Civilinė byla Nr. 2S-481-436/2013
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-13179-2012-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
35.5.; 119.1.; 122.3.; 122.4.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 20 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininko), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ir išvadą teikiančios institucijos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atskiruosius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinys atsakovei G. Š., išvadą teikiančiai institucijai Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl skolos už šilumą priteisimo civilinėje byloje Nr. 17368-191/2012 paliktas nenagrinėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012-10-05 priėmė ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei G. Š., išvadą teikiančiai institucijai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Kauno teritoriniam skyriui dėl 3.178,16 Lt skolos už šilumą, tiektą butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2011-10-01 iki 2012-07-01, 206,87 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5,90 Lt bylinėjimosi išlaidų už duomenų gavimą ir 102,00 Lt žyminio mokesčio priteisimo. Ieškovė nurodė, jog atsakovė nėra pateikusi jokių dokumentų dėl atsijungimo nuo namo šildymo ar karšto vandens sistemos šilumos įrenginių teisėtumo, todėl atsijungimas laikytinas neteisėtu ir laikytina, kad sutartiniai teisiniai santykiai tarp AB „Kauno energija“ ir G. Š. nėra pasibaigę. Išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos teismui pateiktoje išvadoje nurodė, jog inspekcijai nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog atsijungimas nuo daugiabučio namo centrinio šildymo sistemos būtų įformintas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau būtent ta aplinkybė, ar atsakovė tinkamai įformino ir įteisimo atsijungimą nuo centrinio šildymo sistemos, turėtų lemti vertinimą, ar atsakovė laikytina centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotoja.
Atsakovė G. Š. su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog tinkamai ir teisėtai pakeitė savo buto šildymo būdą pagal darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus. 2011-05-30 pabaigus remonto darbus, buvo užpildyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimą. Pakeitus buto šildymo būdą nuo 2011-05-30 atsakovė nevartojo ieškovės teikiamos šilumos energijos. Atsakovė atsiliepime ir jos atstovai parengiamojo teismo posėdžio metu pareiškė prašymą ieškinį dėl skolos už šilumą priteisimo palikti nenagrinėtu, nes ieškovė nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir šia tvarka dar galima pasinaudoti. Nurodė, kad išankstinė privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka numatyta Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, jog Valstybinė energetikos inspekcija privaloma išankstine ginčų sprendimo tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių ginčus dėl energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinys atsakovei G. Š., išvadą teikiančiai institucijai Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl skolos už šilumą priteisimo paliktas nenagrinėtu. Kadangi nagrinėjamoje byloje tarp šilumos energijos vartotojo (atsakovės) ir šilumos energijos tiekimo įmonės (ieškovės) kilo ginčas dėl atsijungimo nuo daugiabučio namo centrinio šildymo sistemos tinkamo įforminimo ir įteisinimo bei šilumos energijos tiekimo atsakovės butui nutraukimo teisėtumo ir apmokėjimo už patiektą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2011-10-01 iki 2012-07-01 paskaičiavimo, teismas sprendė, jog šis ginčas patenka į ginčų sritį, kurių išsprendimui Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis numato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Teismo nuomone, iš ieškinio turinio matyti, jog ieškovei buvo žinoma apie atsakovės deklaruojamą atsijungimą nuo šilumos perdavimo tinklų, todėl, prieš 2012-10-04 kreipiantis į teismą dėl skolos už šilumą priteisimo, ieškovė turėjo pareigą pasinaudoti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, kurios nuostatos taikomos nuo 2012-01-01. Kadangi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnyje kreipimosi į vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančią instituciją terminai nėra nustatyti ir privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka dar galima pasinaudoti, teismas ieškinį paliko nenagrinėtu.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai
Atskiraisiais skundais tiek ieškovė, tiek išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui (T.2, b.l. 2-6, 10-15).
Apeliantė AB „Kauno energija“ nurodo, kad skundžiama nutartis užkerta kelią bylos eigai ir yra naikintina dėl šių motyvų:
1. Teismas netinkamai vertino ieškinio dalyką ir pagrindą, Teismas padarė klaidingą prielaidą, kad ieškinio dalykas ir pagrindas yra ginčas dėl atsijungimo nuo daugiabučio namo centrinio šildymo sistemos tinkamo įforminimo ir įteisinimo bei šilumos energijos tiekimo atsakovės butui nutraukimo teisėtumo ir apmokėjimo už patiektą šilumos energiją paskaičiavimo. Teigia, kad ginčijamu atveju pagal galiojančius teisės aktus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atsakovė yra išlikusi šilumos energijos vartotoja ir privalo atsiskaityti su šilumos tiekėju pagal pateiktas sąskaitas iki to laiko, kol tinkamai įteisins savo atsijungimą. Ieškovė šioje byloje savo reikalavimus kildino iš sutartinių santykių ir tinkamo šalių prievolių vykdymo. Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, negalėjo savo iniciatyva keisti ar plėsti ieškinio dalyko ar pagrindo, tai yra peržengti byloje pareikštų reikalavimų, tokiu atveju nurodant, kokiu būdu ieškovė privalėjo ginti savo pažeistas teises. Tuo teismas pažeidė dispozityvumo, rungimosi, teismo nešališkumo principus.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Nurodė, kad ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką nustato ir LR šilumos ūkio įstatymas. Šio įstatymo tikslinė paskirtis yra būtent reglamentuoti šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Atsižvelgiant į LR energetikos įstatymo 9 straipsnyje nustatytą funkcijų pobūdį, Valstybinė energetikos inspekcija pagal savo vykdomas funkcijas ir veiklos esmę yra techninius- eksploatacinius klausimus nagrinėjanti institucija, o sąskaitų vertinimo mokesčių paskirstymo ir apskaičiavimo (perskaičiavimo) klausimai nepriskirtini techniniams-eksploataciniams klausimams. LR energetikos įstatymo 34 straipsnyje išvardinti klausimai yra susiję su energetikos įmonių įsipareigojimų nevykdymu, o ne vartotojų įsipareigojimais. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-2908-602/2011 įsiteisėjusiu sprendimu yra pasisakęs, kad Valstybinei energetikos inspekcijai nėra priskirta spręsti klausimų dėl finansinių įsipareigojimų dydžio ar mokėtinų sumų paskaičiavimo. Pagal LR šilumos ūkio ir LR vartotojų teisių apsaugos įstatymų nuostatas ginčus neteismine tvarka nagrinėjančios institucijos, pasisako vartotojų teisių apsaugos srityse. Teigia, kad nagrinėjami teisės aktai neapibrėžia aiškios galimybės šilumos tiekimo įmonei kreiptis į ginčus neteismine tvarka nagrinėjančią instituciją dėl vartotojų atliktų pažeidimų ar, tuo labiau, šilumos tiekėjo teisių gynimo. Pati atsakovė, nors kas mėnesį gaudavo sąskaitas, šia tvarka nesinaudojo, tad, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė turėtų kreiptis į Valstybinę energetikos inspekciją, dėl neva pažeistų vartotojų teisių ir interesų gynimo. Tokia teismo pozicija pažeidžia šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Turtinius santykius pagal kompetenciją, jeigu santykių šalys nėra susitarusios kitaip, nagrinėja teismai, todėl vertinti, kad ieškovė neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, apeliantės teigimu nėra teisinio pagrindo.
Apeliantė Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos savo atskirąjį skundą grindė iš esmės tais pačiais motyvais, kurie nurodyti ir apeliantės AB „Kauno energija“ atskirajame skunde. Papildomai nurodė :
1. Teismas nevertino Valstybinės energetikos inspekcijos pateiktų argumentų dėl inspekcijos kompetencijos ir ikiteismine privaloma tvarka nagrinėjamų ginčų ir skundų pobūdžio. Apeliantės teigimu, skundžiama nutartimi institucija, kuriai nesuteikta teisė spręsti mokesčių skaičiavimo klausimo, yra įpareigojama priimti galutinį sprendimą dėl jos kompetencijai nepriskirtų klausimų. Sudaroma dviprasmiška situacija, kai institucijai vienu įsiteisėjusiu teismo sprendimu uždraudžiama vykdyti tokio pobūdžio procesą, o kitu sprendimu – ji įpareigojama dėl reikalavimo atsiskaityti už šilumos energiją priimti galutinį sprendimą. Be to, teismas skundžiama nutartimi pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytą valdžių padalijimo principą, kadangi Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos yra vykdomosios valdžios institucija, kuri neturėtų vykdyti teismams priskirtų funkcijų.
2. Teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamas ginčas patenka į ginčų sritį, kuriai LR energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis numato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, privalėjo konkrečiai nurodyti, kuriam ginčo pobūdžiui, nurodytam šio įstatymo nuostatoje, nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas priskirtinas. Teismas tik formaliai įvertino, kad nagrinėjamas ginčas patenka į LR energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytų ginčų sąrašą. Teigia, kad šioje byloje nagrinėjami skolos priteisimo klausimai netgi negalėtų būti prilyginti LR energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytiems skundams ir ginčams dėl energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų.
3. Teigia, kad ginčas, atsirandantis iš privatinės teisės normų, negali būti išnagrinėtas administracinėmis priemonėmis. Vartotojo ir šilumos tiekėjo ginčas yra nagrinėtinas būtent bendrosios kompetencijos teisme.
Atsiliepimu į apeliantės Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atskirąjį skundą ieškovė prašo skundą tenkinti – Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Nurodo, kad sutinka su skunde išdėstytais argumentais (T.2, b.l. 29-30).
Atsakovė G. Š. atsiliepimais į apeliančių atskiruosius skundus prašo skundus atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti galioti. Be to, prašo iš ieškovės priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir ieškovei paskirti 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant nepagrįstą ieškinį (T.2, b.l. 18-25, 33-63). Nurodo, kad apeliantės nepagrįstai teigia, kad ieškinys pareikštas dėl tariamo įsiskolinimo už šildymo paslaugas dėl sutartinių prievolių nevykdymo, todėl ginčui netaikytinos LR energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos. Teigia, kad byloje pateikti įrodymai, kad atsakovės butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų nuo 2010 m. spalio, kai buvo užbaigti buto šildymo būdo pakeitimo remonto darbai. Nors ieškovė formaliai prašo priteisti iš atsakovės įsiskolinimą už šilumos energiją, tačiau faktiškai įrodinėja, kad atsakovė, neteisėtai atjungdama butą nuo centralizuoto šildymo, įvykdė civilinį deliktą ir šio delikto pagrindu ginčija atsakovės teisę pakeisti buto šildymo būdą ir buto šildymo būdo pakeitimo teisėtumą, reikalaudama iš atsakovės sumokėti už šilumos energiją, kurios atsakovė negavo. Teismas tinkamai įvertino tikrąjį, o ne formalųjį nagrinėjamo ginčo pobūdį. Nors deliktinė atsakomybė turi būti nustatyta tik įstatymu, ieškovė ieškinio teisiniu pagrindu nurodo poįstatyminį teisės aktą – „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles“. Atsakovės nuomone ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė nei jos kaltės, nei priežastinio ryšio, neįrodė ieškovės patirtos žalos ir jos dydžio. Atsakovės teigimu apeliantės nepagrįstai mano, jog, pareikštam ieškiniui nėra taikytina išankstinė privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Be to, nepagrįstai LR šilumos ūkio įstatymą laiko turinčiu viršenybę LR energetikos įstatymo atžvilgiu. Pažymėjo, kad pagal lex posterior derogat legi prori principą taikomas vėliau priimtas įstatymas. Nesutinka su apeliančių pateiktu Valstybinės energetikos inspekcijos kompetencijos vertinimu.
Be nurodytų argumentų, atsiliepime į apeliantės Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atskirąjį skundą atsakovė pažymėjo, jog Konstitucijos nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet teismo teisingo sprendimo priėmimas. Nurodė, kad ginčo santykiams taikytinas LR statybos įstatymas ir jį detalizuojantys statybos techniniai reglamentai, o ne minėtos „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles“. Atsakovės teigimu, LR energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta energetikos veikla negali būti siaurinamai tapatinama tik su energetikos įmonių veikla. Be to, nurodo, jog negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Byloje būtina įvertinti standartinės šilumos tiekimo sutarties sąlygų galiojimą atsakovės atžvilgiu. Teigia, kad ieškinys pateiktas netinkamam atsakovui.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirųjų skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirųjų skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio, kuriame nustatytas išankstinis privalomas vartotojų ir energetikos įmonių ginčų nagrinėjimas ne teisme, aiškinimo ir taikymo.
Skundžiama nutartimi teismas ieškinį paliko nenagrinėtą ir nurodė, jog ieškovei buvo žinoma apie atsakovės deklaruojamą atsijungimą nuo šilumos perdavimo tinklų, todėl prieš kreipiantis 2012-10-04 į teismą dėl skolos už šilumą priteisimo, ieškovė turėjo pareigą pasinaudoti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, kurios nuostatos taikomos nuo 2012-01-01.
Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovei buvo žinoma apie atsakovei priklausančio buto atjungimą nuo centrinių šilumos perdavimo tinklų. Šias aplinkybes patvirtina 2011 m. spalio 24 d. atsakovės prašymas ieškovei AB „Kauno energija“ (T.1, b.l. 15-16). Ieškovė teigia, kad atsakovė savavališkai atsijungė nuo centralizuoto šildymo, todėl 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 20-4909 informavo atsakovę dėl mokesčio skaičiavimo už bendrojo naudojimo patalpas (T.1, b.l. 14). Atsakovė, nesutikdama su ieškovės paskaičiuotais mokesčiais, 2011 m. gruodžio 19 d. pateikė prieštaravimus (T1, b.l. 13). Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių yra kilęs ginčas ne tik dėl skolos už patiektą šilumą priteisimo, bet ir dėl to, ar atsakovė teisėtai pakeitė savo buto šildymo būdą, o ieškovė pagrįstai skaičiuoja mokestį už patiektą šilumą patalpų šildymui.
2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Energetikos įstatymas, kurio 34 straipsnis reglamentuoja skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarką (V.Ž. 2011, Nr. 160-7576). Šiame straipsnyje nustatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių ginčus išankstine sprendimo ne teisme tvarka pagal savo kompetenciją nagrinėja trys valstybinės institucijos – Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Kainų ir energetikos kontrolės komisija. Nagrinėjamojoje byloje aktualu atriboti Energetikos inspekcijos ir Kainų ir energetikos kontrolės komisijos kompetenciją nagrinėjant vartotojų ir energetikos įmonių ginčus išankstine neteismine tvarka. Minėto straipsnio Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Be to šių institucijų veiklą nagrinėjant vartotojų ir energetikos įmonių ginčus reglamentuoja Valstybinės energetikos inspekcijos viršininko 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1V-134 patvirtintas Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašas ir Kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr.O3-75 Dėl ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašo. Į šiuos aprašus yra perkeltos Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos.
Be to Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2004 m. lapkričio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 03-121, kuriuo patvirtino Šilumos paskirstymo vartotojams metodų (toliau – Paskirstymo metodai) rengimo ir taikymo taisykles (V.Ž. 2004, Nr. 168-6214). Šių Taisyklių 3 punkte nustatyta, jog Paskirstymo metodai reglamentuoja šilumos paskirstymą tipinėse šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemose, kai tiekimo-vartojimo riba bei šilumos apskaita yra pastato įvade ar butuose. Kiti vartotojų siūlomi ar teikiami su Komisija suderinti Paskirstymo metodai gali būti taikomi netipinėse šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemose, kai sutartimi nustatytos kitos tiekimo-vartojimo ribos ar šilumos apskaitos schemos ir kai Komisijos rekomenduojamų Paskirstymo metodų taikyti negalima. Paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, Paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos (Taisyklių 9 p.).
Kaip jau buvo minėta, teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas yra ne tik dėl skolos už patiektą šilumą priteisimo, bet ir dėl šilumos paskirstymo, atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumo. Todėl, vadovaujantis anksčiau paminėtų teisės aktų nuostatomis, o taip pat Kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 03-75 Dėl ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašo (V.Ž. 2011, Nr. 47-2275; 2012, Nr. 107-5456) 1 punktu, kuriame nustatyta, jog ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) reglamentuoja ginčų dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės joms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo nagrinėjimą Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, toks ginčas patenka į ginčų sritį, kurių išsprendimui LR Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalis numato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje. Šią aplinkybę taip pat patvirtina byloje esantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 20 d. atsiliepimas Nr. R2-525, kuris pateiktas teismui kitoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2-74-736/2013 (T 2, b.l. 55-56).
LR CPK 296 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad teismas pareiškimą palieką nenagrinėtą, jeigu ieškovas, kreipdamasis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka.
Kaip jau buvo minėta, ieškovui buvo žinoma, kad atsakovė pakeitė savo patalpų šildymo būdą, atsijungdama nuo centralizuoto šildymo sistemos, todėl prieš kreipiantis į teismą dėl skolos priteisimo, ieškovė turėjo pareigą pasinaudoti Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, t.y. dėl iškilusio ginčo ieškovė turėjo kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, kurios nuostatos taikomos nuo 2012 m. sausio 1 d.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Energetikos įstatymo 34 straipsnyje kreipimosi į vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančią instituciją terminai nėra nustatyti, privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka dar galima pasinaudoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamojoje byloje kilusį ginčą išankstine privaloma neteismine tvarka turi išnagrinėti Valstybinė energetikos inspekcija, o ne Kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Dėl nuobaudos paskyrimo.
Atsakovė G. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovei skirti 20.000,00 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tyčia pareiškiant visiškai nepagrįstą ieškinį netinkamai atsakovei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005).
Teisė į teisminę gynybą, jos prieinamumą garantuojama pagrindiniuose įstatymuose, dėl to ir asmens įgyvendinama teisė pareikšti teisme ieškinį gali būti laikoma piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise naudojamasi akivaizdžiai ne pagal jos paskirtį.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo teisės į ieškinio pareiškimą, atskirojo skundo pateikimą įgyvendinimas nėra susijęs su piktnaudžiavimu, todėl atsakovės prašymas skirti ieškovei baudą netenkintinas.
Atsakovė taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo priteisti jai 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, tačiau byloje įrodymų apie jos patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikta, todėl bylinėjimosi išlaidos atsakovei nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d., 94 str.)
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Raimondas Buzelis
Nerijus Meilutis
Arūnas Rudzinskas