Civilinė byla Nr. e2A-113-567/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00205-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.14.3; 2.1.2.4.1.4; 2.6.7; 2.6.8.11.1; 3.1.7.6

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Š. K. (Š. K.) ir atsakovės V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Š. K. ieškinį atsakovams V. K., T. L. ir K. L. (K. L.) dėl rentos sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių priteisimo bei pagal atsakovės V. K. priešieškinį ieškovui Š. K. dėl rentos sutarties pripažinimo dovanojimo sutartimi, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė O. Ž.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas Š. K. pateikė ieškinį, prašydamas:

1.1.                      nutraukti ieškovo Š. K. ir atsakovės V. K. 2009 m. vasario 6 d. sudarytą rentos sutartį, patvirtintą Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės O. Ž., notarinio registro Nr. 1163, ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovui Š. K. asmeninės nuosavybės teise atsakovei V. K. priklausantį butą su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini);

1.2.                      priteisti solidariai iš atsakovų V. K., T. L. ir K. L. 117 600 Eur nuostolius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2009 m. vasario 6 d. jis su atsakove V. K. (tuometinė pavardė L.) sudarė rentos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovei asmeninės nuosavybės teise butą su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo išlaikyti ieškovą iki gyvos galvos. (duomenys neskelbtini) ieškovas susituokė su V. K., tačiau atsakovė nepradėjo vykdyti rentos sutarties, ieškovas turėjo pasirūpinti savo ir atsakovės gyvenamąja vieta, visiškai išlaikyti save ir atsakovę. Paskutiniais metais ieškovas prarado pasitikėjimą atsakove, nes ji pažeidė sutuoktinės pareigas, buvo neištikima, inicijavo santuokos nutraukimą. Ieškovas nesitiki, kad atsakovė nuoširdžiai ir tinkamai kada nors pradės vykdyti rentos sutartį, todėl tokie atsakovės veiksmai iš esmės pažeidžia rentos sutartį ir sudaro pagrindą ją nutraukti. Atsakovė aktyviai naudojasi ginčo turtu, gauna iš jo naudą, bute apgyvendino savo tėvus T. L. ir K. L. Ginčo turtas yra (duomenys neskelbtini), todėl ieškovas 2009 m. vasario 6 d.–2023 m. sausio 31 d. laikotarpiu už turto nuomą galėjo gauti 117 600 Eur naudą. Nurodyta suma laikytina ieškovo nuostoliais, kuriuos privalo atlyginti atsakovai solidariai.

3.       Atsakovai T. L. ir K. L. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ginčo bute atsakovus dar 2007 m. neribotam laikui apgyvendino ieškovas, kuris su komunalinių paslaugų teikėjais sudarė sutartis atsakovų vardu. Nuo tada ieškovas niekada nereiškė atsakovams turtinių pretenzijų, tarp šalių iš esmės susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Ieškovo ieškinio argumentai yra nepagrįsti, nes bet kuriam vidutinio apdairumo ir rūpestingumo žmogui yra aišku, kad jeigu rentos sutartis iš tiesų niekada nebūtų vykdoma, tai ieškovas teises gintų, nelaukdamas 15 metų. Šalys dėl nuomos mokesčio niekada nebuvo susitarę, o pasikeitus ieškovo valiai – atsakovai išsikėlė iš ginčo buto.

4.       Atsakovė V. K. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškė priešieškinį, prašydama 2009 m. vasario 6 d. jos ir ieškovo sudarytą rentos sutartį pripažinti dovanojimo sutartimi. Nurodė, kad ieškovas faktiškai ginčo turtą padovanojo atsakovei, nes draugystės pradžioje buvo labai įsimylėjęs atsakovę, norėjo ją globoti ir padovanoti butą, tuo metu atsakovė neturėjo nekilnojamojo turto. Dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta vien dėl mokėtinų mokesčių valstybei, nes atsakovė nebuvo artima ieškovo giminaitė, todėl formaliai buvo sudaryta rentos sutartis. Ieškovas yra pasiturintis, todėl išlaikymas jam nėra reikalingas, o atsakovė tuo metu dėl savo turtinės padėties ir neturėjo galimybės teikti išlaikymo. Aplinkybė, kad ieškovas delsė ir dėl rentos sutarties nutraukimo į teismą kreipėsi tik 2023 m. vasario 14 d., patvirtina, jog rentos sutartis nebuvo pažeista, o tik pasikeitė ieškovo valia, nors iki tol ieškovas buto perleidimą atsakovei laikė vestuvių dovana.

5.       Ieškovas Š. K. su priešieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad atsakovės V. K. pozicija neatitinka tikrovės ir laikytina tik jos išgalvota gynybine versija nuo ieškovo pareikšto ieškinio. Atsakovė, sudariusi rentos sutartį, turėjo imtis veiksmų savo turtinei padėčiai gerinti taip, kad ji būtų pajėgi įvykdyti rentos davėjos pareigas, nes atsakovė yra jauno amžiaus, darbinga. Ginčo turtas nebuvo vestuvinė dovana atsakovei, nes santuoka sudaryta po rentos sutarties sudarymo. Ieškovas leido atsakovės tėvams apsigyventi ginčo bute, nes atsakovai tuo metu pardavė savo butą ir norėjo pirkti ieškovo butą, tačiau pinigų taip ir nesumokėjo, todėl ir buvo sudaryta rentos sutartis.

6.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė O. Ž. prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad rentos sutarties sudarymo metu ieškovas ir atsakovė V. K. nenurodė, jog jų tikroji valia yra sudaryti ne rentos sutartį, o buto dovanojimo sutartį.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

7.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 26 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies:

7.1.                      nutraukti ieškovo Š. K. ir atsakovės V. K. 2009 m. vasario 6 d. sudarytą rentos sutartį, patvirtintą Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės O. Ž., notarinio registro Nr. 1163, ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovui Š. K. asmeninės nuosavybės teise atsakovei V. K. priklausantį butą su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini);

7.2.                      kitą ieškinio dalį atmesti;

7.3.                      atsakovės V. K. priešieškinį atmesti; 

7.4.                      priteisti ieškovui Š. K. 286 Eur žyminį mokestį ir 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės V. K.;

7.5.                      priteisti valstybės naudai iš atsakovės V. K. 26,50 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

8.       Teismas nustatė, kad 2009 m. vasario 6 d. ieškovas ir atsakovė V. K. sudarė rentos sutartį, kuria ieškovas perdavė atsakovei asmeninės nuosavybės teise butą su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo išlaikyti ieškovą iki gyvos galvos. (duomenys neskelbtini) ieškovas ir atsakovė V. K. sudarė santuoką. Atsakovai T. L. ir K. L. nuo 2007 m. vasaros neatlygintinai naudojosi ginčo butu, mokėdami už jį komunalinius mokesčius.

9.       Teismas atsakovės V. K. nurodytas aplinkybes, kad ji tenkino visus ieškovo poreikius ne pagal rentos sutartį, o kaip sutuoktinė, vertino, kaip esmines, siekiant kvalifikuoti tarp šalių buvusius santykius. Teismo nuomone, susidarius tokiai nestandartinei teisinei situacijai, kai rentos sutarties šalys po metų tapo sutuoktiniais, teismui vertinant rentos sutarties vykdymo sąlygas iš esmės nėra nei teisinių, nei moralinių galimybių atriboti tai, kas buvo vykdoma (nevykdoma), kaip rentos sutartis, o kas, kaip santuokiniai įsipareigojimai.

10.       Teismas nurodė, kad negali laikyti tinkamu įsipareigojimų vykdymu pagal rentos sutartį atsakovės V. K. paaiškinimų, jog ji buvo ieškovui sutuoktinė, draugė, meilužė, dukters motina, jog ieškovas gavo visų emocinių poreikių tenkinimą, atsakovė palaikydavo ieškovą moraliai, ieškovas buvo autoritetas, ji rūpinosi dėl jo sveikatos, rūpinosi visais finansiniais klausimais, padėdavo versle pagal savo sugebėjimus, dalyvaudavo su ieškovu socialiniame gyvenime tiek, kiek dalyvauja sutuoktinė, eidavo į draugų šventes, dalyvaudavo giminių šventėse, keliaudavo.

11.       Teismo vertinimu, atsakovė V. K. realią galimybę vykdyti rentos sutartį turėjo ir tą galėjo daryti, jei tokius įsipareigojimus prisiėmė – atsakovė visą sutarties galiojimo laiką dirbo ir uždirbo, gavo dideles papildomas lėšas iš ieškovo (jo vaikų), kurias taip pat galėjo naudoti rentos sutarties įsipareigojimams vykdyti, tad turėjo galimybes, jei ne aprūpinti ieškovą būstu, tai bent mokėti tam tikrus mokesčius už jį, pirkti aprangą ir kitus būtinus daiktus, rūpintis maitinimu, pirkti vaistus, teikti medicininį aptarnavimą, o jei visa tai kažkokia dalimi darė – pateikti įrodymus. Rentos santykiai yra tęstiniai, taigi, sutarčiai galiojant ilgą laiką, natūralu, kad šalių santykiai, situacija ir poreikiai vykdyti sutartį kinta. Akivaizdu, kad vienu metu rentos sutartis gali būti vykdoma daugiau vieno įsipareigojimo apimtimi, o kitu metu – kito įsipareigojimo. Teismas nenustatė, kad atsakovė būtų kaip nors vykdžiusi rentos sutartį, o jei ir vykdė, tai tik epizodiškai, tai neįmanoma atriboti nuo santuokinių pareigų.

12.       Teismas sutiko su atsakove V. K., kad pagal rentos sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o jų, vertinant rentos sutarties pradžioje buvusią ieškovo sveikatą bei finansines galimybes, ieškovui nereikėjo. Rentos sutarties esmė lemia, kad teismui yra būtina vertinti rentos mokėtojo tinkamą prievolės vykdymą. Tiek teisės aktai, tiek kasacinio teismo praktika įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus.

13.       Teismas nurodė, kad nors paprastai nuo tinkamo sutarties vykdymo priklauso rentos gavėjo būtiniausių poreikių tenkinimas, būtina atsižvelgti į tai, jog Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nesieja rentos davėjo ir rentos gavėjo savybių su amžiumi ar finansinėmis galimybėmis. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad rentos sandorio sudarymo metu nei ieškovas neatitiko tikrojo rentos gavėjo statuso, nes jam buvo (duomenys neskelbtini) metai, nebuvo reikalingas išlaikymo, nei atsakovė neatitiko rentos mokėtojos statuso, nes jai tebuvo (duomenys neskelbtini) metai, ji neturėjo galimybės teikti išlaikymo, juo labiau aprūpinti ieškovą gyvenamąja patalpa, kurios pati neturėjo, o tai, pasak atsakovės, reiškia, jog rentos sandoris turi valios trūkumų.

14.       Teismas įvertino tai, kad šalys po rentos sandorio patvirtinimo sudarė santuoką, kurioje visos pagrindinės pragyvenimo lėšos, pajamos buvo skiriamos iš ieškovo verslo arba išnuomoto nekilnojamojo turto, todėl, teismo vertinimu, rentos sutarties negaliojimą nulėmė esminis sutarties pažeidimas, kuris atsirado ne dėl pasikeitusios ieškovo valios, o dėl rentos sutarties metu sudarytos šalių santuokos. Dėl po 1,5 metų nuo rentos sutarties sudarymo įregistruotos šalių santuokos akivaizdu, kad atsakovės įsipareigojimai pagal rentos sutartį ir šalių tarpusavio įsipareigojimai dėl sudarytos santuokos yra taip glaudžiai susiję, jog praėjus 14 metų bylą nagrinėjant teisme minėtų įsipareigojimų atriboti yra iš esmės neįmanoma, nes, teismo įsitikinimu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, šalims gyvenant santuokoje tarpusavio įsipareigojimai turėjo būti vykdomi būtent atsižvelgiant į sutuoktinių teises ir pareigas.

15.       Teismas sutiko su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, kad ji rūpinosi ieškovu kaip sutuoktinė, tačiau atkreipė dėmesį, jog atsakovė apsiribojo išskirtinai tik deklaratyviais paaiškinimais. Atsakovė neteikė įrodymų, kad rūpinosi ieškovo sveikata, finansais, padėjo versle, formaliai teismo posėdyje duodama paaiškinimus nurodė, jog rūpinimąsi ieškovo sveikata gali patvirtinti visi gydytojai. Atsakovė, sutikdama, kad buvo sudaryta rentos sutartis, kurios ji ir šiuo metu neatsisako vykdyti, akcentavo tik įsipareigojimą apmokėti ieškovo laidojimo išlaidas, o į klausimus, kodėl šiuo metu nemoka už savo buto komunalines paslaugas, atsakė, jog neturi lėšų.

16.       Teismas konstatavo, kad atsakovė prisiimtų įsipareigojimų nevykdė ir nevykdo nuo rentos sutarties sudarymo dėl išlaikymo iki gyvos galvos dienos. Tai, kad ieškovas konkrečių ir aiškių pretenzijų dėl sutarties nevykdymo atsakovei nekėlė, laikytina šalių santykių specifikos pasekme, o būtent, jog šalys netrukus po rentos sutarties patvirtinimo sudarė ir santuoką. Ieškovas byloje įrodė, kad jis mokėjo mokesčius už perleistą nekilnojamąjį turtą, naudojo savo pinigines lėšas maisto pirkimui, sveikatos priežiūrai, visoms kitoms išlaidoms, o atsakovė, jei prie to ir prisidėjo, tai tik labai epizodiškai, ko iš esmės negalima laikyti rentos sutarties įsipareigojimų įgyvendinimu.

17.       Vertindamas atsakovės prisiimtų įsipareigojimų turinį, teismas nesutiko, kad atsakovė neprivalėjo laikytis rentos sutarties dėl jauno amžiaus, finansinės būklės ar dėl ieškovo turimo turto ir realaus išlaikymo poreikio nebuvimo. Atsakovė suprato rentos sutarties sudarymo pasekmes. Sudarius santuoką, dėl ilgo laiko tarpo nuo rentos sutarties sudarymo ir nuo santuokos sudarymo reali vykdomų įsipareigojimų ieškovui apimtis galėjo keistis, didėti ar mažėti, tačiau bet kokiu atveju įsipareigojimų turėjo būti laikomasi, o atsakovė to neįrodė.

18.       Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir aplinkybę, kad atsakovė nevykdė rentos sutarties – savo lėšomis neišlaikė ieškovo, ieškovui praradus pasitikėjimą atsakove ir nebesitikint, jog ji ateityje tinkamai vykdys rentos sutartį, priėjo išvadą, jog rentos sutartis yra iš esmės pažeista ir turi būti nutraukta, taikant vienašalę restituciją – įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovui pagal šią sutartį perduotą butą.

19.       Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovai yra atsakingi už nuostolių ieškovui atsiradimą, nes, išnuomojęs ginčo turtą, jis būtų gavęs ne mažiau nei 117 600 Eur pajamų. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas didžiąją dalį jam priklausančių nekilnojamojo turto objektų nuomojo ir iš to gavo pelną, įrodo ne tai, jog jis ir ginčo butą būtų nuomojęs, bet tai, jog jis neabejotinai turėjo didelę patirtį nuomojant turtą, buvo ir yra verslininkas. Taigi, daugybę metų, nekeldamas atsakovams nuomos mokesčio mokėjimo sąlygos, prisiėmė iš to kylančias pasekmes. Per ilgą laiką, kol bute gyveno atsakovės tėvai, ieškovas galėjo ne vieną kartą sutarti su jais, kad būtų mokamas koks nors nuomos mokestis, o ne tik mokesčiai už komunalines paslaugas. Ieškovas, net ir sudaręs rentos sutartį, turėjo ir tebeturi teisę nebeleisti tame bute gyventi sutuoktinės tėvams, kadangi rentos sutartyje numatyta, kad bet kokie buto suvaržymai gali būti atlikti tik su rentos gavėjo sutikimu, patvirtintu notaro. Kilus įvairiems teisiniams šalių ginčams, ieškovas tokia rentos gavėjo teise pasinaudojo ir atsakovams T. L. bei K. L. nebeleido bute gyventi. Ieškovas patvirtino, kad butą atsakovės tėvams parodė jis, leido jame pagyventi, o į atsakovės T. L. klausimą, kodėl už viską pats mokėjo, atsakė, jog tikėjosi gerų santykių su jų dukra. Šios aplinkybės bei šalių paaiškinimai teismo posėdyje apie jų santykių pradžią, bendrą gyvenimą tame pačiame name skirtinguose butuose, bendras vakarienes, šventes ir keliones, leido teismui padaryti išvadą, kad bute atsakovai gyveno išimtinai ieškovo sutikimu ir leidimu.

20.       Teismas pažymėjo, kad ieškovas atsakovės tėvus bute apgyvendino dar 2007 m., t. y. iki rentos sutarties sudarymo. Tuo metu butas jam priklausė nuosavybės teise, rentos sutartis tuo metu nebuvo sudaryta. 2007 m. birželio 5 d. atsakovės tėvai pardavė savo butą, o netrukus po buto pardavimo, pasak atsakovų, ieškovas pasakė, kad jis turi ketinimą padovanoti V. K. butą, todėl jos tėvai gali jame apsigyventi. Atsakovų apsigyvenimo pradžią ginčo bute patvirtina komunalinių paslaugų atsiskaitymo knygelės, kitos sutartys su paslaugų teikėjais. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad be ieškovo Š. K. valios atsakovai nebūtų galėję bute apsigyventi 2007 m. ir tuo labiau sudaryti visų paslaugų sutarčių, kadangi jas sudarant turėjo dalyvauti buto savininkas.

21.       Teismas konstatavo, kad ieškovas 2 metus iki rentos sutarties sudarymo ir 13 metų po jos sudarymo pretenzijų atsakovams T. L. ir K. L.dėl mokėjimų už naudojimąsi butu nereiškė, todėl teismas sutiko su atsakovų argumentais, jog tarp atsakovų T. L., K. L. ir ieškovo Š. K. susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Butą faktiniais panaudos pagrindais jiems perdavė Š. K., o ne atsakovė V. K., kuri 2007 m. neturėjo tokios galimybės ir nuosavybės teisių į minėtą butą.

22.       Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovai T. L., K. L. ir ieškovas Š. K. nebuvo sudarę rašytinės sutarties (tai verslininkui Š. K. buvo įprasta praktika), padarė išvadą, jog tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Buto perdavimo atsakovams neatlygintinai naudotis metu ieškovas buvo ginčo buto savininku, todėl buto perdavimas priklausė nuo ieškovo valios. Nuomos sutartis nebuvo sudaryta paties ieškovo pasirinkimu, kita vertus, tuo metu ieškovo ir V. K. santykiai buvo romantiški, dėl ko savo butą jis ir suteikė gyventi jos tėvams. Vėliau, santykiams ir jausmams keičiantis, nuomos sutarties taip pat nesudarė, mokėti už butą nereikalavo, o pasikeitus ieškovo pozicijai ir pareikalavus butą atlaisvinti – atsakovai iš buto išsikėlė. Teismas pripažino, kad dėl ginčo buto susiklostė panaudos teisiniai santykiai, todėl nusprendė atmesti ieškovo reikalavimą dėl nuostolių iš atsakovų priteisimo.

23.       Teismas nesutiko su atsakovės V. K. argumentais, kad tikroji ieškovo valia 2009 m. buvo padovanoti jai ginčo butą, nes tuo metu ji neturėjo galimybių teikti atsakovui bet kokios rūšies išlaikymą, aprūpinti jį gyvenamuoju būstu, todėl jos tikroji valia buvo tik priimti dovaną ir palaikyti su ieškovu artimus santykius, kurie vėliau privedė iki santuokos sudarymo.

24.       Teismas nurodė, kad šalys sudarė notarinę rentos sutartį, o pavadinti buto perleidimo sandorį dovana nepakanka tam, jog sutartis būtų laikytina dovanojimo sutartimi. Notarė patvirtino, kad šalys suprato, kokia sutartis yra sudaroma. Nekilnojamojo turto registro išrašo apie buto perleidimą atsakovės tėvams parodymas nepatvirtina kokio nors konkretaus sandorio sudarymo, nes ginčo buto savininkas nekilnojamojo turto registro išraše pasikeičia sudarius bet kurį sandorį – tiek rentą, tiek dovanojimo, tiek ir kitus. Teismo posėdžio metu atsakovai T. L. ir K. L. paaiškino, kad dokumentų ar sutarčių dėl ginčo buto nematė.

25.       Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovės pozicija dėl sandorio yra neaiški, nes ji pareiškė reikalavimą dėl rentos sutarties apsimestinumo, tačiau net keletą kartų teismo posėdyje nurodė, jog suprato, jog sudaryta rentos sutartis, neatsisako vykdyti rentos sutarties ir šiuo metu, nors tuo pačiu keletą kartų akcentavo, jog ieškovas ją mušė ir ji jo bijo. Teismas nurodė, kad tokia atsakovės prieštaringa pozicija patvirtina, jog atsakovė suprato ir supranta, jog buvo sudaryta rentos sutartis, tačiau neteisingai interpretavo ne sandorio rūšį, o prisiimtų įsipareigojimų pobūdį ir mastą. Taigi, jos pozicija apie tariamą ginčo šalių valią sudaryti ne rentos sutartį, o dovanojimo sutartį, neatitinka bylos aplinkybių ir atsakovės teiktų abstrakčių paaiškinimų.

26.       Teismas pažymėjo, kad rentos sutarties sudarymo metu atsakovė įsipareigojo savo lėšomis ir jėgomis ieškovu rūpintis iki pat jo mirties, šalių susitarimą patvirtina rentos sutarties turinys, sutartyje įvardinta ne abstrakti atsakovės pareiga išlaikyti ieškovą iki gyvos galvos, bet konkrečiai detalizuota, kaip ši pareiga turi būti vykdoma – atsakovė turėjo aprūpinti ieškovą gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinti, aprūpinti vaistais, reikalui esant suteikti medicininį aptarnavimą bei priežiūrą.

27.       Teismas konstatavo, kad notarė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ieškovui buvo paaiškintos iš rentos sutarties kylančios teisės ir pasekmės – tuo metu ieškovas demonstravo ir išreiškė visišką pasitikėjimą atsakove V. K., išreiškė valią jai perleisti butą su sąlyga, jog atsakovė asmeninėmis lėšomis išlaikys ieškovą nuo rentos sutarties sudarymo dienos. Sudarant ir notariškai tvirtinant rentos sutartį, atsakovei V. K. buvo paaiškintos rentos sutarties nuostatos, kad butą ieškovas perduoda atsakovei asmeninės nuosavybės teise, o ji įsipareigoja asmeninėmis lėšomis nuolat išlaikyti ieškovą iki gyvos galvos. Atsakovei buvo išaiškinta, kad įsipareigojimai turi būti vykdomi tinkamai ir sistemingai nuo rentos sutarties sudarymo dienos iki rentos gavėjo gyvos galvos, jog iš rentos sutarties kylančių įsipareigojimų nuolatinis nevykdymas reikštų esminį rentos sutarties pažeidimą. Šalys buvo apsisprendusios sudaryti būtent rentos sutartį, kad atsakovės įsipareigojimai pagal rentos sutartį nėra formalumas ir realiai jų reikės laikytis. Teismas, įvertinęs  bylos duomenis ir aplinkybę, kad rentos sutartis buvo patvirtinta valstybės įgalioto asmens notaro, sutiko su notarės procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis.

28.       Teismas pažymėjo, kad rentos sutartį reglamentuojančiose CK normose nėra numatyta kokių nors reikalavimų rentos davėjui ir rentos gavėjui, susijusių su jų amžiumi, turtine padėtimi, išlaikymo ir priežiūros reikalingumu rentos sutarties sudarymo momentu. Atsakovė, pasirašydama rentos sutartį, susipažino su jai tenkančiomis rentos davėjos pareigomis, kurios išsamiai detalizuotos pačioje sutartyje. Atsakovė, sudariusi tokio turinio sutartį, turėjo imtis veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti ar savo gaunamas pajamas tvarkyti taip, kad galėtų įvykdyti rentos davėjos pareigas. Atsakovė yra jauna, darbinga, neturi sveikatos sutrikimų ir nenustatyta kitų objektyvių priežasčių, kurios kliudytų jai dirbti ir užsidirbti. Atsakovė pažymėjo, kad visu nagrinėjamu byloje laikotarpiu dirbo ir gavo darbo užmokestį, nenustatyta, jog ji turėjo kokių nors papildomų finansinių įsipareigojimų, kurie būtų kliudę vykdyti rentos sutartį finansine prasme.

29.       Teismas atmetė atsakovės V. K. argumentus, kad jos jaunas amžius ir turtinė padėtis neleido jai sudaryti rentos sutarties su ieškovu bei šią sutartį vykdyti po jos sudarymo. Atsakovė, sudarydama rentos sutartį, buvo jauna, veiksni moteris, kuri suprato jai notarės išaiškintas rentos sutarties vykdymo sąlygas, sutarties nevykdymo pasekmes ir su tokiomis sąlygomis sutiko. Rentos sutartimi perleistas butas nelaikytinas vestuvių dovana, nes santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini). Jeigu ieškovas ir būtų norėjęs padovanoti atsakovei butą, tam nebuvo kliūčių, atsižvelgiant į ieškovo finansines galimybes tuo metu sumokėti mokesčius valstybei. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovai T. L. ir K. L. nurodė, jog ieškovas apie tai, jog ketina padovanoti V. K. butą, pasakė jiems vakarienės metu 2007 m. vasarą, pasiūlydamas įsikraustyti į butą. Atsakovė V. K. teismo posėdyje paaiškino, kad ieškovas 2009 m. pasakė, jog nutarė padovanoti jai butą, o jos tėvai bute galės gyventi ir jiems nereiks imti paskolos.

30.       Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovas praleido 10 metų ieškinio senaties terminą, nes ieškinį pareiškė po 14 metų nuo rentos sutarties sudarymo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė rentos sutartimi prisiėmė tęstinio pobūdžio pareigas ieškovui, šios pareigos turėjo būti vykdomos nepertraukiamai kiekvieną dieną nuo rentos sutarties sudarymo dienos iki pat ieškovo mirties. Esant tokiam tęstiniam pažeidimui, ieškinį galima pareikšti tol, kol tęsiasi teisių pažeidimas. Rentos sutarties pažeidimas tebesitęsė ieškinio pareiškimo dieną, todėl ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. 

31.       Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovė praleido ieškinio senaties terminą, nes  apie tariamai apsimestinio rentos sandorio sudarymą atsakovė žinojo jo sudarymo metu. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.129 straipsnio 1 dalies 5 punktą ieškinio senaties terminas yra sustabdomas, jei prievolės šalys yra sutuoktiniai, o to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos tokios termino sustabdymo ir atnaujinimo sąlygos, pagal kurias negalima spręsti, jog atsakovė praleido ieškinio senaties terminą. Rentos sutartis sudaryta 2009 m. vasario 6 d., santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) ir tęsiasi iki šiol, todėl nepriklausomai nuo to, kad skaičiuojant aritmetiškai bendrasis ieškinio senaties terminas turėjo pasibaigti 2019 m. vasario 7 d., jis yra sustabdytas iki šalys yra sutuoktiniai.

32.       Teismas nustatė, kad ieškovas sumokėjo 286 Eur žyminio mokesčio dalį už reikalavimą nutraukti rentos sutartį, patyrė 10 900 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai. Atsakovė V. K. patyrė 2 120 Eur bylinėjimosi išlaidas, o atsakovai T. L. ir K. L. – 800 Eur. Ieškinio dalis dėl rentos sutarties nutraukimo patenkinta, o dalis dėl nuostolių atlyginimo – atmesta, priešieškinis taip pat atmestas. Teismas, įvertinęs bendrai patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, bylinėjimosi išlaidas ieškovui nusprendė priteisti iš atsakovės V. K.

33.       Teismas nurodė, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų priteisti maksimalių bylinėjimosi išlaidų dydžių. Atsižvelgiant į ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, vadovaudamasis  teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir įvertinęs visų proceso šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžius, teismas nusprendė ieškovui priteisti iš atsakovės V. K. 286 Eur žyminį mokestį ir 3 000 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

34.       Apeliaciniame skunde ieškovas Š. K. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą:

34.1.                      priteisti solidariai ieškovui Š. K. iš atsakovų V. K., T. L. ir K. L. 117 600 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 117 600 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis pirmosios instancijos teisme patirtas 10 900 Eur bylinėjimosi išlaidas;

34.2.                      nusprendus netenkinti nurodyto reikalavimo, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti taip – priteisti ieškovui Š. K. iš atsakovės V. K. 7 359,32 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį;

34.3.                      priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

35.       Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

35.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovų 117 600 Eur nuostolių atlyginimą. Rentos sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovai neatlygintinai naudojosi ginčo turtu, gavo iš to naudą, nors rentos sutartis niekada nebuvo vykdoma. Ieškovas, negalėdamas naudotis ginčo turtu ir iš jo gauti pajamas bei atsakovei nevykdant rentos sutarties, privalėjo pasirūpinti gyvenamuoju būstu, dėl to ieškovas patyrė daugiau nei 180 000 Eur išlaidų kito būsto nuomai. Teismas, nusprendęs nutraukti rentos sutartį dėl jos esminio pažeidimo, turėjo priteisti ir nuostolių atlyginimą, nes priešingu atveju nebūtų atstatyta pažeista ginčo šalių pareigų ir teisių pusiausvyra bei įvykdytas teisingumas, t. y. atsakovams be teisinio pagrindo būtų palikta 117 600 Eur nauda.

35.2.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovų T. L. ir K. L. buvo susiklostę ginčo buto panaudos teisiniai santykiai. Aplinkybė, kad ieškovas 2007 m. leido atsakovams gyventi ginčo bute, yra nereikšminga, nes reikalavimas dėl nuostolių priteisimo yra pareikštas už laikotarpį po rentos sutarties sudarymo 2009 m. vasario 6 d. iki 2023 m. sausio 31 d., t. y. kai ginčo butas ieškovui nepriklausė. Po rentos sutarties sudarymo ieškovas neturėjo teisės leisti ar uždrausti gyventi ginčo bute, nes butas priklausė V. K. Taigi, ieškovo ir atsakovų susitarimai nebegaliojo, jis negalėjo reikalauti nuomos mokesčio. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovas 2007 m. leido atsakovams gyventi bute, nes atsakovai žadėjo greitu metu butą nusipirkti, tačiau savo pažadų neįvykdė. V. K. nesutiko, kad jos tėvai išsikeltų iš buto, todėl ir buvo sudaryta rentos sutartis, kurios esminė sąlyga buvo, jog atsakovė išlaikys ieškovą iki gyvos galvos. Taigi, po rentos sutarties sudarymo atsakovė V. K. leido savo tėvams gyventi ginčo bute neatlygintinai, todėl turi prisiimti atsiradusias pasekmes. Rašytinė ginčo buto panaudos sutartis nebuvo sudaryta, todėl faktiniai panaudos santykiai nesusiklostė. Jei atsakovė būtų sąžininga, tai ji galėjo išnuomoti butą ir iš gautų pajamų vykdyti rentos sutartį, tačiau atsakovė elgėsi savanaudiškai, neatlygintinai naudojosi ginčo butu ir ieškovo bei jo vaikų piniginėmis lėšomis.

35.3.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal rentos sutartį ieškovas turėjo ir tebeturi teisę neleisti ginčo bute gyventi atsakovės tėvams, nes bet kokie buto suvaržymai galėjo būti atlikti tik su ieškovo sutikimu. Ieškovas tokio sutikimo nedavė, o atsakovė rentos sutarties galiojimo laikotarpiu nebuvo tinkamai išviešinusi ir įforminusi leidimo tėvams gyventi ginčo bute. Atsakovei nevykdant rentos sutarties, ieškovas realizavo teisę kreiptis į teismą dėl rentos sutarties nutraukimo, nes kitaip jis negalėjo uždrausti atsakovams gyventi ginčo bute. Aplinkybė, kad atsakovai anksčiau ar vėliau būtų atlaisvinę ginčo butą, nereiškia, jog rentos sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas galėjo disponuoti ginčo butu ir gauti iš jo pajamas. Iki šiol butas priklauso atsakovei, kuri net neleidžia atlikti šio turto vertinimą ir nesutinka leisti skubiai vykdyti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo. Nesąžiningi atsakovės veiksmai didina ieškovo nuostolius. 

35.4.                      Teismas nepasisakė dėl atsakovės V. K. civilinės atsakomybės sąlygų, o visą dėmesį skyrė teisiškai nereikšmingoms aplinkybėms apie ieškovo ir atsakovės tėvų santykius dėl ginčo buto, todėl ieškovo reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą nebuvo tinkamai išspręstas. Visų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas patvirtina ne tik teismo konstatuotos aplinkybės dėl iš esmės pažeistos ir neįvykdytos atlygintinės rentos sutarties, bet ir atsakovų veiksmai savanaudiškai gaunant naudą iš rentos sutarties pagrindu ieškovo perduoto vertingo ginčo buto. Atsakovė ilgą laiką nevykdė rentos sutarties, o atsakovai neatlygintinai naudojosi ginčo butu. Dėl to sutaupytas lėšas atsakovai kaupė ar leido savo nuožiūra, nors jiems buvo žinoma, kad tai neatitinka ieškovo interesų ir ieškovas patiria nuostolius.

35.5.                      Teismas neatsižvelgė, kad atsakovai nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų dėl jo patirtų 117 600 Eur nuostolių dydžio, kurį patvirtina portalo www.aruodas.lt nuomos skelbimai, statistika apie nuomos kainas nuo 2018 m., tame pačiame name, kuriame yra ginčo butas, esančių kitų butų nuomos sutartys, nuomos skelbimai už 2009–2022 m. laikotarpį, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Verslavita“ konsultacinio pobūdžio išvada. Oficialus ginčo buto nuomos kainos vertinimas negalėjo būti atliktas dėl atsakovės V. K. veiksmų, neleidus turto vertintojui apžiūrėti buto.

35.6.                      Teismas sprendime neužsiminė apie tai, kad atsakovai T. L. ir K. L. atsiliepime į ieškinį melagingai teigė, kad apie 2007 m. jie grynaisiais pinigais, nesudarant rašytinio dokumento dėl pinigų perdavimo ir grąžinimo, perdavė ieškovui 325 000 Lt ir dėl to galėjo neatlygintinai naudotis ginčo butu. Tačiau 2023 m. spalio 6 d. teismo posėdyje, teismui pradėjus išsamiau aiškintis tokias pinigų perdavimo aplinkybes, atsakovai pradėjo painiotis ir nesugebėjo atsakyti nė į vieną klausimą, nes jų pinigų paskolinimo versija, kaip ir vestuvinės dovanos versija, yra išgalvota.

35.7.                      Teismas neakcentavo, kad atsakovė V. K. 2023 m. spalio 6 d. teismo posėdyje laikėsi prieštaringos pozicijos, jog rentos sutartis turėtų būti pripažinta dovanojimo sutartimi, tačiau tuo pačiu neatsisakė vykdyti rentos sutartį ir nurodė, jog buto geranoriškai negrąžins, nors butu visiškai nesirūpina. Teismas nenustatė ieškovo procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose nurodytų aplinkybių prieštaringumo. Taigi, būtent atsakovai nebuvo sąžiningi ieškovo atžvilgiu rentos sutarties vykdymo metu ir bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas neturėjo pagrindo patikėti atsakovų pozicija, kad tarp šalių buvo susitarimas, kad rentos sutartis neturėjo būti vykdoma ir butu jie gali naudotis neatlygintinai.

35.8.                      Teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, nes tik bendrai įvertino byloje patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį. Ieškinio reikalavimai dėl rentos sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo buvo tenkinti visiškai (ieškovui grąžintas 257 472 Eur vertės turtas), o išvestinis reikalavimas dėl 117 600 Eur nuostolių priteisimo atmestas. Atsižvelgiant į ieškovo reikalavimų piniginę išraišką, laikytina, kad buvo patenkinta 68,65 proc. ieškinio reikalavimų. Atsakovės priešieškinis atmestas, todėl laikytina, kad ieškovas šią bylos dalį laimėjo. Ieškovo bylinėjimosi išlaidos, susijusios su ieškinio reikalavimais, sudarė 4 525 Eur. Išlaidos, susijusios tiek su ieškiniu, tiek su priešieškiniu, sudaro 4 400 Eur, todėl iš ieškiniui priskirtinos išlaidų dalies (2 200 Eur) ieškovui priteistini 68,65 proc. (1 510,30 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o iš priešieškiniui priskirtinos išlaidų dalies (2 200 Eur) ieškovui priteistina 100 proc., t. y. 2 200 Eur. Atsakovams T. L. ir K. L. turėjo būti priteista 100 proc. jų patirtų 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą, nes jų atžvilgiu pareikšti ieškinio reikalavimai buvo atmesti. Atsakovei V. K. dėl jos atžvilgiu netenkintų ieškinio reikalavimų dalies turėjo būti priteista 31,35 proc. patirtų 1 140 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 357,39 Eur. Taigi, iš viso ieškovui, įskaičius atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas, turėjo būti priteistas 7 359,32 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

35.9.                      Teismas nepagrįstai sumažino bylinėjimosi išlaidų dydį, nes jis neviršija rekomenduojamų dydžių, ieškovo procesiniai dokumentai yra išsamūs ir kokybiški, ieškovas sugaišo daug laiko, rinkdamas įrodymus, ieškovo atstovas dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, iš kurių paskutinis truko beveik visą darbo dieną. Nusprendus palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, turėtų būti pakeistas byloje neteisingai atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Patenkinus visa apimtimi ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis turėtų būti priteistos ieškovo patirtos 10 900 Eur bylinėjimosi išlaidos.

36.       Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai V. K., T. L. ir K. L. prašo skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

36.1.                      Teismas pagrįstai netenkino ieškovo ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovų nuostolių atlyginimą. Aplinkybė, kad ieškovas didžiąją dalį jam priklausančių nekilnojamojo turto objektų nuomojo ir iš to gavo pelną, įrodo ne tai, jog jis ir ginčo butą būtų nuomojęs, bet tai, jog jis neabejotinai turėjo didelę patirtį nuomojant turtą, buvo ir yra verslininkas. Taigi, ieškovas, daugybę metų nekeldamas atsakovams nuomos mokesčio mokėjimo sąlygos, prisiėmė iš to kylančias pasekmes. Ginčo bute ilgą laiką gyveno atsakovės tėvai, todėl ieškovas galėjo ne vieną kartą sutarti su jais, kad būtų mokamas koks nors nuomos mokestis, o ne tik mokesčiai už komunalines paslaugas. Pagal rentos sutarties nuostatas ieškovas turėjo ir tebeturi teisę nebeleisti tame bute gyventi atsakovės tėvams, kadangi rentos sutartyje numatyta, kad bet kokie buto suvaržymai gali būti atlikti tik su rentos gavėjo sutikimu, patvirtintu notaro. Atsakovės tėvai ginčo bute buvo apgyvendinti ieškovo valia, kurios jis nekeitė iki ieškinio šioje byloje pareiškimo.

36.2.                      Panaudos sutartis yra realinis sandoris, todėl aplinkybė, jog šalys nesudarė rašytinės panaudos sutarties, nereiškia, kad tarp ieškovo ir atsakovės tėvų nesusiklostė faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Ieškovas niekada nereikalavo mokėti nuomos mokesčio, nes bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas butą atsakovei faktiškai padovanojo. Rentos sandorio sudarymo metu ieškovas pasirinko nutylėti faktą, kad bute jau nuo 2007 m. gyvena atsakovės tėvai, todėl atsakovė, suprasdama, jog butas yra dovana, taip pat nematė reikalo įforminti tėvų gyvenimą bute.

36.3.                      Ieškovas nepatyrė nuostolių, nes sudarė atsakovams sąlygas neatlygintinai gyventi ginčo bute, o vėliau savo valia perleido šį turtą atsakovei, todėl tokie veiksmai neprieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.

36.4.                      Apelianto argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų taisykles taikė ne formaliai, o kompleksiškai, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu visą gautą informaciją. Turėti byloje du advokatus yra išimtinai ieškovo pasirinkimas, kuris patvirtina, kad ieškovas turi finansines galimybes tokiam atstovavimui. Ieškovas negali ir neturi tikėtis, kad bet koks bylinėjimosi išlaidų dydis, kuris neviršija rekomenduojamų maksimalių priteistinų dydžių, bus priteistas jam priimant palankų ar iš dalies palankų teismo sprendimą, kadangi būtina atsižvelgti į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

37.       Apeliaciniame skunde atsakovė V. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys patenkintas ir atsakovės priešieškinis atmestas, bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

37.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį dėl rentos sutarties nutraukimo, teismo argumentams trūksta loginio nuoseklumo, kai kurie argumentai yra prieštaringi. Teismas nurodė, kad rentos sutarties vykdymo neįmanoma atriboti dėl  santuokinių įsipareigojimų vykdymo. Atsakovė iš dalies vykdė rentos sutartį, tačiau teismas priėjo išvadą, kad atsakovė nevykdė rentos sutarties.

37.2.                      Teismas neatsižvelgė, kad rentos sutarties vykdymą patvirtina atsakovės sąskaitų banke išrašai, kuriuose nurodyti mokėjimo pavedimai buvo atlikti išimtinai ieškovo interesais. Ieškovas teisme pripažino, kad jo sąskaitoms buvo taikyti apribojimai, todėl atsakovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, jog atsakovė ieškovo poreikių tenkinimui mokėjo mokesčius, pirko aprangą, būtinus daiktus, maistą, vaistus, medicinines paslaugas.

37.3.                      Teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, citavo kasacinio teismo praktiką, kurioje ieškinys dėl rentos sutarties nutraukimo buvo atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016). Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kuri patvirtina, kad atsakovė neturėjo realių galimybių vykdyti rentos sutartį taip, kaip aiškinama teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/201; 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013). Sutuoktinių gyvenime nebuvo aplinkybių, kad rentos sutartis įgytų socialinę reikšmę, todėl atsakovė priešieškiniu ir prašė pripažinti rentos sutartį dovanojimo sutartimi. Ieškovas niekada nebuvo ir netapo priklausomas nuo atsakovės, priešingai, atsakovė buvo priklausoma nuo savo finansiškai stabilaus sutuoktinio, ypač tuomet, kai (duomenys neskelbtini) šalims gimė duktė. Ieškovui įsipareigojimų pagal rentos sutartį vykdymo nereikėjo, nes šalys buvo sutuoktiniai, gyveno finansiškai stabiliai ir saugiai dėl ieškovo verslo ir iš šio verslo gaunamų pajamų, tai patvirtino ieškovas.

37.4.                      Teismas pripažino, kad po šalių santuokos sudarymo visos pagrindinės pragyvenimo pajamos buvo skiriamos iš ieškovo verslo arba išnuomoto nekilnojamojo turto, todėl neaišku, kodėl teismas nurodė, jog rentos sutarties negaliojimą nulėmė esminis sutarties pažeidimas, kuris atsirado ne dėl pasikeitusios ieškovo valios, o dėl rentos sutarties metu sudarytos tarp šalių santuokos. Jei rentos sutartis negalioja, tai neaišku, kokia sutartis galioja, ir kaip teismas galėjo nutraukti negaliojančią sutartį, kaip atsakovė turėjo tokią sutartį (ne)vykdyti. Akivaizdu, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, nes teismas negalėjo atriboti įsipareigojimų pagal rentos sutartį nuo santuokos sukuriamų įsipareigojimų. Tai teismui nesutrukdė padaryti išvadą, kad atsakovė nevykdė rentos sutarties, nors ieškovas ir nereikalavo jos vykdyti. Ieškovo nesikreipimas į teismą tik patvirtina, kad tarp šalių egzistavo visai kitoks susitarimas, t. y. būtent dėl dovanojimo sandorio sudarymo.

37.5.                      Teismas neatsižvelgė, kad byloje nekilo ginčo, jog atsakovė vykdė visas sutuoktinės pareigas. Rentos sutarties sudarymo metu atsakovė buvo jauno amžiaus, neprilygo savo finansine padėtimi ieškovo turtinei padėčiai, ieškovui nebuvo reikalingas išlaikymas, todėl atsakovei buvo nepagrįstai perkelta įrodinėjimo našta dėl rentos sutarties vykdymo, kai atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad tarp šalių buvo sudarytas dovanojimo sandoris.

37.6.                      Teismas neatsižvelgė į atsakovės paaiškinimus, kad dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta vien dėl valstybei mokėtinų mokesčių (15 proc. nuo 889 000 Lt, t. y. 133 350 Lt; pagal rentos sutartį mokėtini mokesčiai – 4 176,50 Lt), nes atsakovė nėra ieškovo giminaitė. Rentos sutartį pasiūlė sudaryti ieškovas, o atsakovė iki tol nebuvo sudariusi jokių sandorių, atsakovė pasitikėjo ieškovu, neturėjo teisinio išsilavinimo. Atsakovė suprato, kad ginčo butas jai yra dovanojamas, o tokį supratimą patvirtino, jog ieškovas leido bute gyventi jos tėvams, ieškovas 14 metų nereiškė pretenzijų dėl rentos sutarties nevykdymo, ieškovas laikė, jog butas yra dovana.

37.7.                      Teismas nepagrįstai atsakovės poziciją dėl rentos vykdymo ir rentos sutarties pripažinimo dovanojimo sutartimi laikė prieštaringa. Aplinkybė, kad atsakovė sutinka pasirūpinti ieškovu, neprieštarauja jos reikalavimui pripažinti rentos sutartį dovanojimo sutartimi. Atsakovės prisiimtų įsipareigojimų pobūdžio ir masto interpretavimas patvirtina, kad rentos sutartį atsakovė visada laikė dovanojimo sutartimi.

37.8.                      Teismas nepagrįstai skyrė ypatingą dėmesį notarės paaiškinimams, nes byloje nėra keliamas notarės atliktų veiksmų tinkamumo, o šalių vidinės valios, buvusios rentos sudarymo metu, klausimas. Notarė negali paneigti, kad tikroji šalių valia buvo sudaryti dovanojimo sutartį, o rentos sutarties sudarymas buvo tik formalumas, juolab kad ieškovas ilgą laiką nereikalavo vykdyti rentos sutartį.

37.9.                      Teismo argumentai, kad rentos sutartį reglamentuojančiose CK normose nėra numatyta kokių nors reikalavimų rentos davėjui ir rentos gavėjui, susijusių su jų amžiumi, turtine padėtimi, išlaikymo ir priežiūros reikalingumu rentos sutarties sudarymo momentu, yra absurdiški. Kasacinio teismo išaiškinimas, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme reiškia socialiai pažeidžiamos šalies intereso buvimą. Tai yra susiję su turtine padėtimi ir priežiūros reikalingumu, kadangi šiose sutartyse aptariamas gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimas mainais už perleidžiamą nekilnojamąjį turtą.

38.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas Š. K. prašo skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

38.1.                      Atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes atsakovė neįrodė, kad tikroji rentos sutarties šalių valia buvo sudaryti ne rentos, o dovanojimo sandorį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį. Rentos sutartimi ginčo butas atsakovei buvo perleistas atlygintinai, nes atsakovė įsipareigojo išlaikyti ieškovą iki gyvos galvos, tačiau rentos sutarties niekada nevykdė.

38.2.                      Notarės paaiškinimai patvirtina, kad šalių tikroji valia buvo sudaryti rentos, o ne dovanojimo sutartį. Rentos sutarties sudarymo metu atsakovei buvo išaiškintos rentos sutarties sudarymo pasekmės. Atsakovė apeliaciniame skunde pradėjo kelti naują versiją, t. y. kad notarė nežinojo apie tariamą šalių susitarimą įforminti dovanojimo sutartį rentos sutartimi, nors priešieškinyje atsakovė nurodė, jog ieškovas tarėsi su notare dėl sandorio formos, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo. Atsakovės argumentų prieštaringumas patvirtina, kad jos įrodinėjama istorija yra prasimanyta. Neįtikėtina ir protingai nepaaiškinama, kad didelės vertės turtas atsakovei buvo perleistas tik dėl šalis siejusios romantiškos draugystės. Atsakovės keliamos versijos dėl buto dovanojimo prieštaringumą patvirtina jos 2023 m. gegužės 15 d. į bylą pateikta garso įrašo stenograma, kurioje užfiksuota, kad atsakovė neneigė šalių valios dėl rentos sutarties sąlygų, reikalavo pinigų už rentos nutraukimą.

38.3.                      Ieškovo pateikti įrodymai apie atsakovės gaunamas pajamas, ieškovo ligos istorija, atsakovės tėvų paaiškinimai apie ieškovo sveikatos būklę, paties ieškovo paaiškinimai apie rentos sutarties sudarymo aplinkybes paneigia atsakovės argumentus, kad šalių sudaryta rentos sutartis neturėjo socialinės reikšmės. Atsakovė gavo pajamas ir galėjo gauti jų daugiau, išnuomojant ginčo butą, todėl galėjo vykdyti rentos sutartį, ginčo butas galėjo būti naudojamas ieškovo aprūpinimui būstu. Rentos sutarties sudarymo metu ieškovas ir atsakovė atitiko rentos šalių statusą, todėl apeliantės argumentai dėl sandorio pripažinimo dovanojimo sutartimi yra nereikšmingi.

38.4.                      Apeliantės argumentų absurdiškumą patvirtina ir tai, kad jei ieškovas iš tiesų norėjo atsakovei padovanoti ginčo butą, tą jis galėjo padaryti po santuokos sudarymo. Jei ieškovo valia iš tiesų būtų siekis padovanoti atsakovei butą, tai rentos sutarties sudarymo metu ieškovas taip pat buvo finansiškai pajėgus sumokėti būtinus mokesčius nepriklausomai nuo sandorio formos. Apeliantės argumentai dėl mokesčių naštos yra nereikšmingi, nes ieškovas neturėjo noro dovanoti didelės vertės turtą svetimam žmogui neatlygintinai. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į prieštaringus atsakovės ir jos tėvų paaiškinimus dėl rentos sutarties interpretavimo dovanojimo sutartimi. Jei atsakovai iš tiesų ginčo butą laikytų dovana apeliantei, tai jie po ieškovo reikalavimo grąžinti butą jo lengvai neatlaisvintų. Priešingai, atsakovai butu nesirūpina daugiau nei metus, nemoka mokesčių, t. y. nesirūpina turtu, kaip savo nuosavybe, ir mano, kad butu turi rūpintis ieškovas.

38.5.                      Apeliantė apeliaciniame skunde prieštarauja pati sau, nes iš pradžių teigia, kad banko sąskaitų išrašai patvirtina, jog ji vykdė rentos sutartį. Vėliau teigia, kad rentos sutartis laikytina dovanojimo sutartimi, rentos sutarties ji neprivalėjo vykdyti, nes buvo ieškovo sutuoktinė. Toks apeliantės argumentų prieštaringumas patvirtina jos nesąžiningumą. Šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra atsakovės, kaip ieškovo sutuoktinės, įsipareigojimų tinkamas ar netinkamas vykdymas, todėl teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovės pateiktais banko sąskaitų išrašais, kurie nepatvirtina rentos sutarties vykdymo. Atsakovės banko sąskaitų išrašai patvirtina tik tai, kad ji lėšas, įskaitant ieškovo ir jo vaikų, naudojo savo asmeninei gerovei, o ne ieškovo ir šeimos išlaikymui. 2009–2022 m. atsakovė išleido 317 574,69 Eur, nors jos asmeninės pajamos sudarė tik 160 309,05 Eur.

38.6.                      Apeliantė nepagrįstai nurodė, kad ieškovo delsimas kreiptis į teismą dėl rentos sutarties nutraukimo patvirtina, jog ginčo butas faktiškai atsakovei buvo padovanotas. Ieškovo delsimą kreiptis į teismą paaiškina tai, kad šalys po rentos sutarties patvirtinimo sudarė santuoką, šalių santykiai buvo geri, ieškovas vis primindavo apie rentos sutarties vykdymą, tačiau atsakovė šios temos vengė, žadėjo sutartį vykdyti. Dabartinė susiklosčiusi situacija patvirtina, kad atsakovė apgaudinėjo ieškovą, savanaudiškai juo naudojosi ir piktnaudžiavo pasitikėjimu bei pelnėsi ieškovo sąskaita.

38.7.                      Rentos sutarties vykdymas ieškovui tapo ypatingai svarbus 2016 m., kai ieškovas buvo įtrauktas į teisminį ginčą su akcine bendrove (toliau – AB) SEB banku. Ginčas pareikalavo daug ieškovo sveikatos, jėgų, resursų ir laiko, nes ginčas kasacinėje instancijoje tęsiasi iki šiol. Dėl kilusio teisminio ginčo buvo areštuotas visas ieškovo turtas ir piniginės lėšos, todėl ieškovo kontrahentai, vaikai pervesdavo lėšas į atsakovės sąskaitą. Atsakovė ieškovo lėšomis naudojosi nesąžiningai, savo reikmėms. 2020 m. ieškovas taip pat sužinojo, kad atsakovė yra jam neištikima, tačiau ieškovas jai atleido, dėjo dideles pastangas santuokai išsaugoti. Nepaisant to, 2022 m. atsakovė inicijavo santuokos nutraukimą ir nenori taikiai išspręsti santuokos nutraukimo klausimus. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas negalėjo pasitikėti atsakove ir tikėtis tinkamo rentos sutarties vykdymo, kurią atsakovė tai sutinka vykdyti, tai nesutinka arba laiko ją dovanojimo sutartimi.

38.8.                      Atsakovės apeliacinis skundas yra su trūkumais, nes atsakovė siekia rentos sutartį pripažinti dovanojimo sutartimi, t. y. atsakovė kelia turtinį ginčą, nes, tenkinus jos priešieškinio reikalavimą, atsakovė išvengs pareigos grąžinti ginčo butą, kurio vertė 257 472 Eur. Taigi, atsakovė už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 2 906 Eur žyminį mokestį, tačiau sumokėjo tik 328 Eur, todėl turėtų primokėti 2 578 Eur.

39.       Atsiliepime į ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė O. Ž. prašo apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, nes byloje nėra įrodymų apie rentos sutarties vykdymą ir vidinę šalių valią sudaryti dovanojimo sutartį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl apeliacijos ribų

 

40.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

 

Dėl naujų įrodymų

 

41.       2024 m. vasario 19 d. ieškovas Š. K. pateikė prašymą priimti naują įrodymą – ieškovo dukters M. S. ieškinį Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1365-803/2024, kurioje M. S. prašo iš Š. K. ir V. K. priteisti 184 497 Eur skolą už buto nuomą. Nurodytas įrodymas pagrindžia ieškovo nuostolių atsiradimą, nes jis privalėjo nuomotis kitą gyvenamąjį būstą, nors V. K. pagal rentos sutartį privalėjo jį aprūpinti būstu arba išnuomoti ginčo butą ir iš gaunamų pajamų aprūpinti ieškovą.

42.       Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021).

43.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal apeliantų apeliacinius skundus išnagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas jau buvo pateikęs įrodymus, susijusius su nuostolių dydžiu dėl kito (ne ginčo) nekilnojamojo turto nuomos. Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra grindžiamas negautomis ginčo nekilnojamojo turto, perleisto atsakovei rentos sutartimi, nuomos pajamomis. Nauju įrodymu ieškovas įrodinėja, kad jis patyrė (patirs) nuostolius už kito nekilnojamojo turto, priklausančio jo dukteriai, nuomą, nors tokio reikalavimo ieškovas byloje nepareiškė, todėl apeliacinės instancijos teismas naujo įrodymo nepriima ir nevertina, nes jis nėra susijęs su ginčo dalyku.

 

Dėl esminių faktinių aplinkybių

 

44.       2009 m. vasario 6 d. ieškovas Š. K. ir atsakovė V. K. sudarė rentos sutartį, kuria ieškovas perdavė atsakovei asmeninės nuosavybės teise butą su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini). Tuometinė turto vertė – 889 000 Lt (257 472,20 Eur).

45.       (duomenys neskelbtini) ieškovas Š. K. ir atsakovė V. K. (buvusi pavardė L.) sudarė santuoką.

46.       117 600 Eur prašomas priteisti nuostolių atlyginimo dydis grindžiamas portalo www.aruodas.lt skelbimų ir statistikos duomenimis, kitų butų, esančių tame pačiame name, nuomos sutartimis, UAB „Verslavita“ konsultacine išvada. Nurodytų dokumentų pagrindu ieškovas įrodinėja, kad ginčo turto nuomos mokestis 2009 m. vasario 6 d.–2023 m. sausio 31 d. laikotarpiu sudarė vidutiniškai 700 Eur per mėnesį, todėl per 168 mėnesius ieškovas negavo 117 600 Eur nuomos pajamų.

47.       Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis 2022 m. gegužės 10 d. iškelta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-191-1102/2024 pagal V. K. ieškinį Š. K. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl rentos sutarties nutraukimo ir (ne)pripažinimo dovanojimo sutartimi

 

48.       Byloje ginčas kilo dėl ieškovo Š. K. ir atsakovės V. K. sudarytos rentos sutarties nutraukimo ir jos pripažinimo dovanojimo sutartimi. Pirmosios instancijos teismas nusprendė nepripažinti tarp šalių sudarytos rentos sutarties dovanojimo sutartimi. Teismas   nustatė, kad atsakovė nevykdė rentos sutarties (neišlaikė ieškovo, neaprūpino jo gyvenamuoju būstu), todėl nusprendė sudarytą rentos sutartį nutraukti ir taikyti restituciją, grąžinant ieškovui pagal rentos sutartį atsakovei perduotą butą. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nutraukti rentos sutartį ir prašo rentos sutartį pripažinti dovanojimo sutartimi.

49.        CK 6.439 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal rentos sutartį viena šalis – rentos mokėtojas (skolininkas) įsipareigoja neatlygintinai arba mainais už kapitalo perdavimą jam nuosavybės teise periodiškai mokėti kitai šaliai – rentos gavėjui sutartyje numatytą pinigų sumą (rentą) arba kitaip išlaikyti rentos gavėją.

50.       CK 6.460 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos.

51.       Sprendžiant tokio pobūdžio ginčą, aktualūs yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme. Pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006). Rentos mokėtojo veiksmai sąžiningumo, protingumo ir teisingumo aspektu vertinti pagal tai, ar jie maksimaliai atitinka rentos gavėjo būtiniausius poreikius ir ar jie skirti būtent tokiems poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018).

52.       CK 6.464 straipsnyje, reglamentuojančiame rentos sutarties nutraukimą, nurodoma, kad prievolė išlaikyti asmenį iki gyvos galvos baigiasi po rentos gavėjo mirties (1 dalis); jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, tai rentos gavėjas turi teisę reikalauti iš rentos mokėtojo, jog šis grąžintų perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėtų daikto išperkamąją kainą CK 6.454 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, ir šiuo atveju rentos mokėtojas neturi teisės reikalauti atlyginti jam išlaidas, susijusias su rentos gavėjo išlaikymu (2 dalis).

53.       Sprendžiant išlaikymo iki gyvos galvos nutraukimo dėl esminio sutarties pažeidimo ginčus, be kita ko, yra aktualūs ir CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, įvertinant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Kitaip tariant, klausimas, ar konkretus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus, sprendžiamas atsižvelgiant į nurodytame straipsnyje įvardytus kriterijus bei į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumus. Kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. Kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018).

54.       Nagrinėjamu atveju 2009 m. vasario 6 d. ieškovo ir atsakovės sudaryta sutartis, kuria mainais į išlaikymą rentos gavėjas (ieškovas) perleido atsakovei V. K. nuosavybės teisę į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą (butą su dalimi automobilių stovėjimo aikštelės), atitinka visus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties požymius.

55.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad rentos mokėtoja (atsakovė) nevykdė rentos sutarties ir ginčo turtas jai nebuvo perleistas kaip dovana, nusprendė rentos sutartį nutraukti ir grąžinti ieškovui pagal rentos sutartį atsakovei perleistą nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios buvo padarytos tinkamai taikius įrodymų, susijusių su rentos sutarties vykdymo aplinkybėmis, vertinimo taisykles.

56.       Kaip minėta, atsakovė pagal rentos sutartį įsipareigojo išlaikyti ieškovą iki gyvos galvos: aprūpinti gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinti, aprūpinti vaistais, reikalui esant suteikti medicininį aptarnavimą bei priežiūrą ir kt. Nurodytų pareigų nevykdymo atveju rentos gavėjas įgijo teisę reikalauti iš rentos mokėtojos, kad ši grąžintų perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėtų daikto išperkamąją kainą CK 6.454 straipsnyje numatytomis sąlygomis.

57.       Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės neginčijo, kad ji nevykdė rentos sutarties, nurodydama, jog ieškovui išlaikymas niekada nebuvo reikalingas, ji rentos sutarties negalėjo vykdyti dėl jauno amžiaus, pajamų neturėjimo, todėl rentos sutartis buvo sudaryta, siekiant pridengti nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį, nes ieškovą ir atsakovę siejo romantiški santykiai, virtę šalių sudaryta santuoka.

58.       CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016).

59.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012). Tokiu atveju turi būti taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, jis turi atitikti bendruosius to sandorio sudarymo reikalavimus bei nepažeisti kitų įstatymų reikalavimų, kaip antai neprieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

60.       Sprendžiant dėl sandorio, sudaryto esant šalių valios trūkumų, kvalifikavimo, svarbu vadovautis tiek CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis, tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kurių šalys siekė, sudarydamos ginčijamą sandorį.

61.       Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

62.       Pažymėtina, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, šalis privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017).

63.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi išskirtinė faktinė situacija, nes po rentos sutarties sudarymo praėjus daugiau kaip vieneriems metams apeliantai sudarė santuoką. Ši aplinkybė neteikia pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentais dėl rentos sandorio tariamumo ir apsimestinumo. 

64.       Taigi, rentos sutartis buvo sudaryta iki šalių santuokos sudarymo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra abejonės, kad ieškovui buvo svarbus rentos mokėtojo asmuo, nes ieškovas pasitikėjo apeliante. Ieškovas mainais į ginčo nekilnojamojo turto perleidimą pavedė apeliantei rūpintis juo (jo sveikata, gyvenamuoju būstu, kitais poreikiais) iki gyvos galvos. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai sudarė santuoką ir tam tikru laikotarpiu ieškovas nereikalavo išlaikymo, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, jog santuokos sudarymas savaime pakeitė apeliantų valią dėl rentos sutarties vykdymo. Šioje byloje kilusio ginčo dėl rentos sutarties nevykdymo ir jos pripažinimo dovanojimo sutartimi kontekste svarbu tik tai, ar rentos gavėjas faktiškai gavo tai, ką jis tikėjosi gauti pagal rentos sutartį, o jei negavo – nustatyti priežastis, įskaitant apeliantų valią dėl tikrųjų šalių ketinimų, sudarant rentos sutartį.

65.       Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, rentos sutartis buvo sudaryta iki santuokos sudarymo. Rentos sutartis buvo sudaryta notarine forma. Nei ieškovas, nei rentos sandorį patvirtinusi notarė nepatvirtino atsakovės argumentų, kad rentos sutartis buvo sudaryta apsimestinai, siekiant pridengti dovanojimo sandorį ir taip išvengti didesnių mokėtinų mokesčių valstybei. Priešingai, rentos sandorį patvirtinusi notarė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad tikroji rentos sutarties šalių valia buvo sudaryti rentos, o ne dovanojimo sandorį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo abejoti notarės, kurios atsakomybė už atliekamus veiksmus prilyginama valstybės pareigūno atliekamiems veiksmams (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 16 straipsnis), paaiškinimais dėl apeliantų išreikštos tikrosios valios, sudarant rentos sandorį.

66.       Apeliantės argumentų dėl rentos sandorio apsimestinumo prieštaringumą patvirtina tai, kad apeliantė priešieškinyje nurodė, jog ieškovas tarėsi su notare dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo formos, tačiau apeliaciniame skunde apeliantė jau nurodė, jog notarė nežinojo apie šalių valią ir susitarimą sudaryti dovanojimo sutartį, ją faktiškai įforminant rentos sutartimi. Rentos sandorio sudarymo metu perleisto turto vertė sudarė 257 472,20 Eur, šalys tuo metu santuokos nebuvo sudariusios. Taigi,  apeliantė neįrodė, kad tikroji apeliantų valia buvo perleisti didelės vertės turtą neatlygintinai vien dėl valstybei mokėtinų mokesčių dydžių skirtumo. Rentos sutartis sudaryta iki šalių santuokos sudarymo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jei ieškovas iš tiesų siektų apeliantei padovanoti minėtą butą, tai būtų padaręs ir po santuokos sudarymo.

67.       Apeliantės argumentų dėl rentos sandorio apsimestinumo prieštaringumą patvirtina ir pačios apeliantės pirmosios instancijos teismui pateikti paaiškinimai, kad po ieškovo reikalavimo atlaisvinti ginčo turtą dėl rentos sutarties nevykdymo nei atsakovė, nei bute faktiškai gyvenę jos tėvai nuo 2022 m. kovo mėn. nebemoka už butui teikiamas komunalines ir kitas paslaugas (pirmosios instancijos teismo 2023 m. spalio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 22 min. 55 sek.–1 val. 32 min. 8 sek.).

68.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad rentos sutartis faktiškai buvo dovanojimo sandoris, nes rentos sutartis neturėjo socialinės reikšmės, t. y. ieškovui išlaikymas niekada nebuvo reikalingas, apeliantė neturėjo galimybių išlaikyti ieškovą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad rentos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nenumato specifinių reikalavimų rentos gavėjui ir rentos mokėtojui, susijusių su jų turtine padėtimi, sveikatos būkle, amžiumi ir pan. Įstatymas nereikalauja, kad rentos sutarties sudarymo metu rentos gavėjas visiškai negalėtų savimi pasirūpinti, savęs išlaikyti. Rentos sutarties sudarymo metu ieškovui buvo (duomenys neskelbtini) metai, rentos sutartimi apeliantė patvirtino įsipareigojimą išlaikyti ieškovą iki gyvos galvos, t. y. atsakovė suprato, kad ši sutartis yra ilgalaikė, orientuota į ateitį, atsižvelgiant į ieškovo būklės (amžiaus, sveikatos, turtinės padėties) pasikeitimą. Taigi, aplinkybė, kad šalių turtinė padėtis, amžius ar sveikatos būklė sutarties sudarymo metu nebuvo lygiavertė, nereiškia, jog rentos sutartis neatitiko socialinės reikšmės.

69.       Apeliantė neginčijo, kad tiek rentos sutarties sudarymo metu, tiek po jos sudarymo turėjo ir iki šiol turi stabilias pajamas, gaunamas iš darbo teisinių santykių. Ieškovo sveikatos istorija, atsakovės tėvų (kitų atsakovų) paaiškinimai pirmosios instancijos teisme patvirtina, kad ieškovo sveikatos būklė jau ilgą laiką nėra gera, jis dažnai serga (2023 m. gegužės 29 d. DOK-20389 priedas Nr. 1; pirmosios instancijos teismo 2023 m. spalio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 val. 00 min. 25 sek.–2 val. 01 min.), ieškovui šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metai. Taigi, apeliantės argumentai dėl rentos sutarties socialinės reikšmės yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.   

70.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad rentos sutarties vykdymą patvirtina atsakovės sąskaitų banke išrašai, kuriuose nurodyti mokėjimo pavedimai buvo atlikti išimtinai ieškovo interesais. Apeliantės teigimu, pateikti jos sąskaitų banke išrašai patvirtina, kad ji rūpinosi ieškovo poreikiais, kai ieškovo turtas buvo areštuotas, vykstant teisminiam ginčui tarp jo ir AB SEB banko. Apeliantė neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad didžiąją dalį lėšų į savo sąskaitas ji gavo iš ieškovo ir jo vaikų. Apeliantė nepagrindė, kiek konkrečiai iš ieškovo ir jo vaikų gautų, ir kiek iš asmeniškai gautų (uždirbtų) lėšų ji prisidėjo prie ieškovo išlaikymo.

71.       Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, apeliantės apeliacinio skundo argumentai paneigia apeliantės įrodinėjamą versiją dėl rentos sutarties apsimestinumo ir tariamumo, nes apeliantė pripažino, kad siekė vykdyti rentos sutartį. Priešieškinyje ir apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, kad ji rūpinosi ir teikė išlaikymą (tenkino poreikius) ieškovui, kaip sutuoktiniui. Taigi, akivaizdu, kad apeliantės pozicija dėl rentos sutarties pripažinimo dovanojimo sutartimi yra prieštaringa ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino tarp šalių sudarytos rentos sutarties dovanojimo sutartimi.

72.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo paaiškinimais, kad jam išlaikymas, kaip tai numato rentos sutartis, buvo būtinas, kai dėl 2016 m. prasidėjusio teisminio ginčo su AB SEB banku buvo areštuotas ieškovo turtas, įskaitant pinigines lėšas. Byloje nėra įrodymų, kad nuo rentos sutarties sudarymo iki ieškovo kreipimosi į teismą dėl rentos sutarties nutraukimo rentos sutartis būtų vykdoma kokia nors apimtimi. Vadinasi, nepaisant rentos mokėtojos įsipareigojimo išlaikyti ieškovą iki gyvos galvos, faktiškai nuo pat rentos sutarties sudarymo iki ieškinio pareiškimo dėl rentos sutarties nutraukimo ši sutarties nuostata nebuvo vykdoma, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą nesutikti su apeliantės argumentais dėl rentos sandorio pripažinimo dovanojimo sandoriu ir nutraukti rentos sutartį dėl esminio jos pažeidimo.

73.       Pažymėtina, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis yra fiduciarinė, grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, rentos gavėjui paprastai yra svarbios asmens, teikiančio išlaikymą, savybės, lemiančios pasitikėjimą rentos davėjo asmeniu ir atitinkamai rentos gavėjo sprendimą sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Pasitikėjimo praradimas rentos davėju, kuris gali lemti sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą, įprastai atsiranda ir turi reikšmę tik tuo atveju, kai rentos davėjas netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. atsiranda iš netinkamo rentos davėjo prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013; 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-687/2019).

74.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad ieškovo delsimas kreiptis į teismą dėl rentos sutarties nutraukimo patvirtina ginčo turto dovanojimo faktą. Aplinkybė, kad ieškovas ilgą laiką delsė kreiptis teismą dėl rentos sutarties nutraukimo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šalių tikrosios valios, sudarant rentos sutartį. Kaip minėta, po rentos sutarties sudarymo apeliantai sudarė santuoką, todėl santuokos sudarymas pateisina ieškovo delsimą nenutraukti rentos sutarties, nes tarp apeliantų egzistavo sutuoktinių tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Rentos sutartis dėl išlaikymo iki gyvos galvos už perleistą turtą yra tęstinis ir ilgalaikis sandoris, todėl aplinkybė, kad ieškovas tam tikrą laiką iš atsakovės, kaip sutuoktinės, nereikalavo vykdyti rentos sutartį, nereiškia, jog ginčo turtas savaime tapo ieškovo dovana atsakovei ir atsakovė rentos sutarties nebeprivalėjo vykdyti rentos sutartyje nurodytomis sąlygomis.

75.       Ieškovas bylą dėl rentos sutarties nutraukimo inicijavo po atsakovės kreipimosi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Akivaizdu, kad ieškovas prarado pasitikėjimą rentos sutarties faktiškai nevykdžiusia atsakove. Tai, kad apeliantė ir jos tėvai nelaikė ginčo turto ieškovo vestuvine dovana atsakovei, patvirtina aplinkybė, jog ginčo turtą po ieškovo reikalavimo atsakovai nedelsiant atlaisvino ir apeliantė, kai savininkė, turtu nebesirūpina kaip savo. Taigi, susiklosčiusioje situacijoje būtų nesąžininga ir neteisinga ginčo rentos sutartį pripažinti dovanojimo sutartimi vien dėl ieškovo delsimo ginti pažeistas teises, juolab kad apeliantė neįrodė aplinkybių, pagrindžiančių ginčo turto jai perleidimą, kaip dovanojimo sandorį. Apeliantės teiginiai dėl rentos sutarties sudarymo ir nevykdymo aplinkybių savaime nepatvirtina rentos sandorio apsimestinio pobūdžio ir jo sudarymo kito tikslo.

 

Dėl nuostolių atlyginimo

 

76.       Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė nepriteisti ieškovui 117 600 Eur nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovės tėvų susiklostė faktiniai ginčo turto panaudos santykiai, nes ieškovas niekada nereikalavo mokėti nuomos mokesčio ir ilgą laiką neprašė jų išsikelti iš ginčo buto. Apeliantas įrodinėja, kad, negalėdamas naudotis ar išnuomoti ginčo turtą, jis patyrė nuostolius, kuriuos sudaro už turto nuomą negautos pajamos. Apelianto teigimu, jis negalėjo prašyti nuomos mokesčio ar reikalauti atlaisvinti ginčo turtą, nes turtas buvo perleistas atsakovei V. K.

77.       Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami, kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018).

78.       Prie negautų pajamų priskiriama ir prarasta galimybė. Tokio pobūdžio nuostoliai (prarasta galimybė) turi apibrėžtą piniginę vertę, jie reiškia tai, kad, jų nepatyręs, ieškovas galbūt būtų turėjęs tam tikrą turtinę naudą. Tokio pobūdžio nuostoliai (t. y. prarasta galimybė išvengti turtinių praradimų – sutaupyti) pagal savo esmę patenka į negautų pajamų sampratą, nes negautos pajamos bendrąja prasme reiškia asmens netektą galimybę pagerinti savo turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013).

79.       Teismų praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį. Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

80.       Pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalį neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad panaudos sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, kitaip sakant, panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

81.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad panaudos sutartis yra realinis sandoris, nes ji laikytina sudaryta tik nuo panaudos sutarties dalyku esančio daikto perdavimo panaudos gavėjui momento, todėl atitinkamai neperdavus daikto, panaudos sutartis laikoma nesudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2018).

82.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovas yra verslininkas, užsiimantis nekilnojamojo turto nuomos veikla, taip pat pateikti įrodymai apie ginčo turto nuomos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu neabejotinai patvirtina, jog ieškovas galėjo gauti nuomos pajamas iš ginčo turto, tačiau byloje nenustatyta, jog ieškovas planavo gauti ginčo buto nuomos pajamas ir ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovo valia buvo nukreipta į nuomos pajamų už ginčo buto gavimą.

83.       Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas dar 2007 m., t. y. iki rentos sutarties sudarymo, leido atsakovės tėvams neatlygintinai naudotis ginčo butu, mokant tik komunalinius mokesčius pagal pačių atsakovų su komunalinių ir kitų paslaugų teikėjais sudarytas sutartis. Apeliantas neginčijo, kad komunalinių ir kitų su ginčo butui teikiamomis paslaugomis (administravimo, dujų, interneto, televizijos ir pan.) susijusios sutartys buvo sudarytos su apelianto sutikimu, sutartys buvo vykdomos iki apelianto reikalavimo atlaisvinti ginčo butą.

84.       Aplinkybė, kad tuo metu atsakovės tėvai pardavė savo gyvenamąjį būstą, savaime nepatvirtina, kad iš gautų lėšų jie planavo ir buvo susitarę su ieškovu įsigyti ginčo butą. Ieškovas, leidęs atsakovės tėvams neatlygintinai naudotis ginčo butu, sukūrė panaudos teisinius santykius. Taigi, apelianto nurodomi argumentai vėliau sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį yra nepagrįsti, nes ginčo butas pagal rentos sutartį buvo perleistas atsakovei, kurios tėvai liko toliau gyventi ginčo bute, o ieškovas iki ginčo šioje byloje kilimo nereiškė atsakovams pretenzijų dėl buto įsigijimo ar nuomos mokesčio mokėjimo.

