Administracinė byla Nr. A-760-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07609-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vileiga“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vileiga“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą (I t., b. l. 1-6), prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 17R-915 (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą – pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tenkinti ir kompensuoti pareiškėjui 14 400 Lt pridedant PVM dydžio išlaidas, susijusias su prašymų išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad nutaręs vystyti saulės šviesos energijos elektrinių (iki 30 kW galios) projektų veiklą, pareiškėjas 2012 m. lapkričio 12 d. su UAB „Saulės jėgainė” (toliau – ir Paslaugų teikėjas) sudarė Dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų sutartį Nr. 2012/11/12-01 (toliau – ir Sutartis), kuria iš UAB „Saulės jėgainė” užsakė atlygintinas paslaugas, siekiant vykdyti ir plėtoti saulės šviesos energijos elektrinių projektus (toliau – ir Projektai). UAB „Saulės jėgainė” pareiškėjui suteikė Sutarties 2.1.1 (a), (b), 2.3.1, 2.3.2 p., Sutarties 3 priedo I, II p. numatytas paslaugas – pagal Sutarties sąlygas ir teisės aktų reikalavimus iki 2012 m. gruodžio 30 d. pareiškėjui buvo išduotos AB LESTO išankstinės prisijungimo techninės sąlygos ir dvidešimt leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir Leidimai plėtrai). Paslaugų teikėjui suteikus paslaugas, atsirado kliento piniginė prievolė už jas sumokėti Sutarties 3.1 punkte numatytą kainą, t. y. po 720 Lt pridedant PVM už kiekvieną išduotą Leidimą plėtrai (viso – 14 400 Lt pridedant PVM). Pareiškėjui ruošiantis atlikti tolimesnius Projektų vystymo veiksmus, siekiant gauti Sutarties 2.3.5, 2.3.6 punktuose, Sutarties 3 priedo III, IV punktuose nurodytus privalomus dokumentus (AB LESTO prisijungimo sąlygas ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduodamus leidimus elektros energijos gamybai), 2013 m. sausio 17 d. pasikeitė iki tol galiojęs Projektų vykdymo teisinis reglamentavimas, kuris iš esmės apribojo saulės energijos elektrinių projektų plėtojimą, dėl ko pasikeitė suplanuotų investicijų apimtis, o tikėtinos gauti pajamos žymiai sumažėjo. Atsižvelgdamos į pasikeitusį teisinį reguliavimą, Sutarties šalys sustabdė Sutarties vykdymą ir tolimesni Sutarties vykdymo etapai nebuvo įgyvendinami, o paslaugos, numatytos Sutarties 2.3.5, 2.3.6 punktuose, Sutarties 3 priedo III, IV punktuose, pareiškėjui nebuvo teikiamos. 2013 m. liepos mėn. viduryje pareiškėjui už Sutarties 2.1.1 (a), (b), 2.3.1, 2.3.2 punktuose, Sutarties 3 priedo I, II punktuose nurodytas 2012 m. lapkričio-gruodžio mėn. suteiktas paslaugas UAB „Saulės jėgainė“ pateikė 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SJ12160, kurią pareiškėjas apmokėjo 2013 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimo pavedimu. Iki tol jokių išankstinių (avansinių) ar/ir PVM sąskaitų faktūrų, susijusių su Projektų vykdymu, pareiškėjui nebuvo pateikta, todėl jis turėjo pareigą atsiskaityti tik pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu kompensuoti jo patirtas išlaidas, tiesiogiai susijusias su elektrinės projekto plėtojimu (toliau – ir Prašymas), tačiau Komisija Sprendimu atsisakė jas kompensuoti. Sprendimas yra nepagrįstas, neatitinka Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatų, protingumo, sąžiningumo, teisingumo reikalavimų ir pažeidžia pareiškėjo teises bei interesus, nes pareiškėjas paslaugų kainą už Leidimų plėtrai gavimą sumokėjo pagal piniginę prievolę, kuri atsirado iki 2013 m. vasario 1 d. (konkrečiai – 2012 m. gruodžio 30 d.). Paslaugų teikėjui suteikus pareiškėjui atitinkamas paslaugas, pagal Sutarties 3.1 punktą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1, 6.2, 6.36 straipsnius. 2012 m. gruodžio 30 dieną pareiškėjui atsirado piniginė prievolė už jas apmokėt (po 720 Lt plius PVM už kiekvieną Leidimą plėtrai). Aplinkybė, kad paslaugų kainą pareiškėjas sumokėjo bankinio mokėjimo pavedimu tik 2013 m. rugpjūčio mėn., kai jam buvo pateikta UAB „Saulės jėgainė” 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaita faktūra, nagrinėjamu aspektu ir Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme neturi teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjo piniginė prievolė (išlaidos) atsirado iki 2013 m. vasario 1 d. Sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl piniginės prievolės įvykdymo tvarkos ir/ar terminų bei šias sąlygas šalys gali tarpusavio susitarimu ar konkliudentiniais veiksmais bet kada pakeisti (CK 6.154, 6.156 straipsniai). Pareiškėjas, kaip protingas, rūpestingas privatus juridinis asmuo, Sutartimi susitarė, kad paslaugų kaina, įskaitant už Leidimų plėtrai gavimą, paslaugų teikėjui galės būti mokama tik po paslaugų tinkamo suteikimo, o avansiniai mokėjimai (atlyginimas už dar nesuteiktas paslaugas) pagal Sutartį nebuvo vykdomi. Pareiškėjas negalėjo apmokėti 2013 m. liepos 9 d. UAB „Saulės jėgainė“ PVM sąskaitos faktūros anksčiau, nei tokia sąskaita jam buvo pateikta, nes buhalterine/finansine prasme jie būtų laikomi kaip apmokėti be išlaidas pagrindžiančio apskaitos dokumento. Nors pagal CK 6.53 straipsnį skolininkas turi teisę, bet ne pareigą, įvykdyti savo piniginę prievolę prieš terminą (iki kreditoriaus reikalavimo gavimo), tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, nes tai atitiko jo teisinius ir ekonominius interesus, todėl paslaugų teikėjui už paslaugas sumokėjo tik po tinkamo paslaugų suteikimo (2012 m. gruodžio 30 d. Leidimų plėtrai išdavimo), gavęs 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą. Komisija nepagrįstai atsisakė kompensuoti išlaidas, kurias pareiškėjas patyrė iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo, nors faktiškai pagal Sutartį jas apmokėjo vėliau, bet kartu nepažeisdamas Įgyvendinimo įstatyme nurodyto 2013 m. rugsėjo 1 d. termino, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, o Komisija įpareigotina priimti naują sprendimą – kompensuoti pareiškėjui jo patirtas išlaidas.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 30-31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas prašė kompensuoti 14 400, 00 litų išlaidas, susijusias su prašymu išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Priimdama sprendimą dėl pareiškėjo patirtų avansinių mokėjimų išlaidų Komisija vadovavosi Aprašo 4 punkto nuostata, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Pareiškėjo prašytos kompensuoti 14 400,00 Lt išlaidų buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d., ką patvirtina 2013 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimo nurodymas, o Aprašo nuostatos nesuteikia Komisijai teisės kompensuoti išlaidų, patirtų po 2013 m. vasario 1 d., todėl jos pagrįstai buvo nekompensuotos. Sprendimas yra teisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktus įgaliojimus ir diskreciją, t. y. vadovaudamasis Aprašo nuostatomis ir reikalavimais. Sprendimas taip pat atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis bei juose aiškiai suformuluotos suteikiamos teisės ir pareigos. Aprašo 18-21 punktai nustato išimtinę teisę tik Komisijai vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą. Tik Komisijai suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Nagrinėjamu atveju, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos teismų formuojama praktika, nagrinėjant komisijų, turinčių diskrecijos teisę priimti tam tikrus viešojo administravimo sprendimus, veiklą, teismas neturi atlikti to tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėti tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu priskirta Komisijai. Todėl teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant Sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (II t., b. l. 27-34) pareiškėjo UAB „Vileiga“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 17R-915. Įpareigojo Komisiją pareiškėjo UAB „Vileiga“ 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus, taip pat Įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą. Priteisė UAB „Vileiga“ naudai iš atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, 66,67 Lt (19 €) sumokėto žyminio mokesčio. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Remdamasis byloje esančia medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Vileiga“ (Užsakovas) su UAB „Saulės jėgainė” (Vykdytojas) 2012 m. lapkričio 12 d. sudarė Dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų sutartį Nr. 2012/11/12-01, kuria Užsakovas iš Vykdytojo užsakė atlygintinas paslaugas, siekiant vykdyti ir plėtoti saulės šviesos energijos elektrinių projektus (Sutarties 2.1 punktas) (b. l. 14-19). Teismas citavo Sutarties nuostatas (2.1.1., 2.3, 3.1 punktus, 3 priedo I ir II dalis). Taip pat nustatyta, kad nuo 2012 m. lapkričio 29 d iki gruodžio 6 d. pareiškėjui buvo išduotos AB LESTO išankstinės prisijungimo techninės sąlygos (b. l. 53-131), o 2012 m. gruodžio 30 d. – dvidešimt Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (Nr. LP-15394, LP-15395, LP-15396, LP-15397, LP-15398, LP-15399, LP-15400, LP-15615, LP-15642, LP-15643, LP-15644, LP-15645, LP-15646, LP-15647, LP-15648, LP-15649, LP-15650, LP-15651, LP-15652, LP-15653) (b. l. 20-21). Vykdytojas (UAB „Saulės jėgainė“) pateikė pareiškėjui 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SJ12160, kuria įpareigojo Užsakovą (UAB „Vileiga“) apmokėti už pagal Sutartį atliktus darbus („Dokumentų paruošimas, pateikimas institucijoms“), viso – 14 400,00 Lt be PVM (720, 00 Lt x 20) ir šią sąskaitą pareiškėjas apmokėjo 2013 m. rugpjūčio 14 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1752 sumokėdamas Vykdytojui 14 400 Lt pridedant PVM sumą (b. l. 22, 23). UAB „Vileiga“ 2013 m. rugpjūčio 28 d. pateikė Komisijai Prašymą, kuriuo prašė kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, parengimu – viso – 14 400, 00 Lt be PVM ir pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus (b. l. 24). Komisija 2013 m. spalio 24 d. priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė nekompensuoti išlaidų, kurios patirtos po 2013 m. vasario 1 d. (išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, parengimu, PVM sąskaita faktūra ir UAB „Vileiga“ mokėjimas atliktas po 2013 m. vasario 1 d.), todėl, vadovaudamasi Aprašo 20.3 punktu, priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo UAB „Vileiga“ prašymą, nes patirtos išlaidos neatitinka Aprašo 4 p. (b. l. 26).

