Administracinė byla Nr. A-795-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03215-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Pabrėžė, kad asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. ir jam teko nuo 3,67 iki 10,5 kv. m ploto. Paaiškino, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje. Pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų nebuvo atlikta. Šiaulių TI administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Šiaulių TI pažymėjo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Kratų atlikimo patalpoje naudojamos vonelės vizualiai švarios, sąlygos dezinfekuoti voneles sudarytos. Kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Paaiškino, kad asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Šiaulių TI pažymėjo, kad laisvės atėmimo įstaiga pareiškėjo teisių dėl kalinimo su rūkančiais asmenimis nepažeidė, nes jis buvo laikomas nesant jokių jo pretenzijų dėl Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Šiaulių TI nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus kalinimo sąlygų. Tai pagrindas išvadai, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. (iš viso – 113 dienų) ir visas 113 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Įvertinęs bylos duomenis, higienos normų pažeidimų pareiškėjo kamerose teismas nenustatė. Nors 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu nustatytas higienos normų pažeidimas, t. y. vonelės daiktams susidėti buvo nešvarios, tačiau pareiškėjas nešvariomis vonelėmis tuo metu nesinaudojo, todėl negalėjo patirti su tuo susijusių nepatogumų. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl jo asmens kratos atlikimo netinkamomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pareiškėjo atžvilgiu šiuo aspektu. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis pats yra nerūkantis, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, gydytojams atliekant pareiškėjo pirminę apžiūrą 2015 m. liepos 10 d., pareiškėjas prie savo žalingų įpročių taip pat nurodė rūkymą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu kamerose galėjo patirti neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas prašė medikų, jog jam būtų skiriamas dietinis maitinimas, tačiau asmens sveikatos istorijoje nėra medikų išvados dėl dietinio maitinimo būtinumo. Todėl teismas negalėjo konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų dėl to, kad dietinis maitinimas pareiškėjui nebuvo tiekiamas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, teismas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė ir jo skundo netenkino.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis turėjo kalėti per mažo ploto sąlygomis, kadangi jis prašė skaičiuojant jam tekusį kalinimo plotą, taikyti „europietišką standartą“, t. y., kad vienam asmeniui turi tekti bent 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų, sanitarinio mazgo užimamą plotą. Nesutinka su visais teismo argumentais, kurių pagrindu teismas netenkino pareiškėjo skundo. Pažymi, kad buvo laikomas kameroje Nr. 32, kuri nebuvo tvarkinga, joje nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, dažai. Teigia, kad Šiaulių TI pateikė klaidingus duomenis dėl kameros ploto. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė priimdamas sprendimą vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad pareiškėjo dėstomi argumentai nepagrįsti įrodymais, o bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai susiję su laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Todėl, Šiaulių TI teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus visus bylos duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui laisvės atėmimo vietose, nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punktas įtvirtino, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą, norma, yra nepagrįstas, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis (b. l. 20-22), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškėjui Šiaulių TI kamerose tekęs plotas atitiko minėto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo pateiktais duomenimis apie nurodytu laikotarpiu kartu su pareiškėju kamerose laikytų asmenų skaičių, tai paneigiančių įrodymų nepateikė ir nenurodė, kurie būtent duomenys yra klaidingi. Todėl vien tik pareiškėjo bendro pobūdžio teiginys, kad Šiaulių TI pateikė klaidingus duomenis dėl kameros ploto, savaime nepaneigia atsakovo pateiktų įrodymų, kuriais abejoti šiuo atveju pagrindo nėra.

Byloje esantis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-354 (b. l. 45-48) patvirtina, kad Šiaulių TI kamera Nr. 43, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. liepos 22 d., atitiko higienos normų reikalavimus.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, kameroje Nr. 32, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d., patikrinimų nebuvo atlikta, todėl byloje nėra duomenų apie higienos normų reikalavimų atitikimą joje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013 ). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013).

Taigi nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius, kad kamera Nr. 32 buvo netvarkinga, joje nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, dažai. Jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, atsakovas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog kamera Nr. 32 neatitiko Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 56 ir 62 punktų reikalavimų, pagal kuriuos gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, taip pat pagal poreikį turi būti atliekamas laisvės atėmimo vietos patalpų paprastasis remontas.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, pažymėtina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.).

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketoje, užpildytoje 2015 m. liepos 10 d., nurodė, kad sutinka būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis (b. l. 29). Atliekant pareiškėjo pirminę gydytojų apžiūrą 2015 m. liepos 10 d. pareiškėjas prie savo žalingų įpročių nurodė rūkymą (b. l. 55). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Šiaulių TI administracijos jį laikyti su nerūkančiais asmenimis ir kad toks prašymas būtų netenkintas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti kitus Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymėtina, Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatytas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. Nr. 42095/98)). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2014; 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 32, kuri neatitiko Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 56 ir 62 punktų reikalavimų. Kitų pažeidimų, padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatyta. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nekonkretizavo, kaip nustatyti konkretūs higienos normų reikalavimų pažeidimai sąlygojo neigiamų pasekmių pareiškėjui atsiradimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė higienos normų pažeidimų ir nepagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. A. (V. A.) teisė būti laikomam Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė