Civilinė byla Nr. e2A-995-945/2020

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03388-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 

2.6.39.2.6.1; 3.3.1.18.2

                                             (S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ipukis“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvos Respublikoje veikiančio per ERGO Insurance SE filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ipukis“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „MAI Baltics“ dėl žalos atlyginimo priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 6 315,91 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 28 d. 9 val. 25 min. Vokietijoje, Braunschweigo m., įvyko eismo įvykis, kurio metu autovežis su atsakovei priklausančia priekaba Kasboher atsitrenkė į stovėjusią priparkuotą transporto priemonę Skoda Fabia, ją apgadino ir nesustojęs nuvažiavo. Ieškovas buvo apdraudęs transporto priemonės Kasboher valdytojo civilinę atsakomybę, todėl eismo įvykio metu žalą patyrusiems asmenims išmokėjo draudimo išmoką, taip pat turėjo išlaidų, susijusių su žalos administravimu. Kadangi atsakingas už žalą asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, atsakovė privalo atlyginti visą žalą. Ieškovas informaciją apie įvykį gavo 2017 m. sausio 20 d. iš užsienio korespondento, keletą kartų ragino atsakovę pateikti medžiagą apie įvykį. 2017 m. gegužės 8 d. atsakovė išsiuntė reikiamą informaciją, tačiau vairuotojo paaiškinimas pateiktas tik teismui. Kadangi užsitęsė tyrimas, nukentėjusysis kreipėsi į įvykio vietos teismą. Jį atstovavo advokatas, todėl draudikas taip pat turėjo samdytis advokatus. Vokietijos teisme buvo pasiektas taikus susitarimas, tačiau atlygintinos žalos dydis padidėjo beveik 1 500 Eur. Kadangi apie eismo įvykį atsakovė nepranešė laiku, jo nebuvo galima tinkamai ištirti, surinkti visų reikiamų įrodymų, todėl ir dėl šios priežasties atsakovė privalo grąžinti iki 20 proc. draudimo išmokos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 60.3, 60.4, 60.5 punktai). 

2.       Atsakovė ieškinį prašė atmesti nurodydama, kad nesutinka, jog vairuotojas sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos ir ji laiku apie įvykį nepranešė draudikui. Vairuotojas nesuprato, kad kliudė kitą transporto priemonę, jis vairavo sunkų autovežį, smūgis buvo neženklus, nematomas, žala minimali. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad vairuotojas suvokė įvykus eismo įvykiui ir sąmoningai pasišalino. Pareigą pateikti visą informaciją apie eismo įvykį atsakovė vykdė, kai tik gavo informaciją apie jį. Kai draudikas paprašė pateikti informaciją apie įvykį, buvo sunku tai išsiaiškinti, nes įmonėje dirba apie 100 vairuotojų, dėl ko reikėjo nustatyti, kas ir kada buvo toje vietovėje.

3.       Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka su atsakovės išreikšta pozicija. Apie 2016 m. gruodžio 28 d. Vokietijoje įvykusi eismo įvykį trečiasis asmuo buvo informuotas 2017 m. sausio 20 d., ieškovui elektroniniu paštu pateikus trečiajam asmeniui prašymą suteikti informaciją. Veikdamas išimtinai atsakovės interesais, trečiasis asmuo nedelsdamas informavo atsakovę apie įvykusį eismo įvykį bei apie ieškovo prašymą pateikti informaciją. Po to sekė susirašinėjimas tiek su ieškovu, tiek su atsakove, buvo tiriamos įvykio aplinkybės, ieškovui pateikiami visi dokumentai, kurių ieškovas reikalavo.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovės 6 315, 91 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. spalio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 142 Eur žyminio mokesčio bei 326,01 Eur išlaidų už vertimo paslaugas atlyginimo.

