Civilinė byla Nr. e2-1025-798/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01118-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.4.3.7.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus SA „Horizon Capital Fund“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria atsisakyti tvirtinti kreditoriaus SA „Horizon Capital Fund“ reikalavimą kaip užtikriną įkeitimu bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartimi bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB) „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“ iškelta bankroto byla, įmonės nemokumo administratoriumi paskirtas Vladas Kerpauskas. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis palikta nepakeista.

2.       Vilniaus apygardos teisme 2022 m. rugpjūčio 4 d. buvo gautas nemokumo administratoriaus patikslintas prašymas patvirtinti kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Administratoriaus prašė patvirtinti kreditoriaus užsienio juridinio asmens SA (pranc. société anonyme) „Horizon Capital Fund“ (toliau – ir Horizon Capital Fund) 6 596 798,79 Eur dydžio finansinį reikalavimą ir nurodė, kad šis reikalavimas yra užtikrintas įkeitimu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi prašymą patenkino iš dalies, patvirtino antros eilės kreditoriaus Horizon Capital Fund 6 596 798,79 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“ bankroto byloje, bet atmetė kreditoriaus Horizon Capital Fund prašymą reikalavimą tvirtinti kaip užtikrintą įkeitimu.

4.       Teismas nurodė, kad nemokumo administratorius pateikė teismui kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą tvirtinimui, kartu nurodydamas, kad kreditoriaus Horizon Capital Fund reikalavimas yra užtikrintas įkeitimu, nes 2021 m. kovo 9 d. šalių pasirašyta sutartimi „Specifinė sandorio kreditavimo priemonė Nr. UAB/HRC/01/2021“ šalys susitarė dėl prekių įkeitimo ir prekių pardavimo pajamų neatšaukiamo perleidimo.

5.       Teismas konstatavo, kad iš minėtos sutarties matyti, jog kreditorius įmonei suteikė                          6 082 900 Eur kreditą Rusijos kilmės nefasuotų grūdų pirkimui. Sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės – patvirtintų prekių įkeitimas ir paskolos gavėjo pardavimo pajamų neatšaukiamas perleidimas. Sutarčiai taikytina Šveicarijos teisė. Kreditorius, pateikęs nemokumo administratoriui prašymą įtraukti kreditoriaus reikalavimą į kreditorių sąrašą, nurodė, kad nesutinka su nemokumo administratoriaus ankstesne nuostata, jog įmonė neturi įkeisto turto ir nėra įkeitusi ar hipoteka užtikrinusi įsipareigojimų. Kadangi susitarimu šalys susitarė dėl Šveicarijos teisės taikymo, nuostatas dėl įkeitimo turi pagrįsti kreditorius.

6.       Teismo vertinimu, tiek kreditoriaus ir nemokumo administratoriaus prašymas, tiek pateikta Šveicarijos teismų praktika nepatvirtina, kokiu konkrečiu teisiniu ir faktiniu pagrindu sutartimi sutartos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės turi būti prilygintos įkeitimui, suteikiančiam teisę tenkinti kreditoriaus reikalavimą pirmiausia iš įkeisto turto.