Teismas vertino, kad pareiškėjo prašymas panaikinti Sprendimą motyvuojamas tuo, kad pagal Sutartį paslaugos, susijusios su prašymų išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, pareiškėjui buvo suteiktos 2012 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais, todėl pagrindas atsikaityti už suteiktas paslaugas pareiškėjai atsirado iki 2013 m. vasario 1 d., o faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas paslaugų kainą sumokėjo tik 2013 m. rugpjūčio mėn., šiuo atveju neturi teisinės reikšmės.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad neatliks ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriims sprendimo, kurį priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Kartu pabrėžta, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, be kita ko yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Pažymėta, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Terminų banke sąvokų „patirtos išlaidos” ir „tiesioginės projekto išlaidos” apibrėžtimis, ir darė išvadą, jog pagal Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 7, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo Komisija turėjo vadovautis nagrinėdama pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą, suponuoja išvadas, kad: Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto nuostatos reglamentuoja ne išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, faktinio sumokėjimo terminą, bet nustato tokių išlaidų (pagrindo joms atsirasti) atsiradimo momentą; pagal Įgyvendinimo įstatymo nuostatas, asmenims kompensuojamos išlaidos, kurios tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės projekto plėtojimu ir kurias apmokėti teisinė pareiga atsiranda iki 2013 m. vasario 1 d., o prašymas Komisijai dėl minėtų išlaidų kompensavimo privalo būti pateiktas iki 2013 m. rugsėjo 1 d.; nagrinėjamu atveju pareiškėjas, 2013 m. rugpjūčio 28 d. pateikęs Komisijai prašymą kompensuoti patirtas išlaidas, turėjo teisę reikalauti su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., atlyginimo, o aplinkybė, kad jis patyrė tokias išlaidas iki 2013 m. vasario 1 d., galėjo būti įrodinėjama pateikiant tokias išlaidas ir jų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus; aplinkybė, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.

