Civilinė byla Nr. 3K-3-170-219/2020
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00157-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.10.2, 3.4.3.2.2.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R.Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AO Manufaktūra“ ieškinį atsakovei R.Š. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinę atsakomybę dėl pavėluoto kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė BUAB „AO Manufaktūra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės R. Š. 2434,25 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 1 d., kai ieškovei UAB „Manufaktūra“ buvo iškelta bankroto byla, atsakovė buvo vienintelė įmonės akcininkė ir vadovė. Atsakovė savo pačios 2015 m. kovo 5 d. sprendimu atleido save iš UAB „AO Manufaktūra“ direktoriaus pareigų, tačiau, Juridinių asmenų registro duomenimis, ji buvo įmonės vadovė iki pat bankroto bylos šiai įmonei iškėlimo. Iš 2014 m. gruodžio 31 d. UAB „AO Manufaktūra“ balanso matyti, kad įmonės įsipareigojimai balanso sudarymo dieną buvo 9789 Eur (33 800 Lt), iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos – 9789 Eur (33 800 Lt), o turimo turto vertė – 10 499 Eur (36 252 Lt). Pagal 2015 metų UAB „AO Manufaktūra“ balansą įmonės finansinė būklė išliko iš esmės nepakitusi. Bankroto byla įmonei iškelta tik Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi. Atsakovė, būdama įmonės vadovė, jau 2014 m. pabaigoje turėjo žinoti, kad UAB „AO Manufaktūra“ faktiškai yra nemoki, todėl vėliausiai iki 2015 m. vasario 14 d. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad savo reikalavimo teisę atsakovei dėl 2434,25 Eur žalos atlyginimo grindžia ieškovės prievolės mokėti palūkanas BUAB „Unigela“ naudai atsiradimu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi, kuria buvo patvirtintas BUAB „Unigela“ 49 410,57 Eur trečios eilės reikalavimas, įskaitant 3834,88 Eur sumą, kurią sudaro mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. BUAB „Unigela“ reikalavimas buvo patvirtintas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu pripažinus negaliojančiais BUAB „Unigela“ mokėjimo sandorius (mokėjimo sandorių bendra suma 45 575,69 Eur), kuriais BUAB „Unigela“, būdama nemoki, įvykdydama tiek savo, tiek trečiųjų asmenų prievoles, suteikė pirmenybę UAB „AO Manufaktūra“ gauti pinigines lėšas, tokiu būdu pažeisdama kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi patvirtinta reikalavimo dalis, kurią sudaro 3834,88 Eur dydžio palūkanų suma, apskaičiuota laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. sausio 5 d., kai BUAB „Unigela“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, ginčydama minėtus mokėjimo sandorius actio Pauliana pagrindu, taikant 6 procentų palūkanų dydį. Ieškovė nurodė, kad jeigu atsakovė būtų laiku, t. y. 2015 m. vasario 14 d., inicijavusi bankroto bylą, nuo šios datos iki UAB „Unigela“ ieškinio padavimo 2016 m. sausio 5 d. nebūtų skaičiuojamos 6 proc. dydžio palūkanos už 45 575,69 Eur sumą, t. y. nebūtų priteista 2434,25 Eur (325 d. x 7,49 Eur) palūkanų suma. Dėl to ši suma laikytina žala, atsiradusia dėl atsakovės neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir turi būti priteista iš atsakovės ieškovės BUAB „AO Manufaktūra“ naudai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 2007,32 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priėmė ieškovės ieškinio reikalavimų dalies atsisakymą ir bylos dalį dėl 42 347,75 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės nutraukė.
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę už pavėluotą pareigos inicijuoti faktiškai nemokios įmonės bankroto bylą įvykdymą.
5. Teismas nustatė, kad UAB „AO Manufaktūra“ pradelsti įsipareigojimai 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 8611,82 Eur. 2014 m. balanso duomenimis, įmonės turtas sudarė 10 499 Eur. Kadangi pradelsti ieškovės įsipareigojimai aiškiai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, ši įmonė jau 2014 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki.
