Administracinė byla Nr. A-215-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04017-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija (toliau – ir LKLV, pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (I t., b. l. 1-12), prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 1T-(3.5)-32, kuriuo pareiškėjo 2014 m. liepos 1 d. skundas patenkintas iš dalies, t. y. panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus (toliau – ir Tarnybos Raseinių skyrius) 2014 m. birželio 11 d. raštas Nr. 11SD-(14.11.104)-2246 „Dėl gautų prašymų“ ir priimtas naujas sprendimas sustabdyti administracinę procedūrą dėl Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymų nagrinėjimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Tarnyba, panaikindama visą Tarnybos Raseinių skyriaus 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 11SD-(14.11.104-2246) ir priimdama naują sprendimą sustabdyti administracinę procedūrą, iš esmės pakeitė Tarnybos Raseinių skyriaus sprendimo turinį ir tai pareiškėjui sukelia tiesiogines neigiamas teisines pasekmes. Paaiškino, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas yra nemotyvuotas ir neargumentuotas. Tarnyba pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 4 dalies nuostatas. Ginčijamas sprendimas neturi jokio prejudicinio ryšio su Raseinių rajono apylinkės teisme nagrinėjama civiline byla, kadangi apylinkės teisme nagrinėjamas ginčas dėl panaudos, o nagrinėjamu atveju – dėl žemės sklypo pertvarkymo ir suteikimo pareiškėjui nuosavybėn neatlygintinai. Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Nurodė, kad Lietuvos teisėje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas. Taigi viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų sprendimų, jei tokia teisė jam nesuteikta specialiuose teisės aktuose. Pabrėžė, kad Tarnyba veikė ultra vires, t. y. viršydama jai suteiktą kompetenciją ir neturėjo teisės panaikinti Tarnybos Raseinių skyriaus rašto.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (I t, b. l. 50–59) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių, jog Tarnyba pažeidė VAĮ 23 straipsnio 4 dalį. Nurodė, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymų, pateiktų Tarnybos skyriui dalykas – reikalavimas išnagrinėti 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), pertvarkymo ir jo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai LKLV. Vienas iš 2013 m. lapkričio 22 d. patikslinto skundo, nagrinėjamo Raseinių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-459-476/2014, reikalavimų – įpareigoti Tarnybą patikslinti Žemės sklypo plotą ir suteikti jį nuosavybėn neatlygintinai LKLV. Pagal Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, centrams ir bendruomenėms taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925 (toliau – ir Taisyklės), 4 punktą, Tarnyba yra kompetentinga priimti sprendimą dėl Žemės sklypo pertvarkymo ir jo dalies suteikimo nuosavybėn neatlygintinai LKLV. Pažymėjo, kad Raseinių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-459-476/2014 sprendžiama, ar LKLV atitinka Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui nustatytus kriterijus, ar yra teisinis pagrindas patenkinti LKLV reikalavimą dėl Žemės sklypo pertvarkymo ir ar šiai religinei bendrijai gali būti suteikta nuosavybėn Žemės sklypo dalis, reikalinga LKLV nuosavybės teise priklausantiems statiniams, esantiems šiame Žemės sklype, eksploatuoti. Būtent nuo šios civilinės bylos baigties priklausys, ar LKLV galės būti suteikta nuosavybėn neatlygintinai Žemės sklypo dalis, reikalinga LKLV nuosavybės teise priklausantiems statiniams, esantiems Žemės sklype, eksploatuoti. Raseinių rajono apylinkės teismas sprendime atsakys į klausimus, kurie buvo iškelti ir pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymuose. Teigė, kad administracinės procedūros sustabdymas atitinka VAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatas. Skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nepažeidžia viešojoje teisėje galiojančių principų.

Akcentavo, kad pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1P-90 (toliau – ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo taisyklės), 29 punktą ir 30.3 papunktį, Tarnybos direktoriui, kai skundas nagrinėjamas išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, nustačius, kad Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimas yra priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nagrinėjamu atveju – VAĮ 23 straipsnio 4 dalį, suteikta teisė panaikinti neteisėtą sprendimą. Be to, pati Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, todėl turi teisę pagal VAĮ 23 straipsnio 4 dalį stabdyti administracinę procedūrą, nustačiusi, kad sutampa trys skundo elementai, t. y. šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas. Atsakovo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Tarnyba viršijo suteiktus įgaliojimus ir negalėjo panaikinti Tarnybos Raseinių skyriaus 2014 m. birželio 11 d. rašto Nr. 11 SD-(14.11.104)-2246.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. pareiškėjo prašymai ir pareiškėjo pateiktas ieškinys Raseinių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-459-476/2014 pradėtas nagrinėti tuo pačiu klausimu.

Tarnyba, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, Išankstinio ginčų nagrinėjimo taisyklių 30.3 punktu, išnagrinėjusi LKLV 2014 m. liepos 1 d. skundą, skundžiamu sprendimu Nr. 1T-(3.5.)-32 panaikino Tarnybos Raseinių skyriaus raštą Nr. 11SD-(14.11.104)-2246 ir priėmė naują sprendimą, t. y. sustabdė administracinę procedūrą dėl LKLV 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymų nagrinėjimo. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymų, pateiktų Tarnybos Raseinių skyriui ir Raseinių rajono apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos, sutampa skundo šalys, skundo dalykas ir aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus. Tarnyba padarė išvadą, kad LKLV 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymai negalėjo būti nagrinėjami administracine tvarka ir kartu su jais pateikti dokumentai negalėjo būti vertinami Tarnybos Raseinių skyriuje ir kad administracinė procedūra dėl šių prašymų nagrinėjimo turėjo būti sustabdyta (I t., b. l. 25–29).

Pareiškėjas su tokiu Tarnybos sprendimu nesutiko ir teigė, kad Tarnyba pažeidė VAĮ 23 straipsnio 4 dalį.

Ginčijamas Tarnybos sprendimas grindžiamas VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu paaiškėja, jog, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui.

Tarnybos Raseinių skyriaus 2014 m. birželio 11 d. priimtas sprendimas dėl administracinės procedūros, pradėtos pagal pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymus. Byloje yra kilęs ginčas dėl Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, teisės sustabdyti administracinę procedūrą, iki kol tuo pačiu klausimu Raseinių rajono apylinkės teisme nėra išnagrinėtas LKLV 2013 m. lapkričio 22 d. patikslintas skundas (civilinė byla Nr. 2-459-476/2014).

Kaip nustatyta anksčiau, LKLV 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymų, pateiktų Tarnybos Raseinių skyriui dalykas – reikalavimas išnagrinėti LKLV 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl Žemės sklypo pertvarkymo ir jo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai LKLV.

Raseinių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-459-476/2014 buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas, kuriame jis teismo prašė: panaikinti Tarnybos Raseinių skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 11VĮ-(14.11.2)-1740 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo pardavimo neatlygintinai naudotis pagal panaudos sutartį“; Tarnybos Raseinių skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 11VĮ-(14.11.2)-27 „Dėl 2013-09-02 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 11VĮ-(14.11.2)-1740 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo perdavimo neatlygintinai naudotis pagal panaudos sutartį“; įpareigoti Tarnybos Raseinių skyrių per du mėnesius patikslinti suformuoto Žemės sklypo prie esamų LKLV nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų: pastato-mokyklos, pastato-sandėlio, kitų statinių (inžineriniai) – kiemo statinių (lauko tualetas-v, kiemo aikštelė-b), statinių planą, sklypo plotą ir ribas pagal teisės aktų reikalavimus, suderinus su suinteresuotais asmenimis patvirtinti ir pateikti Tarnybos Raseinių skyriui, įpareigoti atsakovą priimti naują įsakymą dėl LKLV suteikimo nuosavybėn neatlygintinai suformuoto Žemės sklypo, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį; panaikinti Tarnybos 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1SS-(3.5)-538.

Taigi Raseinių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-459-476/2014 vienas iš pareikštų pareiškėjo reikalavimų (2013 m. lapkričio 22 d. patikslinto skundo) – prašymas įpareigoti Tarnybą patikslinti Žemės sklypo plotą ir suteikti jį nuosavybėn neatlygintinai LKLV.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad Tarnyba įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir atvejais organizuoja valstybės lygmens žemėtvarkos schemų, žemės reformos žemėtvarkos ir žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą, taip pat kontroliuoja planuojamų darbų, susijusių su žemės naudmenų būklės ir žemės naudojimo sąlygų pakeitimu, derinimą su žemėtvarkos planavimo dokumentų sprendiniais bei tvirtina rengiamus žemėtvarkos planavimo dokumentus, išskyrus žemėtvarkos schemas ir šio Įstatymo 40 straipsnyje nustatytais atvejais rengiamus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus.

Pagal Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, centrams ir bendruomenėms taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925 (toliau – ir Taisyklės), 4 punktą, sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinei bendrijai, centrams ir bendruomenei priima Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.

Įvertinus minėtas Žemės įstatymo ir Taisyklių nuostatas, darytina išvada, kad Tarnybai suteikta teisė priimti sprendimą dėl Žemės sklypo pertvarkymo ir jo dalies suteikimo nuosavybėn neatlygintinai LKLV.

Raseinių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-459-476/2014 buvo sprendžiama, ar LKLV atitinka Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui nustatytus kriterijus, ar yra teisinis pagrindas patenkinti LKLV reikalavimą dėl Žemės sklypo pertvarkymo bei ar šiai religinei bendrijai gali būti suteikta nuosavybėn Žemės sklypo dalis LKLV, reikalinga LKLV nuosavybės teise priklausantiems statiniams, esantiems Žemės sklype, eksploatuoti. Pareiškėjų reikalavimas grindžiamas ir Taisyklių nuostatomis. Pareiškėjo prašymai bei skundas teismui irgi grindžiami būtent šiomis teisės aktų normomis. Nors civilinėje byloje buvo nagrinėjamas ir Tarnybos Raseinių skyriaus 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 11VĮ-(14.11.2)1740 dėl kitos paskirties žemės sklypo perdavimo neatlygintinai naudotis pagal panaudos sutartį teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, tačiau tai nepaneigia, kad buvo sprendžiami ir kiti pareiškėjo reikalavimai, kurie, kaip minėta, yra ir LKLV 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymų dalykas, t. y. Žemės sklypo pertvarkymo ir jo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai LKLV. Būtent Tarnybai suteikta teisė priimti sprendimus dėl pareiškėjo prašymų. Raseinių rajono apylinkės teismas sprendime vertino ir LKLV prašymuose iškeltų reikalavimų esmę. Visuma anksčiau nustatytų aplinkybių patvirtina, kad Tarnyba nepažeidė VAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatų ir, tinkamai įvertinusi faktines aplinkybes, pagrįstai sustabdė administracinę procedūrą. Šiuo atveju, į pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. Tarnybos Raseinių skyriui paduotame prašyme iškeltus klausimus atsakyta Raseinių rajono apylinkės teismo priimtame procesiniame sprendime, nes dalis pareikštų reikalavimų yra dėl to paties dalyko, todėl procedūra turėjo būti sustabdyta, kol teismas išnagrinės civilinę bylą. Priešingu atveju, galėjo susidaryti situacija, kai pareiškėjui dėl tų pačių reikalavimų būtų priimti priešingi sprendimai ir taip pažeista prioritetinė teisė nagrinėti teismui pateiktą skundą.

Iš skundžiamo Tarnybos 2014 m. liepos 31 d. sprendimo matyti, kad jame yra nurodyti objektyvūs duomenys, išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės, nurodyti teisiniai argumentai, grindžiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, nurodytas Raseinių rajono apylinkės teisme nagrinėjamos bylos numeris ir jos esmė. Skundžiamame sprendime nurodytos teisės aktų normos, kuriomis remtasi, priimant sprendimą, išdėstyti aiškūs motyvai, kodėl administracinė procedūra yra sustabdoma, nurodyta apskundimo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, viršijo jai suteiktą kompetenciją. Teismas pažymėjo, kad pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik neviršydami įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribų. Išankstinio ginčų nagrinėjimo taisyklių 29 punkte nustatyta, kad Tarnybos valstybės tarnautojas ar komisija, išnagrinėję skundo medžiagą ir keliamus reikalavimus, parengia Tarnybos direktoriaus vardu sprendimo projektą (šių Taisyklių 1 priedas) ir pateikia jį direktoriui. Tarnybos direktoriui, pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo taisyklių 30.3 punktą, nagrinėjant ginčą išankstinių ginčų nagrinėjimo tvarka, numatyta teisė panaikinti (visą ar iš dalies) teritorinio padalinio priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taigi Tarnyba, pagal jai suteiktą kompetenciją, turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai, kad Tarnyba viršijo jai suteiktus įgaliojimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgęs į anksčiau nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija (toliau – ir apeliantas), nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėtą sprendimą panaikinti ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nevertino pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje išdėstytų argumentų, taip pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2-3 punktus.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatą. Buvo neatsižvelgta į aplinkybę, kad bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, negali spręsti klausimo dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, kuris teisės aktų pagrindu yra priskirtas būtent atsakovo kompetencijai. Teismo padaryta išvada, kad atsakovo turimas priimti sprendimas ir Raseinių rajono apylinkės teisme nagrinėjamo civilinio ginčo dalykas tapatus, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatoms.

3. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nurodyto motyvo, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas ir priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tiek atsakovo, tiek teismo sprendime nėra aiškiai pagrįsta ir paaiškinta, koks prejudicinis ryšys egzistuoja tarp nurodomos civilinės bylos ir administracinės procedūros.

4. Teismo sprendime nepasisakyta dėl pareiškėjo nurodytų svarbių aplinkybių. Atsakovas negalėjo pradėti administracinės procedūros, žinodamas, kad skundą tuo pačiu klausimu nagrinėja ir teismas.

5. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis, o tai yra teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neatitinka aplinkybių, kurios nagrinėtinos šioje administracinėje byloje.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime remiamasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas pagrįstai sprendė, kad patikslintame skunde, pateiktame Raseinių rajono apylinkės teismui civilinėje byloje, ir pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymuose nagrinėjami klausimai yra tapatūs, todėl buvo pagrindas sustabdyti administracinę procedūrą, nes sprendžiama, ar pareiškėjas atitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui nustatytus kriterijus ir ar jam gali būti suteikta nuosavybėn Žemės sklypo dalis, reikalinga nuosavybės teise priklausantiems statiniams, esantiems šiame Žemės sklype, eksploatuoti.

2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, nes ginčijamame sprendime buvo aptarta faktinė situacija, nurodyta Raseinių rajono apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos esmė ir joje pareikšti reikalavimai. Sprendime taip pat nurodomos teisės aktų normos, kuriomis remtasi priimant sprendimą dėl administracinės procedūros sustabdymo, nurodyta apskundimo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 1T-(3.5)-32, kuriuo panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus 2014 m. birželio 11 d. raštas Nr. 11SD-(14.11.104)-2246 ir priimtas naujas sprendimas sustabdyti administracinę procedūrą, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincija 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. pateikė prašymus Dėl papildomų įrodymų pateikimo pagal 2013 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo prašymą ir 2014 m. gegužės 15 d. pareiškėjo prašymą Nr. 11P-417. Šiuose prašymuose pareiškėjas prašė kuo skubiau spręsti klausimą dėl Žemės sklypo suformavimo tik prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių pastatų ir kitų statinių ir tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį ir neatlygintino Žemės sklypo suteikimo nuosavybėn LKLV (I t., b. l. 85–88, 83–84). Kartu su prašymais LKLV pateikė papildomus dokumentus, patvirtinančius, kad atitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui nustatytus kriterijus.

Tarnybos Raseinių skyrius, išnagrinėjęs LKLV 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymus ir įvertinęs su jais pateiktus dokumentus, 2014 m. birželio 11 d. rašte Nr. 11SD-(14.11.104)-2246 nurodė, kad šiuo metu nepakanka dokumentų spręsti, jog LKLV yra Plungės kapucinų vienuolyno teisių perėmėja ir kad jai gali būti suteikiamas nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypas, reikalingas LKLV nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti. Nurodė, kad šiuo metu Žemės sklypas yra suformuotas didesnis, nei būtina esamiems pastatams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Be to, pažymėjo, kad LKLV prašymas suteikti Žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai bus sprendžiamas pasibaigus teisminiam procesui Raseinių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-115-476/2014 (šiuo metu civilinė byla Nr. 2-459-476/2014) (I t., b. l. 81–82).

LKLV 2014 m. liepos 1 d. skundu kreipėsi į Tarnybą ir prašė panaikinti Tarnybos Raseinių skyriaus 2014 m. birželio 11 d. rašto Nr. 11SD-(14.11.104)-2246 dalį, kuria dėl vilkinimo atsisakyta suformuoti Žemės sklypą ir priimti sprendimą suteikti jo dalį nuosavybėn neatlygintinai LKLV tik tokio dydžio, kurie būtini esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Be to, prašė įpareigoti Tarnybos Raseinių skyrių jų lėšomis suformuoti Žemės sklypą, priimti sprendimą neatlygintinai perduoti Žemės sklypą LKLV bei perdavimą įforminti aktu pagal pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 23 d., 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. pateiktus prašymus atsakovui (I t., b. l. 76–80).

Tarnyba, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, Išankstinio ginčų nagrinėjimo taisyklių 30.3 punktu, išnagrinėjusi LKLV 2014 m. liepos 1 d. skundą, skundžiamu sprendimu Nr. 1T-(3.5.)-32 panaikino Tarnybos Raseinių skyriaus raštą Nr. 11SD-(14.11.104)-2246 ir priėmė naują sprendimą, t. y. sustabdė administracinę procedūrą dėl LKLV 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymų nagrinėjimo. Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymų, pateiktų Tarnybos Raseinių skyriui, ir Raseinių rajono apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos sutampa skundo šalys, skundo dalykas ir aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus. Tarnyba padarė išvadą, kad LKLV 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymai negalėjo būti nagrinėjami administracine tvarka ir kartu su jais pateikti dokumentai negalėjo būti vertinami Tarnybos Raseinių skyriuje ir kad administracinė procedūra dėl šių prašymų nagrinėjimo turėjo būti sustabdyta (I t., b. l. 25–29).

Taigi nagrinėjamoje byloje iš esmės turi būti sprendžiama, ar atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamą sprendimą, t. y. sustabdyti administracinę procedūrą.

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu paaiškėja, jog, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį, yra pažymėjęs, kad ji yra skirta atskirti asmens skundo (prašymo ir pan.) nagrinėjimą neteismine tvarka, kai toks skundas ar prašymas pagal jam suteiktą kompetenciją yra (turi būti) nagrinėjamas viešojo administravimo subjekto, ir tokio skundo nagrinėjimą teismine tvarka. Aptariamos nuostatos yra (turi būti) taikomos situacijose, kai abu paminėti nagrinėjimai vyksta tuo pačiu laiku ir jų objektas yra tie patys (nurodyti paduotuose ir viešojo administravimo subjektui, ir teismui skunduose ar prašymuose) klausimai. Esant tokioms situacijoms, prioritetinė reikšmė yra suteikiama teisminiam nagrinėjimui. Todėl, sprendžiant Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies taikymo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti ir kompetencijos bei tapatumo prasme identifikuoti abiem nurodytoms institucijoms (viešojo administravimo subjektui ir teismui) paduotuose skunduose ar prašymuose pateiktus klausimus. Tai yra pirmiausia nustatyti, ar viešojo administravimo subjektui paduotame skunde (prašyme) keliami ir prašomi nagrinėti klausimai yra to subjekto kompetencija, ar būtent šiems klausimams ištirti yra skirtas jau pradėtas ir tęsiamas teisminis tam tikros situacijos nagrinėjimas. Tik nustačius, kad į viešojo administravimo subjektui paduotame skunde (prašyme) iškeltus klausimus bus (turi būti) atsakyta teismo priimtame procesiniame sprendime (tokio sprendimo rezoliucinėje dalyje), administracinė skundo (prašymo) nagrinėjimo procedūra turi būti sustabdyta, kol teismas išnagrinės tam tikrą bylą. Jeigu tokio ryšio tarp skundo (prašymo) nagrinėjimo procedūrų pas viešojo administravimo subjektą ir teisme nėra, administracinės skundo (prašymo) procedūros sustabdymas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies pagrindu nėra leistinas jokiais kitais (negu aptartu) sumetimais, tarp jų ir tikslingumo sumetimu (žr. 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1158/2014; 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-968/2014; 2015 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-132-143/2015; 2015 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-365-261/2015).

VAĮ 23 straipsnio 4 ir 6 dalies nuostatų laikymasis turėtų užtikrinti, kad nebūtų priimti skirtingi viešojo administravimo subjekto ir teismo sprendimai tapačiu klausimu, nes tiek viešojo administravimo subjekto galutinis sprendimas, tiek teismo sprendimas turi privalomumo savybę ir turi būti vykdomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2094/2012).

Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ir kompetencijos bei tapatumo prasme identifikuoti viešojo administravimo subjektui ir teismui paduotuose skunduose (prašymuose) pateiktus klausimus.

Pareiškėjo 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymų, pateiktų Tarnybos Raseinių skyriui, dalykas – reikalavimas išnagrinėti 2013 m. rugsėjo 23 d. prašymą ir priimti sprendimą dėl Žemės sklypo pertvarkymo ir jo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai LKLV. Vienas iš Raseinių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-459-476/2014 2013 m. lapkričio 22 d. pateikto patikslinto skundo reikalavimų – įpareigoti Tarnybą patikslinti Žemės sklypo plotą ir suteikti jį nuosavybėn neatlygintinai LKLV.

Vertinant, ar viešojo administravimo subjektui paduotame skunde (prašyme) keliami ir prašomi nagrinėti klausimai yra to subjekto kompetencija, pažymėtina, jog pagal Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, centrams ir bendruomenėms taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 925, 4 punktą, sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui priima Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai dokumentus rengia Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys pagal žemės sklypų buvimo vietą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, jog būtent Tarnyba yra kompetentinga priimti sprendimą dėl žemės sklypo ar jo dalies suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinei bendrijai.

Kitas aspektas, kurį būtina įvertinti nagrinėjamu atveju, yra tai, ar būtent viešojo administravimo subjektui paduotuose prašymuose keliamiems klausimams ištirti yra skirtas pradėtas teisminis situacijos nagrinėjimas. Kaip jau buvo minėta, tiek pareiškėjo pateiktuose 2014 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prašymuose, tiek Raseinių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-459-476/2014 pareiškėjo pateikto patikslinto skundo reikalavimas buvo dėl valstybinės žemės sklypo pertvarkymo ir jo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai LKLV. Minimas klausimas susijęs su tuo, ar pareiškėjas atitinka Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui nustatytus kriterijus ir ar jam gali būti suteikta nuosavybėn Žemės sklypo dalis, reikalinga nuosavybės teise priklausantiems statiniams, esantiems šiame Žemės sklype, eksploatuoti, o būtent šis klausimas buvo tiek pareiškėjo pateiktų prašymų, tiek teismo nagrinėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgdama į tai, kad į viešojo administravimo subjektui paduotuose prašymuose iškeltus klausimus bus (turi būti) atsakyta teismo priimtame procesiniame sprendime, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinė prašymų nagrinėjimo procedūra pagrįstai sustabdyta, kol teismas išnagrinės civilinę bylą.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, jog ABTĮ ir Viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas dėl administracinės procedūros sustabdymo VAĮ 23 straipsnio 4 dalies pagrindu laikytinas individualiu administraciniu aktu, kuriam, be kita ko, yra taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl jo turinio ir formos (2014 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-782/2014).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš skundžiamo Tarnybos 2014 m. liepos 31 d. sprendimo matyti, jog jame yra nurodyti objektyvūs duomenys, išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės, nurodyti teisiniai argumentai, grindžiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, nurodytas Raseinių rajono apylinkės teisme nagrinėjamos bylos numeris ir jos esmė. Skundžiamame sprendime nurodytos teisės aktų normos, kuriomis remtasi, priimant sprendimą, išdėstyti aiškūs motyvai, kodėl administracinė procedūra yra sustabdoma, nurodyta apskundimo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo poziciją, tik bendros frazės, kad sprendimas yra nemotyvuotas, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi sprendimo turinį ir byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia ne tik reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bet ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, buvo priimtas tik vienas skundo reikalavimas – panaikinti Tarnybos 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 1T-(3.5)-32, kitus pareiškėjo skunde pareikštus reikalavimus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi atsisakyta priimti. Nustačius tai, kad reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą apeliaciniame skunde negalėjo būti pareikštas, nes tokį reikalavimą atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, o apeliacinio proceso objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo (jo dalies) teisėtumas, atitinkamai apeliacinis procesas dėl minėto reikalavimo nutrauktinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutraukti apeliacinį procesą dėl pareiškėjo Lietuvos kapucinų Lurdo viceprovincijos apeliacinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                 Audrius Bakaveckas

                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                 Veslava Ruskan