Civilinė byla
Nr. 3K-3-556/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:129.19.1; 131 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės
(pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos pareiškimą dėl antstolio patvarkymo pripažinimo neteisėtu; suinteresuoti
asmenys – antstolė M. L., E. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
nagrinėjami teisės normų, reglamentuojančių teismo nuosprendžiu konfiskuoto
automobilio, kuris pripažintas nerealizuotinu, perdavimą įgaliotoms valstybės
institucijoms šį turtą pripažinti atliekomis ir utilizuoti, aiškinimo ir
taikymo klausimai.
Trakų rajono
apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje
nuspręsta konfiskuoti E. S. priklausantį automobilį ,,Mazda 323“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)). Vykdydama teismo nuosprendį, antstolės padėjėja 2009 m.
balandžio 1 d. areštavo nurodytą automobilį ir informavo pareiškėją Vilniaus
apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – pareiškėja) apie
konfiskuotą turtą. Perduotino automobilio apžiūros metu nustačiusi, kad
automobilis nerealizuotinas, pareiškėja atsisakė jį apskaityti ir realizuoti.
2009 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymu antstolė M. L. pavedė pareiškėjai
perimti konfiskuotą automobilį.
Pareiškėja
kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti antstolės M. L. 2009 m. rugpjūčio 12 d.
patvarkymą neteisėtu ir jį panaikinti. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634
patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės
paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir
radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo
atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 20 punkte nustatyta, jog
tuo atveju, kai konfiskuoto turto realizavimo terminas yra pasibaigęs arba
nustatoma, kad šis turtas yra sugedęs, sugadintas ar pripažintas nerealizuotinu
(netinkamu naudoti) ir dėl to negali būti parduodamas, toks turtas į mokesčių
inspekcijos apskaitą neįtraukiamas: jis pripažįstamas atliekomis institucijos,
kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, sprendimu. Be to, pagal Taisyklių
6 punkto 2 pastraipą tuo atveju, jeigu mokesčių inspekcija neapskaito
valstybės nuosavybėn perduotino nerealizuotino turto, tokį turtą privalo
apskaityti kitos valstybės ar savivaldybės institucijos.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Trakų rajono
apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 7 d. nutartimi pareiškimo
netenkino.
Teismas nurodė, kad
asmuo, pagal teismo sprendimą įgijęs nuosavybės teises, daikto savininku tampa
nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi valstybė ginčo automobilio
savininke tapo įsiteisėjus teismo 2008 m.
gruodžio 19 d. nuosprendžiui. Pagal CPK 692 straipsnį teismo
konfiskuotą turtą antstolis perduoda realizuoti Valstybinės mokesčių
inspekcijos įstaigai, t. y. antstolis turi perduoti turtą
savininkui – valstybei, kurios funkcijas perduodant, apskaitant, saugant,
realizuojant, grąžinant ir pripažįstant atliekomis konfiskuotą ir kitą
Taisyklėse nurodytą turtą, vykdo mokesčių inspekcija (Taisyklių
2 punktas). Teismas pažymėjo, kad Taisyklės, kaip poįstatyminis aktas,
reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip valstybei perduoto turto
tvarkytojos, veiksmus, susijusius su jose nurodytu turtu (Taisyklių
2 punktas), bet nesprendžia ir negali spręsti nuosavybės, kaip tokios,
pripažinimo valstybei klausimo; tokios teisės neturi ir mokesčių inspekcija.
Antstolis, vykdydamas teismo nuosprendį, privalo perduoti valstybės įgaliotai
institucijai (šiuo atveju pareiškėjai) konfiskuotą turtą, o valstybės įgaliota
institucija privalo jį priimti, nes šis turtas yra paimtas pagal įstatymą už
asmens padarytą teisės pažeidimą. Jokie įstatymai nesieja teismo sprendimo dėl
turto konfiskavimo vykdymo su tokio turto apskaitos tvarka, galimybe šį turtą
realizuoti ar pan.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
pareiškėjos atskirąjį skundą, 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi Trakų
rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija
sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 2008 m. gruodžio 19 d.
teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos konfiskuoto automobilio savininke tapo
valstybė. Teisėjų kolegija nurodė, kad antstolis yra įgaliotas perduoti
konfiskuojamą turtą, tačiau jis neturi teisės disponuoti valstybei
priklausančiu turtu (CPK 692 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone,
nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą turi būti taikomos ne Taisyklių, t. y.
poįstatyminio teisės akto, o CPK nuostatos, be to, svarbus ne faktinis, o
teisinis daikto perdavimas. Teisiškai nuosavybė į ginčo automobilį pareiškėjai
perėjo nuo minėto teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir jai tenka pareiga
sutvarkyti nelikvidų turtą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad antstolė neturėjo
įstatyminio pagrindo spręsti, jog automobilis nerealizuotinas ir turi būti
perduotas kitiems asmenims (institucijoms), tokios teisės – veikti valstybės
vardu – pareiškėja antstolei negalėjo deleguoti; pareiškėja pagal Taisyklių
nuostatas turėjo perimti turtą iš perduodančiojo asmens (antstolės), o po to
spręsti klausimą dėl šio įtraukimo į apskaitą arba pripažinimo nerealizuotinu;
dėl antstolio įgaliojimų, realizuojant konfiskuotą turtą ir dėl mokesčių
inspekcijos veiksmų, nustačius, kad turtas yra nerealizuotinas, jau yra
suformuota teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2SA-33-345/2010; 2010 m. kovo 3 d.,
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2SA-34-520/2010; 2010 m. kovo 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2SA-58-520/2010; kt.).
III. Kasacinio
skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
pareiškėja prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės
teismo 2009 m. gruodžio 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutartis ir
priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisė į konfiskuotą turtą mokesčių
inspekcijai pereina nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momento ir kad pagal Taisyklių nuostatas mokesčių inspekcija turtą iš
perduodančio asmens (antstolės) turėjo perimti, o tik po to spręsti klausimus
dėl jo įtraukimo į apskaitą ar pripažinimo atliekomis, yra nepagrįsta ir
prieštarauja Taisyklių ir teisės aktų, įgyvendinančių Taisykles, nuostatoms. Kasatorės
teigimu, ne mokesčių inspekcija, o valstybė tampa konfiskuoto turto savininke;
mokesčių inspekcija šį turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise,
vadovaudamasi įstatymais ir kitais teisės aktais (Valstybės ir savivaldybių
turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1
punktas, 7 straipsnio 3 dalis) (toliau – Įstatymas). Valstybė turtą įgyja ne
nuo teismo sprendimo (nuosprendžio) įsiteisėjimo, bet nuo konfiskuoto turto
perėmimo momento, atitinkamai mokesčių inspekcija įgyja patikėjimo teisę
valdyti, naudoti ir disponuoti konfiskuotu turtu nuo turto perdavimo jai ir
perdavimo-priėmimo akto pasirašymo (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 9
straipsnio 5 dalis).
Pagal Taisyklių
4.4 punktą mokesčių inspekcija, gavusi raštišką pranešimą apie valstybei
perduotiną turtą, per 10 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos turi perimti
turtą iš perduodančio asmens, jį įvertinti, prireikus atlikti ekspertizę ir
surašyti Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. birželio 21 d.
įsakymu Nr. VA-123 patvirtintos formos turto apskaitos ir perdavimo aktą. Jeigu
įvertinus turtą paaiškėja, kad jis mažavertis, netinkamas naudoti pagal
paskirtį arba saugojimo išlaidos viršija jo vertę, mokesčių inspekcija jo
neapskaito (Taisyklių 4.11 punktas), t. y. nepriima jo nei teisiškai, nei
fiziškai. Pagal Taisyklių 11 punktą valstybės institucijų konfiskuotas turtas
mokesčių inspekcijai turi būti perduotas per 10 darbo dienų nuo sprendimo
konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos. Konfiskuotas turtas, išskyrus
nekilnojamąjį turtą, turi būti įkainojamas (įvertinamas) (Taisyklių 14 punktas).
Jeigu turto apžiūros metu nustatoma, kad konfiskuoto
turto realizavimo terminas yra pasibaigęs arba nustatoma, jog šis turtas yra
sugedęs, sugadintas ar pripažintas nerealizuotinu (netinkamu panaudoti) ir dėl
to negali būti parduodamas, toks turtas į mokesčių inspekcijos apskaitą
neįtraukiamas: jis pripažįstamas atliekomis institucijos, kurios žinioje yra
konfiskuotas turtas, sprendimu, surašant Valstybinės mokesčių inspekcijos
patvirtintos formos turto pripažinimo atliekomis aktą (Taisyklių 20 punktas).
Pagal Taisyklių 6 punktą mokesčių inspekcija apskaito tik tokį valstybės
nuosavybėn perduotiną turtą, kuris yra realizuotinas. Taigi, kasatorės nuomone,
Taisyklių 4.4 punktas ir 11 punktas nustato bendrąją normą, kad konfiskuotas
turtas turi būti perduotas mokesčių inspekcijai, tačiau Taisyklių 4.11, 6, 20
punktai nustato išimtinius atvejus, kada turtas, atlikus jo įvertinimą,
neperduodamas mokesčių inspekcijai pagal turto apskaitos ir perdavimo aktą.
Detali konfiskuoto turto perėmimo tvarka nustatyta Bešeimininkio,
konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių
įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo,
grąžinimo ir pripažinimo atliekomis metodikoje (toliau – Metodika),
patvirtintoje Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos viršininko 2006 m. gegužės 10 d. įsakymu
Nr. V-181. Perimdami transporto priemones į apskaitą, mokesčių inspekcijos
darbuotojai perduotinas transporto priemones turi įvertinti laikydamiesi Turto
ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Disponavimo turto taisyklių nuostatų
(Metodikos 139 punktas). Perduotinų transporto priemonių vertinimą mokesčių
inspekcijos darbuotojai turi atlikti iki Turto apskaitos akto arba Turto
apskaitos ir perdavimo akto surašymo, t. y. iš pradžių mokesčių
inspekcijos darbuotojai turi surašyti Turto įvertinimo (apžiūros) aktą
(Metodikos 141 punktas). Jeigu apžiūros metu nustatoma, kad transporto
priemonės netinka eksploatuoti dėl prastos ar netinkamos techninės būklės ir
negali būti panaudotos nei pagal tiesioginę, nei pagal netiesioginę paskirtį,
dėl ko yra nerealizuotinos, tokios transporto priemonės pagal Metodikos
175.1.3 punktą neapskaitomos, t. y. jų mokesčių inspekcija neperima.
Kasatoriaus nuomone, išdėstytos nuostatos leidžia daryti
išvadą, kad konfiskuotas turtas teisiškai pereina valstybės nuosavybėn tik nuo
jo apskaitymo momento, t. y. nuo turto apskaitos ir perdavimo akto surašymo.
Spręsdama klausimą dėl konfiskuoto turto perėmimo, mokesčių inspekcija visų
pirma teisės aktų nuostatų yra įpareigojama šį turtą įvertinti tam, kad
nustatytų, ar jis realizuotinas, ir tik tai nustačiusi, turtą perimti pagal
turto apskaitos ir perdavimo aktą. Taisyklės aiškiai nustato mokesčių
inspekcijos pareigą pagal turto apskaitos ir perdavimo aktą perimti tik tokį
valstybės nuosavybėn perduotiną turtą, kuris yra realizuotinas, t. y. turintis
ekonominę vertę (Taisyklių 4.11, 6, 20 punktai).
Dėl subjekto, kuris laikytinas atsakingu už mokesčių
inspekcijos nerealizuotinu pripažintino turto pripažinimą atliekomis ir
utilizavimo, kasatorė pažymėjo, kad pagal Taisyklių 6 punkto 2 pastraipą, tuo
atveju, jeigu mokesčių inspekcija neapskaito valstybės nuosavybėn perduotino
nerealizuotino turto, šį privalo apskaityti kitos valstybės ar savivaldybės
institucijos, kurioms mutatis mutandis taikomos Taisyklių nuostatos
(Taisyklių 2 punkto 2 pastraipa). Sistemiškai aiškinant šią teisės normą kartu
su Taisyklių 20 punkte įtvirtinta norma, kasatorės nuomone, darytina
išvada, kad institucija, kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, kuris buvo
pripažintas nerealizuotinu ir dėl to neįtrauktas į mokesčių inspekcijos
apskaitą, privalo tokį turtą apskaityti, pripažinti atliekomis bei utilizuoti
Taisyklėse nustatyta tvarka.
2. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad CPK 692
straipsnis bet kokiu atveju įpareigoja antstolį perduoti teismo konfiskuotą
turtą, i mokesčių inspekcija – perimti šį turtą, netinkamai aiškino ir taikė
šią proceso teisės normą. Pagal CPK 692 straipsnį teismo konfiskuotą ar
perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių
inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Taigi, kasatoriaus
nuomone, šiame straipsnyje aiškiai įtvirtinta, kad turtas perduodamas, turint
tikslą jį realizuoti, o ne likviduoti; mokesčių inspekcija turi pareigą priimti
antstolio perduotą konfiskuotą turtą realizuoti tada, kai turtas gali būti
parduodamas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ir pan.
Dėl to, kasatorės nuomone, tiek pagal Taisyklių, tiek pagal CPK 692 straipsnio
nuostatas mokesčių inspekcija neprivalo priimti ir antstolis negali jai
perduoti nerealizuotino turto.
Kasatorė pažymėjo, kad antstoliui, vykdant teismo nuosprendį,
taikomos ne tik CPK 692 straipsnio nuostatos, bet ir bendrieji sprendimų
vykdymo proceso principai. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio
1 dalį antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius
dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ir
įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams
asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas. CPK 634 straipsnyje
nustatyta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad
sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims
ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Antstoliai yra saistomi ne tik
CPK, bet ir Taisyklėse nustatytų teisės normų, reglamentuojančių kitokią
konfiskuoto ir valstybei perduotino turto realizavimo tvarką, kai toks
konfiskuotas turtas yra pripažintas nerealizuotinu.
Kasatorės teigimu, mokesčių inspekcija neturi nei tikslių
duomenų, nei pareigos teikti antstolei instrukcijų apie kitą instituciją,
turinčią konfiskuotą automobilį savo žinioje, kuri privalo šį pripažinti
atliekomis ir utilizuoti. Inspekcija negali būti įpareigojama atlikti antstolių
kompetencijai priskirtų vykdymo proceso veiksmų ir prisiimti antstolių
neveikimo padarinių. Prieš areštuodama konfiskuotą automobilį, antstolė turėjo
nustatyti, kokios institucijos žinioje yra šis turtas, o ne įpareigoti kasatorę
perimti visą konfiskuotą turtą, nesant tokios įstatymais ir poįstatyminiais
aktais nustatytos pareigos.
3. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl
antstolio įgaliojimų, realizuojant konfiskuotą turtą ir dėl mokesčių
inspekcijos veiksmų, nustačius, kad turtas yra nerealizuotinas, jau yra
suformuota teismų praktika. Tik Vilniaus apygardos teismas laikosi pozicijos,
kad mokesčių inspekcija privalo perimti ir utilizuoti nerealizuotinu pripažintą
turtą. Kiti Lietuvos Respublikos apygardų teismai laikosi priešingos nuomonės
(Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 2S-1092-555/2008; Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 13 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-881-622/2008).
Atsiliepimų į
kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo
nuosprendžio, kuriuo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - turto
konfiskavimas, vykdymo tvarkos ir konfiskuoto automobilio, kuris pripažintas
nerealizuotinu, perdavimo įgaliotoms valstybės institucijoms
BPK 342
straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad nuosprendžiai dėl baudžiamojo
poveikio priemonių – turto konfiskavimo ir išplėstinio turto konfiskavimo,
pateikiami vykdyti antstoliams. Nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio
nuorašą, konfiskuotino turto dokumentų nuorašus bei vykdomąjį raštą išsiunčia
nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui ir apie tai raštu praneša teritorinei
valstybinei mokesčių inspekcijai (BPK 357 straipsnio 1 dalis). Antstolis,
perdavęs konfiskuotą turtą teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, ne
vėliau kaip per tris dienas grąžina nuosprendį priėmusiam teismui vykdomąjį
raštą su įrašu, kad turtas konfiskuotas (BPK 357 straipsnio 2 dalis). Remiantis
įvardytomis nuostatomis, darytina išvada, kad detalios teismo nuosprendžio,
kuriuo konfiskuotas turtas, vykdymo tvarkos BPK nenustatyta. Teismo sprendimų
vykdymo tvarka reglamentuojama CPK VI dalies normų. CPK 584 straipsnio 1 dalies
2 punkte nustatyta, kad pagal šio Kodekso VI dalyje išdėstytas taisykles
vykdytini teismo nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose
tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais. Atsižvelgiant į šias
nuostatas, konstatuotina, kad sprendžiant, kokius veiksmus, susijusius su
teismo nuosprendžio, kuriuo konfiskuotas turtas, vykdymu turi atlikti
antstolis, tiek, kiek jų nereglamentuoja BPK, būtina remtis atitinkamomis CPK
normomis.
Pagal bendrąsias
sprendimų vykdymo taisykles antstolis, gavęs vykdomąjį raštą ir patikrinęs, ar
nėra jokių kliūčių sprendimui vykdyti, areštuoja turtą ir CPK nustatyta tvarka
jį realizuoja savarankiškai arba perduoda tai padaryti įgaliotoms valstybės
institucijoms (CPK 692 straipsnio 2 dalis). Turto realizavimas – tai areštuoto
skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis
pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar
perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita CPK nustatyta tvarka
(CPK 691 straipsnio 1 dalis). CPK 691 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad
teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda
valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip.
Šiuo atveju valstybinė mokesčių inspekcija yra laikoma valstybės atstove (CPK
638 straipsnio 2 dalis), o valstybė – konfiskuoto turto savininke nuo teismo
nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tokia išvada grindžiama CK 4.47 straipsnio 10
punktu, pagal kurį nuosavybės teisė gali būti įgyjama konfiskuojant ar kitu
būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktą (turtą), BK 72 straipsnio 1
dalimi, kurioje nustatyta, kad turto konfiskavimas
yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio
pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn, Valstybės ir savivaldybių
turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8
punktu, kuriame įtvirtintas valstybės turto įgijimo būdas perimant teismo
sprendimu konfiskuotą turtą, BPK 346 straipsnio 1 dalimi, kuri įtvirtina
įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir nutarčių privalomumą visoms
valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms,
įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir
netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sisteminė išvardytų nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad
kasatorės argumentai, jog valstybė konfiskuoto turto savininke tampa ne
nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuo turto perėmimo (turto priėmimo-perdavimo
akto surašymo) momento, atmestini kaip nepagrįsti.
Taigi valstybei
perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą (CK 4.47 straipsnio 10 punktas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punktu), valstybei
atstovauja valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 638 straipsnio 2 dalis), kuriai
antstolis perduoda realizuoti konfiskuotą turtą, jeigu įstatymai nenustato
kitaip (CPK 691, 692 straipsniai). Pažymėtina, kad tik kiti įstatymai, o ne
poįstatyminiai aktai gali nustatyti nurodytos taisyklės išimtį. Atsižvelgiant į
tai, kad nėra kitų įstatymų, kurie nustatytų kitokią konfiskuoto turto
perdavimo realizuoti tvarką nei nustatytoji CPK, taip pat į įvardytų nuostatų
prasmę ir tarpusavio ryšį, darytina išvada, kad teismo nuosprendžiu
konfiskuotas turtas turi būti perduodamas realizuoti būtent atitinkamai
teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai. Šiuo atveju turto realizavimu bus
laikomi bet kokie veiksmai, susiję su konfiskuoto turto pardavimu ar
realizavimu kita CPK nustatyta tvarka (CPK 691 straipsnio 1 dalis), tarp jų –
konfiskuoto turto pripažinimas atliekomis ir jų sutvarkymas Atliekų tvarkymo
įstatymo nustatyta tvarka. Tokias išvadas patvirtina nuosekliai formuojama
kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje antstolė R. A. ir kt. v. Šiaulių apskrities valstybinė
mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2010; 2010 m. spalio 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė
mokesčių inspekcija v. antstolė M. L., bylos Nr. 3K-3-397/2010;
2010 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. L., bylos Nr. 3K-3-537/2010;
kt.).
Kasatorė vienu
iš pagrindinių kasacinio skundo argumentų nurodo tai, kad nagrinėjamu atveju
taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr.
634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės
pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo,
saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau –
Taisyklės) nuostatos, pagal kurias valstybinė mokesčių inspekcija neturi
įgaliojimų priimti turto, kuris jos pripažįstamas nerealizuotinu. Pažymėtina,
kad CPK yra laikytinas teisės aktu, pirmiausia nustatančiu teismo sprendimų
vykdymo veiksmų atlikimo taisykles, atitinkamai - apibrėžiančiu institucijas,
kurioms turi būti perduotas valstybei atitenkantis turtas (CPK 692 straipsnis).
Minėta, kad kitų įstatymų, reglamentuojančių vykdymo proceso eigą, nėra, o
poįstatyminiai aktai, nustatantys šiame procese dalyvaujančių subjektų
įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką, gali būti taikomi ir aiškinami taip, kad
neprieštarautų įstatyminiu lygmeniu įtvirtintam reglamentavimui. Kasacinio
teismo praktikoje, nagrinėjant bylas dėl nerealizuotino turto perdavimo
įgaliotoms valstybės institucijoms, pabrėžiama, kad Civilinio proceso kodeksas ir Vyriausybės nutarimu
patvirtintos taisyklės teisės šaltinių hierarchijoje yra skirtingo lygio teisės
aktai, rėmimasis poįstatyminiame akte nustatytu reglamentavimu aiškinant įstatyme nustatytą reglamentavimą yra
ydingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. L. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-550/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas v. antstolė
B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-574/2010). Dėl to nagrinėjamos bylos kontekste
Taisyklių nuostatos negali būti vertinamos kaip atitinkančios CPK 692
įtvirtintą normą, t. y. nustatančios jos išimtį, ir taikomos nustatant
subjektą, kuriam perduotinas realizuoti valstybės konfiskuotas turtas.
Taip pat
atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK įtvirtinto vykdymo proceso reglamentavimo
teisingas aiškinimas ir taikymas aktualus antstolio teisių ir pareigų aspektu.
Tiek BPK, tiek CPK nuostatos aiškiai įtvirtina, kad konfiskuotą turtą antstolis
perduoda teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai (BPK 357 straipsnio 2
dalis, CPK 692 straipsnis), tai reiškia, jog antstolis neturi pasirinkimo
galimybės, kuriai institucijai įvardytą turtą perduoti. Kasacinio teismo
praktikoje yra išaiškinta ir laikomasi pozicijos, kad vykdymo procesas yra
imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl
visi šios proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo
griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų teisės aktų nustatytos teismų
sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo,
kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių
konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių
įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo
vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip
pat civilinio proceso principais. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis
privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus,
nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų
(Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Teismų sprendimų vykdymo taisyklės
reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam
suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra
vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo
pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I.
R. v. antstolis A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-305/2008; 2008 m. birželio 11
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S. ir kt.,
bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje antstolis G. J. v. M. Ch. IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2010;
kt.). Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad
nagrinėjamu atveju antstolė, vykdydama teismo nuosprendį, turėjo vadovautis
Taisyklėse nustatyta tvarka ir ją pažeidė.
Kiti kasacinio
skundo argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, todėl dėl jų
kasacinis teismas nepasisako.
Atsižvelgdama į
tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
teisingai antstolės M. L. 2009 m. rugpjūčio 12 d. patvarkymą laikė pagrįstu ir
teisėtu; antstolė nuosprendžio vykdymo veiksmus atliko, laikydamasi CPK ir
Antstolių įstatyme nustatytų reikalavimų, bendrųjų vykdymo proceso principų ir
nepažeidė savo kaip antstolės pareigų.
Dėl išdėstytų
aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamų teismų
procesinių sprendimų kasacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Sigita
Rudėnaitė
Vincas
Verseckas