Administracinė byla Nr. A822- 1525/2009
Procesinio sprendimo kategorija 3.4; 37.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Margaritai Šakalytei, atsakovo atstovei Astai Vitėnienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. M. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie LR VRM dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
pareiškėjas Y. M. G. padavė teismui skundą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2008-09-30 sprendimą Nr. (15/6-14) 12PR-73 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui Y. M. G.“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde (b. 1. 2-3) paaiškino, kad nesutinka su Sprendimu. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nurodo, jog papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje jam nesuteikiama, nes nėra priežasčių jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalį. Migracijos departamentas Sprendime teigia, kad pareiškėjo baimė, jog yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės Kuboje bus pažeistos nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Pareiškėjo nuomone, tokie Migracijos departamento teiginiai prieštarauja Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008-09-19 pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 surinktai informacijai, t. y. kaip nurodoma pažymoje, Kubos piliečiai, užsienyje išbuvę ilgiau nei 11 mėnesių ir vėliau norintys sugrįžti į šalį, privalo gauti Kubos valdžios leidimą; negavusieji leidimo gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pažymoje taip pat teigiama, kad grįžtantiems į Kubą prieglobsčio prašytojams neatmestinos neigiamos pasekmės, kylančios ieškant darbo, patiriant trukdžius kasdieniame gyvenime ir negaunant leidimų išvykstant iš šalies.
Pareiškėjas nurodė, kad iš Kubos išvyko 2007 m. birželį, t. y. prieš daugiau nei 11 mėnesių, todėl grįžimo į Kubą atveju pirmiausiai turėtų gauti Kubos valdžios leidimą, o jeigu jį gautų, neabejotinai kyla grėsmė, kad kaip Kubos migracijos taisyklių pažeidėjas ir kaip prieglobsčio kitoje valstybėje prašęsis asmuo savo kilmės valstybėje asmeniškai susidurtų su Kubos valdžios institucijų kontrole ir trukdymu naudotis savo teisėmis ir laisvėmis. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas savo 2008-09-24 išvadoje Nr. (15/6-14)13PR-73RN, kuria remiantis priimtas sprendimas, pripažįsta, kad žmogaus teisių padėtis Kuboje nėra gera, taip pat nurodo, kad yra grėsmė, jog žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės Kuboje gali būti ir yra pažeidinėjamos. Pasak pareiškėjo, dėl minėtų realiai pareiškėjui gresiančių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų pareiškėjui nėra saugu grįžti į kilmės valstybę. Migracijos departamentas nepagrįstai netaikė pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 str. 1 d. 2 p., todėl Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir dėl šios priežasties naikintinas.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą (b. 1. 7 - 8). Pažymėjo, kad Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Y. M. G. išrinko iš pažymos sau naudingus teiginius bei pateikė teismui juos sava interpretacija, atskirai nuo konteksto. Pažymoje esanti informacija nurodo, kad baudžiamojon atsakomybėn patraukiami asmenys, kurie sugrįžta be oficialių leidimų, nes Kubos piliečiai, užsienyje išbuvę ilgiau nei 11 mėnesių ir vėliau norintys sugrįžti į šalį, privalo gauti oficialų Kubos valdžios leidimą. Vadinasi, tik tuo atveju, jei minėtas prieglobsčio prašytojas į kilmės valstybę vyktų neteisėtai, t. y. neturėdamas oficialaus Kubos valdžios leidimo, jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jeigu jis gaus leidimą tai į Kubos Respubliką vyks legaliai. Pareiškėjas nenurodė, kad nors kartą kreipėsi į savo šalies atstovybę, kad galėtų gauti oficialų Kubos valdžios leidimą grįžti ir, kad jam buvo atsakyta.
Atsakovas nurodė, kad Y. M. G. teiginys, kad grįžtantiems į Kubą prieglobsčio prašytojams neatmestinos neigiamos pasekmės, kylančios ieškant darbo, patiriant visokius trukdžius kasdieniame gyvenime ir negaunant leidimų išvykti iš šalies, neatitinka tikrovės. Pažymoje yra nurodyta, kad neatmestinos neigiamos pasekmės prieglobsčio prašytojams, kurie yra grąžinami, o ne grįžta savo noru; šios pasekmės kyla prieglobsčio prašytojams. Vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 68 straipsniu, informacija, susijusi su prašymo suteikti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, yra įslaptinama įstatymų nustatyta tvarka. Užsieniečio prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija bei prašymo nagrinėjimo metu gauta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama. Akivaizdu, kad, jeigu Y. M. G. nepateiks apie save faktų, kad jis prašėsi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, tai niekas šios informacijos ir nesužinos, nes minėtas pilietis į kilmės šalį nebus grąžinamas prievarta, o jo asmens dokumentuose nėra ir nebus jokios žymos, jog jis prašėsi prieglobsčio.
