Civilinė byla Nr. 3K-3-79/2011

Procesinio sprendimo kategorija

11.9.10.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. G. ieškinį atsakovei AB „Šilutės baldai“ dėl įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo panaikinimo, neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio skirtumo bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Byloje sprendžiamas klausimas dėl sąlygų, kuriomis galimas darbo sutarties nutraukimas DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. kai darbuotojas pagal medicinos ar neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali dirbti sulygto darbo ar eiti pareigų.

Ieškovė prašė: 1) panaikinti atsakovo AB „Šilutės baldai“ direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą (potvarkį) Nr. P52 dėl darbo sutarties nutraukimo ir 2009 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 47-K dėl atleidimo iš darbo; 2) priteisti iš atsakovo išeitinę išmoką, nustatytą DK 140 straipsnio 1 dalyje; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovo 1763,01 Lt neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio skirtumą, perkėlus ieškovę į mažiau apmokamą darbo vietą; 5) priteisti iš atsakovo 113,04 Lt patirtos turtinės žalos, nesuteikus galimybės dirbti iki atleidimo iš darbo, ir 25 000 Lt dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2000 m. lapkričio 8 d. sudarė su atsakovu terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ji buvo priimta dirbti trečiame ceche apdailininke – mokine. Darbdavys įsipareigojo mokėti ne mažesnį už Vyriausybės nustatytą minimumą darbo užmokestį, įvykdžius gamybos užduotis. 2008 m. birželio 26 d. VšĮ Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centras išdavė ieškovei medicininį pažymėjimą, kuriame nurodė, kad ji negali dirbti sunkaus fizinio darbo, susijusio su dideliu lankstymusi, ir rekomendavo perkelti ją į lengvesnį darbą. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritorinis skyrius 2008 m. lapkričio 18 d. išvadoje Nr. DPS-1689 nurodė, kad ieškovės darbingumo lygis – 50 proc. (galioja nuo 2008 m. lapkričio 18 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d.), ieškovė negali dirbti veikiant fizikiniams rizikos veiksniams (vibracijai), ergonominiams rizikos veiksniams (kelti krovinius rankomis, kai krovinio svoris daugiau kaip 10 kg, taip pat dirbti darbą, susijusį su vaikščiojimu, priverstiniais liemens palenkimais), fiziniams rizikos veiksniams (darbų aukštyje virš 1,3 m, požeminių darbų, kai naudojama rankinė pastūma); rekomendavo dirbti ne visą darbo dienos arba darbo savaitės laiką. Nuo 2008 m. lapkričio 18 d. ieškovei paskirta 277,58 Lt netekto darbingumo pensija. 2008 m. lapkričio 27 d. ieškovei įmonėje buvo pasiūlyta dirbti nevisą darbo dieną, tačiau ji atsisakė ir tą pačią dieną raštu pateikė prašymą atsakovui leisti jai dirbti turint prarasto darbingumo pažymą ir darbo apribojimą. Cecho vadovas ir meistras pasirašė, kad suderinta, jog pagal 2008 m. lapkričio 18 d. gydytojo rekomendaciją ieškovė perkelta į lengvesnę darbo vietą prie tarpinio šlifavimo operacijos. Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus vedėjo 2008 m. gruodžio 18 d. potvarkiu Nr. 3VK-118 sudaryta Profesinės ligos tyrimo komisija 2009 m. vasario 3 d. aktu Nr. S-172 (0424-09) nustatė ieškovei profesinę ligą nuo 2009 m. vasario 12 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba 2009 m. kovo 25 d. Darbo lygio vertinimo akte Nr. DNL-819 ir 2009 m. balandžio 1 d. Išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-751 nustatė ieškovei 55 proc. darbingumo lygį nuo 2009 m. kovo 25 d. iki 2011 m. kovo 24 d., taip pat tuos pačius darbo sąlygų apribojimus kaip ir 2008 m. lapkričio 18 d. išvadoje; rekomendavo dirbti ne visą darbo dienos arba darbo savaitės laiką; nurodė, kad aplinkybės, turėjusios įtakos įtariamai profesinei ligai, – tai krovinių kėlimas ir pernešimas, liemens palenkimas, darbo poza. 2009 m. kovo 25 d. nustatyta 75 proc. išlikusio profesinio darbingumo ir 55 proc. bendro darbingumo. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba 2009 m. birželio 2 d. rašte Nr. R-293 nurodė, kad Išvados dalis, susijusi su darbo laiku, yra rekomendacinio pobūdžio ir darbdaviui privaloma tik tuo atveju, kai neįgalusis, vadovaudamasis DK 146 straipsniu, raštu paprašo darbdavio sutrumpinti darbo laiką. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2009 m. balandžio 1 d. išduotoje Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymoje DLN-2 Nr. 0007934 nurodyta, kad ieškovei pagal pirminį darbingumo lygio vertinimą nustatytas 75 proc. darbingumo lygis, 25 proc. netekto darbingumo dėl profesinės ligos. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2009 m. balandžio 1 d. Darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. 0370672 konstatuota, kad pagal pakartotinį darbingumo lygio vertinimą ieškovei nustatytas darbingumo lygis 55 proc., netektas darbingumas – 45 proc.

2009 m. gegužės 19 d. vykusio AB „Šilutės baldai“ darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto posėdžio metu, atsižvelgiant į 2009 m. balandžio 1 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos nustatymo pažymą DLN-2 Nr. 0007934 ir 2009 m. balandžio 1 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadas Nr. DPS-751, nutarta pakeisti ieškovės darbo sąlygas, perkeliant ją iš medienos apdailininko į komplektuotojo pareigas. Komplektuotojo darbo vietoje nėra visą kūną veikiančios vibracijos, keliamo krovinio svoris neviršija 10 kg, darbas nesusijęs su priverstiniais liemens palenkimais, stovėjimu, vaikščiojimu, nereikia naudoti rankinės pastūmos. Atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio 1 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-751, atsakovas 2009 m. gegužės 18 d. pasiūlė ieškovei jos sveikatos būklę atitinkantį komplektuotojo darbą antrame gamybos ceche, dirbant pamainomis po 8,5 val., tačiau ieškovė nesutiko. AB „Šilutės baldai“ direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakyme dėl darbuotojo atleidimo Nr. 47-K, nurodyta, kad, atsižvelgiant į ieškovei nustatytą profesinę ligą ir tai, jog ji atsisakė pasiūlyto jos sveikatos būklę atitinkančio komplektuotojo darbo, nuspręsta ieškovę atleisti iš darbo nuo 2009 m. gegužės 26 d. pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir išmokėti jai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Atsakovo direktoriaus 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu (potvarkiu) dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. P52 ieškovė atleista iš darbo nuo 2009 m. gegužės 26 d. Ieškovė 2009 m. gegužės 25 d. rašytiniame prašyme atsakovui nurodė, kad nesutinka su pasiūlymu dėl komplektuotojo darbo antrajame gamybos ceche, nes pasiūlyme ne visiškai buvo atsižvelgta į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos tyrimo darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. 819 ir išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, be to, pasiūlyta 8,5 val. darbo diena, kai ji gali dirbti tik 4-5 val. per dieną; nurodė, kad sutiktų su atsakovo pasiūlymu, jeigu būtų visiškai atsižvelgta į jai siūlomas darbo sąlygas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Šilutės rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovei buvo pasiūlytas konkretus (furnitūros komplektuotojo) darbas, atitinkantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadas dėl darbo pobūdžio ir sąlygų pritaikymo; byloje nėra duomenų, kad ieškovės perkėlimo į kitą darbą klausimo nagrinėjimo metu atsakovas galėjo jai suteikti kitą jos sveikatos būklę atitinkantį darbą. Teismas konstatavo, kad, ieškovei atsisakius jai siūlomo ir jos kvalifikaciją bei sveikatos būklę atitinkančio darbo, atsakovas turėjo teisę nutraukti su ja darbo sutartį (DK 273 straipsnio 2 dalis). Pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo teisėtu, teismas atmetė jos prašymus priteisti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, be to, nurodė, kad, nutraukus darbo sutartį nesant ieškovės kaltės, jai DK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu teisėtai buvo išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Teismas nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, dėl to atmetė ieškovės prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės darbo užmokesčio sumažėjimą, nuo 2008 metų liepos mėnesio perkėlus ją dirbti nuo UV linijos prie tarpinio šlifavimo, lėmė tuo metu sumažėjusios darbo apimtys, t. y. objektyvios priežastys, o jos darbo sutarties būtinosios sąlygos nebuvo pakeistos, todėl nėra pagrindo priteisti 1763,01 Lt neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio skirtumą. Ieškovės reikalavimą priteisti 113,04 Lt turtinės žalos, patirtos dėl to, kad paskutinę darbo dieną jai nebuvo leista dirbti ir dėl to nesumokėtas atlyginimas, teismas atmetė, nustatęs, kad 2009 m. gegužės 26 d. ieškovė turėjo dirbti nuo 6 val. iki 15 val., tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad dirbo tik vieną valandą. Ieškovės teiginius, kad atsakovas atėmė iš jos galimybę dirbti (buvo paimtas įmonės leidimas, darbo drabužiai), teismo nuomone, paneigia atsakovo paaiškinimas, jog ieškovė pagal grafiką nurodytu laiku galėjo atvykti į darbo vietą ir jai būtų buvusios sudarytos darbo sąlygos, tačiau ši į darbą neatvyko.

 

            Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės T. G. apeliacinį skundą, 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

            Teisėjų kolegija nustatė, kad, ieškovė, remdamasi 2008 m. lapkričio 18 d. išduota pažyma Nr. DPS 1689, 2008 m. lapkričio 27 d. pateikė atsakovui prašymą leisti jai dirbti toliau ir buvo perkelta dirbti lengvesnį darbą – atlikti tarpinio šlifavimo operaciją. Pablogėjus ieškovės sveikatai, ji atsakovui pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2009 m. balandžio 1 d. pažymą Nr. DPS-751, kurioje nustatytas 55 proc. darbingumo lygis, netekus 25 proc. darbingumo dėl profesinės ligos. 2009 m. gegužės 19 d. darbdavio pateikto pasiūlymo dirbti komplektuotojo darbą antrame gamybos ceche, dirbant pamainomis po 8,5 val. (darbas sėdimas, nesusijęs su vibracija, priverstiniu liemens palenkimu, ilgu vaikščiojimu), ieškovė atsisakė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovei pasiūlytas furnitūros komplektuotojo darbas atitiko reikalavimus, išdėstytus 2009 m. balandžio 1 d. neįgalumo nustatymo pažymoje Nr. 75l, taigi atsakovas teisėtai ir pagrįstai atleido ieškovę, vadovaudamasis DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pagal kurį darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis buvo atmesti ieškinio reikalavimai dėl piniginių išmokų priteisimo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovė T. G. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas teisėtu kasatorės atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neįsigilino į tai, kad profesinė liga ir neįgalumas kasatorei diagnozuoti dėl darbo kitoje darbo vietoje, prie konvejerio UV linijos, ir nesiaiškino, ar darbdavys, norėdamas nutraukti darbo sutartį, privalėjo remtis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvada, jeigu joje nustatytas darbingumo lygis ir rizikos veiksniai nebuvo tiesiogiai susiję su kasatorės atliekamu darbu ir netrukdė jai atlikti darbo funkcijų. Taip teismas pažeidė CPK 235 straipsnio nuostatas dėl tiesioginio įrodymų ištyrimo. Byloje nustatyta, kad po 2008 m. birželio 26 d. gydytojų konsultacinės komisijos rekomendacijos kasatorė nuo 2008 metų liepos mėnesio buvo perkelta į lengvesnį darbą prie tarpinio šlifavimo operacijos, kur dirbo iki atleidimo; su tokiu darbo pakeitimu ji sutiko ir šio neginčijo. Taigi faktiškai ji buvo perkelta į lengvesnį darbą prieš penkis mėnesius iki neįgalumo nustatymo, o nustačius neįgalumą ir pateikus Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2008 m. lapkričio 18 d. išvadą Nr. DPS-1689, darbo sąlygos nebuvo keistos ir atsakovas leido kasatorei dirbti toliau, vadovaudamasis jos prašymu leisti dirbti turint prarasto darbingumo pažymą ir darbo apribojimą. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2009 m. balandžio 1 d. išvadoje Nr. DPS-751 darbingumo lygio ir apribojimų priežastys yra ne sveikatos pablogėjimas dirbant prie tarpinio šlifavimo operacijos, o profesinė liga, kuria kasatorė susirgo dirbdama prie konvejerio UV linijos iki 2008 m. birželio 26 d. Jokių kitokių darbo apribojimų, nei buvo ankstesnėje neįgalumo išvadoje, kasatorei nebuvo nustatyta, taigi nebuvo pagrindo vadovautis DK 273 straipsniu ir siūlyti kitą darbą dėl sveikatos būklės, nes ji jau dirbo prie tarpinio šlifavimo operacijos su nustatytais apribojimais neįgaliajam. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo šių aplinkybių, nesiaiškino darbo funkcijų ir pareigų aprašymo prie tarpinio šlifavimo operacijos, todėl negalėjo teisingai nustatyti, ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadoje nurodyti apribojimai netrukdė kasatorei atlikti darbo funkcijų prie tarpinio šlifavimo operacijos.

            2. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į tai, kad lengvesnis darbas kasatorei buvo pasiūlytas formaliai, neišnaudojus visų galimybių siūlant esančias įmonėje laisvas darbo vietas, taip pat neįvertino aplinkybės, jog po mėnesio po kasatorės atleidimo buvo priimta dvidešimt naujų darbuotojų lengvam ir nesudėtingam darbui. Teismas turėjo pareikalauti įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas neturėjo jokios kitos laisvos darbo vietos, tačiau to nepadarė. Be to, atsakovas nesilaikė DK 129 ir 130 straipsniuose įtvirtintos prievolės įspėti apie atleidimą iš darbo, nenurodė nė vieno ypatingo atvejo, dėl ko turėjo nutraukti darbo sutartį su kasatore, kuriai kaip neįgaliam asmeniui taikoma papildoma apsauga atleidimo atvejais, taip pat nepranešė apie atleidimo priežastis ir datą. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino. Apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovui pateikto kasatorės prašymo, kuriuo ji sutiko dirbti siūlomą komplektuotojo darbą su sąlyga, jei bus nustatytas trumpesnis darbo laikas, kaip rekomenduota Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadoje. Bylose dėl atleidimo iš darbo darbdavys turi įrodyti atleidimo teisėtumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas daugeliu atvejų šioje byloje rėmėsi tik tuo, kad nėra duomenų, įrodančių kasatorės reikalavimus, nereikalaudamas iš atsakovo pagrįsti jo veiksmus. Teismas neišsiaiškino, ar iš tikrųjų nebuvo galimybės pasiūlyti kasatorei kitą darbą, ir iš esmės rėmėsi tik jos atsisakymo būti perkeltai į pasiūlytą darbą faktu.

            3. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti teisėtu kasatorės atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai šios normos aiškinimo ir taikymo praktikai, pagal kurią darbuotojas gali būti atleistas iš darbo tik esant teisės aktų nustatytos formos medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadai, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad darbuotojas negali dirbti sutartyje nurodyto darbo ar eiti nurodytų pareigų; jeigu komisijos išvadoje tokios nuorodos nėra, tai darbuotojas negali būti atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą; tokiu atveju darbdavys gali prašyti darbuotoją papildomai pasitikrinti sveikatą arba pats kreiptis į komisiją, kad ši patikslintų savo išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. O. v. AB „Trikotažas“, bylos Nr. 3K-3-984/1999; 2003 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. SP UAB „Anykščių šiluma“, bylos Nr. 3K-3-594/2003; 2004 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB „Krekenavos agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-307/2004). Taigi pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra ne bet kokia informacija apie darbuotojo sveikatos būklę, o tik medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvada, pateikiama specialiųjų teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Byloje esančioje Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2009 m. balandžio 1 d. išvadoje nenurodyta, kad kasatorė negali dirbti sutarto darbo ar eiti medienos apdailininko pareigų. Priešingai, komisija nustatė, kad kasatorė iš dalies darbinga ir gali dirbti esant atitinkamiems apribojimams.

            4. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nėra pagrindo priteisti kasatorei darbo užmokesčio skirtumą, nes jos atlyginimo mažėjimą lėmė objektyvios priežastys ir nebuvo pakeistos būtinosios darbo sąlygos, rėmėsi tik atsakovo atstovo teiginiais (nepagrįstais jokiais rašytiniais įrodymais), kad sumažėjo darbo apimtys, tačiau nesiaiškino, kokiomis sąlygomis buvo sudaryta kasatorės darbo sutartis, ar ji teisėta.

            5. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatorės reikalavimą atlyginti turtinę žalą dėl nesuteiktos galimybės dirbti iki atleidimo, rėmėsi tuo, kad pagal atsakovo pateiktą grafiką nurodytu laiku kasatorė galėjo atvykti į darbą ir jai būtų suteikta galimybė dirbti. Tokie teismo motyvai nepagrįsti. Teismas neįvertino aplinkybės, kad jau 2009 m. gegužės 22 d. iš kasatorės buvo paimti darbo pažymėjimas, leidimas patekti į įmonės teritoriją, darbo drabužiai, raktai nuo spintelės drabužinėje; tai patvirtina, kad atsakovas iš anksto nepageidavo ir siekė atimti galimybę kasatorei atvykti į darbą ir atitinkamai sudarė sau galimybę įforminti jos atleidimą 2009 m. gegužės 26 d. Teismas nepareikalavo atsakovo įrodyti, kad jis sudarė sąlygas kasatorei dirbti. Tai, kad kasatorė atvyko į darbą, patvirtina 2009 m. gegužės 26 d. administracijai paliktas jos prašymas leisti dirbti 4 valandas per pamainą, tačiau šio įrodymo teismas taip pat nevertino.

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Šilutės baldai“ prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

            1. Kasatorei nesutikus dirbti pagal darbo pasiūlymą, atitinkantį jos sveikatos būklę, atsakovas negalėjo neatleisti jos iš darbo, nes Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos sprendimai dėl neįgaliojo darbo pobūdžio ir sąlygų privalomi darbdaviui ir darbuotojui.

            2. Kasatorė visą laiką dirbo tame pačiame gamybos ceche, tik pasikeitė jos atliekama darbo operacija, dėl sveikatos perkėlus ją prie tarpinio šlifavimo operacijos, tačiau nesikeitė nei jos pareigos, nei struktūrinis padalinys, o darbo užmokestis buvo mokėtas pagal jos turimą kvalifikaciją, t. y. antrą kategoriją. Kasatorė ir toliau dirbo antrame ceche medienos apdailininke pas tą patį meistrą. Jeigu pagal DK 95 straipsnį darbuotojui nesikeičia būtinosios darbo sąlygos, tai pagal bendrovės vidaus darbo tvarką pakanka cecho vadovų suderinimo dėl darbuotojo darbo jo prašyme.

            3. 2009 m. balandžio 1 d. išduotoje pažymoje nurodyta, kad kasatorė gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje aplinkoje. 2009 m. gegužės 18 d. komplektuotojo darbo pasiūlyme buvo įvardyti visi kasatorės sveikatą atitinkantys požymiai: darbas sėdimas, nesusijęs su vibracija, priverstiniu liemens palenkimu, ilgu vaikščiojimu. Tai, kad kasatorė šio darbo atsisakė, rodo, jog ji nenorėjo ir neišreiškė valios pakeisti sprendimą dėl darbo pasiūlymo. Iki atleidimo iš darbo 2009 m. gegužės 26 d. kasatorė turėjo pakankamai laiko pakeisti savo sprendimą ir likti dirbti bendrovėje. Kasatorė po atostogų pagal grafiką turėjo pradėti dirbti 2009 m. gegužės 26 d. rytinėje pamainoje, kuri prasideda 6 val. ryto, tačiau darbe nepasirodė. Kasatorė turėjo savo darbo pažymėjimą, su kuriuo galėjo atvykti į darbą. Į bendrovę kasatorė atvyko tik 11.30 val. ir administracijai paliko prašymą dėl sutrumpinto darbo laiko.

            4. Kasatorės argumentai, susiję su darbo užmokesčio skirtumo priteisimu, nepagrįsti. Užsakymų kasatorės nurodytu laikotarpiu mažėjo, kaip ir darbų, tai tiesiogiai turėjo įtakos ir darbo užmokesčio fondui. Atsakovas mokėjo kasatorei atlyginimą nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų ir atsiskaitė su ja laiku.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą galimybės

 

            Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kiekvienam žmogui turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Reikalavimas sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas dėl savo svarbos darbo teisinių santykių reguliavimo srityje pripažintas vienu iš darbo santykių teisinio reglamentavimo principų (DK 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kiekvienos darbo sutarties neatskiriama sąlyga yra darbdavio įsipareigojimas darbuotojui užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Saugios ir sveikos darbo sąlygos privalo būti sudarytos kiekvienam darbuotojui, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, t. y. laikantis šių ir kitų įstatymuose nustatytų diskriminaciją draudžiančių sąlygų. Sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais pagal įstatymą įpareigotas darbdavys. Kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir jos aplinka turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSĮĮ) 3, 11, 14 straipsniai, DK 260, 261 straipsniai). Ginant darbuotojų sveikatos apsaugos interesą įstatyme nustatyti atvejai, kada turi būti atliekami privalomi sveikatos patikrinimai (DK 265 straipsnis, DSSĮ 21 straipsnis). Vis dėlto jeigu dėl darbo aplinkos veiksnių darbuotojo sveikatos būklė pablogėja ir kompetentinga institucija – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) – konstatuoja jam atitinkamo lygio nedarbingumą, tai šios institucijos priimti sprendimai dėl neįgalaus asmens darbo pobūdžio ir sąlygų yra privalomi tiek darbdaviui, tiek darbuotojui (DSSĮ 38 straipsnio 2 dalis). Jeigu Tarnybos išvadoje nustatyta, kad darbuotojas negali dirbti iki tol dirbto darbo, nepriklausomai nuo darbdavio ir darbuotojo valios ir norų, turi būti sprendžiamas klausimas dėl darbuotojo perkėlimo (jo sutikimu) į kitą darbą, atsižvelgiant į Tarnybos išvadą. Taigi, susidarius situacijai, kai darbuotojas iš esmės dėl to, kad jam nebuvo užtikrintos tinkamos, saugios ir sveikos darbo sąlygos, nebegali dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių toliau dirbti šalių darbo sutartimi sulygto darbo, visų pirma darbdavys turi dėti maksimalias pastangas, kad nukentėjęs darbuotojas turėtų galimybę pas tą patį darbdavį dirbti tokį darbą, kurį leidžia pablogėjusi darbuotojo sveikata bei turima kvalifikacija. Pagal susiformavusią teismų praktiką nereikalaujama, kad Tarnybos išvadoje būtų įvardytas draudimas dirbti iki tol darbuotojo konkrečiai dirbtą darbą. Svarbu, kad pagal Tarnybos išvadoje pateiktus darbuotojui nurodytus darbo funkcijų apribojimus būtų galima aiškiai ir neabejotinai suprasti, jog darbuotojas nebegali atlikti tų darbo funkcijų ar dalies jų, dėl kurių atlikimo su darbuotoju buvo sudaryta darbo sutartis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. L. v. Šilutės žemės ūkio mokykla, bylos Nr. 3K-3-579/2009; 2010 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. AB „Klaipėdos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-237/2010; kt.).

            Pažymėtina, kad Tarnybos išvadoje, kurioje įvardijami rizikos veiksniai, galintys daryti įtaką asmens (darbuotojo) sveikatos būklės pablogėjimui ir kuriems veikiant asmuo negali dirbti, gali būti pateikta ir rekomendacija dirbti ne visą darbo dienos arba darbo savaitės laiką. Šios rekomendacijos įgyvendinimas priklauso išimtinai nuo darbuotojo valios, todėl, darbuotojui pareiškus reikalavimą dirbti ne visą darbo laiką, šis darbuotojo pageidavimas darbdaviui tampa privalomas (DK 146 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi darbdavys, nors savo valia vienašališkai ir negali neįgaliam darbuotojui nustatyti ne viso darbo laiko, bet įgyvendindamas darbdaviui privalomą Tarnybos išvadą bei parinkdamas ir pasiūlydamas neįgaliu tapusiam darbuotojui kitą darbą, kurį dirbti darbuotojas pagal sveikatos būklę galėtų, turi šią aplinkybę įvertinti bei sudaryti galimybę darbuotojui tokia teise realiai pasinaudoti. Tik išimtiniais atvejais, kai nustatoma, kad darbdavys dėjo maksimalias pastangas neįgaliu tapusį darbuotoją perkelti jo sutikimu į kitą darbą ir taip bent iš dalies kompensuoti darbuotojo sveikatos praradimą, tačiau realiai darbuotojo perkelti į kitą darbą nebuvo galimybės, gali būti pripažįstamas teisėtu darbuotojo atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

