Civilinė byla Nr. 3K-3-119/2014 (S)

                  Teisminio proceso Nr. 2-49-3-01166-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos:                              45.5; 119.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 8 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės šiluma“ ieškinį atsakovui A. A. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1588,03 Lt nesumokėtos skolos už šildymą, 57,36 Lt delspinigių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas nurodė, kad nuo      2010 m. rugsėjo 29 d. pradėjo tiekti atsakovo butui šilumos energiją, karšto vandens bei šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros paslaugas. Atsakovui buvo išrašyti mokėjimo pranešimai už šildymą ir šilumos palaikymą vonios kambaryje esančiame gyvatuke. Atsakovas 2010 m. rugsėjo 29 d.–2012 m. birželio 30 d. laikotarpiu sumokėjo 1613,17 Lt ir liko skolingas 1588,03 Lt. Ieškovas paaiškino, kad nėra sudaręs su atsakovu sutarties dėl šilumos, karšto vandens tiekimo, šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros, tačiau tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti už teikiamas šilumos paslaugas.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 5 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, priteisė atsakovui iš ieškovo 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų, atmetė reikalavimo dalį priteisti 1000 Lt šių išlaidų. Teismas nustatė, kad atsakovo butas šildomas centralizuotai; ieškovas tiekia šilumos energiją butui nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 13-1069 pagrindu, kuriuo pavesta ieškovui pradėti tiekti šildymą ir karštą vandenį Ukmergės rajono gyventojams, tarp jų ir atsakovo butui. Su atsakovu nebuvo sudaryta rašytinės šilumos tiekimo sutarties, tačiau yra susiklostę prievoliniai ieškovo ir atsakovo teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas ne tik dėl skolos priteisimo už šilumos energiją atsakovui atsijungus nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos už laikotarpį nuo 2010 spalio mėn. iki 2012 birželio mėn., bet ir dėl taikytino šilumos paskirstymo metodo, ir dėl to, ar gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos šildomos centralizuotai. Teismo vertinimu, šis ginčas patenka į ginčų sritį, kuriems privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Kadangi Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nenustatyti kreipimosi į vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančią instituciją terminai, tai privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka dar galima pasinaudoti. Dėl to teismas nutarė ieškinį palikti nenagrinėtą. Teismas sumažino atsakovo prašomas priteisti 2500 Lt atstovavimo išlaidas vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgęs į tai, kad ieškovo reikalaujama priteisti suma yra mažesnė už atsakovo prašomas priteisti išlaidas.

              Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartimi tenkino ieškovo atskirąjį skundą, panaikino Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartį ir perdavė bylą Ukmergės rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Valstybinės energetikos inspekcijos (toliau – Inspekcija) išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos, kai šilumos pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama vartotojo iniciatyva, pakeičiant vartotojo buto šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Šioje byloje nei ieškovas, nei atsakovas nepareiškė savarankiško reikalavimo pripažinti neteisėtu atsakovo atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, todėl nėra pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Nagrinėjamos bylos atveju pagal ieškovo pareikštą reikalavimą ir atsakovo atsikirtimus į jį komisija galėtų įvertinti, ar ieškovo prašoma priteisti skola už šildymą, t. y. kainą už tiektą prekę, atitinka teisės aktų dėl valstybės reguliuojamų šilumos energijos kainų ir tarifų taikymo reikalavimus, bet negalėtų įpareigoti vartotojo (atsakovo) šią kainą sumokėti įmonei, nes šį ginčą inicijuoja šilumos energijos tiekimo įmonė, bet ne vartotojas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pagal byloje pareikštus reikalavimus ginčas negali būti visa apimtimi išnagrinėtas išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek Inspekcija, tiek komisija į šią bylą teismo iniciatyva gali būti įtrauktos kaip institucijos, duodančios išvadą byloje.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį ir palikti galioti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, o nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė teisme nagrinėjamo ginčo ribas – teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog išankstinė ikiteisminė tvarka neprivaloma šioje byloje, nes nei ieškovas, nei atsakovas nepareiškė savarankiško reikalavimo pripažinti neteisėtu atsakovo atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Bylos nagrinėjimo ribas nustato ne tik ieškinyje nurodytas dalykas ir pagrindas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ZAO „Grinvej“ v. V. Z. IĮ „Kiaunė“, bylos Nr. 3K-3-68/2011). Kasatoriaus teigimu, ieškinio reikalavimas apmokėti už kasatoriaus buto centralizuotą šildymą gali būti sprendžiamas tik pripažinus ,,neteisėtais“ kasatoriaus veiksmus atjungiant butą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012, kuria rėmėsi ir apeliacinis teismas, nurodyta, kad vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojais iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už suvartotą šilumos energiją. Taigi, tiek ieškovas ieškiniu, tiek kasatorius atsiliepimu ginčija atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumą (neteisėtumą), todėl šis ginčas apima ne tik šilumos tiekimo, nutraukimo ir apmokėjimo už šilumos energiją pažeidimus (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis), bet ir šilumos paskirstymo metodikų klausimus (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalis).

2. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad ieškiniui netaikytina išankstinė privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, netinkamai aiškino ir taikė Šilumos ūkio ir Energetikos įstatymo nuostatas, nepagrįstai nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymas, kaip specialusis įstatymas, turi viršenybę Energetikos įstatymo, kaip bendrojo įstatymo, atžvilgiu. Nei Šilumos ūkio, nei Energetikos įstatymuose nenustatyta, kad Šilumos ūkio įstatymas turi viršenybę Energetikos įstatymo atžvilgiu. Abu įstatymai yra specialieji, nes bendruoju šiuo atveju laikytinas Civilinio proceso kodeksas. Be to, iš Energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatos aišku, kad Energetikos įstatymas turi viršenybe kitų energetikos veiklą reglamentuojančių įstatymų, tarp jų ir Šilumos ūkio, atžvilgiu tiek, kiek šie neprieštarauja Energetikos įstatymui. Kasatorius nurodo, kad Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnyje reglamentuojama pasirinktinė skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kuri netapati privalomai tvarkai, nustatytai Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Dėl to Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnis (pasirinktinė skundų nagrinėjimo tvarka) galioja tiek, kiek neprieštarauja Energetikos įstatymo 34 straipsnyje 2 ir 3 dalyse nustatytai išankstinei privalomai skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkai. Kasatorius nesutinka su šilumos tiekėjo apskaičiuotais ir jo nuožiūra paskirstytais mokesčiais už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, nes tai jis atliko pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kasatorius tvirtina, kad šilumos tiekėja nepagrįstai ir neteisėtai skirstė jo buto ir namo bendrojo naudojimo patalpose juridiškai suvartotą šilumą, taikė netinkamas šilumos paskirstymo metodikas, todėl ginčas kyla dėl šilumos tiekėjos veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Šiuos ginčus išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalis).

3. Kasatorius nurodo, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnyje konkrečiai nenurodyta, kuri ginčo šalis (energijos vartotojas ar energetikos įmonė) turi kreiptis į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisiją ar Valstybinę energetikos inspekciją dėl kilusių ginčų, nurodytų šiame straipsnyje. Dėl to laikytina, kad ši išankstine tvarka taikytina abiem ginčo šalims, o ja pasinaudoti, kreipiantis į išankstinio ginčų sprendimo institucijas, privalo ta šalis, kuri inicijuoja ginčą. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių ginčas patenka į Energetikos įstatymo 34 straipsnio taikymo sritį, į tai, jog ieškovas nepasinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, nors tokią pareigą turėjo, teismas tokį pareiškimą turėjo palikti nenagrinėtą tuo atveju, kai dar galima pasinaudoti ikiteismine ginčų sprendimo tvarka. Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad tokią prievolę turi tik kasatorius.

4. Kasatorius pažymi, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio pataisos įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d., todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šilumos tiekėjas, 2012 m. kreipdamasis į teismą dėl apmokėjimo už energiją pažeidimų (skolos priteisimo), neprivalėjo pasinaudoti Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, kurios nuostatos taikomos nuo 2012 m. sausio 1 d.

5. Kasatorius mano, kad apeliacinis teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes kiti teismai ginčą analogiškomis aplinkybėmis sprendė kitaip nei apeliacinės instancijos teismas –  Šiaulių m. apylinkės teismas 2012 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6424-797/2012, Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5471-821/2012; 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7181-596/2012 ir kitus analogiškus energetikos įmonių ieškinius paliko nenagrinėtus ir priteisė visas atitinkamų atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-69-154/2013, sprendė, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyta išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka yra privaloma ir taikytina vartotojų ir energetikos įmonių ginčams dėl apmokėjimo už šilumos energiją pažeidimų, tiekimo, apskaitos, paskirstymo, šildymo būdo pakeitimo ir kitais klausimais. Analogiškai sprendė ir Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1501-510/2013, 2013 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1465-254/2013, 2013 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-481-436-2013, 2013 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-616-260/2013 ir    2013 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-481-436/2013 ir kt.

              Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl ginčo santykio kvalifikavimo ir nagrinėjimo tvarkos

              Kasatorius nurodo, kad ginčui, dėl kurio ieškovas kreipėsi į teismą, išspręsti nustatyta išankstinė privaloma nagrinėjimo ne teisme tvarka, todėl pareikštas ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Kasaciniame skunde keliamas Energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 34 straipsnio 2 ir 3 dalių, kuriose nustatyta tam tikrų ginčų sprendimo išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka, aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl teisėjų kolegija dėl jo pasisako.

Pagal EĮ 34 straipsnio 2 dalį išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka Valstybinės energetikos inspekcija (toliau – Inspekcija) įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Pagal EĮ 34 straipsnio 3 dalį Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Kitose EĮ ir kitų teisės aktų normose detalizuojama Inspekcijos ir Komisijos veikla.

Inspekcijos veiklos tikslas – vykdyti valstybinę energetikos kontrolę (EĮ 9 straipsnio 1 dalis); Inspekcija įgaliota kontroliuoti, kaip laikomasi specialiųjų reikalavimų įrengiant ir rekonstruojant energetikos įrenginius, taip pat energetikos įrenginių atitiktį nustatytiems reikalavimams ir tinkamumą naudoti (EĮ 9 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Pagal Inspekcijos nuostatų, patvirtintų energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 (su vėlesniais pakeitimais) 12 punktą Inspekcija ir (ar) jos įgalioti valstybės tarnautojai, atlikdami pavestas funkcijas, turi teisę: tikrinti, ar energetikos statiniai ir energetikos įrenginiai atitinka teisės aktų reikalavimus (12.1 punktas); fiziniams ir juridiniams asmenims duoti privalomus nurodymus dėl energijos išteklių ar energijos perdavimo, paskirstymo, laikymo, tiekimo, vartojimo, energetikos objektų ir įrenginių įrengimo, eksploatavimo bei tinklų apsaugos teisės aktų pažeidimo (12.2 punktas); nustačiusi energetikos įrenginių, naudojamų asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti, techninės saugos trūkumus, apie tai raštu informuoti kompetentingas institucijas (12.6 punktas); nustatyta tvarka tikrinti, ar montuojami ir rekonstruojami energetikos įrenginiai atitinka projektus, ar tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendimai, kurie lemia statinio atitiktį esminiams reikalavimams, ir teisės aktuose (normatyviniuose dokumentuose) nustatyti statinių saugos ir paskirties reikalavimai, bei duoti nurodymus pašalinti pastebėtus nukrypimus (12.7 punktas).

Komisijos veiklos tikslas – reguliuoti energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlikti valstybinę energetikos priežiūrą (EĮ 8 straipsnio 1 dalis); EĮ 8 straipsnio 9 dalyje, reglamentuojančioje Komisijos funkcijas, bei Komisijos nuostatų (patvirtinti Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 (su pakeitimais) 10.1–10.41 punktuose, detalizuojančiuose Komisijos vykdomas funkcijas, nustatyta, kad Komisija, be kita ko, vykdo valstybės reguliuojamų kainų ir kainų viršutinių ribų nustatymą bei kontroliuoja, kaip taikomos valstybės reguliuojamos kainos ir tarifai.

Taigi Energetikos įstatyme, kituose specialiuosiuose teisės aktuose nustatyti Inspekcijos ir Komisijos veiklos tikslai, funkcijos, įgaliojimai ir apibrėžta jų kompetencija energetikos sektoriuje, tarp jų ir sprendžiant vartotojų ir energetikos įmonių ginčus. Tiek vartotojai, tiek energetikos įmonės, manydami, kad kita šalis nesilaiko energetikos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ir pažeidžia jų teisėtus interesus, turi dėl ginčo sprendimo įstatyme nustatytais atvejais išankstine ne teismo tvarka kreiptis pagal kompetenciją į vieną iš nurodytų institucijų. Tokio ginčo pagrindą ir dalyką sudaro teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, nustatytos tvarkos pažeidimas (vartotojo ar energetikos įmonės neteisėti veiksmai (neveikimas) ir prašymas pašalinti daromus pažeidimus. Kasacinis teismas, aiškindamas EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, yra nurodęs, kad Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nekompetentinga duoti privalomų nurodymų kitiems asmenims, o Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energijos įmonei skolą ar ją sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013). Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta Inspekcijos ar Komisijos teisės spręsti dėl vartotojo ir energetikos įmonės tarpusavio turtinių atsiskaitymų ir duoti privalomus nurodymus dėl nuostolių atlyginimo šaliai, kuri juos patyrė kitai šaliai netinkamai vykdant sutartines prievoles, ar priverstinio nuostolių išieškojimo. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka taikoma tokiems ginčams, kurie kilo dėl specialių teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priklauso Inspekcijos ar Komisijos kompetencijai; vartotojų ir energetikos įmonių ginčams, kilusiems kitu teisiniu pagrindu, nurodyta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka neprivaloma. Toks Energetikos įstatymo normų aiškinimas atitinka ir kasatoriaus nurodomo Šilumos įstatymo 21 straipsnio, kuriame reglamentuota ginčų, kylančių iš sutartinių buitinių šilumos vartotojų ir šilumos bei karšto vandens, taip pat priežiūros paslaugų teikėjų santykių, nagrinėjimo tvarka, nuostatas – jose iš esmės atkartotos EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos.

Iš pateikto ieškinio matyti, kad šalių ginčas kilo vykdant prievolę iš šilumos energijos tiekimo sutartinių santykių. Ieškinio pagrindu ieškovas nurodė, kad jis tiekė kasatoriui šilumos energiją, tačiau šis sumokėjo tik dalį tiektos šilumos energijos kainos, todėl prašė priteisti iš kasatoriaus nesumokėtą pinigų sumą už jam tiektą šilumos energiją. Ieškovas nekvestionuoja, kad kasatorius vartojo šilumos energiją neteisėtai ar kitaip pažeidė šilumos energijos tiekimą bei vartojimą reglamentuojančias normas, kas sudarytų pagrindą ir pareigą kreiptis į įstatyme nustatytas institucijas ginčą spręsti išankstine ne teisme tvarka, todėl pareikštam ginčui spręsti neprivaloma pirmiau aptarta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Kitoks EĮ 34 straipsnio nuostatų aiškinimas prieštarautų protingumo principui (CK 1.5 straipsnis), nes reikštų, kad energetikos įmonė, reikšdama reikalavimą apmokėti už vartotojo suvartotą šilumos energiją ir kreipdamasi į Inspekciją, pati kvestionuoja savo atliktos energijos apskaitos teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio priteisti skolą pateikimas teismui nevaržo kasatoriaus teisių – kasatorius, manydamas, jog ieškovas atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė jo teises bei teisėtus interesus, turi teisę kreiptis į vieną iš nurodytų institucijų pažeidimo klausimui pagal jų kompetenciją spręsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas pirmiau aptartas normas, padarė teisės normomis pagrįstą išvadą, jog ieškovas, teikdamas kasatoriui ieškinį dėl skolos už pateiktą šilumos energiją sumokėjimo, neprivalėjo EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka kreiptis į šioje normoje nurodytas institucijas nagrinėti ginčą išankstine ne teisme tvarka, todėl pagrįstai naikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Dėl to kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo naikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis). Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės procesiniam rezultatui byloje.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 22,75 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 22,75 Lt (dvidešimt du litus 75 ct)  bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Dangutė Ambrasienė

         Antanas Simniškis

         Vincas Verseckas