Civilinė byla Nr. 2-18-603/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01475-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.2; 2.4.2.2.; 2.4.2.7; 2.4.2.13

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, sekretoriaujant Danguolei Dubakienei, dalyvaujant ieškovų atstovui J. L., atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės S. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. V., E. J. ir S. D. J. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl kompensacijos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai R. V., E. J. ir S. D. J. ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo teismo priteisti iš atsakovo ieškovų naudai lygiomis dalimis 709 565 Eur kompensaciją už nacionalizuotas meno vertybes, kurios naudojamos visuomenės poreikiams tenkinti.
2. Nurodė, kad pirminės ieškovės F. L. B. P. sutuoktiniui A. A. B. P., jo tėvams J. F. ir J. B. iki 1940 metų nuosavybės teisėmis priklausė Švėkšnos ir Vilkėnų dvarams priklausanti žemė, rūmai, taip pat juose jų įsigytos meno vertybės, šeimos relikvijos. 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, tuometinė sovietinė valdžia prievarta nacionalizavo visą P. priklausantį turtą, taip pat ir paveikslus, skulptūras, kitas unikalias meno vertybes, tuo metu saugotas Švėkšnos ir Vilkėnų dvaruose. Visos meno vertybės, buvusios Švėkšnos ir Vilkėnų dvaruose, buvo nacionalizuotos ir išvežtos bei didžioji jų dalis - 58 meno kūriniai (48 kūriniai nacionalizuoti iš Švėkšnos dvaro ir 10 iš Vilkėnų dvaro) - perduota Telšių muziejui „Alka“, kuriame saugomos meno vertybės yra valstybės nuosavybė. Teigė, kad kūrinių sąrašas bei jų vertė nustatyta nepriklausomos dailėtyros ekspertės dr. J. Š. ir kitų teismo paskirtų ekspertų.
3. P. šeima, netekusi jai priklausančio turto, jos nariai patyrė represijas, jie buvo išvaryti iš namų, persekiojami, dėl to buvo priversti slapstytis, negalėjo legaliai gyventi savo namuose. J. P. mirė netrukus po Lietuvos okupacijos, 1940 m. Kaune. J. F. B. P. buvo ištremtas į Komijos Respubliką, Syvtykaro rajoną ir mirė tremtyje 1943 m. vasario 1 d. Ieškovės sutuoktinis A. A. B. P. 1941 m. buvo įtrauktas į sąrašus asmenų, numatytų ištremti iš LSSR. Jam pavyko išvengti tremties slapstantis. 1997 m. spalio 14 d. jis mirė. Po sutuoktinio mirties vienintele turto paveldėtoja, taip pat ir nacionalizuotų meno vertybių, tapo F. L. B. P.. Ji paveldėjo Švėkšnos bei Vilkėnų dvarus su visomis juose buvusiomis vertybėmis. Ieškovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į buvusius dvaro rūmus ir žemę pagal įstatymą. Ieškovė iki šiol negali atgauti nacionalizuotų ir išlikusių meno vertybių arba gauti tinkamą kompensaciją už nusavintą ir visuomenės poreikiams tenkinti naudojamą turtą - meno vertybes. Ieškovė, siekdama susigrąžinti nacionalizuotas meno vertybes, per įgaliotus asmenis daug kartų kreipėsi į Lietuvos valstybinės valdžios institucijas, vėliau į teismą, tačiau meno vertybės natūra nebuvo grąžintos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-11-18 nutartimi atmetė vindikacinį ieškinį ir nurodė, kad pagal Muziejų įstatymo 5 str. 2 d. muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos. Esant tokiai įstatyminei nuostatai ir teismų praktikai dėl nacionalizuotų meno vertybių grąžinimo, ieškovė savo konstitucinę teisę į nuosavybę gali apginti tik prašydama teismo priteisti iš atsakovo - Lietuvos valstybės - kompensaciją už nacionalizuotas ir išlikusias meno vertybes, naudojamas visuomenės poreikiams tenkinti. Dėl kompensacijos priteisimo buvo kreiptasi į Šiaulių apygardos teismą. Šiaulių apygardos teismas 2013-06-28 sprendimu ieškinį atmetė kaip pareikštą ne tam atsakovui. Po F. L. B. P. mirties (2015-10-26) palikimo perėmėjai testamento pagrindu įgijo teisę į nacionalizuotų meno vertybių sugrąžinimą, o jų negrąžinus, į kompensacijos priteisimą įstatymo nustatyta tvarka.
4. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatė, kad nuosavybės teisė į turtą, nacionalizuotą pagal LTSR teisės aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą turi būti atkuriama ir vykdoma nustatyta tvarka ir sąlygomis. Buvęs masinis prievartinis nuosavybės teisių pažeidimas neleido tuo metu pilnai ir teisingai įgyvendinti teisių į nusavintą turtą ir tam trūko priimtų teisės aktų, todėl nusavintam turtui kai kuriais atvejais iki specialių įstatymų priėmimo buvo taikoma ribota restitucija. Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 12 d. nutarime konstatavo, kad valstybė, priimdama įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, privatinės teises konstitucinis institutas jau yra atstatytas ir jis turi būti realiai įgyvendintas. Kartu buvo įtvirtinta principinė nuostata, kad okupacijos metu pažeistos nuosavybės teisės atkuriamos į išlikusį turtą grąžinant jį natūra. Kai turto įstatyme numatytomis sąlygomis grąžinti negalima, turto savininkui kompensuojama įstatyme numatytais būdais, t. y. kompensuojama to turto vertė. Jeigu išlikusio turto grąžinti natūra nėra galimybės, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Konstitucinio Teismo nutarime akcentuota ir tai, kad teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, kuris paimamas visuomenės poreikiams - už jį turi būti atlyginta taip, kaip nustatyta Konstitucijos 23 str. Teisingas atlyginimas yra toks, kuris yra lygiavertis paimtai nuosavybei. Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime taip pat konstatuota, kad ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik įstatymu, ribojant turi būti apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės, įtvirtintos Konstitucijoje, ribojimas turi atitikti visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Bet kokiu ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindas teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.
5. Konstitucinis Teismas 1999-03-16 nutarime konstatavo, „kad 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai - Atkuriamajam Seimui priėmus Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, taip pat kitus pamatinio pobūdžio teisės aktus, buvo atstatytas privačios nuosavybės teisės institutas. Tačiau visiškai atkurti 1940 m. buvusios nuosavybės santykių sistemos buvo objektyviai neįmanoma [...] Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad kol atitinkamos valstybės institucijos remdamosi įstatymu nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kurių turtas okupacijos metais buvo nusavintas, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių (Konstitucinio Teismo 1994-05-27 nutarimas). Tokio turto kaip meno vertybės restitucijai įgyvendinti buvo reikalingas specialus įstatymas. Ir tai įstatymų leidėjo prerogatyva“. Minėtame nutarime taip pat buvo konstatuota: „Muziejinės vertybės - svarbi nacionalinės kultūros dalis. Siekiant užtikrinti tokių vertybių apsaugą, kaip to reikalauja šalies Konstitucija“ nuosavybės teisių į kultūros vertybes atkūrimo klausimu gali būti nustatytas specialus teisinis reguliavimas. Muziejų įstatymo 5 str. 2 d. normų tikslas - išsaugoti sukauptas kultūros vertybes ateities kartoms, nes kiekvienas vertybės praradimas, sunaikinus, neišsaugojus jų kultūrinės vertės, negrąžinamai išvežus iš Lietuvos - didelė žala visuomenei. Atsižvelgiant į tai, taip pat į nutarime aptarto teisinio reguliavimo savitumus, darytinos tokios išvados: pirma, įstatymų leidėjas įstatymiškai neįtvirtino galimybės atkurti nuosavybės teisės į muziejines vertybes; antra, yra prielaidų Muziejų įstatymo 5 str. 2 d. vertinti kaip specialų įstatyminį sureguliavimą, nustatantį, kad valstybinių muziejų fonde esančios kultūros vertybės negrąžinamos savininkams, kurie jų neteko dėl okupacinės valdžios įvykdytos visuotinės nacionalizacijos arba kitokio neteisėto nusavinimo. Taigi remiantis išdėstytais argumentais ir atsižvelgiant į tai, kad įstatymas dėl nuosavybės teisių į muziejines vertybes atkūrimo nepriimtas, darytina išvada, jog Muziejų įstatymų 5 str. 2 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iki 1990 m. kovo 11 d. nusavintos muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, neprieštarauja Konstitucijos 23 str.“
6. Konstitucinis Teismas 1994-05-27 nutarime taip pat konstatavo, kad „...okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu.“ Taip pat šiame nutarime buvo konstatuota: ,,Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990-11-15 taip pat konstatavo, jog galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra, tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas pažymi, jog nustatyta, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, tas neprieštarauja neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.
7. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) 2008 m. balandžio 24 d. byloje Case of Todorova and others v. Bulgaria visų keturių pareiškėjų atvejais konstatavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimą. 2007 m. kovo 15 d. byloje Case of Velikovy and others v. Bulgaria EŽTT nustatė, kad Bulgarijos komunistų valdžia visuomenės poreikiams atėmė nekilnojamąjį turtą iš Todorov‘os, tai kompensuodama kitu turtu; demokratinė valdžia šį turtą atėmė iš Todorov'os ir grąžino buvusiems savininkams (iš kurių šis turtas komunistų valdžios buvo nacionalizuotas), gi Todorova už visuomenės poreikiams komunistų valdžios paimtą savo turtą jokios kompensacijos negavo. N. B. teismas vadovavosi Bulgarijos Restitucijos įstatymu, Bulgarijos civiliniu įstatymu ir Bulgarijos Vyriausybės įstatymu, šios pareiškėjos teisės į nuosavybę buvo pripažintos negaliojančiomis, kas atskleidė visos įstatymų bazės trūkumus.
8. EŽTT konstatavo, kad valstybė atsako už jos priimtų ydingų įstatymų pasekmes ir kad, teismo nuomone, proporcingumo principas reikalauja išmokėti pareiškėjams kompensaciją protingai (nuosaikiai) susietą su turto rinkos verte. EŽTT vertinimu, įstatymų, reglamentuojančių ir turto restituciją, ir kompensacijas už atimtą turtą, leidybas būtina vykdyti kartu, žiūrint į jas kaip į visumą. EŽTT konstatavo, kad šių pareiškėjų nuosavybės teisės ištisus dešimtmečius buvo neatlygintos, nes nebuvo padaryta tai, kas buvo būtina, - priimtais įstatymais užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp bendrojo visuomenės poreikio ir prievolės apginti pagrindines asmens teises. Konvencijos 1 protokolo 1 dalimi nors ir negarantuojama asmeniui teisė į iš jo nusavintos (eksproprijuotos) nuosavybės grąžinimą, tačiau kompensacija už ją asmeniui garantuojama (todėl EŽTT pareiškėjams priteisė iš Bulgarijos trūkstamą likutį iki vidutinės turto rinkos kainos arba sumokėti visai nemokėtą vidutinės turto rinkos kainos kompensaciją).
9. Nacionalizuotų meno vertybių atveju analogišką pusiausvyrą Lietuvoje užtikrina Konstitucijos 23 str., restituciją ribojantis Muziejų įstatymas, o kompensacijos dydis nustatytinas pagal CK 4.100 straipsnio (Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams) taisykles, taikant įstatymo analogiją, kadangi atitinkamo specialaus įstatymo dėl nacionalizuotų meno vertybių nėra. Teisingumas reikalauja už daugiau kaip prieš 76 metus nacionalizuotas meno vertybes, naudojamas visuomenės poreikiams, atlyginti taip pat, kaip ir už šiuo metu paimamą visuomenės poreikiams tokį pat turtą. Tai turėtų atitikti Konstitucijos 23 straipsnio teikiamas garantijas, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. spalio 26 d. nutarime priminė, kad ,,Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais”. Tik tokiu būdu, t. y. sumokant teisingo dydžio kompensaciją, bus užtikrintas ieškovų nuosavybės teisių atkūrimas bei užtikrinti nuosavybės teisių neliečiamumo ir gynimo principai.
10. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs kompensacijos priteisimo už nacionalizuotas meno vertybes klausimą, priėmė sprendimą (c. b. 2-39-560/2010), kuriame pažymėjo: „Kitaip tariant, įstatymo leidėjas iki šiol nėra įvykdęs savo konstitucinės priedermės - išleisti specialų įstatymą. Tačiau nepaisant to, kad nėra specialaus įstatymo, kuris sureguliuotų nuosavybės teisių į muziejines vertybes fiziniams asmenims atkūrimo klausimą, teismas neturi teisės atsisakyti spręsti šią bylą remdamasis teisės normos nebuvimu, tai yra - teisės spraga, nes tai reikštų, jog teismas atsisako vykdyti savo konstitucinę priedermę - teisingumą“. Byloje teismas taikė analogiją - ieškinį tenkino priteisdamas piniginę kompensaciją už nacionalizuotas ir negrąžintas meno vertybes. Apeliacinė instancija teismo sprendimą paliko galioti.
11. Dėl termino ieškiniui pateikti senaties nurodo, kad CK 1.127 str. 3 d., reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, nustatyta, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento. Nurodytos teisės normos 5 d. nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti) ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Įstatyme įtvirtintas objektyvaus pobūdžio kriterijus, kuris pilnai atitinka šią situaciją. Pažymi, kad atkūrus nuosavybę į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą pirminė ieškovė, jos įgaliotas atstovas ėmė rūpintis ir nusavintų meno vertybių grąžinimu. Per tą laikotarpį daugelį kartų kreipėsi į įvairias valstybines, teisines institucijas, vėliau į teismą. Ieškovė buvo įteikusi teismui vindikacinį ieškinį, prašydama grąžinti jai natūra nacionalizuotas meno vertybes. Teismai, išnagrinėję bylą, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-11-18 nutartimi ieškinį atmetė, vadovaudamiesi Muziejų įstatymo 5 str. bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-03-16 nutarimu. Minėtu 1999-03-16 nutarimu Konstituciniam Teismui nustačius, kad muziejinės vertybės, paimtos iki 1990 m. kovo 11 d. ir esančios muziejuose, jų buvusiems savininkams negrąžinamos, ieškovė, nepraleidusi termino, pagrįstai kreipėsi į teismą, kad būtų priteista kompensacija už nusavintą ir negrąžintą (naudojamą visuomenės poreikiams) turtą, kaip tą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., CK 4.100 str. Ieškovai, įgiję teises į neteisėtai nusavintą turtą, į teismą kreipėsi laiku. CK 1.127 str. 5 d. nustato, kad jei teisių pažeidimas yra tęstinis, jis vyksta kiekvieną dieną atsakovui faktiškai valdant meno kūrinius nesumokėjus teisingos kompensacijos.
12. Dėl teisingo kompensacijos dydžio už nacionalizuotus meno kūrinius nurodo, kad pirminei ieškovei atkūrus nuosavybės teises į visą neteisėtai nacionalizuotą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą taikant konstitucinės nuosavybės apsaugos garantijas bei teisės analogiją, ieškovai turi teisę į teisingą kompensaciją už nacionalizuotas ir naudojamas visuomenės poreikiams meno vertybes. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas turėtų vadovautis bendraisiais teisingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), iš kurių išplaukia, jog asmeniui už negrąžinamą turtą turi būti atlyginta taip, kad jis už gautą kompensaciją galėtų įsigyti lygiavertį turtą. Tapybos ir grafikos kūriniai, nacionalizuoti okupacinės valdžios 1940 m. (48 iš Švėkšnos dvaro dailės kolekcijos ir 10 iš Vilkėnų dvaro dailės kolekcijos), yra visiškai išlikę ir saugomi muziejuje. Ieškovų atstovo prašymu dailėtyrininkė, Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kilnojamųjų kultūros vertybių ekspertų tarybos narė, senosios tapybos ekspertė dr. J. Š. apžiūrėjo ir nustatė kiekvieno meno kūrinio rinkos vertę 2011 m. rugsėjo - spalio mėn. Vertinime nurodyta minimali ir maksimali kiekvieno kūrinio vertė. Sprendžiant kompensacijos priteisimo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, kad neteisėtai nacionalizuotais meno kūriniais atsakovas 76 metus naudojosi visuomenės poreikiams tenkinti be jokios kompensacijos ieškovams.
13. Kiekvienas meno kūrinys rinkos vertės nustatymo aktuose įvertintas atskirai, nurodant autorių, kūrinio pavadinimą, jo sukūrimo laiką, atlikimo techniką, muziejaus inventorinį numerį bei minimalią ir maksimalią kūrinio vertę. Kadangi prie ieškinio pridedamas ekspertės kiekvieno kūrinio rinkos vertinimas, ieškinyje kūriniai ir jų vertinimas atskirai nenurodomi. Sprendžiant kompensacijos klausimą reikia vadovautis kūrinių vertinimo aktu. Visos nacionalizuotos kolekcijos - iš viso 58 kūrinių minimali rinkos vertė ieškinio padavimo dieną sudaro 2 005 200 Lt, maksimali šių kūrinių rinkos vertė 2 890 800 Lt. Nacionalizuotų meno vertybių iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų vidutinė rinkos vertė sudaro 2 448 000 Lt. Tokią sumą prašoma priteisti kaip kompensaciją ieškovams už nacionalizuotas meno vertybes, paskirstant priteistą sumą lygiomis dalimis.

II. Atsiliepimo į ieškinį esmė

14. Atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad atsakovas neginčija, jog iš viso 58 meno vertybės pateko 1940 m. į Žemaičių muziejų ,,Alka“ iš nacionalizuotų Švėkšnos ir Vilkėno (- ų) dvarų – atitinkamai 48 meno vertybės iš Švėkšnos dvaro ir 10 meno vertybių iš Vilkėno (-ų) dvaro, nes tokią informaciją pateikė Žemaičių muziejus ,,Alka“, tačiau ir toliau palaiko reikalavimą ieškovams įrodyti, kuriame Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, išduoto F. L. B. P. 1999 m. kovo mėn. punkte yra nurodyti Švėkšnos ir Vilkėnų dvarai.
15. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitoje civilinėje byloje Nr. 2-349-267/2013, kuri buvo nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme, ieškovė, atlikus meno vertybių vertinimą penkiems meno vertintojams (ministerijos pasiūlytiems ir teismo paskirtiems ekspertams), sutiko sumažinti bendrą ieškinio sumą nuo 2 448 000 Lt iki 1 341 550 Lt, kas atitiktų 708 989,80 Eur ir 388 539,70 Eur, tačiau teismas 2013-6-28 sprendimu ieškinį atmetė, kaip pareikštą ne tam atsakovui.
16. Dėl 30 meno vertybių (muziejaus eksponatų), kurie nebuvo atskirai vertinti dviejų ministerijos pasiūlytų ir teismo paskirtų eksperčių, nes su ieškove buvo sutarta, kad ginčo nėra (tai akcentuota ir atsakovės 2017-05-08 atsiliepime Nr. S2-1227 į patikslintą ieškovės ieškinį, būtina pabrėžti, kad bendra šių meno vertybių suma buvo tiek ieškovo dailėtyrininkės J. Š., tiek ministerijos pasiūlytų 5 ekspertų vertinta panašiai, ir skiriasi nežymiai, tik 1, 49 (vienu ir keturiasdešimt devyniomis dešimtosiomis) tūkst. eurų suma, todėl atsakovas sutiktų arba su ieškovės pasiūlyta bendra 30 meno vertybių suma, kuri sudaro 188,76 tūkst. eurų suma, arba su 5 meno vertintojų nurodyta 30 meno vertybių suma, kuri sudaro 187, 27 tūkst. eurų sumą, tačiau nesutinka, kad ieškovė pasirinktinai išsirinktų iš tų 30 meno vertybių 5 meno vertintojų pasiūlytas didžiausias meno vertybių kainas, kurios būtų sudedamos kartu su didžiausiomis ieškovės pusės menotyrininkės nurodytomis kitomis meno vertybių kainomis, t. y. nesutinka su tokiu meno vertybių vertės nustatymo principu, kad būtų atmesta mažiausia nurodyta ieškovės ar ministerijos pasiūlytų 5 ekspertų įvertintų vertybių kaina, nes tai nebūtų nei nuoseklu, nei logiška, nei teisinga.
17. Mano, kad šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti dėl 30 meno vertybių, kai akivaizdu, jog ieškovės ar 5 ekspertų ištisinis atliktas vertinimas civilinio proceso šalių prieštaravimų nei skiriant trečiąją ekspertizę, nei dabartiniu metu nesukėlė ir sukelti negali.
18. Dėl likusių 28 meno vertybių matyti, kad ieškovės pasiūlytas įvertinimas yra didžiausias, sudaro 501,44 tūkst. eurų, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė teikia didžiausią vertę K. R. paveikslui „Pjovėja“ (toliau - ginčo paveikslas) (130,3 tūkst. eurų). 5 ekspertai 28 meno vertybių kainą nustatė 198,33 tūkst. eurų, iš kurių ginčo paveikslo vertę nustatė 23,17 tūkst. eurų, o trečioji ekspertizė nustatė ir išvedė matematinį vidurkį tarp didžiausios ir mažiausios kainos 219, 89 tūkst. eurų, o ginčo paveikslui nustatė mažiausią kainą 1,75 tūkst. eurų sumą.
19. Teismui apklausus ekspertus, akivaizdu, kad jie ginčo paveikslą vertino įvairiai - istoriniu, muziejiniu, meniniu požiūriu, tačiau šiuo atveju pasakytina, kad ministerija pritaria paskutinės atliktos ekspertizės rezultatams ir laikosi tokios nuomonės, kad ji labiausiai atitinka meno vertybių tikrąją vertę, nes buvo vertinta 2 eksperčių, turinčių ne vien menotyrininkių patirtį. Ekspertės R. J. darbinė veikla kaip tik yra susijusi su laikotarpiu, kuomet buvo nutapytas ginčo paveikslas, o pagrindinė mokslinių tyrinėjimų sritis yra XIX a. Lietuvos dailės istorija, Vilniaus meno mokyklos profesorių ir mokinių kūryba. Kitos ministerijos pasiūlytos ekspertės S. M. patirtis ne mažiau vertinga, nes ji nuo 2007 metų iki dabar dirba UAB „Meno rinkos agentūra“ direktore, yra Vilniaus aukciono - vienintelių Lietuvoje reguliariai veikiančių aukciono namų - bei meno galerijos „Kuntskamera“ vadovė, leidybinės programos „Vilniaus aukciono biblioteka“ koordinatorė, remiantis turimais ministerijos duomenimis iki 2014 m. kuravo 22 žymių Lietuvos menininkų parodas, ir turi neįkainojamą patirtį vertinant meno vertybes meno rinkoje.
20. Ieškovai patikslintame ieškinyje (6 lapas) pažymi, kad priteisiant kompensaciją būtina atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad meno kūriniais valstybėje buvo naudojamasi 76 metus, nesumokant jokios už tai kompensacijos tikriesiems šių meno vertybių savininkams.
21. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad valstybė minėtas meno vertybes išsaugojo, jų būklės nepablogino, atvirkščiai, jomis rūpinosi, jas tinkamomis sąlygomis saugojo, o šių meno vertybių išlaikymas valstybei taip pat kainavo. Valstybei kainavo ne tik meno vertybių paruošimas tinkamam eksponavimui, bet ir šių meno vertybių saugojimas ir restauravimas.
22. Prašo sprendimo vykdymą išdėstyti 2018 m. I ir II ketvirtį, atitinkamai, priklausomai nuo tolimesnių teismo sprendimų, kitais ketvirčiais, nes bet kuriuo atveju, procedūriniai sprendimai ir jų realizacija pagal praktiškai taikomas procedūras gali užtrukti 3 – 4 mėnesius.
23. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patikslino, jog neprašo spręsti klausimo dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamoje byloje.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

              III. Sprendimo argumentai

24. Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas – teisingo atlyginimo ieškovams už visuomenės poreikiams paimtų meno vertybių dydžio nustatymo klausimas.
25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
26. Pagal Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalį muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, išskyrus atvejus, kai jos muziejų fondui yra neteisėtai atitekusios po 1990 m. kovo 11 d., taip pat jei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatyta kitaip (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2003-06-20).
27. Pažymėtina, kad iki nurodytos sprendimo 26 punkte įstatymo redakcijos, Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustatė, kad valstybinių muziejų fondas yra valstybinė nuosavybė ir šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos.  
28. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 16 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog okupacijos laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d.) nusavintos ir valstybinių muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės negrąžinamos ankstesniems savininkams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodydamas, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės kultūros objektai, o tai reiškia, kad konstitucinės normos neatmeta galimybės atskirus nacionalinės reikšmės kultūros objektus paversti valstybės nuosavybe; kita vertus, toks kultūros vertybių suvalstybinimas galėtų būti vykdomas tik laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
29. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, jog įstatymų leidėjas nepriėmė specialaus įstatymo, numatančio teisingo atlyginimo už negrąžintas ankstesniems savininkams muziejines vertybes tvarką, neužkerta kelio individualioje byloje tiesiogiai taikyti Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį (Konstitucijos 6 str.); priešingu atveju įstatymų leidėjui būtų suteikta galimybė piktnaudžiauti jam visuomenės patikėtomis galiomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-633/2011).
30. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas yra: žemė, pastatai ir statiniai, įrenginiai ir kiti nekilnojamieji daiktai, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei; vietinės reikšmės kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės ir paminklai, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei; kitas ilgalaikis materialusis turtas. CK 4.67 straipsnis nustato, kad valstybei paimti daiktą iš savininko visuomenės poreikiams teisingai atlyginant, taip pat valstybei neatlygintinai paimti daiktą, kaip sankciją už teisės pažeidimą, leidžiama tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka.
31. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko bei byloje esantys duomenys patvirtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-349-267/2013 pagal ieškovės F. L. B. P. ieškinį atsakovei Telšių rajono savivaldybei, tretieji asmenys Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Telšių rajono savivaldybės administracijos, Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejaus ,,Alka“, dėl kompensacijos priteisimo už P.šeimai nuosavybės teise priklausančių meno vertybių nusavinimą visuomenės reikmėms, ieškinį atmetė, konstatuojant, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi minėtą Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą ir taip pat konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tarp jų, kad ieškovė F. L. B. P. yra sutuoktinė ir vienintelė turto paveldėtoja A. A. B. Platerio, mirusio 1997 m. spalio 14 d., kuriam 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1940 metais nusavintą nekilnojamąjį turtą, tarp kurio buvo ir Švėkšnos bei Vilkėnų dvarai, o 58 paveikslai iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų 1940 metais okupacinės valdžios buvo nuvežti į Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejų „Alka“, kur šiuo metu yra eksponuojami. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ginčo meno vertybės buvo paimtos visuomenės poreikiams ir tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1361/2002 pagal ieškovės F. L. B. P. kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 28 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo, konstatuotos aplinkybės, tarp jų, kad ieškovės vyrui priklausę meno kūriniai buvo paimti kaip kultūros paminklai; kad negalima sutikti, jog ginčo daiktai, paimant juos saugoti į muziejų, neperėjo valstybės nuosavybėn; pažymėjo, kad turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog kultūros vertybės turi  visuomeninę vertę, todėl, esant ypatingam nuosavybės objektui, būtinas ir specialus teisinis reguliavimas, o tai yra įstatymo leidėjo prerogatyva.
32. Galiausiai Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartyje sprendė, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškinys nagrinėjamoje byloje turi būti reiškiamas Lietuvos valstybei, kuri gali sureguliuoti kompensacijos už nusavintų meno kūrinių atlyginimo klausimą, kad tai, jog įstatymų leidėjas nesureguliavo nurodyto klausimo, neužkerta kelio šioje byloje tiesiogiai taikyti Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams, teisingai atlyginant. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas bei, turint omenyje Konstitucinio Teismo 1999-03-16 nutarimo išvadas, konstitucinis nuosavybės teisės apsaugos garantijos principas įpareigoja Lietuvos valstybę, kuri faktiškai valdo nacionalizuotą piliečio turtą, paimtą visuomenės poreikiams ir negrąžintą piliečiui natūra, sumokėti piliečiui teisingo dydžio kompensaciją už paimtą turtą, ir trečiųjų asmenų muziejaus ,,Alka“ ir Kultūros ministerijos apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai paaiškinimai bei 2014-01-31 Žemaičių muziejaus ,,Alka“ savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų perdavimo ir priėmimo kopija akto kopija patvirtina, jog nuo 2014 m. sausio 8 d. muziejus ,,Alka“ tapo valstybiniu muziejumi, o jo steigėjas – Kultūros ministerija; ir buvo padaryta išvada, jog yra pagrindo teigti, kad šiuo metu ginčo meno vertybės priklauso Lietuvos valstybei.
33. Pažymėtina, kad atsakovas, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2018-01-10 atsiliepime į patikslintą ieškinį, nurodė bei atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas iš esmės neginčija, jog iš viso 58 meno vertybės pateko 1940 m. į Žemaičių muziejų ,,Alka“ iš nacionalizuotų Švėkšnos ir Vilkėno (ų) dvarų – atitinkamai 48 meno vertybės iš Švėkšnos dvaro ir 10 meno vertybių iš Vilkėno (ų) dvaro, nes būtent tokią informaciją pateikė ir Žemaičių muziejus ,,Alka“ (b. l. 138 – 139, 3 t.). Ir, kaip minėta šio sprendimo 31 punkte, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą bei konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tarp jų, kad ieškovė F. L. B. P. (nagrinėjamoje byloje – pirminė ieškovė) yra sutuoktinė ir vienintelė turto paveldėtoja A. A. B. P., mirusio 1997 m. spalio 14 d., kuriam 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1940 metais nusavintą nekilnojamąjį turtą, tarp kurio buvo ir Švėkšnos bei Vilkėnų dvarai, o 58 paveikslai iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų 1940 metais okupacinės valdžios buvo nuvežti į Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejų „Alka“, kur šiuo metu yra eksponuojami (CPK 182 str. 2 p.).
34. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl šio sprendimo 33 punkte nurodytų iš buvusių Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų kolekcijų 58 meno kūrinių vertės.
35. Ieškovai į bylą pateikė menotyrininkės, dailėtyros mokslų daktarės J. Š. (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos senosios tapybos ekspertės, Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorės) atliktą ginčo meno vertybių rinkos vertinimą 2011 m. rugsėjo – spalio mėn. ir nustatyta nuo 580 746,06 iki 837 233,55 Eur (2 005 200 iki 2 890 800 Lt) kolekcijos rinkos vertė (b. l. 4 – 17, 1 t.). 
36. Atsakovas, įrodinėdamas 58 meno vertybių rinkos kainą, pateikė Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartimi minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-787-71/2012 paskirtos ekspertizės metu dailėtyrininko O. D. (Nacionalinio M. K. Č. dailės muziejaus direktoriaus), dailėtyrininkės V. K. (Nacionalinio M. K. Č. dailės muziejaus l. e. p. vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjos), dailėtyrininkės I. M. (Lietuvos dailės muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinio saugotojos – tyrinėtojos), dailėtyrininkės D. T. (Lietuvos dailės muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinio saugotojos – tyrinėtojos) bei dailėtyrininkės G. G. (Lietuvos dailės muziejaus Taikomosios dailės rinkinio saugotojos - tyrinėtojos) atliktą 58 meno vertybių rinkos vertinimą 2013 m. vasario – kovo mėn. ir nustatyta 388 539,74 Eur (1 341 550 Lt) dydžio kolekcijos rinkos vertė (b. l. 35 – 38, 2 t., 177 – 179, 1 t., 1 t.). 
37. Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl ženklaus dalies meno vertybių turto vertės skirtumo pagal šalių pateiktus įrodymus, Vilniaus apygardos teismo 2015-09-25 nutartimi buvo paskirta turto vertės nustatymo ekspertizė, pavedant ją atlikti ekspertėms dailėtyros dr. (HP) R. J. ir dailėtyros dr. S. M. bei 2015-10-22 buvo pateikta ekspertinė išvada dėl meno vertybių rinkos vertės, autorystės, kt. (b. l. 85 – 115, 2 t.).
38. Atsakant į klausimą, kokia yra šiuo metu žemiau nurodytų Švėkšnos dvaro dailės kūrinių rinkos vertė, ekspertės pateikė tikėtinas kiekvieno vertinto meno kūrinio kainos jo pardavimo antrinėje rinkoje atveju nustatymą, kuri yra nurodyta tam tikrame intervale eurais (estimacija):

1. V. J. B. P. (1715-1769) portretas. Dailininkas nežinomas (Lietuva, XIII a.). ŽAM GEK 3138 - 15 000 – 20 000 Eur.
2. P. N. (Nagorska) - B. P. (1730 - 1790) portretas. Dailininkas nežinomas Lietuva, XVIII a.). ŽAM GEK 2881 -  15 000 – 20 000 Eur.
3. J. B. P. (1810-1836) portretas. Dailininkas nežinomas (Lietuva, XIX a.). ŽAM GEK 3094 - 8 000 – 10 000 Eur.
4. A. B. P. portretas. Dailininkas nežinomas (Lietuva, XIX a.). ŽAM GEK 1569 - 2 000 – 3 000 Eur.
5. Nežinomo grafo P. portretas. Dailininkas nežinomas (Lietuva, XIX a.). ŽAM  GEK 2778 - 3 000 – 5 000 Eur.
6. Grafo J. B. P. (po 1750 - 1825) portretas. Dailininkas nežinomas (Lietuva, XIX a.). ŽAM GEK 2862 - 5 000 – 7 000 Eur.
7. J. A. V. B. P. portretas (1750 - 1825). Dailininkas nežinomas (Lietuva, XIX a.).  ŽAM GEK 2895 - 5 000 – 7 000 Eur.
8. J. ir K. G. - B. P. dukros portretas. Dailininkas nežinomas (Lietuva, ?). ŽAM GEK 3163 - 8 000 – 10 000 Eur.
9. Nežinomo grafo P. (G. V. P. B. P., 1841 – 1912 (?)) portretas. Dailininkas nežinomas (Lietuva, XIX a.). ŽAM GEK 3129 - 2 000 – 3 000 Eur.
10. Grafo J. B. P. portretas (po 1750 - 1825). Dailininkas nežinomas (Lietuva, XVIII a.). ŽAM GEK 3115 - 8 000 – 10 000 Eur.
11. Grafo E. S. L. P. (1799 - 1864) portretas. Dailininkas nežinomas (Lietuva, XIX a.). ŽAM GEK 2867 - 8 000 – 10 000 Eur.
12. Lūšis nešasi kiškį. Dailininkas nežinomas (XIX a.). ŽAM GEK 3131 - 1 000 – 1 500 Eur.
13. Piršlybos. Nežinomas XX a. per. Litografas (pagal M. V. (1848 – 1935) 1897 m. kūrinį ,,D. H.“. ŽAM GEK 1292 - 200 – 300 Eur.
14. Karalių pagarbinimas. Dailininkas nežinomas (tikėtina Vokietijos, XVI a. (?)). ŽAM GEK 2760 - 20 000 – 30 000 Eur.
15. Kaukazas. Dailininkas P. V. (1834 - 1886). ŽAM GEK 1285 - 25 000 – 35 000 Eur.
16. Jaunos moters portretas. Dailininkas A. V. – G. (1818-1899). ŽAM GEK 3150 - 1 500 – 2 500 Eur.
17. Kelias per Pompėjos griuvėsius. Dailininkas Gioacchino La Pira (kūrė apie 1839-1870). ŽAM GEK 1330 - 2 000 – 4 000 Eur.
18. Kunigaikščio P. S. (1772 - 1829) portretas. Dailininkas M. A. (XIX a. I p.). ŽAM GEK 2973 - 5 000 – 7 000 Eur.
19. L. V. N. (1814 - 1891) kūrinio ,,Atgailaujanti M. M.“ (1842), kuris, savo ruožtu, kopija. Nežinomas kopijuotojas (tikėtina, kažkas iš P. giminės). ŽAM GEK 1308 - 800 – 1000 Eur.
20. E. P. (1806-1831). Francois de Villain litografijos, 1832 – 1837 m. sukurtos pagal A. D. (1800 - 1857) piešinį, kopija. (duomenys neskelbtini) - 80 – 120 Eur.
21. E. P.. E. S., Drezdenas. ŽAM GEK 5115 - 130 – 150 Eur.
22. Kryžius. Gioacchino La Pira (kūrė apie 1839 - 1870). ŽAM GEK 4676 - 2 000 – 4 000 Eur.
23. Vyro portretas. Dailininkas V. S. (1837 - 1909). ŽAM GEK 2891 - 15 000 – 20 000 Eur.
24. Pjovėja (K. R. (1800 - 1860) kūrinio ,,Pjovėja“ (1844) laisva kopija. Nežinomas kopijuotojas (XIX a. II p.). ŽAM GEK 1274 - 1 500 – 2 000 Eur.
25. Neapolis. Dailininkas K. R. (1800 - 1860). ŽAM GEK 3061 - 20 000 – 30 000 Eur.
26. Kautynių scena. Dailininkas Louis – Nicolas van Blarenberghe (1716 – 1794). ŽAM GEK 1295 - 2 000 – 3 000 Eur.
27. K. G. (1770 - 1820) portretas. Dailininkas nežinomas (XVIII a. II p.) ŽAM GEK 3147  - 8 000 – 10 000 Eur.
28. Kambario interjeras. Dailininkas Charles C. R. (1759 - 1846). ŽAM GEK 1535 300 – 700 Eur.

39. Pateiktoje eksperčių išvadoje nustatyta bendra 28 meno kūrinių kolekcijos vertė yra: 183 510 – 256 270 Eur dydžio intervale suma ir atsakovo teigimu, nustatant šio sprendimo 38 punkte numatytų kūrinių kainą, yra pagrindas vadovautis eksperčių nustatytų vertinimu, išvedant nurodyto intervalo skaičių vidurkį.
