Baudžiamoji
byla Nr. 2K-7-35/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.3.7.;
1.2.15.2.;
1.2.29.1.;
2.1.15.1.1.;
2.1.15.3.1.;
2.1.15.3.3.3.;
2.3.4.6.2.;
2.3.6.3.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų
kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro
Aiduko, Rimanto Baumilo, Antano Klimavičiaus, Aldonos Rakauskienės,
Benedikto Stakausko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui
Gudžiūnui,
nuteistosios A.
P. gynėjui ir nuteistosios UAB „S. a.“ atstovui
advokatui Jonui Leikauskui,
nuteistajai A.
P.,
nuteistosios UAB „S.a.“
atstovei Nijolei Paškevičienei,
civilinių ieškovų atstovei
advokatei Rūtai Andriulevičiūtei,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir
UAB „S. a.“ kasacinius skundus dėl Vilniaus
miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 4 dalį, 300
straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, o UAB „S.
a.“ – pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600
Lt) bauda. A. P. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 192
straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), o UAB „S. a.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 192 straipsnio 1 dalį
(2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) išteisintos kaip nepadariusios veikų,
turinčių nusikaltimų požymių. Civilinių ieškovų „Microsoft“ korporacijos, „Adobe
Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“ civilinis ieškinys paliktas
nenagrinėtas.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nuosprendis,
kuriuo Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d.
nuosprendis, patenkinus Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ir civilinių
ieškovų atstovės apeliacinius skundus, pakeistas panaikinant jo dalį, kuria A. P. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 192 straipsnio
1 dalį, o UAB „S. a.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 192 straipsnio
1 dalį išteisintos, ir priimtas naujas nuosprendis:
A. P. pripažinta kalta ir
nuteista pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 192 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt)
bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtą bausmę iš dalies
sudėjus su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d.
nuosprendžiu A. P. pagal BK 24 straipsnio 4
dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė jai
paskirta 17 MGL (2210 Lt) dydžio bauda;
UAB „S. a.“ pripažinta kalta
ir nuteista pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 192 straipsnio 1 dalį 18 MGL (2340
Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtą bausmę
iš dalies sudėjus su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3
d. nuosprendžiu UAB „S. a.“ pagal BK 20 straipsnio 1
dalį, 300 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė jai
paskirta 36 MGL (4680 Lt) dydžio bauda.
Iš UAB „S. a.“ priteista 29
743,08 Lt „Autodesk Incorporated“, 18 394,60 Lt „Microsoft“ korporacijos ir
2815,48 Lt „Adobe Systems Incorporated“ naudai.
Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
dalis palikta galioti nepakeista.
Nuteistųjų A. P. ir UAB „S. a.“ apeliaciniai skundai atmesti.
Išplėstinė
septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, civilinių
ieškovų atstovės, prašiusių kasacinius skundus atmesti, nuteistosios A. P. ir jos gynėjo, prašiusių A. P. kasacinį
skundą tenkinti, nuteistosios UAB „S. a.“ atstovų, prašiusių
UAB „S. a.“ kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
UAB „S. a.“ pagal
BK 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad suklastojo
tikrą dokumentą ir panaudojo suklastotą dokumentą.
A. P. pagal
BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, veikdama
UAB „S. a.“ naudai bei interesais, juridinio asmens
vardu, eidama vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje ir turėdama teisę
atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei
kontroliuoti juridinio asmens veiklą, 2007 m. gegužės 25 d. susitarusi su UAB „Vildeta“
direktoriumi P. K. A. daryti nusikalstamą veiką, turėdama
tikslą suklaidinti teisėsaugos instituciją, kad UAB ,,S. a.“ išvengtų
atsakomybės už autorinių ir gretutinių teisių pažeidimą ir nepatirtų su tuo
susijusių nuostolių, organizavo dokumentų suklastojimą bei panaudojo juos.
UAB ,,S. a.“ 2007 m. gegužės 24
d. patikrinimo metu Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – ir Vilniaus m. VPK
KP NTT) Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai nustatė, kad
bendrovė, neturėdama licencijų, komerciniams tikslams naudoja kompiuterinę
programinę įrangą. Dėl to UAB ,,S. a.“ direktorė A. P.,
siekdama, kad įmonė išvengtų baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą
kompiuterinės programinės įrangos naudojimą komercijos tikslais ir nepatirtų su
tuo susijusių nuostolių ir dėl tos pačios priežasties, turėdama tikslą suklaidinti
teisėsaugos instituciją – Vilniaus m. VPK KP NTT Ekonominių nusikaltimų tyrimo
skyrių, 2007 m. gegužės 25 d. kreipėsi į UAB „Vildeta“ direktorių P. K. A. tam, kad UAB „ELSIS biuro sistemos“ atsakingi
darbuotojai UAB ,,S. a.“ įsigyjamos programinės įrangos „ALKONAS CD“, „Autocad
2006“, „Adobe PHOTOSHOP CS 2 9 WIN RET IE“, „OEM Win VISTA BUSINESS 32BIT En 1
pac DVD“, „Office Pro Plus2007 English OLP NL“ ir „Disk Kit MS Office
Pro+2007with SP2 ENG“ PVM sąskaitas–faktūras išrašytų atgaline data. P. K. A., vykdydamas šį susitarimą, 2007 m. gegužės 25 d.
kreipėsi į UAB ,,ELSIS biuro sistemos“ pardavimų projektų vadovą R. K., kad šis UAB ,,S. a.“ įsigyjamai pirmiau nurodytai kompiuterio
programinei įrangai išrašytų PVM sąskaitas–faktūras atgaline data nurodydamas
jose 2007 m. gegužės 7 d. ir 2007 m. gegužės 8 d. datas. R.
K. sutikus ir 2007 m. gegužės 25 d. perdavus šį nurodymą UAB „ELSIS biuro
sistemos“ klientų aptarnavimo vadybininkei D. M. G., ši 2007
m. gegužės 25 d. UAB „ELSIS biuro sistemos“ patalpose anglų–lietuvių kalbų
kompiuteriniam žodynui „ALKONAS CD“, programoms „Autocad 2006“ ir „Adobe
PHOTOSHOP CS 2 9 WIN RET IE“ išrašė PVM sąskaitą–faktūrą EBS Nr. C008314
nurodydama 2007 m. gegužės 8 d. datą, o programoms „OEM Win
VISTA BUSINESS 32BIT En 1 pac DVD“, „Office Pro Plus2007 English OLP NL“ ir „Disk
Kit MS Office Pro+2007with SP2 ENG“ – PVM sąskaitą–faktūrą EBS Nr. C0083113
nurodydama 2007 m. gegužės 7 d. datą. A. P., tęsdama nusikalstamą
veiką, 2007 m. gegužės 25 d. iš D. M. G. paėmė šias
suklastotas sąskaitas–faktūras ir tą pačią dieną panaudojo jas pateikdama
Vilniaus m. VPK KP NTT Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui.
UAB „S. a.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 192 straipsnio 1 dalį
nuteista už tai, kad, neturėdama kūrinių autorių ar gamintojų, jų teisių
perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, neteisėtai atgamino kompiuterines
programas ir UAB „S. a.“ buveinėje (duomenys
neskelbtini), komerciniais tikslais laikė neteisėtas jų kopijas, kurių
bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydį.
A.
P. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 192 straipsnio 1 dalį nuteista už tai,
kad, būdama UAB „S. a.“ direktorė ir atsakinga už
bendrovės veiklą, neturėdama kūrinių autorių ir gamintojų, jų teisių perėmėjų
ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, 2005 m. sausio 21 d. organizavo neteisėtą
kompiuterio programų atgaminimą ir komercijos tikslais – siekdama, kad UAB ,,S.
a.“ gautų ekonominės–komercinės naudos – laikė įmonės UAB „S.
a.“ kompiuterių sisteminiuose blokuose neteisėtai atgamintas kompiuterių
programų kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas
viršijo 100 MGL dydį.
A.
P., nuo 2005 m. sausio 21 d. būdama UAB ,,S. a.“ direktorė, turėdama teisę
kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus juridinio asmens
vardu, veikdama UAB ,,S. a.“ naudai bei interesais, pažeisdama Lietuvos
Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (2006 m. spalio 12 d.
redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bet koks kūrinio originalo ar
jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto
asmens leidimo yra laikomas neteisėtu, 73 straipsnio 1, 2 punktų nuostatas, kad
autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomas
kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto naudojimas
(įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą rodymą, viešą atlikimą, transliavimą,
retransliavimą ar kitokį viešą paskelbimą) ir platinimas be šių teisių subjekto
licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas), kūrinių,
gretutinių teisių ar sui generis teisių objektų neteisėtų kopijų
importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais
tikslais, 73 straipsnio nuostatą, kad autorių teisių, gretutinių teisių ar
sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet
kurios minėto įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės
teisės ar sui generis teisės, pavedė ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytam asmeniui įdiegti kompiuterio programas į UAB ,,S. a.“ įsigytų
kompiuterių sisteminių blokų kietuosius diskus, t. y. organizavo neteisėtą šių
kūrinių atgaminimą:
neturint
kompanijos „Autodesk Incorporated“ leidimo, 2007 m. sausio 26 d. kompiuteryje
AMD Sempron 3000+1.6 GHz; RAM – 480 MB, HDD – 100 GB, DVD-ROM (Nr. 3 ,,Bernadeta“)
programą „Autodesk Autocad 2006“, 2007 m. sausio 19 d. kompiuteryje AMD Athlon
XP 900 MHz; RAM – 224 MB, HDD – 38 GB, DVD-ROM (Nr. 5 ,,Dainius“), 2006 m.
birželio 9 d. kompiuteryje AMD Sempron 2200+1.5 GHz; RAM – 224 MB, HDD – 38,
CD-ROM (Nr. 8 „Ernestas“) „Autodesk Autocad 2006“, kurios teisėtos kopijos
mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo 14 768 Lt, į kurią
išimtinės autorių teisės priklauso kompanijai „Autodesk Incorporated“;
neturint „Microsoft“
korporacijos leidimo, 2005 m. birželio 11 d. kompiuteryje AMD Sempron 2300+1.6
GHz; RAM – 192 MB, HDD – 37 GB, CD-ROM (Nr. 1
„buhalterija-3.int.vildeta.lt“), 2007 m. sausio 22 d. kompiuteryje AMD Sempron
3000+1.8 GHz; RAM – 512 MB, HDD – 190 GB, DVD-ROM (Nr. 2
„buhalterija-dan.int.vildeta.lt“), 2005 m. rugpjūčio 29 d. ir
2005 m. rugpjūčio 30 d. kompiuteryje Intel Celeron 900 MHz; RAM – 128 MB, HDD –
19 GB, CD-RW (Nr. 4 „Salon-2“), 2005 m. vasario 5 d. kompiuteryje AMD Athlon XP
900 MHz; RAM – 224 MB, HDD – 38 GB, DVD-ROM (Nr. 5 „DainiusG“), 2007 m. sausio
26 d. kompiuteryje AMD Sempron 2200+1.5 GHz; RAM – 192 MB, HDD – 38 GB,
DVD-ROM (Nr. 6 „pavel“), 2005 m. gegužės 18 d. kompiuteryje AMD Sempron
2300+1.6 GHz; RAM – 192 MB, HDD – 40 GB, CD-ROM (Nr. 7 „AlgerdasL“), 2006 m. birželio 9 d.
kompiuteryje AMD Sempron 2200+1.5 GHz; RAM – 224 MB, HDD – 38 GB, CD-ROM
(Nr. 8 „Ernestas“) programą „Microsoft Windows XP Professional“, kurios
teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo 1176,52 Lt, ir
programą „Microsoft Office 2003 Professional“, kurios teisėtos kopijos
mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo 1451,28 Lt; 2007 m. spalio 2 d.
kompiuteryje AMD Sempron (tm) Processor 3000+1808 MHz, RAM – 496 MB, HDD – 200
GB (Nr. 1 ,,Danute–Vikta“) programą „Microsoft Windows XP Home Edition“, kurios
teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo 807,52 Lt, į kurias
išimtinės autoriaus teisės priklauso „Microsoft“ korporacijai;
neturint kompanijos „Adobe
Systems Incorporated“ leidimo, 2007 m. balandžio 12 d. kompiuteryje AMD Sempron
2200+1.5 GHz; RAM – 224 MB, HDD – 38, CD-ROM (Nr. 8 „Ernestas“) programą „Adobe
Photoshop 7.0“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2007 m. gegužės
24 d. buvo 2807 Lt, į kurią išimtinės autorių teisės priklauso kompanijai „Adobe
Systems Incorporated“;
neturint UAB
,,Fotonija“ leidimo, 2007 m. sausio 26 d. kompiuteryje AMD Sempron
3000+1.6 GHz; RAM – 480 MB, HDD – 100 GB, DVD-ROM (Nr. 3 ,,Bernadeta‘‘), 2005 m. kovo 10
d. kompiuteryje AMD Athlon XP 900 MHz; RAM – 224 MB, HDD – 38 GB, DVD-ROM (Nr.
5 „DainiusG“), 2006 m. birželio 9 d. kompiuteryje AMD Sempron 2200+1.5 GHz;
RAM – 224 MB, HDD – 38, CD-ROM (Nr. 8 „Ernestas“), 2006 m. kovo 15 d. kompiuteryje
AMD Sempron 2300+1.6 GHz; RAM – 192 MB, HDD – 40 GB, CD-ROM (Nr. 7 „AlgerdasL“)
programą „Alkonas“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24
d. buvo 118 Lt, 2006 m. birželio 9 d. kompiuteryje AMD Sempron
2200+1.5 GHz; RAM – 224 MB, HDD – 38, CD-ROM (Nr. 8 „Ernestas“) programą „Juodos
avys 2000“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo 177 Lt, į kurias išimtinės autorių teisės priklauso UAB ,,Fotonija“;
neturint kompanijos „Kaspersky
Lab“ leidimo, 2007 m. spalio 2 d. kompiuteryje AMD Sempron (tm)
Processor 3000+1808 MHz, RAM – 496 MB, HDD – 200 GB (Nr. 1 ,,Danute–Vikta“),
programą ,,Kaspersky Anti–Virus 7.0“, 2007 m. rugsėjo 25 d. kompiuteryje AMD
Sempron (tm) 2400+1660 MHz, RAM – 224 MB, HDD – 40GB (Nr. 2 „AusraP“) programą „Kaspersky
Anti–Virus 7.0“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo
100 Lt, 2007 m. rugpjūčio 20 d. kompiuteryje AMD Sempron 2300+1.6 GHz; RAM –
192 MB, HDD – 40 GB, CD-ROM (Nr. 7 „AlgerdasL“) programą ,,Kaspersky Anti–Virus
6.0“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina buvo 2007 m. gegužės 24 d. buvo
100 Lt, 2007 m. gegužės 4 d. kompiuteryje AMD Athlon XP 900 MHz; RAM – 224 MB,
HDD – 38 GB, DVD-ROM (Nr. 5 „DainiusG“) programą ,,Kaspersky Internet Security
6.0“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo 130
Lt, į kurias išimtinės autorių teisės priklauso kompanijai „Kaspersky Lab“;
neturint kompanijos „ABBYY
Software Hause“ leidimo, 2007 m. sausio 26 d. kompiuteryje AMD Sempron 3000+1.6
GHz; RAM – 480 MB, HDD – 100 GB, DVD-ROM (Nr. 3 ,,Bernadeta“), programą „ABBYY
Fine Reader 7.0 Professional Edition“, 2006 m. birželio 9 d. kompiuteryje AMD
Sempron 2200+1.5 GHz; RAM – 224 MB, HDD – 38 GB, CD-ROM (Nr. 8 „Ernestas“)
programą „ABBYY Fine Reader 7.0 Professional Edition“, kurios teisėtos kopijos
mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo 405 Lt, į kurią
išimtinės autorių teisės priklauso kompanijai „ABBYY Software Hause“;
neturint kompanijos „Doctor
Web“, Ltd. leidimo, 2007 m. sausio 26 d. kompiuteryje AMD Sempron
3000+1.6 GHz; RAM – 480 MB, HDD – 100 GB, DVD-ROM (Nr. 3 ,,Bernadeta“),
programą ,,Dr Web“, 2007 m. vasario 2 d. kompiuteryje AMD Sempron 2200+1.5 GHz;
RAM – 224 MB, HDD – 38 GB, CD-ROM (Nr. 8 „Ernestas“) programą ,,Dr Web“, kurios
teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo 89 Lt, į kurią
išimtinės autorių teisės priklauso kompanijai „Doctor Web“, Ltd;
neturint UAB ,,Tilde
informacinės technologijos“ leidimo, 2006 m. kovo 1 d. kompiuteryje AMD Athlon
XP 900 MHz; RAM – 224 MB, HDD – 38 GB, DVD-ROM (Nr. 5 „DainiusG“) programą „Tildes
Biuras 2006“, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2007 m. gegužės 24 d. buvo
440 Lt, į kurią išimtinės autorių teisės priklauso UAB ,,Tilde informacinės
technologijos“.
Ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytam asmeniui įvykdžius A. P. pavedimą ir įdiegus šias
kompiuterių programas UAB „S. a.“ kompiuterių AMD Sempron
3000+1.6 GHz; RAM – 480 MB, HDD – 100 GB, DVD-ROM, AMD Sempron 2300+1.6
GHz; RAM – 192 MB, HDD – 37 GB, CD – ROM Nr.
1, AMD Sempron 3000+1.8 GHz; RAM – 512 MB, HDD – 190 GB, DVD-ROM Nr. 2, Intel
Celeron 900 MHz; RAM – 128 MB, HDD – 19 GB, CD-RW Nr. 4, AMD Athlon XP 900 MHz;
RAM – 224 MB, HDD – 38 GB, DVD-ROM Nr. 5, AMD Sempron 2200+1.5 GHz; RAM – 192
MB, HDD – 38 GB, DVD-ROM Nr. 6, AMD Sempron 2300+1.6 GHz; RAM – 192 MB,
HDD – 40 GB, CD-ROM Nr. 7, AMD Sempron 2200+1.5 GHz; RAM – 224 MB, HDD – 38,
CD-ROM Nr. 8, AMD Sempron (tm) Processor 3000+1808 MHz, RAM – 496 MB, HDD – 200 GB
(Nr. 1 ,,Danute–Vikta“) sisteminių blokų kietuosiuose diskuose, 2005 m.
vasario 5 d.–2007 m. gegužės 24 d. UAB ,,S. a.“ buveinėje
neteisėtai, komerciniais tikslais, siekiant UAB ,,S. a.“ ekonominės–komercinės
naudos, buvo laikomos neteisėtai atgamintos kompiuterių programų kopijos, kurių
bendra vertė 2007 m. gegužės 24 d. buvo 68 820,12 Lt.
Apeliacinės
instancijos teismas nuosprendyje nurodęs, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų,
patvirtinančių, jog UAB „S. a.“ kompiuteriuose
instaliuotos programos buvo įgytos ir atgamintos neteisėtai, kad jos buvo
naudojamos bendrovės veikloje siekiant geresnių darbo rezultatų, ir atsižvelgęs
į Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 17 dalies nuostatas,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose Nr. 2K-7-201/2008, 2K-265/2008 pateiktą
komercinių tikslų išaiškinimą, konstatavo, kad UAB „S. a.“ kompiuterių
sisteminiuose blokuose neteisėtai atgamintos kompiuterių programos buvo laikomos
komerciniais tikslais. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į
tai, kad A. P., būdama UAB „S. a.“ direktorė,
savo pareigas, susijusias su kompiuterinės technikos įsigijimu ir programų
įdiegimu, atliko netinkamai, šioje veiklos srityje nebuvo pakankamai atidi bei
rūpestinga. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. P. ir UAB „S. a.“ išteisinimo pagal BK 192 straipsnio 1 dalį,
priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį.
Kasaciniu
skundu nuteistoji A. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos
teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista
pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Taip pat kasatorė
prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2010 m. birželio 21
d. nuosprendį, kuriuo ji nuteista pagal BK 192 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio
4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.
Kasatorė
nurodo, kad pagal BK 192 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atgamino
kūrinį, t. y. atliko konkretų veiksmą konkrečiu laiku – joje nenumatyta
atsakomybės asmeniui, kuris ne pats pažeidė įstatymą, o tik netinkamai
prižiūrėjo tą sritį. Pasak kasatorės, kokia buvo jos konkreti nusikalstama
veika atgaminant kūrinius, nenurodyta; veiksmų, pažeidžiančių autorių teises, ji
nepadarė ir todėl negali būti nuteista. Kasatorės nuomone, ji, kaip UAB „S. a.“ vadovė, pagal savo pareigines nuostatas neturėjo
tiesiogiai užsiimti kompiuterių programų panaudojimo kontrole – tuo rūpinosi
specialus asmuo, atsakingas už kompiuterio programų įsigijimą, – P. K. A. bei bendrovės samdomas kompiuterių priežiūros
specialistas V. S. Kasatorės teigimu, yra sričių, už
kurias įmonės vadovas atsakingas pagal pareigas nepriklausomai nuo to, ar tai
jo pareigybės nuostatose numatyta ar ne, tačiau už autorių teisių pažeidimus
ūkio subjektų vadovams atsakomybės nenumatyta – tai individuali atsakomybė. Kasatorė
skunde taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu
kompiuterio programų laikymo komerciniais tikslais aiškinimu. Kasatorės tvirtinimu,
apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir tendencingai traktavo kasacinėje
byloje Nr. 2K-265/2008 pateiktą išaiškinimą, nes kasacinės instancijos teismas
akcentavo tai, jog šioje byloje neteisėtai buvo laikomos komerciniais tikslais
tik tokios kompiuterio programos, kurias bendrovės darbuotojai naudojo darbui
ir gavo ekonominės naudos, o jos baudžiamojoje byloje kompiuterio programų
naudojimo klausimas iš viso nebuvo nagrinėjamas ir sprendžiamas: „kaltinimas
buvo pareikštas dėl kompiuterio programų laikymo komerciniais tikslais, o tai
skirtingos sąvokos ir skirtingas jų aiškinimas“.
Kasatorės
nuomone, nagrinėjant jos bylą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnio nuostatos, nes teismai vadovavosi
tik kaltinimo pateiktais argumentais, o gynybos pateiktų įrodymų, neigiančių
jos (kasatorės) kaltę, neanalizavo.
Kasatorė
skunde teigia, kad kaltinime nurodžius, jog bendrovė, neturėdama kompanijų „Autodesk
Incorporated“, „Microsoft“, „Adobe Systems Incorporated“, „Fotonijos“, „Kaspersky
Lab“, „Tilde informacinės technologijos“ leidimo, atgamino savo kompiuteriuose
programas, nepaaiškinta, koks ir kokios formos išduodamas leidimas naudotis,
atgaminti kompiuterio programas. Pasak kasatorės, ikiteisminio tyrimo
institucijos byloje nesidomėjo ir nenustatė, kokia forma buvo įsigytos
kompiuterio programos – su paketo licencija ar elektronine forma. Kasatorė
nurodo, kad iš UAB „S. a.“ buvo paimta ir policijoje
saugoma keturiolika CD su pakuotėmis, kuriose įrašytos bendrovės įsigytos bei
naudotos kompiuterio programos. Kasatorės nuomone, pakuotės ir yra išvardytų
kompanijų licencijos, pateiktos tokia forma, kokia nustatyta Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje. Kai kurios kompiuterio
programos buvo gautos elektronine forma. Kasatorė kartu atkreipia dėmesį į tai,
kad teismo ne kartą buvo prašoma ištirti šias aplinkybes, palyginti programas
su paimtomis laikmenomis ir įvertinti, tai tinkamos ar netinkamos licencijos,
tačiau to nebuvo padaryta. Kasatorės teigimu, byloje yra 2008 m. lapkričio 6 d. apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad
dalyvaujant specialistui V. V. buvo apžiūrėta šešiolika
kompiuterio laikmenų su programomis bei licencijomis, ir konstatuota, kad
laikmenos yra originaliose pakuotėse su licencijomis prie jų. Be to, byloje
pateikti devyni kompiuterio programų teisėto įsigijimo 2002 m. gruodžio 19 d.–2007
m. gegužės 8 d. dokumentai. Teisėtą kompiuterio programų įsigijimą, pasak
kasatorės, patvirtino ir išvadą byloje pateikęs specialistas A. Žandaris.
Kasatorė
skunde nesutinka ir su teismo nustatytomis kompiuterio programų kainomis. Jos
teigimu, perkant kompiuterio programas, jų kaina nurodoma sąskaitose–faktūrose
– tai ir yra reali tam tikro laikotarpio kaina. Civiliniam ieškovui inicijavus
ikiteisminį tyrimą, pasak kasatorės, jo išlaikomas specialistas R. Čižas surašė
tokias kainas, kokių pageidavo šis ieškovas.
Kasatorė taip
pat nurodo, kad ji su R. K., D. G. nebuvo
susitarusi daryti nusikalstamą veiką, jų nepažinojo, o jos susitarimai su P. K. A., R. K. ir D. G. klastoti
dokumentus neįrodyti. Kasatorės teigimu, kaltinimas dėl bendrininkavimo
klastojant dokumentus grindžiamas prieštaringais P. K. A. parodymais
nuosprendyje nenurodant, kokiais ir kada duotais jo parodymais vadovautasi. Be
to, P. K. A. kaip liudytojas nebuvo apklaustas nei
pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, taip pat, pažeidžiant BPK 291
straipsnio nuostatas, teisiamajame posėdyje nebuvo balsu perskaityti jo
ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nors gynyba to prašė.
Kasatorės
tvirtinimu, dokumento suklastojimas suprantamas tiek kaip viso netikro
dokumento pagaminimas, tiek kaip tikro dokumento atskirų dalių pakeitimas ar
iškraipymas, ištrynimas ar kitu būdu dokumento teksto ar jo dalies pašalinimas
padarant taisymus. PVM sąskaitos–faktūros, kurias išrašė UAB „ELSIS biuro
sistemos“ 2007 m. gegužės 7 ir 8 d. ir kurias ji perdavė buhalterijai, nėra
suklastotos, jose nėra taisymų, trynimų, pakeitimų, iškraipymų. Šie dokumentai
pagrįstai išrašyti, galiojantys, juose nurodyti daiktai bei jų vertė įtraukti į
UAB „S. a.“ apskaitą. Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį
į tai, kad įstatyme nenustatyta būtinybė išrašyti sąskaitas–faktūras tą pačią
dieną, kai gaunamos prekės, – sąskaita gali būti išrašyta ir ta data, kai buvo
sutarta dėl pirkimo.
Kasaciniu
skundu nuteistoji UAB „S. a.“ prašo panaikinti pirmosios
instancijos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria ji
nuteista pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, priimti
išteisinamąjį nuosprendį arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Kasatorė taip
pat prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2010 m. birželio 21 d.
nuosprendį, kuriuo UAB „S. a.“ nuteista pagal BK 20
straipsnio 1 dalį ir 192 straipsnio 1 dalį. Be to, kasatorė prašo panaikinti ir
nuosprendžio dalį, kuria yra patenkintas civilinis ieškinys priteisiant
ieškovams 50 953,16 Lt.
Pirmiausiai
UAB „S. a.“ kasaciniame skunde dėstomi iš esmės
analogiški nuteistosios A. P. kasacinio skundo argumentams
teiginiai dėl kompiuterio programų įsigijimo teisėtumo, jų licencijų, kainų.
UAB „S. a.“ kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad bendrovė
nepagrįstai nuteista, nes ji visas kompiuterio programas įsigijo teisėtai, už
jas šių platintojams sumokėjo, buvusi bendrovės direktorė A.
P. pavedimų veikti neteisėtai nedavė, o bendrovė už kompiuterio programų
laikymą naudos negavo. Kasaciniame skunde teigiama, kad kompiuterio programų
laikymas juridiniam asmeniui priklausančiuose kompiuteriuose nėra nusikalstama
veika BK 192 straipsnio 2 dalies bei Autorių teisių ir gretutinių teisių
įstatymo normų prasme. Skunde taip pat tvirtinama, kad teismas, nuteisdamas UAB
„S. a.“ neanalizavo jos kaltės, o iš A.
P. kaltinimo tik mechaniškai perkėlė visas kaltinimo formuluotes.
Be to, UAB „S. a.“ kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje
civiliniu ieškiniu prašoma priteisti negautas pajamas, kurias teismas vertina
kaip žalą, ne autoriams, bet ieškovams – juridiniams asmenims, nors negautų
pajamų priteisimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Kasaciniame
skunde taip pat teigiama, kad turtinės žalos galėjo patirti tik kompiuterio
programų autoriai – fiziniai asmenys, nes juridiniai asmenys jų nekuria. Civiliniai
ieškovai, jų atstovas nepateikė teismui įrodymų, kokiu pagrindu įgijo teisę
atstovauti kompiuterio programų kūrėjams – fiziniams asmenims ir ginti jų
teises.
Nuteistųjų A. P. kasacinis skundas atmestinas, UAB „S.
a.“ kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės
instancijos teismo įgaliojimų ribų
Nuteistoji
A. P. kasaciniame skunde nurodo, kad: ji, kaip UAB „S. a.“ vadovė, pagal savo pareigines nuostatas neturėjo
tiesiogiai užsiimti kompiuterių programų panaudojimo kontrole – tuo rūpinosi
specialus asmuo, atsakingas už kompiuterio programų įsigijimą, – P. K. A. bei bendrovės samdomas kompiuterių priežiūros
specialistas V. S.; yra sričių, už kurias įmonės vadovas
atsakingas pagal pareigas nepriklausomai nuo to, numatyta tai jo pareigybės
nuostatose ar ne, tačiau už autorių teisių pažeidimus atsakomybės ūkio subjektų
vadovams nenumatyta; ji su R. K., D. G. nebuvo
susitarusi daryti nusikalstamą veiką, jų nepažinojo ir pan.
UAB „S. a.“ kasaciniame skunde teigiama, kad bendrovė visas
kompiuterio programas įsigijo teisėtai, už jas šių platintojams sumokėjo,
buvusi bendrovės direktorė A. P. pavedimų veikti
neteisėtai nedavė, o bendrovė už kompiuterio programų laikymą naudos negavo,
kad civiliniai ieškovai, jų atstovas nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu jie
įgijo teisę atstovauti kompiuterių programų kūrėjams – fiziniams asmenims,
ginti jų teises ir pan.
Taigi
kasatoriai šiais ir panašiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo,
įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės
instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių
paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio
1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą,
padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3
dalis), arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio
2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant
byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos
aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos
teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir
faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai,
kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei
įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali
teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais
ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių
pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose
savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis
pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Nuteistoji A. P. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad nagrinėjant jos
bylą buvo pažeistos BPK 7 straipsnio nuostatos, nes teismai vadovavosi tik kaltinimo
pateiktais argumentais, neanalizavo gynybos pateiktų įrodymų, neigiančių jos
(kasatorės) kaltę. Be to, abiejų nuteistųjų kasaciniuose skunduose iš esmės
nurodyti analogiški argumentai dėl kompiuterio programų įsigijimo teisėtumo, jų
licencijų. Pažymėtina, kad A. P. ir UAB „S.
a.“ tokių argumentų savo apeliaciniuose skunduose nenurodė, todėl jie
apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo
proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį
galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme
(BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to šie kasatorių argumentai turi būti
paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti
kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų
nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Atsižvelgiant
į išdėstytus argumentus, šie nuteistųjų A. P. ir UAB „S. a.“ kasacinių skundų teiginiai išplėstinės septynių teisėjų
kolegijos paliekami nenagrinėti.
Dėl nuteistosios A. P. skundo
argumentų dėl BK 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties
požymių
Esminis nuteistosios A. P. argumentas,
neigiant savo kaltę dėl neteisėtų kompiuterio programų kopijų laikymo
komerciniais tikslais, yra tas, kad, pasak jos, apeliacinės instancijos
teismas, nuteisdamas ją už šią nusikalstamą veiką, neišsamiai ir tendencingai
aiškino kompiuterio programų laikymo komerciniais tikslais sampratą.
Pagal BK 192 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas
neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba
importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas
jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas
viršijo 100 MGL dydžio sumą (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija). Vadinasi,
baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį už literatūros, mokslo, meno ar
kitokio kūrinio (pvz., kompiuterio programų) ar jo dalies neteisėtų kopijų
importą, eksportą, platinimą, gabenimą ar laikymą kyla tuo atveju, kai veikos
padarytos komercijos tikslais, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai siekiant gauti
ekonominės ar komercinės naudos. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad
teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog komercijos tikslai tai yra tikslai,
susiję su veikla, kuri vykdoma ne tik tiesiogiai pajamoms, pelnui ar kitokiai
turtinei naudai gauti, bet ir veikla, kuri netiesiogiai susijusi su pajamų
gavimu (komercine–ūkine veikla), pvz., bendrovės darbuotojai neteisėtas
kompiuterio programų kopijas naudojo darbui ir taip gavo ekonominės naudos, nes
šios programos padėjo operatyviau atlikti pavestus darbus, gauti didesnių
pajamų (kasacinės bylos Nr. 2K-7-201/2008, 2K-265/2008, 2K-538/2009).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai,
visapusiškai ištyrę ir įvertinę įrodymų visetą, nustatė, kad, A.
P., būdama UAB „S. a.“ direktorė ir atsakinga už jos
veiklą, 2005 m. vasario 5 d.–2007 m. gegužės 24 d. bendrovės buveinėje
komerciniais tikslais, siekdama UAB ,,S. a.“ ekonominės–komercinės naudos,
bendrovės kompiuterių sisteminiuose blokuose laikė neteisėtai atgamintas
kompiuterio programų kopijas, kurių bendra vertė 2007 m. gegužės 24 d. buvo 68 820,12 Lt. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „S. a.“ neteisėtai atgamintas kompiuterio programų kopijas
naudojo savo veikloje siekdama geresnių darbo rezultatų, t. y. jos buvo
naudojamos gamybos procese siekiant gauti naudos. Vadinasi, apeliacinės
instancijos teismas, teisingai nurodęs, kad bendrovė, vykdydama komercinę–ūkinę veiklą ir neteisėtai naudodama
kompiuterio programas, tiesiogiai iš šių programų pajamų negavo, tačiau tokių
programų naudojimas buvo susijęs su komercine veikla ir siekimu pelningai plėtoti
šią veiklą bei gauti pelno, motyvuotai konstatavo, kad UAB „S. a.“ kompiuterių sisteminiuose blokuose
neteisėtai atgamintos kompiuterių programos buvo laikomos komercijos tikslais.
Atsižvelgusi
į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad
pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistosios A. P. nusikalstama
veika teisingai kvalifikuota pagal BK 192 straipsnio 1 dalį.
Dėl
kasatorės A. P. skundo argumentų dėl jos veikos
kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį
Kasatorė
tvirtina, kad dokumento suklastojimas suprantamas tiek kaip viso netikro
dokumento pagaminimas, tiek kaip tikro dokumento atskirų dalių pakeitimas ar
iškraipymas, ištrynimas ar kitu būdu dokumento teksto ar jo dalies pašalinimas
padarant taisymus. Anot jos, PVM sąskaitos–faktūros, kurias išrašė UAB „ELSIS
biuro sistemos“ 2007 m. gegužės 7 ir 8 d. ir kurias ji perdavė buhalterijai,
nėra suklastotos, jose nėra taisymų, trynimų, pakeitimų, iškraipymų. Kasatorė
taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme nenustatyta būtinybė išrašyti
sąskaitas–faktūras tą pačią dieną, kada gaunamos prekės.
Pagal BK 300
straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą
dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė,
gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas
suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas.
Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto,
atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo,
atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą
dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius
duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą
ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką
ir pan. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas
neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais
neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir
siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada,
kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti
ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo,
atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės
neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios
tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu
būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą.
Nuteistosios
A. P. baudžiamojoje byloje, remiantis joje esančiais
įrodymais, nustatyta, kad: išrašyti kompiuterio programų įsigijimo PVM
sąskaitas–faktūras jose nurodant ankstesnę programų įgijimo datą P. K. A. paprašė A. P.; P. K.
A., pildydamas A. P. prašymą dėl PVM sąskaitų–faktūrų
jose nurodant ankstesnę kompiuterio programų įgijimo datą dėl to susitarė su R. K., o šis – su D. M. G., kuri
ir išrašė sąskaitas, kaip to buvo prašoma; atvykusi pas D. M.
G. į UAB „ELSIS biuro sistemos“, A. P. pasirašė PVM
sąskaitas–faktūras ir jas pasiėmė; A. P., vengdama galimos
atsakomybės sau ir UAB „S. a.“ iš D. M.
G. pasiimtas PVM sąskaitas–faktūras pateikė policijos pareigūnams.
Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai motyvuotai konstatavo,
kad A. P., susitarusi su UAB „Vildeta“ direktoriumi P.
K. A. daryti nusikalstamą veiką, turėdama tikslą
suklaidinti teisėsaugos instituciją, kad UAB ,,S. a.“ išvengtų atsakomybės už
autorinių ir gretutinių teisių pažeidimą ir nepatirtų su tuo susijusių
nuostolių, organizavo dokumentų suklastojimą bei panaudojo juos.
Nagrinėjamos
bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės
vertės mokesčio įstatymą PVM sąskaita–faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant
patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimo,
ilgalaikio elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimo ir
kitus centrinio mokesčio administratoriaus nustatytus atvejus; be kitų
rekvizitų, PVM sąskaitoje–faktūroje privalo būti nurodyta PVM
sąskaitos–faktūros išrašymo data, taip pat prekių tiekimo arba paslaugų teikimo
data, jeigu ji nesutampa su PVM sąskaitos–faktūros išrašymo data (79 straipsnio
2 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1, 8 punktai). Taigi įstatymas, kaip ir teigia
kasatorė, nedraudžia PVM sąskaitą–faktūrą išrašyti ne prekių įsigijimo dieną,
tačiau nenumato galimybės išrašyti sąskaitą nurodant joje netikrą (atgalinę)
jos išrašymo datą, taip pat galimybės joje nurodyti netikrą (atgalinę) prekių
įsigijimo datą – net ir tuo atveju, jeigu PVM sąskaita–faktūra išrašoma vėliau,
joje nurodoma tikra sąskaitos išrašymo ir prekių įsigijimo data.
Atsižvelgusi
į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad
nuteistosios A. P. nusikalstama veika teisingai
kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.
Dėl
kasatorės A. P. argumentų dėl BPK 291 straipsnio nuostatų
pažeidimo
Kasatorė
teigia, kad P. K. A. kaip liudytojas nebuvo apklaustas nei
pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, taip pat, pažeidžiant BPK 291 straipsnio
nuostatas, teisiamajame posėdyje nebuvo balsu perskaityti jo ikiteisminio
tyrimo metu duoti parodymai, nors gynyba to prašė.
Pirmiausiai
pažymėtina, kad BPK 291 straipsnio nuostatos reglamentuoja įrodymų paskelbimo
tvarką sutrumpinto jų tyrimo atveju. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje
sutrumpintas įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, todėl pirmosios instancijos
teismas kasatorės nurodyto BPK 291 straipsnio nuostatų nepažeidė ir
negalėjo pažeisti.
Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų
nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent
vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir
kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys
laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio
žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą,
pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis).
Taip pat pažymėtina,
kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik
tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1
dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti
suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais
kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame
posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek
surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus
privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose
nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir
liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme,
nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes;
byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo
pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo
parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo
metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti
dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Vadinasi, teisme perskaityti ikiteisminio
tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo
parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik
patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės bylos Nr. 2K-450/2007,
2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010) ir jie gali būti reikšmingi teismui
tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų,
nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto
išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi kaltinamojo,
nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo
pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali
turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų
įvertinimui.
Iš
baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. rugsėjo 8
d. teisiamajame posėdyje balsu perskaitė P. K. A. kaip
liudytojo ir įtariamojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui duotus
parodymus ir, pažeisdamas BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies,
301 straipsnio 1 dalies nuostatas, jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kita
vertus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4
dalies nuostatomis, turėjo teisę ir galėjo teismo posėdyje perskaityti liudytojo
P. K. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui duotus
parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Iš baudžiamosios bylos taip
pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai
išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl dokumentų klastojimo organizavimo ir
teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus
duomenis, t. y. apklausė kaltinamąją A. P., kaltinamosios
UAB „S. a.“ atstovą, liudytojus V. Ž.,
A. K. (K.), M. L., D.
U., B. A., A. L., J.
S., D. G., E. V., V. S., D. K., S. R.,
R. K., D. M. G., A.
P., specialistus R. Čižą, V. Valukonį, A. Žandarį,
balsu perskaitė P. K. A. kaip liudytojo ir įtariamojo
ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, įtariamosios A.
P., liudytojų V. Ž., A. K., M. L., D. U., B. A.,
A. L., J. S., D. G.,
E. V., V. S., D. K.,
S. R., T. V., R. K.,
D. M. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, specialisto
R. Čižo ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, dokumentus, turinčius
reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus dėl dokumentų
klastojimo organizavimo, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos
vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, analizavo nuteistąją A. P. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Teismas,
laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame
nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl dokumentų
klastojimo organizavimo, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus
– A. P. teisinančius – įrodymus.
Apeliacinės
instancijos teismas, patikrinęs bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje teisingai
nurodė, kad, P. K. A. negalint dalyvauti teisiamajame
posėdyje dėl to, jog jis negyvena Lietuvoje, pirmosios instancijos teismas,
priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, „ turėjo įstatyminį pagrindą (BPK 276
straipsnio 4 dalis) perskaityti balsu šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu
duotus parodymus“, taip pat tai, kad P. K. A. parodymai
atitinka liudytojų R. K. bei D. M. G. parodymus,
tačiau pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 276 straipsnio 1 dalies 1
punkto, 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo neištaisė ir
nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas
apkaltinamąjį nuosprendį, galėjo vadovautis P. K. A. ikiteisminio
tyrimo pareigūnui, prokurorui duotais parodymais.
Kita vertus,
išplėstinė septynių teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl šioje
byloje padarytų BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies, 301 straipsnio
1 dalies nuostatų pažeidimų nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios
teisės ir (ar) tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą
bei priimti teisingą sprendimą. Dėl to BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto,
4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas nagrinėjamos bylos
kontekste nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl
kurio reikėtų keisti ar naikinti šioje byloje priimtus teismų sprendimus.
Dėl kasatorės
UAB „S. a.“ skundo argumentų dėl BK 20 straipsnio
1, 2 dalių taikymo
UAB „S. a.“ kasaciniame skunde teigiama, kad teismas,
nuteisdamas UAB „S. a.“ neanalizavo jos kaltės ir iš A. P. kaltinimo tik mechaniškai perkėlė visas kaltinimo formuluotes.
Taigi UAB „S. a.“ kasaciniame skunde, nors tiesiogiai ir
nenurodoma, iš esmės teigiama, kad buvo netinkamai pritaikytos BK 20 straipsnio
1, 2 dalių nuostatos.
Pagal
baudžiamąjį įstatymą juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių
padarymą BK specialiojoje dalyje nustatyta juridinio asmens atsakomybė.
Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo
atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė
fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis,
eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę atstovauti
juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar
kontroliuoti juridinio asmens veiklą (BK 20 straipsnio 1, 2 dalys). Vadinasi,
juridinis asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju,
jeigu: 1) fizinis asmuo padarė nusikalstamą veiką; 2) fizinis asmuo
nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens naudai ar interesams, veikdamas
individualiai ar juridinio asmens vardu; 3) jeigu toks fizinis asmuo eina tam
tikras vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui
arba priimti įmonės vardu sprendimus, kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje naudos požymis suprantamas kaip susijęs su
materialinės naudos užtikrinimu, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis
kitų (ne materialinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą. Šis požymis padeda
kvalifikuoti veiką ir leidžia nustatyti, kada fizinio asmens padaryta
nusikalstama veika gali būti vertinama kaip juridinio asmens nusikalstama
veika, t. y. kai iš tokios veikos juridinis asmuo turi konkrečios naudos ir tą
naudą pripažįsta arba kai juridinis asmuo yra suinteresuotas tokia veika ir jos
sukuriamais padariniais. Juridiniam asmeniui baudžiamoji atsakomybė gali būti
taikoma nepriklausomai nuo to, gavo juridinis asmuo naudos ar ne. Paprastai
asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas
padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Juridinio asmens kaltė
sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais,
kalte, tačiau jo kaltumas turi būti įrodytas BPK nustatyta tvarka (kasacinė
byla Nr. 2K-269/2010).
Nagrinėjamoje baudžiamojoje
byloje nustatyta, kad A. P., nuo 2005 m. sausio 21 d.
būdama UAB ,,S. a.“ direktorė, turėdama teisę atstovauti juridiniam asmeniui,
priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti šio juridinio asmens
veiklą, organizavo dokumentų suklastojimą bei panaudojo juos (BK 24 straipsnio
4 dalis, 300 straipsnio 1 dalis), taip pat organizavo neteisėtą kompiuterio
programų atgaminimą ir komercijos tikslais laikė įmonės UAB „S.
a.“ kompiuterių sisteminiuose blokuose neteisėtai atgamintas kompiuterių
programų kopijas (BK 24 straipsnio 4 dalis, 192 straipsnio 1 dalis), kurių
bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydį. Vadinasi,
byloje buvo nustatyti A. P. kaip fizinio asmens
specifiniai požymiai, esantys viena iš privalomų juridinio asmens patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn sąlygų. Byloje taip pat nustatyta kita būtina sąlyga –
A. P. veikė UAB „S. a.“ vardu ir
veikos buvo padarytos šios bendrovės naudai bei interesais. BK 192 straipsnio 2
dalyje, 300 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už šiuose straipsniuose numatytas
veikas atsako ir juridinis asmuo. Taigi šioje byloje yra visos BK 20
straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės
sąlygos.
Atsižvelgusi į
išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje
baudžiamojoje byloje baudžiamasis įstatymas UAB „S. a.“ pritaikytas
tinkamai – A. P. nusikalstamų veikų ryšys su UAB „S. a.“ yra pakankamas ir šios bendrovės, kaip juridinio
asmens, baudžiamajai atsakomybei kilti.
Dėl kasatorės UAB „S. a.“ skundo
argumentų dėl civilinio ieškinio išnagrinėjimo
UAB „S. a.“ kasaciniame skunde
nurodoma, kad šioje byloje civiliniu ieškiniu prašoma priteisti negautas
pajamas, kurias teismas vertina kaip žalą, ne autoriams, bet ieškovams – juridiniams
asmenims, nors negautų pajamų priteisimo klausimas turėtų būti sprendžiamas
civilinio proceso tvarka.
Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės
ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam
(kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį
ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje
byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai
nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių
sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso
normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas,
priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio
ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą
civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio
ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar
negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį,
gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą
dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 113 straipsnis,
115 straipsnio 1, 2 dalys). Vadinasi, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje
gali būti paliekamas nenagrinėtas tuo atveju, kai negalima civilinio ieškinio
tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus
papildomos medžiagos.
Turtine žala
pripažįstama ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos
(tiesioginiai nuostoliai), bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs,
jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.
Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas
(CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, negautos pajamos yra netiesioginiai
nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų
suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kartu
pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis,
neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis.
Atsižvelgusi į
išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai negautas pajamas traktavo kaip turtinę žalą. Kita
vertus, iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas,
priteisdamas civiliniams ieškovams turtinę žalą (negautas pajamas), vadovavosi
specialisto R. Čižo 2007 m. liepos 24 d. išvadoje Nr. S-07-07-24/01 nurodytomis
kompiuterio programų kainomis. O iš specialisto R. Čižo paaiškinimų pirmosios
instancijos teisme matyti, kad jis šioje išvadoje nurodė didmenines kainas, o
ne, kaip to reikalaujama BK 192 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, mažmenines
kompiuterio programų kainas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialisto
V. Valukonio išvadoje, „BMS Megapolis“ rašte nurodytos
kainos skiriasi nuo specialisto R. Čižo išvadoje nurodytų kainų. Vadinasi,
apeliacinės instancijos teismas, neatidėjęs bylos, negavęs papildomos
medžiagos, negalėjo tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio, todėl, priimdamas
apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo vadovautis BPK 115 straipsnio 2 dalies
nuostatomis pripažinti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui teisę į ieškinio
dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio,
susijusio su turtine žala, dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamos
bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad civilinių ieškovų „Autodesk
Incorpareted“, „Microsoft“ korporacijos, „Adobe Systems Incorpareted“ teisė
reikšti pretenzijas ir reikalauti atlyginti turtinę žalą yra pagrįsta byloje
pateiktais dokumentais (T. 3, b. l. 10–192; T. 5, b. l. 72–124).
Taigi, išplėstinės
septynių teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje apeliacinės
instancijos teismas, išspręsdamas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, pažeidė
BPK 109 straipsnio, 113 straipsnio 1 dalies, 115 straipsnio 1, 2 dalių
nuostatas. Šie BPK pažeidimai pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė teismui
išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio
3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl
civilinio ieškinio priteisimo iš UAB „S. a.“ turi būti
panaikinta civiliniams ieškovams „Autodesk Incorpareted“, „Microsoft“
korporacijai, „Adobe Systems Incorpareted“ pripažįstant teisę į civilinio
ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti
civilinio proceso tvarka. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad neišspręstas
turtinės žalos dydis neturi įtakos nuteistųjų nusikalstamos veikos
kvalifikavimui, nes bet kuriuo atveju kompiuterio programų kaina gerokai
viršija 100 MGL dydžio sumą, reikalingą baudžiamajai atsakomybei pagal BK 192 straipsnio
1 dalį atsirasti.
Išplėstinė
septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1,
6 punktais,
n u t a r i a :
Pakeisti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 21 d. nuosprendį dėl nuteistosios UAB „S. a.“
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nuosprendžio
dalį dėl 29 743,08 Lt, 18 394,60 Lt, 2815,48 Lt priteisimo iš civilinio
atsakovo UAB „S. a.“ turtinei žalai atlyginti.
Pripažinti teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo
patenkinimą civiliniams ieškovams „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“
korporacijai ir „Adobe Systems Incorporated“, klausimą dėl civilinio
ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Likusią apeliacinės instancijos teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendžio
dalį palikti galioti nepakeistą.
Nuteistosios A. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Vytautas Piesliakas
Viktoras Aidukas
Rimantas Baumilas
Antanas Klimavičius
Aldona Rakauskienė
Benediktas Stakauskas
Jonas Prapiestis