            Nagrinėjamoje byloje Tarnybos 2009 m. balandžio 1 d. išvadoje Nr. DPS-751 nustatytas ieškovės darbingumo lygis – 55 proc., netekto darbingumo – 45 proc., taip pat nurodyti apribojimai: negalėjimas dirbti veikiant fizikiniams rizikos veiksniams (visą kūną veikiančios vibracijos poveikis), ergonomikos rizikos veiksniams (kelti krovinius rankomis, kai krovinio svoris daugiau kaip 10 kg, dirbti darbą, susijusį su vaikščiojimu, priverstiniais liemens palenkimais), fiziniams rizikos veiksniams (darbai aukštyje virš 1,3 m, požeminiai darbai, kai naudojama rankinė pastūma). Rekomenduota dirbti ne visą darbo dienos ar darbo savaitės darbo laiką. Atsakovas 2009 m. gegužės 18 d. raštu Nr. 176 ieškovei pasiūlė kitą darbą, dirbant pamainomis po 8,5 val., kurio ieškovė 2009 m. gegužės 19 d. atsisakė. Įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo priimtas 2009 m. gegužės 22 d., atleidžiant iš darbo nuo 2009 m. gegužės 26 d. Ieškovė 2009 m. gegužės 25 d. parašė prašymą, nurodydama, kad su siūlomu darbu sutiktų, jeigu jai būtų leista dirbti 4-5 valandas per dieną. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų aplinkybių seka, trumpas laiko tarpas nuo kito darbo pasiūlymo iki atleidimo iš darbo įsakymo priėmimo, darbdavio nesiaiškinimas priežasčių, dėl kurių ieškovė iš pradžių nuo siūlomo darbo atsisakė, rodo tai, kad byla išnagrinėta neatsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, t. y. visų pirma neįvertinus, ar darbdavys dėjo maksimalias pastangas pas jį dirbančią neįgalia tapusią ieškovę perkelti jos sutikimu į kitą darbą, taip pat kokią kitą pagalbą darbdavys galėjo ieškovei suteikti (pavyzdžiui, pasiūlyti dirbti sutrumpintą darbo dienos arba darbo savaitės darbo laiką); netirta aplinkybė, ar, be pasiūlyto darbo, atsakovas turėjo galimybę ieškovei siūlyti ir kitą pagal sveikatos būklę ir turimą kvalifikaciją jai tinkantį darbą. Šios aplinkybės kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad po to, kai 2008 m. birželio 26 d. VšĮ Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centras rekomendavo ieškovę perkelti į lengvesnį darbą, ieškovė nuo 2008 m. liepos mėnesio buvo perkelta į lengvesnį darbą prie tarpinio šlifavimo operacijos, tačiau teismai šio darbo Tarnybos 2009 m. balandžio 1 d. išvadoje Nr. DPS-751 įvardytų rizikos veiksnių aspektu netyrė ir neanalizavo. Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad darbdavys negali savo iniciatyva neįgaliajam nustatyti ne viso darbo laiko, tačiau, kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, tai neeliminuoja darbdavio pareigos siūlant kitą darbą siūlymą pateikti darbuotojui palankiomis, t. y. jo sveikatos būklę ir galimybę dirbti atitinkančiomis, darbo sąlygomis bei paliekant teisę pasirinkti ir apsispręsti dėl ne viso darbo laiko pačiam darbuotojui. Šiuo atveju darbdaviui tenka pareiga sudaryti darbuotojui atitinkamą galimybę, tai atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos išnagrinėjimas neatsakius į nurodytus klausimus negali būti pripažintas tinkamu, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, kurio kompetencijai priklauso išspręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

           

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                   Janina Januškienė

 

 

                                                                                                                           Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                                           Egidijus Laužikas