Pirmosios instancijos teismo teisėjas                                 Civilinė byla Nr. 2S-228-544/2016

Vaidas Vasiliauskas                                             Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00034-2015-2                                                                                    

                                         Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.5; 3.3.2.4.;

(S)

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 2 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-64-844/2016 pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą prevencinį ieškinį atsakovei AB ‚(duomenys neskelbtini““ dėl uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje galimybę, trečiasis asmuo G. L.,

n u s t a t ė:

2015 m. lapkričio 25 d. Visagino miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikslintas prevencinis ieškinys atsakovei AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje galimybę. Ieškovė kartu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei savo ūkinėje – komercinėje veikloje naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime Visagino sav. (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodė, kad pareikštas prevencinis ieškinys nėra prima facie nepagrįstas, atsakovė AB „(duomenys neskelbtini)“ neteisėtai ir nepagrįstai naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu, šio turto būklė blogėja, jam nuolat daroma žala, jis gali būti apgadintas ar sugadintas.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir uždraudė atsakovei AB „(duomenys neskelbtini)“ savo ūkinėje – komercinėje veikloje (gelžbetonio ir betono gaminių gamyboje) naudotis ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu kilnojamuoju turtu – gelžbetonio, betono gamybos linijos sudėtinėmis dalimis bei kitu ilgalaikiu ir trumpalaikiu turtu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad  ieškovas pateikė įrodymus, jog ginčo daiktai  jam priklauso nuosavybės teise ir kad juos gelžbetonio ir betono gaminių gamyboje neteisėtai naudoja atsakovė. Todėl teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes to nepadarius ieškovės turtui gali būti padaryta žala.

Atskiruoju skundu atsakovė AB „(duomenys neskelbtini)“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Apeliantė vertina, jog skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, kadangi atsakovei gali sukelti itin didelius nuostolius. Tokią išvadą   pagrindžia  tuo, kad vien Visagine esančio atsakovės padalinio grynasis pelnas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. sudarė daugiau nei 51 tūkstantį eurų, šiame padalinyje dirba net 63 darbuotojai, už patalpų nuomą per dieną yra mokama apie 480 Eur. Sustabdžius gamybinį procesą nukentėtų atsakovės reputacija, galimai būtų prarasti klientai, patirtos veiklos sąnaudos, kas galėtų sukelti apie 700000 Eur dydžio nuostolius. Apeliantės vertinimu, tokio dydžio nuostolius ieškovei būtų atlyginti itin sunku, kadangi šiuo metu ji yra restruktūrizuojama, tačiau atsakovės gaunamos pajamos leistų pakankamai lengvai atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. Taigi akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra neproporcingas. Be to, praktikos, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos tuomet, kai jų taikymas neatitinka proporcingumo kriterijaus, laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris, net atsakovui nesant turto savininku, netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi atsakovės turtinė padėtis buvo pakankama tam, kad jis galėtų atlyginti ieškovės patirtus nuostolius dėl jam priklausančio turto nusidėvėjimo. Apeliaciniame skunde kartu pabrėžiama ir tai, jog ieškovė nevykdo ir niekada nevykdė gelžbetonio gamybos veiklos, todėl priežastys, dėl kurių ji įsigijo tik dalį tokios gamybos linijų, kelia pagrįstų abejonių. Atsakovės įsitikinimu, gelžbetonio gamybos linijos yra vientisas ir nedalomas kompleksas, kurio įrenginiai yra funkciškai bei fiziškai tarpusavyje itin tampriai susiję, kurio nebuvo galima parduoti dalimis. Ieškovė valdo tik nedidelę dalį visos gamybinių linijų sistemos, todėl mano, jog ji dalį gelžbetonio gamyklos objektų yra įsigijusi nepagrįstai, tokio turto pirkimo – pardavimo sutartys negali būti laikomos teisėtomis ir pagrįstomis. Nurodo, kad tokia situacija duoda pagrindą manyti, jog ieškovės elgesys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra tikslingas, piktybiškas ir neleistinas, kadangi tokiu būdu daromas spaudimas atsakovei nusipirkti ar įsigyti ieškovės turtą, kuris yra atsakovės gamykloje bei tiesiogiai naudojamas gamybinėje veikloje.

Atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo atsakovės AB „(duomenys neskelbtini)a“ atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai – 2010 m. rugsėjo 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis, 2007 m. rugsėjo 28 d. aktas, 2008 m. sausio 1 d. aktas, išrašas iš 2010 m. rugsėjo 22 d. ilgalaikio turto aprašo bei turto apskaitos kortelės - patvirtina, kad ieškovės nurodomas turtas išties priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tokią išvadą papildomai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimas, kuriuo patvirtinta, jog 2010 m. rugsėjo 22 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra galiojanti. Nepaisant to, atsakovė ASB „(duomenys neskelbtini)“ be teisinio pagrindo naudojasi ieškovei priklausančiu turtu ir šį faktą pati pripažįsta atskirajame skunde. Kadangi atsakovė savavališkai ir be jokio teisinio pagrindo naudojasi ieškovės turtu bei jį dėvi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali laisvai įgyvendinti savo nuosavybės teisių ir gauti iš to naudos. Tenkinus atsakovės atskirąjį skundą tokia situacija tęstųsi dar ilgiau, ieškovė būtų neapsaugota nuo žalos patyrimo, o paties ieškinio pareiškimas prarastų bet kokią prasmę, kadangi žala ieškovės interesams jau būtų neabejotinai padaryta.

Atskirasis skundas atmetamas, o Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320, 338 str.). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Apeliantės įsitikinimu, šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės, siekiant apsaugoti ieškovės turtą, yra taikytos nepagrįstai, kadangi ieškovė ne tik negalėjo įgyti tokio turto, tačiau ir taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos atsakovės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1194/2014; Nr. 2-674/2014; Nr. 2-2139/2013). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014).

Iš šioje byloje esančių duomenų matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), yra įsikūrusi gelžbetonio gamykla, kurią anksčiau valdė bankrutavusi BUAB „(duomenys neskelbtini)“. Dalį šios įmonės turto įsigijo atsakovė AB „(duomenys neskelbtini)“,  dalį – ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pagal bylos duomenis galima spręsti, jog ieškovės turtas yra tiesiogiai susijęs su gelžbetonio gamybos procesu, dėl ko, ieškovės tvirtinimu, atsakovė savo ūkinėje – komercinėje veikloje naudoja ieškovės turtą, jį dėvi ir daro žalą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje  turėjo  preliminarų pagrindą padaryti išvadą, kad ieškovei priklauso jos nurodomas nekilnojamasis ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, nes tai patvirtina nutarties priėmimo dienai nenuginčytų ieškovės pateiktų įrodymų turinys.  2010 m. rugsėjo 22 d. pirkimo – pardavimo sutartyje ir ilgalaikio turto apraše nurodyta, kad iš bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn nusipirko naują betono gamybos liniją, naują gelžbetonio gamybos liniją, vibracinis presą su formomis, įrengimus gelžbetonio žiedų gamybai, presą su 2 formomis. 2007 m. rugsėjo 28 d., 2008 m. sausio 1 d. aktuose nurodyta, kad įvairūs nauji įrenginiai, įsigyti iš „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, sudaro komplektus: vieną naują gelžbetonio gamybos liniją, vieną betono gamybos komplektą, kurių detalės negali būti naudojamos atskirai. Fakto, kad ieškovės nurodytas turtas atsakovei nepriklauso,  neginčija ir pati atsakovė. Taigi byloje esančių duomenų visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali laisvai valdyti, naudotis ir disponuoti jai priklausančiu turtu, kadangi juo faktiškai naudojasi atsakovė AB „(duomenys neskelbtini)“. Būtent ši aplinkybė buvo viena iš esminių, lėmusių skundžiamos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu toks procesinis sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, kadangi ieškovė, būdama minėto turto savininke, negali laisvai įgyvendinti savo nuosavybės teisių, negali iš valdomo turto gauti naudos dėl to, kad tokią naudą gauna atsakovė AB „(duomenys neskelbtini)“, kuri  be teisinio pagrindo juo naudojasi savo gamybinėje – komercinėje veikloje, o tai akivaizdžiai neleistinai suvaržo ieškovės turtines teises bei teisėtus interesus.

Virš minėtų  išvadų  nepaneigia ir atskirajame skunde nurodyti argumentai, susiję su apeliantės prielaidomis apie  galimai  neteisėtą turto įgijimo sandorį ir todėl nepagrįstai ginamus ieškovės interesus.  Atsakovės vertinimu, gelžbetonio gamyklos sistemos ir įrengimai yra vientisas ir nedalomas elementas, todėl ieškovė, sudarydama dalies turto pirkimo – pardavimo sutartį, sudarė niekinį sandorį. Tačiau su tokiais atsakovės argumentais nėra pagrindo sutikti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės sudarytos sutartys ir sandoriai, kuriais ji įgijo ginčo turtą, nėra nuginčyti ar pripažinti niekiniais. Priešingai, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-761-178/2015, konstatuota, kad 2010 m. rugsėjo 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties tarp BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra pagrindo pripažinti negaliojančia. Taigi, priešingai nei tvirtina atsakovė, sutartinis pagrindas, pagal kurį ieškovė įgijo ginčo objektu virtusį turtą, yra teisėtas ir pagrįstas. Jokių kitų įtikinamų šios sutarties galimą neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų atsakovė nepateikė, todėl turimais įrodymais šioje bylos nagrinėjimo stadijoje netikėti nėra pagrindo.  Pažymėtina, jog pati atsakovė, būdama verslininke ir pirkdama tik dalį bankrutavusios įmonės turto, veikdama taip rūpestingai, kaip galima tikėtis iš patyrusio ūkio subjekto, suprato (turėjo suprasti), kad savarankiškai ir vienasmeniškai negalės naudotis visu bankrutavusiai įmonei priklaususiu turtu, nes jį įgis kitas ūkio subjektas. Reikšminga ir tai, kad atsakovės argumentai  apie tai, jog ieškovės sudaryta turto pirkimo - pardavimo sutartis neteisėta ir niekinė dėl to, jog buvo įsigyta tik dalis nedalomo turto, vienodai  tinka ir  atsakovės sudarytam sandoriui vertinti, nes ji taip pat įsigijo turtą, kuris, jos vertinimu, yra nedalomas.

Kitas atsakovės argumentas yra tas, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos galimai atsirasiantiems nuostoliams, kurių ieškovė, turėdama restruktūrizuojamos įmonės statusą, greičiausiai neturės galimybių atlyginti. Tačiau ir su šiais atsakovės argumentais nėra pagrindo sutikti. Ieškovė yra ne bankrutuojanti, bet restruktūrizuojama įmonė, vadinasi, turi restruktūrizavimo planą, jį vykdo ir yra numačiusi kaip įveiks  laikinus finansinius sunkumus ir atsiskaitys su kreditoriais. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad būtent ieškovė negali naudotis savo turtu, kuris yra atsakovės patalpose. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad atsakovė pripažįsta, jog ginčo turtą naudoja ūkinėje – komercinėje veikloje ir nurodo, kad jo nenaudodama, t. y. vykdydama skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, patirtų nuostolių. Nors pagal byloje pateiktus duomenis atsakovės Visagino padalinio finansinė būklė gera, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, nes kito ūkio subjekto interesai, susiję su nuosavybės teisės įgyvendinimu, yra mažiau reikšmingi. Priešingai, šiuo atveju matyti, kad atsakovė yra finansiškai  stiprus ūkio subjektas, kuriam, kaip nurodoma atskirajame skunde, ūkinėje – komercinėje veikloje būtinas ieškovei nuosavybės teise priklausantis turtas. Taigi šiuo atveju yra susiklosčiusi tokia situacija, kad atsakovė, be jokio teisinio pagrindo naudodama ieškovės turtą, gauna nemažas pajamas, tačiau ieškovei už naudojimąsi jos turtu neatlygina, nors nėra įgijusi teisėto pagrindo juo naudotis. Tokios aplinkybės, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, nepatvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neproporcingas atsakovės atžvilgiu, kadangi būtent ieškovės teisės, jai negalint naudotis savo turtu ir gauti iš jo naudos, tačiau juo naudojantis kitam ūkio subjektui, kuris iš to gauna nemažas pajamas, yra varžomos ne tik neproporcingai, tačiau ir visiškai nepagrįstai, juo labiau kad atsakovės gamybiniuose procesuose naudojamas ieškovės turtas, atsižvelgiant į gamybinės veiklos sritį bei pobūdį, neabejotinai dėvisi ir jam gali būti padarytas kitoks neigiamas poveikis. Todėl atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neproporcingumo yra atmetami kaip nepagrįsti.

Teismo nuomone, apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekia suvaržyti atsakovės veiklą bei jai pakenkti. Kaip jau virš minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė negali naudotis jos pagal sandorį įsigytu  ginčo turtu, todėl  ji turėjo procesinę teisę kreiptis į teismą ir siekti apginti savo galimai pažeistas teises teisminiu būdu. Atsakovė, tvirtindama, kad ieškovė tyčia siekia pakenkti vykdomai veiklai, nepateikė jokių objektyvių duomenų, rodančių, kad šalys būtų siekusios susitarti bei susidariusią konfliktinę situaciją išspręsti abipusių derybų keliu, o ieškovė piktybiškai nebandytų ieškoti kompromiso ar nebe pirmą kartą nepagrįstai kreiptųsi į teismą teisminės gynybos. Atsakovės galimos didelės minėto kilnojamojo turto išmontavimo išlaidos taip pat neleidžia spręsti, kad vien dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Teismo procesinis sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nereiškia, jog virš minėti ginčo dalyku esantys daiktai būtinai bus išmontuoti ir kad šalių interesų pusiausvyra negalės būti atstatoma kitomis priemonėmis (pvz. sudarant nuomos ar pirkimo – pardavimo sandorius).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą (atskirąjį skundą), apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daroma išvada,  kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas klausimo išsprendimui faktines aplinkybes, tinkamai  aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

n u t a r i a :

Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                      Ramunė Čeknienė