Civilinė byla Nr. 2-1062/2009
Procesinio sprendimo kategorija 126.2
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugpjūčio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės
Jarackaitės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuva Statoil“ atskirąjį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutarties, kuria
paliktas nenagrinėtas ieškovo ieškinys atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Joarta
ir ko“ dėl bankroto bylos iškėlimo (bylos Nr. B2-502-198/2009).
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB
,,Lietuva Statoil“ kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti UAB ,,Joarta ir ko“
bankroto bylą (ĮBĮ 2 str., 5 str., 6 str., CPK 111-114, 199 str.).
Panevėžio apygardos
teismas šį ieškinį priėmė ir 2009 m. gegužės 15 d. nutartimi iškėlė UAB „Joarta
ir ko“ bankroto bylą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18
d. nutartimi minėtą teismo nutartį panaikino ir perdavė klausimą dėl bankroto
bylos UAB „Joarta ir ko“ iškėlimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš
naujo.
Panevėžio apygardos
teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi UAB „Lietuva Statoil“ ieškinį dėl
bankroto bylos UAB „Joarta ir ko“ iškėlimo paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1
d. 1 p.). Teismas nurodė, kad ieškovas, prieš kreipdamasis į teismą su ieškiniu
dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, 2009 m. kovo 17 d. raštu paragino atsakovą
sumokėti skolą per tris darbo dienas bei nurodė, kad, atsakovui nesumokėjus
skolos per nurodytą terminą (tai yra per tris dienas), bus kreiptasi į teismą
dėl skolos išieškojimo, o papildomai, po 30 dienų kreditorius įgis teisę
atsakovui iškelti bankroto bylą. Toks pranešimas, teismo nuomone, neatitinka
ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies reikalavimų, nes įsipareigojimams įvykdyti
turi būti nustatytas ne trumpesnis kaip 30 dienų laikotarpis. Be to, byloje
nėra duomenų apie 2009 m. kovo 17 d. pranešimo įteikimą atsakovui. Atsižvelgdamas
į tai, teismas sprendė, jog ieškovas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio antrojoje
dalyje nustatytos šiai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme
tvarkos. Teismas taip pat nurodė, kad prie ieškinio pridėtas 2009 m. balandžio
22 d. lydraštis neįrodo kokius dokumentus (ar 2009 m. kovo 17 d. pranešimą, ar
ieškinį su priedais, ar kitus dokumentus) ieškovas siuntė atsakovui, todėl byloje
nėra jokių įrodymų, jog ieškinys ir priedai įteikti atsakovui CPK nustatyta
tvarka.
Atskiruoju
skundu ieškovas UAB ,,Lietuva Statoil“ prašo minėtą teismo nutartį panaikinti.
Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1.
Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio
antrosios dalie reikalavimų. Minėtame pranešime aiškiai nurodyti du skirtingo
turinio bei skirtingas teisines pasekmes sukeliantys teiginiai, tai yra kalbama
apie teisminį išieškojimą bei bankroto bylos iškėlimą. Ieškovas, vadovaudamasis
šalių sutartimi pirmiausia ginčus bandyti spręsti derybų keliu, numatė 3 dienų
terminą geranoriškam skolos padengimui, o priešingu atveju nurodė, jog kreipsis
į teismą dėl skolos priteisimo. Tuo tarpu kitame teiginyje nurodyta, kad
nepadengus skolos per 30 dienų, ieškovas kreipsis į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo.
2.
Teismui atmetus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui dėl
formalaus pažeidimo, atsiranda atitinkamos pasekmės, kurios gali sukelti žalą
ieškovui ir kitiems atsakovo kreditoriams.
3.
Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie tinkamą pranešimą
atsakovui bei ieškinio įteikimą. Ieškovas 2009 m. kovo 17 d. pranešimą išsiuntė
atsakovui pagal ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies, CPK 117 straipsnio pirmosios
dalies ir 123 straipsnio antrosios dalies reikalavimus. Nei CPK, nei ĮBĮ
nenumato detalios minėto pranešimo įteikimo tvarkos, todėl negalima vienareikšmiškai
teigti, jog minėti dokumentai įteikti nebuvo. Byloje yra visi įrodymai, kad
pranešimas bei procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti tinkamai, ir nėra
jokių įrodymų, kurie duotų pagrindą abejoti įteikimo tinkamumu. Teismas,
vertindamas šiuos įrodymus, neatsižvelgė į tikimybių pusiausvyros principą.
Atsiliepimo į
atskirąjį skundą CPK 318 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas
nevisapusiškai, nepilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui išspręsti,
todėl skundžiama teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina (263
str. 1 d., 338 str.).