40. Pažymėtina, kad atsakovas neprieštaravo dėl kitų meno kūrinių vertinimo pagal ieškovų byloje pateiktą dailėtyros mokslų daktarės J. Š. (Kultūros paveldo departamento prie  Kultūros ministerijos senosios tapybos ekspertės, Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorės) atliktą Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų meno vertybių rinkos kainos vertinimą:

1. Grafų P. giminės genealoginis medis. Dailininkas nežinomas. GEK 3101 - 2000 – 3000 Lt.
2. Grafų P. herbas. Autorius nežinomas. 1914. Siuvinėjimas. ŽAM GEK 1338 - 1500 – 2000 Lt.
3. Moterų grupė ant jūros kranto. Dailininkas K. R.. 1866. ŽAM GEK 2935 - 20 000 – 30 000 Lt.
4. Piemenų idilija. Dailininkas J. R. (1726-1805). 1763.  ŽAM GEK 1286 - 30 000 – 50 000 Lt.
5. Piemenų idilija. Dailininkas J. R. (1726-1805). 1763. ŽAM GEK 1287 - 30 000 – 50 000 Lt.
6. Didiko pramoga. Dailininkas G. A. (1850-1934). ŽAM GEK 5112 - 15 000 – 20 000 Lt.
7. Šuo. Dailininkas nežinomas. ŽAM GEK 1296 - 10 000 – 15 000 Lt.
8. Amalfi uosto ir grotos vaizdas. Dailininkas nežinomas. ŽAM GEK 4995 - 15 000 – 20 000 Lt.
9. Senutė veria siūlą. Dailininkas V. S. (1837-1909). 1860. ZAM GEK 1278 - 100 000 – 140 000 Lt.
10. Vengrijos ir Bohemijos karalienė M. T. (1717-1780). Dailininkas ir graveris nežinomi. ŽAM GEK 2917 - 1000 – 1500 Lt.
11. Romeo ir Džuljeta. Dailininkas ir graveris nežinomi. ŽAM GEK 4592 - 1000 – 1500 Lt.
12. Anglijos karalienė M. S. (1689-1694). Piešė L. R. (1795-1882), raižė T. D.. ŽAM GEK 3034 - 1500 – 2000 Lt.
13. Varšuva. Litografija pagal Miulerio piešinį. ŽAM GEK 2856 - 1000 – 1500 Lt.
14. B. N. (967-1025) nurodo savo karalystės ribas. Pagal P. S. piešinį. ŽAM GEK 2864 - 3000 – 5000 Lt.
15. Rudens malonumai. Pagal F. B. (1703-1770) piešinį. ŽAM GEK 2824 – 700 – 1000 Lt.
16. Senovės raiteliai. Dailininkas D. F.. 1826. ŽAM GEK 3031 – 5000 – 7000 Lt.
17. Lenkijos karaliaus ir Švedijos kunigaikščio V. Z. (1566-1632) portretas. Dailininkas ir graveris nežinomi. ŽAM GEK  2916 - 2000 – 3000 Lt.
18. S. A. P. (1764-1798) portretas. Pagal F. E. N. piešinį.  ŽAM GEK 2815 - 1000 – 1500 Lt.
19. S. A. P. (1764-1798) portretas. Pagal F. E. N. piešinį. ŽAM GEK 4528 - 1000 – 1500 Lt.
20. Bajorai puotauja. Popierius, oleografija. ŽAM GEK 1280 - 500 – 800 Lt.
21. Olandijos peizažas. Dailininkas C. G.. XIX a. pab. ZAM GEK 1534 - 7000 – 10 000 Lt.
22. Olandijos peizažas. Dailininkas C. G.. XIX a. pab. ŽAM GEK 1533 - 7000 – 10 000 Lt.
23. Ž. (1763-1814) biustas. Skulptorius nežinomas. Marmuras, h 63. ŽAM GEK 5550 - 70 000 – 100 000 Lt.
24. L. (1776-1810) biustas. Skulptorius nežinomas. Marmuras, h 59. ŽAM GEK 5546 - 70 000 – 100 000 Lt.
25. J. W. Goethe's (1749-1822) biustas. Skulptorius nežinomas. Marmuras, h 48. ŽAM GEK 5553 - 100 000 – 140 000 Lt.
26. Veidrodis. Venecijos stiklas. 140x95, h 210. ŽAM GEK 1342 - 20 000 – 30 000 Lt.
27. Širma. Medis, drožyba, siuvinėjimas, h 78. ŽAM GEK 4578 - 5000 – 7000 Lt.
28. Stalas. Medis, drožyba, tapyba, h 73. Mensa - 39x58. ŽAM GEK 1353 - 2000 – 3000 Lt.
29. Rytietiška vaza. Bronza, h 140. ŽAM GEK 4604 - 5000 – 7000 Lt).
30. Rytietiška vaza. Bronza, h 140. ŽAM GEK 4605 - 5000 – 7000 Lt.

41. Kasacinis teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 (žr. nutarties 49 punktą) yra išaiškinęs, kad teismo pareiga kritiškai vertinti ekspertizės išvadą yra siejama su, pirma, nustatytais ekspertinio tyrimo eigos (proceso) trūkumais, antra, išvados turinio trūkumais (išvados prieštaringumu, prieštaravimu kitiems byloje esantiems įrodymams ir pan.). Dėl ekspertizės išvadoje tiriamų klausimų specifikos teismui galimybės nustatyti specialių žinių reikalaujančio tyrimo procesą, jo išsamumo lygį ar išvadų santykį su kitais byloje esančiais įrodymais yra ribotos. Todėl teismo paskirtas ekspertas tam tikra prasme tampa kvaziarbitru, nuo kurio išvados didele dalimi priklauso bylos baigtis. Atsižvelgiant į tai, eksperto skyrimo procedūra civilinėse bylose turi atitikti esminius civilinio proceso principus, be kita ko, garantuojančius šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015, 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).
42. Pažymėtina, kad jeigu tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo mokslinio tiriamojo pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – civilinio proceso kodekso 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo – rašytinį įrodymą, kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 str.). Teismas taip pat pažymi tą aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje viena iš trijų išvadų apie meno kūrinių vertę yra gauta CPK nustatyta tvarka, t. y. teismui paskyrus atitinkamą ekspertizę, ir kaip minėta, ieškovai pateikė jų pačių užsakymo pagrindu gautą vertinimą, bei atsakovas pateikė kitoje civilinėje byloje paskirtos ekspertizės kūrinių vertei nustatyti išvadą. Teismo vertinimu, nustatant ginčo turto rinkos vertę, yra pagrindas vadovautis ekspertizės aktu, kurį parengė ekspertės dr. S. M. (UAB ,,Meno rinkos agentūra“ direktorė) ir dr. (HP) R. J. (VDA Dailėtyros instituto Senosios dailės tyrimų skyriaus vedėja), kadangi dėl ekspertizę atlikusių eksperčių kvalifikacijos, jų išvadų pagrįstumo nei vienas iš proceso dalyvių iš esmės nepareiškė objektyvių ir pagrįstų abejonių. Ekspertizę atliko asmenys, turintys reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti (b. l. 53 – 56, 58 – 59, 2 t.). Pažymėtina, kad esminis nesutikimas tarp šalių kilo dėl ekspertizės akte nurodytos meno kūrinio (sprendimo 38 punktas) - Pjovėja K. R. (1800 - 1860) kūrinio ,,Pjovėja“ (1844) laisvos kopijos. Nežinomas kopijuotojas (XIX a. II p.). ŽAM GEK 1274 - turto vertės, nes ieškovų teigimu, šis kūrinys yra būtent K. R. darbas, ir jo vertė yra laikytina 400 000 – 500 000 Lt pagal dailėtyros dr. J. Š. atliktą vertinimą. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovai pateikė dailėtyros dr. J. Š. 2016-01-21 vertinimą (b. l. 195 – 198, 2 t.), kuriame nurodyta, jog paveikslas ,,Pjovėja“ (1844 m., drobė, aliejus; 150x120; saugomas Telšių ,,Alkos“ muziejuje) yra K. R. kūrinys, ir šias aplinkybes dailėtyros dr. J. Š. tvirtino teismo posėdžio metu (apklausta kaip liudytoja). Pateiktame vertinime dailėtyrininkė dr. J. Š. remiasi  dailėtyrininko V. D. monografijoje ,,K. R.“ p. 159 nurodyta ištrauka. Tačiau, pirma, kaip matyti iš nurodyto teksto, monografijos autorius nepateikia kategoriškos išvados dėl kūrinio autorystės. Antra, monografijoje autoriaus prielaida padaryta ne šios nagrinėjamos bylos tirtinų ginčo aplinkybių kontekste, ir galiausiai nėra duomenų, patvirtinančių, kad V. D. būtų atlikęs metodiškai pagrįstą tyrimą ginčo kūrinio autoriui nustatyti, kas būtent nesudaro pagrindo išvadai dėl K. R. autorystės. Pažymėtina, kad ir dr. J. Š. vertinime nurodytos K. R. laiškuose aplinkybės dėl ,,Pjovėjos“ kopijos taip pat nepatvirtina, jog konkrečiai buvo rašoma apie ginčo kūrinį. Pažymėtina, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-552/2010). Atsakovas į bylą pateikė ginčo paveikslo technologinių tyrimų ataskaitą (b. l. 4 – 69, 3 t.), teismo posėdžio metu apklaustos ekspertės dr. S. M. ir dr. (HP) R. J. patvirtino, kad šiuo nagrinėjamu atveju yra labai svarbus cheminis tiriamojo paveikslo ir  kitų palyginamųjų paveikslų tyrimas, nes nustatyta (tyrimo 26 p.), kad tiriamajame paveiksle naudotas vienintelis pigmentas – sintetinis ultramarinas, kurio nėra palyginamųjų paveikslų tapyboje, ir tokiu būdu, jų vertinimu, nors sintetinis ultramarinas buvo išrastas 1828 m. ir K. R., keliaudamas po Europą, turėjo galimybę jo įsigyti, tačiau cheminių tyrimų metu esant nustatytai minėtai aplinkybei dėl ultramarino naudojimo tik tiriamajame paveiksle, rodo, kad ginčo paveikslas yra kito autoriaus. Taip pat teismo posėdžio metu apklaustos ekspertės paaiškino, jog vizualiai apžiūrėjus tiriamuosius darbus, jie labai skiriasi, nes skiriasi tapymo maniera, ginčo paveiksle tapymas yra labai ,,kietas“, yra anatominių klaidų; klostės, drapiruotės krenta visiškai nepalyginamai kaip K. R. darbe, kuris visas yra ,,minkštas“, labai jautrus. Be to, nurodė, kad technologinių tyrimų metu padarytos nuotraukos bei mikronuotraukos rodo kitą braižą, t. y. kito dailininko ,,ranką“, ir taip pat tvirtino, kad ginčo kūrinio įgudimo / meistriškumo lygis yra žemesnis nei K. R.. Iš esmės tapačias aplinkybes patvirtino ir kiti teismo posėdžio metu apklausti liudytojais asmenys, atlikę kitoje minėtoje civilinėje byloje ekspertinį vertinimą dėl kūrinių vertės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti nagrinėjamoje byloje atliktame ekspertiniame vertinime padaryta išvada dėl ginčo kūrinio autorystės bei vertės nustatymo, nors ir, kaip matyti iš ieškovų pateikto vertinimo ir atliktos ekspertizės yra prieštaravimai; tačiau atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismo vertinimu, ekspertizės akte duomenys yra laikytini patikimesni, tuo labiau nagrinėjamoje byloje nebuvus tinkamai pareikšto prašymo dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas vadovaujasi ekspertinėje išvadoje šio sprendimo 38 punkte nurodytų meno kūrinių verte, kurios dydis išvedus intervalo matematinį vidurkį, yra 219 890 Eur, ir šią sumą ieškovams iš atsakovo priteisia lygiomis dalimis.  
43. Kaip minėta šio sprendimo 40 punkte, atsakovas neprieštaravo dėl kitų meno kūrinių vertinimo pagal ieškovų byloje pateiktą dailėtyros mokslų daktarės J. Š. (Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos senosios tapybos ekspertės, Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorės) atliktą Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų meno vertybių rinkos kainos vertinimą (CPK 182 straipsnio 1 dalis), ir visiškai sutiktina su atsakovo pozicija, jog ieškovų siekis kolekcijos vertę nustatyti pagal visų trijų byloje esančių tyrimų numatytus didžiausius įvertinimus kiekvieno meno kūrinio atžvilgiu, būtų nenuoseklu, ir, be abejo, prieštarautų CK 1.5 str. nustatytiems sąžiningumo, teisingu ir protingumo principams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, iš atsakovo ieškovų naudai už šio sprendimo 40 punkte numatytus meno kūrinius lygiomis dalimis yra priteisiama 188 760 Eur kompensacija, kurios dydis taip pat yra paskaičiuojamas pagal dailėtyros mokslų daktarės J. Š. nustatytą intervalų matematinį vidurkį.
44. Bylos nagrinėjimo metu patirta 1815 Eur išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu. Kadangi pagal šios bylos rezultatą ieškinys tenkintas iš dalies (57,59 proc.), tai šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai – 770 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 ir 293 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

              Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovų R. V., E. J. ir S. D. J. naudai lygiomis dalimis 408 650 Eur kompensaciją už visuomenės poreikiams paimtą turtą.

Priteisti iš ieškovų R. V., E. J. ir S. D. J. lygiomis dalimis valstybės naudai 770 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per šį apygardos teismą.

Teisėja                                          Loreta Bujokaitė