Pažymėta, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog 2012 m. gruodžio 30 d. pareiškėjui buvo išduotos AB LESTO išankstinės prisijungimo techninės sąlygos, sudaro pagrindą teigti, kad iki šio momento, t. y. iki 2012 m. gruodžio 30 d., Sutarties Vykdytojas įvykdė Sutarties 2.3.1 punkte numatytą įsipareigojimą, pateikė Sutarties 3 priedo I punkte numatytus dokumentus ir įvykdė Sutarties 2.1.1 punkto a) papunktyje numatytą etapą, o faktinė aplinkybė, kad pareiškėjui 2012 m. gruodžio 30 d. buvo išduota dvidešimt Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus – kad Vykdytojas iki 2012 m. gruodžio 30 d. įvykdė Sutarties 2.3.2 punkte numatytą įsipareigojimą, pateikė Sutarties 3 priedo II punkte numatytus dokumentus ir įvykdė Sutarties 2.1.1 punkto b) papunktyje numatytą etapą.

Pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašyme, parengtame vadovaujantis Apraše ir jo 1 priede nustatytais reikalavimais, pareiškėjas prašė Komisijos kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, parengimu ir kartu su prašymu pateikė šiuos patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus: 1) leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą pagal datas, numerius ir adresus sąrašą; 2) 2012 m. lapkričio 12 d. Dokumentų tvarkymo ir projektavimo darbų paslaugų sutartį Nr. 2012/11/12-01; 3) 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SJ12160; 4) 2013 m. rugpjūčio 14 d. Mokėjimo pavedimą Nr. 1752; 5) Lesto išankstines sąlygas; 6) Lesto prijungimo sąlygas; 7) Įgaliojimą.

Įvertinęs Komisijos Sprendimą VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas konstatavo, kad ginčijamu Komisijos sprendimu nuspręsta nekompensuoti pareiškėjui iki 2013 m. vasario 1 d. patirtų su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, tokį sprendimą iš esmės grindžiant tik teiginiu, kad pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašyme nurodytos išlaidos pripažintinos nekompensuotinomis, nes išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Atkreiptas dėmesys, kad Sprendime niekaip nevertinta Sutarties 3.1 punkte numatyta, sąlyga, kad už Sutarties 2.3.2. punkte nurodytas ir suteiktas paslaugas/darbus/veiksmus Užsakovas įsipareigoja Vykdytojui sumokėti 720 Lt sumą plius PVM vienai Jėgainei, taip pat aplinkybė, kad tik Vykdytojui atlikus Sutarties 2.3.1 ir 2.3.2 punktuose numatytus įsipareigojimus pareiškėjui 2012 m. gruodžio 30 d. galėjo būti išduotos AB LESTO išankstinės prisijungimo techninės sąlygos ir Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, taip pat neatsižvelgta į 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūros Nr. SJ12160, kuria Vykdytojas įpareigojo Užsakovą (UAB „Vileiga“) apmokėti už pagal Sutartį atliktus darbus („Dokumentų paruošimas, pateikimas institucijoms“), turinį. Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, taip pat neatsižvelgė į tai, kad vien faktas, kad galbūt dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas atliktas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtra susijusių išlaidų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas vertino, jog Komisijos Sprendime nurodytas vienintelis sprendimo motyvas, kad išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d., negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl šis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jo turinys neatitinka teisės normomis tokio pobūdžio sprendimams keliamų reikalavimų, o šiame sprendime nustatyti jį pagrindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą Sprendimą pripažinti neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Dėl antrojo skundo reikalavimo, teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog teismo kompetencijai nepriskirtina atlikti viešojo administravimo funkcijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administravimo teismo administracinę bylą Nr. A14-951/2007), o su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtra susijusių išlaidų kompensavimo klausimų nagrinėjimas priskirtinas išimtinai Komisijos kompetencijai, įpareigojimas Komisijai priimti konkretų sprendimą, nėra galimas.

Atsižvelgiant į patenkintų pareiškėjo reikalavimų dalį, byloje esantį mokėjimo kvitą, įrodantį, jog pareiškėjas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, pareiškėjui priteista dalis išlaidų už žyminio mokesčio sumokėjimą.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir VEI), pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 36-38), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą dalyje, kuria buvo panaikintas Komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 17R-915 ir Komisija įpareigota pareiškėjo prašymą dėl išlaidų kompensavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus bei pareiškėjui buvo priteista iš Komisijos, atstovaujamos VEI, 66,67 Lt sumokėto žyminio mokesčio, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis (Įgyvendinimo įstatymo 3 str. 1 d., Aprašo 4 p.), išlaidas vertina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, konstatuota, kad pareiškėjas prašomas kompensuoti 14 400 Lt išlaidas patyrė 2013 m. rugpjūčio 14 d., atsiskaitydamas už darbus, atliktus 2013 m. liepos 9 d., todėl Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punkto nuostatomis, neturėjo teisinio pagrindo šių išlaidų kompensuoti.

2) Komisijos Sprendimas yra aiškus ir argumentuotas, atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, jame aiškiai argumentuojama, kad vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nekompensuojamos išlaidos, susijusios su prašymų išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, nes PVM sąskaita faktūra išrašyta ir mokėjimas už šias paslaugas atliktas po 2013 m. vasario 1 d. Komisijos Sprendimas pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis.

Pareiškėjas UAB „Vileiga“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 42-46), kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Priešingai nei teigia apeliantas, nei Įgyvendinimo įstatymo, nei Aprašo nuostatos nenumato ir nesieja išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo su tokių išlaidų faktiniu apmokėjimu iki 2013 m. vasario 1 d. Kitoks teisės aiškinimas neatitiktų ne tik Įgyvendinimo įstatyme numatyto reguliavimo turinio bei tikslo, bet ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principų. Pažymi, jog, kaip nurodė ir skunde, UAB „Saulės jėgainė“ paslaugos, susijusios su leidimais plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjui išdavimu, buvo suteiktos 2012 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais. Dėl jų pareiškėjui 2012 m. gruodžio 30 d. buvo išduota 20 leidimų plėtrai. Atitinkamai piniginė prievolė sumokėti suteiktų paslaugų kainą atsirado dar 2012 m. gruodžio 30 d., t. y. iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos – 2013 m. vasario 1 d. Tai, kad paslaugų kainą pareiškėjas sumokėjo bankinio mokėjimo pavedimu, kai jam buvo pateikta 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaita faktūra, nagrinėjamu aspektu ir Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme neturi teisinės reikšmės, kadangi: pareiškėjo piniginė prievolė (išlaidos) atsirado iki 2013 m. vasario 1 d.; Sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl piniginės prievolės įvykdymo tvarkos ir/ar terminų bei šias sąlygas šalys gali tarpusavio susitarimu ar konkliudentiniais veiksmais bet kada pakeisti (CK 6.154, 6.156 straipsniai); pareiškėjas, kaip protingas, rūpestingas privatus juridinis asmuo, Sutartimi susitarė, kad paslaugų kaina, įskaitant už Leidimų plėtrai gavimą, paslaugų teikėjui galės būti mokama tik po paslaugų tinkamo suteikimo, o avansiniai mokėjimai (atlyginimas už dar nesuteiktas paslaugas) pagal Sutartį nebuvo vykdomi; pareiškėjas, kaip privati bendrovė, privalanti griežtai laikytis buhalterinę apskaitą ir mokesčius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, negalėjo apmokėti 2013 m. liepos 9 d. PVM sąskaitos faktūros anksčiau, nei tokia sąskaita jam buvo pateikta; pareiškėjas turi teisę, bet ne pareigą, įvykdyti savo piniginę prievolę prieš terminą (iki kreditoriaus reikalavimo gavimo), tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, nes tai atitiko jo teisinius ir ekonominius interesus.

2) Apelianto teiginiai, kad Komisijos Sprendimas atitinka Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Aprašo 4 punkto ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra aiškus ir teisiškai argumentuotas, deklaratyvūs. Apeliaciniame skunde neatskleista kuo konkrečiai, apelianto supratimu pasireiškė netinkamas nurodytų teisės normų aiškinimas ir/ar taikymas ir kaip tai įtakoja teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tokia argumentacija neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 17R-915 teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjui prašant panaikinti pastarąjį sprendimą ir įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – t. y. panaikino Komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 17R-915 (I t. b. l. 26) ir įpareigojo Komisiją pareiškėjo UAB „Vileiga“ 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (I t., b. l. 24) išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį šiai bylai aktualių teisės aktų nuostatas (II t., b. l. 27 – 34).

Valstybinės energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo sprendimą dalyje, kuria buvo panaikintas Komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 17R-915 bei Komisija įpareigota pareiškėjo prašymą dėl išlaidų kompensavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus, bei kuriuo pareiškėjui buvo priteista iš Komisijos, atstovaujamos VEI, 66,67 Lt sumokėto žyminio mokesčio, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (2013 m. rugsėjo 25 d. Nr. 70-3537 redakcija) ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 p.), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose.

Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis (Įgyvendinimo įstatymo 3 str. 1 d., Aprašo 4 p.), išlaidas vertina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu.

Teisėjų kolegija pastebi, kad VEI teiginys, jog darbai, už kuriuos prašoma kompensuoti 14 400 Lt išlaidas, atlikti ne 2013 m. liepos 9 d., kuomet vykdytojas UAB „Saulės jėgainė“ pateikė pareiškėjui PVM sąskaitą faktūrą Nr. SJ12160 (I t., b. l. 22), kuria įpareigojo pareiškėją apmokėti už pagal sutartį atliktus darbus (viso – 14 400 Lt be PVM), bet, kaip pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis bylos duomenimis teisingai nustatyta, visi darbai – už kuriuos prašoma sumokėti minėtą sumą – buvo atlikti dar iki 2013 m. vasario 1 d. (t. y. 2012 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais) (I t., b. l. 20). Taigi minėtas apeliacinio skundo teiginys yra neteisingas ir klaidinantis.

Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo minėto 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos bei patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (asmenys <...>iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo) ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais bei bylos duomenimis – įvertinus pateiktus dokumentus – pareiškėjas prašomas kompensuoti 14 400 Lt išlaidas patyrė 2013 m. rugpjūčio 14 d., atsiskaitydamas už darbus, atliktus 2012 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais, todėl Komisija, remdamasi Aprašo 4 punkto nuostatomis, neturėjo teisinio pagrindo šių išlaidų kompensuoti.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d. nekompensuotinos kaip patirtos po aptartuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis ir apie tai nurodė Sprendime, tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas išlaidas ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą Sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog ginčijamas Komisijos sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo bei Aprašo nuostatų, padarė materialinės teisės pažeidimą, neteisingai traktavo nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės normas ir nepagrįstai panaikino Komisijos sprendimą bei įpareigojo Komisiją pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo išnagrinėti iš naujo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą, todėl jis keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalis, kuriomis buvo panaikintas Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. 17R-915, Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo UAB „Vileiga“ 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą bei dėl jo priimti sprendimą, ir iš atsakovo pareiškėjo naudai buvo priteista 66,67 Lt (19 €) sumokėto žyminio mokesčio. Šiose Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalyse pareiškėjo UAB „Vileiga“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.