Civilinė byla Nr. 2S-1133-302/2013

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10759-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 128.17; 122.2; 122.3.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

  Vilniaus apygardos teismo teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuotas asmuo (skolininkas) A. C., ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą kreipėsi į teismą su pakartotiniu pareiškimu ir prašė priimti nutartį iš varžytynių parduoti A. C. ir G. V. C. nuosavybės teise priklausantį turtą: 128,02 kv.m. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) bei automobilių stovėjimo aikštelę plane pažymėta G1, pagal naudojimosi tvarką stovėjimo vieta, plane pažymėta Nr. P42 ir Nr. P43, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančią (duomenys neskelbtini); ne ginčo tvarka iš A. C., kaip skolininko išieškoti Banko naudai 675 002,01 Lt, 142 Lt sumokėto žyminio mokesčio už laikotarpį nuo pareiškimo dėl skolos išieškojimo padavimo hipotekos skyriui iki visiško skolos sumokėjimo Bankui nuo negrąžintos skolos priskaičiuotų 11 proc. metinių palūkanų. Nurodė, kad hipoteka užtikrinta prievolė – 2004 m. balandžio mėn. 19 d. kredito sutarties Nr. BS1133040103, – iki šiol neįvykdyta. Skolą sudaro: 146 259,68 EUR negrąžinto kredito, 8 089,66 EUR nesumokėtų palūkanų, 40 659,04 EUR delspinigių, iš viso: 195 008,38 EUR.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi pareiškėjo Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą pakartotinį pareiškimą patenkino ir nutarė išieškoti iš A. C. Danske Bank A/S naudai skolą: 146 259,68 EUR negrąžinto kredito, 8 089,66 EUR nesumokėtų palūkanų, 40 659,04 EUR delspinigių, iš viso: 195 008,38 EUR. Atsižvelgiant į Banko nustatytą komercinį euro ir lito kursą (1 EUR=3,4614LTL), skola bankui yra 675 002,01 LTL, bei 142,00 Lt žyminio mokesčio išlaidų  bei 11 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2013-03-29, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą; priverstinai parduoti iš varžytynių A. C. ir  G. V. C. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą – 128,02 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 2484/317866 dalis automobilių stovėjimo aikštelės G-1, turinčios 3178,66 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas A. C. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties ir prašo panaikinti skundžiamą nutartį, ir klausimą išspręsti iš esmės- pareiškėjo pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo atmesti. Apelianto teigimu, 2012 m. balandžio 25 d. raštas dėl kredito sutarties nutraukimo yra neteisėtas ir nesąžiningas apelianto atžvilgiu, kadangi prieštarauja bendriesiems sutarčių sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, apelianto, kaip vartotojo nenaudai. Pažymi, kad prašė pareiškėjo netaikyti banko 2012 m. balandžio 25 d. rašte numatytų veiksmų ir sankcijų, nukelti susidariusio įsiskolinimo sumokėjimą iki 2014 m. sausio 1 d., panaikinti nesąžiningai priskaičiuotus ir nesumokėtus delspinigius. Pažymi, kad 2012 m. birželio 15 d. informavo banką, kad nepavykus suderinti abiems pusėms priimtino susidariusios skolos padengimo grafiko, atnaujino einamuosius mokėjimus pagal Sutarties mokėjimų grafiką, ir pervedė 2012 m. birželio 1 d. įmoką AB SEB banko pavedimu pagal mokėjimų grafiką apie 2 432,46 Lt, taip pat informavo, kad mokėjimus padengiančius susidariusią anksčiau skolą, galės atlikti, tik kai bankas panaikins arba sumažins priskaičiuotus neprotingai didelius delspinigius ir atnaujins paskolos sutarties galiojimą. Nurodo, kad apelianto ir banko sudaryta 2004-04-19 kredito sutartis Nr. BS1133040103 yra laikytina vartojimo sutartimi, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas, tikrindamas Danske Bank A/S Lietuvos filialo reikalavimo pradėti išieškojimą pagrįstumą, privalėjo savo iniciatyva patikrinti sutarties sąlygų, kurios buvo nutraukimo pagrindu, atitikimą sąžiningumo reikalavimams, kadangi būtent toks vienašalis sutarties nutraukimas sudarė banko prašymo reikalaujamą sumą išieškoti priverstine tvarka pagrindą. Apelianto įsitikinimu, kredito sutarties sąlygos prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, apelianto, kaip vartotojo, ne naudai. Nurodo, kad ginčo atveju apelianto ir Danske Bank A/S Lietuvos filialo sudarytos kredito Sutarties sąlygas nustatančias kreditoriaus teisę nutraukti sutartį dėl termino praleidimo bei jos įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstant nesąžiningomis, banko 2012-04-25 raštas Dėl kredito sutarties nutraukimo turėjo būti vertinamas taikant Civilinio kodekso 6.209 ir 6.217 straipsnių nuostatas, o to pasak apelianto pirmosios instancijos teismas nepadarė. Apelianto manymu, 2004-04-19 kredito sutartį vertinant kaip vartojimo sutartį, prieš imdamasis kokių nors veiksmų bankas turėjo įvertinti tokių veiksmų pagrįstumą tiek sutarties nuostatų, tiek apelianto, kaip vartotojo, teisių ir interesų apsaugos atžvilgiu. Apeliantas neneigia tos aplinkybės, kad 2010 metais turėjo sunkumų vykdant 2004-04-19 kredito sutartį ir pažymi, kad tokia situacija susiklostė dėl objektyvių, nuo apelianto valios visiškai nepriklausančių aplinkybių - visą pasaulį apėmusi ekonominė krizė turėjo esminės įtakos apelianto gaunamoms pajamoms. Pažymi, kad dėl to, jog bankui sumokėjus jo reikalaujamus didelius delspinigius, apeliantas patirs didelius materialinius nuostolius, taip pat, kad banko vienašališkas būsto paskolos sutarties neteisėtas nutraukimas ir apelianto duomenų perdavimas skolininkų informacinei sistemai, kurią valdo ir tvarko UAB „Creditinfo Lietuva'', taip pat padarė didelę neturtinę žalą apeliantui bei jo šeimai.

Pareiškėjas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą atsiliepimo į atskirąjį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados       

           Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. C. užtikrindamas iki 2037-04-19 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120050019118, 2005-09-28 įregistruotu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje su vėlesniu pakeitimu, įkeitė AB Sampo bankui (dab. Danske Bank A/S) skolininkui ir G. V. C. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą – 128,02 kv. m. ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantį (duomenys neskelbtini), ir 2484/317866 dalis automobilių stovėjimo aikštelės G-1, turinčios 3178,66 kv. m. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi minėtas įkeistas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas. Nutartis skolininkui (įkeisto turto savininkams) A. C. ir  G. V. C. įteikta 2012-06-23. Nutartis įsiteisėjusi (Vilniaus apygardos teismo 2013-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-504-431/2013).

Kadangi pirmosios instancijos teismas klausimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto sprendė pagal procesinės ir materialiosios teisės normas, galiojusias iki 2012-07-01, apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso ir materialiosios teisės normos, reglamentavusios priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūras. Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos numatytos skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusiame CPK 558 str. Pagal tuo metu galiojusias civilinio proceso kodekso nuostatas priverstinis skolos išieškojimas buvo vykdomas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo buvo pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatyta tvarka pateiktas hipotekos kreditoriaus pakartotinis pareiškimas – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti.

Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog kreditorius skolininko atžvilgiu jau antrą kartą kreipiasi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko turto. Kaip teigia apeliantas, pirmą kartą kreditoriui kreipiantis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko turto, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-208-881/2012 pripažino 2010 m. rugsėjo 3 d. kreditoriaus sprendimą nutraukti Sutartį kaip prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, bei pažeidžianti kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą skolininko nenaudai. Šiuo atveju (antrą kartą) kreditoriui 2012 m. balandžio 25 d. nutraukus Kredito sutartį su skolininku, atskirajame skunde apeliantas teigia, kad kreditorius 2012 m. balandžio 25 d. neteisėtai ir nesąžiningai nutraukė Kredito sutartį, negavęs papildomų dokumentų, reikalingų priimant banko sprendimą dėl tolesnio Sutarties vykdymo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija ir pažymi, kad nuo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nutarties, kai 2010-09-03 kreditoriaus sprendimas nutraukti Sutartį, buvo pripažintas, kaip prieštaraujantis bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, bei pažeidžiantis kreditoriaus ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą skolininko nenaudai, praėjo daugiau kaip vieneri metai ir nuo to laiko skolininko įsipareigojimas kreditoriui tik padidėjo. Pastebėtina, jog priimant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį, negrąžinto kredito suma 2010-09-02 buvo 1 342,64 EUR, 839,66 EUR priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų bei 98,55 EUR priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių ( t. 1 b. l. 91), o 2012-04-25 negrąžinto kredito - 9 990,30 EUR, 5 839,55 EUR priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų bei 4 321 99 EUR priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių, taip pat 546 35 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmokos ( t. 3 b. l. 4). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog apeliantas nepateikė įrodymų, kad jis vykdo savo prisiimtus įsipareigojimus kreditoriui bei, kad iš viso stengiasi įvykdyti prisiimtas prievoles. Apelianto atskirojo skundo argumentai, jog jis ne kartą kreipėsi į banką ir prašė aptarti tolesnio bendradarbiavimo sąlygas, yra niekuo nepagrįsti, nors apeliantas atskirajame skunde ir smulkiai išdėstė visas faktines aplinkybes, tačiau iš esmės jų nepagrindė jokiais įrodymais. Byloje esantis 2012-06-15 mokėjimo nurodymas, kuriuo apeliantas pervedė į kreditoriaus sąskaitą 2 432,46 Lt paskolos dengimui, apeliacinės instancijos teismo manymu, iš esmės neįrodo to fakto, jog apeliantas tinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Pažymėtina ir tai, kad skolininkas atskirajame skunde neginčija, kad jis nevykdo sutartinių įsipareigojimų, nurodydamas, jog savo mokėjimus padengiančius susidariusią skolą, galės atlikti, tik kai bankas panaikins arba sumažins priskaičiuotus delspinigius ir atnaujins paskolos sutarties galiojimą. Atsižvelgiant į byloje esančius banko raštus, kuriuose buvo nustatomi vis nauji skolos grąžinimo terminai, manytina, jog bankas pakankamai daug kartų nustatė skolininkui papildomą (įspėjimo) terminą įsipareigojimams pagal minėtą paskolos sutartį įvykdyti, tačiau ir per šį terminą skolininkas mokėjimų neatliko. Nors Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartyje pripažino šalių sudarytą Kredito sutartį vartojimo sutartimi, tačiau atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo konstatuoti, kad vienašališkai nutraukiant kreditavimo sutartį, kreditoriaus elgesys buvo nesąžiningas ir kad kreditavimo sutartis nutraukta neteisėtai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kredito gavėjų sistemingas prievolių nevykdymas laikytina esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu. Nors vartotojų teisių apsauga skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, todėl griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje A.P. ir D.P. v AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Nagrinėjamu atveju skolininkui sistemingai nevykdant prievolės mokėti įmokas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankas įgijo teisę prieš laiką nutraukti pagrindinę sutartį bei pradėti priverstinio skolos išieškojimo procedūras iš įkeisto turto.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jis manydamas, jog jo teisės, susijusios su minėtos kreditavimo sutarties sąlygų bei jos nutraukimo teisėtumu, taip pat delspinigių dydžiu yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą su atitinkamais reikalavimais pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles siekdamas apginti, jo manymu, pažeistas teises.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teismas, vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 dalies 1 p.,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                        Romualda Janovičienė