Civilinė byla Nr. e3K-3-337-403/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01255-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.2.4.1

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką vykdymą, draudimo išmokos dydžio nustatymą, turto draudimo sutarties sąlygų vertinimą sąžiningumo aspektu, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 56 444,58 Eur draudimo išmoką, 2032 Eur netesybas (delspinigius), 1210 Eur ekspertui sumokėtą užmokestį, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovas paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 16 d. jis ir atsakovė sudarė gyventojų turto draudimo sutartį Nr. GJELT 2536230 (toliau – turto draudimo sutartis), pagal kurią jis apdraudė jam ir jo sutuoktinei V. M. nuosavybės teise priklausančius pastatus: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Visi pastatai, išskyrus gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausti nauja verte. Turtas buvo apdraustas nuo ugnies ir kitų gamtinių jėgų, vandens, vagystės, trečiųjų asmenų veiksmų, elektros prietaisų gedimo ir kitų rizikų.

4.       2018 m. gegužės 15 d. įvyko gaisras, jo metu visiškai sudegė šeši pastatai. 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu atsakovė informavo, kad, atlikusi tyrimą ir nuostolio dydžio įvertinimą, apskaičiavo 80 769 Eur dydžio draudimo išmoką už šešis sudegusius pastatus.

5.       Ieškovo teigimu, draudimo išmoka yra per maža, apskaičiuota netiksliai. 2018 m. lapkričio 21 d. ieškovas pareikalavo išmokėti neginčijamą draudimo sumą ir kartu pateikė pasiūlymą pagal Gyventojų turto draudimo taisyklių Nr. 060 (toliau – ir Taisyklės) 132 punkto nuostatas abiejų šalių sutarimu paskirti nepriklausomą ekspertą turto atstatymo išlaidoms nustatyti.

6.       Bendru šalių sutarimu buvo pasirinktas ekspertas D. K., su juo 2019 m. sausio 31 d. buvo sudaryta sutartis ir jam pavesta atsakyti į šalių užduotus klausimus dėl turto atstatymo išlaidų dydžio. Šalys susitarė, kad pusę eksperto paslaugų kainos tuo atveju, jei išvados nebus palankios atsakovei, apmokės atsakovė. Pagal nepriklausomo eksperto atliktus skaičiavimus visų sudegusių pastatų atstatymo kaina be PVM ir kitų išlaidų sudaro 137 213,58 Eur, o draudimo kompanijos išmokėta suma yra 80 769 Eur, taigi skirtumas yra 56 444,58 Eur, todėl ieškovas prašo priteisti šį skirtumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai: ex officio (savo iniciatyva) pripažino Taisyklių 135.9 punktą nesąžininga sutarties sąlyga ir negaliojančia nuo turto draudimo sutarties sudarymo; priteisė ieškovui iš atsakovės draudimo išmokos dalį – 56 444,58 Eur, 2032 Eur netesybas (delspinigius), dalį ekspertui sumokėto užmokesčio – 1210 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (59 686,58 Eur) nuo 2019 m. rugpjūčio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 3540 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei iš atsakovės 6,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą bei įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovui dalį žyminio mokesčio – 250 Eur.

8.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovo ir atsakovės, sudariusių turto draudimo sutartį, tarpusavio santykius reglamentuoja Taisyklės. Ieškovo ir atsakovės sudaryta sutartis priskirtina vartojimo sutartims, nes ieškovas ją sudarė, apdrausdamas savo poreikiams naudojamą asmeninį turtą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2281 straipsnis).

9.       Byloje atsakovė, siekdama sumažinti ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydį, rėmėsi Taisyklių 135.9 punkto nuostata, pagal kurią, jeigu draudėjas neatstato (nors tai įmanoma) ir (ar) neįrodo, kad atstatys sunaikintus, sugadintus butus, pastatus, pagalbinius pastatus, kiemo statinius, bendro naudojimo patalpas, pastatų dalis, kai šis turtas buvo apdraustas nauja verte, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama likutine verte. Pirmosios instancijos teismas minėtą Taisyklių nuostatą pagal CK 6.2284 straipsnio nuostatas pripažino nesąžininga ir negaliojančia, kadangi iš vartotojo reikalaujama įrodyti aplinkybę, kuri įvyks ateityje. Teismo vertinimu, pateikti įrodymus, kad ateityje tikrai įvyks tam tikras įvykis, yra sunku, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma: ateities įvykiai priklauso nuo daugelio vertinimo metu nežinomų aplinkybių.

10.       Teismas pažymėjo, jog Taisyklių 135.9 punkto sąlyga atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateikto nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų sąrašo nesąžiningumo kriterijus: pirma, numatoma, kad vartotojas (draudėjas) privalo vykdyti sutarties sąlygas (dar negavęs draudimo išmokos, atkurti sunaikintą turtą arba įrodyti, kad šį turtą atkurs ateityje), o verslininko (draudiko) pareiga vykdyti šią sutartį priklauso tik nuo verslininko valios (jei draudikas nuspręs, kad draudėjas įrodė, jog ateityje atkurs sunaikintą turtą) (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 3 punktas); antra, verslininkui (draudikui) suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai (nusprendus, kad pagal Taisyklių 135.9 punkto nuostatas pateiktinų įrodymų nepakanka) pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes (vietoj draudimo išmokos, apskaičiuotos pagal sunaikinto turto naują vertę, mokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal sunaikinto turto likutinę vertę) (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 11 punktas); trečia, verslininkui (draudikui) suteikiama išimtinė teisė aiškinti sutartį (iš Taisyklių 135.9 punkto nuostatų galima spręsti, kad draudėjas privalo įrodyti draudikui, jog atstatys draudžiamojo įvykio metu sunaikintus pastatus, o draudikas turi išimtinę teisę nuspręsti, ar šių įrodymų pakanka) (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 14 punktas). Teismas, atsižvelgdamas į šias nuostatas, CK 6.2284 straipsnio 9 dalį, pagal kurią teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygas sąžiningumo aspektu vertinti ex officio, minėtą Taisyklių 135.9 punkto sąlygą pripažino negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.

11.       Teismas pažymėjo, jog ieškovo turtas buvo sunaikintas dėl draudžiamojo įvykio, nurodyto Taisyklių 43.1.1 punkte (dėl gaisro (įskaitant padegimą), t. y. nekontroliuojamos ugnies, kuri staigiai ir netikėtai kyla ne šiam tikslui skirtame židinyje arba išplinta išsiveržus iš jo; dėl gaisro atsiradusių dūmų, suodžių ar gaisro gesinimo metu atsiradusių sugadinimų). Tarp šalių nebuvo ginčo, jog draudimo išmoka ieškovui už ieškinyje nurodytų pastatų sunaikinimą turėjo būti sumokėta, todėl buvo vertinamas ieškovo reikalavimo dydžio pagrįstumas.

12.       Teismas nustatė, jog šalys buvo sutarusios kreiptis į nepriklausomą ekspertą D. K., kad šis pateiktų draudžiamojo įvykio metu sunaikintų pastatų įvertinimą, aktualų draudimo išmokai apskaičiuoti, ekspertas pateikė 2019 m. balandžio 29 d. vertinimo aktą.

13.       Teismas pažymėjo, jog ieškovo nurodytos priteistinos draudimo atlyginimo sumos už kiekvieną draudžiamojo įvykio metu sunaikintą pastatą atitinka minėto eksperto apskaičiuotas atstatymo išlaidas (nauja verte apdrausto turto) ir pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atstatymo išlaidas, atmetus likutinę vertę, nusidėvėjimą (šis pastatas buvo apdraustas likutine verte). Skaičiuodamas pastarąsias ieškovas kaip eksperto nurodytą likutinę vertę nurodė 18 652,29 Eur, kuri įrašyta prie eksperto išvados pridėtoje lokalinėje sąmatoje. Atsakovės pozicija, kad ieškovo reikalavimai neatitinka eksperto nurodytų duomenų, buvo vertinta kaip nepagrįsta. Teismas nusprendė, jog atitinkama draudimo išmokos dalis už pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui iš atsakovės priteistina tokia, kokios ieškovas reikalauja patikslintame ieškinyje – 2903,14 Eur. Kitos patikslintame ieškinyje nurodytos priteistinos draudimo atlyginimo sumos už kiekvieną draudžiamojo įvykio metu sunaikintą pastatą atitiko eksperto apskaičiuotas atstatymo išlaidas, todėl visa ieškovo reikalaujama draudimo išmokos dalis – 56 444,58 Eur – buvo priteista jam iš atsakovės (CK 6.987 straipsnis).

14.       Atsakovė neįrodė, jog ieškovo pateikti reikalaujamos priteisti draudimo išmokos dalies skaičiavimai netikslūs ar neteisingi, teisingų, atsakovės vertinimu, skaičiavimų nepateikė. Be to, ieškovas, apskaičiuodamas reikalaujamos priteisti draudimo išmokos dydį, rėmėsi eksperto, dėl kurio kandidatūros sutarė abi šalys, vertinimo akto duomenimis. Dėl šių aplinkybių teismas priėmė sprendimą pagal patikslintame ieškinyje pateiktus ieškovo draudimo išmokos skaičiavimus.

