Baudžiamoji byla Nr. 1A-431-919/2022

                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07627-2021-0                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.1.2;

                                                                                         2.4.1.6

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2022 m. birželio 17 d.

                                                                          Kaunas

Kauno

sekretoriaujant Aidai Gaučienei,

dalyvaujant prokurorei Tatjanai Samulevičienei,

nuteistajam R. A., jo gynėjui advokatui Sauliui Dambrauskui,

nukentėjusiojo atstovei A. A.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. gynėjo advokato Sauliaus Dambrausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 3 mėnesiams ir paskirta intensyvi priežiūra, nustatytos jos sąlygas - nuo 23 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje.

Skundžiamu nuosprendžiu patvirtinta tarp R. A. ir civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos 2021 m. birželio 21 d. sudaryta Žalos privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartis. Procesas dėl civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos (351,90 euras), susidariusios dėl nukentėjusiojo mažamečio atstovavimo bylos nagrinėjimo metu, iš R. A. nepriteistos.

Nepriteistos R. A. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       R. A. Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad dėl neatsargumo sunkiai sužalojo mažametį A. A., o būtent (duomenys neskelbtini), būdamas mažamečio A. A., gimusio (duomenys neskelbtini) metų, tėvu, kartu su sūnumi A. A. užlipo į namo palėpę, elgdamasis nerūpestingai, paliko sūnų vieną palėpėje be priežiūros, neįvertinęs, kad palėpėje yra laiptų anga ir kita anga uždaryta tik gipso kartono plokšte, kuri nuo smūgio lengvai lūžta, nulipo pats žemyn, ko pasekoje paliktas vienas sūnus A. A. užlipo ant gipso kartono plokštės, jai lūžus, krito žemyn ir priekine, labiau dešine veido dalimi kontaktavo su plokštuma, dėl ko patyrė galvos smegenų traumą, pasireiškusia poodinėmis kraujosruvomis kaktoje ir dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimu smakro srityje, muštine žaizda burnos gleivinėje apačioje dešinėje, impresiniu kaktikaulio lūžiu, pakraujavimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje momeninėje srityje, kas komplikavosi plaučių uždegimu, ūmiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.

2.       Apeliaciniu skundu nuteistojo R. A. gynėjas advokatas Saulius Dambrauskas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei priteisti nuteistojo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

2.1.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti ne tik kilusius padarinius, bet ir tai ar būtent kaltininko veika, kuri gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu, buvo nukentėjusiojo sužalojimo ar susargdinimo priežastis, tai yra kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Taip pat asmens kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus sunkaus sužalojimo ar susargdinimo. Teismas nurodė, kas kaltinamasis pats dengė angą gipso kartono plokšte, nurodė įspėjęs vaiką, kaip elgtis palėpėje, neiti prie šių angų, kas visgi rodo kaltinamąjį supratus, jog palėpėje būti nėra visiškai saugu, ir kad priartėjus tiek prie laiptų angos, tiek šalia esančios, uždengtos išties plona medžiaga, mažametis vaikas gali iškristi ir susižaloti. Tuo pagrindu teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis, nors ir nenumatydamas padarinių kilimo galimybės dėl pasitikėjimo sūnumi, kadangi pastarasis buvo įspėtas elgtis atsargiai, tačiau pagal savo išsilavinimą, specialybę, gyvenimišką patirtį, turėjo suvokti, kad gipso kartono plokštė gali vaiko svorio neatlaikyti ir jam ant šios užlipus, lūžti. Taigi, teismas nurodė, kad šiuo atveju, nekyla abejonių dėl to, kad R. A. turėjo ir numatyti galimus padarinius. Apeliaciniu skundu nesutinkama su tokiais teismo motyvais ir skunde nurodoma, kad savo motyvus teismas pagrindė tiktai nuteistojo R. A. galėjimu suvokti gipso kartono plokštės mechanines savybes. Teismo motyvai yra selektyvūs ir neapima viso valinio kaltės momento analizės sprendžiant, ar teismo išvada, jog nuteistasis elgdamasis nerūpestingai paliko sūnų vieną palėpėje be priežiūros yra tikrai pagrįsta, ar toks teismo vertinimas, vis tik, pagrįstas nėra. Tėvo ir vaiko bendravimas nėra vien mechaninių elgesio elementų virtinė. Todėl palikimu be priežiūros negali būti vertinamas kiekvienas tėvų elgesio elementas, kurio metu yra prarandama visiška vaiko elgesio kontrolė. Vienu atveju suaugusio asmens, net ir turinčio pakankamai artimą tiesioginį fizinį kontaktą su vaiku (pavyzdžiui iš šalies stebinčio vaiką pavojingoje šiam neįprastoje situacijoje - tarkime, imančio verdantį virdulį), elgesys gali būti laikytinas pakankamai nerūpestingu palikimu be reikiamos priežiūros, o kitu atveju, net ir artimesnio fizinio kontroliavimo nebuvimas nelaikytinas nerūpestingu palikimu vaiko be priežiūros, jeigu toks elgesys yra sąlygotas susiformavusiu vaiko elgesio pažinimu, kuris paremtas glaudaus tarpusavio ryšio patirtimi ir pagrįstu psichologiniu pasitikėjimu. Pavyzdžiui, vaiku, kuris nuo mažų dienų tėvų yra išmokytas elgtis atsakingai su peiliu ar verdančiu virduliu, tėvai pagrįstai gali pasitikėti pakankamai daug, o tokio vaiko savarankiškumas elgiantis su sąlyginai pavojingais daiktais - nelaikytinas nerūpestingu vaiko palikimu be priežiūros. Todėl tėvų, kurie myli ir rūpinasi savo vaikais ir jų auklėjimu, elgesys su savo vaikais didžiule dalimi priklauso nuo susiformavusių santykių, sukurto tarpusavio pasitikėjimo, ilgalaikio jų pažinimo patirties.

2.2.                      Skunde pažymima, kad byloje nekilo abejonių dėl to, jog vaikas jo tėvui yra brangiausias asmuo, kad jis savo vaiką nepaprastai myli ir rūpinasi jo teisingu ugdymu bei auklėjimu. Tai patvirtino nukentėjusiojo mažamečio A. A. mama A. A., kuri pati byloje pripažinta nukentėjusiąją. Taip pat tai matyti iš paties nuteistojo parodymų. Tai buvo akivaizdu nuteistojo apklausos metu, kai teismas pats pasiūlė trumpai padaryti pertrauką vien tam, kad nuteistasis, kuris pasakodamas apie įvykį, kurio metu jo vaikas susižalojo, pats tiek susijaudino, kad nebegalėjo tęsti savo pasakojimo. Byloje nagrinėjamo įvykio atveju nuteistasis, būdamas tėvu, atsivedė vaiką į palėpę, kadangi įsiklausė į tokį vaiko norą. Tiek iš nuteistojo, tiek ir iš vaiko mamos paaiškinimų yra matyti, jog nuteistasis savo tėvystės pareiga laiko vaiko auklėjimą įtraukiant jį į namų ūkio darbų dalyvavimą nuo pat mažų dienų. Tiek nuteistasis, kaip vaiko tėtis, tiek ir mama nurodė, kad taip buvo ne pirmą kartą iki nagrinėjamo nelaimingo atvejo, tai yra vaikas jau ne kartą ėjo kartu į palėpę ir ten net žinojo savo žaislų kampą. Taigi, artimas nuteistojo, kaip tėvo, ir jo vaiko bendravimas ir nevienkartinio buvimo šioje palėpėje patirtis objektyviai sukūrė tarpusavio pasitikėjimo santykius.

2.3.                      Nurodoma, jog byloje buvo nustatyta, kad nuteistasis paklausė, ar vaikas norėtų eiti su juo žemyn, ar trumpai pabus vienas, kol šis atsineš įrenginį, kurio montavimo procese vaikas norėjo sudalyvauti. Taip pat nuteistasis prieš išeidamas perspėjo vaiką, kad neitų prie pavojingos vietos ir dėl nevienkartinės patirties su savo vaiku neturėjo jokio pagrindo abejoti, jog vaikas galėtų nepaklausyti perspėjimo, nes iki tol visada klausė. Tačiau iš nuteistojo parodymų matyti, jog jis niekaip nesuvokė net menkiausios tokios nelaimės galimybės, o kylant nors mažiausiai abejonei dėl to, nebūtų vaiko nei palikęs, nei vedęsis kartu. Minėti veiksmai negali būti laikomi nerūpestingumu paliekant sūnų vieną palėpėje be priežiūros. Tėvo rūpestingumas turi būti vertinamas jo elgesiu visoje situacijoje, o ne iš įvykių konteksto ištraukiant trumpą laiko tarpą, kuriame įvyko nelaimė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti situaciją nerūpestingumu, o nerūpestingumą pagrįstu nusikaltimo inkriminavimo pagrindu. Nerūpestingumu laikant bet kurį momentą, ištrauktą iš žmonių elgesio konteksto, tektų kiekvieną vaikų nelaimę kriminalizuoti, o tai neatitiktų baudžiamosios teisės paskirties.

2.4.                      Skundo autorius pažymi, jog pagal BK 16 straipsnį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti. BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius - žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog vaikas ne pirmą kartą buvo palėpėje su tėvu, taip pat vaiko mama nurodė, kad tėtis yra tas žmogus, kuris stengiasi, jog vaikas turėtų tai, kas geriausia, kad būtų laimingas šeimoje, tas įvykis buvo ne todėl, kad tėtis buvo neatsakingas, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Taip pat nustatyta, kad R. A. vaiką įspėjo kelis kartus, be to, pats vaikas nėra pernelyg aktyvus ar sunkiai auklėjamas. Prieš įvykį jis ne pirmą kartą atėjo į palėpę, kur turėjo savo žaislų, ir žinojo vietą, į kurią negalima eiti. Ta pavojinga vieta buvo akivaizdžiai matoma. Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes bei savo asmeninį santykį su vaiku ir turimą patirtį, nuteistasis negalėjo numatyti, kad šis 20-30 sekundžių jo pasitraukimas iš palėpės gali lemti nenumatytą vaiko elgesį, dėl kurio jis atsirado prie pavojingos vietos, į ją įšoko ir įlūžęs susižalojo. Tai, kad nuteistasis to nenumatė, nereiškia, kad jis nepaisė kokio nors elementaraus atsargumo, tai yra nesilaikė visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad R. A. turėjo ir galėjo numatyti, kad būtent šį kartą vaikas gali pasielgti kitaip, negu elgėsi įprastai iki tol. 

2.5.                      Nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį - priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių. Nagrinėjamu atveju tiesioginio priežastinio ryšio nėra, kadangi tarp atsitraukimo nuo vaiko iki jo nukritimo įsiterpia neįprastas vaiko elgesys, kurių nuteistasis, pagal savo tiesioginę bendravimo su vaiku patirtį, negalėjo numatyti. Todėl priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių nėra tiesioginis. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl veikos bei priežastinio ryšio aktualu ir tai, kad vaikas atsidūrė palėpėje ne todėl, kad yra neprižiūrimas, o todėl, kad jis norėjo dalyvauti su tėčiu jo darbuose, o tėtis, kaip įprastai, įsiklausė į vaiko norus ir rūpinosi jo auklėjimu. Taip pat aktualu ir tai, kad vaikas palėpėje liko vienas ne todėl, kad buvo pamirštas, neprižiūrimas ar nerūpėjo tėčiui, tai yra ne nerūpestingai palikus sūnų vieną palėpėje be priežiūros - kuo grindžiamas nusikaltimo inkriminavimas, bet todėl, kad tėtis, gerbdamas vaiko valią, įsiklausė į jo norą palaukti palėpėje, o tėvas, pagal savo bendravimo patirtį su vaiku, turėjo pagrindą pasitikėti juo. Šiame kontekste svarbus būtent veikos motyvų pozityvusis elementas - visi tėčio veiksmai buvo nukreipti į vaiko gerovę - sudaryti sąlygas vaikui būti kartu su tėčiu ir dalyvauti jo darbuose ir toks pasitikėjimas vaiku bei jo palikimas vieno buvo paremtas mylinčio savo vaiką tėvo bendravimo su vaiku patirtimi. Visa tėvo elgesio su vaiku elementų virtinė negali būti traktuojami kaip atskiri epizodai, atitraukti tiek nuo elgesio motyvacijos, tiek ir nuo turimos tarpusavio elgesio patirties. Todėl ir epizodas, kurio metu įvyko nelaimė ir vaikas susižalojo, negali būti vertinamas, kaip tėvo nerūpestingumas paliekant sūnų vieną palėpėje be priežiūros, o turėtų būti vertinamas kaip kazusas.

2.6.                      Skunde nuteistojo gynėjas nurodo, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai inkriminavo veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį pripažindamas R. A. kaltu, prašo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, jog jis su civiliniu ieškovu sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo. Kauno apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, jog yra ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. R. A. ir civilinis ieškovas Kauno teritorinė ligonių kasa 2021 m. birželio 21 d. sudarė Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį, kuria skolininkas įsipareigojo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti 3 477 eurų žalą. Minėta sutartis aiškiai išreiškia nuteistojo valią atlyginti padarytą žalą neginčijant žalos dydžio, be to, minėta sutartis jau yra pradėta vykdyti. Todėl pripažintina, kad tolimesnis žalos atlyginimo sutarties vykdymas (įskaitant sutarties vykdymo sustabdymą) yra pagrįstas ir užtikrinamas prievolinės teisės reikalavimais. Pažymima, jog prievolė pagal šią sutartį atsiranda tik esant sąlygai, jog nuteistasis yra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, todėl prievolių vykdymas pagal sudarytą sutartį sustabdytinas iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pabaigos. Vis dėlto būtina pabrėžti, kad nuteistojo valia, esant tokiai sąlygai, yra aiškiai išreikšta ir galiojanti, o tai reiškia, kad žalos atlyginimo klausimas, kiek tai susiję su nuteistojo galima baudžiamąja atsakomybe, yra visiškai išspręstas iki priimant nuosprendį.

2.7.                      Be to, nurodoma, kad BK 39 straipsnyje yra numatytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių. Taigi asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir yra ne mažiau, kaip dvi šio BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Dėl išdėstytų motyvų, nagrinėjamu atveju net nuteistąjį pripažinus kaltu yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39 straipsnyje numatytais pagrindais. 

3.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Nuteistojo R. A. gynėjo advokato Sauliaus Dambrausko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo R. A. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl R. A. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, ir mano, kad R. A. atžvilgiu baudžiamoji byla turi būti nutraukta, kadangi įvykis laikomas laimingu atsitikimu. Taip pat skundu prašo R. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, jog jis su Kauno teritorine ligonių kasa sudarė susitarimą dėl turtinės žalos atlygino bei taikant BK 39 straipsnio nuostatas R. A. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje

5.       BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo tais atvejais, kai veika neturi neatsargaus sunkaus sveikatos sutrikdymo pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles požymių, tai yra kai tai atsitinka buityje nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Šis nusikaltimas gali būti padaromas veiksmais, poelgiais, neatitinkančiais tiek įprastų, visuotinai žinomų bendrųjų atsargumo, tiek specialiųjų, oficialiomis taisyklėmis reglamentuotų atsargumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių (kad jie buvo dėsningas veikos rezultatas). Teismų praktikoje priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia atsiradusius padarinius. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2007).

6.       Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu R. A. išsamiai nurodė visas faktines įvykio aplinkybes, su jomis sutiko, tačiau nesutiko su jo veiksmų kvalifikacija pagal baudžiamąjį įstatymą ir vertina tai, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Apklausiamas R. A. nurodė, kad ne pirmą kartą sūnų A. A. nusivedė į palėpę, sūnus žinojo, kurioje palėpės vietoje jis gali būti, o į kurias vietas jam eiti draudžiama. Visada elgdavosi paklusniai ir neidavo ten, kur jam nebuvo leidžiama. Įvykio dieną R. A. su draugu V. M. turėjo į palėpę nunešti vėdinimo įrenginį. R. A., A. A. ir V. M. užlipo į palėpę apsižiūrėti, kur reikia statyti vėdinimo įrenginį. R. A. sūnaus A. paklausė ar jis liks palėpėje ir palauks kol jie užkels įrenginį, ar lips žemyn. Vaikas nurodė, kad palauks palėpėje. R. A. sūnui A. priminė, kur eiti negalima ir liepė likti vietoje, kurioje yra laikomi vaiko žaislai. Palėpės grindyse yra laiptų anga su nuleistomis kopėčiomis ir šalia yra didesnė anga, kuri uždengta gipskartonio plokšte. A. A. žinojo, jog negalima lipti ant gipskartonio plokštės, nes tai yra nesaugu. Tuo metu, kai R. A. ir V. M. buvo apačioje, A. A. užšokęs ant palėpės grindų angos uždėtos gipskartonio plokštės, pastarajai sulūžus, nukrito į pirmąjį aukštą ir susižalojo. Po to, kai vaikas nukrito, R. A. paėmė sūnų, nunešė į gyvenamąsias patalpas ir paguldė ant lovos bei skubiai iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

7.       Nukentėjusiojo A. A. atstovė A. A. ir liudytojas V. M. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir nuteistasis R. A..

8.       Šiuo atveju, neginčijamai nustatyta, kad R. A. nulipus iš palėpęs ir ten trumpam palikus mažametį sūnų A. A., pastarasis užšokęs ant palėpės grindų angos uždėtos gipskartonio plokštės, kuriai sulūžus, A. A. nukrito į pirmąjį aukštą ir susižalojo. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad A. A. dėl įvykio buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, kas konstatuota Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju, esminis ginčo dalykas yra tai, ar R. A. palikdamas mažametį sūnų palėpėje, šalia atidengtos laiptų angos ir gipskartonio plokšte uždengtos angos, elgėsi nerūpestingai ir turėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes.

9.       Pažymėtina, kad BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412-697/2015).

10.       Atsižvelgus į išdėstytus įrodymus akivaizdu, kad tarp nuteistojo R. A. padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiojo A. A. sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys. Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusiajam buvo sunkiai surikdyta sveikata, buvo tai, jog jo tėvas R. A. anksčiau paminėtomis aplinkybėmis paliko sūnų vieną palėpėje, šalia dviejų nesaugių laiptų angų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. A. nesuprasdamas savo veiksmų pavojingumo, nenumatė galimų pavojingų padarinių kilimo. Galimų padarinių nenumatymas yra bendras požymis, apibūdinantis tiek neatsargią kaltę, tiek kazusą. Esminis kaltės ir kazuso skirtumas yra valinis momentas – turėjimas ir galėjimas numatyti padarinius. Būtent išvada dėl turėjimo ir galėjimo numatyti padarinius leidžia teismui konstatuoti neatsargią kaltę. R. A. teigia neturėjęs ir negalėjęs jų numatyti, nes ne pirmą kartą sūnų vedėsi į palėpę ir niekad nieko panašaus nebuvo atsitikę. Teisėjų kolegija vis tik mano, jog R. A. turėjo ir galėjo suprasti savo veiksmų rizikingumą ir numatyti galimus padarinius, jei būtų pakankamai dėmesingas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. A. suprato ir žinojo, kad gipskartonio plokšte uždengta anga nebuvo visiškai saugi, kadangi, kaip pats nurodė, ne kartą sūnų buvo įspėjęs, kaip elgtis palėpėje ir kad neiti prie šių angų. Teisėjų kolegijos nuomone, R. A. nesilaikė elementarių visuotinai suvokiamų atsargumo principų ir nebuvo pakankamai dėmesingas toje situacijoje, kai mažametis vaikas yra paliktas, kad ir labai trumpam laikui, vienas palėpėje, kurioje yra dvi nesaugios laiptų angos. Pats R. A. pripažino, kad jo sūnus buvo sunkiai sužalotas, sutiko, kad vaikui, nulipusiam iš palėpės kartu su tėvu, būtų buvę saugiau, tačiau šį kartą jį paliko vieną palėpėje. Taigi, R. A. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (būdamas pilnametis ir turėdamas gyvenimišką patirtį) suvokė daromos veikos rizikingą pobūdį. Pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog R. A. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, yra visiškai įrodyta paties nuteistojo, nukentėjusiojo atstovės, liudytojo V. M. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvadomis, byloje surinkta ir ištirta bylos medžiaga.

11.       Apibendrinant teisėjų kolegijos nuomone, R. A. pažeidė bendro pobūdžio atsargumo taisykles, kaip suaugęs žmogus, turintis gyvenimiško patyrimo, jis privalėjo suvokti, kad paliekant vieną mažametį vaiką palėpėje, kurioje yra angų, kurios nėra sandarios ir tinkamai uždengtos, gali įvykti tokia situacija, kai vaikas gali iškristi iš palėpės. Faktas, kad iki šiol tokio įvykio niekada nėra buvę, nereiškia, kad R. A. veiksmai buvo saugūs. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. A. ne tik privalėjo, bet pagal asmenines savybes taip pat galėjo suvokti savo veiksmų rizikingumą ir numatyti galimus padarinius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su Kauno apylinkės teismo išvada, kad faktiniai bylos duomenys rodo, jog vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusysis A. A. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą buvo tai, jog nuteistasis elgdamasis nerūpestingai paliko sūnų be priežiūros palėpėje, todėl jo padaryta nusikalstama veika Kauno apylinkės teismo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės

12.       Apeliaciniu skundu R. A. gynėjas siekia, jog R. A. atžvilgiu būtų pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad su civiline ieškove Kauno teritorine ligonių kasa 2021 m. birželio 21 d. sudarė Žalos privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį, kuria R. A. įsipareigojo 3 477 eurų žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti per 60 mėnesių nuo sudarymo dienos, kiekvieną mėnesį įmokėdamas po 57 eurus.

13.       BK 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Pagal šią nuostatą teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-433/2011, 2K-108-697/2017). BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (tai yra tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013).

14.       Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad civilinė ieškovė Kauno teritorinė ligonių kasa 2021 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą dėl taikos sutarties patvirtino baudžiamojoje byloje, kuriame nurodė, kad 2021 m. birželio 21 d. su R. A. buvo sudaryta Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Iš minėtos sutarties matyti, kad R. A. įsipareigojo 3 477 eurų žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti per 60 mėnesių nuo sudarymo dienos, kiekvieną mėnesį įmokėdamas po 57 eurus. Iš civilinio ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad R. A. iki 2021 m. rugsėjo 20 d. Kauno teritorinei ligonių kasai yra atlyginęs 231 eurą. Baudžiamojoje byloje yra R. A. gynėjo advokato Sauliaus Dambrausko 2021 m. lapkričio 30 d. pranešimas dėl sutarties vykdymo mokėjimo pagal sutartį sustabdymą, iš kurio matyti, kad R. A. yra sustabdęs mokėjimus pagal 2021 m. birželio 21 d. sudarytą Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį. Pranešime nurodoma, kad vadovaujantis Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1K-136 patvirtintu Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo tvarkos aprašo 1 punktu, kad privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos išieškojimo tvarką, kai inter alia dėl asmens neteisėtos veikos nukentėjusiojo draudžiamojo privalomuoju sveikatos draudimu gydymo išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Taigi, žalos atlyginimas galimas tik jeigu yra nustatyta asmens neteisėta veika, todėl R. A. nesant jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, sustabdė 2021 m. birželio 21 d. sutarties vykdymą. Be to, pranešime pažymėjo, jog minėtos sutarties mokėjimas bus atnaujintas, jeigu R. A. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bus pripažintas kaltu pagal jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

15.       Skundžiamu nuosprendžiu teismas 2021 m. birželio 21 d. sutartį tarp civilinės ieškovės ir R. A. patvirtino ir procesą dėl civilinės ieškovės pareikšto civilinio ieškinio nutraukė.

16.       Pažymėtina, kad 2021 m. birželio 21 d. Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) punktas numato, jog jeigu skolininkas, šiuo atveju, R. A., nevykdo sutarties sąlygų, išieškotojas, šiuo atveju Kauno teritorinė ligonių kasa, turi teisę perduoti vykdomąjį raštą dėl atlygintos sumos išieškojimo antstoliams arba žalą išieškoti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka. Taigi akivaizdu, kad civilinės ieškovės pagrindinis materialusis interesas (teisė reikalauti žalos atlyginimo), skundžiamu nuosprendžiu patvirtinus susitarimą dėl žalos atlyginimo ir procesą šioje dalyje nutraukus, yra apgintas. Esant tokiai procesinei situacijai byloje, pripažintina, kad 2021 m. birželio 21 d. sutartimi išspręstas žalos atlyginimo klausimas laikytinas R. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 2 dalis).

Dėl BK 39 straipsnio nuostatų taikymo

17.       Vienas iš nuteistojo R. A. gynėjo apeliacinio skundo alternatyvių prašymų yra jam taikyti BK 39 straipsnio nuostatas ir dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, R. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

18.       BK 39 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimas, be kita ko, ir BK 59 straipsnio 2 dalies pagrindu (kai teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes), leidžia taikyti BK 39 straipsnį, esant kitoms būtinoms jo taikymo sąlygoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Be to, teismas, net ir nustatęs BK 39 straipsnyje nustatytų sąlygų visumą, svarstydamas kaltininko atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, privalo išsamiai motyvuoti savo sprendimą, nes atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, o ne pareiga. Tai reiškia, kad tokiam sprendimui vien tik formalių aptariamoje normoje išvardytų sąlygų nepakanka – teismas turi išsamiai įvertinti bylos aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-895/2017).

19.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas R. A. taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių, institutą, ir R. A. dėl veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

20.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. A. padarė vieną neatsargų, nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), su Kauno teritorine ligonių kasa sudarė susitarimą dėl padarytos žalos atlyginimo. R. A. visas įvykio aplinkybes pripažino, tik nepripažino savo atliktų veiksmų kvalifikacijos pagal baudžiamąjį įstatymą. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jis nusikaltimą padarė pirmą kartą, šiuo metu nedirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, yra vedęs, turi mažametį sūnų. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną R. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis suteikė nukentėjusiajam pagalbą ir aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo nuosprendžiu pripažintina ir antra R. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog 2021 m. birželio 21 d. sutartimi yra išspręstas žalos atlyginimo klausimas (BK 59 straipsnio 2 dalis). Taigi, R. A. yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai bei atitinka BK 39 straipsnyje įtvirtintas sąlygas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, tai yra jis teisiamas pirmą kartą, byloje nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika priskirtina nesunkių kategorijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ši R. A. nusikalstama veika buvo atsitiktinė, dėl jos jis išvadas padarė, todėl jo atžvilgiu tikslinga taikyti BK 39 straipsnio nuostatas ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 137 straipsnio 1 dalį R. A. atleisti, o baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

21.       Šiame kontekste pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu nereiškia, kad yra pateisinami R. A. neteisėti veiksmai. Šiuo atveju R. A. už savo veiksmus nėra išteisinamas, nes pripažįstama, jog R. A. veikoje yra BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, konstatuojama, jog civilinė ieškovė patyrė turtinę žalą, o jos atlyginimui paliekamas sudarytas susitarimas dėl turtinės žalos atlyginimo. Pripažinus R. A. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

nuteistojo R. A. gynėjo advokato Sauliaus Dambrausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria R. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 3 mėnesiams ir paskirta intensyvi priežiūra, nustatytos jos sąlygas - nuo 23 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje.

Nustatyti nuteistojo R. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog tarp R. A. ir civilinės ieškovės Kauno teritorinė ligonių kasos 2021 m. birželio 21 d. sutartimi yra išspręstas žalos atlyginimo klausimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 2 dalis).

R. A. pripažinti padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39 straipsniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Netenkinti R. A. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                    Aurelijus Rauckis

                                                                   Judita Sungailaitė

                                                                                                                  Aušra Vingilė