6. Teismas sprendė, kad atsakovė, būdama UAB „AO Manufaktūra“ vadovė, atsakinga už kasdienę įmonės ūkinę finansinę veiklą, net ir nesant sudarytos 2014 metų finansinės atskaitomybės, turėjo žinoti apie savo vadovaujamos įmonės pradelstas skolas ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais nebuvimą. Iš ieškovės 2014 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos teismas nustatė, kad įmonė finansinius metus baigė su 30 640 Lt (8873,96 Eur) nuostoliu. Ta aplinkybė, kad 2014 m. gruodžio 31 d. iš darbo buvo atleisti visi darbuotojai, rodo, jog nebuvo ketinama vykdyti veiklos ir siekti uždirbti pajamų. Tokią išvadą taip pat patvirtina ir aplinkybė, kad atsakovė, veikdama kaip vienintelė UAB „AO Manufaktūra“ akcininkė, 2015 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą atleisti save iš įmonės direktoriaus pareigų, nepaskirdama naujo vadovo.
7. Kadangi apie faktinį UAB „AO Manufaktūra“ nemokumą atsakovei, kaip įmonės vadovei, turėjo būti žinoma 2014 m. gruodžio mėnesį, atsakovė jau 2015 m. vasario 14 d. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsižvelgdamas į tai, kad 2015 m. vasario 14–15 d. buvo poilsio dienos, o vasario 16 d. – valstybinė šventė, teismas sprendė, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teismui galėjo būti pateiktas 2015 m. vasario 17 d. Kadangi pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „AO Manufaktūra“ iškėlimo atsakovė pateikė tik 2016 m. balandžio 18 d., teismas padarė išvadą, kad atsakovė pavėluotai inicijavo faktiškai nemokios įmonės bankroto bylą, o tai lėmė pirmosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų (neveikimo) – buvimą.
8. Teismas pripažino, kad ieškovė turi pagrindą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi iš BUAB „AO Manufaktūra“ BUAB „Unigela“ naudai priteistą palūkanų sumą laikyti žala, kuri kilo dėl atsakovės delsimo inicijuoti jau 2014 m. gruodžio 31 d. buvusios nemokios įmonės bankroto bylą.
9. Teismas sprendė, kad tuo atveju, jeigu atsakovė būtų laiku inicijavusi bankroto bylą, BUAB „Unigela“ naudai iš ieškovės BUAB „AO Manufaktūra“ būtų buvusi priteista mažesnė palūkanų suma, o tai patvirtina priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėto delsimo inicijuoti bankroto bylą ir žalos, atsiradusios dėl priteistos didesnės palūkanų sumos.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, apskaičiuojant iš atsakovės priteistiną žalą, grindžiamą pavėluotu bankroto bylos inicijavimu, laikytina, kad tuo atveju, jeigu atsakovė 2015 m. vasario 17 d. būtų pateikusi pareiškimą iškelti bankroto bylą, teismo nutartis iškelti bankroto bylą galėjo būti priimta 2015 m. balandžio 2 d., o įsiteisėti – 2015 m. balandžio 13 d. (po 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas žala, kilusia dėl atsakovės delsimo inicijuoti bankroto bylą, laikė palūkanų, apskaičiuotų nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. sausio 5 d., sumą, t. y. 2007,32 Eur (268 d. x 7,49 Eur).
11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.
12. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento, vertino, kada atsirado pagrindas pripažinti atsakovę nemokia pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pasibaigus 2014 metams atsakovė turėjo žinoti, kad įmonė faktiškai yra nemoki, dėl to ji, kaip įmonės vadovė, iki 2015 m. vasario 17 d. privalėjo inicijuoti įmonei bankroto bylą.
13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad argumentai dėl ketinimo vykdyti įmonės veiklą, atsakovės ligos ir nedarbingumo nepaneigia pagal bendrąsias CK nuostatas atsakovei tekusios pareigos įmonės atžvilgiu elgtis atsakingai ir rūpestingai. Įmonės vadovui nustatomi kiti darbo ir elgesio standartai, kadangi jį su įmone saisto fiduciarinės pareigos, be to, jis turi užtikrinti tinkamą ir nenutrūkstamą įmonės darbą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 37 straipsnio 8 dalis), todėl savo laikino nedarbingumo metu atsakovė turėjo pasirūpinti savo pavadavimu ir įmonės veiklos bei vadovavimo tęstinumu. Šios pareigos nevykdymas neatleidžia jos nuo atsakomybės. Be to, atsakovė, būdama atsakinga už 2014 m. įmonės finansinių dokumentų sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą, turėjo žinoti, jog įmonė yra faktiškai nemoki, dėl to privalėjo inicijuoti įmonei bankroto bylą.
14. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas (iki 2015 m. vasario 17 d.), iki kurio atsakovė turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, laikytinas protingu ir pakankamu, kad atsakovė įvykdytų savo pareigą inicijuoti įmonei bankroto procesą. Nors nagrinėjamam ginčui taikytina ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija nenustatė konkretaus termino, per kurį nemokios įmonės vadovas ar savininkas turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tai neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumui. Įmonės vadovas, būdamas atsakingas už jos kasdienę veiklą, turi veikti taip, kad tai geriausiai atitiktų įmonės interesus, taip pat nedelsdamas nutraukti veiksmus, dėl kurių įmonei galėtų būti padaryta žala ar ji didėtų. Todėl atsakovė, jos vadovaujamai įmonei tapus nemokiai, turėjo pareigą per protingą terminą ir nedelsdama kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
15. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jos kaltės nebuvimą.
16. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingus argumentus, kad BUAB „Unigela“ reikalavimas buvo patvirtintas po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, t. y. prievolė BUAB „AO Manufaktūra“ mokėti BUAB „Unigela“ atitinkamo dydžio palūkanas atsirado tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarčiai, kuria UAB „Unigela“ sandoriai pripažinti negaliojančiais, kadangi jie nepaneigia teismo nustatyto žalos fakto ir dydžio. Bankrutuojančiai įmonei žala atsiranda, nes padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, t. y. pablogėja turtinė padėtis, atsiranda įmonės skolų, kurių įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams. Nagrinėjamu atveju iš atsakovės priteistos žalos suma yra BUAB „Unigela“ naudai priteistų palūkanų dalis. Jeigu atsakovė būtų nedelsusi ir 2015 metų pradžioje inicijavusi bankroto bylą, tai nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo negalėtų būti skaičiuojamos palūkanos už pinigines prievoles ir BUAB „Unigela“ naudai būtų buvusi priteista mažesnė palūkanų suma. Kadangi priskaičiuota palūkanų suma padidėjo įmonės prievolės kreditoriams, todėl ji pagrįstai laikyta įmonės patirta žala.
17. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti iš atsakovės žala buvo nulemta jos delsimo laiku inicijuoti bankroto bylą, t. y. ši žala susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su atsakovės neteisėtais veiksmais. Todėl nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė visas atsakovės, kaip įmonės vadovės, civilinės atsakomybės sąlygas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
18. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo dalį dėl 2007,32 Eur žalos ir procesinių palūkanų priteisimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį bei klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
18.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą, nes nepagrįstai rėmėsi nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusia ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija, dėl to klaidingai nustatė, kad atsakovė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo kreiptis 2015 m. vasario 17 d., o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tai neturi esminės įtakos pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumui.
18.2. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi 2014–2015 metais, nenustatė konkretaus termino, per kurį įmonės vadovas turi pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais. Konkrečius kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos tokiai įmonei iškėlimo terminus nustatanti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija įsigaliojo tik nuo 2016 m. sausio 1 d.
18.3. Teismai nepagrįstai rėmėsi atsakovės kaltės prezumpcija, kadangi, remiantis kasacinio teismo praktika, atsakovei civilinė atsakomybė galėjo kilti tik esant jos kaip vadovės tyčiai ar dideliam neatsargumui. Atsakovės vadovavimo UAB „AO Manufaktūra“ laikotarpiu UAB „Unigela“ sandoriai, t. y. vienašališkai atlikti mokėjimai, buvo galiojantys. Atsakovė niekaip nepaveikė šių sandorių sudarymo ir jie nepriklausė nuo jos valios. Atsakovė negalėjo numatyti, kad ateityje kito asmens atlikti mokėjimai ieškovei gali būti nuginčyti ir pripažinti negaliojančiais, dėl ko ieškovei atsirastų pareiga mokėti UAB „Unigela“ atitinkamas pinigų sumas, įskaitant ir palūkanas. Ieškovės prievolė mokėti BUAB „Unigela“ atitinkamo dydžio palūkanas atsirado tik po bankroto bylos UAB „AO Manufaktūra“ iškėlimo.
18.4. Nustatant žalos dydį, turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės ieškovei 2007,32 Eur žalos atlyginimą išimtinai pagal vieno kreditoriaus, t. y. BUAB „Unigera“, reikalavimą, visiškai neatsižvelgė į bendrą įmonės skolų dydį ir jo neįvertino.
18.5. Atsakovės vadovavimo laikotarpiu iki bankroto bylos įmonei iškėlimo bendra ieškovės skolų apimtis dėl galimo bankroto bylos neinicijavimo laiku ne išaugo, o sumažėjo, ieškovė minėtu laikotarpiu neprisiėmė jokių naujų įsipareigojimų. Tiek 2014 m. gruodžio 31 d., tiek 2015 m. vasario 17 d. UAB „AO Manufaktūra“ įsipareigojimai sudarė 9789 Eur. Atsakovės vadovavimo pabaigoje iki bankroto bylos įmonei iškėlimo ieškovės įsipareigojimai sudarė 7862 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartimi BUAB „AO Manufaktūra“ bankroto byloje buvo patvirtinta 5163,96 Eur kreditorių reikalavimų suma. Tai įrodo, kad atsakovė savo veiksmais ar neveikimu ieškovei jokios žalos nepadarė. Todėl ginčo atveju nėra priežastinio ryšio kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl juridinio asmens vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įgyvendinimo termino
19. Įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo ir šios pareigos pažeidimo padarinius reglamentavo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, galiojęs iki 2019 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. sausio 1 d., 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Iki 2008 m. liepos 1 d. įstatyme nebuvo tiesiogiai įtvirtintų pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo padarinių. Nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
20. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).
21. Tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
22. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje ĮBĮ redakcijoje įmonės vadovo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įgyvendinimo terminas nebuvo apibrėžtas. Tik pakeitus ĮBĮ 8 straipsnį, nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.
23. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio nuostatas, yra pripažįstama, kad pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Pažymėtina, kad iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusioje ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta nemokios įmonės vadovo pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo reiškė įpareigojimą per kiek įmanoma trumpesnį laiką (nedelsiant) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo. Ši pareiga įmonės vadovui nustatyta todėl, kad jis geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės kasacinio skundo argumentus, jog, iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusioje ĮBĮ 8 straipsnio redakcijoje nesant nustatyto konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindui, įmonės vadovas turėtų įgyvendinti savo pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pirmosios instancijos teismas negalėjo nuspręsti dėl atsakovės pareigos nedelsiant (vėliausiai iki 2015 m. vasario 17 d.) pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
24. Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „AO Manufaktūra“ vadove (taip pat vienintele akcininke) buvo nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2015 m. kovo 5 d., kai savo pačios sprendimu atleido save iš šios įmonės vadovo pareigų, tačiau faktiškai, remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, jos vadovavimas šiai įmonei tęsėsi iki 2016 m. birželio 1 d. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „AO Manufaktūra“ finansinė būklė nuo 2014 m. gruodžio 31 d. atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus nemokumo kriterijus ir įmonė nuo to laiko buvo faktiškai nemoki. Nuo 2014 m. gruodžio 31 d., kai atsirado pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „AO Manufaktūra“ iškėlimo, atsakovė nevykdė pareigos per kiek įmanoma trumpesnį laiką (nedelsiant) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo ir pareiškimą teismui dėl bankroto bylos UAB „AO Manufaktūra“ padavė tik 2016 m. balandžio 18 d. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami, jog atsakovė vėliausiai iki 2015 m. vasario 17 d. turėjo pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, taikė nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcijoje įtvirtintą šios pareigos įgyvendinimo terminą, nepaneigia, kad, atsižvelgiant į kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotą atsiradusios įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimo įgyvendinimo laiko atžvilgiu kriterijų, apibrėžtą terminu nedelsiant, tai nepablogino atsakovės teisinės padėties ir neturėjo reikšmės jos civilinės atsakomybės atsiradimui.
25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl UAB „AO Manufaktūra“ faktinio nemokumo 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė pagrindą pripažinti atsakovės veiksmus, nedelsiant nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos jos vadovaujamai UAB „AO Manufaktūra“ iškėlimo, neteisėtais ir sudarančiais pagrindą spręsti dėl atsakovės civilinės atsakomybės.
Dėl įmonės vadovo kaltės formos pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį
26. Kaltė yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga visose valdymo organų civilinės atsakomybės bylose, tiek kai reikalaujama žalos, padarytos nepasiteisinusiais verslo sprendimais, atlyginimo, tiek pažeidus imperatyvias ir (ar) fiduciarines pareigas. Tačiau, priklausomai nuo to, kokius neteisėtus veiksmus atliko valdymo organo narys, gali skirtis jo kaltės forma.
27. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytas specialusis įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindas, skirtas kreditorių interesams, kai įmonė yra faktiškai nemoki, o akcininkų bei kreditorių interesai iš esmės išsiskiria, apsaugoti. Nuo įmonės faktiško nemokumo momento jos vadovas turi pareigą prioritetiškai ginti kreditorių interesus, kad, įmonei esant nemokiai, būtų maksimaliai apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patenkinimą. Ši pareiga skiriasi nuo bendrosios pareigos veikti įmonės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.). Taigi, įmonės vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį yra specifinis deliktas, kuris skiriasi nuo vadovo civilinės atsakomybės už bendrųjų pareigų įmonei pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį.
28. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovės kasacinio skundo argumentą, kad teismai, spręsdami dėl jos kaltės, netinkamai taikė kaltės prezumpciją, jos veiksmams nesant tyčiniams ir nepasižymintiems dideliu neatsargumu. Pažymėtina, jog, kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, kai nustatant kaltę kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą turi būti nustatytas didelis neatsargumas arba tyčia, už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui. Pažymėtina ir tai, kad civilinei atsakomybei šiuo atveju atsirasti reikalingą paprasto neatsargumo kaltės formą lemia tai, jog pažeista imperatyvi įstatyme įtvirtinta pareiga. Žala padaroma paprasto neatsargumo forma, kai atsakovo veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Ši kaltės forma pripažįstama kasacinio teismo praktikoje, kai sprendžiama dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo dėl įstatyme įtvirtintos imperatyvios teisės normos pažeidimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktas).
29. Pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra konstatavęs, kad: priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
30. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad atsakovė daugiau kaip metus nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai UAB „AO Manufaktūra“ iškėlimo, teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai vadovavosi atsakovės kaltės prezumpcija, pripažindami, kad atsakovės byloje pateikti įrodymai jos kaltės nepaneigia.
Dėl žalos dydžio pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį bei priežastinio ryšio
31. Bankroto administratorius, prašydamas priteisti iš atsakovės, kaip buvusios vadovės, žalos, kuri atsirado dėl neįvykdžius įstatyme įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimą, turi pareigą įrodyti žalą, kuri susidarė dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, jos dydį, priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).
32. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
33. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą.
34. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsakovės padaryta žala ieškovei dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo pripažino 2007,32 Eur dydžio BUAB „Unigela“ reikalavimo teisės ieškovei BUAB „AO Manufaktūra“ atsiradimą atsakovės neteisėto neveikimo laikotarpiu, dėl kurios išaugo bendras ieškovės skolų dydis. Minėta skola susidarė dėl ieškovės kreditorei BUAB „Unigela“ mokėtinos palūkanų sumos, apskaičiuotos laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. (dienos, kai būtų galėjusi įsiteisėti teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „AO Manufaktūra“ iškėlimo, jei atsakovė vėliausiai iki 2015 m. vasario 14 d. būtų įvykdžiusi savo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) iki 2016 m. sausio 5 d. (kai atsakovė faktiškai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo).
35. Atsakovė kasaciniu skundu nesutinka su nurodytos ieškovės 2007,32 Eur skolos (palūkanų) kreditorei BUAB „Unigela“ vertinimu kaip atsakovės ieškovei padaryta žala dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pripažinimo. Nurodo, kad pagal aktualią kasacinio teismo praktiką teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Tuo tarpu ši skola buvo priteista vėlesne Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi, priimta UAB „AO Manufaktūra“ bankroto byloje, kai atsakovė nėjo UAB „AO Manufaktūra“ vadovo pareigų.
36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi, priimta BUAB „AO Manufaktūra“ bankroto byloje, patvirtindamas kreditorės BUAB „Unigela“ 49 410,57 Eur reikalavimą, tenkintiną trečiąja eile, pripažino, kad yra visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą (CK 6.66 straipsnis) ir BUAB „Unigela“ atsiskaitymo sandorius su BUAB „AO Manufaktūra“, pervedant jai 45 575,69 Eur, pripažinti negaliojančiais, taip pat pripažino BUAB „Unigela“ teisę į 3834,88 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
37. Tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), nepaisant to, kad nuginčijami sandoriai kurį laiką buvo laikomi galiojančiais. Kadangi negaliojančiais pripažintų sandorių (atsiskaitymų) dalykas nagrinėjamu atveju buvo pinigai, todėl restitucijos taikymas apėmė kreditoriaus reikalavimo teisės bankroto byloje patvirtinimą, kurią sudarė pripažintų negaliojančiais sandoriais neteisėtai pervesta pinigų suma, taip pat mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kai neteisėtai buvo naudojamasi šiais pinigais. Atsižvelgiant į tai, kad dėl atsiskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ieškovei atsiradusioms teisinėms pasekmėms būdingas retroaktyvus veikimas, ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi nustatyta prievolė mokėti palūkanas už neteisėtą naudojimąsi pinigais apėmė ir tą laikotarpį, kai atsakovei, kaip įmonės vadovei, buvo atsiradusi įstatyme įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau ji tą pareigą pažeidė. Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad, atsakovei jos vadovavimo įmonei laikotarpiu laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė neteko galimybės pasinaudoti palankesnėmis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintomis sąlygomis dėl netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimo nutraukimo, kurių atsiradimą būtų galėjęs sukelti teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas. Teisėjų kolegija šioje byloje nesprendžia ir nepasisako dėl atsakovės veiksmų, sudarant neteisėtus sandorius, nes tai nėra šios bylos dalykas, tačiau pripažįsta, kad jei atsakovė būtų laiku (nedelsiant po įmonės nemokumo nustatymo) kreipusis į teismą dėl bankroto bylos jos vadovaujamai įmonei iškėlimo, tai ieškovei po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo nebūtų teisinio pagrindo ir pareigos mokėti palūkanas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino 2007,32 Eur kreditorės BUAB „Unigela“ reikalavimą ieškovei atsakovės padaryta žala dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo, kurios atsiradimą su atsakovės neteisėtu neveikimu sieja teisinis priežastinis ryšys.
38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį, todėl ši nutartis paliktina nepakeista, o kasacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Janina Januškienė
Vincas Verseckas