Pasak atsakovo, nustatinėjant apsaugos poreikį pirmiausia reikia įrodyti asmeninę pažeidimų įtaką prieglobsčio prašytojui. Atsakovas paaiškino, kad nepaisant nurodytų žmogaus teisių pažeidimų Kuboje faktų, konstatuotina, kad šie pažeidimai pagrinde yra politinio pobūdžio bei nukreipti prieš politiškai aktyvius asmenis, nepalaikančius dabartinės Respublikos valdžios. Atsižvelgus į Y. M. G. pateiktus duomenis, jis niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, nedalyvavo šalies politiniame gyvenime bei apskritai nėra politiškai aktyvus, todėl nėra pagrindo manyti, kad jo žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms Kuboje gali grėsti pavojus susijęs su valdžios vykdoma politika. Be to, prieglobsčio prašytojas grindžiantis savo prašymą tik bendra situacija šalyje - diktatūra ir ekonominėmis priežastimis, nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyti veiksmai pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Skurdas, išteklių trūkumas ir kitos panašios aplinkybės nėra pakankamos priežastys įrodančios, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos būtų pažeistos, grąžinus asmenį atgal į jo kilmės šalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos Sargybų būrio vyr. specialistas 2008-06-24 tarnybiniu pranešimu informavo Vilniaus oro užkardos vadą kad 2008-06-23, 22.40 vai. reisu TE 229 iš Maskvos atvyko Kubos Respublikos pilietis Y. M. G., kuris pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir pateikė raštišką prašymą (Migracijos departamento b. 1. 1-2). Išnagrinėjęs prašymą Migracijos departamentas 2008-09-30 sprendimu Nr.(15/6-14)12PR-73 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui Y. M. G.“ nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso, taip pat nesuteikti jam ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje bei įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui Y. M. G. pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui priimti sprendimą dėl Y. M. G. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos (b. 1. 4-5, Migracijos departamento b. 1. 42-43).
Pareiškėjas skundą grindžia iš esmės vienu argumentu – sprendimo priėmimu, nepilnai ištyrus ir neįvertinus visas bylos aplinkybes, dėl ko Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas neteisingai pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnių nuostatas, todėl jis yra nepagrįstas bei neteisėtas, o kartu ir naikintinas.
Santykius, susijusius su prieglobsčio suteikimu bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas), Vidaus reikalų ministro 2004-11-15 įsakymu Nr.lV-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarka), kuris detaliai reglamentuoja užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo, jų vykdymo tvarką, taip pat nustato šią tvarką įgyvendinančių valstybės institucijų kompetenciją.
Kaip jau buvo minėta, atsakovas 2008-09-30 priėmė sprendimą Nr.( 15/6-14) 12PR-73 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui Y. M. G.“. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvojo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas (88 straipsnis). Prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, kurio tikslas - nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka šio įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nustatytus kriterijus (80 straipsnis).
Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole, pildytame 2008-06-24, III dalies „Išvykimas iš kilmės valstybės“ grafoje Nr. 33 „Išvykimo iš kilmės valstybės priežastys ir tikslas“ nurodyta, kad Y. M. G. norėjo nuvykti į Rusiją (Maskvą) – dirbti, kadangi Kuboje nėra darbo ir bloga ekonominė padėtis. Tos pačios dalies grafoje Nr. 35 „Duomenys apie patirtą persekiojimą arba grėsmę kilmės valstybėje, dėl kurių kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje" pareiškėjas patvirtino, kad Kuboje nebuvo persekiojamas, o išvyko į Rusiją, kadangi norėjo įsidarbinti, nes Kuboje buvo labai bloga ekonominė padėtis (darbo nėra, uždarbis labai menkas), o be to, į Rusiją atvykti nereikėjo vizos. Kadangi Rusijoje įsidarbinti nepavyko, o gatvėse dažnai stabdė milicija ir reikalavo parodyti dokumentus, tai nusprendė vykti į Lietuvos Respubliką pasiprašyti prieglobsčio (Migracijos departamento b. 1. 7). Prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolo II dalies „Prieglobsčio prašytojo duomenys“ 14 grafoje „Priklausomybė politinėms partijoms“ nurodyta, kad nepriklauso jokioms partijoms (Migracijos departamento b. 1. 5). Analogiškos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nurodomos ir 2008-08-01 prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole (Migracijos departamento b. 1. 25 - 30). Šio protokolo II dalies „Duomenys apie prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrindą“ grafoje „Duomenys apie patirtą persekiojimą kilmės šalyje, baimę patirti tokį persekiojimą (konfliktai kilmės šalyje, sulaikymai, kankinimai, jų datos, dalyvavę asmenys ir pan.)“ pažymėta, jog nebuvo jokio persekiojimo, jis yra taikus žmogus, jokių konfliktų su policija, valdžia ar kitais asmenimis niekada neturėjo, o iš Kubos išvyko dėl ekonominių priežasčių ir politinės sistemos: nedarbo, pinigų trūkumo, diktatūros ir pan. Tokios pačios atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastys (ekonominės) nurodomos ir pareiškėjo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo (Migracijos departamento b. 1. 2). Remdamasis šių dokumentų analize teismas išvadą, kad Y. M. G. išvyko iš kilmės valstybės dėl ekonominių priežasčių (nedarbo, pinigų trūkumo ir 1.1.). Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė dokumentus ispanų kalba bei papildomai paaiškino, jog Kubos Respublikoje dėl politinės veiklos yra persekiojamas, t. y. nurodė naujas aplinkybes. Anot jo, organizacija, kuriai jis priklausė, užsiėmė pagalbos (knygų, maisto) teikimu politiniams kaliniams. Iš oficialių Kubos Respublikos valdžios struktūrų pareiškėjas jokios prievartos ar persekiojimo nepatyrė. Tuo tarpu pateiktuose dokumentuose nurodoma priešinga informacija, t. y. kad jis kentė Kubos Respublikos valdžios persekiojimus ir priekabiavimus, buvo suvaržytos jo teisės ir laisvės, jam taikomas namų areštas.
Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, jog atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus bei remdamasis Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008-09-24 išvada Nr.(15/6-14)13PR-73RN, surašyta atsižvelgus į surinktą apie Kubos Respublikos medžiagą. Y. M. G. paaiškinimus, išdėstytus teismo posėdžio metu, teismas vertino kritiškai, pažymėjęs, kad jie prieštarauja ne tik visai bylos medžiagai, bet ir jo paties pateiktuose dokumentuose nurodytai informacijai. Pavyzdžiui, pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad Kubos Respublikoje įkalintas nebuvo, o tik sulaukė viešo pasmerkimo. Pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktuose dokumentuose pažymima, kad šis taikus pilietis kentė Kubos valdžios persekiojimus ir priekabiavimus, buvo suvaržytos jo laisvės ir teisės, jam buvo uždrausta išeiti iš namų (namų areštas), jis buvo persekiojamas už tai, kad pasisakė prieš F. Kastro režimą. Visais trim atvejais (prieglobsčio prašytojo pirminės ir vėlesnės apklausų metu, teismo posėdžio metu ir teismo posėdžio metu pateiktuose dokumentuose) pareiškėjas išvykimo iš kilmės valstybės priežastis vis aiškino skirtingai: prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje metu jis nurodė, jog jokioms politinėms partijoms ir organizacijoms nepriklauso, teismo posėdžio metu jau paaiškino, kad priklausė politinėms partijoms ir dalyvavo jų veikloje, tačiau Kubos Respublikos oficialių valdžios struktūrų nebuvo persekiojamas ir nepatyrė jokios prievartos iš jų pusės, o pateiktuose dokumentuose jau nurodoma, kad buvo suvaržytos jo teisės ir laisvės, jam buvo uždrausta išeiti iš namų bei buvo persekiojamas dėl pasisakymų prieš F. Kastro režimą t. y. buvo nenuoseklus apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, dėl priklausymo politinėms partijoms bei organizacijoms ir dėl jo persekiojimo Kubos Respublikoje. Konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės prieštaringi bei nenuoseklūs, nes Y. M. G. kiekvienu atveju savo pasakojimuose pateikė daug prieštaringos informacijos. Pažymėjo, jog pareiškėjas painiojasi nurodydamas savo kelionės tikslą ir grėsmes jo asmeniui kilmės šalyje, todėl teismas daro išvadą kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko dėl kitų priežasčių nei grėsmės jo gyvybei ir sveikatai. Taigi Y. M. G. prieštaringi pasakojimai nepatvirtina grėsmės jo gyvybei ir sveikatai kilmės šalyje. Kita vertus, pareiškėjo argumentai (jog jam grįžus į Kubos Respubliką jis bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kankinamas, negalės įsidarbinti), kuriais remiantis jam turėtų būti suteiktas prieglobstis nėra pagrįsti jokiais patikimais ir konkrečiais įrodymais bei, teismo vertinimu, nelaikytini pabėgėlio statuso suteikimo pagrindu įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ prasme. Pareiškėjas nepateikė jokių rimtų argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, todėl pabėgėlio statusas jam nesuteiktas pagrįstai.
