Bau­džia­mo­ji by­la Nr. 1-10-404/2015

                                                                                            Proceso Nr. 1-50-1-00011-2011-4

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                         1.2.14.5.2; 2.1.3.1; 2.1.15.3.3.3;

                                                     2.3.6.4.4.

PLUN­GĖS RA­JO­NO AP­Y­LIN­KĖS TEI­SMAS

N U O S P R E N D I S

LIE­TU­VOS RES­PUB­LI­KOS VAR­DU

2015 m. vasario 9 d.

Plun­gė

              Plun­gės ra­jo­no ap­y­lin­kės tei­smo tei­sė­jas Vir­gi­ni­jus Ge­dei­kis,

sek­re­to­riau­jant Vi­li­jai Bud­ri­kie­nei,

da­ly­vau­jant pro­ku­ro­rui Bronislovui Razmai,

gynėjui advokatui Irmantui Motužiui,

nu­ken­tė­ju­siajam ir civiliniam ieškovui A. S.,

nukentėjusiojo atstovams advokatams Mariui Griciui, J. P.,

viešame tei­sia­ma­ja­me po­sė­dy­je iš­nag­ri­nė­jo bau­džia­mą­ją by­lą, ku­rio­je V. P., gimęs 1962 m. sausio 1 d., Tauragės r. sav., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, aukštesniojo išsilavinimo, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Plungės m., neteistas, kal­ti­na­mas pa­gal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir

n u s t a t ė:

V. P. kaltinamas svetimo turto įgijimu apgaule, t. y. turėdamas tikslą savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – pinigus, žinodamas, kad jam priklausanti namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), Plungės mieste, 2002 m. gruodžio 12 d. įregistruojant sutartinę hipoteką yra įkeista ir nuslėpdamas šį faktą, 2010-01-15 (kaltinime padaryta techninė metų klaida ir klaidingai nurodyti 2011), tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, su A. S. sudarė jam priklausančios namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Plungės mieste, pirkimo sutartį, kuri buvo areštuota antstolės Ilonos Girdenienės 2009-08-27 turto arešto akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ir 2009-08-28 įregistruotu turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini), A. S. apie tai nieko nežinant, ir per keletą metų sumokėjus V. P. įsiskolinimą, apgaule įgijo iš nukentėjusiojo A. S. 524.000 Lt, padarydamas nukentėjusiajam A. S. turtinę žalą už 524.000 Lt, taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Kaltinamasis V. P. duodamas parodymus teisme dėl jam pareikšto kaltinimo kaltės nepripažino ir parodė, kad su nukentėjusiuoju pokalbis dėl namo pardavimo prasidėjo dar 2006 metų vasarą, kuriam patiko namas ir pats prašė jį parduoti. Parduoti jis sutiko, sutarė kainą 530.000 Lt. Pirmą kartą gavęs apie 100.000 Lt pradėjo naujo namo statybą sau, nes neturėjo kur gyventi. Dėl namo kainos ir pinigų įmokėjimo dalimis susitarė žodžiu, nes vienas kitu pasitikėjo. Buvo sutarta, kad per tris mėnesius sumokės visus pinigus, tada sutvarkys pirkimo dokumentus. A. S. žinojo apie namo įkeitimą bankui, skola buvo apie 70.000 Lt, jis planavo sumokėti pinigus gavus visą sumą už namą, nuimti areštą, sutvarkyti dokumentus. Vietoj sutartų trijų mėnesių nukentėjusysis pinigus mokėjo kelis metus, viskas užsitęsė dėl to, kad nukentėjusysis laiku nesumokėjo aptartos sumos. Prasidėjus krizei, 2009 metais A. S. mokėjo per mėnesį po 500-1000 Lt, žlugo jo įmonės verslas, jam buvo sunku baigti naujo namo statybą, nukentėjusiajam - sumokėti už namą pinigus, todėl šis procesas dar labiau užsitęsė. Pripažįsta, kad naują namą statėsi ūkininkės Burbienės vardu, nes taip buvo galima pigiau įsigyti statybines medžiagas, ši statyba niekaip nėra susijusi su jam pareikštu kaltinimu, nes jis nukentėjusiojo apgauti neketino. Priešingai, jis pasirašė namų valdos pirkimo sutartimi įvardintą sutartį apie jam nukentėjusiojo įmokėtus pinigus, o aptartas sandoris neįvyko dėl paties nukentėjusiojo sąlygų nesilaikymo, nes vilkino mokėjimą. 2009 metais savo name leido apsigyventi nukentėjusiajam. Vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2 p., teisme buvo pagarsinti kaltinamojo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad su A. S. buvo sutarta namą parduoti už 530.000 Lt, pinigus sumokant dalimis per kelis mėnesius, tada namas nebuvo areštuotas, tik dėl jo paskolų bankui namas buvo įkeistas, nepamena ar apie tai sakė A. S.. 2010-01-15 buvo gauta paskutinė pinigų suma už parduodamą namą ir pasirašyta namų valdos pirkimo sutartis, tačiau prieš mėnesį iki šios sutarties, dėl skolos R. R., buvo areštuotas jo turtas, todėl likusi A. S. suma už namą buvo sumokėta R. R., kad būtų panaikintas turto areštas (T.1, b.l. 54). Šiuos parodymus teisme kaltinamasis pripažino, išskyrus aplinkybę, kad apie namo areštą žinojo nukentėjusysis, taip pat pripažino, kad dalį nukentėjusiojo gautų pinigų investavo kitiems kreditams bankui padengti - apie 100.000 Lt.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. S. teisme parodė, kad 2006 metų pabaigoje jis su kaltinamuoju pradėjo derybas dėl namo pirkimo, būdami daug metų pažįstami, vienas kitu pasitikėdami, žodžiu sutarė namo kainą 530.000 Lt, aptarė sąlygas, kad jis šiuos pinigus dalimis sumokės V. P. per 2-3 metus, leis name V. P. gyventi kol sumokės visus pinigus. Tuo metu V. P. kalbėjo apie skyrybas, kažkokias problemas su banku, todėl jokios sutarties nerašė, apie namo areštą jam nieko nesakė. Sutarė, kad pinigai bus mokami kai jų reikės V. P., kai jis pinigų turės. Daug kartų V. P. ragino sutvarkyti dokumentus dėl namo pirkimo, tačiau kaltinamasis dėl įvairių priežasčių - finansinių sunkumų, žmonos nebuvimo, prašė šį procesą atidėti. Kai 2010 metais sumokėjo V. P. įsiskolinimą R. R., pastarasis jam pasakė apie namo areštą, todėl jis su kaltinamuoju surašė formalią pirkimo sutartį apie sumokėtus pinigus. Jam buvo leista nuo 2009 metų pabaigos apsigyventi perkamame name ir jį tvarkyti, žinojo, kad V. P. statosi kitą namą. Jo manymu, kaltinamasis tyčia neįformindamas pirkimo-pardavimo sutarties, sukčiavimo būdu užvaldė ir naudojosi jo sumokėtais pinigais, todėl turi būti pripažintas kaltu ir jam paskirta bausmė teismo nuožiūra, o jam, už patirtus pergyvenimus, skolintus pinigus namo pirkimui, dėl to kilusias šeimines problemas su žmona, kurios baigėsi ištuoka, iš kaltinamojo priteisti 20.000 Lt neturtinei žalai atlyginti, konvertuojant į eurus, o ieškinio reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo atsisako.

Liudytojas R. R. teisme parodė, kad statė kaltinamajam namą, už kurį V. P. jam liko skolingas, todėl jis kreipėsi į antstolę. Vėliau 47.000 Lt skolą už V. P. jam sumokėjo A. S., tada jis pastarajam ir pasakė, kad namas yra užstatytas bankui ir jam namą reikės išsipirkti.

Liudytojas D. P. teisme parodė, kad apie namo pardavimą sužinojo iš tėvo, pinigų sumokėjimo terminas buvo aptartas trys mėnesiai, tačiau realiai pinigai buvo mokami kelis metus.

V. P. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., padarymu, kad turėdamas tikslą savo naudai įgyti didelės vertės A. S. pinigus, 2010-01-15 pirkimo sutartimi jam pardavė savo namą, įkeistą bankui bei areštuotą antstolės ir nuslėpdamas šį faktą, taip apgaule iš nukentėjusiojo A. S. įgijo 524.000 Lt ir padarė turtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

Lietuvos teismų praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-387/2008, 2K-851/2001 ir kt.) reikalauja, kad siekiant asmens veiksmus kvalifikuoti kaip apgaulingus, sudarančius sukčiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar asmuo, sudarydamas sutartį su kitu asmeniu, suvokė, žinojo ir iš anksto siekė šios sutarties nevykdyti, ir taip apgaulės būdu užgrobti svetimą turtą. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė - tai asmens suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas" jį perduoti turtą kaltininko nuosavybėn ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Taigi, tokiu atveju neišvengiamai būtina nustatyti šį subjektyvųjį elementą - išankstinę asmens tyčią siekti apgaulės būdu tyčia ir neteisėtai užvaldyti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą.

   Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija (kasacinė byla Nr. 2K-7-255/2012) konstatavo, kad sukčiavimo dalykas yra tik svetimas turtas. Turtas BK 182 straipsnio prasme yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, taip pat, kai nei kaltininkas, nei tretysis asmuo, kurio naudai veikia kaltininkas, į nukentėjusiojo turtą neturi jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių ar turtinių reikalavimų. Taigi tokie kaltininko veiksmai, kai jis panaudodamas apgaule užvaldo kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, siekdamas realizuoti tikrą ar tariamą teisę į šį turtą, paprastai negali būti kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį. Kai nukentėjusysis apgaule įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai inter alia, atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje. Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu gali pasireikšti ir tuo, kad šalims žodžiu susitarus dėl vienokių sutarties vykdymo sąlygų, viena iš šalių, vykdydama sutartį, šio žodinio susitarimo nesilaiko. Tačiau tai savaime nereiškia, kad tokie vienos iš šalių veiksmai, jeigu jie nepažeidžia sutartyje numatytų sąlygų, laikytini sukčiavimu BK 182 straipsnio prasme. Net ir pažeidus sutartyje numatytas sąlygas, tokie veiksmai paprastai gali būti pripažinti sukčiavimu, jeigu apgaulė įtraukiant kitą šalį į tokį sandorį buvo esminė ir šalies pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo esmingai pasunkintas ar apskritai tapo neįmanomas. Dėl to iškilęs ginčas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

