Pranešėjas Bronius Zalaga                                                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-93-135/2013

Teisėja Vilma Šiukštienė                                                           Proceso Nr. 1-81-1-00055-2012-6

                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                      1.2.4.6; 1.2.26.2.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3;                                                                      2.4.6.3.1              (S)

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 28 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,

teisėjų Vidmanto Mylės ir Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Audronei Peleckienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Martinavičienei,

nuteistojo E. D. gynėjui adv. Vaclovui Vaitkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu:

• pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p. ir 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams  4 (keturiems)  mėnesiams,
• pagal  Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant  pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-01-19 iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Kardomoji priemonė – suėmimas paliktas iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinta.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pripažintas ir D. K., tačiau dėl jo nuosprendis neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

E. D. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su D. K., 2012 m. sausio mėn. 13 d. apie 20 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie prekybos centro „N.“ pastato, pažymėto 11 numeriu, matant kitiems asmenims, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties, įžeidžiamai kibo prie nukentėjusiojo D. N., tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį nepilnamečiam nukentėjusiajam K. S. į nosį ir padarė sužalojimus – nosies kaulų lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo nukentėjusiojo sveikata sutrikdoma ilgiau nei 10 dienų, po to tuo pačiu metu ir toje pačioje viešoje vietoje nusikalstamos veikos bendrininkas D. K. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties, sudavė nukentėjusiajam D. N. vieną smūgį koja į veidą ir vieną smūgį kumščiu į nugarą, E. D. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, sudavė nukentėjusiajam D. N. vieną smūgį kumščiu į veidą, nusikalstamos veikos bendrininkas D. K. sudavė D. N. vieną smūgį kumščiu į veidą ir abu su nusikalstamos veikos bendrininku D. K. sudavė kumščiais ne mažiau kaip 10 smūgių nukentėjusiajam D. N. į galvą ir į rankas, o nukentėjusiajam D. N. įbėgus į prekybos centro „N.“ koridorių, jis, E. D., tyčia sudavė koja vieną smūgį į veidą nukentėjusiajam D. N., o nusikalstamos veikos bendrininkas D. K. kumščiu užsimojo smūgiui nukentėjusiajam D. N. į galvą, bet smūgio nesudavė, nes nukentėjusysis pasitraukė, ir E. D. bendrais su nusikalstamos veikos bendrininku D. K. veiksmais nukentėjusiajam D. N. padarė sužalojimus: dešinės plaštakos 1 piršto išnirimą, poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke ir dešiniame žande, pereinančias į smakrą – nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės plaštakos 1-o piršto išnirimo nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Taip dėl chuliganiškų paskatų dviem žmonėms padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, E. D. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su D. K., 2012 m. sausio mėn. 13 d. apie 20 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie prekybos centro „N.“ pastato, pažymėto 11 numeriu, matant kitiems asmenims, tyčia, be jokios priežasties, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: E. D. įžeidžiamai kibo prie nukentėjusiojo D. N., prašydamas pavežti iki kavinės „S. K.“, apmėtė nukentėjusįjį dešrelėmis, metė į nukentėjusįjį D. N. butelį alaus, rankomis laužė nuo automobilio „Honda Preliude“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) aptaką, kartu su nusikalstamos veikos bendrininku D. K. stumdė nukentėjusįjį  D. N. rankomis, o nukentėjusiajam D. N. įbėgus į prekybos centro „N.“ koridorių, E. D. tyčia sudavė koja vieną smūgį į veidą nukentėjusiajam D. N., o nusikalstamos veikos bendrininkas D. K. kumščiu užsimojo smogti nukentėjusiajam D. N. į galvą, bet smūgio nesudavė, nes nukentėjusysis pasitraukė, ir abu tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių kojomis ir kumščiais D. N. į įvairias kūno vietas ir padarė nukentėjusiajam D. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą, E. D. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, sudavė vieną smūgį kumščiu į nosį nepilnamečiam nukentėjusiajam K. S. ir padarė nukentėjusiajam K. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą. 

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo jį išteisinti pagal LR BK 138 str. 2 d. 5 p. ir 8 p. arba smarkiai sumažinti bausmę. Taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad viską prisipažino ir atlygino žalą bei susitaikė su nukentėjusiaisiais.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti dėl to, kad, nuteistojo nuomone, D. N. pats susilaužė pirštą, o K. S. pas medikus kreipėsi tik po 3 savaičių, todėl jis nosį galėjo susilaužyti prieš arba po įvykio. Nuteistojo nuomone, teismas jam skyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę. Apeliantas teigia, kad D. N. 1-ojo tomo 40 lape nurodė, jog jis gindamasis kažkuriam vaikinui dešine ranka bandė smūgiuoti, bet smūgis nepavyko ir jam lūžo dešinės rankos nykštis. Nuteistojo tvirtinimu, nukentėjusysis nurodė, jog pirštą susilaužė pats, tačiau jau kitose apklausose apie tai nebeužsimena. Nuteistasis pripažįsta, kad K. S. smūgiavo į veidą vieną kartą, tačiau mano, kad jam jokio lūžio nepadarė, kadangi K. S. tą pačią dieną buvo policijoje ir ligoninėje, tačiau nei policijos pareigūnams, nei medikams nesiskundė. Apelianto nuomone, jei K. S. būtų lūžusi nosis, jis, kaip ir jo draugas, būtų kreipęsis į medikus, tačiau jis to nepadarė, o į medikus kreipėsi tik praėjus 3 savaitėms po įvykio. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad K. S. nosį galėjo susilaužyti prieš įvykį ar po jo. Nuteistasis cituoja eksperto išvadą, kurioje nurodyta, kad tiksliai nustatyti, kada padarytas sužalojimas nėra galimybės. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, E. D. tvirtina, kad nukentėjusiesiems nosies lūžis ir piršto išnirimas yra ne jo padarytas. Nuteistojo nuomone, nukentėjusieji teisminio tyrimo metu paprašė 1000 Lt turtinei žalai atlyginti, ir tai rodo, jog jie siekė pasipelnyti, todėl ir davė jį kaltinančius parodymus. Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino iš dalies, o teisminio nagrinėjimo metu kaltę pripažino visiškai, susitaikė su nukentėjusiaisiais, atlygino žalą, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą tenkinti iš dalies ir nuteistajam E. D. pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.).

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, jog savo kaltę jis neigia dėl nukentėjusiajam K. S. padaryto nosies kaulo lūžio bei D. N. padaryto dešinės plaštakos 1 piršto išnarinimo, t. y. nuteistais prašo jį išteisinti pagal LR BK 138 str. 2 d. 5 p. ir 8 p.

Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo kaltę, todėl nėra pagrindo išteisinti jį pagal LR BK 138 str. 2 d. 5 p. ir 8 p.. Nors kaltinamasis E. D. neigia kaltę dėl nukentėjusiųjų sužalojimo, tačiau jo kaltę teisme patvirtino byloje surinktų ir iširtų įrodymų visuma. Tokias išvadas teismas grindžia nukentėjusiųjų parodymais, liudytojų parodymais ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, paties E. D. parodymais pirmosios instancijos teisme, specialistų išvadomis bei kitais teismo ištirtais rašytiniais dokumentais.

Nukentėjusysis D. N. nurodė, kad tą dieną jis atvyko prie parduotuvės ,,N.“, jam ir jo draugams būnant automobilyje prie jo priėjo du jaunuoliai, kurie prašė pavežti, jam nesutikus kažkuris iš kaltinamųjų metė į jį iš dešrelių, D. N. su draugais išlipo iš automobilio, tada E. D. trenkė K. S. į nosį, nosis deformavosi, bėgo kraujas, K. S. nubėgo už kampo, jis (D. N.) pastūmė E. D., tada abu – ir E. D., ir D. K. jį puolė, jis parvertė E. D., tada kažkas spyrė į nugarą, jam atsistojus abu kaltinamieji smūgiavo jam per galvą, o jis (D. N.) gindamasis bandė trenkti kažkuriam vaikinui, smūgio metu D. N. lūžo dešinės rankos nykštis (1 t., 40–41, 43–45, 46–47 b. l., 2 t., 181 b. l.). Nukentėjusysis K. S. nurodė, kad kartu su D. N. atvyko apsipirkti į parduotuvę ,,N.“, apsipirkę kalbėjosi su merginomis, prie jų priėjo du vaikinai ir prašė pavežti, D. N. atsisakė, tada jie metė iš dešrelių į D. N., K. S. išlipus paklausti, ką jie daro, E. D. jam trenkė į nosį, jis nubėgo už ,,N.“, smūgis buvo stiprus, apsvaigo, bėgo kraujas, nosį atsistatė pats, pas ekspertus vyko po apklausos pas tyrėją (1 t., 65–66 b. l., 2 t. 182 b. l.). Liudytoja E. S. parodė, kad įvykio dieną, apie 21.00 val., paskambinusi sūnui K. S., sužinojo, kad jį ir D. N. prie parduotuvės ,,N.“ užpuolė du vaikinai ir sumušė, ir jis su D. N. yra ligoninėje, jam sulaužyta nosis, kai sūnus grįžo, jo nosis buvo sutinusi (1 t., 72–73, 2 t. 182 b. l.). Liudytojas E. B. parodė, kad įvykio metu jis buvo prie parduotuvės ,,N.“ D. N. automobilyje, priėjo kaltinamieji, pradėjo kabinėtis, D. K. metė dešreles į D. N., E. D. sudavė D. N., paskui trenkė K. S., vyko muštynės, D. N. buvo išnarintas pirštas, K. S. buvo ištynusi nosis ir žandas (1 t., 92–93 b. l., 2 t.,182–183 b. l.). Liudytojai policijos pareigūnai R. Š. ir M. K. parodė, kad gavo pranešimą, jog prie parduotuvės ,,N.“ vyksta konfliktas, nuvykus prie parduotuvės prie jų priėjo jaunuolis kruvinu veidu, paaiškino, kad jį sumušė du nepažįstami asmenys, nukentėjusiojo draugai sulaikė D. K. ir perdavė policijai, nukentėjusieji ir kaltinamasis buvo pristatyti į budėtojų dalį (1 t., 98–99 b. l., 2 t., 183 b. l.).

Paminėtais parodymais nustatyta, kad E. D. sudavė smūgį K. S. į nosį, jis mušėsi ir su D. N.. Teisminio nagrinėjimo metu tai patvirtino ir pats nuteistasis E. D., nurodydamas, kad išėję iš parduotuvės pamatė jaunuolius, kurie buvo mašinoje, jų paprašė pavežti,  jie nesutiko, kilo konfliktas, jis pirmas sudavė K. S. į galvą, paskui buvo  nustumtas, parverstas ant žemės, po to D. N. ranka sudavė į veidą, spyrė jam koja, viskas vyko greitai (2 t., 180 b. l.).

Iš specialisto išvados Nr. G (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. N. padaryti sužalojimai: dešinės plaštakos pirmo piršto išnirimas, poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke ir dešiniame žande, pereinanti į smakrą. Sužalojimai padaryti kietais, bukais paviršiais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais, kietais bukais paviršiais paveikus veidą ir dešinę plaštaką. D. N. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl dešinės plaštakos pirmo piršto išnirimo jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei dešimt dienų (1 t.,  58 b. l.). Iš specialisto išvados Nr. G (duomenys neskelbtini) matyti, kad K. S. nustatytas nosies kaulų lūžis. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu. Sužalojimas galėjo būti padarytas vienu ar daugiau trauminiais poveikiais. Sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl jo sveikata sutrikdoma ilgiau nei 10 dienų (1 t. 71 b. l.).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo E. D. nusikalstamas veikas. Kolegija atmeta nuteistojo skunde išsakytą prielaidą, jog jis K. S. nosies negalėjo sulaužyti, ji galėjo būti sulaužyta prieš įvykį arba po jo, kaip nepagrįstą. Iš kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti, kad E. D. K. S. trenkė į nosį, K. S. iš nosies bėgo kraujas, ji buvo deformuota ir sutinusi, o 2012-02-08 atlikus rentgenogramą, buvo nustatytas nosies kaulų lūžis be dislokacijos. Minėti įrodymai paneigia, kad E. D. iškeltą versiją, kad K. S. galėjo būti sužalotas dar prieš įvykį arba po jo, jokių įrodymų, patvirtinančių šią prielaidą, byloje nėra.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis D. N. buvo mušamas tiek E. D., tiek D. K.. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad jie veikė bendrininkų grupėje. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų bendrininkų veiksmų akivaizdu, kad E. D. ir D. K. veikė sutartinai, nukentėjusiojo atžvilgiu smurtinius veiksmus atliko tiek E. D., tiek D. K.. Specialisto išvadose konstatuota, kad visi D. N. konstatuoti sužalojimai, kurių vieni atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais. Tai, kad nukentėjusysis D. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad gindamasis nuo smurtautojų bandė jiems trenkti, dėl to galėjo išnirti dešinės plaštakos 1 pirštas, nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės sprendžiant E. D. atsakomybės už kilusius padarinius klausimą. E. D. ir D. K. atliko nukentėjusiojo atžvilgiu smurtinius veiksmus, jie abu sudavė smūgius nukentėjusiajam ir suvokė, kad bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sužalojimo procese. Iš bylos duomenų, nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad E. D., mušdamas nukentėjusįjį kartu su D. K., suvokė veikos pavojingumą, galimybę atsirasti įvairiems pavojingos veikos padariniams, todėl pagrįstai pripažintas atsakingu už atsiradusius padarinius.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai E. D. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos LR BK 138 str. 2 d. 5 p. ir 8 p. numatytos nusikalstamos veikos, todėl jį ištesinti pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį nėra pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad E. D. padarė du tyčinius nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas nesunkių (BK 284 str. 1 d., 11 str. 3 d.), o kitas – apysunkių (BK 138 str. 2 d. 5 p. ir 8 p., 11 str. 4 d.) nusikaltimų kategorijoms. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas E. D. asmenybę charakterizuojančius duomenis, nurodė, kad E. D. teistas 7 kartus, nusikalto teistumui neišnykus, tą pačią dieną, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, yra recidyvistas (BK 27 str.), pataisos namų administracijos charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka. Tačiau teismas, nustatęs dvi E. D. atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalto bendrininkų grupėje ir apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.), nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kolegija sprendžia, kad ši teismo išvada yra nepagrįsta, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. D. nuo pat jo sulaikymo prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl jų padarymo gailėjosi, savo parodymų nekeitė ir juos patvirtino teisiamajame posėdyje (1 t., 147–148, 154–156 b. l., 2 t., 179, 180 b. l.). Pagal formuojamą teismų praktiką kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-400/2009 ir kitos; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga, Išvadų 13 punktas). Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad iki sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme kaltinamasis E. D. atlygino savo nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą, tai teismo posėdyje patvirtino ir nukentėjusieji D. N. bei K. S. (2 t., 193, 195 b. l., 3 t. 1–2 b. l.), todėl šiuo atveju E. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl, vertindamas E. D. asmenybę charakterizuojančius duomenis, anksčiau nurodytų aplinkybių jis nepripažino E. D. atsakomybę lengvinančiomis, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.), pripažįstant E. D. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino dėl jam inkriminuotų  nusikalstamų veikų ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 2, 3 p.).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 str. 1 d. nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Kolegijos nuomone, teismas, nuteistajam E. D. už jo padarytas nusikalstamas veikas skirdamas laisvės atėmimo bausmes, iš dalies tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi, atsižvelgus į tai, jog jis anksčiau teistas keletą kartų, nusikalto teistumui neišnykus, yra recidyvistas, todėl akivaizdu, kad kitos rūšies bausmių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nebepakanka. Nustatydamas paskirtų bausmių dydį, teismas skyrė bausmes, kurios yra mažesnės, nei straipsnių sankcijose numatyti bausmių vidurkiai, todėl kolegija, atsižvelgdama į tai ir į BK 61 str. nuostatas, sprendžia, kad šiuo atveju, nors ir nustačius dvi E. D. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, švelninti pirmosios instancijos teismo skirtas bausmes nėra pagrindo, todėl jos paliekamos nepakeistomis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d. 1 p., kolegija  

n u s p r e n d ė:

Nuteistojo E. D. skundą tenkinti iš dalies.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti E. D. atsakomybę švelninančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir nuoširdžiai gailisi ir savo noru atlygino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.).

Kitą nuosprendžio dalį palikti  nepakeistą.   

Kolegijos pirmininkas                                                                                                             Bronius Zalaga

Teisėjai                                                                                                     Vidmantas Mylė

                                                                                             Gražvydas Poškus