Įstatymo 87 straipsnyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Teismo posėdžio metu Y. M. G. patvirtino, kad jokio persekiojimo savo kilmės valstybėje nepatyrė, už tariamą politinę veiklą valdžios struktūrų nebuvo nei suimtas, nei sulaikytas. Kaip pagrindinę priežastį, kodėl jis negali grįžti į kilmės valstybę nurodo tai, kad Kubos Respublikos piliečiui, išbuvus užsienyje ilgiau kaip 11 mėnesių ir vėliau norinčiam grįžti į kilmės šalį, būtina gauti Kubos valdžios leidimą, o negavusieji leidimo gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas į Rusijos Federaciją atvyko 2007-06-16, o į Lietuvos Respubliką-2008-06-23, t. y. po 1 metų ir 7 dienų. Ši aplinkybės pagrindu teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai laukė, kol sueis be leidimo grįžti į kilmės valstybę nustatytas terminas, ir bus galima pasiprašyti prieglobsčio. Atkreipė dėmesį į tai, kad iš jo pase esančių įrašų matyti, kad Y. M. G. nuo 2007-06-16 iki 2008-06-23 ne kartą buvo išvykęs iš Rusijos Federacijos, o po to į ją vėl grįždavo. Be to, dėl leidimo grįžti į kilmės šalį pareiškėjas į Kubos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas nesikreipė. Skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodyti motyvai, kad į kilmės valstybę grižus bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o po to negalės susirasti darbo, negali būti laikomi pagrįstos baimės įrodymais dėl jam gresiančių pavojų kilmės šalyje Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio prasme. Taigi į bylą nepateikti jokie duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių pavojų, o tariamų veiksmų su juo susidoroti, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį. Be to, pažymėjo, jog pasakojimų apie išvykimo priežastis ir grėsmes kilmės šalyje prieštaringumas, todėl padarė išvadą jog pareiškėjas iš Kubos Respublikos išvyko ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių (ekonominių). Atsižvelgus į tai, kolegija mano, jog atsakovas surinko pakankamai informacijos atitinkamam sprendimui priimti bei išpildytos visos Tvarkos 66 punkte numatytos asmens, nagrinėjančio prieglobsčio prašymą pareigos tyrime, todėl konstatavo, kad naikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008-09-30 sprendimą Nr.( 15/6-14) 12PR-73 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui Y. M. G.“ skundo motyvais pagrindų nėra.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas Y. M. G. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą grąžinti Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Gailisi padaręs klaidą, kad nepapasakojo visko nuo pradžių (kubiečiai įpratę neklabėti apie politines problemas, nes Kuboje dėl to smarkiai nukentėtum, be to, aš žinojau, kad visi anksčiau į Lietuvą atvykę kubiečiai ir taip gavo prieglobstį). Vis tik dabar, teisme papasakojus apie jam gresiantį persekiojimą, teismas turėjo įvertinti mano pateiktus motyvus, o ne atmesti juos, kaip per vėlai pateiktus.
2. Byloje nustatyta, kad Kubos piliečiams gali būti išduotas leidimas 11 mėnesių išvykti į kitą šalį. Būdami užsienyje, per pirmąsias 30 dienų, jie privalo susisiekti su artimiausiu konsulatu, sumokėti nurodytą mokestį už kiekvieną norimą užsienyje praleisti mėnesį. Taip pat pažymima, kad leidimas išduodamas išvykimui, bet ne emigravimui. Kubos piliečiai gali pratęsti savo išvykimo vizą iki 11 mėnesių. Jeigu užsienyje būnama ilgiau nei 11 mėnesių ir vėliau norima sugrįžti į šalį arba laikinai atvykti į ją, arba iš naujo joje apsigyventi, jie privalo gauti Kubos valdžios leidimą. Nesikreipiau dėl leidimo grįžti į Kubą, nes ten apeliantui gresia persekiojimas, o jei dėl tokio leidimo būtų kreipiamasi prievartinės deportacijos procedūroje - Kubos valdžia tikrai jo neišduotų.
3. Nesutinka, kad jis sąmoningai laukė, kol sueis be leidimo grįžti į kilmės valstybę nustatytas terminas ir bus galima pasiprašyti prieglobsčio. Į Europą apeliantas bandė patekti kelis kartus, nelaukdamas jokių terminų (tuo tikslu vyko į Egiptą ir Baltarusiją, bet Europos pasiekti nepavyko). Tai įrodo mano pridedami 4 bilietai į Baltarusiją ir Egiptą (poreikis pateikti šiuos įrodymus atsirado, tik sužinojus pirmos instancijos teismo sprendimą).
Migracijos departamentas atsiliepimu nesutinka su šiuo skundu dėl išvardytų priežasčių:
1. Remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, Y. M. G. pateiktos naujos aplinkybės (teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė dokumentus ispanų kalba bei papildomai paaiškino žodžiu) buvo atmestos ne dėl to, kad jos pateiktos per vėlai, kaip teigia pareiškėjas, o dėl to, kad jos yra prieštaringos, t. y. Y. M. G. žodiniai paaiškinimai teismo posėdžio metu prieštarauja ne tik visoje byloje esančiai medžiagai, bet ir paties pareiškėjo to paties posėdžio metu pateiktuose dokumentuose esančiai informacijai.
2. Y. M. G. teigimas, kad jis nesikreipė dėl leidimo grįžti į Kubą, nes ten gresia persekiojimas, neatitinka tikrovės, nes kaip buvo nurodyta aukščiau, pareiškėjo pateiktos aplinkybės dėl jo tariamo persekiojimo yra prieštaringos bei nenuoseklios, todėl nepatikimos. Y. M. G. baimė, kad jam Kubos valdžia neišduos leidimo, jei leidimas bus gautas prievartinės deportacijos procedūroje, taip pat nėra suprantama, nes pareiškėjas nebus deportuotas. Y. M. G. atžvilgiu buvo priimtas sprendimas įpareigojantis išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. jis laisvai gali išvykti į bet kurią šalį, į kurią turi teisę vykti. Šiuo atveju, minėtas užsienietis gali laisvai vykti į Rusijos Federaciją (Kubos Respublikos piliečiams nereikia vizos atvykti į Rusiją, tai patvirtina ir paties pareiškėjo žodžiai) ir ten kreiptis į Kubos Respublikos atstovybę, kad jam būtų išduotas grįžimo į Kubą dokumentas. Remiantis Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (toliau - JTVPK) pateikta informacija, asmenys, kurie turėdami laikiną leidimą išvykti užsibuvo užsienyje ilgiau kaip 11 mėn. 29 d. bei laikomi emigravę visam laikui, gali atkurti teisę gyventi šalyje. Asmuo turi pats įteikti prašymą repatrijuoti artimiausiame Kubos konsulate. JTVPK nurodė, kad tokie asmenys, grįžimo į Kubą atveju neturėtų būti diskriminuojami ar su jais bus blogai elgiamasi dėl užsibuvimo užsienyje (pridedama).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinis skundas pagrįstas tuo, kad ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad Kubos valdžios ribojimai dėl išvykimo laiko, mokesčių mokėjimai, leidimų sistema grįžtant į valstybę, kai pagal Kubos įstatymus Kubos piliečiui išbuvus užsienyje ilgiau nei 11 mėnesių norint sugrįžti į šalį privaloma gauti Kubos valdžios leidimą ir kai nėra žinoma šio leidimo išdavimo tvarka, pažeidžia pareiškėjo teisę laisvai judėti, pareiškėjui išlieka bendro pobūdžio grėsmė dėl to, kad Kuboje yra pažeidžiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, o minėtos priežastys sudaro jam pagrindą gauti papildomą apsaugą pagal LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pareiškėjas savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindžia Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšmingos su šios materialinės teisės normos taikymu sietinos faktinės bylos aplinkybės.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris perkelia 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, (toliau – Tvarkos aprašas) 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo dalis nurodytų (Migracijos tarnybos byla CUB 0007, b. l. 26) jo negalimumo gyventi kilmės šalyje priežasčių yra ekonominio pobūdžio ir dėl to neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatose, tai yra šių teisės normų taikymo prasme šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės bylai nėra reikšmingos.
Tačiau pagal Tvarkos aprašo 66.4 punktą, kuris perkelia minėtos 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 5 straipsnio nuostatas dėl sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio, pagal kurias pagrįsta persekiojimo baimė ar realus smurto pavojus gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Tvarkos aprašo 66.5 punktą Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.
Pareiškėjas kaip pagrindinę grėsmę, jeigu jis sugrįžtų į savo kilmės šalį, nurodo aplinkybę, kad jis nebūtų įsileistas į kilmės šalį ir būtų grąžintas atgal (Migracijos tarnybos byla CUB 0007, b. l. 29). 2008 m. rugsėjo 19 d. Migracijos departamento pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 apie bendrą politinę ir socialinę padėtį Kubos Respublikoje; žmogaus teisių pažeidimus; vidinio persikėlimo alternatyvą ir asmenų judėjimą; Kubos piliečių prašymų nagrinėjimo praktiką ES šalyse; prieglobsčio prašytojų grįžimo ir grąžinimo galimybes ir grąžinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą (Migracijos tarnybos byla CUB 0005, b. l. 31-37) teigiama, kad Kubos piliečiams gali būti išduodamas leidimas 11 mėnesių išvykti į kitą šalį, būdami užsienyje, per pirmąsias 30 dienų, jie privalo susisiekti su artimiausiu konsulatu, sumokėti nurodytą mokestį už kiekvieną norimą užsienyje praleisti mėnesį, taip pat Kubos piliečiai, būdami užsienyje, gali pratęsti savo išvykimo vizitą iki 11 mėnesių nuo išvykimo datos iš Kubos, be to, Kubos piliečiai išvykti arba grįžti į šalį turi teisę tik gavę oficialų leidimą, negavusieji leidimų gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal Kubos baudžiamąjį kodeksą Nr. 62 215 straipsnį į Kubos teritoriją atvykę asmenys, kurie neįvykdė būtinųjų teisinių formalumų arba imigracijos reikalavimų, gali būti nubausti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų arba bauda nuo 1 iki 3 tūkstančių cuota. Šioje pažymoje taip pat pateikta nuoroda į Kubos imigracijos įstatymą, kuriame pažymėta, kad asmenys, norintys sugrįžti į šalį, turi turėti visus reikalingus dokumentus, tačiau šių dokumentų išdavimo tvarką reglamentuoja atskiri poįstatyminiai aktai, skirti tik vidaus naudojimui, su kuriais viešai susipažinti negalima. Taip pat norintiems gauti leidimą asmenims nesuteikiama galimybė susipažinti su šio leidimo gavimo procedūra, tokiu būdu iš esmės apsunkinant galimybę minėtą leidimą gauti. Minėtoje pažymoje teigiama, kad asmenys, kurie buvo išvykę iš Kubos ilgiau nei 11 mėnesių ir neturi leidimo grįžti į šalį arba išduoto leidimo gyventi užsienyje, neturėtų grįžti į Kubą.
Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių aišku, kad pareiškėjas, išvykęs iš Kubos, užsienyje praleido daugiau nei 11 mėnesių, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas turėjo Kubos valdžios leidimą būti užsienyje 11 mėnesių, taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas už praleistus užsienyje mėnesius mokėjo mokesčius, pareiškėjas taip pat neturi Kubos valdžios leidimo grįžti po daugiau nei 11 mėnesių gyvenimo užsienyje. Ginčijamo Migracijos departamento sprendimo 3 punktas numato, kad įsigaliojus šiam sprendimui pavedama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Užsieniečių registracijos centrui priimti sprendimą dėl Y. M. G. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, o pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendimas, kuriuo užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo užsieniečiui įteikimo dienos. Vadinasi, darytina prielaida, kad pareiškėjas būtų įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos be Kubos valdžios leidimo grįžti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, kad nei Migracijos departamentas, nei pats pareiškėjas neturi informacijos apie tai, kokia tvarka Kubos valdžia išduoda oficialų leidimą grįžti asmenims, kurie užsienyje yra praleidę daugiau kaip 11 mėnesių, turi būti vertinama taip, kad pareiškėjas nėra ir niekada nebuvo užtikrintas, kad jis galėtų gauti tokį leidimą, taip pat negalima daryti išvados, kad tokie oficialūs leidimai faktiškai analogiškomis nagrinėjamai bylai aplinkybėmis apskritai yra išduodami. Be to, iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas yra pažeidęs ne tik Kubos įstatymų reikalavimą nebūti išvykus užsienyje daugiau nei 11 mėnesių, bet ir kitus reikalavimus. Remiantis aukščiau minėtu ir Migracijos departamento surinkta informacija teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui kyla reali grėsmė grįžus į Kubą būti nubaustam pagal minėtas Kubos baudžiamojo kodekso nuostatas. Tiesa, JT Vyriausiojo pabėgėlio komisariato koordinatorės Lietuvoje 2008 m. lapkričio 5 d. pažymoje dėl padėties Kubos Respublikoje (b.l. 26-28) teigiama, kad grįžtantieji paprastai nėra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, nors, kita vertus, padaryta išvada, kad prieglobstis gali būti suteikiamas visiems Kubos gyventojams, išskyrus turinčius leidimą nuolat gyventi užsienyje ar leidimą neapibrėžtam išvykimui.
Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas pateikė informaciją, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, ar jis bus baudžiamas. Ginčijamas Migracijos departamento sprendimas nėra pagrįstas, jame nebuvo atsižvelgta į prieglobsčio prašytojo, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų, baimę, kad jis kilmės valstybėje bus baudžiamas, ar dėl grėsmės, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės kilmės valstybėje bus pažeistos. Migracijos departamentas nesurinko pakankamai informacijos apie oficialų Kubos valdžios leidimų grįžti į kilmės valstybę teikimo tvarką, kuri leistų spręsti apie pareiškėjo realią galimybę gauti oficialų kilmės valstybės leidimą grįžti į kilmės valstybę, kita vertus, surinkta medžiaga iš dalies leidžia prieštaringai vertinti oficialaus leidimo reikšmę ir būtinumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ta nagrinėjamos bylos aplinkybė, kad galbūt pareiškėjas nebuvo rūpestingas ir nepasirūpino tuo, kad būtų išpildyti kilmės šalies imigracijos reikalavimai, negali turėti įtakos vertinant, ar pareiškėjui kyla reali grėsmė būti nubaustam, ar jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių kilmės valstybėje pažeidimui.
Kadangi Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos yra informavęs teismą, kad pareiškėjas Y. M. G. yra Čekijos Respublikoje, kur yra pateikęs prieglobsčio prašymą, Čekijos Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio duomenimis Čekijos Respublika prisiima atsakomybę už Y. M. G. prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir užsienietis nebus gražintas į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad Čekijos Respublika tapo atsakinga valstybe, nagrinėjančia prieglobsčio prašymą, 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, nuostatų prasme, tokiu atveju remiantis minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies, pagal kurią prieglobsčio prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga už prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą, ir to paties straipsnio 2 dalies, pagal kurią kiekviena valstybė narė trečiosios šalies piliečio jai pateiktą prieglobsčio prašymą gali nagrinėti net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą, tokiu atveju ta valstybė narė tampa atsakinga valstybe nare ir prisiima su tokia atsakomybe susijusias pareigas, nuostatomis nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti Y. M. G. prieglobsčio prašymą.
Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė šioje byloje nurodytas Įstatymo nuostatas bei neteisingai jas išaiškino. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas nepagrįstu. Todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies jame nurodytais motyvais.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo Y. M. G. apeliacinį skundą apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008-09-30 sprendimą Nr. (15/6-14) 12PR-73 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui Y. M. G.“ panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė