Civilinė byla Nr. 3K-3-377/2009 (S)

                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

 63.1; 114.3; 114.11

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2009 m. spalio 5 d.

Vilnius 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. (V. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. (S. A.) ieškinį atsakovui V. K. dėl paskolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 35 191,18 Lt negrąžintos paskolos. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. gegužės 18 d. tarptautinio pokalbio metu sutarė paskolinti atsakovui iki 2006 m. rudens pabaigos 10 000 eurų, pinigus pervedant dalimis. Tą pačią dieną ieškovas į atsakovo sąskaitą banke pervedė 2500 eurų; iki 2006 m. rugsėjo 12 d. į atsakovo sąskaitą pervedė 9326 eurus ir 1109 JAV dolerius, t. y. 35 191,18 Lt. Ieškovas nurodė, kad raštu įforminti sutartį nebuvo sąlygų, nes šalys tuo metu gyveno skirtingose valstybėse. 2006 m. lapkričio 11 d. ieškovas pareikalavo atsakovo grąžinti paskolą, tačiau atsakovas į jo prašymą nereagavo.

Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia žodinę paskolos sutartį. Atsakovas nurodė, kad su ieškovu nei žodinių, nei rašytinių paskolos sandorių nesudarė, pinigų neprašė ir nesiskolino. Ieškovo atsakovui pervestos lėšos nebuvo paskola, nes 2006 m. liepos 4 d. pervesta 2000 eurų suma yra pinigai už ieškovui atsakovo parduotas monetas. Dėl likusios sumos atsakovas nurodė, kad ieškovas planavo organizuoti verslą, susijusį su poilsiu ir senų daiktų paieška prie Ladogos ežero, Rusijoje, todėl ieškovas pervedė pinigus atsakovui, kad jis suorganizuotų ieškovui ekspediciją, nupirktų reikalingos aparatūros, technikos; minėti daiktai liko ieškovui. Atsakovas nurodė, kad ieškovas turėjo realią galimybę sudaryti rašytinę paskolos sutartį, nes šalys kelis kartus buvo susitikusios Rusijoje. Kadangi šalių santykiai pablogėjo atsakovui atsisakius dalyvauti ekspedicijoje dėl jos neperspektyvumo, tai ieškovas kreipėsi į teismą, norėdamas susigrąžinti nesėkmingas investicijas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas, vadovaudamasis rašytiniais įrodymais, nustatė, kad ieškovas atsakovui 2006 m. gegužės 18 d. pervedė 2500 eurų, 2006 m. liepos 4 d. – 2000 eurų, 2006 m. rugpjūčio 1 d. – 2500 eurų, 2006 m. rugpjūčio 31 d. – 2326 eurus, 2006 m. rugsėjo 12 d. – 1109 JAV dolerius, mokėjimo kvituose nurodydamas paskirtį – susitarimas dėl paskolos. 2006 m. lapkričio mėnesį ieškovas pareikalavo grąžinti pervestas sumas. Teismas, spręsdamas apie ginčo šalių santykius, aiškinosi tikruosius šio sandorio šalių ketinimus, vertino ir analizavo faktinius ieškovo ir atsakovo santykius, buvusius iki pinigų pervedimo ir po jų bei konstatavo, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, nes buvo įrodytas pinigų perdavimo atsakovo nuosavybėn faktas. Atsakovas neįrodė tarp šalių susiklosčiusių pavedimo teisinių santykių; atsakovo teiginius paneigė jo paties elgesys sandorio metu bei nesugebėjimas pateikti įrodymų dėl ekspedicijos organizavimo ieškovo pavedimu, dėl daiktų, įsigytų už pervestus pinigus, dėl kitokio susitarimo dėl pervestų pinigų (dovanojimo sutartis, pirkimo-pardavimo sutartis) egzistavimo. Teismas nurodė, kad atsakovas, pateikdamas teismui priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, nes sutartis sudaryta be jo valios, nesilaikyta rašytinės formos, netiesiogiai patvirtino, jog paskolos sutartis buvo sudaryta. Teismas pažymėjo, kad, nors atsakovas ginčija paskolos sudarymo faktą, tačiau pripažįsta iš ieškovo gautų pinigų priėmimo faktą, t. y. esminę paskolos sutarties sąlygą. Dėl to teismas sprendė, kad, nors šalys rašytinės sutarties ir nesudarė, tačiau paskolos sudarymo atveju įstatymų reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio.

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 10 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad paskolos sutarties sudarymo atveju įstatymų reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančiu; ieškovas savo teiginiams pagrįsti, o tuo pačiu ir paskolos sudarymo faktui įrodyti, rėmėsi rašytiniais įrodymais – pinigų pervedimais, o liudytojų parodymais nesirėmė, todėl atsakovo argumentus, jog šiuo konkrečiu atveju rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikymas daro šį sandorį negaliojančiu, atmetė. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas neneigia aplinkybės, jog pinigus iš ieškovo gavo ir juos panaudojo, tačiau nesutinka, kad jam perduoti pinigai turėtų būti grąžinti ieškovui kaip skola; pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, kad surinktų įrodymų pagrindu tarp šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip paskolos teisiniai santykiai, kad atsakovas neįrodė tarp šalių susiklosčiusių pavedimo teisinių santykių, ir kad ieškovo pavedimu pirko tam tikrus daiktus ar priemones, kurie vėliau atiteko ieškovui. Nors atsakovas tvirtino, kad nežinojo nurodomos ieškovo pervedamų pinigų paskirties, tačiau teismas pažymėjo, kad pinigai buvo pervedami ne vieną kartą ir jis turėjo realią galimybę tuo pasidomėti. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui atsakovas nepateikė, todėl teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažino pagrįstu.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Dėl paskolos sutarties formos. Pagal CK 6.871 straipsnį fiziniai asmenys, sudarantys paskolos sutartį dėl didesnės nei 2000 Lt sumos, privalo sutartį sudaryti raštu, todėl šalių sudarytas sandoris, nesilaikant reikalaujamos formos, negalioja. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi ieškovo parodymais, kad sutartis negalėjo būti sudaryta raštu ir neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas yra išsilavinęs žmogus, turintis patirties verslo srityje, todėl gyvendamas užsienyje galėjo apsikeisti elektroninio pašto raštais, mobiliojo telefono pranešimais; kad kasatorius tris kartus buvo atvykęs į Rusiją, todėl sutartis galėjo būti sudaryta įstatymo reikalaujama forma. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.73 straipsnio 1 dalies, 6.871 straipsnio ir 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2. Dėl sutarties šalių valios išraiškos. Tam, kad sandoris galiotų, turi būti įstatyme nustatyta tvarka išreikšta šalių valia, kuri atitinka sandorio dalyvių tikrąją valią. Šiuo atveju nėra vieno iš elementų, patvirtinančių sandorio egzistavimą, – nėra aiškiai išreikštos šalių valios. Kadangi nėra įstatymo nustatyta tvarka įformintos sutarties, tai neįmanoma objektyviai spręsti klausimo dėl skolos dydžio, grąžinimo terminų, abiejų šalių valios išreiškimo. Byloje nepateikta šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl bylą nagrinėję teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami CK 1.64 straipsnio nuostatas, nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį.

            3. Dėl įrodymų vertinimo. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais dėl ginčo sandorio sudarymo fakto. Teismai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes pinigų priėmimo metu kasatorius negalėjo žinoti ieškovo nurodomos pinigų pervedimo paskirties, o priimdamas pinigus, kasatorius pasirašė ne paskolos raštelį, bet – dokumentą, patvirtinantį pinigų priėmimą, todėl teismai nepagrįstai nustatė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

            Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl paskolos sutarties formos

 

            CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas iš tokių atvejų yra paskolos sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aplinkybė, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta įstatymo nustatyta forma nesant imperatyvaus nurodymo įstatyme dėl sutarties negaliojimo, nedaro sudarytos paskolos sutarties savaime negaliojančios. Dėl to teisėjų kolegija kasatoriaus argumentą, kad atsakovas turėjo galimybę ginčo sutartį sudaryti raštu, todėl, nesant rašytinės paskolos sutarties, tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai, pripažįsta nepagrįstu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 1.73 straipsnio 1 dalies, 6.871 straipsnio ir 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatas.

 

            Dėl sutarties šalių valios išraiškos

 

            CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią, t. y. negalima versti asmenį sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatyme ar savanoriškame įsipareigojime sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai.

            Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi šalių paaiškinimais, jų faktiniais veiksmais ir rašytiniais įrodymais, nustatė, kad ieškovas banko pavedimais, kurių mokėjimo paskirtis nurodyta – susitarimas dėl lėšų skolinimo, 2006 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais pervedė į kasatoriaus sąskaitą 35 191,18 Lt sumą JAV doleriais ir eurais, o kasatorius šias lėšas iš savo sąskaitos paėmė, t. y. ieškovo perduotus pinigus priėmė. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai, t. y. kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtina perduoti sutarties dalyką – pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad tarp bylos šalių susiformavę paskolos santykiai atitinka šalių valią, todėl kasatoriaus argumentas, jog šiuo atveju nenustatyta vieno iš paskolos sutarties esminio elemento – aiškiai išreikštos šalių valios, atmestinas.

 

Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Nagrinėjamoje byloje pinigų pervedimai, kuriuose nurodyta, kad pinigai pervesti pagal susitarimą dėl paskolos, ir kasatoriaus veiksmai šiuos pinigus priimant suteikė pagrindą bylą nagrinėjusiems teismams preziumuoti, kad pinigus kasatorius gavo kaip paskolą. Dėl to kasatorius, norėdamas paneigti nustatytą faktinę aplinkybę, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigus iš ieškovo jis gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178 straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus argumentas, kad jis neprivalėjo tikrinti pinigų pervedimo paskirties, nepaneigia teismų nustatytų faktinių aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo.

            Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais dėl ginčo sandorio sudarymo fakto. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Ginčijant paskolos sutartį įstatymo leidžiama netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais ir tais atvejais, kai sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; tai reiškia, kad teismo diskrecija turi atitikti įstatyminio aktualių teisinių santykių reguliavimo ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra principinė įstatyminės įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokia teismo išvada visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-203/2008).

 Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai nustatė ginčo šalių paskolos teisinių santykių egzistavimo faktą, remdamiesi ne liudytojų parodymais, bet rašytiniais įrodymais – mokėjimo pavedimais, kurių mokėjimo paskirtis buvo nurodyta „susitarimas dėl lėšų skolinimo“. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl bylą nagrinėjusių teismų netinkamo CK 1.93 straipsnio 6 dalies aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatydami faktines aplinkybes, vertino kasatoriaus pateiktus įrodymus ir konstatavo, kad jis neįrodė, jog gavo iš ieškovo pinigus ne kaip paskolą, bet kitokiems ieškovo pavedimams vykdyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo ar leistinumo taisykles. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista.

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. pažymą šioje byloje kasaciniame teisme patirta 26 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. K. (V. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini),  26 (dvidešimt šešis) Lt pašto išlaidų valstybei.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                             Virgilijus Grabinskas

 

 

        Janina Januškienė

 

 

         Vincas Verseckas