Civilinė byla Nr. 3K-3-99/2007

Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2007 m. kovo 15 d.

Vilnius

 

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Aloyzo Marčiulionio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. M. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems asmenims P. M. ir V. M. dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė T. M. ieškiniu prašė teismo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją leisti jai kaip pagrindinei nuomininkei privatizuoti 41,76 kv. m bendro ploto trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis Valstybinės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovė nurodė, kad bute gyvena penkių asmenų šeima: ieškovė, jos vyras, sūnus, marti ir mažametis vaikaitis. Ieškovė šiame bute gimė ir visą gyvenimą jame gyveno. Po motinos mirties 1977 m. ji tapo buto pagrindine nuomininke. Butas yra ikikarinės statybos, be jokių komunalinių patogumų: apšildymas krosnimi, tualetas kieme, nėra karšto vandens. Pagal Butų privatizavimo įstatymą šeima gyvenamojo ploto neprivatizavo, nes ieškovės pilnamečiam sūnui G. M. buvo paskelbta paieška, todėl per įstatymo galiojimo laiką negalėjo sudaryti susitarimo, kieno vardu bus privatizuotos gyvenamosios patalpos. Namo susidėvėjimas viršija 70 proc., būtina keisti stogo ir pagrindines namo konstrukcijas, langus, duris. Buto nuomotojas savivaldybė namo kapitalinio remonto artimiausiu metu neplanuoja. Ieškovė ne kartą kreipėsi į savivaldybę prašydama leisti butą privatizuoti Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio nustatyta tvarka, nurodydama, kad šio namo remontas ir rekonstrukcija savivaldybei yra ekonomiškai nenaudingi, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus. Ieškovės manymu, savivaldybė pažeidžia ieškovės šeimos teises, nes nesudaro sąlygų normaliai mažamečio vaiko raidai.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovės T. M. ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo buto susidėvėjimas viršija 70 proc. Atsakovas 2005 m. sausio 19 d. sprendimo pagrindu atliko buto nekapitalinio remonto darbų už 16 674 Lt (b. l. 35-39). Teismas konstatavo, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas savivaldybių neįpareigoja parduoti daugiau kaip 60 proc. susidėvėjusių gyvenamųjų patalpų. Įstatymas savivaldybei leidžia parduoti susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, jeigu jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei yra ekonomiškai nenaudingi arba tam savivaldybė neturi lėšų. Pagal įstatymą prerogatyva spręsti susidėvėjusių butų remonto ekonominį naudingumą priklauso savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės taryba tuo klausimu 2005 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 1-653 „Dėl vienbučių, gyvenamųjų namų, jų dalių taip pat butų nepardavimo Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ir išnuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktu pagrindu“, kuriuo nusprendė savivaldybei priklausančių per 60 proc. fiziškai susidėvėjusių nuomojamų butų neparduoti, o sudaryti remontuotinų butų sąrašus ir planuoti lėšas jiems remontuoti ar rekonstruoti. Dėl to savivaldybė, tvarkydama savivaldybės butų fondą, turi teisę savarankiškai nuspręsti pirkti, statyti naujus, remontuoti ir rekonstruoti ar parduoti butus. Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė, kad susidėvėjusių butų neparduos, o juos remontuos. Teismas neturi teisinio pagrindo kvestionuoti savivaldybės priimto sprendimo ir daryti išvadą, kad savivaldybei ekonomiškai naudingiau yra parduoti susidėvėjusius butus ir už gautas lėšas statyti naujus. Tai, kad savivaldybė iš esmės suremontavo daugiau kaip 60 proc. susidėvėjusį butą, patvirtina jos ketinimą išlaikyti butą savo žinioje, todėl ieškovės argumentai, kad butas savivaldybei nereikalingas, yra nepagrįsti. Atsižvelgęs į šias bylos aplinkybes, teismas nusprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, nepažeisdama įstatymų ir kitų teisės normų bei ieškovės interesų, pagrįstai atsisako privatizuoti butą (duomenys neskelbtini).

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimu tenkinus ieškovės T. M. apeliacinį skundą nuspręsta panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį patenkinti, įpareigojant atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją parduoti ieškovei T. M. butą (duomenys neskelbtini) Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartimi pripažinta, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 1-653 vietinėje spaudoje nepaskelbtas, dėl to neįsigaliojo. Bylą pirmąja instancija nagrinėjęs Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, atmesdamas ieškinį, nepagrįstai vadovavosi šiuo neįsigaliojusiu atsakovo sprendimu neparduoti per 60 proc. susidėvėjusių išnuomotų butų. Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad gali būti parduodami butai, jei jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei ekonomiškai nenaudingi. Atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad šį pakankamai susidėvėjusį butą yra ekonomiškai naudinga remontuoti ar rekonstruoti; kad savivaldybė jį suremontuos ir kokia apimtimi. Atsakovui byloje nepateikus tokių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jis nepagrįstai atsisako parduoti butą jame gyvenantiems nuomininkams. Tai, kad yra kitų asmenų, norinčių išsinuomoti ginčo butą, nereiškia, kad toks butas negali būti parduodamas esamiems nuomininkams.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą. Kasacinio skundo prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismas skundžiamu sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją parduoti ieškovei T. M. butą (duomenys neskelbtini) Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu atsakovas byloje yra Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 18 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba priima sprendimus dėl socialinio būsto fondo formavimo, būsto suteikimo tvarkos, savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžio, 26 punkte - kad taryba priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu,  nustato  šio turto  valdymo,  naudojimo  ir disponavimo juo  tvarką.  Iš  šių teisės  normų akivaizdu,  kad parduoti  ieškovei  nuomojamą savivaldybei priklausantį butą turėjo būti įpareigota Vilniaus miesto savivaldybės taryba, o ne administracija, nes taryba buvo patraukta atsakovu. Dėl to Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 320, 329 straipsniai).

2. Valstybės  paramos   būstui  įsigyti   ar  išsinuomoti   bei daugiabučiams namams  modernizuoti  įstatymo  2  straipsnyje  nustatyta,  kad  socialinis  būstas  - tai nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės  nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas. Tai reiškia, kad socialinis būstas suteikiamas asmenims, kurie gauna mažas pajamas ir neturi kitos gyvenamosios vietos. Šiuo metu socialinio būsto nuomai yra pateikę prašymus apytiksliai 3148 asmenys (šeimos). Dėl didelio socialinio būsto poreikio savivaldybė yra suinteresuota išlaikyti kuo didesnį socialinio būsto fondą, kad būtų sąlygos tinkamai vykdyti jai priskirtas pareigas aprūpinant gyventojus socialiniu būstu. Atsižvelgiant į įstatymu priskirtą savivaldybėms socialinių būstų suteikimo funkciją Vilniaus apygardos teismas neteisingai sprendė bylą. Dėl skundžiamo sprendimo kyla grėsmė, kad, susiformavus tokiai teismų praktikai, bus privatizuota dauguma socialinio būsto fondo butų, ir asmenys, turintys teisę į socialinio būsto nuomą, niekada negalės šios teisės įgyvendinti.

3. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutarties S. M. v. Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcija, bylos Nr. 3K-3-440/2005, išaiškinimų, kad teikdamos socialinę paramą valstybė ir savivaldybė galiojančiuose teisės aktuose nustato ir diferencijuoja pagal tam tikrus kriterijus asmenis, turinčius teisę pasinaudoti konkrečia paramos rūšimi, taip pat nustato šios teisės įgyvendinimo sąlygas ir tvarką. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad kiekvienu atveju, esant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte įvardytoms sąlygoms, valstybės (savivaldybės) institucija, nuomojanti valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, turi galimybę, bet ne įpareigojimą, privatizuoti šį turtą suinteresuotam asmeniui (nuomininkui), tačiau visais atvejais atsisakymas pradėti privatizavimo procedūrą to pageidaujančiam nuomininkui turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Taip pat buvo išaiškinta, kad vien tik valstybės (savivaldybės) institucijos formalus atsisakymas negali paneigti asmens teisės sudaryti gyvenamųjų patalpų privatizavimo sutartį, tokia institucija turi nurodyti tikras bei svarbias aplinkybes, kurios pagrįstų objektyvią būtinybę išlaikyti turtą institucijos žinioje, neleidžiant jo privatizuoti. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje D. A. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-660/2004, nurodė, kad „Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra nurodyta savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti išvardytas gyvenamąsias patalpas“. Kolegija išaiškino: „iš minėtų aktų turinio galima daryti išvadą, kad savivaldybė gali parduoti nuomininkams daugiau kaip 60 proc. fiziškai nusidėvėjusias patalpas, kurias ekonomiškai nenaudinga remontuoti ar rekonstruoti, arba patalpų savininkas neturi tam lėšų, bet tai yra nuomotojo teisė, o ne pareiga. Dėl to nuomininkas negali reikalauti įpareigoti nuomotoją sudaryti tokių patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Toks kito asmens įpareigojimas prieštarautų sutarties sudarymo laisvės principams (CK 1.2 straipsnis 1 dalis, 6.156 straipsnio 1 dalis)“.

4. Vertindamas byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus, nes aplinkybės, kad buvo atliktas ginčo buto remontas, nelaikė reikšminga. Teismas nevertino pateiktų rašytinių įrodymų, kad paskyrus beveik 17 000 Lt butas buvo suremontuotas iš esmės, tai rodo savivaldybės apsisprendimą, kad ekonomiškai naudingiau yra remontuoti ieškovų butą.

 

Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą ieškovė T. M. prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimu pagrįstai įpareigota sudaryti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį Vilniaus miesto savivaldybės administracija, o ne Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Vilniaus miesto savivaldybės taryba jai priklausančio butų fondo disponavimo tvarką pavedusi tai vykdyti savivaldybės administracijai, kuri formuoja ir disponuoja savivaldybės butų fondais, sudaro su gyventojais gyvenamojo ploto nuomos sutartis ir atlieka kitus veiksmus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 5 punktą savivaldybės administracija administruoja savivaldybės turtą. Ginčo butas nepriskirtinas socialinio būsto fondui, nes Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti 2 straipsnio 7 punkte nurodoma, kad socialinis būstas - tai gyvenamosios patalpos, skirtos šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas. Ginčo butas nepriskirtinas socialiniam būstui tol, kol jis nebus patuštintas ir perduotas į socialinio būsto fondą.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Ieškovė T. M. atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute Vilniuje (duomenys neskelbtini) pagrindinė nuomininkė yra nuo 1978 m. lapkričio 30 d. (b. l. 64-68). Butas yra nusidėvėjęs 70 proc. (b. l. 57). Nuomotojas UAB ,,Rasų valda“ su nuomininke T. M. 2001 m. liepos 3 d. sudarė nurodyto buto neterminuotą nuomos sutartį (b. l. 67). 2003 m. gegužės 14 d. rangos sutartimi Vilniaus miesto savivaldybės administracija užsakė nurodyto buto remonto darbų už 16 674 Lt, kuriuos įsipareigojo atlikti rangovas UAB ,,Rasų valda“, užsakovas atliktus darbus priėmė 2003 m. birželio 30 d. darbų priėmimo–perdavimo aktu (b. l. 35, 38).

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Galiojančio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo ketvirtajame skirsnyje nustatyta viena iš apsirūpinimo būstu paramos asmenims formų – savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis. Šiame įstatymo skirsnyje esančio 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu savivaldybei (valstybei) suteikta teisė parduoti savivaldybei (valstybei) priklausančias gyvenamąsias patalpas jose ne mažiau kaip trejus metus išgyvenusiems nuomininkams už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu tokios patalpos yra per 60 proc. fiziškai susidėvėjusios ir jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi arba tam savivaldybė (valstybė) neturi lėšų. Kiekvienu atveju, atitinkančiu šioje teisės normoje nustatytas sąlygas, savivaldybės (valstybės) institucija, nuomojanti nuosavybės teise priklausančias patalpas, turi teisę, bet ne įpareigojimą, leisti išpirkti šį turtą nuomininkui, tačiau visais atvejais atsisakymas pradėti pardavimo procedūrą to pageidaujančiam nuomininkui turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Netenkinus prašymo sudaryti prašomų privatizuoti gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį piliečiui turi būti pateiktas motyvuotas atsakymas (Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtintos Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos 3 punktas).

Nurodyto įstatyme nustatyto pagrindo nuomininkui išpirkti jo išsinuomotas gyvenamąsias patalpas paskirtis yra susijusi su tuo, kad fiziškai susidėvėjusios gyvenamosios patalpos turi būti tvarkomos jas kapitaliai remontuojant, taip išvengiant patalpų tapimo avarinėmis ir dėl to kylančios grėsmės žmonių saugai ir sveikatai. Kai patalpų savininkė savivaldybė (valstybė) tam neskiria lėšų, tai tokias patalpas suremontuoti (rekonstruoti) turėtų būti suteikta galimybė jų nuomininkui, šiam įgijus patalpas nuosavybėn. Byloje nustatyta, kad ginčo patalpų remontui Vilniaus miesto savivaldybės administracija skyrė lėšų, įsipareigodama sumokėti rangovui už jo atliktus remonto darbus (b. l. 38).

Teisėjų kolegija nurodo, kad jeigu panaudojamos lėšos nusidėvėjusio nekilnojamojo daikto atnaujinimui ar remontui, siekiant pagerinti tokio daikto būklę, tai nėra pagrindo išvadai, jog šiuo daiktu nesirūpinama. Atsakovo skiriamos lėšos tiek viso savivaldybės būsto fondo, tiek ir konkretaus buto remontui, atsižvelgiant į lėšų tikslinę paskirtį, rodo savivaldybės valią rūpintis būsto fondu išlaikant šį fondą sudarančius objektus savo žinioje. Kai savivaldybė nusprendžia būsto fonde išlaikyti konkretų nusidėvėjusį objektą ir imasi racionalių bei tikslingų priemonių tokiam objektui atnaujinti ar rekonstruoti, taip padidindama naudojamo objekto vertę, tai nėra pagrindo teigti, kad tokio nekilnojamojo daikto tolesnis išlaikymas savivaldybei yra ekonomiškai nenaudingas ar kad savivaldybė neturi lėšų šio daikto priežiūrai. Teisėjų kolegija vadovaujasi kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, kad ,,valstybės (savivaldybės) institucija, atsisakydama sudaryti gyvenamųjų patalpų privatizavimo sutartį, turi nurodyti tikras bei svarbias aplinkybes, kurios pagrįstų objektyvią būtinybę išlaikyti turtą institucijos žinioje, neleidžiant jo privatizuoti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje S. M. v. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, bylos Nr. 3K-3-440/2005). Remdamasi išdėstytais kriterijais nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad savivaldybė, finansuodama ginčo patalpų remonto darbus, taip siekdama išsaugoti nuomojamą objektą, įrodė poreikį turėti šį turtą nuosavybės teisėmis ir jo neparduoti nuomininkei.

Byloje ieškovė atitinka nurodytoje teisės normoje išdėstytą sąlygą nuomininkui būti išgyvenusiam ginčo patalpose bent trejus metus, tačiau lieka neįrodytos kitos įstatymo reikalaujamos alternatyvios sąlygos – patalpų remonto ar rekonstrukcijos ekonominis nenaudingumas savivaldybei arba savivaldybės lėšų neturėjimas patalpų remontui (rekonstrukcijai). Tai lemia, kad nėra teisinio pagrindo pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą parduoti nusidėvėjusias gyvenamąsias patalpas nuomininkui, nes byloje nenustatyta aplinkybių, atitinkančių įstatyme nurodytas sąlygas, leidžiančias nuomininkui išpirkti išsinuomotas patalpas. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvada įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, nes ši išvada prieštarauja materialinės teisės normoms ir suformuotai teismų praktikai. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta ieškinio netenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir dėl to, kad teismas sprendė dėl įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ne atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, o neįtrauktą dalyvaujančiu byloje kitą juridinį asmenį – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                           Zigmas Levickis                                       

 

 

Janina Januškienė                                     

 

 

 Aloyzas Marčiulionis