Administracinė byla Nr. TA-17-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00808-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas I. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, įstaiga, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2020 m. sausio mėn. iki vasario mėn. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų asmenų atskirtas sienele ir užuolaida, nebuvo jokios kabinos, dėl to pareiškėjas kitų suimtųjų atžvilgiu jautė diskomfortą, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Kameroje tvyrojo blogas kvapas, nes nebuvo ventiliacijos, lango atidaryti negalėjo, nes ir taip buvo šalta, praustis tekdavo po šaltu vandeniu. Sanitarinis mazgas buvo tupimas, o tai pareiškėją žemino ir vertė jaustis nepilnaverčiu. Sanitarinis mazgas buvo sujungtas su kriaukle, todėl buvo nepatogu praustis. Langai sandariai neužsidarydavo, kamerose buvo pelėsis, šalta, ankšta, trūko laisvos vietos pajudėti, trūko dieninio apšvietimo, sienos apipieštos ir aptrupėję. Kamerose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, todėl norint išsikviesti pareigūną tekdavo belsti į duris. Pareigūnų iškvietimo mygtukų nebuvo ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, norint anksčiau baigti pasivaikščiojimą tekdavo spardyti duris, o tai sukeldavo nepatogumų. Pasivaikščiojimo kiemeliuose dėl vandens nutekėjimo tvyrojo nemalonus kvapas. Pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų teigė patyręs neturtinę žalą, kurią įvertino 3 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo. 

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4.       Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo periodiškai laikomas nuo 2020 m. sausio 13 d. iki 2020 m. vasario 17 d. kamerose Nr. 8, Nr. 30 ir Nr. 94, o jam tekęs gyvenamosios patalpos plotas buvo nuo 4,67 iki 18,8 kv. m, taigi visą laiką buvo didesnis nei 3,6 kv. m. Paaiškino, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Kamerose Nr. 8 ir Nr. 94 įrengtos durys, o kameroje Nr. 30 – užuolaida, kuri yra iki pat grindų. Kameroje Nr. 30 buvo tupimas tualetas, o kamerose Nr. 8 ir Nr. 94 – klozetas. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Atsakovo atstovo teigimu, nors kameros Nr. 8, Nr. 30 ir Nr. 94 ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog jos neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kamera Nr. 8 buvo remontuota 2018 m. vasario 5 d., o kamera Nr. 94 – 2019 m. lapkričio 19 d., t. y. iki pareiškėjo apgyvendinimo šiose kamerose.

5.       Atsakovo atstovas nurodė, kad kiekvienoje gyvenamojoje kameroje įrengti šalto vandens čiaupai, o lengvajai grupei priskirti nuteistieji gali turėti elektrinį virdulį, todėl asmenys turi galimybę pasišildyti vandenį ir nusiprausti. Be to, Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas.

6.       Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Šiaulių TI ant pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys. Pasivaikščiojimo laikas reglamentuotas Suimtųjų (nuteistųjų) dienotvarkėje. Pasivaikščiojimo patalpos valomos kasdien, ne mažiau kaip 3 kartus per dieną, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui suimtieji (nuteistieji) privalo patys susitvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Akcentavo, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras jokių pažeidimų, susijusių su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, nenustatė.

7.       Atsakovo atstovas teigė, kad vien tai, jog nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, nereiškia, kad tai yra toks pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui kilo neturtinė žala. Pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo kilusi situacija, kai jis beldimu kvietė pareigūnus, tačiau šie nepriėjo, nenurodė, kas dėl to atsitiko, todėl šie argumentai negali būti pripažįstami kaip neteisėtas įstaigos veikimas.

8.       Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pasak atsakovo atstovo, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II.