   Šioje byloje sprendžiant, ar kaltinamojo V. P. veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarties kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, atsižvelgiant į tai, kokius ketinimus jis turėjo sudarydamas tokią sutartį.

  Iš byloje esančios 2010-01-15 namų valdos pirkimo sutarties kopijos (T.1, b.l. 4) matyti, kad ji neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 str. numatytiems preliminariosios sutarties formos ir turinio reikalavimams, CK 6.98 str. numatytai rankpinigių sampratai, labiau atitiktų CK 6.309 str. nuostatas dėl įsipareigojimo parduoti daiktą, kadangi V. P. 2009 metais leido A. S. apsigyventi jo name, šia sutartimi pripažino 477.000 Lt avanso įmokėjimą už perkamą namą.

Nagrinėjamos bylos kontekste matyti, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Plungės mieste, pirkimas vyko nesivadovaujant CK 1.74 str. nuostatomis, jog sandoriai dėl gyvenamųjų namų pirkimo-pardavimo turi būti notarinės formos.

Nukentėjusysis pats inicijavo namo pirkimą, iš nuosprendyje aptartų įrodymų matyti, kad namo kaina ir pinigų už jį sumokėjimas buvo aptartas žodžiu – pasitikėjimo pagrindu, numatytos sąlygos, tokios kaip leidimas V. P. statytis kitą namą ir gyventi parduodamame kol kitą pastatys, aptartas pinigų mokėjimo terminas, pagal nukentėjusįjį – keli metai, pagal kaltinamąjį – keli mėnesiai.

Nukentėjusiojo teiginys, kad kaltinamasis tyčia vengė sudaryti namo pirkimo-pardavimo sutartį, teisiškai vertinant yra susiklostę civiliniai teisiniai ginčai, kurių prigimtis - prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš sutartinės atsakomybės, kadangi A. S. galėjo pasinaudoti CK 6.309 str. 3 d. numatyta teise teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą, kai V. P., įsipareigojęs parduoti namą, atsisakė įforminti sutartį įstatymų nustatyta tvarka.

Kaip teismas minėjo šiame nuosprendyje, apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Šioje byloje esminė apgaulė reikštų, kad V. P. parduodamas namą, buvo nusprendęs šio sandorio nevykdyti, o žodinis susitarimas buvo fiktyvus, sudarytas tam, kad būtų galima apgaule pasisavinti nukentėjusiojo turtą - pinigus. Iš nuosprendyje aptartų įrodymų matyti, kad namo pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo užbaigtas, todėl naujai pareikštas patikslintas kaltinimas (T.1, b.l. 119), kad V. P. subjektyvioji tyčia pasireiškė tada, kai 2010-01-15 sutarties pagrindu apgaule įgijo A. S. sumokėtus 524.000 Lt už perkamą namą, kadangi nuo nukentėjusiojo nuslėpė namo įkeitimą 2002-12-12 ir areštą 2009-08-28, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurios aptartos šiame nuosprendyje vertinant surinktus ir ištirtus įrodymus.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad kaltinamojo V. P. veika, pagal jam pareikštą kaltinimą dėl didelės vertės svetimo turto įgijimu apgaule, nelaikytinos sukčiavimu (BK 182 str. 2 d.), o gali užtraukti civilinę atsakomybę dėl netinkamo civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo (CK 1.137 str.), todėl V. P. išteisintinas pagal BK 182 str. 2 d., nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.

2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato nutarime Nr. 40, 4.5 punkte nurodyta, kad teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, todėl ieškovo A. S. ieškinys paliktinas nenagrinėtu, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., kur numatyta teisė ieškovui pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

              Va­do­vau­da­ma­sis Lietuvos Respublikos BPK 297, 302, 305 str. 3 d., 307 str. 4 d., tei­smas

              n u s p r e n d ž i a:

              V. P. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.

              A. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

              Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 151 str., panaikinti V. P. laikiną nuosavybės teisų apribojimą į jo nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, areštuotas pagal 2013-05-13 Plungės rajono apylinkės teismo nutartį.

              Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nuo­spren­dis per 20 die­nų nuo jo pa­skel­bi­mo die­nos ape­lia­ci­niu skun­du ga­li bū­ti skun­džia­mas Klai­pė­dos ap­y­gar­dos tei­smui per Plun­gės ra­jo­no ap­y­lin­kės  tei­smą.

Tei­sė­jas                                                                (parašas)                                        Vir­gi­ni­jus Ge­dei­kis