7.       Kreditorius remiasi Ženevos miesto advokatų kontoros „Budin & Partners“ advokato N. G. teisine išvada. Teisine išvada buvo iš esmės atsakoma į kreditoriaus atstovų užduotus klausimus dėl neatšaukiamo pardavimo pajamų perleidimo. Nustatyta, kad už grūdus gautos lėšos buvo sumokėtos ne į kreditoriaus, o į įmonės banko sąskaitą akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banke, taip parašius pačios įmonės atstovų pranešime apie lėšų perleidimą formoje. Vertinant sutarties užtikrinimo priemones, pateikta nuomonė, kad kreditoriui perleistos teisės apima ir įmonės teises į AB SEB banke deponuotas lėšas. Perleidimas nenustojo galioti atlikus mokėjimą į įmonės banko sąskaitą. Nurodoma, kad kreditorius ir įmonė numatė kredito užtikrinimo priemones: 1) patvirtintų prekių įkeitimas; 2) kredito gavėjo neatšaukiamas pardavimo pajamų perleidimas. Užtikrinimo priemonių galiojimas papildomai išskirtas dalimis: 1) iki prekių pristatymo Ispanijos Karalystėje veikiančiai bendrovei „COFCO INTERNATIONAL RESOURCES ESPANA SL“ (toliau – ir COFCO) teises į tas prekes įkeičiant; 2) nuo prekių pristatymo iki COFCO atlikto mokėjimo, teisių pagal pardavimo sutartį su pirkėjais, būtent COFCO, perleidimas; 3) COFCO sumokėjus pirkimo kainą, teisių perleidimas bet kurios pardavimo pajamas gavusios šalies atžvilgiu. Pardavimo pajamų sumokėjimas į įmonės banko sąskaitą šalių nebuvo laikomas kaip užtikrinimo priemonių galiojimo pasibaigimas, kurios buvo numatytos kredito lėšų sugrąžinimui užtikrinti.

8.       Kreditorius reikalavimą grindžia tuo, kad šalys ketino numatyti užtikrinimo priemonę, kuri leistų kreditoriui pirmu eiliškumu gauti pardavimo pajamas, t. y. įmonės pateikta pranešimo apie lėšų perleidimą forma (pateikta įmonei COFCO) aiškiai nurodo, kad įmonė atliko pirmos eilės lėšų perleidimą, o tai yra patvirtinimas, kad šalys ketino, jog kreditoriui būtų pirmu eiliškumu sugrąžintos pardavimo pajamos, ir kad įmonė nebenaudotų pardavimo pajamų jokiems kitiems tikslams, išskyrus kompensavimą pagal visus kreditoriaus reikalavimus, kylančius iš kredito sutarties. Pagal Šveicarijos teisę tokios nuostatos sukurtų rūpestingumo pareigas, kurios būtų nepriklausomai būdingos įgaliojimo arba deponavimo susitarimams.

9.       Teismas, įvertinęs teisinės išvados turinį, joje nurodytas teisės normas, nekvestionavo šalių sutartų sutarties užtikrinimo priemonių fakto, tačiau darė išvadą, kad tai savaime nereiškia kreditoriaus pirmumo kitų kreditorių atžvilgiu. Kaip ir nurodyta aukščiau, įkeitimas buvo taikomas prekėms, šiai užtikrinimo priemonei yra išskirta skiltis ir šalių susitarime. Kaip papildoma užtikrinimo priemonė buvo sutartas reikalavimo teisių perleidimas, kaip bet kokių ir visų esančių ar būsimų sumų grąžinimo garantija. Kartu su išvada pateiktame priede nurodyta, kad perleidimas yra galimas garantijos tikslais, kai perleidžiantysis, šiuo atveju įmonė, kaip skolininkas, nori pateikti gavėjui, šiuo atveju kreditoriui, užstatą, kuriuo garantuojamas pastarojo reikalavimas; tokia išvada  daroma ir atsižvelgus į šalių susitarimą, t. y. kad pajamų perleidimas buvo kaip papildoma sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė. Teismo vertinimu, vien bankrutuojančios įmonės pateiktoje pranešimo apie lėšų perdavimą formoje nurodyta formuluotė, kad įmonė atliko pirmos eilės lėšų perdavimą, o šalys ketino, jog kreditoriui būtų pirmu eiliškumu sugrąžintos pardavimo pajamos, taip pat teisinės išvados nuostata, kad toks įsipareigojimas pagal Šveicarijos teisę sukurtų rūpestingumo pareigas – nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog tai yra prievolės įvykdymo užtikrinimas įkeitimu, suteikiantis teisę kreditoriui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau –  ir JANĮ) 94 straipsnio 1 dalimi, tenkinti reikalavimą pirmiausia iš įkeisto turto. Pareiškėjas bei kreditorius nenurodė konkrečios pagal Šveicarijos įstatymus galiojančios teisės normos, kurios pagrindu taikyta užtikrinimo priemonė turi būti pripažįstama įkeitimu, nepateikta Šveicarijos teismų praktika, susijusi būtent su įkeitimu. Kaip nurodyta aukščiau, darytina išvada, kad šalys susitarė dėl sutarties vykdymo užtikrinimo priemonių, jų galiojimą išskiriant etapais. Įmonei perdavus prekes ir gavus už jas lėšas į savo sąskaitą, tačiau jų neperleidus kreditoriui, galiojanti užtikrinimo priemonė – neatšaukiamas pajamų perdavimas – nėra laikytinas įkeitimu.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Kreditorius Horizon Capital Fund pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo priimti naujus įrodymus, teikiamus kartu su atskiruoju skundu, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 26 d. nutartį pakeisti ir pripažinti, kad kreditoriaus Horizon Capital Fund reikalavimo įvykdymas yra užtikrintas 2021 m. kovo 9 d. sudarytoje specifinėje sandorio kreditavimo priemonėje Nr. UAB/HRC/01/2021 ir kituose lydinčiuose dokumentuose numatytais būdais, suteikiančiais kreditoriaus Horizon Capital Fund reikalavimą patenkinti pirmiau kitų kreditorių iš šiam kreditoriui nuosavybėn perleistų visų skolininko pajamų, gautų pagal tarp skolininko ir COFCO 2021 m. kovo 2 d. sudarytą sutartį Nr. 21.827, taip pat COFCO pagal minėtą sutartį skolininkui mokėtinų piniginių lėšų visų teisių (taip pat nuosavybės teisių į šias lėšas) perleidimu Horizon Capital Fund. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Pagal Sutartį kreditorius skolininkui suteikė tikslinę 6 071 900 Eur paskolą 32 126,600 metrinių tonų Rusijos kilmės nefasuotų grūdų įsigijimui iš ribotos atsakomybės bendrovės (rus. o??????? ? ???????????? ????????????????, toliau – ir OOO) „KUZHEL“. Remiantis pasirašytos sutarties sąlygomis, skolininkas, gavęs iš kreditoriaus 6 071 900 Eur tikslinę paskolą, privalėjo šią paskolą panaudoti tik įsigyjant aukščiau nurodytą kiekį grūdų iš OOO „KUZHEL“, šiuos grūdus parduoti COFCO bei, pardavęs grūdus ir gavęs iš COFCO lėšas už grūdų pardavimą, iš karto, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. gegužės 14 d., gražinti kreditoriui suteiktą paskolą. COFCO su skolininku atsiskaitė, tuo tarpu skolininkas savo pareigos tinkamai ir laiku grąžinti tikslinę paskolą Horizon Capital Fund neįvykdė.

10.2.                      Kreditoriaus įsitikinimu, teismo 2022 m. rugpjūčio 26 d. nutartis skundžiamoje dalyje yra nepagrįsta ir turėtų būti pakeista konstatuojant, kad Horizon Capital Fund reikalavimas yra užtikrintas visų ir bet kurių teisių (įskaitant nuosavybės teisių) į visas skolininko pajamas, gaunamas pagal tarp skolininko ir COFCO 2021 m. kovo 2 d. sudarytą sutartį Nr. 21.827, taip pat COFCO pagal minėtą sutartį skolininkui sumokėtų piniginių lėšų visų teisių (taip pat nuosavybės teisių į šias lėšas) perleidimu Horizon Capital Fund, kurios suteikia Horizon Capital Fund savo kreditorinį reikalavimą skolininkui iš nurodyto turto, kuris buvo perleistas Horizon Capital Fund nuosavybėn, patenkinti pirmiau kitų kreditorių atžvilgiu. Ši užtikrinimo priemonė yra galiojanti. Nurodytas turtas turi būti pripažįstamas Horizon Capital Fund, o ne skolininko nuosavybe, kol Horizon Capital Fund kreditorinis reikalavimas nebus patenkintas visa apimtimi.

10.3.                      Skundžiamoje nutartyje keliamas klausimas dėl teisinių santykių tarp Horizon Capital Fund ir BUAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“ (buvęs pavadinimas - „Alfagra“, UAB) dėl piniginių lėšų, gautų iš COFCO, bei Horizon Capital Fund pirmumo teisės į šias lėšas. Pagal sutartį visos teisės į šias lėšas (taip pat ir nuosavybės teisės) buvo perleistos Horizon Capital Fund, bet pačios lėšos patikėtos saugoti skolininkui ir skolininkas gavęs pinigines lėšas iš COFCO turėjo jas grąžinti Horizon Capital Fund ta apimtimi, kiek bus likęs nepatenkintas Horizon Capital Fund reikalavimas pagal sutartį.

10.4.                      Kreditorius kreipėsi į Šveicarijos teisininkus, siekdamas gauti papildomą išvadą. Joje yra nurodyta, kad skolininko iš COFCO gautos piniginės lėšos pardavus Rusijos kilmės grūdus nuosavybės teise priklausė ir tebepriklauso Horizon Capital Fund; šio teisinio santykio, Horizon Capital Fund nuosavybės, pirmenybės ir visų kitų teisių į minėtas lėšas nepakeitė tas faktas, kad lėšos buvo patikėjimo (pasitikėjimo) sutarties – įgaliojimo sutarties pagrindu perduotos skolininkui; šio teisinio santykio nepakeitė taip pat faktas, kad skolininkas tapo nemokus, o tai reiškia, kad minėtas turtas, kaip nepriklausantis skolininkui turi būti išskirtas iš kito skolininko turto masės, kuria disponuoja skolininkas per bankroto administratorių ir grąžintas Horizon Capital Fund, kaip atitinkamo turto pirmos eilės savininkui; Horizon Capital Fund tebeturi pirmenybės teisę šias savo lėšas, patikėtas saugoti skolininkui, atgauti, atskiriant nuo kito skolininko turto, kai skolininkas tampa nemokus ir tai laikytina tebegaliojančia Horizon Capital Fund kreditorinio reikalavimo užtikrinimo priemone.

10.5.                      Skundžiamoje nutartyje teismas neatsižvelgė, kad piniginės lėšos, skolininko gautos iš COFCO, nuosavybės teise priklausė ir tebepriklauso Horizon Capital Fund, o iškėlus skolininko nemokumo bylą, bankrutuojančios bendrovės ir kitiems asmenims priklausantis turtas privalo būti atskiras. Turtas, kuris priklauso kreditoriui (trečiajam asmeniui), negali būti panaudojamas kitų kreditorių reikalavimams patenkinti. Tokią praktiką formuoja kasacinis teismas. Nuosavybės teisės turėjimas reiškia, kad bankrutuojančiai bendrovei nepriklausantis turtas privalo būti grąžintas jo savininkui. Šiuo atveju teismas sukūrė teisiškai ydingą situaciją, prieštaraujančią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybė neliečiama), kai į bankrutuojančios bendrovės turto masę gali būti įtraukiamas turtas, kuris nepriklauso bankrutuojančiai bendrovei ir iš šio turto bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai.

10.6.                      Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai siaurai interpretuoja reikalavimo užtikrinimo institutą bankroto procese. JANĮ nėra reglamentuota tokia specifinė reikalavimo užtikrinimo priemonė, kai bendrovė, iki nemokumo bylos iškėlimo, perleidžia reikalavimo teises (įskaitant nuosavybės teisę) į kokį nors konkretų turtą kitam asmeniui, kurį vėliau pati saugo ir privalo panaudoti atsiskaitant su kreditoriumi pagal pirminę prievolę. JANĮ nėra numatyta, kaip tokią užtikrinimo priemonę kvalifikuoti ir vertinti kitų kreditorių atžvilgiu. Tačiau galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai tokios prievolės, kuri atsirado pagal Šveicarijos teisę, nedraudžia ir nenustato jos negaliojimo. Todėl ši užtikrinimo priemonė ir iš jos kylančios prievolės turi būti pripažįstamos galiojančiomis.

10.7.                      Teismas turėjo konstatuoti, kad skolininko iš COFCO gautinų lėšų nuosavybės perdavimas Horizon Capital Fund analogiškas įkeitimui, suteikiančiam pirmenybės teisę patenkinti savo reikalavimus pirmiau kitų kreditorių iš konkretaus aukščiau aprašyto sutartyje nurodyto turto. Teismas, nors ir konstatuodamas, kad Horizon Capital Fund reikalavimas nėra užtikrintas įkeitimu, iš esmės nepasisakė, kaip konkrečiai ir kokiu būdu Horizon Capital Fund reikalavimas yra užtikrintas ir kokią tai reikšmę turi. Taip sukurta teisiškai neapibrėžta ir prieštaringa situacija.

11.       Kreditorė UAB „Dognus“ pateikė atsiliepimą į apelianto Horizon Capital Fund atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      UAB „Dognus“ vertinimu, paties Horizon Capital Fund pateiktų teisinių išvadų nuostatos nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad jo prievolės užtikrintos įkeitimu, suteikiančiu teisę kreditoriui, vadovaujantis JANĮ 94 straipsnio 1 dalimi, tenkinti reikalavimą pirmiausia iš įkeisto turto. Tai, kad Horizon Capital Fund ir atsakovo susitarimas sukuria rūpestingumo pareigas negali būti vertinama kaip priemonė suteikti Horizon Capital Fund pirmenybę prieš kitus atsakovo kreditorius.

11.2.                      Svarbu akcentuoti ir tai, kad Horizon Capital Fund pozicija byloje dėl reikalavimo užtikrinimo yra grindžiama tik subjektyvia Horizon Capital Fund nuomone, įsitikinimu bei teisinėmis išvadomis, kurių nuostatos taip pat nepagrindžia, jog Horizon Capital Fund reikalavimas turėtų būti laikomas reikalavimu su užtikrinimu.

11.3.                      Atsakovas nėra įregistravęs jokio įkeitimo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šią aplinkybę patvirtino ir administratorius 2022 m. liepos 25 d. prašyme dėl atsakovo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir              2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

13.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas kreditoriaus prašymas dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo atsakovės BUAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14.       Kartu su atskiruoju skundu apeliantas Horizon Capital Fund pateikė šiuos naujus įrodymus – 2022 m. rugsėjo 1 d. Šveicarijos, Ženevos miesto advokatų kontoros „Budin & Partners“ advokato N. G. teisinę išvadą su priedais, prašė pridėti ją prie bylos ir vertinti kartu su kitais, byloje esančiais įrodymais.

15.       Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

16.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama tai, kad apelianto pateikti nauji įrodymai susiję su prašymu dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, šių įrodymų pateikimo būtinumas apeliantui iškilo vertinant skundžiamos teismo nutarties motyvus, dėl šių naujų įrodymų kitos bylos šalys turėjo galimybę pareikšti nuomonę atsiliepime į atskirąjį skundą, taip pat į tai, kad naujų įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nusprendžia priimti ir pridėti prie bylos apelianto teikiamus naujus įrodymus.

Dėl atskirojo skundo argumentų

17.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose egzistuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo                2017 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-684/2017 21 punktas;               2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020 14 punktas), reikalaujantis teismui spręsti visus klausimus atsižvelgiant į bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesus, todėl teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti aktyvus, nes tinkamu bankroto procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą. Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir įmonei iškėlus bankroto bylą, todėl teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus, išlieka pareiga ex officio (pagal pareigas) įvertinti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2006). Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio ir / ar eilės nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą.

18.       Nagrinėjamo ginčo atveju Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtino antros eilės kreditoriaus Horizon Capital Fund 6 596 798,79 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“ bankroto byloje. Ginčo dėl kreditorinio reikalavimo dydžio byloje nekilo. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė kreditoriaus Horizon Capital Fund prašymą reikalavimą tvirtinti kaip užtikrintą įkeitimu. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar kreditoriaus Horizon Capital Fund reikalavimą galimą laikyti užtikrintą įkeitimu, suteikiant teisę kreditoriui, vadovaujantis JANĮ 94 straipsnio 1 dalimi, tenkinti reikalavimą pirmiausia iš įkeisto turto.

19.       Kreditoriaus Horizon Capital Fund teigimu, jo reikalavimas yra užtikrintas įkeitimu, nes              2021 m. kovo 9 d. tarp šalių buvo pasirašyta sutartis „Specifinė sandorio kreditavimo priemonė Nr. UAB/HRC/01/2021“, kurioje šalys susitarė dėl prekių įkeitimo ir prekių pardavimo pajamų neatšaukiamo perleidimo.

20.       Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamos šios aplinkybės: pagal sutartį kreditorius Horizon Capital Fund skolininkui suteikė tikslinę 6 071 900 Eur paskolą 32 126,600 metrinių tonų Rusijos kilmės nefasuotų grūdų įsigijimui iš bendrovės OOO „KUZHEL“. Remiantis sutarties sąlygomis, skolininkas, gavęs iš kreditoriaus 6 071 900 Eur tikslinę paskolą, privalėjo šią paskolą panaudoti tik įsigyjant aukščiau nurodytą kiekį grūdų iš OOO „KUZHEL“, šiuos grūdus parduoti COFCO bei, pardavęs grūdus ir gavęs iš COFCO lėšas už grūdų pardavimą, iš karto, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. gegužės 14 d., gražinti kreditoriui suteiktą paskolą. COFCO su skolininku atsiskaitė, tuo tarpu skolininkas savo pareigos tinkamai ir laiku grąžinti tikslinę paskolą Horizon Capital Fund neįvykdė.

21.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės – patvirtintų prekių įkeitimas ir paskolos gavėjo pardavimo pajamų neatšaukiamas perleidimas. Sutarčiai taikytina Šveicarijos teisė. Būtina pažymėti ir tai, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog kreditoriaus Horizon Capital Fund suteiktas finansavimas taip pat yra užtikrintas ir 2021 m. kovo 9 d. pranešimo apie įplaukų perleidimo forma, kurią kreditorius prilygina vekseliui, ir kuriuo atsakovė besąlygiškai įsipareigojo           2021 m. gegužės 14 d. sumokėti Horizon Capital Fund nurodytą tikslinės paskolos sumą.

22.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje kėlė klausimą dėl teisinių santykių tarp kreditoriaus Horizon Capital Fund ir BUAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“ (buvęs pavadinimas - „Alfagra“, UAB) dėl piniginių lėšų, gautų iš COFCO, bei Horizon Capital Fund pirmumo teisės į šias lėšas. Apelianto teigimu, pagal sutartį visos teisės į šias lėšas (taip pat ir nuosavybės teisės) buvo perleistos Horizon Capital Fund, bet pačios lėšos patikėtos saugoti skolininkui ir skolininkas gavęs pinigines lėšas iš COFCO turėjo jas grąžinti Horizon Capital Fund ta apimtimi, kiek bus likęs nepatenkintas Horizon Capital Fund reikalavimas pagal sutartį. Siekdamas pašalinti abejones dėl kreditoriaus nuosavybės teisių į šias lėšas, Horizon Capital Fund pakartotinai kreipėsi į Šveicarijos, Ženevos miesto advokatų „Budin & Partners“ advokatą N. G., prašydamas patikslinti savo pirminę nepriklausomą teisinę išvadą ir pateikti papildomus Šveicarijos teisės šaltinius.

23.       Minėtoje konsultacinėje išvadoje yra nurodyta, kad pagal Šveicarijos teisę nėra jokio specialaus susitarimo, kuris apimtų paslaugas, kurias bendrovė „Alfagra“, UAB ketino teikti bendrovei Horizon Capital Fund, t. y. gauti ir valdyti pardavimo pajamas Horizon Capital Fund vardu. Todėl šis jų sutartinių santykių aspektas vertinamas kaip įgaliojimo ir (ar) atstovavimo sutartis, tiksliau – patikos sutartis, ir jai taikomi Šveicarijos prievolių kodekso 394–406 straipsniai. Patikos sutartis – tai sutartis, pagal kurią atstovaujamasis perduoda atstovui (arba patikėtiniui) teises (nuosavybės teisę į turtą ar reikalavimą), o atstovas įsipareigoja naudoti tokias teises tik tam tikram tikslui ir perleisti jas atstovaujamajam jo prašymu arba pagal sutarties sąlygas (Žr. Tercier/ Bieri/Carron, Les contrats spéciaux, 5-asis leidimas, p. 701, Nr. 4810). Jeigu teisinės sąlygos yra įvykdytos, Šveicarijos prievolių kodekso 401 straipsnis suteikia privilegiją atstovaujamajam: reikalavimai pagal įstatymą perleidžiami atstovaujamajam, o bankroto atveju atstovaujamasis gali reikalauti nuosavybės teisės į atstovo įsigytą turtą (Žr. Tercier/Bieri/Carron, Les contrats spéciaux, 5-asis leidimas, p. 643, Nr. 4503; Franz Werro, Commentaire romand, Code des obligations I, 2-asis leidimas, 401 str., p. 2427, Nr. 1).

24.       Atsižvelgdama į teisinėje išvadoje pateikiamą informaciją, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad skolininko iš COFCO gautos piniginės lėšos pardavus Rusijos kilmės grūdus nuosavybės teise priklausė ir tebepriklauso Horizon Capital Fund. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatavo byloje pirmosios instancijos teismas, kreditorius Horizon Capital Fund turi pirmenybės teisę kitų kreditorių atžvilgiu patenkinti savo kreditorinį reikalavimą iš COFCO atsakovei sumokėtų lėšų.

25.       Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai byloje nustatė, kad įkeitimas buvo taikomas prekėms, šiai užtikrinimo priemonei išskirta atskira skiltis ir šalių sudarytoje sutartyje. Kaip papildoma užtikrinimo priemonė buvo sutartas reikalavimo teisių perleidimas, kaip bet kokių ir visų esančių ar būsimų sumų grąžinimo garantija. Kartu su išvada pateiktame priede (vertimas iš prancūzų kalbos, p. 1168, Thomas Probst) nurodyta, kad perleidimas yra galimas garantijos tikslais, kai perleidžiantysis, šiuo atveju įmonė, kaip skolininkas, nori pateikti gavėjui, šiuo atveju kreditoriui, užstatą, kuriuo garantuojamas pastarojo reikalavimas; tokią išvadą galima daryti ir atsižvelgus į šalių susitarimą, t. y., kad pajamų perleidimas buvo kaip papildoma sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė.

26.       Tačiau pažymėtina, kad šalių sutartyje yra nurodytas ne vien pajamų perleidimas. Detalizuojant reikalavimo teisių perleidimą yra nurodyta, kad į perleistus reikalavimus be apribojimo įeina: pajamos iš prekių, kurioms Horizon Capital Fund suteikė priemonę, bet kokios palūkanos, dividendai ir (arba) kitokia nauda, ir (arba) bet kokios rūšies teisės, tiek esamos tiek susijusios ar būsimos, kylančios iš prekių pardavimo ar su tuo susijusios, pajamos iš bet kokio akredityvo, garantijos, draudimo išmokos, apsidraudimo sandorių ir bet kokios kitos teisės ar reikalavimo, susijusio su prekėmis ir (arba) priemone, visos pinigų ar prekių sumos, kurios yra ar bet kada gali būti priklausančios skolininkui pagal bet kokią pirkimo, pardavimo, pervežimo, sandėliavimo ir kt. sutartį, susijusią su priemone ir t. t.

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos sutarties sąlygos patvirtina jau minėtą argumentą, kad skolininko iš COFCO gautos piniginės lėšos pardavus Rusijos kilmės grūdus nuosavybės teise priklausė ir tebepriklauso Horizon Capital Fund.

28.       Minėta, kad byloje yra pateikta 2021 m. kovo 9 d. pranešimo apie įplaukų perleidimą forma, kurią kreditorius prilygina vekseliui. Pagal šiame pranešime nurodytas sąlygas, atsakovė patvirtino, kad perleido kreditoriui Horizon Capital Fund pagal 2021 m. kovo 9 d. specialiojo sandorio kredito Nr. UAB/HRC/01/2021 sąlygas pirmaeiliu įkeitimu įplaukas, teises, nuosavybę ir turtines teises, susijusias su grūdų iš Rusijos pardavimui bendrovei COFCO. Šiuo raštu atsakovė neatšaukiamai patvirtino savo įsipareigojimą sumokėti perleidžiamą                  6 071 900 Eur sumą gavėjui kreditoriui Horizon Capital Fund.

29.       Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad JANĮ nėra reglamentuota tokia specifinė reikalavimo užtikrinimo priemonė, kai bendrovė, iki nemokumo bylos iškėlimo, perleidžia reikalavimo teises (įskaitant nuosavybės teisę) į kokį nors konkretų turtą kitam asmeniui, kurį vėliau pati saugo ir privalo panaudoti atsiskaitant su kreditoriumi pagal pirminę prievolę. JANĮ taip pat nėra numatyta, kaip tokią užtikrinimo priemonę kvalifikuoti ir vertinti kitų kreditorių atžvilgiu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tokia galiojanti prievolė atsirado pagal Šveicarijos teisę, ji negali būti pripažįstama kaip draudžiama.

30.       Kreditorė UAB „Dognus“ atsiliepime į kreditoriaus Horizon Capital Fund atskirąjį skundą nurodė, kad apeliantas nebuvo įregistravęs jokio įkeitimo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Šią aplinkybę patvirtino ir administratorius 2022 m. liepos 25 d. prašyme dėl atsakovės kreditorinių reikalavimų patvirtinimo nurodytos aplinkybės. Teisėjų kolegija atsižvelgiant į tai, kad šalių ginčui yra taikytina Šveicarijos teisė, vertina, jog kreditorius Horizon Capital Fund neturėjo pareigos registruoti įkeitimo Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka vien tik dėl to, kad COFCO atsiskaitymą įvykdė per Lietuvoje veikiantį AB SEB banką.

31.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio ir / ar eilės nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-862-450/2022).

32.       JANĮ 94 straipsnio 1 dalį numatyta, kad likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto, įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto, o pagal 2 dalį – išvardijami kurių kreditorių reikalavimai tenkinami pirmąją eile ir nurodoma, jog antrąja eile tenkinami likusieji kreditorių reikalavimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, kreditoriaus Horizon Capital Fund kreditorinis reikalavimas patenka į pirmąja eile tenkinamų reikalavimų apimtį, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis keistina. 

33.       Kreditorė UAB „Dongus“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė iš apelianto priteisti 2 248,87 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto skundas buvo patenkintas, o pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas pakeistas, vertintina, jog UAB „Dongus“ neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 26 d. nutartį pakeisti iš dalies ir išdėstyti taip: patvirtinti Horizon Capital Fund pirmos eilės 6 596 798,79 Eur kreditorinį reikalavimą kaip užtikrintą įkeitimu bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“ bankroto byloje.

Teisėjai                                                      Rasa Gudžiūnienė

Antanas Rudzinskas

Žilvinas Terebeiza