Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-900-227/2015
Teisėja Vilma Stukaitė Teism. proc. Nr. 2-50-3-00504-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
30.8.; 33.; 128.15.2.; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 16 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Nijolės D. S.,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. G. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-809-842/2015 pagal pareiškėjo S. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. G., Utenos rajono savivaldybei, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VĮ Turto bankui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį faktą į ½ dalį nekilnojamojo daikto -spirito gamyklos pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini), tikslu įregistruoti nuosavybės teises į ją.
Nurodė, kad Utenos rajono valdybos 1992-07-20 potvarkiu Nr. 215v (toliau tekste – ir Potvarkis)jam( S. S.) jam ir jo seseriai D. G. atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo S. J. turėtą spirito daryklą natūra. Pareiškėjo sesuo 1998-09-21 raštu Utenos rajono žemėtvarkos skyriui Vyžuonose pareiškė, ji savo spirito varyklos pastato dalį atiduoda broliui S. S.. Tokį pareiškimą ji patvirtino notariškai 2007-12-20. Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į D. G. Potvarkiu suteiktą spirito gamyklos pastato dalį neįregistruotos. Utenos apskrities viršininko 1998-12-28 sprendimu Nr. 36955-40-7930 S. S. atkurtos nuosavybės teisės į visą žemės sklypą, kuriame yra spirito gamyklos pastatas. Nuo nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo tik pareiškėjas šiuo pastatu naudojosi, rūpinosi ir prižiūrėjo, atliko remonto darbus, vykdė Kultūros paveldo inspekcijos nurodymus. Jis nepertraukiamai, atvirai ir sąžiningai valdo pastatą daugiau nei dvidešimt metų, tačiau dėl to, kad teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo sudaryta nekilnojamojo turto perleidimo sutartis negali į dalį pastato įregistruoti nuosavybės teisių ir prašė nustatyti daikto įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.
Utenos rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Nustatė, kad S. S. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį spirito gamyklos pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos D. G., priteisė iš suinteresuoto asmens A. G. 235 EUR bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui ir 3,58 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nustatė, kad Utenos rajono valdybos 1992-07-20 potvarkiu Nr. 215v pareiškėjui S. S. ir jo seseriai D. G. atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) dvare jų tėvo S. J. turėtą spirito daryklos pastatą natūra. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015-03-26 išrašo matyti, kad spirito gamyklos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini). Daiktinės teisės įregistruotos tik į ½ minimo pastato pareiškėjo S. S. vardu , o į likusią ½ neregistruotos jokio kito asmens vardu ir valstybei, bei savivaldybei šis turtas nepriklauso. Pripažino, kad aplinkybę, jog 1992 m. Potvarkiu atkūrus nuosavybės teises į spirito gamyklos pastatą jį valdyti kaip savo pradėjo pareiškėjas, patvirtina Utenos apygardos Utenos rajono Kultūros paveldo inspekcijos 1992-07-13 leidimas Nr. 8, leidžiantis p. S. S. atstatyti (duomenys neskelbtini) dvaro spirito varyklos bokšto stogo dangą, 1993-04-27 kvietimas Nr. 76 atvykti į Utenos rajono valdybos statybos ir urbanistikos skyrių sudaryti teisinių dokumentų asmeniui priklausančiai buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro spirito varyklai, 1993-05-12 Kultūros paminklo – pastato apžiūros aktas bei tos pačios dienos Įsipareigojimas saugoti architektūros paminklą, taip pat vėlesni dokumentai - 2010 m. kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo aktas, reikalavimas pašalinti pažeidimus, 2014 m. bei 2015 m. kultūros paveldo objekto patikrinimo aktai, visi surašyti valdytoju nurodant S. S.. Įvertino, kad 1998-09-21 D. G. Utenos rajono žemėtvarkos skyriui Vyžuonose parašė prašymą, nurodydama, kad jai ir broliui grąžintos (duomenys neskelbtini) dvaro spirito varyklos savąją dalį atiduoda broliui S. S., o 2007-12-20 notariškai patvirtintu pareiškimu D. G. nurodė, kad pareiškia ir garantuoja, kad 1998-09-21 atsisakė ir šiuo metu atsisako savo nuosavybės teisių į spirito gamyklos pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), jai priklausančią dalį savo brolio S. S. naudai.
Pripažino, kad nors teisės aktų reikalavimus atitinkanti nekilnojamojo daikto perleidimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau D. G. atlikti veiksmai patvirtina, kad ji pati, savo laisva valia, taip pat konkliudentiniais veiksmais bei raštu rašytais pareiškimais perdavė pareiškėjui valdyti ½ spirito varyklos pastato, kuriuo pareiškėjas nuo nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo 1992 metais rūpinosi. Įvertino, kad D. G. valią patvirtina ir atlikti veiksmai nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese, S. S. nuosavybės teises į žemę prašant atkurti prie grąžinto (duomenys neskelbtini) dvaro, o likusią žemės dalį grąžinant natūra D. G., kurią ji pageidavo gauti Vilniaus apskrityje. Utenos apskrities administracijos Utenos rajono žemėtvarkos skyrius 1998-09-22 paruošė pažymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. S. į 1,30 ha buvusio savininko J. S. žemės, D. G. į 8,21 ha buvusio savininko J. S. žemės. Utenos apskrities 1998-12-28 sprendimu Nr. 36955-40-7930 nuosavybės teisės į žemę prie spirito gamyklos pastato atkurtos S. S.. Pripažino, kad daiktą kaip savo pareiškėjas atvirai ir nepertraukiamai valdė daugiau nei 10 metų, ką patvirtina pastato remonto darbai, susirašinėjimas su valstybinėmis institucijomis, taip pat ir D. G. teisių perėmėjo nurodymas pareiškime dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Įvertino, kad iki šios bylos iškėlimo D. G. teisių perėmėjas nekėlė ginčo dėl nekilnojamojo daikto dalies valdymo. Vadovavosi Civilinio Kodekso 4.68, 4.23, 4.26, 4.70, 4.69 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-03-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013 nurodančia, jog įgyjamosios senaties institutu užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisių įgijimo sudarymo klaidos, bei pareiškimą tenkino. Įvertinus bylos sudėtingumą, advokatės teiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą ir pobūdį, kelionės iš/į Vilnių, kur yra advokatės darbo vieta, laiką, teismo posėdžio trukmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.16 p., 8.19 p., pareiškėjui iš suinteresuoto asmens A. G. priteisė 35 EUR už prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir įrašo viešame registre parengimą, 80 EUR už rašytinių paaiškinimų parengimą, 120 EUR už atstovavimą teisme, viso pareiškėjui iš atsakovo priteisė 235 EUR pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų bei 3,58 EUR išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų teikimu, valstybei, įvertinus jų susidarymo priežastis.
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. G. prašo sprendimą panaikinti, pareiškėjo prašymą atmesti ir civilinę bylą nutraukti.
Nurodo, kad pareiškėjo prašymas sprendimu buvo patenkintas be tinkamo įstatyminio pagrindo, nesiremiant pagrindiniais įstatymų reikalavimais, neatsižvelgiant į apelianto prieštaravimus dėl įgyjamosios senaties fakto nuostatos taikymo negalimumo. Teigia, kad Utenos rajono valdybos 1992-07-20 potvarkiu Nr. 215v pareiškėjui ir jo seseriai- apelianto mamai D. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo S. J. turėtą spirito varyklos pastatą ir šis pastatas tapo bendros nuosavybės daiktu. Pareiškėjas, valdydamas savo nekonkretizuotą bei natūra nepadalintą naudojamą dalį, tuo pačiu dalyvauja ir viso pastato valdyme bei naudojime. Todėl patenkintas jo prašymas reiškia valdymo fakto nustatymą paties pareiškėjo S. S. daliai.
Teigia, kad įgyjamosios senaties pagrindu daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise keliems asmenims, negali tapti vienintelio savininko nuosavybe. Motinos D. G. 2007-12-20 vienasmeninis notaro patvirtintas pareiškimas savo turiniu ir forma nesukelia jokių pasekmių ir nekeičia Potvarkio turinio bei esmės. Kliūtys įgyjamajai senačiai taikyti pareiškėjui buvo gerai žinomos. Ji yra paveldėtojas ir jo teises patvirtina VĮ Registrų centro 2015-02-27 sprendimas Dėl D. G. pareiškimų atsisakyti nuosavybės teisių į dalį pastato nepriimtinumo; viso mamos D. G. palikimo priėmimas ir jo dalyvavimas pastato paveldėjimo priėmime ir tvarkyme, nesant paveldėjimo teisės liudijimo gavimo terminų; prašymas Vilniaus m. 6 notarų biuro notarei L.D. dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo daliai pastato. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tikslu yra paduotas skundas dėl notaro veiksmų.
Sprendime klaidingai išspręstas tariamas ½ dalies spirito varyklos (gamyklos) pastato paveldėjimo nepriėmimo klausimas, laikant, kad suinteresuotas asmuo po palikėjos mirties šios dalies nepaveldėjo ir teisių neįgijo. Paveldėtos dalies išskyrimu (atidalijimu) suinteresuotas asmuo galėjo pradėti rūpintis nuo 2008-05-17, mamai mirus. Praėjo septyneri metai, o ne ilgesnis nei 10 metų laikas, todėl nėra nustatytos sąlygos pareiškėjo prašymui tenkinti (CK 4.68 str. 1 d.).
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra. Nurodė, kad ginčo objektas nėra valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas.
Suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Utenos rajono valdybos 1992-07-20 potvarkiu Nr. 215v ,,Dėl nuosavybės teisės atstatymo S. S. ir D. G.“ pareiškėjui ir jo seseriai D. G. atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo S. J. turėtą spirito varyklos pastatą (duomenys neskelbtini) dvare.
Pareiškėjas S. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, priteisti visas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad iš faktinių aplinkybių matyti, jog pretendentų valia dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą pasidalijimo buvo aiškiai išreikšta, pareiškėjui atiteko visas ginčo pastatas, o jo sesuo už tai gavo ženkliai didesnę tenkančią atkurtinos žemės dalį. Šios aplinkybės neginčija ir apeliantas. Būtent dėl to visą pastatą nuo suteikimo momento prižiūrėjo tiktai pareiškėjas, investavo lėšas į stogo remontą, atliko kitus remonto ir priežiūros darbus, rūpinosi aplinkos tvarkymu. Viešame registre savo daiktinių teisių į pastato dalį D. G. neįregistravo, o praėjus 15 metų nuo Potvarkio dėl pastato dalies suteikimo savo valią patvirtino notaro patvirtintu pareiškimu. Suinteresuotas asmuo siekia pakeisti mirusiosios D. G. aiškiai išreikštą valią arba paveldėti daugiau, nei mirties diena turėjo palikėja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad įgyjamosios senaties pagrindu daiktas, bendrosios nuosavybės teise priklausantis keliems asmenims, negali tapti vienintelio savininko nuosavybė, kadangi toks draudimas nenumatytas CK 4.69 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įgyjamosios senaties institutu užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). O. G. 2007-12-20 vienasmenis notaro patvirtintas pareiškimas sudarytas notarinės formos, o tai sąlygoja apie D. G. valios aiškumą ir apibrėžtumą atsisakyti savo nuosavybės teisių į spirito gamyklos pastato jai priklausančią dalį pareiškėjo naudai, pareiškimas kartu su 1998-09-21 D. G. prašymu Utenos rajono žemėtvarkos skyriui (kurių apeliantas neginčija) bei kitais įrodymais sudaro įrodymų visetą, kuris pagrindžia aplinkybę, kad D. G. atsisakė savo nuosavybės teisių. Notarinės formos pareiškimas negali būti laikomas sandoriu, dėl to pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą.
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas- pareiškėjo prašymą atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo daiktinės teisės į ginčo objektu tapusią spirito gamyklos pastato dalį.
Apeliantas apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nustatyta jog pareiškėjas įgyjamąja senatimi yra įgijęs nuosavybės teisę į ginčo turtą. Teigia, kad nėra nustatytos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos pareiškėjo prašymui tenkinti, nes nepraėjęs 10 metų terminas, kuris būtinas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą pripažinimui. Su tokiu apeliantu teiginiu teisėjų kolegija sutinka.
Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str.11 p.), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas, 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką, kas reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str.3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, kai teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2, 3 d.). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.), kas reiškia, jog asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog, nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra pirmiau nurodytų sąlygų visuma. Be to, Lietuvos Aukščiausias teismas civilinė byloje Nr. 3k-3-103/2015, aiškindamas įgyjamosios senaties normų taikymą, nurodė, kad pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ( CK 4.93 str. 2 d) ir savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo ( CK 4.95 str.)
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra sąlygos, leidžiančios pripažinti, jog nuosavybę į ginčo objekto dalį pareiškėjas įgijo įgyjamąja senatimi- nepertraukiamo pastatų valdymo ne mažiau kaip dešimt metų. Tokios išvados daromos sekančiais motyvais.
Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Utenos rajono valdybos 1992-07-20 potvarkiu Nr. 215v pareiškėjui S. S. ir jo seseriai D. G. atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) dvare jų tėvo S. J. turėtą spirito daryklos pastatą, grąžinant minėtą pastatą natūra. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015-03-26 išrašo matyti, kad pareiškėjo S. S. nuosavybės teisė registruota į ½ minimo pastato aukščiau minėto potvarkio pagrindu, įrašas galioja nuo 2007-10-23. Daiktinės teisės į likusią ½ pastato dalį kito asmens vardu neregistruotos, valstybei, ar savivaldybei daiktas nepriklauso.
Svarbu tai, jog minėtu potvarkiu buvo atkurtos nuosavybės teisės ne tik pareiškėjui, bet ir jo seseriai, D. G., ir būtent šio potvarkio pagrindu jai atsirado nuosavybės teisės į konkretų daiktą -ginčo pastato dalį. Šio potvarkio priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. 297, kuriuo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Nutarimo 1, 7 dalyse įtvirtinta, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti teisiškai registruojami, o jeigu jie priklauso keliems savininkams, tai turi registruojami tomis dalimis, kurios yra nurodytos nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose. Kaip nuosavybės teisės dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, gali būti ir vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai, pažymėjimai. Taigi, būtent minėto Utenos rajono valdybos 1992-07-20 potvarkio pagrindu nuosavybės teisės į pastato dalį atsirado pareiškėjui (jis nuosavybę išviešino įregistravęs Nekilnojamojo turto registre nuosavybę į ½ pastato) ir D. G.- šios bylos suinteresuoto asmens mamai. Šis potvarkis nenuginčytas ir nepakeistas. Ta aplinkybė, kad nuosavybės teisė nebuvo įregistruota VĮ Registrų centre D. G. vardu, nepaneigia fakto, jog ½ dalies ginčo statinio nuosavybės teise priklausė jai (D. G.). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė laikoma įgyta nuo atitinkamo administracinio akto atkurti nuosavybės teisės priėmimo dienos. Šiuo atveju tiek pareiškėjas, tiek D. G. išreiškė valią atkurti jiems nuosavybės teises į pastatą natūra ir po to, kai buvo priimtas jų prašymą atitinkantis administracinis aktas, juo būtent abu įgijo nuosavybės teises į pastatą ir abu, būdami pastato savininkais, turėjo teisę jiems priklausančiomis pastato dalimis laisvai disponuoti, t. t. įregistravus nuosavybę minėto potvarkio pagrindu parduoti savo turto dalį ar kitaip jį rikiuoti.
Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, jog: Utenos apygardos Utenos rajono Kultūros paveldo inspekcija 1992-07-13 išdavė leidimą Nr. 8, leidžiantį pareiškėjui S. S. atstatyti (duomenys neskelbtini) dvaro spirito varyklos bokšto stogo dangą; pareiškėjas 1993-04-27 kvietimu Nr. 76 buvo pakviestas atvykti į Utenos rajono valdybos statybos ir urbanistikos skyrių sudaryti teisinių dokumentų asmeniui priklausančiai buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro spirito varyklai; 1993-05-12 surašytas Kultūros paminklo – pastato apžiūros aktas bei tos pačios dienos Įsipareigojimas saugoti architektūros paminklą. Tai patvirtina, jog pareiškėjas rūpinosi visu spirito gamyklos pastatu. Tačiau minėtos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog jau tuo metu daiktas buvo valdomas kaip savas. Nors pareiškėjas elgėsi kaip viso daikto savininkas, tačiau jis suvokė arba turėjo suvokti, kad ne jis vienas, tačiau ir jo sesuo turi teisę į spirito gamyklos pastatą, nes, kaip minėta, galiojančiu Utenos rajono valdybos 1992-07-20 potvarkiu Nr. 215v buvo atkurtos jiems abiems nuosavybės teisės į pastatą lygiomis dalimis. Tuo pačiu sutiktina su apeliantu, kad spirito gamyklos pastato dalys nėra konkretizuotos, todėl pareiškėjas, kaip bendraturtis, rūpindamasis savo dalimi, tuo pačiu dalyvavo viso pastato valdyme bei naudojime.
Taip pat byloje nustatyta, kad D. G. 1998-09-21 prašyme Utenos rajono žemėtvarkos skyriui nurodė, kad jai ir broliui grąžintos (duomenys neskelbtini) dvaro spirito varyklos savąją dalį atiduoda broliui S. S., o 2007-12-20 notariškai patvirtintu pareiškimu ji nurodė, kad pareiškia ir garantuoja, jog 1998-09-21 atsisakė ir šiuo metu atsisako savo nuosavybės teisių į spirito gamyklos pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini), jai priklausančią dalį savo brolio S. S. naudai.
Pastebėtina, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius, t.y. D. G. prašymo pateikimo metu, nagrinėjo Vyriausybės įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punktą tokie prašymai turėjo būti pateikiami apskričių viršininkų administracijų miestų, rajonų žemėtvarkos skyriams vadovams arba seniūnijos teritorijose dirbantiems miestų, rajonų žemėtvarkos skyrių darbuotojams pagal žemės, miško, vandens telkinio buvimo vietą. Tačiau prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą ir su tuo susijusius kitus prašymus, sutinkamai su Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (įstatymo redakcija nuo 1997-07-09 iki 1999-06-02) 17 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjo kita institucija- Vyriausybės nustatyta tvarka miesto, rajono savivaldybės meras (valdyba) ar kita Vyriausybės įgaliota institucija.
Minėtą 1998-09-21 prašymą D. G. adresavo Utenos rajono žemėtvarkos skyriui, tvarkančiam dokumentus išimtinai susijusius su žemės grąžinimu. Todėl šis prašymas neatsietinai vertinamas kartu su kitais jos ir pareiškėjo pateiktais prašymais šiai institucijai, būtent siekiant atkurti nuosavybę į žemę, nes, kaip minėta, prašymus/atsisakymus nuosavybės į pastatus nagrinėjo kita vyriausybės paskirta institucija. Taip D. G. taip pačiais 1998 metais be minėto prašymo žemėtvarkos skyriui buvo pateikusi ir kitokio turinio prašymą- prašymą grąžinti prie spirito varyklos žemę natūra kartu su broliu, o likusią žemės dalį- lygiaverčiu miško sklypu Vilniaus apskrityje. Šiame prašyme nenurodyta data ir jis neregistruotas. Iš to, kad atkūrus nuosavybės teisę į žemę dalis jos natūra paskirta prie pastato vieno S. S. vardu, manytina, kad tai ankstesnis, nei vėlesnieji prašymai. Todėl 1998-09-21 prašymas žemėtvarkos skyriui, kuriuo ji nurodo atsisakanti savo dalies spirito varyklos brolio naudai, bei esant pareiškėjo S. S. tos pačios dienos prašymui priskirti jam priklausančios žemės dalį prie varyklos, o nuo likusios jis atsisako sesers naudai, kaip ir buvo padaryta, dėl šių dokumentų turinio ir adresato - Vyriausybės įgaliotai institucijai, sprendžiančiai nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimus, o ne sprendžiančiai nekilnojamojo turto nuosavybės klausimus, bei esant įstatymų nuostatoms, nustatančioms, jog, atkūrus nuosavybės teisę natūra į pastatus, turėjo būti skubiai sprendžiamas klausimas dėl žemės prie šių pastatų ir atvirkščiai, vertintinas kaip D. G. siekis, kad atkūrus nuosavybės teisę į žemę, dalis žemės būtų grąžinta broliui S. S. natūra prie spirito varyklos. Sekančią dieną po šio pareiškimo (1998-09-22) žemėtvarkos skyrius išdavė pažymas dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Iš jų matyti, kad S. S. turi nuosavybės teisę į 1,30 ha žemės, kas atitinka žemės sklypo, kuriame yra spirito gamyklos pastatas plotą. Įvertinus tą faktą, kad pareiškėjui S. S. ir jo seseriai D. G. tuo metu jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) dvare jų tėvo S. J. turėtą spirito daryklos pastatą Utenos rajono valdybos 1992-07-20 potvarkiu Nr. 215v, tai prašymas, pareikštas žemėtvarkos skyriui siekiant išspręsti žemės nuosavybės klausimus, negalėtų būti vertinamas kaip D. G. valios perleisti savo broliui spirito gamyklos pastato dalį patvirtinimas. Todėl termino pradžia įgyjamajai senačiai negali būti siejama su1998-09-21 D. G. prašymu, kaip nepagrįstai mano pareiškėjas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuo 2007-12-20 pareiškimo notarei surašymo dienos prasideda CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyto 10 metų termino skaičiavimas. Nors minėtame pareiškime nurodoma, kad D. G. paaiškina ir garantuoja, jog dar 1998-09-21 atsisakė savo nuosavybės teisių, tačiau įvertinus, kad minėtas 1998-09-21 D. G. Utenos rajono žemėtvarkos skyriui pateiktas prašymas siejamas su nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimu ir negali būti vertinamas kaip aiškus jos valios perleisti savo nuosavybės į statinį dalį išreiškimas ar sandoris, negalima daryti išvados, kad daiktą kaip savo pareiškėjas atvirai ir nepertraukiamai valdė daugiau nei 10 metų. Nesant sudarytos teisės aktų reikalavimus atitinkančios nekilnojamojo daikto perleidimo sutarties, manytina, jog aiškiai savo valią dėl turto perleidimo S. S. išreiškė 2007-12-20 pareiškimu ir nuo šio momento pareiškėjas turėjo pagrindą manyti, kad nėra kito asmens, kuris turi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Tačiau pareiškimo pateikimo teismui (2015-03-30) bei šio sprendimo priėmimo metu nėra suėjęs CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas, duodantis pagrindo nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Todėl sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog S. S. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį spirito gamyklos pastato, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos D. G..
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodinėjo, kad 2007-12-20 notarine tvarka patvirtintu pareiškimu jam buvo perleista nuosavybės teisė į ½ pastato dalį, t.y. kad jis nuosavybę įgijo kitais įstatyme nustatytais pagrindais (CK 4.47 str. 1 d.12 p). Prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybę į ½ dalį jis įgijo įgyjamąja senatimi negali būti tenkinamas, nes nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo (2007-12-20) iki pareiškimo pateikimo teismui dienos nėra 10 metų (CK 4.68 str. 1 d).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl padarė netinkamas išvadas bei priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimo netenkinti pareiškėjui neįrodžius visų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų (konstatuota, kad neįrodytas valdymas daugiau kaip 10 metų) (CPK 236 str. 1 d. 2 p).
Patenkinus suinteresuoto asmens apeliacinį skundą ir priėmus naują sprendimą pareiškimą atmesti, priteistina iš pareiškėjo žyminis mokestis, sumokėtas suinteresuoto asmens už apeliacinį skundą ir pašto išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.)
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. S. pareiškimą atmesti.
Priteisti iš S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) : 41 Eur žyminio mokesčio suinteresuotam asmeniui A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir 3,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, sumokant į VMI sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.
Teisėjai Margarita Dzelzienė
Ramunė Čeknienė
Nijolė D. S.