Civilinė byla Nr. 2S-1037-653/2013

Teisminio proceso Nr. 2-49-3-00422-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija: 125.11.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „4Finance“ atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus                        UAB „4Finance“ pareiškimą skolininkui A. D. dėl skolos priteisimo, ir

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „4Finance“ 2013-04-02 kreipėsi į Vilniaus m. apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (b.l. 1), kuriuo prašė priteisti iš skolininko A. D. 1000,00 Lt skolos, 728,70 Lt sutartinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir              11 Lt žyminio mokesčio.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus m. apylinkės teismas 2013-04-03 nutartimi (b.l. 2-3) atsisakė priimti kreditoriaus UAB „4Finance“ pareiškimą ir grąžino jam sumokėtą 11 Lt žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Kreditorius iš skolininko prašo priteisti 1000,00 Lt skolos, 728,70 Lt sutartinių palūkanų (86,53 proc. metinė norma, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 130,70 proc.) dydžio palūkanas. Atsižvelgęs į susiformavusią teismų praktiką teismas sprendė, kad palūkanos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais teismas padarė išvadą, kad 130,70 proc. dydžio metinės palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis. Atsižvelgęs į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, teismas padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti iš viso 728,70 Lt dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas - aiškiai nepagrįstas. Kadangi bylų dėl teismo įsakymo išdavimo institutas yra specifinis ir dėl jo specifikos negali būti taikomos netesybų ir palūkanų mažinimo normos, nes to nėra numatyta CPK XXIII skyriaus nuostatose, teismas kreditoriaus pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą ir pažeidžiantį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą atsisakė priimti (CPK 435 str. 2 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Kreditorius UAB „4Finance“ atskiruoju skundu (b.l. 5-67) prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-04-03 nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad  skundžiama nutartimi  nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai nustatyta aplinkybę, jog taikoma bendra vartojimo kredito kaina yra neprotingai didelė. Apelianto teigimu, teismas visiškai nevertino Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. ir paskolos rizikingumo, dėl ko buvo neteisingai išspręstas pareiškimo priėmimo klausimas. Teismo išvada, kad 130,70 proc. dydžio palūkanos yra neprotingai didelės, nepagrįsta. Sutartis su skolininku sudaryta 2011-11-08, galiojant pirmajai Vartojimo kredito įstatymo redakcijai, kurios 21 str. 2 d. buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 d. nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 250 proc. Todėl mano, jog apelianto taikyta norma sutarties sudarymo metu neviršijo minėto įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos ribos, nuo kuriuos yra preziumuojama, kad vartojimo kredito kaina nėra protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Netaikant įstatymo nustatytos prezumpcijos, visos kitos teismo nustatytos aplinkybės turi būti pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Tačiau skundžiamoje nutartyje yra tik abstrakčiai nurodoma teismų praktika ir bendrosios teisės normos. Teismas nepateikė jokių nuorodų į konkrečias bylas, jokių faktinių duomenų vertinimo, kurie pagrįstų būtinybę taikyti žemesnį protingos kainos standartą nei buvo nustatęs įstatymo leidėjas Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. Teismas visiškai nevertino suteikto kredito rizikos laipsnio, jo administravimo savikainos ir kitų aplinkybių, kurios pagrįstų, kad vartojimo kredito įstatymo               21 str. 2 d. ribose nustatyta kaina pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir davėjo interesų pusiausvyrą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo.

CPK 435 str. 2 d. nurodyta, jog viena iš priežasčių, dėl kurių teismas gali atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, yra aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog teismas, išdavęs teismo įsakymą, informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „4finance“ kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko 1000,00 Lt skolos, 728,70 Lt sutartinių palūkanų, nurodydamas, kad metinė palūkanų norma – 130,70 proc., palūkanų skaičiavimo terminas –                 239 dienos. Pirmosios instancijos teismas, CPK 435 str. 2 d. pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 728,70 Lt sutartinių palūkanų priteisimo galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, sudarančios 130,70 proc. dydžio metinių palūkanų normą, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės.

Pažymėtina, jog dėl bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl  teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato ir teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų                    (CPK 2 str.) ir CPK 3 str. 1 d. įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino pareiškimo atitiktį  imperatyvioms teisės normoms.

Apelianto teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju palūkanos yra neprotingai didelės, nes jos neviršijo paskolos sutarties sudarymo metu aktualioje LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. numatytos palūkanų normos (250 %), kuriai esant, savaime preziumuojama, kad nustatyta vartojimo kredito kaina yra neprotinga, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą.

             Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu (2011 m. lapkričio 8 d.) sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos maksimalios metinės palūkanų normos (250 %), kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatyta skolininkui 130,70 % dydžio metinė palūkanų normą buvo sąžininga jo atžvilgiu. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ginčo šalis siejo vartojimo kredito sutartiniai santykiai, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, tokiu būdu esant ribotoms skolininko galimybėms derėtis dėl sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju pats kreditorius nurodė, kad paskolos sutartimi buvo nustatyta 130,70 % dydžio metinė palūkanų norma, kurią taikant už 239 dienas kreditorius priskaičiavo 728,70 Lt palūkanų. Vertinant faktines aplinkybes, jog skolininkui buvo suteikta 1.000 Lt paskola, o už beveik 8 mėnesių laikotarpį priskaičiuota 728,70 Lt dydžio palūkanų, beveik siekiančių paskolos sumą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia palūkanų norma (130,70 %) yra neproporcingai didelė, pažeidžianti skolininko, kaip vartotojo teises bei teisėtus interesus.

Nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003). Pažymėtina, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įvertinęs faktą, kad skolininkas yra vartotojas, silpnesnioji finansinio susitarimo šalis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskolos sutartyje nustatytą palūkanų normą pagrįstai vertino kaip aiškiai per didelę LR CK 1.5 str. įtvirtintų principų kontekste, todėl darė pagrįstą išvadą, kad kreditoriaus reikalavimai šioje dalyje yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į teismo įsakymo instituto specifiką, jog galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r ė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                        Jelena Šiškina