Civilinė byla Nr. 3K-3-449/2008 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 21.6; 51
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dangutės Ambrasienės ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pas Ąžuolą“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos techninio sporto draugijos ieškinį atsakovui uždarosios akcinės bendrovės „Pas Ąžuolą“ dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo; trečiasis asmuo – Panevėžio apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Ieškovas 2004 m. sausio 2 d. sudarė su atsakovu ginčo patalpų, nuosavybės teise priklausančių valstybei, kurių valdytojas patikėjimo teise yra Panevėžio apskrities viršininko administracija, o ieškovas šias valdo ir naudoja panaudos teise, nuomos sutartį be ginčo patalpų savininko sutikimo, nors Panevėžio apskrities viršininko administracija žinojo, kad ginčo patalpos yra išnuomotos atsakovui ir tam aktyviai neprieštaravo. Atsakovas už ginčo patalpų nuomą nemokėjo nuompinigių, teigė, kad ginčo patalpomis nesinaudojo, tačiau ginčo patalpų ieškovui negrąžino, todėl ieškovas prašė teismo priteisti 7800 Lt nuomos mokesčio, 9818,40 Lt delspinigių, o nuomos sutartį nutraukti.
- Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir pripažino 2004 m. sausio 2 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, sudarytą ginčo šalių, niekine CK 1.78, 1.80 straipsniuose nustatytais pagrindais ir taikė niekinio sandorio teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, 1996 m. rugpjūčio 16 d. turto panaudos sutartimi perduotas naudotis ieškovui. Minėtos panaudos sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad, norint išnuomoti ginčo patalpas kitiems asmenims, ieškovas turi gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimą; tokia sąlyga buvo įtvirtinta ir 1995 m. vasario 23 d. įstatyme „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose bei CK 6.637 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo šalys, 2004 m. sausio 2 d. sudarydamos ginčo patalpų nuomos sutartį, nepaisė imperatyvaus ir įstatyme nurodyto draudimo, todėl toks sandoris yra niekinis CK 1.78 ir 1.80 straipsniuose nustatytais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 125 „Dėl buvusios Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto inventorizavimo“ 2.1 punkte nustatyta, kad apskričių teritorijose esančio išlikusio buvusios SDAALR turto, kurį patikėjimo teise ar panaudos pagrindais valdo Lietuvos techninio sporto draugija ir kt., valdytojais yra skiriami apskričių viršininkai, t. y. šiuo metu ginčo turto valdytojas patikėjimo teise yra trečiasis asmuo Panevėžio apskrities viršininko administracija. Pirmosios instancijos teismas nors ir konstatavo, kad ginčo patalpos atsakovo žinioje (jis galėjo į jas patekti ir jomis naudotis savo reikmėms) buvo iki 2006 m. pradžios, paskui atsakovas realiai ginčo patalpomis nebesinaudojo, bet ir negrąžino šių patalpų ieškovui, tačiau teismas nurodė, kad faktinio naudojimosi ginčo patalpomis ir pastatais aplinkybės (trukmė, atsiskaitymų buvimas ar nebuvimas, turto perdavimo-priėmimo akto nesudarymo faktas, sunaudotos elektros energijos kiekiai, patalpų būklė ir pan.), nusprendus dėl sandorio niekinio pobūdžio, neturi reikšmės, nes nuo jų nepriklauso teisinė sandorio reikšmė - tokio sandorio šalys negali patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas perduotu jam valstybės turtu galėjo naudotis turto patikėjimo teise tik savo reikmėms, laikydamasis turto savininko nurodymų dėl turto valdymo, o nuomos sandoriui esant niekiniam, jo vykdymas negalimas, teisinių pasekmių jis nesukelia, todėl negalimi ir tarpusavio atsiskaitymai pagal tokį sandorį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, atmetus reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo kaip nepagrįstą, negali būti taikomos ir sankcijos už terminų nesilaikymą, o 2004 m. sausio 2 d. nuomos sandorį pripažinus niekiniu, jis yra negaliojantis nuo jo sudarymo momento, todėl tokio sandorio nereikia nutraukti.
