Pranešėjas Viktoras Preikšas              Baudžiamoji byla Nr. 1A-884-327-2013

Teisėjas Nerijus Brinevičius              Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00189-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.25.4.1.; 2.4.6.; 2.4.7.

(S)

KAUNO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 3 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, sekre­to­riau­jant Jūratei Vaš­kevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Sauliui Striaušai, nuteistojo A. A. gynė­jai advo­ka­tei Angelei Fominienei, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pri­pa­žin­tas kaltu pagal Lie­tu­vos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. ir nuteistas 38 (trisdešimt aštuonių) MGL, 4940 (keturių tūkstančių devynių šimtų keturiasdešimties) litų, dydžio bauda, kuri turi būti su­mo­kė­ta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 68 str., paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – A. A. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones trejiems metams.

Civilinio ieškovo V. K. ieškinys tenkintas iš dalies, iš A. A. jo naudai priteista 1000 litų neturtinės žalos.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas ieškinys tenkin­tas pilnai, iš A. A. priteista 124 litai 25 ct Valstybinės ligonių kasos naudai.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių,

n u s t a t ė :

A. A. nuteistas už tai, kad pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisyk­les, dėl ko įvyko eismo įvykis ir buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2012-06-17, apie 1 val. 30 min., kelio (duomenys neskelbtini) 51,850 kilometre, vairuodamas au­to­mo­bilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 17 p., 119 p. rei­ka­la­vimą, – nepa­klusęs teisėtam pareigūnų reikalavimui sustoti, persekiojamas policijos parei­gū­nų ir siekdamas nuo jų pabėgti, važiuodamas atbulas nedavė kelio iš paskos važiavusiam (duomenys neskelbtini) tar­ny­bi­niam automobiliui „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuo­ja­mam (duomenys neskelbtini) Kelių policijos skyriaus Kelių patruliu 2-ojo būrio vyresniojo patrulio V. K., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjo V. K., kuriam kons­ta­tuo­tas kairės blauzdos sumu­ši­mas, kraujosruva ir nubrozdinimas kairės blauzdos srityje, kraujosruva kairės šlaunies sri­tyje, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde prašo Marijampolės ra­jo­no apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendį panaikinti. Skunde nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas, nes buvo pažeisti Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies reikalavimai. Teis­mo ištirti įrodymai neduo­da pagrindo manyti, kad jis padarė kokį nors nusikaltimą ar baudžiamąjį nu­sižengimą. Pagrindiniu jo kaltės įrodymu teismas pripažino liudytojų – policijos pareigūnų pa­ro­dy­mus, kurie yra suin­te­re­suoti šios bylos baigtimi, kadangi jis pats kreipėsi į teisėsaugos organus dėl jų padarytų pažeidimų ar nusikalstamų veikų. Teisminio na­grinėjimo metu nebuvo pašalinti esminiai prieštaravimai tarp atliktų veiksmų ir atsiradusių pasek­mių, pateiktos specialisto išvados prieštarauja faktinėms bylos ap­linkybėms. Nuteistojo nuomone, policijos pareigūnų automobilis atsitrenkė, kadangi buvo tamsu ir važiuodami iš paskos jie nesilaikė saugaus atstumo. Jam sustojus, pareigūnai priėjo ir panaudojo kovinius veiksmus, ko pasėkoje buvo suniokotas jam priklausantis automobilis, o taip pat jis buvo stipriai sužalotas, ką pa­tvir­tina specialistų išvados. Tą pa­tvir­tins ir kitoje byloje paskirta ekspertizė. Pažymi, kad yra įsitikinęs, jog nukentėjusysis V. K. koją susižalojo ne autoįvykio metu, bet bandant prievarta jį ištraukti iš automobilio. Nestoti po­licijos pareigūnams nebuvo jokio pa­grin­do, kadangi buvo blaivus, auto­mo­bilis buvo techniškai tvar­kin­gas, su savimi turėjo visus reikalingus dokumentus.

Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad, jeigu V. K. būtų susižalojęs autoįvykio metu, jis jaustų skausmą ir būtų negalėjęs savo aktyviais veiksmais naudoti smurtą tiek prieš jį, tiek niokojant jo automobilį. Be to, sunkiai tikėtina, kad vairuodamas automobilį, V. K. koja galėjo kontaktuoti su kokiomis nors automobilio detalėmis, nes turėjo būti prisisegęs saugos diržu. Kaip jis pats parodė, jo kojos buvo ant pedalo, o ta vieta, kurioje buvo kojos, po autoįvykio de­for­muo­ta nebuvo, todėl tokiu būdu koja negalėjo būti sužalota. Kad V. K. galėjo koją susi­ža­lo­ti naudodamas smurtą prieš jį, patvirtina ir jo paties duoti parodymai, kur jis nurodo, kad įspyrė jam į koją, tik negali konkretizuoti į kurią vietą. Tai paneigia galimybę būti sužalotam autoįvykio metu, nes tuo metu jis turėjo jausti skausmą ir jam būtų nesunku atriboti ar bent jau nurodyti tikslią įspyrimo vietą. Sužalojimo aplinkybes dalinai paneigia ir tai, kad tuoj po autoįvykio jis kreipėsi į me­dikus, tačiau medicinos specialistas jam jokių sužalojimų nenustatė. Specialisto išva­do­je Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. K. klinikiniais duomenimis konstatuotas kai­rės blauzdos sumušimas paremtas tik nukentėjusiojo nusiskundimais, o objektyvių sužalojimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Nors teisminio nagrinėjimo metu, pats V. K. nurodė vietą, kuri jo manymu buvo sužalota, t. y. kairės blauzdos priekinė da­lis, tačiau šeimos gydytoja atranda sužalojimus, kurių nenustatė (duomenys neskelbtini) ligoninės medikai. Po šeimos gydytojo apžiūros atsiranda įrašai medicininiuose dokumentuose apie hematomą ir netgi nubrozdinimo žymės, kurias turėjo matyti ir (duomenys neskelbtini) medikai, tačiau jų nekonstatavo. Įver­ti­nus šeimos gydytojo rastus sužalojimus, papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) kons­ta­tuojami sužalojimai, apie kuriuos nenurodė pats nukentėjęs V. K.. Šie prieštaravimai teis­mo nebuvo analizuojami ir vertinamai. Šios aplinkybės kelia abejones sužalojimo fakto buvimui, o tuo labiau atsiradimui V. K. nurodytomis aplinkybėmis. Nesant kvalifikuojančio požy­mio, kūno sužalojimo, negalima ir atsakomybė pagal inkriminuotą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Tiek nukentėjęs V. K., tiek liudytojas M. L. parodė, kad jį vijosi tamsiu paros metu, kad prieš pat autoįvykį jie važiavo paskui jo automobilį neasfaltuotu keliu, nuo kurio kilo dulkės ir matomumas buvo blogas. Tačiau tuo pačiu metu jie nurodo, kad jam važiuojant keliu ir jam pa­si­bai­gus, kadangi priekyje buvo remontuojamas tiltas, jis bandė apsisukti ir šį manevrą darė panau­do­da­mas rankinį stabdį. Jei jis būtų apsisukinėjęs panaudodamas rankinį stabdį, jie šio veiksmo matyti nebūtų galėję. Teismas privalėjo skirti autoįvykio ekspertizę, kuri atsakytų, kokios buvo autoįvykio kilimo priežastys ir jo mechanizmas. Neištyrus išsamiai šių aplinkybių, negalimas ir kaltės nusta­ty­mo klausimas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurody­tais mo­ty­vais.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. A. ape­liacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas A. A. kaltu rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu su­rink­tais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įver­tino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo iš­va­dos dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įsta­ty­mo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Nors apeliantas skunde neigia savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo, tačiau byloje ji įrodyta objektyviais rašytiniais įrodymais bei nuosekliais nukentėjusiojo V. K. parodymais, kuriuos patvirtino ir kiti teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai – E. K., M. Ž., M. L.. Kaip matyti iš E. K., M. Ž. ir nukentėjusiojo parodymų, nu­teis­ta­sis buvo stabdomas įjungus tarnybinio automobilio švyturėlius ir garsinį signalą, vėliau per­se­kio­ja­mas apie pusę valandos, prie persekiojimo prisijungė antras tarnybinis automobilis, rei­ka­la­vi­mą sustoti išreiškiant ir per garsiakalbį, todėl nuteistasis A. A. turėjo suvokti, jog yra stab­do­mas policijos pareigūnų ir šio reikalavimo tyčia nevykdė.

Jokiais įrodymais nepagrįsti apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad teismas vadovavosi tik prieštaringais policijos pareigūnų parodymais, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad policijos pareigūnai dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų kreipėsi pirmiau, negu jis kreipėsi dėl galimai neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Bylos medžiagoje nenustatyta, o ir pats apeliantas skunde nenurodo jokių kitų pareigūnų šališkumą ar suinteresuotumą patvirtinti galinčių duomenų. Aukštesnysis teismas taip pat neturi jokio pagrindo abejoti keturių policijos pareigūnų parodymais, kurie yra nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaraujantys vieni kitiems.

Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad tiek nukentėjęs V. K., tiek liudytojas M. L. parodė, kad jį vijosi tamsiu paros metu, kad prieš pat autoįvykį jie važiavo neasfaltuotu keliu, nuo kurio kilo dulkės ir matomumas buvo blo­gas, todėl jie negalėję matyti tariamo nuteistojo apsisukimo panaudojant rankinį stabdį. Nors nu­teis­ta­sis aiškino, kad Kelių eismo taisyklių nepažeidė, stabdomas policijos parei­gū­nų, transporto prie­mo­nę sustabdė dešinėje kelio pusėje truputį pasukęs į kairę, greičio neviršijo ir nesuvokė, kad yra stab­domas policijos pa­rei­gū­nų, o policijos tarnybinį automobilį vairavęs V. K., važiuo­da­mas iš paskos, pats nesi­lai­kė saugaus atstumo, dėl ko ir įvyko avarija, apylinkės teismas visiškai pa­grįs­tai nesirėmė tokiais A. A. parodymais. Nuteistojo parodymus paneigia ne tik nuken­tė­ju­sio­jo ir liudytojų parodymai, bet ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Iš nustatyto transporto prie­monių išsidėstymo po eismo įvykio bei nuteistojo vairuotos transporto prie­mo­nės apžiūros pro­to­kolo, automobilių ap­ga­di­ni­mo pobūdžio matyti, kad nuteistojo teigimas, jog avarija įvyko jam sustojus prie deši­nio kel­kraščio trans­por­to priemonę pasukus į kairę, yra neteisingas.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, nurodo, kad teismas privalėjo skir­ti autoįvykio ekspertizę, kuri atsakytų, kokios buvo autoįvykio kilimo priežastys ir jo mechanizmas. Pažymėtina, kad BPK 286 str. numato teismo teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu arba savo iniciatyva, tačiau teismas pats gali spręsti dėl ekspertizės reikalingumo. Aukš­tes­nysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šios bylos ištyrimui spe­cia­lio­sios žinios nėra reikalingos. Nukentėjusiojo parodymus apie eismo įvykio priežastis ir eigą pa­tvir­ti­na visi kiti byloje surinkti įrodymai, teismui nėra jokio pagrindo jais abejoti ir jų pakanka spręsti apie eismo įvykio mechanizmą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teisminio na­grinėjimo metu nebuvo pašalinti esminiai prieštaravimai tarp atliktų veiksmų ir atsiradusių pasek­mių, pateiktos specialisto išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, V. K. specialisto išva­doje Nr. (duomenys neskelbtini) kli­ni­kiniais duomenimis konstatuotas kai­rės blauzdos sumušimas paremtas tik nukentėjusiojo nu­sis­kun­dimais, o objektyvių sužalojimų nekonstatuota. Aukštesnysis teismas šiuos apelianto skundo ar­gu­mentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad teismas šias ap­lin­ky­bes tinkamai ištyrė ir siekdamas pašalinti kilusius prieštaravimus teisme apklausė specialisto iš­va­dą Nr. (duomenys neskelbtini) ir papildomą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) surašiusį specialistą, kuris patvirtino savo išvadą dėl sveikatos sutrikdymo masto ir paaiškino, kad hematoma išryškėja po pu­sės dienos laiko, todėl pirminės apžiūros priėmime metu ji neužfiksuota. Konstatuotina, kad apy­lin­kės teismas pagrįstai vadovavosi papildomai gautais medicininiais dokumentais remiantis spe­cia­lis­to išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra nai­ki­na­ma ir laikoma negaliojančia. Teismas nemato pagrindo abejoti šia specialisto išvada ir tuo, kad nukentėjusiam pada­ry­tas svei­katos sutrikdymas yra avarijos pasekmė.

Apeliacinio skundo argumentai, kad V. K. negalėjo kojos susižaloti autoįvykio metu, nes būtų jautęs skausmą ir nebūtų galėjęs pats naudoti smurtą prieš nuteistąjį ir niokoti jo au­to­mobilį, kad vairuojant automobilį V. K. koja negalėjo kontaktuoti su automobilio de­ta­lėmis, bei tai, jog V. K. nekonkretizavo vietos, į kurią nuteistasis jam įspyrė, ir kiti argu­mentai, yra tik nuteistojo prielaidos, kurios nėra pagrįstos, prieštarauja byloje nustatytoms fak­ti­nė­ms aplinkybėms ir nesuteikia pagrindo netikėti nukentėjusiojo tvir­ti­ni­mu, kad sužeidimus jis patyrė avarijos metu. Tai, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio skundėsi skausmu, patvirtino visi į eismo įvykio vietą at­vy­kę liudytojai. Apklausiamas teisme V. K. ant savo kojos parodė vietą, kuri buvo suža­lo­ta avarijos metu ir į kurią jam spyrė nuteistasis. Skunde nurodyta aplinkybė, kad dėl įvykio sukelto skausmo nukentėjusysis nebūtų galėjęs atlikti aktyvių veiksmų, paneigtina tuo, kad nuo avarijos ki­li­mo iki nuteistojo pasipriešinimo veiksmų praėjo labai trumpas laikas, viskas vyko greitai, spon­taniškai ir dėl patirto šoko nukentėjusysis galėjo nejausti skausmo arba jį ig­no­ruo­ti. Kolegija neįžvelgia prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų bei kitų teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių. Jokių kitų priežasčių, dėl kurių nukentėjusiojo parodymus reikėtų ver­tin­ti kaip nepatikimus, apeliantas skunde nenurodo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pa­grįstas išvadas dėl nuteistojo A. A. kaltės vairavus kelių transporto priemonę, pa­žei­dus Kelių eismo saugumo taisykles ir sukėlus eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta V. K. sveikata. Teismas teisingai taikė nuteistajam baudžiamąjį įstatymą (BK 281 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. Skir­da­mas nuteistajam A. A. bausmę – baudą bei pritai­ky­da­mas bau­džia­mo­jo poveikio prie­mo­nę – trejiems metams uždrausdamas naudotis specialia teise – vairuoti kelių tran­s­por­to priemones, pir­mo­sios instancijos teismas BK 41, 54, 67, 68 straipsnių reikalavimų nepa­žei­dė, atsižvelgė į nu­teis­to­jo padarytos nusi­kals­ta­mos veikos pobūdį ir pavo­jin­gu­mo laipsnį, kal­tės for­mą ir rūšį, į nu­teistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, į visas by­los aplin­ky­bes, ski­ria­mą bausmę tin­kamai mo­tyvavo.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą ap­kal­tinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies, jos dy­džio ir civilinio ieškinio priteisimo pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas moty­vavo. Todėl kolegija daro išva­dą, kad tenkinti nu­teis­tojo A. A. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, nuos­prendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. A. apeliacinį skun­dą atmesti.

Teisėjai              Viktoras Preikšas

              Arūnas Paštuolis

              Valdas Vitunskas