Civilinė byla Nr. 2-445/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02765-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4; 126.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. M. ir uždarosios akcinės bendrovės „Provisus“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tikritus“ ieškinį solidariems atsakovams R. M. ir uždarajai akcinei bendrovei „Provisus“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėjas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. 

Ieškovas B UAB „Tikritus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia 2012 m. rugsėjo 30 d. Pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją iš atsakovo R. M. priteisiant ieškovui 119 022,10 Lt sumą ir iš atsakovo UAB „Provisus“ priteisiant 39 825,06 Lt sumą.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo R. M. turtą ir lėšas 119 022,10 Lt sumai bei atsakovo UAB „Provisus“ turtą ir lėšas 39 825,06 Lt sumai. Teigė, kad ieškinio suma yra didelė. Be to, atsakovai elgėsi nesąžiningai, sudarydami ginčijamą sandorį, nors žinojo apie prastą ieškovo finansinę padėtį, kas reiškia, jog atsakovai ir toliau elgsis nesąžiningai, siekdami išvengti prievolės ieškovui įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi areštavo atsakovo R. M. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 119 022,10 Lt sumai, o jo nepakakus – lėšas, bei atsakovo UAB „Provisus“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 39 825,06 Lt sumai, o jo nepakakus - lėšas. Teismas leido atsakovui R. M. iš areštuotų lėšų asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos. Teismas taip pat leido atsakovui UAB „Provisus“ iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat areštuotas lėšas naudoti būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti. Teismas nustatė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, nurodydamas atitinkamas aplinkybes bei pridėdamas jas patvirtinančius įrodymus, kas sudaro pagrindą manyti, jog ieškinio reikalavimai galėtų būti tenkinami. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.). Teismas nusprendė laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovams, nes nustatė, grėsmę, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jį neįmanomą (CPK 148 str. 1 d.).

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

              Atsakovas R. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį ir netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo R. M. atžvilgiu. Atsakovas nurodo tokius atskirojo skundo argumentus:

1. teismas neatliko preliminaraus ieškinio reikalavimų vertinimo. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad ieškinys paduotas praleidus Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą. Ginčo turtas buvo saugomas ieškovo patalpose, todėl bankroto administratorius perėmęs ieškovo patalpas turėjo iš karto sužinoti apie ginčo turtą;
2. teismas automatiškai taikė didelės ieškinio sumos atsakovui kaip fiziniam asmeniui prezumpciją, nors vien iš ieškinio reikalavimų nematyti, kad atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo. Ieškovas nurodė tik bendro pobūdžio teorinius svarstymus ir nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių turto arešto taikymo būtinumą;
3. atsakovas turi 4 nepilnamečius vaikus, dėl ko teismo leidimas naudoti kas mėnesį tik minimalios mėnesinės algos sumą ypatingai apsunkintų atsakovo šeimos gyvenimo sąlygas ir kasdienių daiktų įsigijimą.

              Atsakovas UAB „Provisus“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį. Atsakovas nurodo tokius atskirojo skundo argumentus:

1. ieškinio reikalavimas priteisti iš ieškovų lėšas, o ne ginčijamu sandoriu perleistą turtą natūra yra nepagrįstas, kadangi ginčo turtas yra įtrauktas į ieškovo turto balansą bei nurodyta, kad jo vertė yra 32 913,27 Lt. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo turto būklė būtų pasikeitusi nuo jo perleidimo atsakovams ar kad tokio turto grąžinimas natūra nebūtų galimas. Be to, atsakovas buvo sąžiningas, nes ginčo sandoris buvo sudarytas ieškovui nemokant atsakovui už paslaugas kaip numatyta 2011 m. lapkričio 25 d. susitarime dėl atsiskaitymo už paslaugas užtikrinimo ginčo turtu;
2. teismas negalėdamas tinkamai įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumo, turėjo pranešti atsakovams apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir gauti jų atsiliepimus, o ne priimti teismo nutartį remiantis pakeistomis teisės normomis, įtvirtintomis CPK 148 straipsnio 1 dalyje;
3. ieškinio suma atsakovo atžvilgiu nelaikytina didele, nes jis turi 1 926 940 Lt vertės turto, mokėtinos sumos siekia tik 541 776 Lt, 2012 m. pelnas siekė 305 362 Lt, 2013 m. sausio-spalio mėnesių pelnas siekė 481 511 Lt.