Panevėžio apygardos teismas 2008 m. kovo 18 d. sprendimu Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti 7800 Lt nuomos mokesčio ir 2004 m. sausio 2 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį nutraukti; bylą dėl 9818,40 Lt delspinigių iš atsakovo priteisimo nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad panaudos davėjas Ekonomikos ministerija 1996 m. rugpjūčio 16 d. perdavė ieškovui neatlygintinai naudotis Šiaulių technikos mokyklos turtą, įskaitant ir ginčo patalpas; šios panaudos sutarties 5.2 punkte sutarties šalys susitarė, kad panaudos gavėjui (ieškovui) perduotas turtas gali būti perduotas, įkeistas, parduotas ar juo laiduojama tik leidus Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas, neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo, ginčo pastatus 1997 m. rugpjūčio 20 d. - 2003 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiui išnuomojo atsakovui; 2004 m. sausio 2 d. ginčo šalys sudarė tų pačių patalpų nuomos sutartį iki 2008 m. gruodžio 31 d. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nors atsakovas nurodė, kad 2004 m. sausio 2 d. sudarius nuomos sutartį atsakovo bendrovei ginčo patalpos nebuvo perduotos, tačiau aplinkybė, kad šiomis patalpomis atsakovas be pertraukos naudojosi nuo 1997 m. byloje yra nepaneigta; 2002 m. lapkričio 19 d. nuomojamų negyvenamųjų patalpų perdavimo-priėmimo aktu patvirtinta, kad ginčo patalpos buvo perduotos atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal 1996 m. rugpjūčio 16 d. ieškovo ir Ekonomikos ministerijos sudarytos turto panaudos sutarties bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1629 3 punkto nuostatas nedraudžiama ieškovui išnuomoti jam perduoto valstybės turto ir nenustatyta, kad turto nuoma trečiajam asmeniui negalima, o pažeidus panaudos sutarties 5.2 punkto reikalavimus, pripažinti nuomos sutartį niekine, nėra pagrindo, tačiau sutartis gali būti ginčijama (CK 1.80 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog ieškovas yra sudaręs nuomos sutartį su atsakovu pažeidžiant įstatymų reikalavimus, buvo žinoma ginčo turto valdytojui trečiajam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai ir šį faktą patvirtino teismui pateiktos patikrinimo pažymos. Trečiasis asmuo ieškovui dėl panaudos sutarties pažeidimo netaikė CK 6.641 straipsnio 1 dalyje nustatytos sankcijos ir dėl ginčo patalpų nuomos neprieštaravo, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nei Ekonomikos ministerija, nei Panevėžio apskrities viršininko administracija neprieštaravo ieškovo veiksmams dėl jam patikėjimo teise priklausančio ginčo turto nuomos atsakovui. Trečiasis asmuo iki šiol nereikalauja, kad ieškovas nutrauktų nuomos sutartį, todėl darytina išvada, kad, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 125 trečiajam asmeniui perėmus patikėjimo teise valdyti ginčo turtą, ginčo šalių 2004 m. sausio 2 d. sudaryta Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartis tęsėsi. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog bet kuri ginčo šalis yra nutraukusi 2004 m. sausio 2 d. ginčo patalpų nuomos sutartį; aplinkybę, kad minėta sutartis nebuvo nutraukta ir buvo vykdoma, patvirtina tai, jog už ginčo pastatų kiemo apšvietimą moka atsakovas, be to, atsakovas pripažino, kad nuomojamus pastatus jis ketino privatizuoti ir tuo tikslu buvo sudaryta nuomos sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nors atsakovas išnuomotomis patalpomis faktiškai nesinaudoja, tai nesuteikia teisės atsakovui atsisakyti mokėti sutartą nuomos mokestį (CK 6.487 straipsnio 1 dalis); atsakovas nevykdo savo įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį, todėl ieškovo reikalavimas nutraukti nuomos sutartį prieš terminą tenkintinas (CK 6.497 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino materialines teisės normas, todėl sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - iš atsakovo priteistina 7800 Lt nuomos mokesčio, 2004 m. sausio 2 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartis nutrauktina.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. kovo 18 d. sprendimą ir palikti galioti 2007 m. gruodžio 6 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Teismai nustatė, kad ginčo objektas nagrinėjamoje byloje yra valstybės turtas; ginčo šalių sudaryta nuomos sutartis pažeidžia taikytinų teisės normų nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino tokio pažeidimo pasekmes ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovo padaryti pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti sandorį niekiniu CK 1.78, 1.80 straipsnių pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 1.78, 1.80 straipsnių nuostatas, nenustatė viešojo intereso ginčo santykiuose, neteisingai kvalifikavo pažeidimų pobūdį ir pasekmes. Ginčo turto nuomos sutartis turėjo būti pripažinta niekine, nes ši buvo sudaryta be Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimo, nors 1998 m. gegužės 12 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 9 straipsnio 4 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas tokį sutikimą gauti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino minėtos teisės normos imperatyviąja, netaikė CK nuostatų sistemiškai ir atsižvelgiant į specialųjį įstatymą dėl valstybės turto valdymo.
2. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ginčo turto panaudos sutarties nuostatų ir netaikė šiems santykiams taikytinų teisės normų, reglamentuojančių patikėjimo teisinius santykius (CK 6.954 straipsnis, 4.106 straipsnio 1 dalis, 4.109 straipsnis). Kompetentingų valstybės institucijų neveikimas panaudos sutarties pažeidimo atveju negali pakeisti imperatyviųjų Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatų, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė materialinių teisės normų (CK 6.954 straipsnio, 4.106 straipsnio 1 dalies, 4.109 straipsnio, 6.637 straipsnio 2 dalies) nuostatas.
3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Reklamos laikraštis“ v. UAB „Vilniaus skelbimai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-6/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 305-oji DNSB “Bokštas” v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-512/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt-K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyr. prokuroras v. S. Tamolis, bylos Nr. 3K-3-181/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-416/2005) ir valstybės turto apsaugos civilinės bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyr. prokuroras v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1333/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-87/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. ir kt. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-243/2007).
Ieškovo ir trečiojo asmens atsiliepimų į atsakovo kasacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės taikymo klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą niekiniais ir momentą, nuo kurio pripažinus sandorį negaliojančiu jis laikomas negaliojančiu, valstybės turto disponavimą ir panaudos gavėjo teisę perleisti panaudos dalyką trečiajam asmeniui naudotis, taikymo ir aiškinimo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl ginčo šalių sudaryto sandorio negaliojimo
1995 m. vasario 23 d. įstatyme „Dėl buvusios Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo“ nurodyti subjektai, kuriems perduotas valdyti ir naudotis buvusios SDAALR turtas - Lietuvos techninio sporto draugija, Lietuvos aeroklubas, Vilniaus technikos universitetas ir kitos valstybės institucijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo įpareigota su institucijomis, kurioms perduotas turtas, sudaryti turto panaudos sutartis ir kontroliuoti jų laikymąsi. Teismų priimtais sprendimais nustatyta, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė yra Lietuvos valstybė. Atitinkamas įrašas turto registruose galioja nuo 2004 m. lapkričio 5 d. (nekilnojamojo turto registro centrinio banko įrašas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 4 d. nutarimo „Dėl buvusios Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto inventorizavimo“ 2.1 punkte nurodyta, kad turto, kurį patikėjimo teise ar panaudos pagrindais valdo Lietuvos techninio sporto draugija ir kitos institucijos, valdytojais, valdančiais turtą patikėjimo teise, skiriami apskričių viršininkai. Byloje teismų priimtais sprendimais taip pat nustatyta, kad 1997 m. rugpjūčio 20 d. sutartimi ieškovui perduotos patalpos buvo išnuomotos kasatoriui iki 2003 m. rugsėjo 1 d., o 2004 m. sausio 1 d. šalys sudarė ginčijamą nuomos sutartį dėl tų pačių patalpų nuomos iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl nuomos mokesčio mokėjimo ir nuomos sutarties galiojimo. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovas turėjo gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimą išnuomoti ginčo patalpas kitiems asmenims, nes tokia išlyga aptarta panaudos sutarties 5.2 punkte, įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose, CK 6.637 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui. Tačiau šalys, sudarydamos ginčijamą nuomos sutartį, nepaisė imperatyvaus ir įstatyme įtvirtinto draudimo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad ginčo patalpos yra valstybės turtas, kad nuomos sutartis šalių sudaryta pažeidžiant panaudos sutartį reglamentuojančių teisės normų nuostatas, tačiau teismai šiems santykiams skirtingai taikė juos reglamentuojančias normas ir nevienodai vertino pažeidimo pasekmes. Kasatorius (atsakovas), siekdamas išvengti nuomos mokesčio mokėjimo pagal ginčijamą sutartį, prašė pripažinti šią sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, atsakovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008).
CK 6.637 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui. Šia teisės norma siekiama užtikrinta, kad panaudos gavėjas, naudojantis daiktą neatlygintinai, nepiktnaudžiautų savo padėtimi ir nepasipelytų iš šio daikto perdavimo tretiesiems asmenims be panaudos davėjo išankstinio rašytinio sutikimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.637 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi, o šalių sudaryta ginčijama nuomos sutartis pažeidžia šią imperatyviąją teisės normą, nes nei ginčo pastatų panaudos davėjas (trečiasis asmuo Panevėžio apskrities viršininko administracija), nei šių pastatų savininkas (Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės) nedavė ieškovui išankstinio rašytinio sutikimo išnuomoti ginčo pastatus atsakovui. Teismų nustatyta, kad 1996 m. rugpjūčio 16 d. ieškovo ir Ekonomikos ministerijos sudarytos turto panaudos sutarties 5.2 punkte šalys susitarė, kad panaudos gavėjui (ieškovui) perduotas turtas gali būti perduotas tretiesiems asmenims, įkeistas, parduotas ar juo laiduojama tik leidus Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Ši panaudos sutarties nuostata paaiškinama panaudos objekto specifiškumu, nes ginčo pastatai yra valstybės turtas, kuris yra viešosios nuosavybės objektas, ir turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti viešuosius interesus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamos nuomos sutarties prieštaravimas imperatyviajai CK 6.637 straipsnio 2 dalies normai lemia šios sutarties negaliojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino ginčijamo sandorio negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo tenkinta ieškovo ieškinio dalis dėl ginčijamos sutarties nutraukimo ir ši sutartis buvo nutraukta, naikintina ir dėl šios dalies palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą, patikslinant, kad niekinio sandorio pasekmės taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl sandorio negaliojimo pasekmių
Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ar nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualus yra šalių sudarytos sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių vertinimas. Teismų priimtais sprendimais, remiantis Panevėžio apskrities viršininko administracijos (trečiojo asmens) pateiktais duomenimis, konstatuota, kad pagal sudarytą sandorį kasatorius (atsakovas) naudojosi ginčo patalpomis, šios patalpos ieškovui nebuvo grąžintos. Pažymėtina ir tai, kad atlygintinis sandoris, nors ir nevisiškai tinkamai, ilgą laiką buvo vykdomas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamoje byloje pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, naudojimosi patalpomis faktas ir iš jo atsiradusios teisinės pasekmės neišnyksta. Įstatyme nustatyta, kad jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, tai būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o sandoris kaip toks, pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad, nagrinėjamoje byloje pripažinus sandorį niekiniu, iš to išplaukiančios pasekmės visais atvejais taikytinos nuo sandorio sudarymo momento. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek niekiniai, tiek nuginčijami sandoriai pagal bendrąją taisyklę negalioja ab initio nepaisant to, kad nuginčijami sandoriai kurį laiką buvo laikomi galiojančiais. Tokia išvada išplaukia iš CK 1.95 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurioje teigiama, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento), analizės. Atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes (atsakovas naudojosi ginčo patalpomis), į tai, kad atsakovas, siekdamas išvengti nuomos mokesčio mokėjimo, šiuo atveju reikalavimą pripažinti sutartį niekine naudoja kaip savo atsikirtimų pagrindą, į tai, kad ginčo patalpos yra valstybės nuosavybė, panaudos pagrindais perduota ieškovui tikslinei veiklai vykdyti, valstybė (Ekonomikos ministerija, Panevėžio apskrities viršininko administracija) ginčo sutarties nekvestionuoja ir pan., teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamoje byloje CK 1.95 straipsnio 2 dalies nuostata aiškintina taip, kad ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek nuginčijamų sandorių atveju, nes galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus įmanoma pripažinti negaliojančiu ab initio arba toks pripažinimas prieštaraus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes išskirtiniais atvejais, yra nurodoma, jog, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), negalima teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui “tarsi sutarties niekada nebuvo”, kai kuriais atvejais priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v. UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006). Tokia situacija susiklostė ir šiuo atveju, nes šalių ginčas yra kilęs dėl iš nuomos sutarties kylančių pasekmių – nuomos mokesčio sumokėjimo už atitinkamą nuomos laikotarpį, nors ginčo patalpomis pasinaudojusio atsakovo turtinė nauda tokiu atveju gali būti išieškoma ir CK 6.242 straipsnio pagrindu.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas (kasatorius) yra pasinaudojęs ginčo patalpomis nuomos pagrindais, ginčo sandorį laikant negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), nagrinėjamoje byloje nepalankesnėje padėtyje atsidurtų ieškovas, kaip valstybės turto naudotojas, nes jam būtų apsunkintas susigrąžinimas tos naudos, kuri buvo atsakovo gauta naudojantis ginčo patalpomis. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atžvelgdama į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, sprendžia, kad ginčo šalių sudaryta nuomos sutartis, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinė (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), tačiau niekinio sandorio pasekmės šiuo konkrečiu atveju taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.95 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės turto apsaugą, ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui atsakovo nesumokėtą nuomos mokestį už naudojimąsi ginčo pastatais, siekė valstybės turto apsaugos, nes priešingu atveju būtų susidariusi situacija, kai atsakovas, pasinaudojęs valstybės turtu, neturi pareigos sumokėti už tai, o tai prieštarautų viešajam interesui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 7800 Lt nuomos mokesčio, paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pripažinus ginčijamą nuomos sandorį negaliojančiu, ieškovui grąžintinos ginčo patalpos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, panaikinusi dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nekeičia sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, nes nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl nuomos sutarties pasekmių bei nuomos mokesčio sumokėjimo, o nuomos mokestis apeliacinės instancijos teismo yra priteistas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kadangi kasatoriaus kasacinis skundas tenkintas tik iš dalies, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui iš ieškovo priteistina patenkintų reikalavimų daliai proporcinga žyminio mokesčio dalis yra 100 Lt (CPK 93 straipsnio 2 dalis) bei 100 Lt išlaidų advokato pagalbai už kasacinio surašymą apmokėti (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais ir 2 dalimi, 93 straipsnio 1-3 dalimis ir 98 straipsniu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas, kuriuo 2004 m. sausio 2 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, sudaryta Lietuvos techninio sporto draugijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Pas Ąžuolą“, pripažinta niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą, patikslinant, kad niekinio sandorio pasekmės taikytinos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Patalpas (duomenys neskelbtini) grąžinti Lietuvos techninio sporto draugijai, juridinio asmens kodas 191766892.
Panevėžio apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimo dalį, kuria 2004 m. sausio 2 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis, sudaryta Lietuvos techninio sporto draugijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Pas Ąžuolą“, nutraukta, panaikinti.
Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti uždarajai akcinės bendrovei „Pas Ąžuolą“, juridinio asmens kodas 169233285, iš Lietuvos techninio sporto draugijos, juridinio asmens kodas 191766892, 100 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą, bei 100 Lt išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius