Baudžiamoji byla Nr. 2K–733/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.9.
2.6.4.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei J. Urbelienei,
nuteistajai L. Š.,
nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms G. M., R. R.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Š. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu L. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio l dalį (G. M. priklausančio turto pasisavinimas) 15 MGL (1875 Lt dydžio) bauda, pagal BK 183 straipsnio l dalį (J. J. priklausančio turto pasisavinimas) – 8 MGL (1000 Lt dydžio) bauda, pagal BK 183 straipsnio l dalį (R. R. priklausančio turto pasisavinimas) – 15 MGL (1875 Lt dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos taikant dalinio bausmių sudėjimo būdą ir galutinė subendrinta bausmė L. Š. paskirta 25 MGL (3125 Lt dydžio) bauda. Iš nuteistosios L. Š. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. R. priteista 1141,41 Lt, G. M. – 2720,63 Lt, J. J. – 446,91 Lt turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas S. Š.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 21 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijos.
Iš naujo išnagrinėjus bylą, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendžiu L. Š. nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Iš L. Š. G. M. priteista 2720,63 Lt, R. R. – 1141,41 Lt turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas S. Š., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu nuteistosios L. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį L. Š. nuteista už tai, kad, dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini) kasininke nuo 1995 m. kovo 31 d., neišmokėjo UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams G. M. 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2002 m. gegužės 6 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2002 m. birželio 7 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2002 m. liepos 8 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2002 m. rugpjūčio 7 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2002 m. rugsėjo 9 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2002 m. spalio 7 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2002 m. lapkričio 11 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2002 m. gruodžio 9 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2003 m. sausio 8 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2003 m. vasario 12 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2003 m. kovo 24 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 208,55 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2003 m. balandžio 22 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 218,03 Lt darbo užmokesčio, nurodyto 2003 m. balandžio 1 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 19; J. J. – 407,81 Lt darbo užmokesčio, nurodyto 2002 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 6, 39,10 Lt darbo užmokesčio, nurodyto 2003 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 16; R. R. – 380,47 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2003 m. balandžio 22 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, 380,47 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2003 m. gegužės 15 d. darbo užmokesčio žiniaraštį, ir 380,47 Lt darbo užmokesčio, įtraukto į 2003 m. birželio 10 d. darbo užmokesčio žiniaraštį; nesilaikė Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 8, 19 punktų reikalavimų, nenurodė deponuotų pinigų sumų ir jų į kasą negrąžino, taip pasisavino jai patikėtą svetimą turtą – 4308,95 Lt, padarydama G. M. 2720,63 Lt, J. J. – 446,91 Lt, R. R. – 1141,41 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistoji L. Š. prašo panaikinti nuosprendį ir ją išteisinti.
Skunde kasatorė nurodo, kad nepadarė jai inkriminuotos veikos. Jos veiksmuose nenustatyti nusikaltimo požymiai. Teismų išvados, kad yra BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistosios manymu, įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pažeistas BPK 20 straipsnis. Neįvertinta aplinkybė, kad kasatorės ir nukentėjusiųjų santykiai priešiški ir todėl turėjo kilti abejonių, ar jos sako tiesą. Anot kasatorės, teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, netiesioginiais įrodymais. Pažeista nekaltumo prezumpcija, pagal kurią bet kuri abejonė, vertinant įrodymus, nustatant faktines bylos aplinkybes, turi būti aiškinama kaltinamojo naudai. Kasatorės kaltė pasisavinant pinigus neįrodyta. Kasatorė tvirtina, kad nėra įrodymų, jog ji neteisėtai užvaldė svetimą turtą, nes buhalterinę apskaitą netinkamai tvarkė buhalterė, o ne kasatorė. Būtent buhalterė vedė kasos knygą. Nei ant vieno išlaidų orderio, pagal kuriuos neišmokėti pinigai, nėra kasatorės parašo. Pasisavintas turtas nebuvo nei kasatorės žinioje, nei jai patikėtas. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kuo faktiškai kasatorė dirbo. Teismas nepasisakė, kokia kaltės forma buvo padaryta veika. Veika buvo kvalifikuota kaip padaryta tyčia, tačiau jokie įrodymai to nepatvirtina. Kasatorė taip pat pastebi, kad teismai neišsiaiškino, kaip 1995 m. kovo 1 d. įsakymas atsirado ant 1998 m. firminio bendrovės blanko. Be to, neatkreiptas dėmesys į tai, kad kasatorė tik nuo 1995 m. spalio 1 d. pradėjo eiti turizmo direktorės pareigas. Taip pat kasatorė pažymi, kad nuo 2003 m. birželio 1 d. sirgo, gulėjo ligoninėje, tačiau kaltinama, jog 2003 m. birželio 10 d. pasisavino R. R. priklausančius pinigus. Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Jame išdėstytos išvados nepagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei įvertintais įrodymais, aprašomojoje dalyje nenurodyti nusikalstamos veikos požymiai, įrodymai išdėstytini nenuosekliai, nenustatytas jų tarpusavio ryšys, nepateikta kaltinimui prieštaraujančių faktinių duomenų analizė, neaiškios ir netikslios teismo išvados, taip pat nuosprendyje nepateikti bausmės individualizavimo motyvai.
Nuteistosios L. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis), todėl kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka kasacijos pagrindus.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį
Kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nenustatė L. Š. veiksmuose BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.
Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui.
Pasisavinimo atveju turtas kaltininkui arba yra patikėtas, arba yra jo žinioje. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Žinioje esantis turtas yra toks, dėl kurio kaltininkas pagal savo užimamas pareigas turi teisę pavaldiniams, kuriems tas turtas patikėtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo.
Pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 22 punktą kasininkas materialiai atsako už visų jo priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos ūkio subjektas gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo. Šių taisyklių 23 punkte nustatyta, kad ūkio subjekto vadovas, priimdamas kasininką į darbą, privalo pasirašytinai supažindinti jį su šiomis taisyklėmis ir sudaryti su juo visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Taisyklių 8 punkte nurodyta, kad kasininkas, neišmokėjęs pinigų per mokėjimo žiniaraštyje ūkio subjekto vadovo ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nurodytą laikotarpį, privalo: mokėjimo žiniaraštyje prie negavusių pinigų asmenų pavardžių įrašyti žodį „Deponuota“; sudaryti deponuotų sumų žiniaraštį; mokėjimo žiniaraščio pabaigoje įrašyti faktiškai išmokėtą pinigų sumą, taip pat neišmokėtą pinigų sumą, kuri turi būti deponuota, sutikrinti šias sumas su žiniaraštyje nurodyta bendra suma, padaryti atitinkamą įrašą ir pasirašyti. Tų pačių taisyklių 19 punkte nustatyta, kad jei kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti.
Byloje nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) kasininke dirbo L. Š. Ji, kaip bendrovės kasininkė, pagal savo pareigas atliko kasos operacijas: priėmė pinigus į įmonės kasą ir išmokėjo juos iš kasos (UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 1995 m. kovo 31 d. įsakymas). Taip pat nustatyta, kad bendrovėje su visais darbuotojais, tarp jų ir kasininke L. Š., buvo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartys. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusieji R. R., G. M. ir J. J. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), tačiau už atitinkamus laikotarpius negavo darbo užmokesčio. Šį faktą jie patvirtino patys, be to, mokėjimų žiniaraščiuose nėra jų – kaip darbo užmokesčio gavėjų – parašų. Tuo tarpu šiems darbuotojams priklausantis darbo užmokestis, kuris bendrai sudarė 4308,95 Lt, nuo kasos buvo nurašytas, tačiau darbuotojams neišmokėtas, minėta pinigų suma nedeponuota ir į kasą nesugrąžinta. Be to, minėti bendrovės darbuotojai patvirtino, kad kasininkė L. Š. sakydavo, jog kasoje nėra pinigų, todėl negali išmokėti darbo užmokesčio, nors faktiškai pagal byloje esančius dokumentus kasoje visada buvo grynųjų pinigų.
Nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistosios L. Š. veiksmuose yra visi jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Kasoje buvę pinigai (turtas) pagal užimamas pareigas buvo patikėti kasininkei L. Š., nes būtent ji dėl šio turto turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus – priimti pinigus į įmonės kasą ir paimti juos iš kasos. Būtent kasininkė L. Š. atsakinga už tai, kad įmonės darbuotojai negavo jiems priklausančio darbo užmokesčio, kuris buvo įtrauktas į darbo užmokesčio žiniaraščius, bet darbuotojams neišmokėtas ir atitinkama pinigų suma nedeponuota, tačiau iš kasos pagal kasos išlaidų orderius ir mokėjimo žiniaraščius paimta, išlaiduota ir į kasą nesugražinta. Taigi būtent nuteistoji L. Š., kuri bendrovėje faktiškai atlikdavo kasos operacijas, atsakinga už bendrovėje dėl jos kaltės atsiradusį nuostolį ir atitinkamai – svetimo turto pasisavinimą. Nustatyti kasatorės veiksmai patvirtina jos tiesioginę tyčią neteisėtai, neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą. Nuteistoji numatė, jog dėl tokių jos veiksmų nukentėjusieji neteks jiems priklausančio turto, ir to norėjo. Ta aplinkybė, kad ant kasos išlaidų orderių nėra kasatorės parašų, nepaneigia jos kaltės.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir kitų skundo argumentų
Kolegija nesutinka su kasacinio skundo teiginiu apie BPK 20 straipsnio pažeidimą ir neturi pagrindo manyti, kad įrodymų vertinimas šioje byloje nepagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Neatsiejamos įrodymų vertinimo sąlygos – įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).
Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose yra pasisakyta dėl UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 1995 m. kovo 31 d. įsakymo, kuriuo L. Š. paskirta bendrovės kasininke, vertinimo. Teismai patikrino šio įrodymo patikimumą kitų bylos duomenų kontekste ir pašalino iškilusias abejones dėl galimo dokumento suklastojimo. Kasatorės gynybos argumentai motyvuotai paneigti, nurodant, kad aplinkybė, jog ant 1995 m. kovo 31 d. įsakymo nurodyti įmonės rekvizitai, kurių tuo metu niekas negalėjo žinoti, patvirtina faktą, kad iš tiesų šis dokumentas galėjo būti surašytas ir vėliau, tik nurodant ankstesnę datą, o ant įsakymo esantis L. Š. parašas pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog L. Š. kasininkės pareigas pradėjo eiti ne vėliau, kaip nuo 1995 m. kovo 31 d. Šių išvadų nekeičia ir tas faktas, kad kasatorė tik nuo 1995 m. spalio 1 d. pradėjo eiti turizmo direktorės pareigas ir todėl 1995 m. kovo 31 d. įsakyme negalėjo būti nurodytos tokios pareigos. Be to, dėl šios aplinkybės vertinimo teismai irgi pasisakė. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad teismai padarė klaidingas išvadas, vertindami minėtą direktoriaus įsakymą.
Teismai nenustatė, kad nuteistosios L. Š. bei nukentėjusiųjų santykiai yra priešiški ir kad būtent dėl šios priežasties nukentėjusieji apkalba nuteistąją, todėl nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusiųjų parodymai, kuriais grindžiamas L. Š. apkaltinamasis nuosprendis, yra pagrįstas nepatikimais jų parodymais.
Kasacinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad teismai, priimdami sprendimus, rėmėsi kokiomis nors prielaidomis. Nors kasatorė teigia, kad teismas turėjo visas abejones vertinti jos naudai, tačiau nenurodo, kokios tai galėtų būti abejonės, todėl toks skundo argumentas laikytinas deklaratyviu ir atmestinas.
Taip pat nepagrįstas skundo teiginys, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog L. Š. pasisavinimo būdu neteisėtai užvaldė svetimą turtą. Nuteistosios L. Š. kaltė pasisavinus įmonės darbuotojų R. R., G. M. ir J. J. darbo užmokesčius įrodyta nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma: nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga.
Atmestinas kaip nepagrįstas ir skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų. Priešingai nei tvirtina nuteistoji, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos požymiai, įrodymai išdėstyti nuosekliai, aiškus jų tarpusavio ryšys, įvertinti visi įrodymai – tiek nuteistąją kaltinantys, tiek teisinantys, o teismo išvados aiškios ir kategoriškos. Nuosprendyje taip pat pateikti bausmės individualizavimo motyvai.
Dėl non reformatio in peius principo laikymosi
Nuteistoji kasaciniame skunde nenurodo, kad teismai pažeidė BPK nuostatas, draudžiančias pabloginti nuteistojo padėtį, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą (BPK 320 straipsnio 4 dalis, 386 straipsnio 3 dalis), tačiau kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, numatytos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, leidžia šiam teismui, nustačiusiam esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, patikrinti apskųstų teismų sprendimų teisėtumą ir šiuo aspektu.
Procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises. Viena tokių asmens teisių – skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas) ir būtų pažeistas draudimo reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principas.
Non reformatio in peius principas įtvirtintas BPK 320 straipsnio 4 dalyje bei 386 straipsnio 3 dalyje.
BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
BPK 386 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką.
Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva. BPK 386 straipsnio 3 dalis reglamentuoja situaciją, kai, kasacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla nagrinėjama iš naujo šių instancijų teismuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme konkrečiai nenurodoma, kokios yra pirmosios instancijos teismo teisminio nagrinėjimo ribos, kai apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdama į baudžiamajame procese taikomą non reformatio in peius principą, taip pat kaltinamajam įstatymu suteiktą teisę į gynybą bei apeliacijos teisę (BPK 22 straipsnio 3 dalis), kasacinė teisėjų kolegija laiko, kad tokiu atveju analogiškai turi būti taikomi BPK 386 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Taigi, kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti šios instancijos teismui, pirmosios instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu tiek L. Š., tiek S. Š. už padarytas veikas paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – baudas.
Pirmą kartą išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų L. Š. ir S. Š. apeliacinius skundus, teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, panaikino šio teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis panaikintas ne dėl neteisingai paskirtų bausmių ir būtinybės jas sugriežtinti (BPK tokio nuosprendžio panaikinimo pagrindo ir nenustato), o tik dėl to, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2007 m. vasario 26 d. nuosprendžiu nuteisė S. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams, pagal BK 75 straipsnį atidedant bausmės vykdymą dvejiems metams bei įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Kartu šiuo nuosprendžiu L. Š. nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams laisvės atėmimo ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas jai taip pat atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Pažymėtina, kad teismas nuteisė L. Š. ir S. Š. pagal tuos pačius BK specialiosios dalies straipsnius, kaip ir pirmiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tik sumažino padarytų veikų skaičių, o dėl vienos iš jų S. Š. nutraukė baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Taigi iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, pablogino nuteistųjų padėtį. Dėl 2005 m. rugsėjo 13 d. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacinius skundus buvo padavę tik nuteistieji L. Š. ir S. Š. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad tos pačios instancijos teismas ankstesniu nuosprendžiu, kuris apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo panaikintas, už analogiškas veikas nuteistiesiems buvo paskyręs su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – baudas, todėl teismas nauju nuosprendžiu nuteistiesiems negalėjo paskirti griežtesnių nei bauda bausmių. Taigi kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė non reformatio in peius principo, iš esmės jį pažeidė ir tai lėmė neteisingos bausmės L. Š. paskyrimą.
Nuteistojo S. Š. atžvilgiu šis procesinis pažeidimas ištaisytas, nes, apeliacine tvarka apskundus vėlesnįjį 2007 m. vasario 26 d. pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo S. Š. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą, apeliacinis teismas pakeitė teismo sprendimą šiam nuteistajam – pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskyrė jam 36 MGL baudą. Tačiau L. Š. atžvilgiu nustatytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas liko neištaisytas. Pirmosios instancijos teismas pablogino jos teisinę padėtį, suvaržė L. Š., kaip kaltinamosios, įstatymų garantuotas teises, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendis keistini, paskiriant L. Š. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendį nuteistajai L. Š.
Panaikinti nuosprendžių dalis, kuriomis L. Š. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Paskirti nuteistajai L. Š. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1875 litų dydžio) baudą.
Kitas Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Pranas Kuconis
Viktoras Aidukas
Antanas Klimavičius