9.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo I. R. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

10.       Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2020 m. sausio 13 d. iki 2020 m. sausio 16 d. ir nuo 2020 m. vasario 10 d. iki 2020 m. vasario 17 d., iš viso 12 dienų, kamerose Nr. 8, Nr. 30 ir Nr. 94, vienas arba su dar 1–4 asmenimis ir jam teko nuo 4,67 iki 18,76 kv. m kameros ploto. Teismas vertino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Taip pat įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie baldų užimamą plotą ir apžiūrėjęs į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

11.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Šiaulių TI kamerose buvo pelėsis, šalta, trūko dieninio apšvietimo, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 12, 14, 17, 39 punktų reikalavimais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų, nes kameros pareiškėjo laikymo jose metu nebuvo tikrintos dėl atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, kadangi nebuvo gauta jokių jose laikomų asmenų skundų. Teismas nurodė, kad byloje pateikta pažyma apie 2018–2019 metais Šiaulių TI atliktus remonto darbus, taip pat Šiaulių TI resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 12 d. pažyma Nr.61-1370, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog dėl higienos normas neatitinkančių sąlygų jis pats būtų kreipęsis į visuomenės sveikatos centrą, kitas valstybės institucijas ar organizacijas. Pareiškėjas higienos normos pažeidimų nedetalizavo, nenurodė, kokiose konkrečiai kamerose buvo pelėsis, šalta, tamsu, jo nusiskundimai yra abstraktūs, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant higienos normų reikalavimus. 

12.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų asmenų atskirtas sienele ir užuolaida, nebuvo jokios kabinos, tvyrojo nemalonus kvapas, sanitarinis mazgas buvo tupimas, sujungtas su kriaukle, buvo nepatogu praustis, teismas nurodė, kad iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės matyti, jog sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 8 ir Nr. 30 yra mūrinės, o kameroje Nr. 94 pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,80 iki 2,16 m. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 8 ir Nr. 94 atitverti durimis, o kameroje Nr. 30 pakabintos užuolaidos. Teismas vertino, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu kameroje Nr. 30 jo privatumas nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nepaneigtas pareiškėjo teiginys, kad kamerose nuolat laikėsi nemalonus kvapas, sklindantis iš sanitarinių mazgų, nes kamerose buvo laikoma po 4–5 asmenis. Be to, sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus ir neturtinę žalą.

13.       Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl patirtų nepatogumų esant tupimam tualetui ir praustuvės įrengimui tame pačiame sanitariniame mazge, nes tiek tupimo klozeto įrengimą, tiek tokį praustuvės įrengimą reglamentuoja galiojančios teisės normos, be to, iš pridėtų nuotraukų matyti, kad tiek kameroje Nr. 8, tiek Nr. 94 įrengti unitazai su vandens nuleidimo bakeliu. Teismas taip pat nenustatė pažeidimo dėl šalto vandens kamerose, nes pagal HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas.

14.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad nei kamerose, nei pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo mygtukų, norint išsikviesti pareigūną, tekdavo belsti į duris, teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkto ir 14.4 papunkčio nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad nors teisės aktai numatė Šiaulių TI pareigą įrengti aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuką, tačiau vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas ar neveikė signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl galimai patirtos žalos nesant pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė.

15.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI kameroje Nr. 30, kurioje buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, buvo laikomas tik 4 dienas, o iš viso kamerose, kuriose nuolat sklido nemalonus kvapas – 12 dienų, kalinimo laikotarpiu pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

16.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė, kad byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III.

17.       Pareiškėjas I. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

18.       Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose nuo 2020 m. sausio 13 d. iki 2020 m. vasario 17 d. buvo laikomas higienos sąlygas neatitinkančiomis sąlygomis (kamerose buvo pelėsis, atsilupę sienų dažai, pačios sienos apipieštos, kamerose šalta ir drėgna, langai užsidarydavo nesandariai, kamerose trūko dieninio apšvietimo). Dėl mažo kamerų ploto pareiškėjas negalėjo jose laisvai judėti, sanitarinis mazgas atitvertas ne iki pat lubų, įrengtas tupimas tualetas, iš jo sklido nemalonus kvapas. Kamerose neįrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, pasivaikščiojimo kiemeliuose jaučiamas nemalonus kvapas.

19.       Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI nėra pritaikytas žmonių laikymui, kalinimo sąlygos jam sukėlė kančias, todėl teismas jam turėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

20.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21.       Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, su kokiomis teismo nurodytomis aplinkybėmis jis nesutinka. Pareiškėjas tik bendrais teiginiais nurodo, kad kamerose negalėjo laisvai judėti, buvo pelėsis, sienos aprašinėtos, netinkami atitvertas sanitarinis mazgas, dėl to jautėsi nemalonus kvapas, kamerose buvo tupiamas tualetas, nebuvo įrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko, pasivaikščiojimo kiemeliuose jaučiamas nemalonus kvapas. Taip pat nurodo aplinkybes, kurių neskundė pirmosios instancijos teismui, t. y. kad kamerose buvo šalta, drėgna, nesandarūs langai.

22.       Atsakovo atstovo teigimu, teismo išvados padarytos pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas taisykles, įvertinus atsakovo atstovo pateiktų įrodymų visumą, tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo paaiškinimus. Atsakovo atstovo nuomone, teismas teisingai ir pagrįstai vertino aplinkybes dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir nemalonaus kvapo buvimu kamerose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo.

24.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teisimo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, iš esmės pakartoja skunde, paduodame pirmosios instancijos teismui, nurodytus nusiskundimus.

25.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

27.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų (dėl ploto trūkumo, higienos normų pažeidimų, sanitarinių mazgų įrengimo, pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimo), juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

28.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 10–14 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad byloje nenustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse reglamentuotos gyvenamojo ploto normos pažeidimas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis, įrodymais, todėl jais vadovavosi, vertindamas pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą. Byloje nėra duomenų apie nustatytus higienos normų pažeidimus taip pat nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų, higienos normų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų. Ši aplinkybė leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį Nr. A-964-520/2017). Teisinis reglamentavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą unitazą. Nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerų sanitariniame mazge įrengti klozetai gali būti ir tupiami (9.1 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020, 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-662/2020; kt.). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, jog kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų, tačiau nenurodė nei vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo išsikvietęs pareigūnų ir pareiškėjui nebuvo suteikta pagalba ir dėl to jis galėjo patirti žalos. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl, jo teigimu, nesaugių kalinimo sąlygų būtų patyręs kokių nors realių papildomų nepatogumų, dėl to įkalinimo įstaigos administracijai būtų teikęs skundus ar panašiai. Pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, įvykių, kada jis negalėjo laiku išsikviesti pareigūnų, ir dėl to patyrė žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas nepagrindė, kad būtent ginčui aktualiu laikotarpiu dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo jis patyrė konkrečių neigiamų išgyvenimų, sveikatos sužalojimą ir panašiai, t. y. nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą šiuo aspektu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad saugių kalinimo sąlygų užtikrinimas reiškia teisės aktuose numatytų priemonių visumos įgyvendinimą, pagalbos iškvietimo mygtukai nėra vienintelė kameroje esančių asmenų saugumą užtikrinanti priemonė. Tai, kad vienos iš kalinių saugumą užtikrinančių priemonių nėra arba jos dažniausiai neveikia, negali būti siejama nei su atsakovo atstovo siekiu pažeminti kalinamų asmenų orumą, iš jų pasityčioti, nei su tokio pobūdžio asmenų išgyvenimais.

29.       Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su ploto trūkumu, higienos normų pažeidimais, sanitarinių mazgų įrengimu, pareigūnų iškvietimo mygtuko neįrengimu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo privatumo pažeidimą dėl kameroje Nr. 30 įrengto sanitarinio mazgo, kuris nuo bendros patalpos ploto atitvertas mūrine konstrukcija, o įėjimas į sanitarinį mazgą atskirtas užuolaida. Pagal naujausią ir dominuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-751-502/2021, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-10-815/2022 ir kt.). Šiuo atveju byloje nesant pateiktam Šiaulių TI apeliaciniam skundui, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principu, pareiškėjo padėtis negali būti bloginama, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti teismo sprendimo motyvų dėl nustatyto pažeidimo.

30.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog nepaneigtas pareiškėjo teiginys, kad kamerose (12 dienų) nuolat laikėsi nemalonus kvapas, sklindantis iš sanitarinių mazgų, šiuo aspektu pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjo teisių pažeidimu, taip pat sutinka su teismo išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra proporcinga ir pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl piniginė kompensacija pareiškėjui nepriteista pagrįstai. Išanalizavus į bylą pateiktus dokumentus ir pareiškėjo sveikatos istoriją, nebuvo nustatyta, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Šiuo nagrinėjamu atveju nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

31.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei iš esmės tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos        Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė