Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-11-19][nuasmeninta nutartis byloje][e2-1460-450-2019].docx
Bylos nr.: e2-1460-450/2019
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Bankrutavusi Mariaus Maskoliūno IĮ 169284632 Ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius 191674725 pareiškėjas
Kategorijos:
CIVILINIS PROCESAS
Įmonių bankrotas
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, fizinių asmenų ir įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
Bylos dėl juridinių asmenų bankroto
BYLOS DĖL JURIDINIŲ ASMENŲ
Kiti su bankroto procesu susiję klausimai

?Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. e2-1460-450/2019

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00284-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

 

img1 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria bankrutavusios M. M. individualios įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu,

 

n u s t a t ė : 

 

                                                                    I. Ginčo esmė

 

1.       Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi M. M. individualiai įmonei (toliau – IĮ) iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas L. P..

2.       Bankroto administratorius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, prašydamas M. M. IĮ bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4, 5 punktų ir 3 dalies pagrindais.

3.       Administratoriaus tvirtinimu, pagal M. M. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarytą balansą įmonė jau tuo metu buvo nemoki: turėjo 296 038 Lt vertės turto, iš jų 226 652 Lt vertės ilgalaikio, 364 797 Lt vertės skolų, iš jų ilgalaikių finansinių įsipareigojimų už 223 285 Lt, trumpalaikių už 141 512 Lt. Iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. buhalterinę apskaitą tvarkė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Audito nauda“, paskutinis balansas pateiktas už 2015 metus.

4.       Teigia, kad M. M. pripažino, jog veiklos nebevykdė. Įmonės nemokumą patvirtina Ilgalaikio turto kartotekos duomenys, nes duomenų apie kitą turtą nėra, skolos viršijo turimą turtą ir tuo metu įmonė buvo nemoki, tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. M. M. apskaitė ne visus tiekėjus, skolas jiems ir pajamas, t. y. apgaulingai vedė buhalteriją. Be to, įmonė medvežę Timberjack pradavė už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą ir su ja susijusiam asmeniui, gautas pinigų sumas iš tiekėjų apskaitė nepilnai arba iš viso neapskaitė (UAB „Valmera“, UAB „Medbalt“), gautomis lėšomis atsiskaitė pažeisdama eiliškumą – esant pradelstų įsipareigojimų ir išduotų vykdomųjų raštų, įmonė suteikė paskolą M. M. ir jam grąžino savininko įnašą. Tokiu būdu ruošėsi bankrotui. 

 

                                  II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

5.       Panevėžio apygardos teismas, nustatęs tyčinio bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose ir 3 dalies 2 punkte, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi bankrutavusios M. M. individualios įmonės bankrotą pripažino tyčiniu.

6.       Nustatęs, kad skolos kreditoriams 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo nuo 2006 m. (Neapmokėtų skolų suvestinė); 2015 m. rugpjūčio 1 d. įmonė turėjo turto už 10 773,20 Eur (Ilgalaikio turto kartoteka), duomenų apie kitą turtą nėra, buhalterija apskaitė pradelstų skolų už 22 390,58 Eur; įmonei nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. nevykdant veiklos (M. M. tvirtinimu), skoloms viršijant turimą turtą ir jų (skolų) neišieškant nuo 2008 m. (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. teismo įsakymas bankui „Hansabankas“, notarų 2009 m. rugpjūčio 27 d. ir 2009 m. rugsėjo 7 d. išduoti vykdomieji įrašai kreditoriams ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 25 d. sprendimas), teismas padarė išvadą, kad 2016 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki.

7.       Teismas konstatavo, kad įmonei tapus nemokiai, jos savininkas M. M. nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį. Tai vienas iš tyčinio bankroto požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Be to, nustatęs įvykusį ekonomiškai nenaudingą, nuostolingą įmonei sandorį (įmonės savininkas 2014 m. birželio 20 d. pardavė medvežę Timberjack 1010D už ženkliai mažesnę nei rinkos 1 000 Lt su PVM (350,44 Eur) kainą, Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019), kuriuo išvengta kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, teismas sprendė, kad tokie įmonės veiksmai pažeidė kreditorių teises, nes šiuo sandoriu prisidėjo prie įmonės bankroto, kas atitinka tyčinio bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose.

8.       Teismas taip pat nustatė vieną iš tyčinio bankroto požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t. y. kad įmonės savininkas apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą – ne visas skolas įtraukė į buhalterinę apskaitą, neapskaitė ir pasisavino gautas pajamas. Be to, įmonės savininkas laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. iš kasos paėmė ir išleido 1 235 569,49 Lt (357 845,66 Eur). Iš šių lėšų 69 262,63 Lt (20 059,84 Eur) išmokėtas atlyginimas darbuotojams, 220 000 Lt (63 716,40 Eur) suteikta paskola M. M. ir 146 515,34 Lt (42 433,78 Eur) grąžintas savininko įnašas. 2015 m. iš kasos įmonės savininkas paėmė ir išleido 29 096,61 Eur atsiskaitymams ir atlyginimams išmokėti. Tuo tarpu, M. M. IĮ už 2014 m. jau buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 3 193,56 Eur nesumokėtų mokesčių. Taigi, gautomis lėšomis nebuvo atsiskaitoma su kreditoriais pagal vykdomuosius raštus ir nebuvo laikytasi atsiskaitymo eiliškumo, taip pažeidžiant kreditorių interesus gauti reikalavimo patenkinimą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3 dalies 2 punktas). 

 

                                              III. Atskirojo skundo argumentai

 

9.       Atsakovas M. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir kausimą išspręsti iš esmės – netenkinti bankroto administratoriaus prašymo dėl bankrutavusios M. M. IĮ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Nurodo, kad remiantis susiformavusia teismų praktika net ir nustačius, jog M. M.IĮ tapus nemokia jos savininkas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tai nesudarytų pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Dėl bankrutavusiai M. M. IĮ galimai padarytos žalos jai tapus nemokia, jos savininkui nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto administratorius galėtų kreiptis dėl žalos atlyginimo iš įmonės savininko. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įmonės bankrotą tyčiniu, remdamasis tuo, kad jos savininkas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

9.2.                      Pažymi, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi neįsitesėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-403-278/2019 (sprendimas apskųstas apeliacine tvarka) dėl medvežės Timberjack 1010D pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip bankrutavusios M. M. IĮ tyčinio bankroto požymiu, nes tik įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažintų aplinkybių nereikia įrodinėti (teismo sprendimo prejudicinė galia).

9.3.                      Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi civilinėje byloje negalėjo bankrutavusios M. M. IĮ savininką pripažinti kaltu nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas) padarymu, nes dėl galimo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo šiuo metu dar tik vyksta ikiteisminis tyrimas. Pabrėžia, kad neva įmonės apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas neturi jokios įtakos bankrutavusios M. M. IĮ mokumo būklei. Bankroto procedūrų metu buvo nustatyta įmonės veikla, jos turtas, nuosavas kapitalas bei įsipareigojimų dydis ir jų struktūra, todėl nėra pagrindo įmonės bankroto pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

9.4.                      Mano, kad bankroto administratorius dėl atsiskaitymų, kuriais buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių, gali reikšti actio Pauliana ieškinį visų įmonės kreditorių naudai, tačiau vien šis pažeidimas savaime nesudaro pagrindo teigti, jog tai lėmė įmonės nemokumą arba nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą. Pabrėžia, kad įmonė sudarydama sandorius su kitais asmenimis ir prisiimdama tam tikrus naujus įsipareigojimus, siekė toliau vykdyti savo veiklą.

9.5.                      Akcentuoja, kad įmonės savininkas nėra atlikęs jokių veiksmų, kurie privedė M. M. IĮ prie bankroto. Taigi bankrutavusi M. M. IĮ savo teises dėl jai galimai padarytos žalos atlyginimo gali apginti ir nepripažinus jos bankroto tyčiniu.

9.6.                      Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg siaurai aiškino ĮBĮ nuostatas dėl įmonės tyčinio bankroto, neatsižvelgdamas į tyčinio bankroto instituto esmę ir tinkamai nepagrindė savo išvadų dėl atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimo.

10.       Bankrutavusios M. M. IĮ bankroto administratorius pateikė atsiliepimą į atsakovo M. M. atskirąjį skundą, prašydamas atmesti apelianto atskirąjį skundą ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1.        Pažymi, kad remiantis apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

6.2.        Sutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, pabrėždamas, kad remiantis kasacinio teismo praktika įmonės vadovas privalo inicijuoti bankroto bylą nustatyta tvarka, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė.

