Civilinė byla Nr. 3K-3-566/2012

                                                  Teisminio proceso Nr. 2-51-3-01092-2009-4                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 125.2; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovei J. B. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo bei nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovės J. B. priešieškinį ieškovui T. B. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, išvadą teikianti institucija – Varėnos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, trečiasis asmuo AB „Swedbank“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas T. B. ieškiniu atsakovei J. B. prašė nutraukti 2001 m. balandžio 20 d. įregistruotą ieškovo ir atsakovės santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalyti santuokoje įgytą 14 289 Lt vertės turtą ir šalių prisiimtus 102 429,29 Lt įsipareigojimus kreditoriams, priteisiant šalims po 1/2 dalį santuokoje įgyto turto bei įsipareigojimų, nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su atsakove ir kt.

Atsakovė J. B. priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės, priteisti iš ieškovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą kartu su atsakove, nustatyti nepilnametei dukteriai iki jos pilnametystės uzufruktą į butą, paliekant jame gyventi vaiko motiną atsakovę, o dalijant santuokoje įgytą turtą – nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir atsakovei priteisti 60/100, ieškovui – 40/100 dalių dalytino turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovė taip pat nurodė, kad į dalytiną turtą turi būti įtrauktas T. B. individualios įmonės vertės padidėjimas už laikotarpį nuo santuokos sudarymo (2001 m. balandžio 20 d.) iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: nutraukė santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatė vaiko gyvenamąją vietą su atsakove; nustatė, kad buvę sutuoktiniai vienas kitam išlaikymo nemoka; lygiomis dalimis padalijo santuokoje įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Dalydamas turtą, teismas taip pat padalijo 352 860,14 Lt T. B. individualios įmonės vertės padidėjimą už laikotarpį nuo santuokos sudarymo 2001 m. balandžio 20 d. iki santuokos nutraukimo ir priteisė šalims asmeninės nuosavybės teise po 1/2 dalį šio padidėjimo, t. y. ieškovui – 137 925,63 Lt, o atsakovei – 135 054,63 Lt (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismas nurodė, kad atsakovė kartu su priešieškiniu nepateikė duomenų dėl įmonės įvertinimo ir suformulavo reikalavimą preliminariai priteisti 0,60 ct (60/100 dalių) įmonės vertės padidėjimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė teismui pateikė nepriklausomo auditoriaus išvadą, kurioje auditorius, atlikęs ieškovo pateiktų buhalterinių dokumentų vertinimą, nustatė, kad įmonės vertės pasikeitimas (padidėjimas) 2009 m. gruodžio 31 d. yra 352 860,14 Lt. Pateikusi audito išvadą, atsakovė savo priešieškinio reikalavimų netikslino. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas neteikė jokių dokumentų, susijusių su jo įmonės vertės nustatymu. Įvertinęs pateiktą išvadą ir įmonės buhalterinius dokumentus (CPK 185 straipsnis), atsižvelgdamas į tai, kad tik atsakovė pateikė teismui rašytinį įrodymą – auditoriaus išvadą dėl įmonės vertės pasikeitimo, o ieškovas buvo pasyvus (CPK 178 straipsnis), teismas sprendė, kad įmonės vertės pokytis pagal pateiktus dokumentus buvo suskaičiuotas teisingai ir yra 352 860,14 Lt. Spręsdamas dėl audito išvados teisingumo, teismas atsižvelgė į tai, kad auditorius patvirtino, jog pateiktų duomenų įvertinimas atliktas pagal nacionalinio audito standartus ir yra pakankamas pagrindas nuomonei pareikšti, jog pateiktų duomenų pakanka įmonės vertės pokyčiui nustatyti, jog duomenys apie įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus teisingi, jog įmonės vertės pasikeitimas buvo skaičiuojamas įvertinus lėšų, ilgalaikio ir trumpalaikio turto likučius, skolas. Teismas taip pat pažymėjo, kad į turto vertintoją nesikreipė nė viena iš šalių ir nepateikė turto vertintojo ataskaitos ar išvados dėl įmonės vertės pasikeitimo, todėl negalima įvertinti, ar, skaičiuojant įmonės vertę, buvo atsižvelgta į visus būtinus kriterijus, kurie nustatyti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme, ir ar tai turėtų įtakos galutiniam įmonės vertės padidėjimui nustatyti. Dėl to atsakovės pateiktą audito išvadą teismas vertino kartu su kitais įrodymais, kaip rašytinį įrodymą, neturintį didesnės įrodomosios galios.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 21 d. nutartimi Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovės pateikta auditoriaus išvada dėl individualios įmonės vertės pasikeitimo nustatymo, nes ši išvada atitiko Audito įstatymo reikalavimus ir nustatytus audito tikslus, joje įvertinti duomenys apie lėšų, ilgalaikio ir trumpalaikio turto likučius, skolas, pajamų ir pelno mokesčio deklaracijos, bendrojo žurnalo ir kasos duomenys. Kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant dėl įmonės vertės pokyčio, nebuvo teisinio pagrindo pažeisti šalių dispozityvumo ir rungimosi principų bei teismui veikti savo iniciatyva, o ieškovas procese elgėsi pasyviai, nepateikė audito išvadą paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Nors apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė retrospektyvinį turto rinkos vertės nustatymą, tačiau šiame dokumente vertinami atskiri įmonės turto objektai (automobilis, įrengimai, baldai), neatsižvelgiama į įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus. Kolegijos nuomone, šis retrospektyvus turto rinkos vertės nustatymas nėra verslo vertinimas, nes atskirų objektų įvertinimas neatspindi įmonės, kaip verslo, vertinimo ir nepaneigia įmonės vertės pasikeitimo, nustatyto audito išvadoje.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad susidariusi situacija, kai atsakovė priešieškinyje nurodė, jog įmonės vertės pokytis buvo 1 Lt, vėliau pateikė audito išvadą, pagal kurią įmonės vertės pokytis buvo 352 860,14 Lt padidėjimas, tačiau atsisakė pagal ją tikslinti priešieškinį, savaime nesudarė teisinio pagrindo atsakovei tikslinti priešieškinį dėl turtinių reikalavimų dalies. Kolegijos teigimu, teisingo sutuoktinių bendro turto balanso sudarymas yra teismo pareiga, o šalys, įgyvendindamos dispozityvumo principą, teikia rašytinius įrodymus dėl turto vertės pokyčių. Tai, kad atsakovė netikslino savo turtinio reikalavimo pagal audito išvadą, nepanaikino teismo pareigos teisingai nustatyti viso dalijamo turto vertę ir nereiškė, jog šalių ginčas dėl įmonės vertės nustatymo pasibaigė. Kolegija sprendė, kad, ieškovui nepaneigus audito išvadoje nustatyto vertės pokyčio kitais įrodymais, pirmosios instancijos teismas teisingai 352 860,14 Lt įtraukė į dalytino turto balansą.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas T. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 21 d. nutartį, priimti naują nutartį ir nustatyti, kad ieškovo individualios įmonės vertės padidėjimas nuo santuokos sudarymo 2001 m. balandžio 20 d. iki sutuoktinių gyvenimo skyrium pradžios 2009 m. vasario 16 d. yra 1 Lt, o šalims priteisti po 1/2 dalį vertės pokyčio, t. y. po 50 ct. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai nusprendė, kad kasatoriaus individualios įmonės vertės padidėjimas yra 352 860,14 Lt, ir neteisėtai įtraukė šią sumą į dalytiną turtą, priklausantį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Šį teiginį kasatorius grindžia tokiais argumentais:

1. Teismai neteisingai kvalifikavo ginčo dalyką ir tuo pagrindu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažino įmonės, įsteigtos iki santuokos sudarymo, turtą, o ne įmonės (verslo) vertės padidėjimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad jei įmonė įsteigta iki santuokos sudarymo, nutraukiant santuoką sutuoktiniams gali ir turi būti dalijamas tik įmonės (verslo) vertės padidėjimas (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o ne įmonės, kaip juridinio asmens, turtas.

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė turto ir verslo vertinimą reglamentuojančias teisės normas, pažeidė įrodymų leistinumo principą ir įrodymų vertinimo taisykles. Audito įstatyme nenustatyta auditoriaus kompetencija teikti išvadas dėl turto ar verslo vertės nustatymo, todėl auditoriaus išvada negali būti laikoma tinkamu įrodymu nustatant turto ar verslo vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą turto (verslo) vertę gali nustatyti tik turto vertintojas, turintis Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto išduotą turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą ir besiverčiantis turto vertinimo veikla. Be to, iš nagrinėjamu atveju pateiktos audito išvados matyti, kad auditorius skaičiavo buhalterinį įmonės turtą, bet ne įmonės (verslo) vertės pokyčio padidėjimą. Iš šių audito išvadų neaišku, kokia buvo įmonės vertė santuokos sudarymo dieną, kokia metodika remdamasis auditorius skaičiavo tariamą vertės pokytį, ir kt.

3. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo vaidmenį šeimos bylose, nepagrįstai peržengė reikalavimo veikti savo iniciatyva ribas, buvo šališki, veikė atsakovės naudai (CPK 376 straipsnis). Atsakovei pateikus audito išvadą, tačiau atsisakius tikslinti savo reikalavimą nustatyti įmonės vertės pokytį ir pasilikus prie pradinio priešieškinio reikalavimo, ginčas dėl individualios įmonės vertės nustatymo pasibaigė, t. y. atsakovė pasiliko prie pradinio reikalavimo, kuriuo prašė nustatyti, kad įmonės vertės pokytis yra 1 Lt. Kasatorius jos teiginio, kad įmonės vertės pokytis yra 1 Lt, neginčijo, nes su juo sutiko.

4. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė prielaidomis ir spėjimais, pažeidė CPK 263, 265 straipsnių reikalavimus, nes rėmėsi abejotina audito išvada ir įmonės buhalteriniais dokumentais, nurodydamas, kad negali įvertinti, ar skaičiuojant įmonės vertę buvo atsižvelgta į visus būtinus kriterijus, nustatytus Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl teismo vaidmens sutuoktinių turto padalijimo ginče ir tinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo nustatant individualios įmonės vertės pokytį, kai įmonė vieno sutuoktinių įsteigta iki santuokos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl teismo vaidmens sutuoktinių turto padalijimo ginče

CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviam reiškia ne tik teismo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), bet ir pareigą siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, imtis priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 straipsnis, CPK 376 straipsnio 2 dalis, 384 straipsnio 3 dalis), teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, išvardytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje. Nurodytos įstatymo nuostatos yra viena dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. N. R., bylos Nr. 3K-3-411/2012). Taigi teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, privalo užtikrinti ne tik šalių interesų pusiausvyrą, maksimalų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principų įgyvendinimą, bet ir būti aktyvus, jei tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą.

Šios bylos kontekste kilus klausimui dėl teismo aktyvumo įvertinant nutraukiant santuoką sutuoktiniams dalytiną įmonės (verslo) vertės pokytį (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas), svarbu tai, kad, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad privalo būti padalijamas visas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr.  3K-P-186/2010; teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. N. R., bylos Nr. 3K-3-411/2012). Taigi, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, sprendžiant klausimą dėl sutuoktinių turto padalijimo nutraukiant santuoką, teisingo sutuoktinių bendro turto balanso sudarymas yra teismo pareiga. Ši pareiga glaudžiai susijusi su pirmiau nurodyta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviam ir šios pareigos įgyvendinimo principais.

Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad atsakovė priešieškinyje prašydama padalyti santuokoje įgytą turtą, be kitų reikalavimų, prašė priteisti jai dalį ieškovo iki santuokos įsteigtos individualios įmonės vertės padidėjimo už laikotarpį nuo santuokos sudarymo iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo. Priešieškinyje atsakovė preliminariai nurodė, kad įmonės vertės padidėjimas yra 1 Lt ir prašė teismo įpareigoti ieškovą pateikti teismui ir atsakovei individualios įmonės balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, aiškinamąjį raštą ir kt., taip pat įpareigoti ieškovą pateikti dokumentus, patvirtinančius įmonės ilgalaikio turto įsigijimo savikainą, nusidėvėjimo skaičiavimus ir kt. santuokos sudarymo dieną, 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. gruodžio 31 d. Priešieškinyje buvo suformuluotas atsakovės reikalavimas dalyti sutuoktiniams įmonės vertės padidėjimą (kaip ir visą bendrą sutuoktinių turtą) tam tikru santykiu – atsakovei priteisiant 60/100, o ieškovui – 40/100 dalių padidėjimo, tačiau galutinis dalytinas įmonės (verslo) vertės padidėjimo dydis nenurodytas, prašant išreikalauti jam nustatyti būtinus dokumentus. Vėliau nagrinėjant bylą atsakovė pateikė teismui auditoriaus išvadą, kurioje nustatytas 352 860,14 Lt įmonės vertės padidėjimas. Įvertinus priešieškinio reikalavimų formuluotę, t. y. tai, jog atsakovė jame nurodė tik preliminarų įmonės vertės pokytį, prašydama išreikalauti jam nustatyti būtinus dokumentus, taip pat atsakovės elgesį – jog vėliau ji pateikė audito išvadą dėl įmonės vertės pokyčio, konstatuotina, kad esminė priešieškinio reikalavimo dalis įmonės vertės pokyčio dalijimo klausimu buvo atsakovės prašymas dėl sutuoktiniams priteistinų dalytino turto dalių, t. y. atsakovė priešieškiniu prašė priteisti tam tikrą įmonės vertės padidėjimo dalį, nepriklausomai nuo to, kokia bus nustatyta viso padidėjimo vertė. Dėl to aplinkybė, kad atsakovė, priešieškinyje aiškiai suformulavusi reikalavimą dėl turto padalijimo dalių, nenurodė tikslios dalytino turto vertės, nereiškia jos pripažinimo, jog įmonės vertės pokytis buvo 1 Lt. Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytą teismo pareigą sudaryti teisingą sutuoktinių bendro turto balansą, byloje esant skirtingų duomenų dėl dalytino įmonės vertės pokyčio dydžio, teismai turėjo pareigą nustatyti ginčo įmonės vertės pokytį, dalytiną sutuoktiniams nutraukiant santuoką. Taigi viso sutuoktiniams dalytino įmonės vertės pokyčio dydis turėjo būti nustatytas teisminio nagrinėjimo metu, remiantis šalių pateiktais įrodymais. Nustačius, kad esminė priešieškinio reikalavimo, susijusio su įmonės vertės pokyčio dalijimu, dalis buvo atsakovės prašymas priteisti jai 60/100 dalių šio pokyčio, paliekant galimybę tikslinti viso dalytino pokyčio dydį, bylos nagrinėjimo metu vykdytas šio pokyčio dydžio nustatymas nelaikytinas procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principų išimtimi. 

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestini kasatoriaus skunde nurodyti argumentai, kad, atsakovei atsisakius tikslinti priešieškinio reikalavimą, ginčas dėl individualios įmonės vertės nustatymo pasibaigė. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo poreikio atsakovei tikslinti priešieškinio reikalavimus vien dėl to, kad vėliau ji pateikė tikslesnius duomenis dėl viso įmonės vertės pokyčio dydžio. Tokia teismų išvada atitinka teisės normas, reglamentuojančias teismo vaidmenį šeimos bylose, ir nereiškia nepagrįsto teismo pareigos veikti savo iniciatyva ribų peržengimo ar šališkumo.

Dėl dalytino sutuoktinių turto – iki santuokos vieno sutuoktinių įsteigtos individualios įmonės vertės pokyčio – nustatymo

CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad sutuoktiniams nutraukiant santuoką dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Kasacinis teismas, aiškindamas šią materialiosios teisės normą, yra nurodęs, kad priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Dėl to teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr.  3K-P-186/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama teismo pareiga įstatymu suteiktą diskreciją panaudoti tam, kad turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuoti galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-243/2009). Be to, sprendimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo teismas gali priimti tik įsitikinęs, kad turtas įvertintas teisingai. Šios nuostatos išplaukia iš šeimos bylų nedispozityvaus pobūdžio ir su tuo susijusių jų nagrinėjimo ypatumų bei aktyvesnio negu dispozityviosiose  ginčo bylose teismo vaidmens: pagal CPK 376 straipsnį šeimos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, būtinus bylai išspręsti, ir kt. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi imtis papildomų įrodinėjimo priemonių dalytino turto vertei apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo metu nustatyti, kai jam kyla pagrįstų abejonių dėl turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-285/2009). Spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Šeimos teisėje nėra specialiųjų teisės normų dėl sutuoktinių turto vertinimo, todėl nagrinėjant ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo taikytinos bendrosios turto vertinimo taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu išaiškinta, kad dalijant sutuoktinių turtą turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. R. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-92/2008). Kokiais įrodymų šaltiniais remdamasis teismas nustato sutuoktinių turto vertę, priklauso ir nuo konkretaus turto rūšies. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl ieškovo iki santuokos įsteigtos individualios įmonės vertės pokyčio santuokos metu nustatymo. Įrodinėdama šį pokytį, atsakovė teismui pateikė nepriklausomo auditoriaus išvadą, parengtą remiantis duomenimis apie lėšų, ilgalaikio ir trumpalaikio turto likučius ir įmonės turimas skolas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši audito išvada negali būti prilyginama specifiniam įmonės (verslo) vertę galinčiam patvirtinti įrodymui – individualiam turto ar verslo vertinimui, nes joje nėra duomenų, kad ji atitiktų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytus kriterijus, t. y. turto (verslo) vertė būtų nustatyta laikantis turto vertės nustatymo metodų, apimtų turto vertintojo nuomonę apie turto būklę, tikėtiną piniginę vertę rinkoje ir kt. Sprendžiant dėl įmonės vertės ir jos pokyčio, būtina turėti omenyje tai, kad tai specifinis turto objektas, kuris turi būti vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną, t. y. taikant naudojimo pajamų vertės metodą. Iš atsakovės pateiktos auditoriaus išvados matyti, kad šios aplinkybės nebuvo įvertinos, nes auditorius apskaičiavo buhalterinį įmonės turtą, bet ne įmonės (verslo) vertę ir jos pokyčius tam tikru periodu. Buhalterinis įmonės turto būklės įvertinimas konkrečiais laikotarpiais suteikia tam tikrų duomenų apie įmonės būklę, galėtų būti vertinamas kartu su kitais įrodymais, patvirtinančiais įmonės vertės pokytį, tačiau vien jis nėra pakankamas įmonės (verslo) vertei ir jos pokyčiui nustatyti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad teismai pagrįstai auditoriaus išvadą vertino visų byloje esančių įrodymų kontekste. Vis dėlto, vertindami įrodymus, teismai neatsižvelgė į tai, kad auditoriaus išvada iš esmės grįsta įmonės buhalteriniais dokumentais ir parengta jų pagrindu. Kitokių įrodymų, suteikiančių galimybę nustatyti įmonės, kaip verslo, vertę ir jos pokyčius, byloje nepateikta. Taigi teismai, nustatydami ginčo įmonės (verslo) vertės pokytį audito išvados ir įmonės dokumentų pagrindu, iš esmės neįvertino verslo vertei nustatyti pirmiau nurodytų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintų kriterijų. Dėl to, kaip teisingai nurodo kasatorius kasaciniame skunde, teismai nepagrįstai konstatavo, jog audito išvada ir įmonės buhalteriniai dokumentai yra pakankami įrodymai įmonės (verslo) vertės pokyčiui nustatyti.

Ieškovas, įrodinėdamas įmonės vertės pokytį, apeliacinės instancijos teismui pateikė retrospektyvų turto rinkos vertės nustatymą. Iš šio vertės nustatymo išvados matyti, kad vertinimo objektas buvo atskiri turto objektai – įmonės nekilnojamasis, kilnojamasis ir ilgalaikis turtas pagal sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šiame ieškovo pateiktame vertinime neatsižvelgiama į įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus, pinigų srautus ir pan. Minėta, kad įmonė turi būti vertinama ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, galintis duoti pelną, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad šis retrospektyvus turto rinkos vertės nustatymas nėra verslo vertinimas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme, nes neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų. Taigi toks vertinimas neatitinka verslo vertinimo kriterijų ir taip pat nepatvirtina įmonės vertės pokyčio, o tiesiog suteikia informacijos apie įmonei priklausiusio turto vertę tam tikru laiku. Be to, ieškovo pateiktame turto rinkos vertės nustatyme turtas vertintas 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kad santuoka sudaryta 2001 m. balandžio 20 d., turto vertinimas nurodytomis datomis šiai bylai reikšmingo bendro sutuoktinių turto pokyčio nepatvirtina. Pažymėtina, kad ieškovo pateiktame retrospektyviame turto rinkos vertės nustatyme pažymėta, jog šis vertės nustatymas negali būti tapatinamas su turto vertinimu pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme ir jo lydimuosiuose aktuose, Nacionaliniuose turto ir verslo vertinimo standartuose pateiktą turto vertinimo apibrėžimą, nes skiriasi šių ataskaitų apimtis, sudėtiniai dokumentai bei forma (T. 3, b. l. 5).

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad teismų vertinti įrodymai – įmonės dokumentai, audito išvada, retrospektyvus turto rinkos vertės nustatymas – nesuteikia pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju sutuoktiniams dalytinas įmonės (verslo) vertės pokytis yra lygus būtent atsakovės pateiktoje audito išvadoje nurodytam dydžiui (CPK 185 straipsnis). Darydami atitinkamą išvadą dėl šio pokyčio dydžio, teismai rėmėsi nepakankamais įrodymais tokio pobūdžio aplinkybėms nustatyti, todėl pažeidė pirmiau nurodytą pareigą sprendimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo priimti tik įsitikinus, kad turtas įvertintas teisingai. Byloje nesurinkus pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti dėl ginčo įmonės (verslo) vertės pokyčio santuokos metu, teismai negalėjo daryti pagrįstos išvados dėl šio sutuoktiniams dalytino turto vertės ir buvo neįmanoma sudaryti teisingo sutuoktiniams dalytino turto balanso (CK 3.118 straipsnis).

Pažymėtina, kad ši išvada nereiškia, jog teismas privalėjo savo iniciatyva paskirti turto vertinimą, kurį atliktų teismo paskirtas turto vertintojas. Tinkamu teismo aktyvumo šeimos bylose įgyvendinimu, kai nenustatoma aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų nukrypti nuo dispozityvumo ir šalių rungimosi principų, gali būti pripažįstamas ir pasiūlymas šalims pateikti tinkamus įrodymus, termino šiems veiksmams atlikti nustatymas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pripažintina, kad nagrinėjamu atveju teismai nesinaudojo CPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise teismui pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus. 

Atsižvelgdama į tokias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nereikalaudamas tinkamų įmonės (verslo) vertės pokyčių įrodymų ir vertindamas byloje esančius su tuo susijusius įrodymus, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, neatsižvelgė į teismo vaidmens šeimos bylose ypatumus, nepagrįstai nepasiūlė šalims teikti tinkamų įrodymų nagrinėjamam klausimui nustatyti (CPK 179 straipsnis), nenustatė aplinkybių, svarbių sprendžiant dėl sutuoktiniams dalytino turto vertės. Tai lėmė nevisapusišką bylos dalies dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo išnagrinėjimą, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimą (CPK 185 straipsnis). Šie proceso teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos teisingam bylos dalies išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis šiuo klausimu naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi dėl teismo padarytų klaidų reikia išaiškinti ir nustatyti nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos, tai byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 21 d. nutarties dalį dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 21 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Dangutė Ambrasienė

                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Pranas Žeimys