5.       Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių eismo įvykio aplinkybių, t. y. jog vairuotojas, vairuodamas atsakovei priklausančią transporto priemonę (autovežį), buvo neatidus, dėl ko sukdamas į dešinę posūkyje užkliudė stovinčią priparkuotą transporto priemonę. Bylos duomenys taip pat patvirtina faktą, kad atsakovės autovežio vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ieškovė atlygino dėl eismo įvykio padarytą žalą, išmokėdama 5 556,95 Eur draudimo išmoką ir turėdama 758,96 atstovavimo išlaidų už įvykio administravimą užsienyje.

6.       Teismas pažymėjo, kad TPVCAPDĮ ir Taisyklėse nenustatyta, jog teisę reikalauti atlyginti išlaidas draudimo išmokai draudikas įgyja tik tuo atveju, jeigu pasišalinimas iš įvykio vietos yra tyčinis. Kita vertus, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, jog iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Iš eismo įvykio metu apgadinto automobilio fotonuotraukų (matomo nubraukimo), liudytojos parodymų Vokietijos policijos pareigūnams (jos paaiškinimų, kad nuo smūgio sujudėjo kelkraštyje stovėjusi Skoda Fabia, o autovežio priekaba susvyravo, jog liudytoja signalizavo) teismas sprendė, kad kliūtį (kelkraštyje stovintį automobilį) matęs ir į jį atsitrenkęs autovežio vairuotojas turėjo suvokti sukėlęs eismo įvykį. Vertindamas atsakovės atstovo teiginius, kad paprastai kelyje daug eismo dalyvių nuolat signalizuoja, teismas pažymėjo, jog įvykio vietos rajone iš ryto negalėjo būti daug automobilių, todėl apdairus vairuotojas galėjo atkreipti dėmesį į signalizavimą. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovės vairuotojas galėjo įvertinti aplinkybes, jog didelių gabaritų autovežiu važiuoja siaura gatve gyvenamųjų namų rajone, dienos metu, atsižvelgdamas į posūkio trajektoriją stebėti situaciją per šoninį veidrodį, o ne galimai klausantis muzikos (pasak atsakovės atstovo) važiuoti trankydamas pakelėje prie šaligatvio stovinčius automobilius.

7.       Teismas atmetė kaip niekuo nepagrįstas atsakovės prielaidas, kad įvykis galėjo būti surežisuotas ir automobilis Skoda Fabia ne pirmą kartą paliktas prie sankryžos, o liudytoja specialiai nufotografavo nuvažiuojančio autovežio numerį, net nebandė pasivyti autovežio ir jį įspėti, siekiant prisiteisti žalos atlyginimą. Teismas nurodė, kad išsamus tyrimas yra atliktas Vokietijos policijos pareigūnų, byla buvo nagrinėjama Vokietijos teisme ir, tikėtina, įvykis buvo ištirtas išsamiai, o ne formaliai. Teismas pažymėjo, kad nėra nustatyta, jog Skoda Fabia būtų pastatyta neleistinoje vietoje ar parkuojama netinkamai, todėl nebuvo pagrindo spręsti apie galimai netinkamą Skoda Fabia vairuotojo elgesį. Be to, nei kelių eismo taisyklės, nei TPVCAPDĮ neįpareigoja nukentėjusio ar liudytojo vytis ar bandyti sulaikyti iš eismo įvykio pasitraukiančią transporto priemonę, priešingai, eismo įvykio kaltininkui teisės aktai numato pareigą nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, o šios pareigos autovežio vairuotojas neįvykdė.

8.       Pasisakydamas dėl pareigos pranešti draudikui apie eismo įvykį, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklostė neįprasta situacija dėl to, jog vairuotojas, patekęs į eismo įvykį, neinformavo savo darbdavio, todėl per 3 dienas draudiko informuoti atsakovė negalėjo, tačiau vėliau bendradarbiavimo pareigą vykdė, t. y. nebuvo pasyvi ir nedelsdama teikė draudikui (per brokerį) reikalaujamus dokumentus. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ne atsakovės pasyvumas ir savo pareigos neatlikimas nulėmė tai, jog išmokėdamas draudimo išmoką ieškovas turėjo remtis vien tik liudytojos ar Vokietijos policijos pareigūnų pateikta informacija, todėl ieškovo reikalavimą šiuo pagrindu (dėl savalaikio nepranešimo apie eismo įvykį) atmetė.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 ir 178 straipsniuose numatytas įrodinėjimo paskirstymo taisykles, ignoravo ginčui aktualią teismų praktiką ir savo sprendimą priėmė bei motyvavo vadovaudamasis ne byloje pateiktais įrodymais, o prielaidomis.

1.2.                      Teismo automobiliui Skoda Fabia padarytą žalą hiperbolizuojančios išvados (nubrauktas visas šonas, automobilio priekis) neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo, nes nei policijos pažymoje, nei ieškovo pateiktame Skoda Fabia remonto vertės apskaičiavime nėra nustatyta/remontuota minėtos transporto priemonės priekinė dalis, o yra nurodyta, kad yra tik įbrėžtas jos kairės pusės šonas.

1.3.                      Eismo įvykis įvyko apie 9.25 val. Vokietijos laiku, buvo darbo diena, todėl labiau tikėtina, kad tuo metu gatvėse kaip tik buvo pakankamai daug eismo. Ir policijos pažymoje nurodyta, kad eismo įvykio vieta yra šalia plataus kelio, judrioje miesto vietoje. Taip pat galima pagrįstai teigti, kad teismo „tikėtinos“ išvados niekuo nesiskiria ir nuo atsakovės atstovo teismo posėdžio metu pateiktos versijos, jog vairuotojas tikrai galėjo negirdėti liudytojos signalizavimo tiek dėl eismo intensyvumo, tiek dėl to, kad klausėsi muzikos, kas irgi yra tikėtina prielaida.

1.4.                      Savo išvadose teismas išvardijo vairuotojo galimai padarytus bendrųjų eismo įvykio dalyvių pareigų pažeidimus, tačiau šiuo atveju ieškovas turi įrodymais pagrįsti, kad atsakovės vairuotojas sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, o ne turėjo/galėjo žiūrėti į veidrodėlius bei stebėti/matyti stovintį Skoda Fabia ir nevažiuoti „...trankydamas pakelėje prie šaligatvio stovinčius automobilius“. Priešingai, nei nurodo teismas, nebuvo jokio stovinčių pakelėje apgadintų automobilių daugeto, o tik nestipriai apgadintas vienas lengvasis automobilis.

1.5.                      Nepagrįstos teismo išvados, kad vairuotojas, net žiūrėdamas pro šoninio vaizdo veidrodį, sukdamas galėjo matyti stovintį Skoda Fabia bei pastebėti, kad jį kliudė. Pagal ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus (policijos dokumentus) negalima daryti jokių vienareikšmiškų išvadų apie vairuotojo suvokimą, kad jis sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino. Byloje esančiuose rašytiniuose liudytojos paaiškinimuose užfiksuota, kad ji net nematė vairuotojo, nes įvykio metu vairuotojo kabina buvo jau užsisukusi, t. y. akivaizdu, jog vairuotojas objektyviai net per veidrodėlius negalėjo matyti priekabos ir lengvojo automobilio kontakto. Taip pat liudytoja parodė, kad susvyravo stovintis lengvasis automobilis, tačiau jokių duomenų apie tai, jog vairuotojas, išgirdęs ar pajutęs transporto priemonių kontaktą, sustojo ar bent pristabdė ir tik tuomet nuvažiavo, byloje nėra. Atsakovė byloje yra pateikusi ir tachografo duomenis, kuriuose užfiksuota, kad policijos pažymoje nurodytu metu autovežis nuolat judėjo. Jokių duomenų, kad liudytoja prisivytų autovežį ar būtų kitoks vizualus kontaktas su vilkiko vairuotoju, kas leistų teigti apie šio sąmoningą nereagavimą į signalus ir pasišalinimą, nėra. Iš apgadinto automobilio fotonuotraukų akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog kontaktas buvo stiprus. Pateiktose autovežio priekabos fotonuotraukose matoma, kad yra nepažeisti šoniniai gabaritiniai šviestuvai, kurie turėtų būti nulaužti/apgadinti esant liudytojos aprašytam transporto priemonių susidūrimui, jei šis iš tikrųjų būtų stiprus. Policijos dokumentuose padaryta žala preliminariai yra įvertinta tik 2 000 Eur suma, kas leidžia teigti, kad ir policijos pareigūnai nenustatė jokių reikšmingų automobilio apgadinimų.

1.6.                      Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju vairuotojui nebuvo jokio tikslo siekti išvengti nepageidaujamų autoįvykio pasekmių arba atsakomybės už padarytą eismo taisyklių pažeidimą.

1.7.                      Nors atsakovė pateikdama atsiliepimą į ieškinį nurodė, kad ginčija ir dalį ieškovo savo atstovui Vokietijoje sumokėtų sumų, teismas sprendė, jog byloje nėra ginčo nei dėl padarytos žalos dydžio, nei dėl draudimo išmokos sumokėjimo fakto. Tiesiogiai su eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui padaryta žala yra susijusios tik sumos, išmokėtos už Skoda Fabia apskaičiuotą žalą bei pakaitinio automobilio nuomą, tačiau regreso tvarka prašoma priteisti daugiau kaip du kartus didesnę sumą. 758,96 Eur įvykio administravimo išlaidos nėra tiesioginiai su eismo įvykiu susiję nuostoliai, ši suma buvo mokama ne nukentėjusiajam asmeniui, kaip eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo pasekmė, bet kaip ieškovo ir „ERGO Versicherung AG“ tarpusavio sutartinių įsipareigojimų pagrindu kylančios išlaidos. Be to, šis administravimo mokestis būtų mokamas nepriklausomai nuo to, ar būtų pasišalinimas/nepasišalinimas iš eismo įvykio, ar atsakovė būtų/nebūtų apie jį pranešusi per 3 darbo dienų terminą, t. y. šių išlaidų ir atsakovės veiksmų nesieja tiesioginis priežastinis ryšys.

10.       Ieškovas atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti nurodydamas, kad pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, kaip administracinis teisės pažeidimas, negali būti tapatinamas su pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, sudarančiu pagrindą susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ, dėl to ir kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos reikia aiškinti ir vertinti taip, kaip ji suprantama bei aiškinama pagal CK 6.248 straipsnį. Taikant civilinę atsakomybę skolininko kaltė preziumuojama, todėl įrodinėjimo pareiga, kad nėra kaltės dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, tenka atsakovei. Atsakovė savo poziciją, kad vairuotojas eismo įvykio nepajuto, įrodinėja vieninteliu įrodymu – bylos nagrinėjimo metu pateiktu vairuotojo rašytiniu paaiškinimu. Byloje liko neatskleista, kada iš tikrųjų vairuotojas surašė paaiškinimą ir kokias detalias įvykio aplinkybes galėjo/negalėjo pateikti. Šie vairuotojo paaiškinimai niekaip nėra patvirtinti jo liudijimu teismo posėdyje, o atsakovės atstovo paaiškinimai bei situacijos interpretavimas yra neparemti jokiais objektyviais bylos įrodymais. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo vertinimą ir įsitikinimą, kad atsakovės vairuotojo elgesys neatitiko pakankamai atidaus ir rūpestingo asmens elgsenos (neįrodinėjo vairavusio asmens atidaus ir rūpestingo elgesio), taigi atsakovė nepaneigė skolininko kaltės prezumpcijos. Parengiamojo posėdžio metu atsakovės atstovas pripažino, kad neginčija žalos dydžio, nes „nėra prasmės“, bylą nagrinėjant iš esmės atsakovės atstovas neginčijo, nepasisakė ir net neuždavė klausimų, susijusių su išmokėtos draudimo išmokos dydžiu. Teismų praktikoje mokestis korespondentui pripažįstamas pagrįstai įtraukiamu į reikalavimo/ieškinio sumą, kadangi užsienyje įvykusio įvykio administravimo byloje tai neatsiejami dalykai. Draudikas, privalėdamas įvykdyti prievolę, kylančią iš sudarytos draudimo sutarties, ją gali įvykdyti tik vienu būdu – per paskirtą atstovą pretenzijoms nagrinėti, kuriam už tai turi būti mokamas administravimo mokestis, apskaičiuojamas procentine išraiška. Todėl 758,96 Eur įvykio administravimo išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovės vairuotojo sukeltu įvykiu ir yra įskaitytinos į išmokėtos draudimo išmokos dydį.

11.       Trečiasis asmuo atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, nurodydamas, kad sutinka su atsakovės apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

13.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu buvo apdraudęs atsakovės civilinę atsakomybę valdant autovežio priekabą Kassbohrer, kuria 2016 m. gruodžio 28 d. 9 val. 25 min. Vokietijoje, Braunschweigo m., buvo sukeltas eismo įvykis, kurio metu autovežis atsitrenkė į kelkraštyje pastatytą transporto priemonę, ją apgadindamas. Neginčijama ir aplinkybė, kad ieškovas, kaip civilinės atsakomybės draudikas, tarpininkaujant Vokietijoje veikiančiam partneriui, išmokėjo apgadintos transporto priemonės savininkui draudimo išmoką, taip pat turėjo su žalos administravimu susijusių išlaidų.

14.       Kreipdamasis į teismą turėtų išlaidų atlyginimo ieškovas iš atsakovės reikalavo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto (kai eismo įvykį sukėlęs asmuo pasišalino iš įvykio vietos) pagrindu, kartu akcentuodamas, kad pareiga grąžinti draudikui iki 20 proc. draudimo išmokos atsakovei kyla ir dėl nepranešimo draudikui apie draudiminį įvykį (Taisyklių 60.3, 60.4, 60.5 punktai). Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos reikalavimo atlyginti draudiko išlaidas sąlygos, o pareigos įrodyti nepagrįstą nepranešimą apie draudiminį įvykį draudikas neįvykdė. Apeliacinį skundą byloje pateikė tik atsakovė ir tik dėl sprendimo dalies, kuria ieškinys patenkintas. Klausimas dėl to, ar egzistuoja Taisyklių 60.3, 60.4, 60.5 punktuose nurodytas dalies išmokos mokėjimo pagrindas, apeliacinės instancijos teismui nebuvo perduotas, nepatenka į apeliacijos ribas, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako (CPK 320 straipsnis).

15.       Pasisakydamas dėl ginčo santykiui aktualaus teisinio reglamentavimo kasacinis teismas yra nurodęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą, 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019 19 punktą). Civilinės atsakomybės draudimo tikslas suponuoja, kad draudikas, kuris sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, neturi teisės reikalauti regreso būdu iš draudėjo ar apdraustojo draudiko nukentėjusiam asmeniui sumokėtos sumos. Tokia draudiko teisė galėtų atsirasti tik išimtiniais atvejais, pvz., kai įstatymas nukentėjusio asmens apsaugos tikslais įpareigoja draudiką mokėti draudimo išmoką, nepaisant to, kad būtų pagrindas atsisakyti ją mokėti (CK 6.1014 straipsnio 3, 4 dalys, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018 37 punktą, 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019 20 punktą). TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, sąrašas, o konkrečios išimties taikymo sąlygų egzistavimą kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti ginčą nagrinėjantis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019 21 punktą).

16.       Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019 22 punktą). Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte aptartą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Maksimaliai apdairaus ir atidaus transporto priemonės vairuotojo standarto taikymas šiuo atveju neatitiktų aptariamos normos, nustatančios nedraudiminius įvykius, išimtinio pobūdžio, reikštų, kad visais atvejais, kai transporto priemonės vairuotojas, išgirdęs bent menkiausią garsą, nesustoja ir nepatikrina, ar kas nors neatsitiko, yra pagrindas spręsti, jog vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, paneigtų civilinės atsakomybės draudimo esmę ir tikslą ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atvejų beprasmis, todėl teismas turi taikyti pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartą. Įrodyti egzistavus nurodytoms aplinkybėms turi ieškovas, t. y. draudikas, išmokėjęs nukentėjusiajam draudimo išmoką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019 23, 27 punktai).

17.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį iš esmės taikė ieškovo įrodinėjimo pareigą nepagrįstai apribojantį ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto išimtinį pobūdį paneigiantį maksimaliai apdairaus ir atidaus vairuotojo standartą. Tokią išvadą leidžia daryti kelios reikšmingos aplinkybės:

6.1.                      Kaip matyti iš į bylą pateiktų tachografo duomenų, eismo įvykio metu autovežis nebuvo sustojęs. Iš Vokietijos teisėsaugos institucijoms eismo įvykio liudytojos pateiktų parodymų turinio matyti, kad liudytoja vairuotojo nematė, nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog vairuotojas objektyviai žinojo ar suprato sukėlęs eismo įvykį. Į bylą nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų netipiškus vairuotojo veiksmus, kaip reakciją į sukeltą eismo įvykį (pvz., sustojimą ir išlipimą iš automobilio situacijai apžiūrėti, replikas siekiančių sustabdyti ar atkreipti dėmesį asmenų atžvilgiu, staigų greičio padidinimą ir pan.).

6.2.                      Kaip matyti iš į bylą pateiktų vairuotojo rašytinių paaiškinimų, vairuotojas važiavimo sankryža, kurioje įvyko eismo įvykis, neįvardijo kaip išskirtinės situacijos, kuriai susiklosčius, jo nuomone, galėjo egzistuoti reali grėsmė kilti eismo įvykiui. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad susidūrimas įvyko siaurų gatvių sankryžoje, kur didelių gabaritų transporto priemonės vairuotojas turėjo elgtis ypatingai atsargiai. Tačiau kartu sprendime akcentuojama, kad byloje nėra jokių duomenų, jog kliudyta transporto priemonė buvo pastatyta neleistinoje vietoje ar taip, kad trukdytų eismui. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad susidūrimo metu susvyravo tiek autovežio priekaba, tiek kliudytas automobilis, iš Vokietijos teisėsaugos institucijoms eismo įvykio liudytojos pateiktų parodymų galima spręsti, kad autovežio priekabos susvyravimas buvo ne eismo įvykio pasekmė, bet jo priežastis. Aprašant įvykio eigą liudytojos nurodytais duomenimis akcentuojama, kad posūkio metu autovežio priekabos galas susvyravo ir kliudė kelkraštyje stovintį automobilį. Kartu liudytoja nurodė, kad autovežio kabina buvo pasisukusi, dėl ko ji nematė vairuotojo. Kitaip tariant, manevro sankryžoje pabaigoje, autovežio kabinai esant pasisukusiai nuo sankryžos dėl susvyravusios priekabos buvo užkliudytas prie sankryžos, netoli tos vietos, kur buvo sustojusi liudytoja, stovėjęs automobilis, dėl ko liudytoja eismo įvykį įvertino kaip akivaizdų. Ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad eismo įvykis buvo toks, kad jį privalėjo pamatyti, pajausti ar išgirsti autovežio vairuotojas.

6.3.                      Sprendimo 17.2 punkte pateiktą išvadą patvirtina ir faktas, kad eismo įvykis įvyko ne tarp dviejų lengvųjų automobilių, kurių susidūrimo atveju sujudėjimas ar garsas paprastai yra aiškiai juntami, tačiau tarp lengvojo automobilio ir autovežio su priekaba, vežusio krovinį (lengvuosius automobilius). Didelių gabaritų transporto priemonė nėra tokia jautri kontaktams, manevravimo metu tokia priemonė gali skleisti pašalinius garsus, susvyruoti gali ir priekaboje vežamos transporto priemonės, todėl spręsti, kad bet koks kontaktas autovežio vairuotojui turėjo būti toks pats akivaizdus, kaip ir iš labai arti susidūrimą mačiusiai liudytojai, nėra pagrindo.

6.4.                      Šiuo aspektu reikšminga pripažintina ir aplinkybė, kad, nors liudytoja ir nurodė, jog susidūrimas buvo stiprus, į bylą pateiktose apgadintos transporto priemonės nuotraukose tėra matomas automobilio šono perbraukimas, bet nėra reikšmingų deformacijų. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, nėra jokių duomenų apie atsakovei priklausančios autovežio priekabos apgadinimus, nors reikšmingo kontakto su priekabos galu atveju turėtų būti apgadinami šoniniai žibintai.

6.5.                      Vien sankryžoje stovėjusios transporto priemonės vairuotojos naudotas garsinis signalas, nesant tiesioginio vaizdinio kontakto ar duomenų, kad signalizavusi vairuotoja bandė vytis iš eismo įvykio vietos nuvažiuojantį autovežį, pats savaime, nesant duomenų, kad autovežio vairuotojas situaciją vertino kaip sudėtingą, privalėjo pamatyti, pajausti ar išgirsti kontaktą, nesukūrė pagrindo autovežio vairuotojui objektyviai suprasti, kad signalizuojama būtent jam, ir, juo labiau, jog signalizuojama būtent norint atkreipti jo dėmesį į įvykusį eismo įvykį.

6.6.                      Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog autovežio vairuotojas galėjo turėti motyvą pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Autovežio valdytojo atsakomybė buvo apdrausta civilinės atsakomybės draudimu, o pačiam autovežiui jokios esminės žalos nebuvo padaryta. Kita vertus, pasišalinimo iš eismo įvykio vietos pasekmės yra itin reikšmingos (tiek administracinės, tiek ir civilinės atsakomybės prasme), dėl ko profesionalus vairuotojas įprastomis sąlygomis negali turėti intereso pasišalinti iš įvykio vietos, o duomenų, kad sąlygos nebuvo įprastos (pvz., transporto priemonė buvo vairuojama tokios teisės neturinčio asmens ir/ar buvo netvarkinga, ir/ar neturinti civilinės atsakomybės draudimo, ar pan.) byloje nėra.

18.       Apibendrindama sprendimo 17 punkte nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog autovežio vairuotojas suprato ar turėjo suprasti sukėlęs eismo įvykį, iš kurio vietos neteisėtai pasišalino, yra grindžiama ne į bylą surinktų įrodymų visuma, bet prielaida, orientuota į maksimalaus transporto priemonės vairuotojo atidumo ir rūpestingumo standartą. Kitaip tariant, ieškovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, kad autovežio vairuotojas ne tik sukėlė eismo įvykį, bet ir suprato ar privalėjo suprasti, jog įvykis įvyko, ir pasišalindamas iš eismo įvykio vietos sukūrė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas sąlygas nepripažinti eismo įvykio draudiminiu (CPK 178, 185 straipsniai). Ir, priešingai, į bylą surinkti įrodymai leidžia spręsti, kad atsakovė įrodė apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais nuginčijamos atsakomybės taikymui reikšmingos faktinės autoįvykio aplinkybės, pagrįstumą. Nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ir ieškovo ieškiniui atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

19.       Skundžiamą sprendimą panaikinus iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, iš ieškovo atsakovei priteisiamas atsakovės turėtų 650 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas (CPK 93 straipsnis).

20.       Apeliacinį skundą patenkinus iš ieškovo atsakovei priteistinas paduodant skundą sumokėtas 142 Eur žyminis mokestis (apmokėjimo faktas matosi teismų informacinės sistemos funkcionalumuose), taip pat 350 Eur atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą, iš viso 492 Eur (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti.

Priimti byloje naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ipukis“, juridinio asmens kodas 151136754, iš ieškovo ERGO Insurance SE, juridinio asmens kodas 10017013, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 302912288, 650 Eur (šešių šimtų penkiasdešimties eurų) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ipukis“, juridinio asmens kodas 151136754, iš ieškovo ERGO Insurance SE, juridinio asmens kodas 10017013, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 302912288, 492 Eur (keturių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                   Marius Bartninkas 

           Edvardas Paliokas

                                                           Mindaugas Šimonis