Civilinė byla Nr. 3K-3-393/2014

                                           Teisminio proceso Nr.               2-69-3-16889-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 106.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei R. M. dėl išlaikymo vaikams priteisimo; išvadą byloje teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių atsisakymo priimti ieškinį klausimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiams vaikams V. M. , gimusiam (duomenys neskelbtini), ir U. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, uzufrukto tvarkytoju paskiriant ieškovą, tuo laikotarpiu, kai vaikai būna su ieškovu, išmokas pradedant nuo pareiškimo padavimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės; priteisti iš atsakovės skolą, susidariusią nuo 2010 m. spalio 9 d. iki pareiškimo padavimo teismui dienos (iš viso 14 040 Lt).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, konstatavęs, kad ieškinyje keliami reikalavimai jau yra išspręsti. Teismas, vertindamas, ar ieškovo pareikšto ieškinio dalykas sutampa su reikalavimais, išspręstais Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimu nutraukiant ieškovo ir atsakovės santuoką, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas ginčo šalių santuoką, išsprendė ir vaikų gyvenamosios vietos bei išlaikymo klausimą. Vaikų gyvenamoji vieta nėra pasikeitusi, jie gyvena kartu su atsakove, todėl teismas nurodė, kad, nepakitus nepilnamečių vaikų gyvenamajai vietai, nebuvo pagrindo priteisti išlaikymą iš atsakovės. Teismas pažymėjo, kad pateiktame ieškinyje ir įsiteisėjusiame Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendime ginčo šalys ir ginčo dalykas tokie patys, todėl, atsižvelgdamas į tai, atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2014 m. sausio 8 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas, remdamasis pirmiau išnagrinėtos bylos dėl santuokos nutraukimo medžiaga, nustatė, kad ieškovas priešieškiniu, be kitų reikalavimų, prašė nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su tėvu ir priteisti iš vaikų motinos 350 Lt per mėnesį abiejų vaikų išlaikymui iki jų pilnametystės, t. y. kiekvieną mėnesį po 175 Lt kiekvienam vaikui. Pirmosios instancijos teismas šiuos priešieškinio reikalavimus atmetė, ginčo šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su motina, priteisė išlaikymą vaikams iš ieškovo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, reikšdamas naują ieškinį, siekia, kad būtų priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams iš vaikų motinos. Kadangi nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nėra pasikeitusi, tai teismas padarė išvadą, kad ieškovo naujai pareikštas reikalavimas yra tapatus prieš tai pareikštam priešieškinio santuokos nutraukimo byloje reikalavimams pagal visus tris ieškinių tapatumo kriterijus: šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Dėl tos priežasties aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, teismas pripažino prejudicinėmis (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad vaikų išlaikymo klausimas tarp šalių jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti               Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas išlaikymo nėra susiejęs su vaikų gyvenamąja vieta, todėl išlaikymas gali būti priteisiamas tiek iš skyrium gyvenančio tėvo ar motinos, tiek iš su vaiku gyvenančio tėvo ar motinos. Kasatoriaus teigimu, išlaikymas iš su vaiku liekančiu gyventi tėvo ar motinos skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai yra išvestinis iš reikalavimo nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Dėl to akivaizdu, kad dabartinis ieškinio dalykas nebuvo nagrinėtas pirmoje civilinėje byloje Nr. 2-502-887/2013 Kauno miesto apylinkės teisme ir Kauno apygardos teisme, todėl šią bylą nagrinėjantis teismas, užtikrindamas nepilnamečių vaikų teisę į saugią aplinką, turėtų išnagrinėti nepilnamečiams vaikams skiriamą išlaikymą iš su vaiku gyvenančio tėvo ar motinos. Be to, teismas, spręsdamas, kad, nepakitus vaikų gyvenamajai vietai, nėra pagrindo priteisti išlaikymo iš atsakovės, nesivadovavo jokia teisės norma, jog išlaikymas gali būti priteisiamas tik asmeniui, su kuriuo nustatyta gyvenamoji vieta. Kauno apygardos teismas, bandydamas susieti vaiko gyvenamąją vietą su vaikui skiriamu išlaikymu, vaiko turtą sutapatino su vaiko išlaikymui skiriamoms lėšoms (CK 3.190, 3.192 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, tai dvi skirtingos sąvokos aiškinant tiek lingvistiškai, tiek teisiškai, todėl įstatymo leidėjo yra įtvirtintos skirtingose CK XII skyriaus skirsniuose, pirmame skirsnyje – vaiko turto valdymas, Tėvų teisės ir pareigos, susijusios su jų vaikams priklausančiu turtu; antrame skirsnyje – išlaikymas, Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos. Juolab kad įstatymo leidėjas nėra nurodęs, jog vaikui skirtas išlaikymas gali būti priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio tėvo ar motinos, todėl kitokia teismo išvada pažeidžia vaiko teises būti išlaikomam abiejų tėvų, neužtikrina, kad su vaiku liekantis gyventi tėvas ar motina teiks vaikams išlaikymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada apribojo vaikų teisę būti išlaikomiems abiejų tėvų nepakeitus jų gyvenamosios vietos.

Kasatorius pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nurodęs, jog vaikui skirtas išlaikymas turi būti priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio asmens, nėra numatęs specialiųjų teisės normų priteisiant išlaikymą iš su vaiku gyvenančio tėvo ar motinos, o iš teismų praktikos matyti, kad visais atvejais išlaikymas yra priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio tėvo ar motinos, tačiau tokios nuostatos pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnį, nes teismas, viršydamas CK normas, atleidžia su vaiku gyvenantį tėvą ar motiną nuo išlaikymo vaikams teikimo vien dėl jų socialinio statuso. Kasatoriaus teigimu, jis į teismą dėl išlaikymo vaikams priteisimo kreipėsi tik rūpindamasis vaikų teise būti pavalgiusiems, apsirengusiems, turėti stogą virš galvos, būtiniausius daiktus vaikams būnant su juo, tačiau ieškinį priimti atsisakę teismai neleido pasinaudoti įstatymuose suteiktomis teisėmis ir nurodė, kad jis tik gali pasinaudoti tomis materialiosios ir proceso teisės normomis, kurios pasunkintų jo, kaip atskirai gyvenančio tėvo, padėtį vertinant su vaiku gyvenančios motinos padėtimi. Taigi, teismas, vadovaudamasis asmenų lygiateisiškumo principu, turėjo taikyti tas pačias teisės normas abiem tėvams, arba, įvertinęs situaciją, kad teismo siūlomos kasatoriui pasinaudoti teisės normos yra sunkiau įgyvendinamos nei buvo taikomos vaikų motinai, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo leidėjo skirtingo asmenų vertinimo dėl jų socialinio statuso.

Kadangi atsakovė nuo 2007 m. birželio 1 d. neteikia vaikams išlaikymo jiems būnant su kasatoriumi, o jis vaikams yra įrengęs atskirą kambarį, kuris gali būti naudojamas tik jų poreikiams tenkinti, jo negali naudoti kitiems tikslams, sumažinti gyvenamojo ploto, nes, vaikams būnant su kasatoriumi, jie turi turėti, kur miegoti, už tai reikia mokėti komunalinius mokesčius ir įvairius patarnavimus, todėl, siekiant užtikrinti būtiniausius vaiko poreikius, kasatorius, remdamasis CK 3.200 straipsniu, ir kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovės skolą, susidariusią nuo 2010 m. spalio 9 d. iki ieškinio pareiškimo padavimo dienos, pridedant po 250 Lt kiekvienam vaikui per mėnesį, tačiau teismai nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti šiuos prašymus.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, tačiau jį buvo atsisakyta priimti, nes neatitiko CPK 351 straipsnio reikalavimų

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl galimybės reikšti reikalavimą teisme priteisti išlaikymą vaikui iš tėvo, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta

Kasaciniu skundu keliamas klausimas, ar priteisus išlaikymą nepilnamečiam vaikui iš tėvo, su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, teismai turėtų priimti nagrinėti ieškinį dėl išlaikymo priteisimo iš motinos, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, už laikotarpį, kai vaikas būna su tėvu. Bylą nagrinėję teismai laikė, kad, nutraukus šalių santuoką, nustačius vaikų gyvenamąją vietą ir priteisus išlaikymą iš kasatoriaus, išlaikymo klausimas yra išspręstas, todėl nauju ieškiniu nebegali būti keliamas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). O kasatorius mano, kad išlaikymo priteisimo iš atsakovės klausimas teismuose nebuvo spręstas, todėl tokio ieškinio pareiškimas ir nagrinėjimas teismuose yra galimas.

Siekiant išspręsti byloje kilusį teisės klausimą, būtina sistemiškai analizuoti ieškinio priėmimą teisme reglamentuojančias civilinio proceso ir vaikų bei tėvų turtinius santykius reglamentuojančias šeimos teisės normas.

CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas tapataus ieškinio atsisakymo priimti vienas iš atvejų, kai teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluota, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. P. v. J. E. A., Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-290/2010; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. A. R. T. , bylos Nr. 3K-3-362/2010; kt.).

Pirmiau nurodytos CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte išdėstytos normos paskirtis ir atsisakymo priimti ieškinį pagrindai grindžiami draudimu tapačius reikalavimus teisme nagrinėti pakartotinai, taip pat teisine įsiteisėjusio teismo sprendimo galia, t. y. asmuo, manantis, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, turi teisę jį skųsti ar kitaip siekti peržiūrėti įstatymuose nustatyta tvarka, bet negali pakartotinai reikšti tapataus reikalavimo.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad  Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą dėl ginčo šalių santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jiems priteisimo, 2011 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą, kuriuo ginčo šalių santuoką nutraukė, nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina bei priteisė iš tėvo nepilnamečiams vaikams išlaikyti po 500 Lt per mėnesį mokamų periodinių išmokų iki vaikų pilnametystės. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi nurodytą teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą. Taigi nurodytais teismų procesiniais dokumentais buvo išspręstas ginčo šalių klausimas dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat išlaikymo jiems priteisimo. Vaikų gyvenamoji vieta nėra pasikeitusi, jie gyvena su motina. Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartimi nustatyta bendravimo su vaikais tvarka. Nagrinėjamoje byloje kasatorius reiškia reikalavimą priteisti išlaikymą iš atsakovės nepilnamečiams vaikams jiems leidžiant laiką su tėvu.

Kasatorius iš dalies teisus teigdamas, kad teisės normose tiesiogiai nėra nurodyta, jog vaikui skirtas išlaikymas gali būti priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio tėvo ar motinos. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, toks teisės aiškinimas sistemiškai išplaukia iš vaikų ir tėvų turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų visumos, be to, atitinka susiformavusią teismų praktiką bei civiliniams teisiniams santykiams būdingą protingumo principą (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaikymas priteisiamas vaikui, atsižvelgiant tiek į vaiko būtinuosius poreikius (maistas, apranga, higiena ir pan.), reikalingus visapusiškam vaiko vystymuisi, tiek kreipiant dėmesį į vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgius, gabumų lavinimą ir panašiai, o motina ar tėvas, su kuriuo lieka gyventi vaikai, paskiriamas vaikams skirtų pinigų valdytoju uzufrukto teise (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesais (CK 3.203 straipsnio 1 dalis). Paskirstant nustatytą išlaikymo sumą tarp tėvų pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios, tačiau nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių. Turi būti įvertinta ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. D. V. J. , bylos Nr. 3K-3-243/2010). Išlaikymas turi būti skiriamas kasdieniams būtiniems vaiko poreikiams tenkinti, tinkamoms sąlygoms vaiko fizinei ir protinei būklei vystytis sudaryti, kad jis užaugtų pasiruošęs savarankiškam gyvenimui. Tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta nuolatinė nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, tenka kasdienė vaikų priežiūra, taigi ir būtinos išlaidos, reikalingos vaikams tinkamai aprūpinti: mitybai, drabužiams, sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo reikmėms, be to, vaikams nuolat gyvenant su tuo iš tėvų gali atsirasti ir nenumatytų išlaidų papildomiems vaikų poreikiams tenkinti. O su kitu iš tėvų pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką bendraujantys vaikai su juo būna ne nuolatos (kelias dienas per savaitę ar švenčių metu), be to, jau būna aprūpinti drabužiais ar daiktais, skirtais kasdieniam gyvenimui ir būtiniems poreikiams tenkinti, todėl tokio tėvo išlaidos vaikams išlaikyti negali būti įvertinamos vien proporcingai laikui, kurį vaikas praleidžia su tuo iš tėvų. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, priteisiant išlaikymą iš skyrium gyvenančio tėvo, turi būti atsižvelgta į laiką, kurį pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikas praleidžia su juo, tačiau priteisiama išlaikymo suma skirta iš dalies kompensuoti vaiko poreikius neskirstant jų pagal laiką, kurį vaikas praleido su vienu ar kitu iš tėvų. Teisėjų kolegija nemato poreikio keisti suformuotos teismų praktikos, pagal kurią išlaikymas priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio tėvo, kol nėra paneigta prezumpcija, kad tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tinkamai atlieka savo išlaikymo pareigą. Būtų neracionalu priteisti išlaikymą iš kiekvieno iš tėvų, abu iš jų paskiriant priteistų sumų tvarkytojais uzufrukto teise, nes iš esmės toks pat rezultatas pasiekiamas priteisiant išlaikymą tik iš skyrium gyvenančio tėvo, atsižvelgus į laiką, kurį vaikas praleidžia su šiuo iš tėvų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teisme priteisus išlaikymą iš vieno iš tėvų išlaikymo klausimas yra laikomas išspręstu, todėl pakartotinai teisme nebegali būti nagrinėjamas. Tai neužkerta galimybės kreiptis į teismą prašant pakeisti priteisto išlaikymo dydį, jei pasikeitė aplinkybės, buvusios pagrindu atitinkamo dydžio išlaikymui priteisti (CK 3.201 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kasatorius reiškia reikalavimą priteisti išlaikymą iš atsakovės nepilnamečiams vaikams jiems būnant su tėvu, tačiau teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo klausimas išspręstas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimu, jame vaikų gyvenamąją vietą nustatant su atsakove ir išsprendžiant išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo tvarką. Vadinasi, kasatoriaus šioje byloje pareikštas reikalavimas tik atvirkštine tvarka – reikalaujant priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kol jie būna su tėvu – iš esmės pagal turinį yra tapatus anksčiau teismų išspręstajam. Dėl to paties ieškinio reikalavimo negalimas dar vienas teisminis ginčas, nes tiek naujai paduoto, tiek ankstesnio ieškinio faktinis pagrindas, dalykas ir šalys nėra skirtingi, o tai sudaro teisinį pagrindą teismui spręsti apie naujai paduoto ieškinio tapatumą, kurį konstatavęs teismas atsisako priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Antras kasatoriaus reiškiamas reikalavimas priteisti skolą yra išvestinis, nes jos prašoma už išlaikymą, kurio, pasak kasatoriaus, atsakovė neteikė. Nesant pagrindo nagrinėti reikalavimo priteisti išlaikymą iš atsakovės, teisme negali būti nagrinėjamas ir reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, įvertinusi bylos medžiagą ir teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad teismai, spręsdami šalių ginčą, tinkamai taikė proceso teisės normas, teismų išvados dėl atsisakymo priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu yra teisėtos ir pagrįstos, kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 37,52 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 37,52 Lt (trisdešimt septynis litus 52 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, mokėtinų iš administravimui skirtų lėšų, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gintaras Kryževičius

Rimvydas Norkus

Vincas Verseckas