6.3.        Atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės savininkas neįvykdė teismo įpareigojimo perduoti visų įmonės dokumentų, įmonės ilgalaikio turto pagal įmonės ilgalaikio turto kartoteką bei neperdavė kasos likučio (14 637, 49 Eur).

6.4.        Įmonės gautomis lėšomis nebuvo atsiskaitoma su įmonės kreditoriais ir pagal vykdomuosius raštus nuo 2007 m., nes piniginės operacijos buvo vykdomos per kasą, nesilaikyta atsiskaitymo eiliškumo.

6.5.        Akcentuoja, kad pagal kasacinio teismo praktiką siekiant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu reikia nustatyti ne konkretaus ĮBĮ 20 straipsnio punkto pažeidimą, o pažeidimų visumą. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pažeidimų visumą ir pagrįstai bankrutavusios M. M. IĮ bankrotą pripažino tyčiniu.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a : 

 

        IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

11.       Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnis). Šio kodekso 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

12.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bankrutavusios M. M. individualios įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. 

Dėl naujų įrodymų priėmimo 

13.       Apeliantas 2019 m. rugsėjo 23 d. pateikė teismui naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti – apelianto 2019 m. rugsėjo 5 d. prašymą dėl duomenų pateikimo ir VMI 2019 m. rugsėjo 10 d. atsakymą su priedais (2016 m. balandžio 20 d. nekilnojamojo turto mokesčio deklaracija už 2015 m. ir 2017 m. liepos 12 d. pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėto pridėtinės vertės mokesčio apyskaita už 2016 m. liepos mėn.). Prašymas motyvuojamas tuo, kad apeliantas prisiminė, jog 2016 m. balandžio 20 d. teikė nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją už 2015 m., o 2017 m. liepos 12 d. VMI teikė pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėto pridėtinės vertės mokesčio apyskaitą už 2016 m. liepos mėn., patvirtinančius, jog M. M. IĮ ir po 2015 m. rugpjūčio mėn. vykdė veiklą, priešingai negu skundžiamoje nutartyje nustatė pirmosios instancijos teismas.

14.       Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15.       Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

16.       Apeliacinės  instancijos teismas, nenustatęs sąlygų taikyti CPK 314 straipsnio išimtį, apelianto teikiamų įrodymų nepriima. Minėti įrodymai neabejotinai galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teisme. Juo labiau, kad pateiktų dokumentų parengimo data atitinkamai yra 2016 m. balandžio 20 d. ir 2017 m. liepos 12 d. bei jie teikti už ankstesnius laikotarpius (už 2015 m. ir 2016 m. liepos mėn.), o klausimas dėl įmonės veiklos nutrūkimo ir dokumentų nebuvimo kilo dar pirmosios instancijos teisme. 

Dėl ginčo esmės 

17.       ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

18.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

19.       Vadinasi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ištirti aplinkybes, būtinas nustatyti, ar yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas, ir kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, taikyti tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu bei nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. 

Dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą 

20.       Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

21.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti išvadą, jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.

22.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pavyzdžiui, sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Byloje turi būti įrodyta, kad tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

23.       Taigi, atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu vadovui nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti tik papildomas pagrindas, tačiau ne pagrindinis ir vienintelis, be to turi būti nustatytas bankrutavusios M. M. IĮ nemokumo momentas, t. y. ar buvo pagrindas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ar tokia pareiga buvo pažeista, išsiaiškinti, ar įmonės vadovas suvokė realią įmonės finansinę būklę, sąmoningai neinicijavo bankroto, toliau veiklą vykdė tokiu būdu, kad buvo pažeidžiamos įmonės bei jos kreditorių teisės ir interesai.

24.       Nagrinėjamuoju atveju, pirmosios instancijos teismas apsiribojo faktinių aplinkybių nustatymu, pasirėmęs Neapmokėtų skolų suvestinės duomenimis ir nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. skolos kreditoriams buvo nuo 2006 m., įmonė turėjo 10 773,20 Eur turto, buhalterija apskaitė pradelstų skolų už 22 390,58 Eur, be to, nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. nevykdė veiklos, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių nevertino, neanalizavo, nėra aišku, kuo remiantis teismas konstatavo įmonės nemokumo būklę tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad bankroto administratorius atsiliepime į skundą nurodė, kad jau 2008 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki.

25.       Nurodytina, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Vadinasi, teismo išvados dėl įmonės nemokumo, grindžiamos tikimybių pusiausvyros principu, negali būti pripažintos pakankamomis sprendžiant dėl tyčinio bankroto. Pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įmonės valdymo organo pareigos pažeidimo sprendė faktiškai nenustatęs tikslaus bankrutavusios M. M. IĮ nemokumo momento.

26.       Viena vertus, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus visus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Kita vertus, teismas nevertino ir nepasisakė dėl įmonės nemokumo priežasties – ar nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai dar esmingai pabloginta. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės nevertino bankrutavusios M. M. IĮ pradelstų įsipareigojimų, netyrė bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų kilmės ir atsiradimo momento, atsiskaitymo terminų, jų įvykdymo datos. Tik nustačius šias aplinkybes galima spręsti dėl įmonės faktinio nemokumo momento (kuo tikslesnio), kurio pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į ĮBĮ nustatytą nemokumo sąvoką, iš esmės netyrė ir nevertino, apsiribodamas faktinių aplinkybių nustatymu. Teismas, nesiaiškinęs turimo turto vertės ir skolinių įsipareigojimų dydžio (pradelstų įsipareigojimų kiekio ir jų santykio su turimo turto verte), padarė išvadą, kad įmonė 2016 m. sausio 1 d. buvo nemoki, nors nurodė, kad įmonė veiklos nevykdė nuo 2015 m. rugpjūčio mėn., todėl padaryta išvada stokoja pagrįstumo.

27.       Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kadangi tik jį nustačius, galima įrodinėti kitas reikšmingas aplinkybes – ar įmonės vadovas objektyviai suvokė įmonės finansinę padėtį, ar sudarytais sandoriais siekė bendrovei naudingų tikslų, ar tyčia blogino nemokios įmonės padėtį ir kt. 

28.       Sprendžiant, kokius padarinius sukėlė vadovo veiksmai (neveikimas), t. y. kokiu būdu sumažėjo (išnyko) kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą (tokiai išvadai buvo būtina nustatyti įmonės turtinę padėtį pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu ir delsimo įvykdyti šią pareigą laikotarpiu),visų pirma nurodytina, kad teismas, vertindamas bendrovės turimo turto apimtį, išimtinai rėmėsi tik 2015 m. rugpjūčio 1 d. Ilgalaikio turto kartotekos duomenimis ir nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įmonė turėjo turto už 10 773,20 Eur. Tačiau teismas nevertino, netyrė ir nepasisakė dėl kitų aplinkybių, galimai turinčių reikšmę nustatant bendrą turto masę. Teismas nustatė, kad 2012-2013 metais įmonė gavo iš UAB „Medbalt“ 76 078,50 Lt, o iš UAB „Valmera“ – 11 979 Lt, kurių tik dalis teismo vertinimu, buvo įnešta į kasą (atitinkamai 4 400 Lt), todėl neaišku, kam buvo panaudoti kiti gauti pinigai. Aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad remdamasis suvestine, pagrįsta pinigų priėmimo kvitais, pirmosios instancijos teismas inter alia (be kita ko) nustatė 32 738,53 Eur įmonės neapskaitytų ir pasisavintų pajamų, tačiau jų nevertino įmonės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų kontekste, dėl jų iš viso nepasisakė. Kita vertus, teismas vertindamas faktines aplinkybes, taip pat nurodė, kad 2014 m. M. M. IĮ suteikė paskolą įmonės savininkui M. M. 220 000 Lt (63 716,40 Eur), tačiau visiškai nesiaiškino ir nevertino jų (paskolos pinigų) kaip įmonės turto, nesiaiškino paskolos grąžinimo aplinkybių ir termino, jei tokie pinigai grąžinti, neaišku, kam jie buvo panaudoti.

29.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nenustatė ginčui reikšmingų aplinkybių: kuo tikslesnio įmonės nemokumo momento, mokumo situacijos dinamikos, veiksmų sekos nuo to momento, kuomet įmonė pasiekė nemokumo būseną iki bankroto bylos iškėlimo, turimo turto vertės, pradelstų įsipareigojimų kiekio ir jų santykio su turimo turto verte, duomenis analizavo apibendrintai ir paviršutiniškai, todėl spręsdamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio neatskleidė bylos esmės.

30.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

31.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad viešojo intereso egzistavimas bankroto bylose lemia teismo aktyvumo pareigą, kuri apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sauso 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014).

 

Dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo

 

32.       Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnį įmonėje privalo būti apskaitos politika; joje turi būti nurodomi apskaitos metodai ir taisyklės, kuriais vadovaujamasi registruojant ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą, finansavimo sumas, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas ir (ar) pinigų srautus (šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Taigi tik pagal įstatymų reikalavimus tvarkoma buhalterinė apskaita leidžia nustatyti realią įmonės finansinę padėtį. Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu, jei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

33.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). 

34.       Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas, kad bankrutavusios M. M. IĮ apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, nenustatė, kad dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, nesiaiškino ir nevertino visumos aplinkybių, būtinų šios teisės normos taikymui, t. y. ar dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratorius negali visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros. Byloje nėra duomenų, kad įmonės buhalteriniai dokumentai bankroto administratoriui iš viso nebuvo perduoti. Bankroto administratorius nurodė, kad įmonės savininkas nevykdė teismo įpareigojimo ir neperdavė įmonės ilgalaikio turto pagal įmonės ilgalaikio turto kartoteką, neperdavė kasos likučio 14 637,49 Eur. Taigi, nėra aišku, kokia apimtimi visgi turtas ir / ar dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti ir kokia apimtimi neperduoti. Ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

35.       Teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl byloje esančių netiesioginių įrodymų – duomenų, jog UAB „Medbalt“ ir UAB „Valmera“ atsiskaitė su individualia įmone grynais pinigais, nesiaiškino aplinkybių, kam buvo panaudota dalis gautų pinigų, kodėl jie nebuvo apskaityti įmonės kasoje; nesiaiškino aplinkybių dėl suteiktos paskolos įmonės savininkui poreikio, paskolos grąžinimo terminų, ar paskolos pinigai buvo sugrąžinti, kur jie panaudoti (jei grąžinti). Pažymėtina, kad M. M. įmonės pinigų paėmimas iš kasos ir mokėjimas be pateisinamų dokumentų bei nefiksavimas (neapskaitymas) įmonės finansinėje apskaitoje yra neteisėtas veiksmas, jis iškraipo įmonės veiklos rezultatus ir suvaržo galimybes nustatyti tikrą įmonės turtinę padėtį. Tačiau  nenustačius, jog dėl apgaulingai ir (ar) netinkamai tvarkytos įmonės buhalterinės apskaitos bankroto administratorius negali visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad įmonė dėl to prie bankroto buvo privesta tyčia. Netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį bendrovės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Pažymėtina, kad finansinės atskaitomybės neteikimas VĮ Registrų centrui, finansinių dokumentų trūkumas bei piniginių lėšų neapskaitymas nepatvirtina įmonės savininko sąmoningo nesirūpinimo jos veikla ar sąmoningai blogo valdymo.

36.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino priežastinio ryšio tarp buhalterinių dokumentų galimo neperdavimo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, o tik apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad dalies gautų pinigų neapskaitymas lėmė apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, arba vieną iš tyčinio bankroto požymių. Teismas nesiaiškino, ar dokumentų neperdavimu buvo siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias įmonės bankroto priežastis, netinkamo valdymo aplinkybes. Teismas taip pat visiškai nesiaiškino ir nevertino, ar byloje yra kitų duomenų, pagrindžiančių teismo nurodomas aplinkybes, pvz. jog buvęs įmonės vadovas iki bankroto bylos iškėlimo būtų klastojęs įmonės dokumentus ir vėliau jų neišsaugojęs, siekdamas nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar kitus įstatymų nuostatų pažeidimus ir pan. Pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde pripažino, kad dėl bankrutavusios M. M. IĮ galimo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo vyksta ikiteisminis tyrimas. Tačiau tokių duomenų byloje nepateikta ir teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo

 

37.       Kasacinio teismo išaiškinta, jog tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

38.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo formaliai įvertintos aplinkybės dėl M. M. pinigų paėmimo ir vykdytų atsiskaitymų nėra pakankamos konstatuoti CK 6.9301 straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai neanalizavo įmonės savininko vykdytų sandorių (medvežės pardavimo, paskolos suteikimo įmonės savininkui), ar jie buvo būtini, ar jais buvo siekiama užtikrinti įmonės veiklą, ar buvo perleidžiamas paskutinis turtas ir apribojama ar panaikinama kreditorių galimybė nukreipti į jį išieškojimą. Kadangi nenustatytas tikslus nemokumo momentas, neaiški buvusio turto apimtis, nenustatytas pradelstų įsipareigojimų kiekis ir jų santykis su turimo turto verte, negalima spręsti ar buvo pažeidžiamas atsiskaitymų eiliškumas, ir jei buvo, tai kokiu mastu jis pažeistas. 

Dėl nuostolingo sandorio sudarymo 

39.       Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

40.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar įmonės savininko sudarytas medvežės Timberjack 1010D pardavimo sandoris pažeidė kreditorių interesus, rėmėsi neįsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-403-279/2019, kuriuo teismas, konstatavęs, jog turtas parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, šį sandorį pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento, sandorį vertino kaip ekonomiškai nenaudingą įmonei, nuostolingą, sudarytą siekiant išvengti kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą.

41.       Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarką ir byla apeliacine tvarka dar neišnagrinėta, tuo tarpu tik įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų aplinkybių nereikia įrodinėti (teismo sprendimo prejudicinė galia, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018), todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi neįsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-403-279/2019, dėl medvežės Timberjack 1010D 2014 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip bankrutavusios M. M. IĮ tyčinio bankroto požymio. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas, ar yra pagrindas pripažinti bankrutavusios M. M. IĮ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktų pagrindais, turėtų nustatyti, koks yra nagrinėjamos civilinės bylos ir civilinės bylos dėl sandorio negaliojimo ryšys ir ar galima remtis civilinėje byloje dėl sandorio negaliojimo nustatytomis aplinkybėmis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas turėtų išanalizuoti ginčo sandorį bendrame bankrutavusios M. M. IĮ kontekste – ar minėtu sandoriu buvo sąmoningai ir kryptingai siekiama nemokumo, ar dar labiau bloginama bendrovės turtinė padėtis, ar sandoris buvo bendrovei ekonomiškai (ne)naudingas, nuostolingas, išsiaiškinti jo sudarymo aplinkybes, neapsiribojant formaliu konstatavimu, kad sandoris atitinka tyčinio bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies atitinkamuose punktuose.

Dėl procesinės bylos baigties

 

42.       Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacines instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmes išnagrinėti apeliacines instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtu pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009).

43.       Atsižvelgdamas į šioje nutartyje išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. M. IĮ bankrotą tyčiniu, tokio savo procesinio sprendimo tinkamai nepagrindė, neišanalizavo ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės. Nagrinėjant klausimą dėl M. M. IĮ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalies pagrindais būtina nustatyti kuo tikslesnį įmonės nemokumo momentą, įvertinant įmonės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, momentą, kada vadovas turėjo objektyvias galimybes aiškiai suvokti, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto, kada atsirado jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ar esant įmonei nemokiai sąmoningai buvo sudaryti sandoriai, pažeidžiantys kreditorių teises; nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, ištirti ir įvertinti, ar bankrutavusios M. M. IĮ tolesnė veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą; nustatyti ir įvertinti, ar dėl apgaulingai ir (ar) netinkamai tvarkytos įmonės buhalterinės apskaitos (jeigu tokios aplinkybės būtų nustatytos) negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taip pat kitas apeliacinės instancijos teismo aptartas aplinkybes. Todėl teismas, būdamas aktyvus, privalo patikslinti šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, o taip pat ir rinkti įrodymus, kurie būtų pakankami prieštaravimams pašalinti.

44.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės ir byla turėtų būti iš naujo nagrinėjama visa apimtimi, o tokia situacija prieštarautų tiek apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl yra pagrindas naikinti teismo nutartį ir šią bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a : 

       panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir klausimą dėl bankrutavusios M. M. individualios įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

 

Teisėja                                                        Asta Radzevičienė


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 314 str. Nauji įrodymai
  • e3K-3-217-690/2016
  • e3K-7-115-915/2017
  • e3K-3-324-915/2017
  • e3K-3-510-915/2018
  • e3K-3-102-219/2019
  • 3K-3-297-915/2018
  • e3K-3-194-313/2017
  • 3K-3-567/2014
  • 3K-3-106/2014
  • CK
  • 3K-3-40-219/2017
  • CPK 327 str. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui
  • 3K-3-196/2009
  • CPK 337 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės