Civilinė byla Nr. 3K-3-470/2014

Proceso Nr. 2-03-3-09121-2009-2

Procesinio sprendimo kategorija 30.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. G. ir A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. G. ir A. G. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. J., V. J., R. J., J. R., J. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo atlikti veiksmus; tretieji asmenys – notarė Lilija Šilerienė ir UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai L. G. ir A. G. teismo prašė: 1) panaikinti 1997 m. sausio 17 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 221-01 dėl 1520 kv. m ploto namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimo V. J. ir J. R. (dalį dėl 20 kv. m); 2) pripažinti iš dalies negaliojančia 1997 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PO 1/97-12929, pagal kurią V. J. buvo parduotas 930 kv. m žemės sklypas (dalį dėl 20 kv. m. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo); 3) pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 12 d. dovanojimo sutarties, sudarytos V. J., R. J. bei R. J. dėl 0,0433 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį dėl 20 kv. m; 4) pripažinus šiuos sandorius iš dalies negaliojančiais, pažeistoms teisėms atkurti taikyti restituciją natūra, valstybės nuosavybei grąžinant 20 kv. m žemės sklypo dalį, kuri žemės sklypo plane M l:500 pažymėta skaičiais 1, 14, 13, 1;  5) pripažinti negaliojančiu namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio plotas 1400 kv. m, ribų planą, pagal kurį ieškovams buvo parduotas minėto dydžio sklypas; 6) pripažinti negaliojančiu namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio plotas 1520 kv. m, ribų planą, pagal kurį V. J. ir J. R. buvo parduotas nurodyto dydžio sklypas; 7) nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklausančio R. J., ribas pagal žemės sklypo plane M l:500 pažymėtus taškus 1, 13, 15, 16, 17, 18, 1; 8) pripažinti ieškovams teisę į 123 kv. m dydžio (20+103) valstybinės žemės, kuria naudojasi nuo 1995 m. sausio 19 d., privatizavimą (pardavimą lengvatinėmis sąlygomis) pagal žemės sklypo plane M l:500 pažymėtus taškus 1, 14, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 1;  9) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovais 123 kv. m valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį; 10) panaikinti 1997 m. sausio 17 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įsakymą Nr. 221-01 dėl 1520 kv. m ploto namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimo V. J. ir J. R.; 11) pripažinti negaliojančia 1997 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PO 1/97-12929, pagal kurią V. J. buvo parduotas 930 kv. m žemės sklypas; 12) pripažinti negaliojančia 1997 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PO 1/97-12928, pagal kurią J. R. buvo parduotas 590 kv. m žemės sklypas; 13) pripažinti negaliojančia 2008 m. birželio 4 d. dovanojimo sutartį, sudarytą J. R. ir J. K. dėl 590 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje; 14) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 30-2564 dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo; 15) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-723 dėl sklypų Nr. 1-3 (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo; 16) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 2.3-11981-(01) dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. 0101/0073:3, unikalus Nr. 0101-0072-0161), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, padalijimo; 17) pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 12 d. dovanojimo sutartį, sudarytą V. J., R. J. ir R. J. dėl 0,0433 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje; 18) pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais, pažeistoms teisėms atkurti taikyti restituciją natūra, valstybės nuosavybei grąžinant 1520 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Byloje nustatyta, kad ieškovai 1995 m. sausio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais bei kiemo statiniais (lauko tualetu, tvora), esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 1995 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 791V ieškovei, kaip privačios namų valdos savininkei, buvo nuspręsta parduoti ne aukciono tvarka teisėtai naudojamą 1440 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nekeičiant valdų paskirties. Sklypo ribos buvo nustatytos preliminaraus derinimo plane, kurias patikrinęs vietoje nustatė Rasų seniūnijos darbuotojas ir rekomendavo parduoti būtent tokio dydžio sklypą. 1995 m. balandžio mėnesį buvo atlikti geodeziniai žemės sklypo matavimai, nustatant sklypo ribų posūkio taškų koordinates, ir parengtas namų valdos žemės sklypo ribų planas M 1:500, kuris 1995 m. balandžio 26 d. buvo suderintas su Vilniaus miesto vyriausiuoju žemėtvarkininku (t. I, b. l. 155). 1995 m. lapkričio 28 d. valstybinės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. PO1/96-9479 ieškovei buvo parduotas 1400 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Sklypo planas su gretimybėmis M 1:500 yra sudėtinė šios pirkimo–pardavimo sutarties dalis (t. I, b. l. 10-11, 15).

1997 m. sausio 17 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr. 221-01 buvo nustatyta, kad namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra 1520 kv. m  ploto, ir įsakyta parduoti namų valdos bendraturčiams – atsakovams V. J. ir J. R. žemės sklypus pagal priedą. V. J. nurodyta parduoti 930 kv. m namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o J. R. – 590 kv. m šio sklypo. 1997 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovams J. R. bei V. J. kaip bendraturčiams buvo parduoti atitinkamai 590 kv. m ir 930 kv. m (iš viso – 1520 kv. m) namų valdos žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Sutarčių 9 punkte nurodyta, kad sklypo planas M 1:500 su gretimybėmis yra sudėtinė sutarčių dalis ir šalių pasirašomas. 2007 m. spalio 31 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-11981-(01) dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. 0101/0073:3, unikalus Nr. 0101-0072-0161), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, padalijimo buvo suformuoti vietoje 1520 kv. m ploto kitos paskirties (individualiems namas ar statiniams statyti ir eksploatuoti) žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklausančio J. R. (590 kv. m.) ir V. J. (930 kv. m.), trys atskiri žemės sklypai: 590 kv. m ploto, 497 kv. m ploto ir 433 kv. m ploto. 2008 m. vasario 21 d. sutartimi V. J. ir R. J. padovanojo jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 0,0433 ha bendrojo ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. 4400-1380-6596, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, R. J.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovų teisę į 103 kv. m ploto valstybinės žemės privatizavimą, įpareigojant atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą sudaryti su ieškovais nurodyto ploto valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį; kitus reikalavimus teismas vertino kaip nesusijusius su ieškovų teisių ir teisėtų interesų gynimu bei nenagrinėtinus teisme ir atmetė,  atitinkamą civilinės bylos dalį nutraukė.

Teismas nurodė, kad ieškovei ir atsakovams R. R. ir V. J. padavus prašymus parduoti jų naudojamus valstybinės žemės sklypus, buvo atlikta teisės aktuose numatyta šių sklypų pardavimo procedūra. Ieškovai, reikalaudami panaikinti 1997 m. sausio 17 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įsakymą Nr. 221-01 dėl 1520 kv. m ploto namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, pardavimo V. J. ir J. R., nenurodo, kokiu pagrindu jis turi būti panaikintas, kokius teisės aktus jis pažeidžia. Priimant šį teisės aktą, buvo įvertintos visos reikšmingos jo priėmimui aplinkybės, dėl nė vienos jų nebuvo suklysta, nes žemės sklypo pardavimas atsakovams V. J. ir J. R. vyko jau po to, kai sklypas buvo suformuotas ir parduotas ieškovams. Ieškovams buvo parduotas suformuotas 1400 kv. m dydžio sklypas, kurio geodeziniai matavimai buvo įregistruoti valstybiniame žemės kadastre, todėl formuojant atsakovams parduodamą sklypą buvo naudojamasi ir įregistruotais duomenimis apie ieškovams parduotą sklypą. Oficialiame registre įregistruoti duomenys apie ieškovų sklypą, kol jie nenuginčytini, laikytini teisingais, todėl ginčijamą administracinį aktą rengę subjektai negalėjo žinoti, kad ieškovai faktiškai naudojasi didesne sklypo dalimi, ir priimti kitokio teisės akto. Teismas pažymėjo, kad ieškovai apie ginčijamą aktą turėjo sužinoti nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d., nuvykę pas detaliojo plano rengėjus, kai jiems paaiškėjo aplinkybė, jog atsakovo R. J. sklypo riba kertasi su jų tvora užimama teritorija. Teismo manymu, nuo šios dienos prasidėjo senaties terminas nurodytam aktui apskųsti. Kadangi skundžiamas aktas yra administracinio pobūdžio, tai jo apskundimui taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nurodytas 1 mėnesio terminas. Ieškovai ieškinį teismui pateikė 2009 m. lapkričio 29 d. Teismas konstatavo, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą skundui dėl ginčijamo akto paduoti ir neprašo jo atnaujinti, o atsakovas prašo taikyti senatį, todėl ieškinys šioje dalyje taip pat negali būti tenkinamas.

Ieškovai, 1995 m. įsigiję tvora aptvertą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, juo netrukdomai naudojosi iki 2006 m., kai atsakovas R. J. pradėjo reikšti pretenzijas jiems dėl to, kad ieškovų tvora yra atsakovo sklype. Ieškovai 2006 m. rugpjūčio 21 d. atvyko pas detaliojo plano rengėjus ir jiems buvo parodytas pagrindinis detaliojo plano brėžinys bei išaiškinti statybos reglamentai. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovai apie savo pažeistą teisę turėjo sužinoti nuo 1995 m. lapkričio 28 d., t. y. kai su ieškove buvo pasirašyta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutartis. Šios sutarties 9 punkte nurodyta, kad sklypo planas su gretimybėmis M 1: 500 yra sutarties dalis. Šiame plane sklypo riba, dėl kurios byloje vyksta ginčas, nubrėžta tiesiai, o faktiškai tvora buvo pastatyta ne tiesiai, o su posūkiu. Geodezinius matavimus atlikęs V. A. paaiškino, kad dėl krūmų ir 3 metrų šlaito buvo sunku įžvelgti tvoros posūkį. Teismas padarė išvadą, jog ieškovai anksčiau nei 2006 m. rugpjūčio 21 d. negalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui nuginčyti turi būti skaičiuojamas nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d. ir nėra praleistas.

Žemės sklypo dalis žemės sklypo plane M 1:500 (vykdytojas V. A., UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialas „Topografija“) pažymėta taškais 14, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, priklauso valstybei nuosavybės teise. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ši sklypo dalis atskirta tvora, kuri juosia ir kitą ieškovų sklypo dalį, be to, šioje sklypo dalyje yra ieškovams nuosavybės teise priklausantis turtas – lauko tualetas. Iš byloje esančio preliminariojo žemės sklypo ribų plano matyti, kad jame žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), riba, šiuo metu skirianti valstybinę žemę ir R. J. sklypą nuo ieškovų sklypo, nubrėžta lenkta, o ne tiesi. Preliminariajame plane taip pat pažymėtas ieškovams priklausantis turtas ir matyti, kad lauko tualetas yra greta sklypo ribos, o plane, pagal kurį ieškovams buvo parduotas sklypas, ši sklypo riba nubrėžta tiesi ir kerta lauko tualetą. Iš V. A., apklausto kaip liudytojo, paaiškinimų matyti, kad 1995 m. balandžio mėn.  ruošiant namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribų planą jis atliko matavimus vietoje ir neteisingai pamatavo nagrinėjamą sklypo kraštinę. Pamatuoti buvo sudėtinga dėl 3 metrų šlaito, apaugusio krūmais, todėl liudytojas neįžvelgė vieno posūkio, tvoros lūžio, jam atrodė, kad tvora tiesi. Dėl to buvo praleistas vienas taškas ir pamatuota neteisingai. Teismas padarė išvadą, kad sudarant 1995 m. lapkričio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovais iš tikrųjų nebuvo laikytasi tuo metu galiojusių Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies,  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 4 punkto ir 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai ir nuomos“ 4, 6 punkto reikalavimų. Dėl šios priežasties ieškovams buvo parduotas mažesnis žemės sklypas, nei jie turėjo teisę įsigyti. Teismas pripažino ieškovų teisę į 103 kv. m dydžio valstybinės žemės privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis.

Teismas, atsižvelgęs į tai, jog formuojant ir parduodant sklypą atsakovams nebuvo žinoma ta aplinkybė, kad matininkas V. A. neteisingai pamatavo ieškovų sklypą, padarė išvadą, jog 1997 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo nėra pagrindo. Šis ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas ir dėl to, kad atsakovas V. J., įsigijęs ginčijamą žemės sklypo dalį pagal įstatyme nustatytą procedūrą, kuri nebuvo pažeista, vertintinas kaip sąžiningas įgijėjas.

Ieškovų reikalavimų pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 12 d. dovanojimo sutarties dalį, taikyti restituciją natūra, valstybės nuosavybei grąžinant 20 kv. m žemės sklypo dalį, pripažinti negaliojančiais namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio plotas – 1400 kv. m, ribų planą, pagal kurį ieškovams buvo parduotas minėto dydžio sklypas, ir namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio plotas – 1520 kv. m, ribų planą, nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklausančio R. J., ribas pagal žemės sklypo plane M1:500 pažymėtus taškus 1, 13, 15, 16, 17, 18, 1, teismas netenkino kaip išvestinių iš pirmiau išnagrinėtų reikalavimų.

Teismas sprendė, kad ieškovų reikalavimas panaikinti 1997 m. sausio 17 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos įsakymą Nr. 221-01 dėl 1520 kv. m ploto namų valdos žemės sklypo pardavimo V. J. ir J. R. su ieškovų interesais yra susijęs tik iš dalies. Ieškovai neturi teisės ginčyti minėto administracinio pobūdžio akto dalyje, kuri viršija 20 kv. m, nes tai nėra susiję su ieškovų teisių ir teisėtų interesų gynimu, nes jie neturi teisės gindami viešąjį interesą reikšti ieškinį. Teismas konstatavo, kad šis ieškovų reikalavimas toje dalyje, kuri viršija 20 kv. m, nenagrinėtinas teisme, o civilinė byla šioje dalyje nutrauktina.

Ieškovų reikalavimus pripažinti negaliojančiomis 1997 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P01/97-12929 ir Nr. PO1/97-12928, 2008 m. birželio 4 d. dovanojimo sutartį, 2008 m. vasario 12 d. dovanojimo sutartį, pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 30-2564 dėl sklypo detaliojo plano tvirtinimo, 2007 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. 30-72, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 2.3-11981-(01) ir reikalavimą taikyti restituciją teismas pripažino išvestiniais iš pirmiau nurodyto reikalavimo, todėl nenagrinėtinais teisme, ir sprendė, kad ši civilinės bylos dalis nutrauktina.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas iš dalies, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad asmuo, valdantis nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą (pastatus ir žemės sklypą), privalo domėtis, žinoti ir stengtis suprasti bei aiškintis jo nuosavybės duomenų matavimo, vietos nustatymo, plano sudarymo ir registravimo prasmę bei pasekmes. 1995 m. lapkričio 28 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutarties, kuria ieškovei buvo parduota 1400 kv. m žemės sklypas, sudėtinė dalis yra sklypo planas su gretimybėmis M 1:500. Ieškovai buvo supažindinti su šiuo planu, matė, jog sklypo ribos yra pažymėtos tiesiomis linijomis, tačiau nereiškė prieštaravimų dėl to. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovai, būdami faktiniai žemės sklypo valdytojai, turėjo žinoti, jog jų valdomo žemės sklypo ribą žyminti tvora yra pastatyta ne tiesia linija, o su įlinkimu. Matavimų vykdymo ir plano sudarymo metu jie privalėjo būti aktyvūs, bendradarbiauti su specialistais ir tinkamai išsiaiškinti, kokios yra sklypo plano sudarymo pasekmės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad ieškovai, veikdami kaip vidutiniškai protingi, rūpestingi ir atidūs žmonės, privalėjo žinoti, jog jų valdomo sklypo tvora nėra pastatyta tiesia linija, todėl sužinoti apie savo teisių pažeidimą, tai yra apie tai, jog vietoje lenktos tvoros linijos plane yra pažymėta tiesi, turėjo ne vėliau kaip 1995 m. lapkričio 28 d., kai buvo pasirašyta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kurios priede buvo aiškiai nurodytos parduodamo valstybinės žemės sklypo ribos ir jų koordinatės. Ieškinį ieškovai pateikė tik 2009 m. lapkričio 20 d., praleidę trejų metų ieškinio senaties terminą, byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas šį terminą atnaujinti, todėl ieškovų reikalavimas dėl teisės į 103 kv. m ploto valstybinės žemės privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo negali būti tenkinamas, kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis), atitinkamai nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą sudaryti su ieškovais 103 kv. m ploto valstybinės žemės pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai neįrodė, jog atliekant geodezinius matavimus 1995 m. pastatyta tvora buvo būtent toje pačioje vietoje, kurioje yra dabar, ir kad 1995 m. tvoros įlinkimas jau buvo. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovams nuosavybės teise priklausančių pastatų, tarp kurių yra ir kiemo statiniai (lauko tualetas ir tvora), kadastro duomenų nustatymo data yra 1997 m. rugsėjo 23 d. Ieškovai nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, kad šie statiniai buvo toje pačioje vietoje ir 1995 m., kad iki 1997 m. rugsėjo 23 d. jų padėtis žemės sklype nebuvo pakeista, todėl teismas konstatavo, jog jie neįrodė savo teisės pažeidimo. Su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija sutiko ir sprendė, kad ieškovų apeliacinis skundas atmestinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai atmesti ir palikti nenagrinėti, bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors apeliacinės instancijos teismai neprivalo į apeliacinio skundo argumentus detaliai atsakyti, tačiau jie neatleidžiami nuo pareigos nors glausta forma pateikti savo vertinimus dėl apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių. Ieškovų apeliacinio skundo reikalavimai atmesti apskritai nenurodant jokių motyvų, nėra net pakartoti ar papildyti pirmosios instancijos teismo motyvai.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai neįrodė, jog atliekant geodezinius matavimus 1995 m. pastatyta tvora buvo būtent toje pačioje vietoje, kurioje yra šiandien, ir kad 1995 m. tvoros įlinkimas jau buvo. Nustatęs ieškovų teisių pažeidimo nebuvimo faktą, teismas jų skundą turėjo atmesti būtent tuo pagrindu, tačiau atmetė pritaikęs ieškinio senaties institutą, t. y. taikė vienas kitą eliminuojančius teisinius pagrindus.

3. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo teisiniu ir faktiniu aspektais patikrinti žemesnės instancijos teismo ištirtus įrodymus, nustatyti jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę, įvertinti, ar esamų įrodymų pakanka esamai išvadai padaryti, tačiau to neatliko, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis). Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog atliekant geodezinius matavimus 1995 m. pastatyta tvora buvo būtent toje pačioje vietoje, kurioje yra šiandien, ir 1995 m. tvoros įlinkimas jau buvo, ir byloje išimtinai vadovavosi šia aplinkybe, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovams priklausantys kiemo statiniai (tvora, lauko tualetas, šulinys) jiems priklausančiame žemės sklype 1995–1997 m. jau buvo – šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys: grafoje „Statybos metai“ nurodyta 1903 m., o „Registracijos pagrindas“ – 1995 m. sausio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis. Tvoros įlinkimas bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas remiantis šiais įrodymais: ieškovų paaiškinimais, teritorijų planavimo dokumentu – preliminariuoju planu, ieškovų sklype geodezinius matavimus 1995 m. atlikusio UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ matininko V. A. paaiškinimais.

4. Apeliacinės instancijos teismas ieškinio senaties termino eigos pradžią nustatė suabsoliutinęs objektyvųjį šio termino pradžios nustatymo kriterijų ir neįvertinęs šios bylos aplinkybių, su kuriomis ieškovai siejo savo teisių pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžią įstatymas sieja ne su teisės pažeidimo momentu, bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Spręsdamas ieškinio  senaties termino klausimą, teismas turi atsižvelgti ne tik į objektyvios galimybės sužinoti apie teisės pažeidimą egzistavimą, bet ir į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, ieškovo amžių, jo išsilavinimą, profesinę veiklą,  kitas jo asmenines savybes, taip pat atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Valstybės institucijoms jų kompetencijų ribose yra taikomi didesnio rūpestingumo ir atsakingumo kriterijai, todėl teisiniame santykyje su jomis asmenys pagrįstai tikisi, kad šios institucijos veikdamos nepažeis jiems įstatymo nustatytų teisių. Dėl to kyla klausimas dėl bonus pater familias kriterijaus asmens ir valstybės institucijos teisiniame santykyje taikymo apimties: ar santykiuose su subjektu, kurio paskirtis – tarnauti žmonėms ir kurio atžvilgiu galioja didesnio atidumo ir rūpestingumo elgesio standartas, asmuo ir toliau privalo likti dėmesingas ir rūpestingas tiek pat, kiek ir santykiuose su subjektais, kurių atžvilgiu toks didesnio rūpestingumo standartas nėra taikomas; ar valstybės institucijai turint pareigą rūpintis asmens, dalyvaujančio teisiniame santykyje su ja, tinkamu teisių ir pareigų įgyvendinimu, paties asmens rūpinimasis savo teisėmis tampa nebeaktualus, o atsiradus neigiamų padarinių atsakomybė už jų atsiradimą tenka institucijai; ar vidutiniškai protingo ir rūpestingo žmogaus elgesio standartas yra suderinamas su tuo, jog teisių pažeidimui suvokti yra būtinos specialiosios žinios.

5. Reikalavimai, patikslintame ieškinio pareiškime pažymėti Nr. 1, 2 (dėl Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 221-01 dalies ir 1997 m. balandžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalies panaikinimo), buvo pareikšti prašant pripažinti juos negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas atmetė juos kaip neįrodytus, remdamasis CK 1.90 straipsniu, t. y. teismas bylą išsprendė išnagrinėjęs ne visus pareikštus reikalavimus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė restitucijos pagal CK 1.80 straipsnį taikymo klausimą, nurodęs, kad restitucija iš atsakovo V. J. negalima, nes jis laikytinas sąžiningu įgijėju. Atsižvelgiant į tai, kad šis asmuo yra pripažintino negaliojančiu sandorio šalis, jis negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, turto išreikalavimas iš jo yra galimas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas, išdėstęs faktines bylos aplinkybes bei įrodymus, kuriais grindė savo išvadas (dėl ieškinio senaties termino, teisės pažeidimo nebuvimo), visiškai sutikdamas su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais bei motyvais ir nurodęs savo sutikimą, neturėjo pareigos jų pakartoti.

2. Nekilnojamojo turto registro išrašas, esantis byloje, patvirtina, kad ieškovams nuosavybės teise priklausančių pastatų, įskaitant kiemo statinius (lauko tualetas ir tvora), kadastro duomenų nustatymo data yra 1997 m. rugsėjo 23 d. Taigi statinių (lauko tualeto, tvoros) kadastro duomenys buvo nustatyti jau po 1400 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje pardavimo ieškovams. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino fakto, kad ieškovams priklausančių statinių kadastriniai matavimai buvo nustatyti tik praėjus keleriems metams po valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir kad minėti duomenys atsirado vėliau negu duomenys apie įsigytą žemės sklypą. Dėl to darytina išvada, kad ne apeliacinės instancijos teismas, o pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Ieškovai nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, kad nurodyti statiniai toje pačioje vietoje buvo 1995 m. ir iki 1997 m. rugsėjo 23 d. jų padėtis žemės sklype nebuvo pakeista. Taigi Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai neįrodė savo teisės pažeidimo.

3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai, būdami faktiniai žemės sklypo valdytojai, turėjo žinoti, kad jų valdomo žemės sklypo ribą žyminti tvora yra pastatyta ne tiesia linija, o su įlinkimu, ir matavimų vykdymo bei plano sudarymo metu jie privalėjo būti aktyvūs, bendradarbiauti su specialistais ir tinkamai išsiaiškinti, kokios yra sklypo plano sudarymo pasekmės. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovai apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti ne vėliau kaip 1995 m. lapkričio 28 d., t. y. kai buvo pasirašyta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kurios priede nurodytos parduodamo valstybinės žemės sklypo ribos, dėl to ieškovai ieškinį pateikė praleidę trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovai, reikalaudami panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo 1997 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 221-01 dalį, nenurodė, kokiu pagrindu jis turi būti panaikintas, kokius teisės aktus jis pažeidžia. Dėl to, nors nustatyti ieškinio reikalavimui taikytiną teisės normą yra ieškovo prerogatyva, tačiau teismas savo iniciatyva gali tai daryti, kai pagal bylos aplinkybes matyti, kad teisės norma nurodyta netinkamai arba nenurodyta. Be to, reikalavimas buvo atmestas taip pat taikant ieškinio senatį.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, pažymėdamas, kad nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad asmens, dalyvaujančio teisiniame santykyje su valstybės institucija, rūpinimasis savo teisėmis tampa nebeaktualus, o atsiradus neigiamoms pasekmėms, atsakomybė už jų atsiradimą tenka būtent institucijai, nes toks aiškinimas paskatintų piktnaudžiavimą teise. Labiausiai suinteresuotas tuo, kad asmens įsigyjamas ir naujai formuojamas žemės sklypas atitiktų jo faktiškai naudojamą žemės sklypą, yra tikrasis žemės sklypo naudotojas, todėl jis, specialiųjų žinių ir reikiamą kvalifikaciją turinčiam asmeniui rengiant žemės sklypo planą, privalo bendradarbiauti, rūpintis ir domėtis, ar atliekami veiksmai atitinka jo teisėtus interesus.

Atsakovai R. J., V. J. ir R. J. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti jiems iš ieškovų atsiliepimo į kasacinį skundą surašymo išlaidų atlyginimą bei nurodo šiuos argumentus:

Kasatoriai, teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, nenurodė, kokios jų individualios savybės eliminavo galimybę jiems suprasti savo teisių pažeidimą. Kasatoriai jau nuo 1995 m. lapkričio 28 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą – mažesnio ir kitokių, nei buvo numatyta 1995 m. vasario 8 d. preliminariajame plane, ribų žemės sklypo pardavimą. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas tik 1400 kv. m, o ne 1440 kv. m parduodamas žemės sklypas. Ieškovai turėjo suvokti, kad moka mažesnę sklypo kainą, nei nustatyta 1995 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 791V 1-ame priedėlyje, nes įsigyja mažesnį sklypą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje ieškovai laikosi nuostatos, kad 1995 m. lapkričio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jiems įstatymo nustatyta tvarka įsigyjant namų valdos žemės sklypus buvo pažeisti tuo metu galiojusių Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 4 punkto ir 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai ir nuomos“ 4 ir 6 punktų reikalavimai, pagal kuriuos jiems turėjo būti parduotas faktiškai naudojamas namų vados žemės sklypas, nes pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytas mažesnis žemės sklypo plotas, negu faktiškai naudojosi ir pirko. Ieškovai ginčija nurodytų reikalavimų neatitinkančius sandorius ir administracinius aktus kaip pažeidusius jų teises, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodant mažesnį nei faktiškai naudojamą ir pirktą namų valdos žemės sklypą.

Dėl ieškinio senaties ir kitus terminus reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Ieškovų nuomone, teismai, atmesdami ieškinio reikalavimus dėl senaties, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinis teismas, formuluodamas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles, ne kartą pažymėjo, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. M. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-449/2007; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008).

Nagrinėjamoje byloje ieškovų turėjimą žinoti apie savo teisių pažeidimą būtų galima tvirtai konstatuoti, jei būtų nustatyta, kad sklypo, nubraižyto plane, konfigūracija visiškai neatitinka faktinės, kad egzistuoja aplinkybės, skatinančios asmenį būti dėmesingesnį, kruopščiai aiškintis visas pasirašomos sutarties ir jos priedų detales, kad asmuo, susipažinęs su planu, turi pakankamai žinių, sudarančių galimybę jam suprasti planą, pastebėti netikslumus.

Ieškovų perkamo valstybinės žemės sklypo ribų nustatymo kriterijai buvo įtvirtinti teisės aktuose – tuo metu galiojusiuose Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 4 punkte ir 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai ir nuomos“ 4 ir 6 punktuose. Pagal šių teisės normų nuostatas ieškovams turėjo būti parduotas jų faktiškai naudojamas namų valdos žemės sklypas. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir jos priedą – sklypo planą rengė Vilniaus apskrities valdytojo administracijos darbuotojai. Sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo, vertintina, kokius teisėtus lūkesčius, atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas, turėjo ieškovai, su valstybės institucija sudarydami sutartį, parengtą šios institucijos darbuotojų, ar jie turėjo pagrindą nepasitikėti jų kompetencija, nešališkumu arba dėl kitų priežasčių kruopščiai tikrinti pateiktos pasirašyti sutarties, jos priedų turinį ir suvokti, kad perka mažesnį, negu, kaip jie teigia, aptvertas jiems nuosavybės teise priklausančia tvora, žemės sklypą. Vertintina, ar ieškovai suvokė pateikto sklypo plano svarbą, galimus padarinius dėl klaidų jame, ar esantis tvoros išlinkimas yra aiškiai matomas vietovėje, kad būtų galima padaryti išvadą, kad plane sklypas nubraižytas klaidingai. Vertinant aplinkybių visumą, atsižvelgtina į tai, ar ieškovai po žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo toliau nevaržomai naudojosi sklypu, kurio ribos atitinka preliminarųjį, o ne prie pirkimo–pardavimo sutarties pridėtą planą, ar ilgą laikotarpį dėl tokio naudojimosi nebuvo reiškiama pretenzijų, taip sudarant ieškovams įspūdį, kad jų teisės nėra ginčijamos ar pažeistos.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovai, būdami faktiniai žemės sklypo valdytojai, turėjo žinoti, jog jų valdomo žemės sklypo ribą žyminti tvora yra pastatyta ne tiesia linija, o su įlinkimu, matavimų vykdymo ir plano sudarymo metu būti aktyvūs, bendradarbiauti su specialistais ir ne vėliau kaip 1995 m. lapkričio 28 d. sužinoti apie savo teisių pažeidimą, tai yra apie tai, jog vietoje lenktos tvoros linijos plane yra pažymėta tiesi. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškovų skundžiamoje nutartyje nurodęs ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijus, visapusiškai nesiaiškino visų šiuos kriterijus atitinkančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių nagrinėjamoje byloje, todėl neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovai ne vėliau kaip 1995 m. lapkričio 28 d. turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

Pasisakant dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino administraciniam teisės aktui apskųsti, pažymėtina, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Tokį išaiškinimą kasacinis teismas pateikė daugelyje bylų, įskaitant paskutines nagrinėtas bylas, kuriose pasisakyta nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2011; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. J. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-568/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. R. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2014). Į nurodytą išaiškinimą atsižvelgtina byloje sprendžiant klausimus dėl termino administraciniam teisės aktui apskųsti taikymo, jo pasibaigimo padarinių ir atnaujinimo.

Dėl pažeistų teisių gynimo būdų ir jiems taikyti reikšmingų aplinkybių

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad formuojant ir parduodant atsakovams žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo naudojamasi viešame registre esančiais ieškovų sklypo ribų duomenimis, todėl ginčijamą administracinį aktą rengę subjektai negalėjo žinoti, kad ieškovų sklypo ribos nustatytos klaidingai, be to, atsakovas V. J., įsigijęs ginčijamą žemės sklypo dalį pagal įstatyme nustatyta procedūrą, vertintinas kaip sąžiningas įgijėjas, iš kurio pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas. Todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis administracinio akto ir 1997 m. balandžio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl ieškovų tvoros pusėje esančio žemės sklypo pardavimo atsakovams. Kasatorių nuomone, teismas neteisingai sprendė restitucijos, reglamentuojamos CK 1.80 straipsnyje, taikymo klausimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, taikomas tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui ne pagal ginčijamą, bet pagal kitą sandorį (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis, 6.153 straipsnis). Sprendžiant sandorio šalių ginčą dėl jų sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys), nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas, bet vadovaujamasi prievolių teisės nustatytomis taisyklėmis ir sąlygomis (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145–6.152 straipsniai). Prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas yra restitucija. Pripažinus sandorį negaliojančiu ir vykdant restituciją tarp jo šalių, sąžiningumo principas, o ne asmens sąžiningumas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį, įgijėjo sąžiningumas yra vienas iš aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją apskritai ir ar vykdyti ją natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2007; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. P. Z. ir kt., Nr. 3K-3-329/2007; 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti V. B. IĮ v. antstolė N. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008). Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į būtinybę užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą kaip teisinės valstybės principo elementus, pažymėjo, kad dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo nepagrįstai suteiktos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012). Remiantis nurodytais išaiškinimais, teismai, konkrečioje byloje spręsdami dėl asmens (ginčo daikto įgijėjo) sąžiningumo reikšmės, turi atsižvelgti į prašomą taikyti pažeistų teisių gynimo būdą. Siekiant užtikrinti asmens teisėtų lūkesčių apsaugą, nustatinėtina, koks teisėtų lūkesčių turinys konkrečiu atveju buvo.

Asmuo, sudarydamas sandorį, savo veiksmais išreiškia laisvą valią sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Galimi atvejai, kai asmuo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių klysta dėl įgyjamų teisių pobūdžio, apimties, kitų sąlygų. Kai valia išreiškiama sąžiningai klystant dėl sandorio turinio, taip klystantis asmuo paprastai turi lūkesčių, atitinkančių ne išreikštą valią, bet subjektyvų sandorio suvokimą. Jei šalis, sudarydama sandorį, neturėjo ar, sąžiningai veikdama, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyti daikto (jo dalies), tai tokiu atveju taikant restituciją dėl nurodytos dalies šalys gali būti grąžintos į ankstesnę padėtį, nepažeidžiant jų teisėtų lūkesčių ir teisėtų interesų pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje siekiant įvertinti atsakovų teisėtus lūkesčius įgyjant žemės sklypą, nepakanka konstatuoti jų sąžiningo veikimo atliekant nustatytas procedūras ir pasirašant žemės sklypo įgijimo sutartį, bet būtina nustatyti ir įvertinti jų buvusį suvokimą ir lūkesčius dėl konkrečios ginčo sklypo dalies, esančios už ieškovų tvoros, įgijimo, ar jie siekė įgyti šią konkrečią sklypo dalį, kada atsakovai sužinojo apie tai, kad pagal 1997 m. balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas jie laikytini ginčo sklypo dalies, esančios už ieškovų tvoros, savininkais, ar tai sužinoję jie veikė sąžiningai ir siekė nustatyti savo ir ieškovų teises, galimus suklydimus dėl jų, ar šalys, spręsdamos kilusius klausimus, bendradarbiavo.

Sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo ar jų atmetimo, svarbu tinkamai nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai neįrodė, jog 1995 m., jiems įsigyjant savo namų valdos žemės sklypą, tvora buvo būtent toje pačioje vietoje, kurioje yra šiandien, t. y., kad tvoros įlinkimas tuo metu jau buvo. Padarydamas tokią išvadą, teismas nevertino šių įrodymų: byloje esančio 1995 m. ieškovų žemės sklypo preliminariojo plano, kuriame pažymėta išlenkta šalių sklypų riba; 1996 m. atsakovų žemės sklypo preliminariojo plano, kuriame taip pat matoma lenkta, o ne tiesi šalių sklypų ribos linija; matininko, matavusio sklypus ir nurodžiusio, kad sklypo kraštinė buvo sudėtinga (trijų metrų šlaitas, apaugęs krūmais, todėl jam atrodė, kad tvora tiesi). Išvados, padarytos teismo sprendime visapusiškai ir objektyviai neištyrus ir neįvertinus byloje esančių įrodymų viseto, atsižvelgiant į CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, negali būti laikomos pagrįstomis ir teisėtomis. Nurodyti duomenys nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi sprendžiant dėl ieškovų tvoros pusėje esančios sklypo dalies priskyrimo atsakovų sklypui ir administracinių aktų, kuriais nuspręsta parduoti šią sklypo dalį atsakovams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovams žemės sklypą parduoti rengė tas pats subjektas kaip ir ieškovams – Vilniaus apskrities valdytojo administracija, privalėjęs vadovautis ta pačia teisės aktuose įtvirtinta nuostata, kad parduodamas faktiškas namų valdos žemės sklypas. Šis subjektas privalėjo užtikrinti tinkamą teisės normų nuostatų įgyvendinimą ir teisingai nustatyti sklypų faktines ribas. Tuo atveju, jei bus konstatuota, kad atsakovams suformuoto sklypo riba netiksliai nustatyta dėl to paties subjekto klaidos matuojant ieškovų sklypą, tai negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu, pateisinančiu kitos klaidos padarymą nustatant atsakovų žemės sklypo ribas ir teisės normų nuostatų pažeidimą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė visų reikalingų bylai iš esmės išspręsti aplinkybių, netinkamai taikė pirmiau nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatinėti faktines bylos aplinkybes, dėl to Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 84,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. spalio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas