LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto G. T. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Omegatrans“ bankroto byloje dėl pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ finansinio reikalavimo patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Swedbank lizingas“ 2 951 329,67 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo.

Bankroto byla UAB „Omegatrans“ buvo iškelta 2010 m. balandžio 8 d. teismo nutartimi. Šia nutartimi, be kita ko, buvo nustatytas 40 dienų terminas nuo jos įsiteisėjimo kreditoriniams reikalavimas pareikšti. Nutartis įsiteisėjo 2010 m. balandžio 19 d.

2010 m. gegužės 27 d. pareiškėjas UAB „Swedbank lizingas“ pateikė bankroto administratoriui pareiškimą dėl 698 530,32 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo. Reikalavimą kildino iš su BUAB „Omegtrans“ sudarytų vilkikų ir jų priekabų lizingo sutarčių. Pareiškėjo teigimu, įmonė netinkamai vykdė sutartis, todėl jos buvo vienašališkai nutrauktos. Prašomą patvirtinti reikalavimą sudarė 263 192,87 Lt dydžio įsiskolinimas, 425 501,77 Lt dydžio nuostoliai dėl dalies atsiimto lizinguoto turto pardavimo (nuostoliai apskaičiuoti kaip neišpirktos (likutinės) turto vertės ir turto pardavimo tretiesiems asmenims skirtumas; turto vertė ir pardavimo kaina skaičiuotos be pridėtinės vertės mokesčio) ir 9 835,68 Lt dydžio nuostoliai dėl lizinguoto turto atsiėmimo.

Bankroto administratorius su šiuo reikalavimu nesutiko, todėl teismas aptariamą klausimą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje 2010 m. rugsėjo 23 d. Vėliau šalių prašymu bylos nagrinėjimas buvo atidėtas iki 2011 m. kovo 3 d.

2011 m. vasario 21 d. pareiškėjas UAB „Swedbank lizingas“ pateikė finansinio reikalavimo patikslinimą, prašydamas patvirtinti 2 951 329,67 Lt reikalavimą. Nurodė, kad pardavė visą susigrąžintą lizinguotą turtą, o dėl turto pardavimo mažesne nei neišpirkta vertė patyrė 2 726 151,75 Lt dydžio nuostolius. Pareiškėjas taip pat pareiškė atsisakantis reikalavimų dėl delspinigių ir nuostolių, patirtų dėl turto atsiėmimo, atlyginimo, todėl prašė į tvirtintiną finansinį reikalavimą įtraukti ir 225 177,92 Lt, kuriuos sudaro nesumokėtos lizingo įmokos ir nepadengtas įsiskolinimas pagal įsiskolinimų mokėjimų sutartį.

Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 9 d. nutartimi, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus pritarimą, patvirtino 2 951 329,67 Lt dydžio UAB „Swedbank lizingas“ finansinį reikalavimą. Gavęs kreditoriaus G. T. atskirąjį skundą, teismas 2011 m. balandžio 21 d. nutartimi ankstesnę nutartį pasinaikino ir nusprendė ginčą nagrinėti teismo posėdyje.

Kreditorius G. T. savo nesutikimą su UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimu iš esmės grindė tuo, kad, jo nuomone, geros būklės lizinguotas turtas buvo parduotas už per mažą kainą: 3 642 237,26 Lt dydžio likutinės vertės turtas buvo parduotas vos už 916 085,51 Lt. Kreditoriaus teigimu, UAB „Swedbank lizingas“ privalėjo įrodyti, kad jo įvardijami nuostoliai patirti dėl objektyvių priežasčių ir kad jis dėjo visas pastangas nuostoliams sumažinti. To nepadarius, darytina išvada, kad pareiškėjas, nesiimdamas jokių priemonių nuostoliams sumažinti, prisiėmė jų atsiradimo rizika, o tai sudaro pagrindą atleisti UAB „Omegatrans“ nuo civilinės atsakomybės. G. T. taip pat teigė, kad UAB „Swedbank lizingas“ praleido terminą finansiniam reikalavimui pareikšti. Reikalavimai, pareikšti 2010 m. gegužės 27 d., ir reikalavimai, pareikšti 2011 m. vasario 21 d., yra savarankiški. Be to, turtas buvo visiškai parduotas jau 2010 m. spalio 1 d., todėl jau spalį privalėjo būti pareikštas atitinkamas finansinis reikalavimas, tačiau tai buvo padaryta tik 2011 m. vasario 21 d.