85.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad po rentos sutarties sudarymo ginčo turtas perėjo atsakovės V. K. nuosavybėn, todėl jis nebegalėjo reikšti atsakovės tėvams pretenzijų dėl nuomos mokesčio nemokėjimo. Pažymėtina, kad pagal rentos sutarties 5.1 punktą rentos mokėtoja gali perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti teisę į perduotą jai mainais už išlaikymą iki gyvos galvos nekilnojamąjį daiktą tik turėdama išankstinį rentos gavėjo sutikimą. Toks rašytinis sutikimas turi būti patvirtintas notaro. Taigi, pagal rentos sutarties nuostatas apeliantas, nepriklausomai nuo to, kad jis nėra ginčo turto savininkas, turėjo teisę nesutikti su neatlygintinu kitų asmenų naudojimusi ginčo turtu, reikalauti mokėti nuomos mokestį ar atlaisvinti ginčo turtą. Byloje nėra įrodymų, kad vėliau, t. y. po rentos sutarties sudarymo iki ginčo šioje byloje kilimo, apeliantas reiškė atsakovams pretenzijas dėl neteisėto naudojimosi ginčo turtu ar nuomos mokesčio nemokėjimo.

86.       CK 6.253 straipsnio, reglamentuojančio civilinės atsakomybės netaikymą ir atleidimą nuo civilinės atsakomybės, 5 dalyje nurodyta, kad nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.

87.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nepriteisti ieškovui nuostolių atlyginimą, negautų nuomos pajamų už ginčo turtą forma, nes iki rentos sutarties sudarymo tarp ieškovo ir atsakovės tėvų buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Aplinkybė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė buto panaudos sutartis, nepaneigia faktiškai susiklosčiusių panaudos teisinių santykių pagal žodinės panaudos sutartį (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Atsakovės tėvai ginčo turtu neatlygintinai naudojosi ieškovo leidimu ir sutikimu, nes ir po rentos sutarties sudarymo ieškovas, turėdamas tokią teisę pagal rentos sutartį, nereiškė atsakovams pretenzijų dėl naudojimosi ginčo turtu neatlygintinai. Taigi, ieškovo įrodinėjamos negautos pajamos iš ginčo buto nuomos nėra susijusios su atsakovais, nenustačius jų neteisėtų veiksmų.

88.       Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovas ketino apsigyventi ginčo bute, todėl apelianto argumentai dėl patirtų kito būsto nuomos išlaidų nėra susiję su ieškinio reikalavimu priteisti negautas pajamas nuomos mokesčio forma. Ieškovas leido neatlygintinai atsakovams naudotis ginčo turtu, o vėliau (po rentos sutarties sudarymo) nereiškė pretenzijų dėl neatlygintino naudojimosi ginčo turtu, nors turėjo tokią teisę. Taigi, nenustatyta atsakovų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio su negautomis ginčo buto nuomos pajamomis.

89.       Apeliaciniuose skunduose apeliantai nepateikė argumentų dėl pirmosios instancijos teismo motyvų netaikyti ieškinio (priešieškinio) reikalavimams senaties terminų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais teismas netenkino šalių prašymų taikyti ieškinio (priešieškinio) reikalavimams senaties terminus.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

 

90.       Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, nes tik bendrai įvertino byloje patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, nepagrįstai sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, iš viso ieškovui, įskaičius atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas, turėjo būti priteistas 7 359,32 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

91.       Pagal CPK 93 straipsnio 1–3 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo.

92.       CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

93.       Patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016).

94.       Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis).

95.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

96.       Taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi, nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022).

97.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad yra tikrai patirti nuostoliai bylinėjimosi išlaidų forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia. Taigi, kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 24 punktas).

98.       Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015).

99.       Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).

100.       Nustatyta, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 11 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų 2 300 Eur – už ieškinio parengimą, 300 Eur – už atskirojo skundo parengimą, 1 925 Eur – už prašymų dėl įrodymų prijungimo ir išreikalavimo bei įrodymų gavimo pagal teismo liudijimus parengimą, 900 Eur – už atsiliepimo į priešieškinį parengimą, 600 Eur – už pasiruošimą ir dalyvavimą 2023 m. birželio 1 d. parengiamajame teismo posėdyje, 1 100 Eur – už pasiruošimą ir dalyvavimą 2023 m. liepos 20 d. teismo posėdyje, 1 000 Eur – už pasiruošimą ir dalyvavimą 2023 m. spalio 6 d. teismo posėdyje, 1 700 Eur – už bylos medžiagos apibendrinimą ir baigiamosios kalbos parengimą (advokatų teisinės pagalbos išlaidos – iš viso 9 825 Eur), 1 089 Eur – už UAB „Verslavita“ konsultacinės vertinimo ataskaitos parengimą, 286 Eur – žyminio mokesčio išlaidos. 

101.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovui 3 286 Eur (3 000 Eur – už advokatų teisinę pagalbą, 286 Eur – žyminio mokesčio) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdama į tai, kad išnagrinėta byla teisės taikymo aspektu yra nesudėtinga ir nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, parengti procesiniai dokumentai nebuvo sudėtingi, ieškovo ieškinys tenkintas tik dėl vieno reikalavimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas ieškovui bylinėjimosi išlaidų dydis yra protingas ir teisingas.

102.       Pažymėtina, kad atsakovei (ir jos tėvams) byloje atstovavo viena advokatė, dėl ko atsakovė patyrė 2 120 Eur bylinėjimosi išlaidas, nors atsakovė byloje teikė iš esmės analogiško pobūdžio procesinius dokumentus, kaip ir ieškovas. Visi atsakovai, įskaitant apeliantę V. K., pirmosios instancijos teisme patyrė 2 920 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovui byloje atstovavo du advokatai, todėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį lėmė paties ieškovo procesinis elgesys. Taigi, ieškovo prašomas priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir bylos išnagrinėjimo rezultatą, yra neproporcingas bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.

103.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitiems atsakovams (atsakovėms tėvams) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi šie atsakovai pirmosios instancijos teismo sprendimo (ar jo dalies) dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neskundė apeliacine tvarka.

 

Dėl bylos procesinės baigties, žyminio mokesčio už atsakovės apeliacinį skundą ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

104.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo byla išnagrinėta teisingai. Kiti apeliantų argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

105.       Ieškovas Š. K. 2023 m. gruodžio 4 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą nustatyti apeliantei terminą sumokėti žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą. Ieškovas nurodė, kad atsakovės apeliacinis skundas yra su trūkumais, nes atsakovė siekia rentos sutartį pripažinti dovanojimo sutartimi, t. y. atsakovė kelia turtinį ginčą, nes, tenkinus jos priešieškinio reikalavimą, atsakovė išvengs pareigos grąžinti ginčo butą, kurio vertė 257 472 Eur. Taigi, atsakovė už apeliacinį skundą turėtų sumokėti 2 906 Eur žyminį mokestį, tačiau sumokėjo tik 328 Eur, todėl turėtų primokėti 2 578 Eur.

106.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė V. K. apeliaciniu skundu skundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis teismas tenkino ieškovo ieškinio reikalavimą nutraukti tarp šalių sudarytą rentos sutartį ir netenkino atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti rentos sutartį dovanojimo sutartimi.

107.       Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą ginčuose dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.) mokamas 200 Eur žyminis mokestis, išskyrus ginčus dėl sutarčių turtinio pobūdžio nuostatų modifikavimo, o pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktą kituose ginčuose – 100 Eur žyminis mokestis. CPK 82 straipsnio 1 dalis numato, kad nustatytą žyminį mokestį, išskyrus apskaičiuojamą procentais, teismai indeksuoja, atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110.

108.       Pagal CPK 82 straipsnio 3 dalį Vyriausybės įgaliota institucija teismų taikomus indeksus skelbia vieną kartą per ketvirtį Oficialiosios statistikos portale. Aktualios CPK nuostatos dėl žyminio mokesčio įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d., todėl žyminio mokesčio indeksavimas atliekamas, taikant vartotojų kainų indeksą, apskaičiuotą laikotarpiui nuo 2017 m. liepos mėn. iki atitinkamo ketvirčio pradžios. Paskelbtas indeksas taikomas nuo atitinkamo ketvirčio antro mėnesio 1 dienos (CPK 82 straipsnio 4 dalis).

109.       Oficialios statistikos portalo duomenimis 2023 m. rugsėjo mėn. indeksas (t. y. 2023 m. III ketvirčio pradžiai apskaičiuotas indeksas), palyginti su 2017 m. liepos mėn., sudarė 145,8 ir buvo didesnis už 110 (CPK 82 straipsnio 1 dalis). Atsakovės apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo gautas 2023 m. lapkričio mėn., t. y. IV ketvirtį. Atitinkamai 2023 m. lapkričio mėn. už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis, kuris, kaip minėta, nustatytas 2017 m. liepos mėn. įsigaliojusiais CPK pakeitimais, turi būti indeksuojamas ir, pateikiant elektroninio ryšio priemonėmis, sudaro 328 Eur, t. y. už reikalavimą rentos sutartį pripažinti dovanojimo sutartimi – 109 Eur, už reikalavimą nutraukti rentos sutartį – 219 Eur. Apeliantė už apeliacinį skundą 2023 m. lapkričio 24 d. sumokėjo 328 Eur žyminį mokestį, todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad apeliantė sumokėjo netinkamo dydžio žyminį mokestį. 

110.        Kasacinis teismas išaiškino: jeigu ieškiniu ieškovas neprašo priteisti jam lėšų ar kito turto, ieškinys yra tik susijęs su turtiniu reikalavimu (turtu) ir jo patenkinimo atveju ieškovui nepriteisiama turto, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011). Neturtiniais ieškiniais paprastai pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019). Ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2010). Taigi, ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. gerėja ar blogėja.

111.       Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad žyminis mokestis už apeliantės apeliacinį skundą turėtų būti skaičiuojamas nuo ginčo nekilnojamojo turto vertės. Apeliantės reikalavimas pripažinti rentos sutartį dovanojimo sutartimi yra neturtinis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįpareigojo apeliantę primokėti žyminį mokestį.

112.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių apeliacinius skundus atmetus, kiekvienai iš jų lieka apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-351-1120/2022; 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-37-330/2023; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-44-464/2023; 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-302/2023).

113.       Atmetus apeliacinius skundus, ieškovui ir atsakovei V. K. nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nes kiekvienam apeliantui lieka jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovai T. L. ir K. L. nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teisėjų kolegija nesprendžia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šiems atsakovams.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                                                            Marius Bajoras

 

 

                                                                                                                        Neringa Švedienė

 

                                                                                                        

                                                                                                            Tomas Venckus