15.       Teismas pažymėjo, jog pagal Taisyklių 135.6 punkto nuostatas draudikas įsipareigojo mokėti draudėjui 0,02 proc. neišmokėtos draudimo sumos dydžio delspinigius už kiekvieną neišmokėjimo dieną. Draudimo išmokos dydis turėjo paaiškėti, gavus eksperto D. K. ataskaitą 2019 m. rugpjūčio 6 d. Ieškovo reikalaujama draudimo išmokos dalis jam nėra sumokėta ir teismo sprendimo priėmimo metu. Dėl šių priežasčių teismas nusprendė, jog ieškovas taip pat turi teisę gauti ieškinyje reikalaujamus 2032 Eur delspinigių, kurių dydį jis tinkamai apskaičiavo patikslintame ieškinyje ir pats apribojo CK 1.125 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu sutrumpintu 6 mėnesių (180 dienų) ieškinio senaties terminu.

16.       Teismas pažymėjo, jog šalys, susirašinėdamos elektroniniais laiškais, buvo sutarusios, kad jei ekspertas nepatvirtins atsakovės apskaičiuotos draudimo išmokos dydžio, atsakovė sumokės dalį užmokesčio ekspertui. Ekspertas patvirtino, jog draudimo išmoka turėtų būti didesnė, negu buvo sutikusi sumokėti atsakovė. Dėl šių priežasčių ieškovo reikalavimas priteisti 1/2 dalį ekspertui D. K. sumokėto užmokesčio (1210 Eur) buvo tenkintas, kaip prievolė, kylanti iš šalių susitarimo, vykdant draudimo sutartį.

17.       Atsakovė geruoju nevykdė prievolių, kylančių iš draudimo sutarties ir kitų šalių susitarimų, todėl ieškovui iš atsakovės taip pat buvo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (59 686,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. rugpjūčio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2021 m. vasario 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeitė, nurodydama ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti ieškovui iš atsakovės dalį ekspertui sumokėto užmokesčio – 1210 Eur, 70,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, grąžinti ieškovui 2019 m. rugpjūčio 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 78 sumokėtą 250 Eur žyminį mokestį. Teismas taip pat priteisė atsakovei iš ieškovo 1120 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

19.       Kolegija, remdamasi CK 6.987 straipsniu, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 85 dalimi, 91 straipsnio 2, 3, 4 dalimis, pažymėjo, jog iš esmės apsidraudęs turto draudimu draudėjas įgyja lūkestį, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudėjui draudimo išmokos forma bus atlyginami dėl draudžiamojo įvykio patirti nuostoliai. Draudimo sutartis paprastai yra sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių pagrindu prisijungimo būdu, todėl draudikas privalo užtikrinti draudimo sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to, sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis). 

20.       Kolegija nurodė, jog nors vartojimo sutarčių nuostatomis yra siekiama apginti silpnesniosios sandorio šalies – vartotojo interesus, tačiau vartojimo sutarties sąlygos negali būti aiškinamos atsietai nuo draudimo teisinių santykių esmės bei paskirties. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad šalių sudaryta turto draudimo sutartis priskirtina vartojimo sutarčių kategorijai, kad Taisykles bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengė draudikas, nederindamas jų su vartotoju, nebuvo. Todėl kolegija, atsižvelgdama į pateiktus išaiškinimus, atliko Taisyklėse įtvirtintų nuostatų sąžiningumo kontrolę (CK 6.2284 straipsnio 2 dalis). Kolegija Taisyklių nuostatas vertino procedūriniu ir materialiniu sąžiningumo aspektais, įvertindama turto draudimo sutarties prigimtį bei visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį.

21.       Kolegija pažymėjo, jog Taisyklių nuostatos, įtvirtinančios draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, yra suformuluotos pakankamai aiškiai ir suprantamai, todėl vidutiniam vartotojui pagal ginčo Taisyklių nuostatas gali būti suprantami sutartimi jam tenkantys ekonominiai padariniai.

22.       Turto draudimo sutartimi turtas buvo apdraustas nauja verte. Taisyklių 135.7 punkte nustatyta, kad, nepriklausomai nuo to, ar sunaikintas, sugadintas turtas bus atstatomas, visų pirma yra išmokama draudimo išmokos dalis, apskaičiuota turto likutine ar rinkos verte. Taisyklių 135.8 punkte nustatyta, kad skirtumas tarp apskaičiuotos draudimo išmokos ir išmokos, išmokėtos vadovaujantis turto likutine ar rinkos verte, yra mokamas tik tuo atveju, jeigu per trejus metus tos pačios rūšies, paskirties ir savybių pastatas yra atstatomas arba suremontuojamas.

23.       Kolegijos vertinimu, vidutiniškai apdairus vartotojas pagal jam pateiktas Taisyklių nuostatas gali suprasti tokias sutarties sąlygas ir įvertinti, kad įvykus draudžiamajam įvykiui jis pirmiausia įgis teisę į draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal likutinę ar turto rinkos vertę, o į likusią draudimo išmokos dalį, apskaičiuotą nauja verte, – tik tada, kai sunaikintas turtas bus faktiškai atstatytas ar pradėtas atstatyti. Taisyklių 135.9 punkte pakartota mintis, kad turto faktiškai neatstačius draudimo išmoka yra apskaičiuojama ir išmokama likutine verte. Pagal minėtą punktą draudėjui yra paliekama teisė įrodinėti, kad nors turtas faktiškai dar nėra atstatytas, tačiau jis bus atstatomas ateityje ir gauti draudimo išmokos sumą, apskaičiuotą nauja verte.

24.       Kolegija nusprendė, jog nors minėtoje normoje ir nėra nurodyti konkretūs būdai ir kriterijai, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis draudėjas galėtų įrodinėti ateityje būsimą turto atstatymą, tačiau iš esmės ši nuostata yra aiški ir suprantama, kaip suteikianti teisę draudėjui gauti visą draudimo išmoką faktiškai turto dar neatstačius, tačiau įrodžius, kad atstatymas įvyks ateityje. Taisyklių 135.12 ir 135.13 punktuose nurodyta, kad draudėjas privalo su draudiku suderinti turto atstatymo darbų sąmatas, taip pat gali susitarti, kad draudimo išmoka bus mokama draudėjo ir draudiko raštu sutartai atstatymo darbus atliekančiai įmonei pagal jos pateiktas sąskaitas. Taigi iš esmės, nors ir ne toje pačioje Taisyklių nuostatoje (135.9 punkte), tačiau kitose Taisyklių sąlygose yra įvardijami kriterijai, pagal kuriuos draudikas sprendžia, ar turtas ateityje bus atstatomas, t. y. tikrinama ir derinama darbų atstatymo sąmata, derinamas subjektas, atliksiantis turto atstatymo darbus, susitariama dėl mokėjimo už atliekamus darbus tvarkos ir kt. Be to, Taisyklių 135.13 punkte įtvirtinta galimybė susitarti, kad draudimo išmoka bus išmokama tiesiogiai turto atstatymo darbus atliekančiai įmonei, leidžia draudėjui turtą atstatyti net ir tais atvejais, kai draudėjas neturi galimybės turto atstatymo darbus atlikti iš savo lėšų. Dėl šių priežasčių kolegija nusprendė, kad Taisyklių nuostatos, įtvirtinančios draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, procedūriniu (skaidrumo) aspektu atitinka sąžiningumo reikalavimus, yra aiškios ir suprantamos vidutiniškai apdairiam vartotojui. 

25.       Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadas, kad Taisyklių 135.9 punkto nuostata pažeidžia materialinį sutarties sąžiningumo kriterijų, pažymėjo, jog tiek pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sutarties sąlygos sąžiningumas negali būti įvertintas atsietai nuo bylos faktinių aplinkybių bei kitų sutarties sąlygų, turto draudimo sutarties esmės, nes ta pati sąlyga, vertinama atskirai nuo sutarties turinio, gali būti pripažįstama kaip nesąžininga, tačiau atsižvelgiant į jos ryšį su kitomis sutarties sąlygomis – kaip sąžininga.

26.       Kolegija, atsižvelgdama į Taisyklių nuostatų tarpusavio ryšį, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudėjas sutartį privalo vykdyti dar negavęs draudimo išmokos. Draudėjas, remdamasis Taisyklių 135.7 punktu, visais atvejais įvykus draudžiamajam įvykiui turi teisę gauti draudimo išmokos dalį, lygią turto likutinei ar rinkos vertei.

27.       Ieškovui buvo išmokėta 80 769 Eur draudimo išmokos dalis, todėl draudėjas objektyviai galėjo pradėti turto atstatymo darbus ir įrodyti, kad turtas bus atstatomas. Be to, remdamasis Taisyklių 135.13 punktu draudėjas gali negavęs draudimo išmokos susitarti dėl turto atstatymo darbų atlikimo ir reikalauti, kad draudimo išmoka būtų mokama tiesiogiai turto atstatymo darbus atliekančiai įmonei. Taigi draudėjui suteikiama galimybė turtą atstatyti net ir neturint tam lėšų, tačiau sutarus, kad atliktus darbus apmoka draudikas.

28.       Kolegija taip pat nesutiko, kad pagal Taisyklių 135.9 punktą verslininko pareiga vykdyti sutartį priklauso išimtinai nuo jo valios. Taisyklių 135.7 punkte įtvirtinta, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui, bet kokiu atveju turi išmokėti draudimo išmokos dalį, lygią likutinei ar turto rinkos vertei, t. y. šios draudiko pareigos vykdymas priklauso nuo objektyvių aplinkybių – įvykusio draudžiamojo įvykio. Taisyklių 135.12 punktas, nustatantis, kad turto atstatymo darbų sąmata privalo būti derinama su draudiku, Taisyklių 135.13 punktas, įtvirtinantis, kad draudimo išmoka gali būti mokama tiesiogiai turto atstatymo darbus atliekančiai įmonei, patvirtino, kad draudiko pareiga vykdyti sutartį priklauso ne išimtinai nuo jo valios, o nuo jam pateiktų objektyvių duomenų – draudėjui pateikus ir su draudiku suderinus turto atstatymo sąmatą, nurodžius subjektą, atliksiantį turto atstatymo darbus, draudikas neturi teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą nauja verte. Kolegijos vertinimu, minėtos Taisyklių nuostatos išreiškia šalių bendradarbiavimo draudimo teisiniuose santykiuose principą – visų pirma draudikas privalo išmokėti draudimo išmokos dalį, lygią turto likutinei ar rinkos vertei, o draudėjui įgyvendinant savo teisę atstatyti turtą, suderinus šios teisės įgyvendinimo sąlygas su draudiku, draudikas privalo išmokėti likusią draudimo išmokos dalį, apskaičiuotą nauja verte.

29.       Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog draudikas pagal Taisyklių 135.9 punktą, įvertinęs, kad draudėjas neįrodė, jog sunaikintas turtas bus atstatomas, gali vienašališkai pakeisti draudimo produktą – mokėti draudimo išmoką likutine, o ne nauja verte.

30.       Kolegija nurodė, jog turto draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis, kurios tikslas – kompensuoti draudėjo dėl draudžiamojo įvykio patirtus nuostolius ar jų dalį. Abiejų sutarties šalių pagrįstas lūkestis dėl sutarties vykdymo įvykus draudžiamajam įvykiui yra susietas su nuostolių atlyginimu, t. y. draudėjas turi pagrįstą lūkestį, kad dėl draudžiamojo įvykio patirtas nuostolis bus atlygintas, tačiau negali tikėtis, kad draudimo išmoka gerokai viršys patirtą nuostolio sumą ir (ar) sudarys prielaidas atsidurti geresnėje padėtyje negu draudėjas buvo iki draudžiamojo įvykio; draudikas, kita vertus, turi pagrįstą lūkestį, kad mokėtina draudimo išmoka atitiks draudėjo realiai patirtą nuostolio sumą ir šios žymiai neviršys. Kolegijos vertinimu, turto draudimo sutartimi buvo susitarta būtent dėl tokios draudimo apsaugos. Nors draudimo liudijime ir nurodyta, kad turtas draudžiamas nauja verte, tačiau, atsižvelgiant į turto draudimo sutarties kaip nuostolių, o ne sumų draudimo esmę, negalimas toks aiškinimas, jog visais atvejais, nepriklausomai nuo realiai patirto nuostolio, draudėjas įgyja teisę į draudimo išmoką, apskaičiuotą nauja verte. Kolegijos vertinimu, Taisyklių nuostatos pakankamai aiškiai ir suprantamai nustatė tai, kad draudimo išmoka, apskaičiuota nauja verte, draudėjui mokama tik tada, kai toks nuostolis yra realiai patirtas – pastatai yra faktiškai atstatomi ar įrodoma, kad bus atstatomi. Kitais atvejais draudėjui yra mokama draudimo išmoka lygi turto likutinei vertei, nes būtent ši suma atitinka realiai draudėjo patirtą nuostolį. Pagrindas mokėti nauja verte apskaičiuotą draudimo išmoką yra nulemtas draudėjo pasirinkimo – šiam nesiekiant turto atkurti, draudėjas gauna išmoką, lygią turto likutinei vertei, buvusiai draudžiamojo įvykio metu, ir yra laikoma, kad draudėjo patirtas nuostolis buvo atlygintas draudimo išmokos, apskaičiuotos likutine verte, forma. Tai, kad draudikui paliekama teisė mokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal turto likutinę vertę, kai turtas nėra atstatomas, kolegijos vertinimu, nereiškia draudiko teisės be pakankamo pagrindo vienašališkai keisti draudimo sutarties sąlygas, o užtikrina nuostolių kompensavimo principo įgyvendinimą.

31.       Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Taisyklių 135.9 punktas suteikia teisę draudikui nuspręsti, ar draudėjas įrodė, kad draudžiamojo įvykio metu sunaikintus pastatus atstatys, o tai reiškia, kad sutarties aiškinimo teisė suteikiama išimtinai draudikui.

32.       Kolegija nurodė, jog Taisyklių nuostatos įtvirtina, kad, norint gauti draudimo išmoką, apskaičiuotą nauja verte, sunaikintą turtą reikia faktiškai atstatyti arba pateikti įrodymus, kad tai bus daroma ateityje. Turtą faktiškai atstačius, draudikui nepaliekama teisė turto atstatymo faktą aiškinti kaip nepakankamą draudimo išmokai, apskaičiuotai nauja verte, gauti. Taisyklių 135.9 punkto nuostata dėl draudėjo ketinimo ateityje atstatyti sunaikintą turtą turi būti aiškinama kartu su kitomis Taisyklių sąlygomis (Taisyklių 135.12, 135.13 punktai). Atsižvelgiant į šių sąlygų tarpusavio ryšį, buvo nuspręsta, kad draudikas, vertindamas, ar turtas ateityje bus atstatomas, nėra laisvas draudėjo pateiktus įrodymus interpretuoti kaip nepakankamus draudimo išmokai, apskaičiuotai nauja verte, gauti, kai draudėjas pateikia objektyvius duomenis apie planuojamą turto atstatymą, pavyzdžiui, draudikui pateikia ir suderina numatomų atstatymo darbų sąmatą, sutartį su įmone, kuri atliks turto atstatymo darbus, realiai pradeda atstatymo darbus ir pan. Be kita ko, jei draudikas be pagrindo atsisako pripažinti numatomų turto atstatymo darbų faktą ir mokėti draudimo išmoką, apskaičiuotą nauja verte, draudėjui paliekama teisė gauti visą draudimo išmoką pastatus realiai atstačius arba ginčyti tokias, draudėjo vertinimu, nepagrįstas draudiko išvadas teisme. Taigi nors draudikui ir suteikiama teisė įvertinti, ar turtas yra atstatytas ir (ar) jis bus atstatomas ateityje, tačiau toks vertinimas atliekamas ne vienvaldiškai draudiko, be jokių kriterijų, o pagal objektyvius Taisyklėse įvardintus duomenis, pateiktus draudėjo.

33.       Kolegija nusprendė, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl Taisyklių 135.9 punkto atitikties CK 6.2284 straipsnio 2 dalies sąraše pateiktiems sutarčių nesąžiningų sąlygų kriterijams yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad Taisyklių nuostatos atitiktų CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje pateiktus nesąžiningų sutarčių sąlygų pavyzdinius kriterijus. 

34.       Kolegija taip pat nurodė, jog, vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatyme nustatyta padėtimi. Įstatymas nustato, kad draudėjas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra vartotojas, gali tikėtis, jog dėl draudžiamojo įvykio patirtas nuostolis jam bus kompensuotas draudimo išmokos forma, tačiau negali tikėtis atsidurti žymiai geresnėje padėtyje, negu buvo prieš įvykstant draudžiamajam įvykiui. Taisyklės nustatė, jog draudimo išmoka, apskaičiuota nauja verte, mokama tik tada, kai turtas yra realiai atstatomas ir (ar) įrodoma, kad bus atstatomas ateityje, t. y. draudėjas patiria realias turto atkūrimo išlaidas, arba įrodoma, kad jos bus patiriamos ateityje (Taisyklių 135.13 punktas). Lygindama įstatyme įtvirtintą reguliavimą ir Taisyklių nuostatas kolegija neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad Taisyklėmis yra iškreipiama šalių teisių ir interesų pusiausvyra vartotojo nenaudai, kadangi tiek Taisyklės, tiek įstatymas nustato draudėjo teisę gauti draudimo išmoką, kompensuojančią draudėjo realiai patirtą nuostolį. Kolegija nusprendė, kad Taisyklių nuostatos atitinka ir bendrąjį sąžiningumo kriterijų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl Taisyklių 135.9 punkto nesąžiningumo.

35.       Byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindė, kad ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmokos, apskaičiuotos nauja verte, išmokėjimą. Kita vertus, pagal Taisyklių 135.9 punktą draudėjas turi teisę į draudimo išmokos, apskaičiuotos turto likutine verte, išmokėjimą.

36.       Kolegija, nustačiusi, kad ieškovas turi teisę į draudimo išmokos, apskaičiuotos likutine verte, išmokėjimą, atsižvelgdama į tai, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, reikšmingas ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, papildomai patikrino duomenis dėl draudimo išmokos dydžio, apskaičiuoto likutine verte, pagrįstumo.

37.       Kolegija pažymėjo, jog nors ieškovas ir nurodo, kad vieno pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), likutinė vertė pagal eksperto skaičiavimus yra didesnė nei draudiko apskaičiuota ir išmokėta draudimo išmokos dalis, tačiau šį neatitikimą kompensuoja draudimo išmokos dalys, išmokėtos už kitus pastatus. Pagal šalių paskirto nepriklausomo eksperto vertinimą bendra visų pastatų likutinė vertė, neskaičiuojant PVM ir kitų papildomų išlaidų darbams atlikti, yra lygi 66 669,97 Eur. Kita vertus, ieškovui buvo išmokėta 80 769 Eur draudimo išmoka. Nustačiusi šias aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad draudėjas pagal Taisyklių 135.9 punktą įgijo teisę į draudimo išmoką, apskaičiuotą likutine verte, kolegija neturėjo pagrindo priteisti draudėjui papildomą draudimo išmokos dalį. Draudiko išmokėta 80 769 Eur dalis atitiko turto likutinę vertę ir visiškai kompensavo draudėjo dėl draudžiamojo įvykio patirtą nuostolį.

38.       Kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl draudimo išmokos ir delspinigių ieškovui priteisimo – reikalavimą dėl 56 444,58 Eur draudimo išmokos ir 2032 Eur delspinigių priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl užmokesčio ekspertui priteisimo atsakovo nebuvo skundžiama, todėl ji buvo palikta nepakeista.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

39.       Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 18 d. nutartį, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1.                      Draudimo sutartis paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalis, CK 6.992 straipsnis). Pagal CK 6.187 straipsnį, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2009). Vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas), privalu vadovautis CK 6.992, 6.185–6.187 straipsniais, taip pat 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir būtent jų kontekste spręsti dėl šių draudimo sutarčių galiojimo. Apeliacinės instancijos teismas aiškino tik Taisyklių, t. y. standartines vartojimo sutarties, sąlygas, jų visiškai nevertindamas draudimo liudijime aptartų individualių sąlygų kontekste, neatskleisdamas jų ryšio. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai prioritetą suteikė individualiai aptartoms draudimo sąlygoms (draudimo vertei ir būdui), o tai atitinka teismų praktikoje išreikštą vertinimą, CK 6.187 straipsnio nuostatas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, Taisyklių 135.9 punktą įvertinęs tik Taisyklių 135.7, 135.12–135.13 punktų kontekste, ignoruodamas draudimo liudijime aptartas sąlygas, draudimo vertę, padarė nepagrįstą išvadą, kad tokia sąlyga yra aiški ir suprantama, sąžininga. Tokia išvada priimta iš esmės pažeidus sutarčių aiškinimo taisykles, neįvertinus visų bylos aplinkybių.

39.2.                      Byloje nebuvo ginčo, kad pastatai sudegė visiškai, jie sunaikinti. Byloje taip pat nebuvo ginčijamasi dėl ieškovo pozicijos, kad pastatų atstatyti neįmanoma. Minėta Taisyklių sąlyga sudaro galimybes tik draudikui vertinti, ar įmanoma atstatyti sunaikintą turtą. Taisyklėse nėra konkrečių sąlygų, pagal kurias galima spręsti, ar įmanoma atstatyti turtą. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą kėlė klausimą, jog Taisyklių 135.9 punkto sąlygos nėra suderinamos su Taisyklių 133.2 punkto nuostatomis, kuriose reglamentuojamos nuostolio dydžio apskaičiavimo taisyklės, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris buvo naudingas vartotojui, dėl šių argumentų nepasisakė. Tokia teismo nutartis neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

39.3.                      Byla turi viešojo intereso požymių, ginčas kilęs iš vartojimo teisinių santykių, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo Taisyklių 135.9 punktą įvertinti visų CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytų prezumpcijų kontekste (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 15 punktas). Ieškovo teigimu, Taisyklių 135.9 punktas iš esmės riboja, panaikina verslininko pareigą išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo liudijime sutartai, nurodytai draudimo vertei, vartotojui neįrodžius, kad turtas bus atstatytas. Verslininko pareiga išmokėti draudimo vertės draudimo išmoką priklauso nuo to, ar vartotojas pateiks pakankamai įrodymų, pagrindžiančių turto atstatymą. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 15 punktą preziumuojama, kad nesąžininga yra tokia vartojimo sutarties sąlyga, kuria ribojama verslininko pareiga vykdyti jo atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustatoma, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas šios prezumpcijos ginčo atveju nevertino.

39.4.                      Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudėjas pagal Taisyklių 135.9 punktą įgijo teisę į draudimo išmoką, apskaičiuotą likutine verte, pažeidžia sutarčių laisvės principą, vartotojo teisėtus lūkesčius, Taisyklių 133.2, 135.1 punktų nuostatas. Tokia išvada iš esmės reiškia, kad draudikas gali vienašališkai keisti draudimo vertę, o tai nėra suderinama su sutarčių vykdymo principais ir vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumu.

39.5.                      Konstatuodamas, kad ieškovui buvo išmokėta pagrįsta ir draudimo sutarties sąlygas atitinkanti draudimo išmoka, apskaičiuota pagal likutinę vertę, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2014 pateiktų išaiškinimų dėl draudimo vertės reikšmės draudimo išmokai. Šalys buvo aiškiai susitarusios dėl draudimo vertės – nauja verte (atkuriamąja verte), tačiau draudikas, sau naudinga linkme išaiškindamas Taisyklių 135.9 punktą, atskirai nuo kitų sąlygų, apibrėžtų ir vartotojo pagrįstų lūkesčių, išmokėjo likutinės vertės draudimo išmoką. Tokiu būdu buvo iš esmės pažeisti vartotojo turtiniai interesai, nes jis gavo mažesnę draudimo išmoką, negu buvo sutarta ir pagrįstai tikėtasi pagal individualiai aptartas draudimo sąlygas.

39.6.                      Draudimo liudijimas patvirtina, kad ieškovui priklausantis turtas – pastatai, išskyrus vieną gyvenamąjį namą, buvo apdrausti nauja verte ir visa verte. Draudimo liudijimo sąlygos – tai individualiai aptartos, suderintos su vartotoju draudimo sutarties sąlygos. Remiamasi Taisyklių 90.1, 133.2, 135.1 punktais ir pažymima, jog apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad draudiko apskaičiuota draudimo išmoka pagal likutinę vertę kompensuoja vartotojo nuostolius ir atitinka draudimo sutarties sąlygas, iš esmės pažeidė civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principus. Taisyklių sąlygos, kad pirmiausia mokama draudimo išmoka, apskaičiuota vadovaujantis turto likutine arba rinkos verte, taikant mažesniąją iš verčių, o visa draudimo išmoka (atitinkanti draudimo vertę) – po to, kai bus atstatyti pastatai (Taisyklių 135.7–135.8, 135.9 punktai), ieškovui buvo siurprizinė, nes jis pagrįstai tikėjosi, kad už mokamą draudimo įmoką turės visišką turtinių interesų apsaugą. Išaiškinimas, kad ieškovas gali gauti visišką nuostolių atlyginimą tik tuo atveju, kai atstatys sudegusius pastatus, prieštarauja CK 6.997 straipsnio 1 daliai, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009).

39.7.                      Apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovo argumentų dėl Taisyklių 135.9 punkto santykio ir ryšio su Taisyklių 133 punktu, dėl draudimo vertės reikšmės draudimo išmokos dydžiui. Teismas nenurodė motyvų, dėl kurių šiuos ieškovo argumentus atmetė, jų nevertino. Apeliacinės instancijos teismo nutartis taip pat neatitinka ir 2016 m. gegužės 26 d. Teisėjų tarybos nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų Rekomenduojamų teismo procesinių sprendimų kokybės standartų: nenurodyta, kodėl teismas atmetė ieškovo argumentus dėl draudimo vertės reikšmės draudimo išmokos dydžiui, dėl Taisyklių 135.9 punkto ryšio su Taisyklių 133.2, 135.1 punktais, iš teismo nutarties nėra aišku, kodėl ieškovo argumentai, atsikirtimai į apeliacinį skundą prieštarauja teisės normoms (ir kokioms konkrečiai) ir (ar) byloje esantiems įrodymams (standartų 2.5 punktas). Minėtų standartų 2.5 punkte įtvirtinta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti skiriamas pakankamas dėmesys bylą pralaimėjusios šalies argumentų įvertinimui. Iš teismo sprendimo turi būti aišku, kodėl bylą pralaimėjusios šalies argumentų ar pozicijos palaikymas prieštarautų teisės normoms ar byloje esantiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas iš esmės blogesnį sprendimą vartotojui, nei buvo priėmęs pirmosios instancijos teismas, pakankamai dėmesio neskyrė ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kurie turėjo esminę reikšmę teisingam byloje pareikštų reikalavimų išnagrinėjimui.

39.8.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015). Vartotojų teisės sritis yra suderinta Europos Sąjungos teisės aktais, todėl nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) formuojamai praktikai. CK 6.188 straipsniu į nacionalinę teisę perkeltos 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – ir Direktyva 93/13/EEB) nuostatos. Tai lemia būtinybę šio straipsnio nuostatas aiškinti ir taikyti Direktyvos 93/13/EEB nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius ESTT sprendimus. ESTT yra išaiškinęs, kad Direktyva 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, jog vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (ESTT 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Asbeek Brusse ir de Man Garabito prieš Jahani BV, C-488/11; 2015 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Birutė Šiba prieš A. D., C-537/13). Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią vartotojo padėtį, Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra jam privalomos. Tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Espanol de Crédito, SA prieš Joaqun Calderón, C-618/10). Šioje byloje aktualus pusiausvyros tarp verslininko ir vartotojo teisių klausimas, vertinant, ar verslininko pareiga išmokėti draudimo vertę atitinkančią draudimo išmoką gali priklausyti nuo papildomų sąlygų, kuriomis vartotojas yra įpareigojamas papildomai įrodyti ne tik tai, kad sunaikintą turtą yra įmanoma atstatyti, bet ir faktiškai patirtas tokio atstatymo išlaidas.

40.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

40.1.                      Taisyklės detalizuoja draudimo sutarties vykdymo tvarką ir nepaneigia draudimo liudijime nustatytų sutarties sąlygų, todėl ginčo atveju CK 6.187 straipsnis apskritai yra netaikytinas, o apeliacinės instancijos teismo pateiktas draudimo sutarties sąlygų aiškinimas yra tinkamas ir atitinkantis tikruosius jos šalių tikslus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-695/2018). Taigi, aiškinant tarp šalių susiklosčiusius draudimo teisinius santykius bei siekiant teisingai atskleisti jų turinį, negalima formaliai apsiriboti draudimo liudijimu, jo turinys turi būti įvertintas kartu su Taisyklių nuostatomis.

40.2.                      Atsakovė remiasi Taisyklių 133.2 135.1, 135.7, 135.8, 135.9, 135.15 punktais ir nurodo, jog ji su ieškovu susitarė, kad jei apdrausti pastatai draudžiamojo įvykio metu sunaikinami, tačiau jų ieškovas neatstato ir (ar) neįrodo, kad atstatys, draudimo išmoka skaičiuojama likutine verte. Jei sunaikintą turtą ieškovas atstato ir (ar) įrodo, kad atstatys, išmoka mokama nauja verte. Papildomos išlaidos ir mokesčiai yra įtraukiami į išmoką tik tuomet, kai turtas yra faktiškai atstatomas ir šios išlaidos patiriamos. Priklausomai nuo apdrausto turto būklės, vertės bei vartotojo pasirinkimo jį atkurti, įsigyti kitą ar neatkurti jo visiškai, jo nuostolio dydis gali skirtis, dėl šios aplinkybės Taisyklėse nustatyti skirtingi draudimo išmokos apskaičiavimo būdai.

40.3.                      Nors ieškovas teigia, kad Taisyklių 133.2 punkto bei 135.9 punkto sąlygos tarpusavyje prieštarauja, tačiau tokia ieškovo pozicija yra nepagrįsta. Taisyklių 133.2 punkte nustatoma, kaip apskaičiuojamas žalos dydis nauja verte, o 135.9 punkte detalizuojama, kada toks išmokos skaičiavimo būdas gali ar negali būti taikomas.

40.4.                      Ieškovas neįrodinėjo, kad pastatų atstatyti yra neįmanoma. Vien tai, kad pastatai sudegė, nereiškia, kad jų atstatymo darbai negalimi. Turto atstatyti neįmanoma, kada tam trukdo techninės, teisinės priežastys ir pan., pavyzdžiui, turtas sunaikinamas dėl atsivėrusios smegduobės, akivaizdu, kad turto tokioje vietoje nebeįmanoma atstatyti, arba sklypas, kuriame buvo sugadintas, sunaikintas objektas, paimamas visuomenės poreikiams, negaunamas atsakingų institucijų leidimas vykdyti statybos darbus ir t. t. Ginčo situacija nėra ir negali būti pripažįstama tokia, kad sudegusio turto neįmanoma atstatyti.

40.5.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad aiškinant draudimo sutartis taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019). Šalys, sudarydamos draudimo sutartį, siekia apsaugoti draudėjo interesus, įvykus draudžiamajam įvykiui, atlyginant realiai patirtus nuostolius. Draudimo sutarties šalys gali susitarti, kad bus mokama mažesnė draudimo išmoka nei realiai patirti draudėjo nuostoliai, tačiau nuostolių draudimo sutartyse susitarimas, kurio pagrindu draudėjui būtų išmokėta didesnė draudimo išmoka nei realiai padaryta žala, yra negalimas. Byloje nėra ginčo, kad draudėjas sudegusį turtą įsigijo apytiksliai vos už 30 000 Eur, o jį prieš ginčo įvykį pardavinėjo už 17 000 Eur. Ieškovas neaiškina, kodėl jo realiai patirti nuostoliai turėtų būti vertinami didesne suma nei atsakovės išmokėta draudimo išmoka.

40.6.                      Taisyklių nuostatos dėl draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos yra aiškiai ir nuosekliai detalizuotos Taisyklių skyriuje „Nuostolio nustatymo tvarka. Draudimo išmokos mokėjimas“. Draudimo liudijime šalys iš anksto nesusitarė dėl konkrečių draudimo išmokų dydžių, toks susitarimas prieštarautų ir teisiniam reglamentavimui, kadangi turto draudimas yra nuostolių, o ne sumų, draudimas. Draudimo liudijime apsibrėžtos draudimo išmokų ribos, tačiau draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka detalizuota Taisyklėse. Draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, su šiomis Taisyklių nuostatomis sutiko, klausimų dėl jų nekėlė, prieštaravimų taip pat nereiškė. Taigi ir ginčo įvykis turi būti vertinamas šalių sudarytos draudimo sutarties, įskaitant ir Taisyklių nuostatas, kontekste, o Taisyklių sąlygos negali būti laikomos siurprizinėmis.

40.7.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nukentėjusiam asmeniui turi būti atlyginta realiai patirta (o ne didesnė) žala, vertinant išlaidas, reikalingas turtui atkurti, kad jis būtų iki įvykio buvusios, o ne geresnės būklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2015). Taisyklių 135.9 punkto paskirtis – teisingai apskaičiuoti draudimo išmoką ir atkurti draudėjo padėtį, kuri buvo iki įvykio. Turtas jo naudojimo, gyvavimo ciklo metu nusidėvi ir atitinkamai mažėja jo vertė. Jeigu turtas sunaikinamas, draudėjo patirti nuostoliai yra lygūs sunaikinto turto likutinei vertei įvykio dieną. Turto draudimo nauja verte paskirtis ir esmė – kad draudėjas turėtų galimybę atkurti sunaikintą turtą ir nepatirtų nuostolių dėl skirtumo, kuris susidaro įvertinus sunaikinto turto nusidėvėjimą. Draudėjui ketinant atstatyti sunaikintą turtą yra pagrįsta ir įmanoma sudaryti rangos sutartis ir pagal faktiškai atliktus darbus gauti draudimo išmokas. Be to, draudėjui net nebūtina turėti savo lėšų rangos darbams apmokėti, kadangi žalų reguliavimo praktikoje yra visiškai įprasta, kai draudikai pagal sudarytas rangos sutartis atlieka mokėjimus tiesiogiai darbus atliekantiems asmenims. Priešingas draudimo sutarties sąlygų traktavimas reikštų, kad draudėjas nepagrįstai praturtėtų draudimo sąskaita, atsidurtų geresnėje padėtyje, negu buvo iki įvykio.

40.8.                      Taisyklių nuostatos negali būti laikomos nesąžiningomis CK 6.2284 straipsnio pagrindu. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsakovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo šiuo klausimu pateiktu vertinimu.

40.9.                      Ieškovo pateikiamas Taisyklių 135.9 punkto interpretavimas yra nepagrįstas. Taisyklių 135.9 punkte detalizuojama draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka. Faktas, kad ieškovui jau buvo išmokėta draudimo išmoka, kuri netgi viršija ieškovo realiai patirtus nuostolius, patvirtina, kad draudikas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė. Draudimo įstatymas, CK, kiti teisės aktai nedraudžia Taisyklėse nustatyti draudimo išmokos apskaičiavimo ar mokėjimo tvarkos. Toks taisyklių skyrius yra būtinas, ypač atsižvelgiant į tai, kad turto draudimas yra nuostolių, o ne sumų draudimas, todėl kiekvienu atveju, priklausomai nuo nukentėjusio asmens realiai patirtų nuostolių dydžio, priklauso draudimo išmokos dydis.

40.10.                      Sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Be to, reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai. Sisteminė teisės aktų analizė patvirtina, kad draudimo sutarties tikslas – apsaugoti asmens turtinius interesus, draudžiamojo įvykio atveju išmokant draudimo išmoką, lygią nukentėjusio asmens realiai patirtiems nuostoliams, o ne pagerinti asmens finansinę padėtį. Jei draudėjas atstato, atkuria sugadintą turtą, draudikas gali jam išmokėti draudimo išmoką, lygią tokio turto atkūrimo kaštams, apskaičiuotiems nauja verte. Jei draudimo liudijime būtų nurodyta, kad turtas draudžiamas likutine verte, tokiu atveju draudėjas, net ir atstatydamas turtą, neįgytų teisės į draudimo išmokos apskaičiavimą nauja verte. Draudėjas, žinodamas tiek turto įsigijimo kainą, tiek jo vertę, objektyviai negalėjo susikurti lūkesčio, kad draudžiamojo įvykio atveju, neatstatydamas turto, gaus žymiai didesnę draudimo išmoką, nei yra reali jo turto vertė. Priešingas aiškinimas ir draudėjo lūkesčių vertinimas lemtų paradoksalią situaciją, kai visi asmenys reikalautų net ir itin prastos būklės, seną turtą apdrausti nauja verte, siekdami iš to turėti finansinę naudą, o ne apsaugą.

40.11.                      Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog draudimo išmokos dydis turi būti lygus draudimo vertei. Turto draudimas yra nuostolių draudimas. Draudimo bendrovių tikslas yra susijęs su asmens interesų apsauga įvykus draudžiamajam įvykiui. Nukentėjęs asmuo, įvykus draudžiamajam įvykiui ir gavęs draudimo išmoką, turi atsidurti iki įvykio buvusioje, o ne geresnėje padėtyje. Todėl draudimo sutartyje – Taisyklėse, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, pateikiama draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, priklausomai nuo to, kokių veiksmų imasi draudėjas įvykus draudžiamajam įvykiui. Taigi ieškovas nepagrįstai draudimo vertę prilygina draudimo išmokai (Taisyklių 1.7, 1.18 punktai).

40.12.                      Draudėjas, pasirašydamas draudimo sutartį ir sumokėdamas draudimo įmoką, patvirtino, kad yra supažindintas su Taisyklių nuostatomis, Taisyklės kaip sudedamoji draudimo sutarties dalis yra nurodytos ir pačiame draudimo liudijime. Taigi ieškovas, sudarydamas sutartį, neabejotinai suprato, kad Taisyklės, įskaitant jų nuostatas dėl nuostolio nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarkos, bus taikomos ir įvykus draudžiamajam įvykiui.

40.13.                      Ieškovo minimuose Taisyklių 90.1, 97.1 punktuose yra apibrėžtos sąvokos „nauja (atkūrimo kaštų) vertė“, „visa vertė“, kurios naudojamos Taisyklėse. Minėtuose punktuose nenustatyta draudiko pareiga visais atvejais mokėti draudimo išmoką, lygią šioms vertėms.

40.14.                      Reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis nereiškia, jog teismas privalo pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento. Apeliacinės instancijos teismas itin detaliai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, atliko išsamią Taisyklių nuostatų analizę, įvertino jų tarpusavio ryšį, atitiktį teisiniam reglamentavimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto draudimo sutarties sampratos ir draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką

41.       Remiantis CK 6.987 straipsnyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata, draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Remiantis nurodyta draudimo sutarties apibrėžtimi, draudėjas už draudikui mokamą draudimo įmoką gauna draudimo apsaugą – draudiko įsipareigojimą įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką.

42.       Pagal draudimo išmokos pobūdį draudimo sutartys skirstomos į nuostolių draudimo ir sumų draudimo sutartis. Nuostolių draudimo sutartys yra turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo, taip pat sveikatos draudimo sutartys, pagal kurias draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams (Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.) 91 straipsnio 2, 4 dalys). Turto draudimas suprantamas kaip asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 85 punktas).

43.       Taigi, turto draudimo sutarčių atveju draudimo išmokos dydis yra siejamas su nuostoliais, patirtais dėl draudžiamojo įvykio. Draudimo įstatymo 105 straipsnis nustato, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).

44.       Nagrinėjamu atveju, įvykus draudžiamajam įvykiui (gaisrui), remiantis atsakovės (draudiko) atliktu nuostolio dydžio vertinimu, už šešis sudegusius pastatus buvo apskaičiuota 80 769 Eur dydžio draudimo išmoka. Pagal nepriklausomo eksperto atliktus skaičiavimus, visų sudegusių pastatų atstatymo kaštai be PVM ir kitų išlaidų sudaro 137 213,58 Eur sumą. Ieškovas ginčija draudimo išmokos dydį, kurį draudikas nustatė remdamasis draudimo sutartyje nustatyta draudimo išmokos apskaičiavimo tvarka, pagal kurią draudėjas gali reikalauti atlyginti apdrausto turto atkuriamąją vertę tik jei gaisro metu sunaikintus pastatus atstato ar įrodo, kad juos atstatys, prašo priteisti atsakovės nesumokėtą 56 444,58 Eur skirtumą.

45.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovui priklausančios draudimo išmokos dydžio, nusprendė, kad nors draudimo liudijime nurodyta, jog turtas draudžiamas nauja verte, draudikas visų pirma privalo išmokėti draudimo išmokos dalį, lygią turto likutinei ar rinkos vertei, ir tik draudėjui įgyvendinant savo teisę atstatyti turtą, draudikas privalo sumokėti likusią draudimo išmokos dalį, apskaičiuotą nauja verte. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

46.       Pažymėtina, kad vienas iš turto draudimo sutarčių ypatumų – draudimo vertės kategorijos (tipo) nustatymas draudimo liudijime. Remiantis Taisyklių nuostatomis (Taisyklių 90.1, 90.3 punktai), pastatai, butai draudžiami nauja (atkūrimo kaštų) verte (pinigų suma, kurios reikėtų naujam objektu atkurti ar įsigyti) arba likutine verte (pinigų suma, kurią sudaro turto atkuriamoji vertė, atėmus nusidėvėjimo sumą). Kokia verte apdraudžiami pastatai, butai, nurodoma draudimo sutartyje (draudimo liudijime ar jo prieduose) (Taisyklių 90.4 punktas). Skirtingų draudimo vertės kategorijų apibrėžtys ir nustatymo principai įtvirtinami draudimo taisyklėse, kurios yra šalių sudarytos turto draudimo sutarties sudėtinė dalis (CK 6.185, 6.992 straipsniai). Taigi, atsižvelgiant į konkrečią draudimo vertės kategoriją, nustatoma draudimo suma (įvertinamas maksimalus nuostolis, kurį gali patirti draudėjas įvykus draudžiamajam įvykiui) ir atitinkamai draudimo įmoka bei draudimo išmoka. Atitinkamai draudėjas, kuriam siūloma drausti turtą nauja (atkūrimo kaštų) verte, sumokėjęs didesnę draudimo įmoką, pagrįstai tikisi gauti didesnę draudimo išmoką, kuri nebus nepagrįstai sumažinta draudikui pritaikius kitą, nei nurodyta draudimo liudijime, draudimo vertę.

47.       Nagrinėjamu atveju turtas (išskyrus vieną pastatą) buvo apdraustas nauja (atkūrimo kaštų) verte. Pagal Taisyklių 90.1 punktą nauja (atkūrimo kaštų) vertė – tai išlaidos tokios pat paskirties, konstrukcijos, matmenų, apdailos standarto, panaudojus tokias pat medžiagas ir įrangą, būdingas tai vietovei naujam pastatui, butui pastatyti, įsigyti ar suremontuoti, naudojant naujas statybines medžiagas, įskaitant išlaidas transportavimui ir (ar) montavimui, konstravimui bei projektavimui ir kitus būtinus kaštus.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kai turtinis interesas yra apdraustas nauja (atkūrimo kaštų) verte, draudimo išmoka, mokama įvykus draudžiamajam įvykiui, nepaneigia turto draudimo kaip nuostolių draudimo sutarties esmės. Draudžiant turtą nauja verte draudimo suma nustatoma draudikui įvertinus maksimalų nuostolį, kurį gali patirti draudėjas. Taigi būtent draudikui tenka pareiga užtikrinti, kad draudžiant turtą nauja verte draudimo suma būtų reali, atitiktų esamas rinkos kainas, o įvykus draudžiamajam įvykiui – išmokėti draudimo sumos neviršijančią draudimo išmoką. Tokiu būdu draudėjui yra atlyginami nuostoliai, kuriuos, priešingai nei teigia apeliacinės instancijos teismas, sudaro ne turto likutinė vertė, o atitinkamais dokumentais (nagrinėjamu atveju – eksperto išvada) pagrįsta konkreti gaisro sunaikintų pastatų atkuriamoji vertė, reikalinga tam, kad būtų pastatyti ar įsigyti nauji pastatai. Nurodytų argumentų kontekste apeliacinio teismo išvada, jog draudžiant turtą atkuriamąja verte draudėjo patirti nuostoliai negali apimti išlaidų, kurios bus patirtos ateityje, vertintina kaip nepagrįsta.

49.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, jog draudimo atkuriamąja verte atveju draudikas, taikydamas kompensacijos principą, gali įtvirtinti papildomas taisykles (sąlygas), įskaitant ir draudiko taikomą praktiką draudimo atkuriamąja verte atveju mokėti draudimo išmoką pagal atkuriamąją vertę tik draudėjui atkūrus daiktą.

50.       Vis dėlto tokiu atveju kasaciniame skunde pagrįstai keliamas klausimas, ar Taisyklių nuostatos pakankamai aiškiai ir suprantamai nustatė tai, kad draudimo išmoka, apskaičiuota nauja verte, yra susieta su turto atstatymo faktu ir draudėjui mokama tik tada, kai nuostolis yra ar bus realiai patirtas – pastatai yra faktiškai atstatomi ar įrodoma, kad bus atstatinėjami arba įrodoma, kad pastatų neįmanoma atstatyti.

Dėl draudimo taisyklių nuostatų, įtvirtinančių draudimo išmokos apskaičiavimo tvarką, vertinimo sąžiningumo aspektu

51.       Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6. 989 straipsnio 2 dalis). Paprastai draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarčių sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu. Siekiant užtikrinti prisijungimo būdu sudaromos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, įstatyme nustatyta pareiga šaliai, parengusiai standartines sutarčių sąlygas, sudaryti tinkamas galimybes kitai sutarties šaliai, kuri prisijungia prie standartinių sutarčių sąlygų, susipažinti su tokiomis sutarčių sąlygomis.

52.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta gyventojų turto draudimo sutartis priskirtina vartojimo sutartims, kadangi ieškovas ją sudarė, apdrausdamas savo poreikiams naudojamą asmeninį turtą (CK 6.2281 straipsnis).

53.       Atsakovė, apskaičiuodama ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydį, rėmėsi Taisyklių 135.9 punkto nuostata, kad „jeigu Jūs neatstatote (nors tai įmanoma) ir/ar neįrodote, kad atstatysite sunaikintus, sugadintus butus, pastatus, pagalbinius pastatus, kiemo statinius, bendro naudojimo patalpas / pastatų dalis kai šis turtas buvo apdraustas nauja verte, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama likutine verte“. Remdamasi šia Taisyklių nuostata, atsakovė tvirtino, kad ji turėjo pareigą išmokėti tik likutine verte apskaičiuotą draudimo išmoką, kadangi ieškovas neatstatė gaisro metu sunaikintų pastatų ir neįrodė, kad juos atstatys.

54.       Pirmosios instancijos teismas Taisyklių 135.9 punkto nuostatą pripažintino nesąžininga ir negaliojančia, kadangi ja iš vartotojo reikalaujama įrodyti aplinkybę, kuri įvyks ateityje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad Taisyklių sąlygos, įskaitant sąlygą, kuria verslininko pareiga išmokėti draudimo vertę atitinkančią draudimo išmoką priklauso nuo papildomų sąlygų, kaip antai vartotojo pareigos papildomai įrodyti, kad sunaikinto turto neįmanoma atstatyti arba turtas yra ar bus atstatytas, suformuluotos pakankamai aiškiai ir suprantamai, todėl nusprendė, kad, ieškovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių sunaikinto turto atstatymą, atsakovė pagrįstai draudimo išmoką apskaičiavo remdamasi turto likutine verte.

55.       Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo kasaciniame skunde nurodytais argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.2284 straipsnyje nustatytus ir teismų praktikos išplėtotus vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės kriterijus ir sąlygas.

56.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37, 38 punktai).

57.       Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą ESTT praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

58.       Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas).

59.       Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį galima sąžiningumo kontrolė tik tokių sąlygų, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

60.       Atitinkamai CK 6.2284 straipsnio 2, 3 ir 6 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinio teismo praktika dėl CK 6.2284 straipsnio normų dėl vartojimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo išsamiai ir apibendrintai pateikta kasacinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 ir kt.

61.       Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-1075/2019, 31 punktas).

62.       Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Pagal CK 6.2284 straipsnio 6 dalies formuluotę, „bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai“, tokiu būdu užtikrinant skaidrumo reikalavimo laikymąsi.

63.       Remiantis ESTT praktika, susijusia su skaidrumo reikalavimo aiškinimu, sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Teisingumo Teismas išaiškino, kad sutarčių sąlygų skaidrumo reikalavimas neturėtų būti susiaurintas iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, bet, priešingai, jį reikia aiškinti plačiai. Taigi sutarties sąlygos aiškumo ir suprantamumo reikalavimą reikia suprasti kaip reiškiantį ir tai, kad vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurių jam atsiranda dėl sutarties sąlygos (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo byloje Andriciuc ir kt., C-186/16, 44–45 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

64.       ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

65.       Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.2284 straipsniu nustatyta vartotojų apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojas yra silpnesnėje padėtyje nei verslininkas dėl, be kita ko, turimos informacijos lygio, todėl sutarčių sąlygų aiškumo ir suprantamumo, taigi, ir skaidrumo, reikalavimą reikia suprasti kaip reikalavimą, leidžiantį vartotojui (draudėjui) ne tik suvokti, kokias teises ir pareigas jis įgyja sudarytos sutarties pagrindu, bet taip pat ir įvertinti jam potencialiai reikšmingus ekonominius padarinius, galinčius atsirasti dėl to, kad draudimo vertę atitinkančios draudimo išmokos mokėjimas yra susietas su papildomomis sąlygomis, kuriomis vartotojas yra įpareigojamas įrodyti, kad sunaikinto turto atstatyti neįmanoma, o kai jį atstatyti įmanoma, – turto atstatymo išlaidas. Tam, kad būtų laikomasi skaidrumo reikalavimo, itin svarbu tai, ar draudimo sutartyje skaidriai apibūdinta draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka ir sąlygos, taip pat jų ryšys su kitomis sutarties sąlygomis.

66.       Kitaip tariant, Taisyklių 135.9 punkto, nustatančio draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką ir sąlygas, turinys, vertinant šią sąlygą visos sutarties kontekste, turi leisti pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui remiantis aiškiais ir suprantamais kriterijais, suvokti, kaip konkrečiai taikoma Taisyklių 135.9 punkto sąlyga, t. y. kad draudėjo teisė, įvykus draudžiamajam įvykiui, gauti draudimo išmoką ją apskaičiuojant nauja turto verte yra susieta su pareiga įrodyti, kad dėl draudžiamojo įvykio sunaikintų pastatų neįmanoma atstatyti arba, kad jie yra atstatyti ar bus atstatomi, taip pat įvertinti sąlygas, kurioms esant vartotojas gali reikalauti draudimo išmokos išmokėjimo ją apskaičiuojant nauja turto verte bei suprasti kokie konkrečiai įrodymai, patvirtinantys, kad sunaikinto turto neįmanoma atstatyti arba, kad jis bus atstatytas, turi būti pateikti draudikui.

67.       Pagal Taisyklių 90.1 punktą nauja (atkūrimo kaštų) vertė – tai išlaidos tokios pat paskirties, konstrukcijos, matmenų, apdailos standarto, panaudojus tokias pat medžiagas ir įrangą, būdingas tai vietovei naujam pastatui, butui pastatyti, įsigyti ar suremontuoti, naudojant naujas statybines medžiagas, įskaitant išlaidas transportavimui ir (ar) montavimui, konstravimui bei projektavimui ir kitus būtinus kaštus. Atitinkamai Taisyklių 133.2 punkte įtvirtinta, kad kai pastatai, butai, namų turtas apdrausti nauja verte ir dėl draudžiamojo įvykio sunaikinti ar prarasti, nuostoliu laikoma analogiško turto įsigijimo, pagaminimo, pastatymo toje vietovėje kaina, įtraukiant projektavimo, montavimo, statymo išlaidas nuostolio skaičiavimo dieną. Turtas laikomas sunaikintu, jeigu jo remontas negalimas dėl techninių priežasčių arba ekonominiu požiūriu nėra tikslingas.

68.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Taisyklių 135.9 punkto nuostatos skaidrumo, vertino šios nuostatos santykį tik su dalimi kitų Taisyklių nuostatų (nagrinėjo ryšį su Taisyklių 135.7–135.8; 135.12–135.13 punktais). Taisyklių 135.7 punkte nustatyta, kad nepriklausomai nuo to, ar sunaikintas (sugadintas) turtas bus atstatomas, visų pirma yra išmokama draudimo išmokos dalis, apskaičiuota turto likutine ar rinkos verte. Taisyklių 135.8 punkte nustatyta, kad skirtumas tarp apskaičiuotos draudimo išmokos ir išmokos, išmokėtos vadovaujantis turto likutine ar rinkos verte, yra mokamas tik tuo atveju, jeigu 3 metų laikotarpiu tos pačios rūšies, paskirties ir savybių pastatas yra atstatomas arba suremontuojamas. Taisyklių 135.12 punkte ir 135.13 punkte nurodyta, kad draudėjas privalo su draudiku suderinti turto atstatymo darbų sąmatas, taip pat gali susitarti, kad draudimo išmoka bus mokama draudėjo ir draudiko raštu sutartai atstatymo darbus atliekančiai įmonei pagal jos pateiktas sąskaitas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vidutiniškai apdairus vartotojas pagal jam pateiktas Taisyklių nuostatas galėjo suprasti tokias sutarties sąlygas ir įvertinti, kad įvykus draudžiamajam įvykiui jis pirmiausia įgis teisę į draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal likutinę ar turto rinkos vertę, o į likusią draudimo išmokos dalį, apskaičiuotą nauja verte, – tik tada, kai sunaikintas turtas bus faktiškai atstatytas ar pradėtas atstatyti.

69.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas draudimo išmokos mokėjimo sąlygas ir jų santykį su Taisyklių 135.9 punktu, nepagrįstai neatsižvelgė ne tik į tai, kad draudikas tinkamai neatskleidė taikomos draudimo apsaugos pobūdžio, bet ir į aplinkybę, kad, remiantis jomis, draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka priklauso išimtinai tik nuo vienos sutarties šalies – draudiko – valios ir sudaro galimybes išimtinai draudikui spręsti, ar papildomos sąlygos, būtinos tam, kad draudimo išmoka būtų mokama nauja verte, yra tenkinamos. Taisyklėse nenustačius konkrečių objektyvių draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo būdų ir kriterijų, kuriais remiantis minėtas vertinimas atliekamas, ir to, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis draudėjas turi įrodinėti turto atstatymo negalimumą, ateityje būsimą turto atstatymą, ar faktiškai patirtas turto atstatymo išlaidas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Taisyklių nuostatos, įtvirtinančios draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, procedūriniu (skaidrumo) aspektu atitinka sąžiningumo reikalavimus, yra aiškios ir suprantamos vidutiniškai apdairiam vartotojui.

70.       Materialinis (sutarties turinio) kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

71.       ESTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, jos taikytinos tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Banco Popular Espanol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaquin Valldeperas Tortosa, M.A. Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).

72.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, vienas iš turto draudimo sutarčių ypatumų – draudimo vertės kategorijos (tipo) nustatymas draudimo liudijime. Draudėjui turint galimybę pasirinkti draudimo vertės kategoriją (turtą drausti nauja ar likutine verte), sudarant draudimo sutartį, informacija apie draudimo sumą, draudimo įmoką ir draudimo išmokos apskaičiavimo tvarką vartotojui ypač svarbi ir turi esminę reikšmę jo apsisprendimui sudaryti draudimo sutartį. Apdraudus turtą nauja verte draudikas įgyja preigą mokėti draudimo išmoką dėl prisiimtos rizikos, kurią sudaro nuostolių suma, kurios reikėtų naujam objektu atkurti ar įsigyti, todėl, draudikui nustačius papildomas sąlygas, kada toks išmokos skaičiavimo būdas negali būti taikomas, ir tokio draudimo apsaugos pobūdžio tinkamai neatskleidus vartotojui, Taisyklėmis yra iškreipiama šalių teisių ir interesų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu šios papildomos sąlygos yra įtrauktos į Taisykles, draudimo liudijime turėtų būti aiški nuoroda į konkrečius draudimo taisyklių punktus.

73.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad, be kita ko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Taisyklių 135.9 punktas atitinka šias CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas prezumpcijas: 3 punktas (nustatoma, kad vartotojas (draudėjas) privalo įrodyti, kad sunaikintą turtą atkurs ateityje, o verslininko (draudiko) pareiga vykdyti sutartį priklauso tik nuo verslininko valios, t. y. draudikas vienašališkai sprendžia, ar draudėjas įrodė, jog ateityje atkurs sunaikintą turtą); 14 punktas (verslininkui (draudikui) suteikiama išimtinė teisė aiškinti sutartį, t. y. draudėjas privalo įrodyti draudikui, kad atstatys draudžiamojo įvykio metu sunaikintus pastatus, o draudikas turi išimtinę teisę nuspręsti, ar šių įrodymų pakanka).

74.       Ieškovas taip pat kelia klausimą dėl Taisyklių 135.9 punkto sąlygos vertinimo jos atitikties CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 15 punkte įtvirtintai nesąžiningomis laikomų vartojimo sutarčių sąlygų prezumpcijai. Remiantis CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 15 punktu, preziumuojama, kad nesąžininga yra tokia vartojimo sutarties sąlyga, kuria ribojama verslininko pareiga vykdyti jo atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustatoma, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų.

75.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 15 punkto tikslas – apsaugoti vartotoją tuo atveju, jei verslininkas vengia vykdyti pareigas, kai sutartis sudaryta atstovavimo instituto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju draudimo sutartis nebuvo sudaryta per atstovą, ieškovo argumentai dėl Taisyklių 135.9 punkto sąlygos vertinimo verslininko atstovų prisiimtų įsipareigojimų kontekste atmestini kaip nepagrįsti.

76.       Teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, nustato CK 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalys. CK 6.2284 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Pagal CK 6.2284 straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

77.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.2284 straipsnio 6 dalis įtvirtina kartu ir neskaidrioms sutarčių sąlygoms būdingas teisines pasekmes – contra proferentem taisyklę (kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai). Ar taikyti contra proferentem taisyklę, ar nesąžiningos sąlygos pasekmes, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą. Tam tikrais atvejais, kai sutarties sąlyga gali būti aiškinama vartotojo interesus užtikrinančiu būdu, siekiant efektyviai apginti vartotojo teises gali pakakti tik pritaikyti contra proferentem taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020, 70 punktas).

78.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad Taisyklių 135.9 punkto nuostatos formuluotė dėl savo turinio nėra neaiški, todėl taikyti contra proferentem taisyklę nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo, taigi dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su contra proferentem taisyklės taikymu, teisėjų kolegija plačiau nepasisakys.

79.       Vis dėlto, draudikui neatskleidus draudimo apsaugos pobūdžio, Taisyklėse nenustačius konkrečių ir objektyvių draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo būdų ir kriterijų, Taisyklių 135.9 punkto nuostata tiek, kiek joje nėra įtvirtinti aiškūs kriterijai, kuriais remiantis vertinamas sunaikintų pastatų atstatymo faktas ar atstatymo negalimumas ir tokiu būdu apsunkinamas esminės draudėjo teisės gauti draudimo išmoką įgyvendinimas, vertintina kaip neskaidri ir iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai.

80.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl Taisyklių 135.9 punkto nesąžiningumo, pagrįstai pripažino šią sąlygą negaliojančia, nusprendė dėl teisinių padarinių taikymo nagrinėjamoje byloje pagal CK 6.2284 straipsnio 8 dalį.

81.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nuostatas, reglamentuojančias turto draudimo sutarties sąlygų vertinimą sąžiningumo aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

82.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (3 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (5 dalis).

83.       Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

84.       Kadangi yra nuspręsta tenkinti kasacinį skundą ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija perskirsto apeliacinės instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

85.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsižvelgus į byloje priimamą procesinį sprendimą, į tai, kad nėra tenkinami nurodyti atsakovės prašymai, ji neturi teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

86.       Apeliacinės instancijos teisme ieškovas prašė jam priteisti 605 Eur išlaidų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo atlyginimą ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Nurodyta suma neviršija užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalų dydį, nustatytą Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.11 punkte. Todėl ieškovui ši suma priteistina iš atsakovės (CPK 93, 98 straipsniai).

87.       Ieškovas kasaciniame skunde prašo priteisti jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog ieškovas sumokėjo 1102 Eur žyminio mokesčio, šis, atsižvelgiant į byloje priimtą sprendimą, jam priteistinas (CPK 93 straipsnis). Kitų įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų patyrimo ieškovas nepateikė, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti jų atlyginimo klausimą (CPK 93 straipsnis).

88.       Taigi bendrai ieškovui iš atsakovės priteistina 1707 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.

89.       Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą taip pat prašė jai priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad yra tenkinamas ieškovo kasacinis skundas ir procesinis sprendimas nėra priimamas atsakovės naudai, ji neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

90.       CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 Eur. Su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos kasaciniame teisme sudaro 3,39 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), todėl, atsižvelgiant į pirmiau minėtą reguliavimą, šių išlaidų atlyginimas nėra priteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą.

Priteisti ieškovui J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) 1707 (vieną tūkstantį septynis šimtus septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bendrai apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Alė Bukavinienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Antanas Simniškis

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Algirdas Taminskas