Ieškovas B UAB „Tikritus“ pateikė atsiliepimą į atskiruosius skundus, prašydamas juos atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik preliminariai įvertino ieškinio pagrįstumą ir netyrė iš esmės byloje esančių įrodymų. Atsakovo R. M. atžvilgiu ieškinio suma yra didelė, nes jis yra fizinis asmuo, kurio turtui (113 193,94 Lt sumai) pritaikytas areštas ir kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1201-811/2014 pagal bankroto administratoriaus ieškinį, ginčijant kitą sandorį. Ginčo turtas yra ne ieškovui, o jo akcininkui E. K. priklausančiose patalpose. Atsakovo R. M. pateikta sutartis dėl ginčo turto pasaugos yra sudaryta su UAB „Medžio baldai“, kurios vadovas J. K. yra ieškovo akcininkas bei kito ieškovo akcininko brolis. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai ginčo sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningi, dėl ko būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas, kuris nėra dalus, perleistas dviem atsakovams bei neaišku kokia dabartinė šio turto vertė, ieškovas pagrįstai prašo priteisti iš atsakovų lėšas. Atsakovo UAB „Provisus“ turto didžiąją dalį sudaro trumpalaikis turtas, kuris nėra didelis garantas. Kadangi ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, o atsakovas UAB „Provisus“ buvo nesąžiningas ginčo sandorio sudarymo metu, jo atžvilgiu taip pat yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsakovas R. M. pateikė atsiliepimą į atsakovo UAB „Provisus“ atskirąjį skundą, prašydamas jį tenkinti. Nurodo, kad sutinka su visais atskirojo skundo argumentais ir prašymais. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo R. M. atskirasis skundas netenkinamas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma leidžia preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2013 m. spalio 17 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2366/2013, 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes ir nustatyti, ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė.

Nagrinėjamu atveju vienu iš ieškinio reikalavimų prašoma priteisti ieškovui iš atsakovo R. M. 119 022,10 Lt dydžio sumą. Vadovaujantis teismų praktika paprastai panašaus dydžio suma fizinio asmens atžvilgiu, neturint tikslių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, laikoma didele ir būtent atsakovas, nesutikdamas su tokia išvada turi pateikti įrodymus, kurie ją paneigtų (CPK 12 str. ir 178 str., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2366/2013, 2014 m. sausio 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-27/2014 ir kt.). Kaip matyti iš šios bylos medžiagos, atsakovas R. M. kartu su atskiruoju skundu nepateikė nei vieno įrodymo, paneigiančio didelės ieškinio sumos jo atžvilgiu prezumpciją (tai yra duomenų apie atsakovo turimą nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, gaunamas pajamas, turimas lėšas ir pan.). Dėl šios priežasties atmetamos kaip neįrodytos atsakovo R. M. atskirajame skunde pateiktos prielaidos apie tai, kad nebuvo pagrindo jo atžvilgiu taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 12 str. ir 178 str.).

Kaip kitą atskirojo skundo argumentą atsakovas nurodo preliminarų ieškinio nepagrįstumą, teigdamas, kad ieškinys yra paduotas suėjus ieškinio senaties terminui. Pažymėtina, kad preliminarus (prima facie) ieškinio nepagrįstumas reiškia, jog teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio akivaizdžiai mato, jog ieškinys yra netenkintinas ir šiai išvadai patvirtinti nereikia atlikti jokio ieškovo pateiktų įrodymų tyrimo. Preliminariai įvertinus šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio materialinio pagrindo argumentų turinį bei kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ar akivaizdžiai atmestinas dėl praleisto/neatnaujintino ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties atsakovo atskirojo skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas būtinumas taikyti ieškinio senatį ir jos neatnaujinti, atmetami kaip nenagrinėtini sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 12 ir 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas turi 4 nepilnamečius vaikus pati savaime neeliminuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 str. 1 d.). Dėl šios priežasties atsakovo nurodyta aplinkybė (kuri nepagrįsta jokiais įrodymais) nesudaro pakankamo pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui. Tačiau atsakovui išaiškintina, kad pateikus įrodymus, patvirtinančius būtinumą išlaikyti 4 nepilnamečius vaikus, taip pat pateikus įrodymus apie konkrečias būtinąsias išlaidas, patiriamas dėl šeimos namų ūkio poreikių tenkinimo, kurių jis kas mėnesį negali padengti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto, teismas turėtų svarstyti klausimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo, leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų atlikti konkrečius mokėjimus (CPK 148 str.).

Apeliacine tvarka išnagrinėjus atsakovo R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties, nebuvo nustatyta pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Taip pat nebuvo nustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Dėl šios priežasties atsakovo atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis šioje dalyje paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovo UAB „Provisus“ atskirasis skundas tenkinamas.

Kaip aukščiau nutartyje jau buvo konstatuota, didelė ieškinio suma yra savarankiškas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau šis dydis nėra absoliutus ir kiekvienu atveju sprendžiama, ar konkretaus dydžio ieškinio (turtinio reikalavimo) suma konkretaus atsakovo atžvilgiu laikytina didele.

Nagrinėjamu atveju vienu iš ieškinio reikalavimų prašoma priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Provisus“ 39 825,06 Lt dydžio sumą. Atsakovas atskirajame skunde teigdamas, jog ši suma jo atžvilgiu nėra laikytina didele, pateikė jo finansinę padėtį atspindinčius dokumentus (b.l. 38-41). Iš šių dokumentų matyti, kad atsakovo turto vertė 2013 m. spalio mėnesį buvo 1 926 940 Lt, atsakovo lėšos sudarė 513 991 Lt, jo pelnas siekė 481 511 Lt. Panašūs atsakovo finansiniai duomenys buvo ir 2012 m. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos atsakovo finansinius duomenis, daro išvadą, kad atsakovas yra pelningą ūkinę-komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, kuris disponuoja pakankamo dydžio lėšų suma, kurią galės skirti ieškinio reikalavimams įvykdyti. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais ir įrodytais atsakovo atskirojo skundo argumentus, jog atsakovo UAB „Provisus“ atžvilgiu ieškinio reikalavimo suma (39 825,06 Lt) nėra laikytina didele bei sudarančia savarankišką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (CPK 12 str. ir 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nesusijusius su ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi (nekonkretizuoto turto areštu) ieškovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus apie nesąžiningą atsakovų elgesį, sudarant sandorius dėl konkretaus ginčo turto įsigijimo ir naudojimosi juo. Kadangi atsakovai ieškovo įvardintų sandorių pagrindu jokio savo turto neperleido, toks atsakovų elgesys nėra pakankamas veiksnys, įrodantis atsakovo UAB „Provisus“ neteisėtą tikslą mažinti savo turto vertę ar jį perleisti tretiesiems asmenims, siekiant išvengti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo (CPK 144 str. 1 d.).

Dėl atskirajame skunde minimo atsakovo teisių pažeidimo, nepranešant jam apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, pažymėtina, kad CPK 147 straipsnyje yra įtvirtinta teismo prerogatyva kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar būtina pranešti atsakovui apie šio prašymo nagrinėjimą. Dėl šios priežasties teismo sprendimas pranešti ar nepranešti atsakovui apie numatomą prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pats savaime nenulemia teismo nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo. Be to, vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą, per klaidą nurodydamas CPK 148 straipsnio 1 dalį, o ne CPK 147 straipsnio 1 dalį, taip pat nesudaro savarankiško nutarties naikinimo ar keitimo pagrindo (CPK 276 str., 329 str., 338 str.).

Atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl ieškinio reikalavimų preliminaraus nepagrįstumo, įrodinėjant būtinumą taikyti restituciją natūra, o ne priteisiant lėšas iš atsakovų, atmetami kaip nenagrinėtini sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str. 1 d.). Kaip aukščiau nutartyje jau buvo minėta, tokie argumentai bei juos patvirtinantys įrodymai yra nagrinėjami, tiriami bei vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės metu (CPK 183 str., 235 str.).

Apeliacine tvarka išnagrinėjus atsakovo UAB „Provisus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė teisės normas bei netinkamai vadovavosi teismų praktika, aiškinant didelės ieškinio sumos kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijų. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis keičiama, naikinant nutarties dalį, kuria buvo pritaikytas atsakovo UAB „Provisus“ turto ir lėšų areštas ir atmetant ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo UAB „Provisus“ atžvilgiu (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

              pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį.

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties dalį, kuria buvo pritaikytas atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Provisus“ nekilnojamojo ir kilnojamo turto bei lėšų areštas 39 825,06 Lt sumai, leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat areštuotas lėšas naudoti būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti.

              Netenkinti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tikritus“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Provisus“ atžvilgiu.

              Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

              Nutarties kopiją nedelsiant išsiųsti viešo registro tvarkytojui vykdymui.

Teisėjas                                                         Egidijus Žironas