Pareiškėjas UAB „Swedbank lizingas“ nesutiko, kad yra praleidęs terminą savo reikalavimams pateikti. Jo nuomone, reikalavimas buvo pareikštas laiku – 2010 m. gegužės 27 d., o vėliau dėl objektyvių priežasčių tebuvo tikslinamas, ko nedraudžia jokie įstatymai. Tuo atveju, jei būtų laikoma, kad terminas praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, kaip praleistas dėl svarbių priežasčių (užtrukusio turto pardavimo, išaugusio nemokių klientų skaičiaus).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi patvirtino 2 951 329,67 Lt dydžio UAB „Swedbank lizingas“ finansinį reikalavimą.

Teismas, vertindamas reikalavimo dalį dėl nuostolių, patirtų pardavus lizinguotą turtą mažesne kaina nei neišpirkta (likutinė) turto vertė, nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojo V. B. parodymai patvirtina, jog UAB „Swedbank lizingas“ ėmėsi visų protingų priemonių parduoti perimtą turtą kaip įmanoma brangiau. Teismo nuomone, kreditorius G. T. , teigdamas, jog pareiškėjas turėjo galimybes turtą parduoti brangiau, šios aplinkybės neginčijamais įrodymais nepagrindė. Tai, kad iš turtas buvo parduotas kai kuriais atvejais tik už 9 procentus likutinės vertės, teismo manymu, nėra pagrindas išvadai, jog pareiškėjas turėjo realias galimybes šį turtą parduoti brangiau. Nustatyta, kad turtą pardavinėjo ne pats pareiškėjas, o pradžioje, maždaug pusmetį, buvo pardavinėjama didesne kaina per partnerį UAB ,,GNG servisas“, vėliau, Lietuvoje turto nenupirkus, jis buvo atiduotas į aukcionus ir pardavinėjamas per tarptautines prekybos įmones. Akivaizdu, kad šie pardavėjai, gaudami už pardavimus komisinius mokesčius, buvo suinteresuoti prekes parduoti kaip įmanoma didesne kaina. Be to, informacija apie pardavimus buvo skelbiama ne tik Lietuvos, bet ir Europos žinomuose interneto portaluose, buvo visiškai prieinama rinkai, tame tarpe ir bankrutavusios įmonės akcininkams ir kreditoriams (tame tarpe G. T. ), turėjusiems visas galimybes pasiūlyti parduodamą turtą (jų teigimu, itin aukštos kokybės) pažįstamiems asmenims pačioje pardavimo pradžioje, nerizikuojant, kad turtą ,,nerealiai mažomis kainomis“ nupirks kiti. Teismo nuomone, kreditoriaus G. T. pateiktos vidutinės transporto priemonės kainos Lietuvoje pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis netaikytinos pareiškėjo patirtiems konkretaus dydžio nuostoliams suskaičiuoti atsižvelgiant į tai, kad vidutinės kainos, paskaičiuotos bendrai 1982-2010 m. gamybos transporto priemonėms, niekaip negali atspindėti vidutinių verčių realių konkrečių 2004-2008 m. gamybos transporto priemonių, kurios šiuo atveju nebuvo vertinamos. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėja neturėjo įstatyme įtvirtintos pareigos perimtas transporto priemones realizuoti už ne mažesnes nei vidutinės tam tikros rūšies transporto priemonių kainas. Be to, teismo nuomone, kaip svarbi vertintina ir liudininko V. B. nurodyta aplinkybė, kad 2010 m. pareiškėjas, kaip lizingo bendrovė, iš nemokių skolininkų buvo perėmusi didelį kiekį transporto priemonių, dėl ko buvo itin išaugusi pasiūla, o tai atitinkamai taip pat sąlygojo pardavimo kainų sumažėjimą.

Teismas sutiko su G. T. , kad pareiškėjas patikslintą finansinį reikalavimą pateikė praleidęs teismo nustatytą terminą. Tačiau teismas vertino, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes tik 2010 m. spalio mėn. buvo parduotas paskutinis atsiimtas turtas, o tik pardavus turtas, buvo galima nustatyti nuostolius. Be to, prasidėjus ekonominei krizei, ženkliai padaugėjo nemokių pareiškėjo klientų, todėl nebuvo galimybių visus klausimus išspręsti greitai; visiems įrodymams surinkti, reikalavimo patikslinimui reikėjo laiko.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas G. T. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl 2 726 151,75 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo ir perduoti šį klausimą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino apelianto pateiktas VšĮ „Emprekis“ pažymas apie vidutinę aptariamo turto rinkos vertę. Iš pažymų matyti, kad turto vidutinė rinkos vertė pardavimo dieną buvo ne mažesnė negu 1 795 790,90 Lt, tuo tarpu pareiškėjas turtą pardavė tik už 916 085,51 Lt. Šis skirtumas – 879 705,39 Lt – turėtų tekti pačiam pareiškėjui. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad aptariamose pažymose nurodytos bendros 1982-2010 m. gamybos transporto priemonių kainos – pažymose yra pateiktos vidutinės rinkos vertės tos konkrečios ir tapačios transporto rūšies, kurią iš atsakovo perėmė ir pardavė pareiškėjas. Šiuo atveju teismas rėmėsi tik žodiniais pareiškėjo atstovų paaiškinimais.

2. Teismas, atnaujindamas terminą patikslintam reikalavimui pareikšti, išėjo už pareiškimo ribų, nes pareiškėjas nebuvo pateikęs tokio prašymo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 str. 4 d. 5 p.). Toks imperatyvių ĮBĮ normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį. Be to, teismas nepagrįstai pripažino termino praleidimo priežastis svarbiomis, nes neaišku, dėl kokių priežasčių pareiškėjas delsė tikslinti savo reikalavimą nuo 2010 m. spalio mėn., taip pat, dėl kokių priežasčių pareiškėjas apskritai neteikė reikalavimo dėl nuostolių ir (ar) neišpirktos (likutinės) vertės iš karto po to, kai atsiėmė lizinguotą turtą, kuomet neišpirkta (likutinė) vertė buvo aiški.

3. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje (bylos Nr. 3K-3-160/2011), teismas negalėjo pats pasinaikinti 2011 m. kovo 9 d. nutarties.

Pareiškėjas UAB „Swedbank lizingas“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Apeliantas neįrodė, kad turtą buvo galima parduoti brangiau. VšĮ „Emprekis“ pažymos, paimtos iš interneto svetainės, nėra tinkami įrodymai. Pirma, pažymose nėra nurodyta konkretaus turto rinkos vertė, nors esminę reikšmę nustatant kainą turi konkretaus turto savybės. Antra, turtas nebūtinai bus parduotas už vertintojo nustatytą kainą, nes reali kaina priklauso nuo paklausos ir gali būti nustatyta tik sudarius pirkimo-pardavimo sandorį.

2. Pareiškėjo nuomone, terminas patikslintam reikalavimui pareikšti apskritai nebuvo praleistas. Pirminis reikalavimas buvo pateiktas nepraleidus teismo nustatyto termino, o šio reikalavimo dar nepatvirtinus, jis buvo patikslintas. Kita vertus, priešingai nei nurodo apeliantas, pareiškėjas prašė atnaujinti terminą, jei teismas manytų, kad jis buvo praleistas.

3. Teismas neturėjo teisės pats pasinaikinti 2011 m. kovo 9 d. nutarties, o privalėjo atskirąjį skundą perduoti apeliacinės instancijos teismui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartimi pareiškėjo reikalavimas buvo patvirtintas iš naujo, klausimas yra iš esmės išspręstas teisingai, o minėtas pažeidimas nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Tai pažymėta ir apelianto nurodytoje kasacinio teismo nutartyje.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl lizingo davėjo nuostolių, patirtų pardavus atsiimtą lizinguotą turtą, dydžio

Tarp pareiškėjo (lizingo davėjo) ir bankrutavusios įmonės (lizingo gavėjo) buvo sudarytos lizingo sutartys, numačiusios lizingo objektų (vilkikų ir jų priekabų) nuosavybės perėjimą lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (3.1, 10.2 p.; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.567 str. 1 d.). Kiekvieno lizingo gavėjo esminė pareiga yra mokėti lizingo įmoką. Paprastai (kaip ir šiuo atveju) šią įmoką sudaro dvi dalys: pirma, palūkanos – atlygis lizingo gavėjui už suteiktą finansinę paslaugą, ir, antra, mokėjimas lizingo objekto vertei dengti, t. y. lizingo davėjo išlaidoms įsigyjant lizingo gavėjo pageidautą turtą kompensuoti.

Tinkamai įvykdžius šalių sudarytas lizingo sutartis, pareiškėjas būtų gavęs numatytas palūkanas, taip pat jam būtų padengta turto įsigijimo kaina, o pastarasis pereitų lizingo davėjo nuosavybėn. Nutraukus lizingo sutartis ir pareiškėjui susigrąžintą lizinguotą turtą pardavus kitiems asmenims mažesne kaina nei neišpirkta (sumokėtomis lizingo įmokomis nepadengta) turto vertė, pareiškėjas, priešingai nei teigia apeliantas, patiria tiesioginius, o ne netiesioginius (negauna pelno) nuostolius, nes pareiškėjas jau buvo nupirkęs turtą (CK 6.249 str. 1 d.).

Pareiga įrodyti nuostolių dydį teko pareiškėjui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.). Kolegijos vertinimu, tai jis padarė pateikdamas įrodymus apie atsiimto neišpirkto turto vertę ir šio pardavimą kitiems asmenims (T. 2, b. l. 125-149). Savo ruožtu apeliantas, teigdamas, kad pareiškėjas turtą pardavė žymiai žemesne kaina nei buvo įmanoma ir dėl to pats yra kaltas dėl dalies nuostolių atsiradimo (CK 6.259 str.), turėjo tai pagrįsti (CPK 178 str.).

Kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aptariamos aplinkybės apeliantas neįrodė. Kolegija taip pat iš esmės pritaria tokią išvadą grindžiantiems teismo argumentams ir, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas ginčija tik jo pateiktų VšĮ „Emprekis“ pažymų vertinimą, dėl jų išsamiau nepasisako.

Kolegijos nuomone, apelianto argumentas, kad pareiškėjas pardavė turtą ženkliai mažesne kaina, reiškia, jog apelianto elgesys prieštarauja verslo logikai. Protingas ir sąžiningas verslininkas siektų išvengti nuostolių, o ne juos sukelti ar padidinti. Motyvo, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas profesionalas lizingo rinkoje, elgtųsi priešingai, kolegija nenustatė. Kaip matyti iš šalių paaiškinimų (T. 4, b. l. 10-11), apeliantas nėra laidavęs už tinkamą aptariamų lizingo sutarčių vykdymą, o jų laiduotojui yra iškelta bankroto byla, todėl spręsti apie dirbtinį nuostolių didinimą ar abejingumą jiems nėra pagrindo.

Kolegijos vertinimu, apelianto pateiktose VšĮ „Emprekis“ pažymose, gautose iš interneto svetainės (T. 3, b. l. 51-93), yra nurodytos vidutinės tam tikros rūšies ir modelio transporto priemonių ir priekabų kainos – tai nėra konkretaus lizinguoto turto vertinimas, todėl šioms pažymoms, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti suteikiam išskirtinė reikšmė. Kita vertus, kolegija sutinka su pareiškėju, kad turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas. Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas ėmėsi visų protingų priemonių susigrąžintiems lizingo objektams parduoti ir jie perleisti buvo už tokią kainą, už kurią juos sutiko pirkti pirkėjai, įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė (CPK 185 str.).

Kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytu, pirmąjį skundo argumentą atmetą kaip nepagrįstą.

Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti, kad pareiškėjas praleido terminą pateikti patikslintą finansinį reikalavimą dėl svarbių priežasčių. Priešingai nei teigia apeliantas, pareiškėjas buvo prašęs atnaujinti terminą, jei teismas pripažintų jį praleistu (T. 3, b. l. 33), todėl šis skundo argumentas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su apeliantu, kad pareiškėjas praleido terminą patikslintam reikalavimui pareikšti, tačiau šios išvados nemotyvavo (CPK 270 str. 4 d.). Šiuo atveju kolegija sutinka su nuoseklia pareiškėjo pozicija, kad toks terminas apskritai nebuvo praleistas.

Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, pirminis pareiškėjo reikalavimas dėl 698 530,32 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo buvo pareikštas 2010 m. gegužės 27 d., t. y. per teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nustatytą terminą (T. 1, b. l. 15-16). Savo reikalavimą pareiškėjas, be kita ko, grindė tuo, kad, pardavęs dalį atsiimto lizinguoto turto, patyrė nuostolių. Šiame pareiškime taip pat buvo nurodyta, kad, pardavęs likusį lizinguotą turtą, savo reikalavimą tikslins. 2011 m. sausio 6 d. posėdis, kuriame turėjo būti sprendžiamas šio reikalavimo tvirtinimo klausimas, buvo atidėtas atsižvelgiant būtent į šalių nurodytas aplinkybes, kad, paaiškėjus visiems pareiškėjo nuostoliams (pardavus visą turtą), bus tikslinamas jo reikalavimas (T. 1, b. l. 173, 176-177, 181). Patikslinimas buvo pateiktas 2011 m. vasario 21 d. (T. 2, b. l. 5-6), o finansinio reikalavimo padidinimas iš esmės grįstas tuo pačiu pagrindu kaip ir pirminis, 2010 m. gegužės 27 d. pateiktas, reikalavimas.

Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad finansinio reikalavimo patikslinimas buvo susijęs su tais pačiais lizingo santykiais, reikalavimo pagrindas buvo visiškai identiškas, o pirminis reikalavimas patikslinto reikalavimo pateikimo metu teismo dar nebuvo išspręstas, pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti išvados, kad tai du savarankiški reikalavimai ir antrasis pateiktas praleidus nustatytą terminą. Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo spręsti apie termino praleidimo priežasčių svarbumą, o apeliacijos atveju nėra reikalinga vertinti atitinkamus apelianto argumentus.

Dėl teismo teisės pačiam pasinaikinti nutartį, kuria išspręstas finansinio reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje klausimas

Tiek apeliantas, tiek pareiškėjas yra teisūs, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą, pats negalėjo pasinaikinti 2011 m. kovo 9 d. nutarties, o privalėjo skundą perduoti apeliacinės instancijos teismui. Toks procesinės teisės normų aiškinimas pirmą kartą buvo pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartyje IĮ „Šakių agrocentras“ bankroto byloje (bylos Nr. 3K-3-160/2011). Tačiau toks procesinis pažeidimas, kaip nurodoma ir pačioje kasacinio teismo nutartyje, nesuteikia pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.