Iš bylos
medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju apeliantas į teismą dėl bankroto bylos
atsakovui iškėlimo kreipėsi 2009 m. balandžio 24 d. (b. l. 2). Nurodė, jog
atsakovas yra skolingas 618 352,17 Lt ir, nors skolos niekada neginčijo, tačiau
raginamas jos nesumoka. Tai, ieškovo nuomone, leidžia spręsti, jog atsakovas
yra nemokus. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gegužės 15 d. nutartimi iškėlė
atsakovui bankroto bylą (b. l. 109). Atsakovas 2009 m. gegužės 26 d. dėl šios
teismo nutarties padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė nutartį panaikinti. Šį
prašymą atsakovas grindė tuo, jog jam nebuvo įteiktas raginimas atsiskaityti ir
buvo pažeistos ĮBĮ 6 straipsnio nuostatos, jog jis negavo pareiškimo dėl
bankroto bylos iškėlimo su visais priedais, jog teismas nesurinko pakankamai duomenų
apie atsakovo finansinę būklę, be to, buvo paskirtas netinkamas
administratorius (b. l. 116). Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18
d. nutartimi šį skundą patenkino iš dalies: panaikino minėtą teismo nutartį ir
bankroto bylos iškėlimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo (b. l. 160). Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas
negalėjo išspręsti klausimo iš esmės, tai yra nuspręsti dėl to, ar bankroto
byla atsakovui buvo iškelta teisėtai, todėl perdavė šį klausimą nagrinėti iš
naujo, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų reikšmingų
aplinkybių. Šis teismas nurodė, jog ieškovas pirmosios instancijos teismui
nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2009 m. kovo 17 d. raštas buvo įteiktas
atsakovui, todėl sprendė, jog yra pagrindas abejoti tinkamu ĮBĮ 6 straipsnio
antrosios dalies nuostatų įgyvendinimu. Apeliacinės instancijos teismas taip
pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė atsakovą esant
nemokiu, nes byloje nėra pakankamai duomenų apie jo įsipareigojimų ir skolų
atsiskaitymo terminus, negalima spręsti apie pradelstų įsipareigojimų dydį,
vertinti jo finansinių sunkumų pobūdį, neišsiaiškinus tikrosios atsakovo turto
vertės, negalima konstatuoto įmonės mokumo ar nemokumo fakto. Dėl to buvo
grąžinta šį klausimą spręsti iš naujo.
Taigi iš bylos
medžiagos matyti, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18 d.
nutartimi grąžino pirmosios instancijos teismui tirti ir nagrinėti iš naujo
tiek klausimą dėl ĮBĮ 6 straipsnio nuostatų laikymosi, tiek dėl įmonės mokumo
ar nemokumo. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, teismas, iš
naujo nagrinėdamas bylą, iš viso nebenagrinėjo klausimo dėl įmonės mokumo, nes
sprendė, jog nebuvo laikytasi ĮBĮ 6 straipsnio antrosios dalies reikalavimų, nes
ieškovo pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo šios
normos reikalavimų, o be to, byloje nėra duomenų, kad 2009 m. kovo 17 d.
pranešimas atsakovui buvo įteiktas. Tuo pagrindu teismas ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo paliko
nenagrinėtą.
Tačiau,
kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl
ĮBĮ 6 straipsnio pažeidimo, nereikalavo jokių naujų įrodymų, netyrė papildomų
aplinkybių, o rėmėsi tik Lietuvos apeliacinio teismo jau įvertinta bylos
medžiaga bei įrodymais. Tačiau, kaip buvo minėta, šis teismas buvo nurodęs, jog
bylos medžiaga nėra pakankama, kad būtų galima konstatuoti ĮBĮ 6 straipsnio
antrosios dalies pažeidimą, todėl būtinas papildomas tyrimas. Esant tokioms
aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, palikęs šį ieškinį
nenagrinėtu remiantis tais pačiais įrodymais, kuriuos apeliacinės instancijos
teismas įvertino ir laikė nepakankamais, jog būtų galima konstatuoti ĮBĮ 6
straipsnio antrosios dalies pažeidimą, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą, todėl
naikintiną, nutartį (CPK 185 str.).
Esant
tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija turėtų grąžinti klausimą dėl ĮBĮ 6
straipsnio antrosios dalies pažeidimo teismui nagrinėti iš naujo, kaip kad buvo
nurodęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartyje.
Tačiau būtina turėti galvoje tai, kad sprendžiamas specifinio ieškinio –
ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo – nagrinėjimo klausimas. Todėl yra būtina
pabrėžti bankroto proceso ypatumus, kylančius iš paties įmonių bankroto teisės
instituto esmės ir tikslų, kurių siekė įstatymų leidėjas, jį įtvirtindamas.
Bankroto įstatymo normos, tai iš esmės viešosios teisės normos, vienas iš
rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama, visų pirma, užtikrinti
ekonomikos gyvybingumą ir nedelsiant pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus,
kurie nesugeba organizuoti rentabilios savo veiklos, tai yra tapo nemokūs.
Taigi bankroto procesas yra taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius,
nemokius rinkos dalyvius ir apginti tiek pačios įmonės, tiek jos kreditorių
teises. Dėl to, pagal teismų praktiką, kuri yra suformuota šiais klausimais, teismas,
spręsdamas su bankroto procesu susijusius klausimus, turi būti aktyvus, vertinti
realią situaciją, esančią bylos nagrinėjimo metu ir užtikrinti proceso
operatyvumą bei ekonomiškumą.
Atsižvelgiant
į tai, klausimas dėl ĮBĮ 6 straipsnio reikalavimų įvykdymo tinkamumo turi būti
sprendžiamas įvertinus šio reikalavimo tikslus. Kaip buvo išaiškinęs Lietuvos
apeliacinis teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartyje, pagal ĮBĮ 6 straipsnio
antrąją dalį, kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto
bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu, o pranešime nurodyti įmonės
neįvykdytus įsipareigojimus bei įspėti, kad jei jie nebus įvykdyti per ne trumpesnį
kaip 30 dienų laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo įmonei. Įvertinus anksčiau minėtą bankroto proceso specifiką bei
bankroto bylos iškėlimo bendrovei pasekmes, akivaizdu, jog ši nuostata yra
skirta skolininko, tai yra bendrovės, kuriai norima kelti bankroto bylą,
interesų apsaugai, nes tokiu būdu bendrovei suteikiama galimybė atsiskaityti su
kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei
bankroto bylos iškėlimo pasekmių, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus
reikalavimo nuginčijimo ir pan. Šia norma siekiama, kad ieškinys dėl bankroto
bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas, nes bankroto bylos iškėlimas
sustabdo normalią bendrovės veiklą, todėl ji turi būti aiškinama bei taikoma
atsižvelgiant į tokią jos funkciją.
Tuo tarpu
nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo paduotas
dar 2009 m. balandžio 24 d., atsakovas dar 2009 m. gegužės 26 d. padavė
atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla, o 2009 m.
birželio 18 d. teisėjų kolegijos nutartimi byla grąžinta teismui nagrinėti iš
naujo. Tai rodo, jog atsakovas tikrai žino apie apelianto jau pateiktą ieškinį,
jo turinį ir pan. Be to, atsakovas atskirajame skunde nurodė teismo padarytus procesinius
pažeidimus, nesutiko su paskirto administratoriaus kandidatūra, tačiau teismo
išvadų dėl bendrovės mokumo bei sugebėjimo atsiskaityti su kreditoriais neginčijo
ir neįrodinėjo, jog yra priešingai. Taip pat pažymėtina tai, kad nagrinėjamas
atskirasis skundas 2009 m. gegužės 26 d. buvo pasiųstas atsakovui jo paties
skunde nurodytu adresu Tulpių g. 63, Panevėžyje, tačiau atsiliepimas nepateiktas,
nors sutinkamai su CPK 7 straipsnio bei 42 straipsnio 5 dalies nuostatomis jis
privalo domėtis ir rūpintis greitu ir visapusišku bylos aplinkybių atskleidimu.
Taigi, nežiūrint teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutarties nurodymų,
esminiais klausimais, tai yra dėl ieškovo nurodyto finansinio reikalavimo
pagrįstumo, o taip pat bendrovės nemokumo, atsakovas iš esmės nesiginčija.
Teisėjų
kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, atsižvelgdama į ĮBĮ 6 straipsnio
antrosios dalies paskirtį, esmę, o taip pat į anksčiau šioje nutartyje
paminėtus bankroto proceso ypatumus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, kai nuo
ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo praėjo beveik keturi mėnesiai, o atsakovas
apie šį procesą žino daugiau nei 3 mėnesius, klausimas dėl ĮBĮ 6 straipsnio
antrosios dalies reikalavimų pažeidimo prarado savo reikšmę ir įgavo vien tik formalų
pobūdį. Tuo tarpu pagal CPK 329 straipsnio pirmąją dalį, procesinio pažeidimo
buvimo ar nebuvimo klausimas, kai šis pažeidimas ar nepažeidimas niekaip
neįtakoja atsakovo teisių ar teisėtų interesų, neįtakoja klausimo dėl bankroto
bylos iškėlimo nagrinėjimo esmės.
Dėl to,
panaikinus skundžiamą teismo nutartį, pirmosios instancijos teismas turėtų
aiškintis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartyje
nurodytas aplinkybes, susijusias su nagrinėjamo klausimo esme – atsakovo mokumu
ar nemokumu.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų
kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neištyręs
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartyje nurodytų
aplinkybių ir skundžiama nutartimi palikęs ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo
nenagrinėtu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Atsižvelgdama į tai,
teisėjų kolegija teismo nutartį panaikina ir perduota klausimą dėl bankroto
bylos iškėlimo atsakovui UAB ,,Joarta ir ko“ nagrinėti iš naujo (CPK 327 str.
1 d. 2 p.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos
teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Joarta ir ko“ klausimą perduoti
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Audronė Jarackaitė
Gintaras Pečiulis