Civilinė byla Nr. e3K-3-185-1120/2024
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01312-2024-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.8.2; 3.1.14.3; 3.1.14.8.1; 3.4.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno, Agnės Tikniūtės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar faktas, kad po juridinio asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka likęs turtas ir turtinės teisės priklauso šio juridinio asmens dalyviui, turi būti nustatomas ypatingosios ar ginčo teisenos tvarka.
2. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam po UAB ,,RR prekyba“ likvidavimo priklauso šios įmonės turtas: automobilis „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir UAB ,,POS Holding Group“ 1859,90 Eur dydžio debitorinė skola.
3. Pareiškėjas nurodė, kad VĮ Registrų centras 2024 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą likviduoti UAB „RR prekyba“, kurios vienintelis akcininkas buvo pareiškėjas. Įmonė kreditorių neturi, todėl jos turtas po likvidavimo turi priklausyti pareiškėjui kaip vieninteliam akcininkui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. vasario 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnyje nustatytų sąlygų.
5. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra imperatyviai nustatytas įstatymu (CK 4.47 straipsnyje išvardyti įvairūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai), todėl negali būti nustatomas taikant juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo institutą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog turtas turi priklausyti jam, galimai turi būti vertinamos kaip įrodomasis faktas ir įrodinėjamos nagrinėjant ieškinį.
6. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
7. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės teismo prašo pripažinti nuosavybės teises į likviduotos įmonės turtą Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 73 straipsnio 13 punkto pagrindu. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai reglamentuojami CK 4.47 straipsnyje. Taigi, pripažįstant nuosavybės teisę ir šios teisės turinį (arba jų nepripažįstant), nagrinėtini nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju pareiškimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, nes jis neatitinka CPK 444 straipsnyje nustatytų sąlygų.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
8. Pareiškėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. nutartį, perduoti Kauno apylinkės teismui iš naujo spręsti pareiškimo priėmimo nagrinėti teisme klausimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Esant tokiai situacijai, kad turto perėmimo tvarka po juridinio asmens likvidavimo registro tvarkytojo iniciatyva CK 2.70 straipsnio pagrindu nėra reglamentuota, byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės, šiuo atveju sprendžiant, kam po juridinio asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka atitenka turtas, pagal įstatymo analogiją būtina vadovautis ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata (akcininkai turi teisę gauti likviduojamos bendrovės turto dalį), 73 straipsnio 13 dalimi (likęs likviduojamos bendrovės turtas padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliajai vertei) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. KT7-N3/2015, kuriame pažymėta, jog likvidavus akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę, kurios akcijos (dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šios bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime) nuosavybės teise priklausė valstybei, likęs turtas, proporcingas valstybės turėtų akcijų nominaliajai vertei, atitenka valstybei. Teismai, spręsdami, kam po juridinio asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka atitenka turtas, paprastai šį klausimą nagrinėja ypatingosios teisenos tvarka. Nagrinėjamu atveju bylos ginčo teisenos tvarka teismas nagrinėti negali, nes nėra priešingą interesą turinčios šalies, taigi taikytinos būtent bylų nagrinėjimą ypatingosios teisenos tvarka reglamentuojančios CPK normos. Likvidavus juridinį asmenį ir skundžiamomis nutartimis akcininkui ribojant jo teisę į teisminę gynybą, visiškai nepagrįstai siekiama nusavinti ir jo turtą. Tokiu būdu pažeidžiamas ir konstitucinis nuosavybės apsaugos principas. Teismai, atsisakydami priimti pareiškėjo prašymą, netinkamai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės kreiptis į teismą, prašant pripažinti, kad po juridinio asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka likęs turtas priklauso šio juridinio asmens dalyviui, įgyvendinimo tvarkos
9. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, kurios svarba yra pripažįstama visuotinai tiek nacionalinių teisės aktų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis).
10. Konvencija ir Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su pareiga ją įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Šios tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 14 punktas).
11. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam, kaip vieninteliam akcininkui, priklauso po UAB „RR prekyba“ likvidavimo likęs įmonės turtas: automobilis ir UAB „POS Holding Group“ 1859,90 Eur skola. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad toks reikalavimas nagrinėtinas ne ypatingąja teisena (kaip pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK XXVI skyrius), o ginčo teisena, dėl to pareiškimą atsisakė priimti. Kasaciniu skundu pareiškėjas teigia, kad teismai, atsisakydami priimti jo prašymą, netinkamai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, bylos ginčo teisenos tvarka teismas nagrinėti negali, nes nėra priešingą interesą turinčios šalies.
12. Siekiant atsakyti į šiuos kasacinio skundo argumentus būtina įvertinti juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo instituto paskirtį, pareiškėjo reiškiamo reikalavimo esmę ir tai, ar toks reikalavimas nagrinėtinas CPK XXVI skyriaus tvarka.
13. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2001). Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023, 17 punktas).
14. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20–21 punktai).
15. Teismo tvarka nustatytini juridiniai faktai išvardyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai neįtvirtina jiems nustatyti kitokios tvarkos.
16. Vertinant CPK 444 straipsnio 2 dalyje išvardytus juridinę reikšmę turinčius faktus, nustatomus ypatingosios teisenos tvarka, akivaizdu, kad juos sieja viena bendra savybė – jie egzistuoja jau iki teismo proceso dėl jų nustatymo pradžios, o teismo procesiniu sprendimu jiems suteikiamas teisinis statusas.
17. Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka, yra pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog tam, kad būtų nustatytas nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje buvusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015).
18. Taigi turto valdymo nuosavybės teise juridinis faktas gali būti teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka tik tada, kai turtas buvo įgytas praeityje ir pareiškėjas nurodo (ir įrodo) vieną iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų.
19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, minėta, prašo pripažinti jį likviduoto juridinio asmens (uždarosios akcinės bendrovės) turto savininku. Šį reikalavimą pareiškėjas grindžia ABĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 40 straipsnio 1 dalyje, 73 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta akcininko turtine teise gauti likviduojamos bendrovės turto dalį. Toks pareiškėjo reikalavimo turinys ir pagrindas patvirtina, kad šio turto jis praeityje nevaldė, neturėjo jo nuosavybės teisę į šį turtą patvirtinančių dokumentų, taip pat nėra kitų juridiniam faktui patvirtinti būtinųjų sąlygų, todėl toks pareiškimas negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka.
20. Siekiant nustatyti, kokia tvarka teisme galėtų būti sprendžiama dėl pareiškėjo teisių į likviduotos bendrovės turtą, būtina įvertinti juridinio asmens likvidavimo procedūros paskirtį ir sukeliamas teisines pasekmes. ABĮ 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrovė gali būti likviduojama CK nustatytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais. Juridinio asmens likvidavimo pagrindai įtvirtinti CK 2.106 straipsnyje. Įprastai juridinių asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių (CK 2.108 straipsnio 1 dalis), kuriam pereina juridinio asmens valdymo organo teisės ir pareigos bei juridinio asmens dalyvių kompetencija dėl sandorių sudarymo (CK 2.110 straipsnio 1, 2 dalys). Likviduojant juridinį asmenį CK 2.113 straipsnyje nustatyta tvarka tenkinami juridinio asmens kreditorių reikalavimai. ABĮ 73 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad likviduojama bendrovė pirmiausia turi atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, laikantis CK nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Atsiskaičius su likviduojamos bendrovės kreditoriais, išmokamas sukauptas dividendas privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkams. Likęs likviduojamos bendrovės turtas padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliajai vertei. Analogiškai dalijamas ir vėliau išaiškėjęs bendrovės turtas. Jeigu dėl bendrovės skolų mokėjimo kyla teisminių ginčų, bendrovės turtas negali būti dalijamas akcininkams tol, kol teismas neišspręs šių ginčų ir nebus atsiskaityta su kreditoriais (ABĮ 73 straipsnio 15 dalis).
21. Byloje nustatyta, kad UAB ,,RR prekyba“ likviduota supaprastinta tvarka – Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva. ABĮ 73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sprendimą likviduoti bendrovę priima Juridinių asmenų registro tvarkytojas, bendrovė likviduojama taikant CK nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva. Tokio likvidavimo procedūrą reglamentuoja CK 2.70 straipsnis. Pagrindinis likvidavimo supaprastinta tvarka skirtumas nuo kitų CK 2.106 straipsnyje įtvirtintų juridinio asmens likvidavimo pagrindų yra tas, kad, likviduojant juridinį asmenį Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, likvidatorius neskiriamas. Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva likviduojamo juridinio asmens valdymo organai netenka įgaliojimų nuo sprendimo likviduoti juridinį asmenį priėmimo. Šiuo atveju Juridinių asmenų registro tvarkytojas atlieka CK 2.70 straipsnyje ir juridinių asmenų registro nuostatuose nurodytus veiksmus, reikalingus juridiniam asmeniui, likviduojamam Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, išregistruoti (CK 2.70 straipsnio 8 dalis).
22. Pareiškėjas nurodo, kad klausimas, kam atitenka po juridinio asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka jo vardu registruotas turtas, nėra reglamentuotas ir nėra pagrindo teigti, kad šį turtą teisėtai gali perimti valstybė. Nurodo, kad 2020 m. birželio 22 d. buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka laikinojo įstatymo projektas. Minėto projekto 7 straipsnis nustatė, kad likviduoto ir išregistruoto juridinio asmens turtą kaip bešeimininkį perima valstybė. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2020 m. rugsėjo 23 d. pateikė išvadą Nr. 102-P-33 „Dėl preliminaraus įvertinimo, ar Lietuvos Respublikos juridinių asmens likvidavimo ir išregistravimo supaprastinta tvarka laikinojo įstatymo projektas XIIIP-4014 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurioje nurodė, kad „ta apimtimi, kuria juridinių asmenų nuosavybės teisė besąlygiškai būtų paneigta vien remiantis aplinkybe, kad juridinis asmuo nevykdo veiklos, teikiama įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalis galimai neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų“.
23. Taigi pareiškėjas kasaciniu skundu iš esmės teigia, kad, pagal galiojantį reguliavimą, valstybė negali teisėtai perimti likviduotos bendrovės turto kaip bešeimininkio (dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai ir specialių normų nebuvimo), ir daro išvadą, jog šioje byloje kilęs klausimas nenagrinėtinas ginčo teisena, nes nėra kitos ginčo šalies, todėl šis klausimas turėtų būti išspręstas ypatingosios teisenos tvarka.
24. Tokie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas be pagrindo teigia, kad, visais atvejais sprendžiant dėl supaprastinta tvarka likviduoto juridinio asmens turto, nebus ginčo, kas yra šio turto savininkas. Kadangi registro tvarkytojas neturi duomenų apie juridinio asmens turtą ir skolas, įprastai likvidatoriaus atliekami veiksmai – kreditorių reikalavimų tenkinimas ir likusio turto paskirstymas – likviduojant juridinį asmenį registro tvarkytojo iniciatyva neatliekami. Taigi likvidavus juridinį asmenį registro tvarkytojo iniciatyva likusio turto teisinis režimas nėra akivaizdus, kadangi į po išregistravimo likusį turtą gali būti pareikšti skirtingi reikalavimai – tiek kreditorių, tiek dalyvių daugeto, kai juridinis asmuo turi daugiau nei vieną dalyvį. Be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad kai toks turtas nebeturi savininko, jis negali būti įstatymų nustatyta tvarka pripažintas bešeimininkiu bei perduotas valstybės ar savivaldybės nuosavybėn, privalo būti įvertintos teismo ginčo teisena išnagrinėjus reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo, todėl negalima teigti, kad ginčas tarp valstybės ir juridinio asmens dalyvio nekyla.
25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas teisme siekia, jog jam, kaip vieninteliam likviduotos bendrovės akcininkui, būtų pripažinta nuosavybės teisė į po bendrovės likvidavimo likusį turtą. Likvidavus juridinį asmenį registro tvarkytojo iniciatyva nebuvo paskirstytas juridinio asmens turtas. Įstatyme nenustatyta, kad tokiu atveju nuosavybės teisė į juridinio asmens turtą savaime pereina tokio juridinio asmens dalyviams. Taigi šiuo atveju negalima teigti, kad pareiškėjas siekia konstatuoti juridinį faktą, jog jis buvo įgijęs nuosavybės teisę vienu iš įstatyme nustatytų pagrindų. Teisių pripažinimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Sprendžiant dėl nuosavybės teisės pripažinimo yra sprendžiamas teisės klausimas, kurio negalima išspręsti ypatingosios teisenos tvarka, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Bylos dėl nuosavybės teisių į likviduoto juridinio asmens turtą pripažinimo savo procesine prigimtimi yra ginčo bylos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas prašo pripažinti nuosavybės teisę ne tik į juridinio asmens kilnojamąjį turtą (automobilį), bet ir į reikalavimo teisę, kurios egzistavimas (galiojimas) gali būti nustatytas tik ginčo teisenos tvarka, reiškiant reikalavimą skolininkui.
26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai įstatymas nenustato juridinio asmens turto perėjimo juridinio asmens dalyviams po juridinio asmens likvidavimo registro tvarkytojo iniciatyva, nuosavybės teisė į tokį turtą teisme turi būti nustatoma ne kaip juridinę reikšmę turintis faktas CPK 444–448 straipsnių įtvirtinta tvarka, o ieškinio teisenos tvarka. Taigi bylą nagrinėję teismai iš esmės teisingai kvalifikavo pareiškėjo reikalavimo dalyką ir padarė pagrįstą išvadą, jog toks reikalavimas nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka, tačiau nepagrįstai atsisakė tokį pareiškimą priimti, netaikę trūkumų šalinimo instituto.
27. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas).
28. Kai į teismą kreipdamasis asmuo procesiniame dokumente reiškia reikalavimą, nagrinėtiną ginčo teisenos tvarka, teismui turi būti pateikiamas ieškinys, o šios taisyklės nesilaikius, siekiant užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, taikytinas šalies pateikto procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo pareiškimas neatitinka CPK 444 straipsnyje nustatytų sąlygų ir negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, sudarė pagrindą taikyti ieškinio trūkumų šalinimo (CPK 115 straipsnis), o ne atsisakymo priimti ieškinį institutą (CPK 137 straipsnio 2 dalis).
29. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismai, atsisakydami priimti pareiškėjo prašymą, netinkamai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųstas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jas panaikinus pareiškėjo prašymo priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo R. R. pareiškimo priėmimo klausimą spręsti iš naujo Kauno apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Donatas Šernas
Agnė Tikniūtė
Dalia Vasarienė