose, jam skirtas užduotis iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo paaiškinimai dėl minėtų aplinkybių nuoseklūs, Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., bei pripažinti pareiškėjo, kaip asmens, kuris karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. ir su kuriuo tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta iki 2001 m. liepos 1 d., teisę naudotis atsakovui Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiomis gyvenamosiomis patalpomis – butu ir gyventi jame tol, kol toje pačioje apskrityje jam nebus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios techninius ir higienos reikalavimus
50. Bylos duomenys patvirtina, kad į profesinės karo tarnybos kario pareigas pareiškėjas buvo paskirtas 1992 m. balandžio 1 d. – pradėjo tarnauti SKAT Vilniaus rinktinės 176 kuopos vadu, pareiškėjas iki profesinės karo tarnybos dirbo Autotransporto įmonių gamybiniame susivienijime, t. y. iki tarnybos SKAT nepradėjo tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 1991 m. kovo 11 d. davė kario (savanorio) priesaiką, dalyvavo mokymuose, vykdė paskirtas užduotis, t. y. pareiškėjas buvo karys savanoris.
51. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie patvirtintų, kad iki 1991 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje ar buvo profesinės karo tarnybos kariu.
52. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
53. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos (perskaičiuojamos) vadovaujantis Įstatymu ir Nuostatais, kuriais detalizuojamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo procedūros. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi profesinės karo tarnybos kariai.
54. Pareigūnų tarnybos laikas (tarnybos laikui prilyginami laikotarpiai) pareigūnų pensijai skirti įskaitomas vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu ir 16 straipsnio 3 ir 13 dalimis. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, muitinės sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Vadovybės apsaugos tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas: tarnybos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose bei valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos.
55. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punktą, asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės, Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, ir asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje iki 1991 m. gruodžio 31 d., taip pat Valstybės saugumo departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuo 1990 m. kovo 26 d. iki 1991 m. gruodžio 2 d. ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnyboje nuo 1991 m. gruodžio 2 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d., – 80 proc. iki šio laiko turėto darbo stažo.
56. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas Įstatymo nuostatas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 7 punkto formuluotė ,,asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje <...>“, skirtingai nei Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktas, neišskiria, jog yra pasisakoma būtent apie profesinės karo tarnybos kario statusą turinčius asmenis, taip pat ne tik apie asmenis, pradėjusius tarnauti, bet ir apie asmenis, pradėjusius dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, kas suponuoja išvadą, jog ši teisės norma gali būti taikoma pakankamai plačiam asmenų ratui.
57. Kaip matyti, Įstatymo 1 straipsnio nustatytas teisinis reguliavimas konkrečiai ir aiškiai nurodo, kas turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatytos šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės, kada į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas pareigūnų tarnybos laikas, išimtys. Šiose normose nėra nurodyta, jog į tarnybos laiką (tarnybos laikui prilyginamus laikotarpius) įskaitomas kario savanorio tarnybos laikas. Taigi, vadovaujantis Įstatymo 6 ir 16 straipsniais, kario savanorio tarnybos laikas į pareigūnų tarnybos laiką pensijai skirti neįskaitytinas. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos imperatyvios teisės normos, kurios privalomos taikyti tik nurodytiems subjektams, jos nepagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo aiškinamos plačiau, pritaikant jas platesniam asmenų ratui, nei nustatyta pačiame įstatyme.
58. Tai, kad Įstatymo nuostatos dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimo, neturėtų būti aiškinamos plečiamai, nes yra susijusios su platesne įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, pagrindžia ir Konstitucinio Teismo praktika. Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2021 m. liepos 16 d. nutarimus); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (žr., pvz., 2016 m. sausio 26 d., 2020 m. birželio 3 d., 2022 m. spalio 6 d. nutarimus). Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimus); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (žr., pvz., 2015 m. gegužės 6 d., 2017 m. sausio 25 d., 2021 m. liepos 16 d., 2022 m. birželio 17 d. nutarimus).
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. sprendimu bei nustatytomis aplinkybėmis civilinėje byloje Nr. e2-441-918/2021 sprendžiant klausimą dėl kario pensijos perskaičiavimo. Minėtoje byloje ieškovas A. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Šioje byloje buvo sprendžiama, ar pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 63 straipsnio 12 dalies reikalavimus ta apimtimi, jog jis gali būti laikomas asmeniu, karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjusiu iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. Pažymėtina, kad išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-441-918/2021 sprendžiant dėl pareiškėjo teisės naudotis gyvenamosiomis patalpomis buvo sprendžiama dėl pareiškėjo atitikimo Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo, o ne Įstatymo nuostatomis. Taigi šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo valstybinei kario pensijai gauti, todėl jis nėra aktualus nagrinėjamo ginčo kontekste.
60. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundžiamų VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo ir VSDFV 2022 m. sausio 24 d. sprendimo teisėtumo klausimą, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, bei neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atitinkamai padarė netinkamas teisines išvadas. Todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu, jis naikinamas, o apeliacinio teismo teisėjų kolegija priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.
61. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjo skundo, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė