Pranešėjas Algimantas Valantinas              Baudžiamoji byla Nr. 1A-326-387/2014

Teisėja Ieva Gavelytė -Kalytienė              Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00324-2012-9

              Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Editai Bekerytei,

dalyvaujant prokurorei A. S.,

gynėjams adv. E. Žilėnienei, I. Karšul,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. S. ir A. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-29 nuosprendžio, kuriuo:

I. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 d. (dėl 2012-01-21 įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo) ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.

I. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviems mėnesiams.

I. S. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje ir nubaustas 30 parų arešto.

I. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 d. (dėl 2012-03-23 įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo) ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 d. 1 p. subendrintos bausmės, paskirtos pagal baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalį bei paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams ir dviems mėnesiams. Ši subendrinta bausmė vadovaujantis baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 d. (dėl 2012-01-21 įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo), baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 d. (dėl 2012-03-23 įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo), ir subendrinta bausmė paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas kaltinamojo I. S. laikino sulaikymo laikas nuo 2012-02-27 01.30 val. iki 2012-02-28 10.15 val.,  nuo 2012-03-23 17.15 val. iki 2012-03-24 15.30 val.

Vadovaujantis baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4, 9 dalimis ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė I. S. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir dešimčiai mėnesių. Į I. S. paskirtos bausmės laiką visiškai įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendį bei Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu įskaitytas laikino sulaikymo laikas.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.

A. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.

A. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams ir keturiems mėnesiams.

A. P. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje ir nubaustas 35 paroms arešto.

Vadovaujantis baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 d. 1 p. subendrintos bausmės, paskirtos pagal baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalį bei paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams ir keturiems mėnesiams. Ši subendrinta bausmė vadovaujantis baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 d., baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 d. ir subendrinta bausmė paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas kaltinamojo A. P. laikino sulaikymo laikas nuo 2012-02-27 01.30 val. iki 2012-02-28 10.45 val.

Vadovaujantis baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 3, 9 dalimis ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendžiu - 20 MGL (2600 Lt) bauda, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bei 20 MGL (2600 Lt) bauda. Į paskirtą baudą įskaityta bauda, sumokėta vykdant Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. nuosprendžiu į paskirtos baudos dydį įskaitytas A. P. sulaikymo laikas. 

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžiu taip pat nuteistas R. U.. Nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Išnagrinėjusi bylą, kolegija

n u s t a t ė:

I. S. nuteistas už tai, kad sutrikdė viešąją tvarką, o būtent: jis 2012-01-21 apie 21.15 val. Šeimyniškių g. 38, Vilniuje, viešoje vietoje, veikdamas kartu su A. P. ir R. U., vartodamas necenzūrinius žodžius, priėjęs prie nukentėjusiojo V. O., tris kartus ranka trenkė jam į galvą, o V. O. nugriuvus, keturis kartus spyrė į galvos sritį, tuo metu R. U. vieną kartą trenkė V. O. į veidą, du kartus spyrė į galvą, o A. P. vieną kartą trenkė V. O. ranka į veidą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam V. O. sukėlė fizinį skausmą ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

I. S. taip pat nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą: 2012-02-27 apie 01.30 val. Tuskulėnų g. 1C, namo kieme, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su A. P., stovėjo šalia ir stebėjo aplinką, kol A. P. išdaužė S. R. priklausančio automobilio „Renault Clio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinį stiklą, taip įsibrovė į šį automobilį bei iš daiktadėžės paėmė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūnų, tokiais savo veiksmais pasikėsino pagrobti svetimą - S. R., priklausantį turtą.

Be to, I. S. nuteistas už tai, kad 2012-02-27 apie 01.30 val. Tuskulėnų g. 1C, namo kieme, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su A. P., stovėjo šalia ir stebėjo aplinką, kuomet A. P. išdaužė S. R. priklausančio automobilio „Renault Clio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinį stiklą - 250 Lt vertės, apgadino automobilio daiktadėžės spyną, - 3 Lt vertės, tokiais savo veiksmais apgadino nedidelės vertės svetimą, S. R. priklausantį, turtą.

I. S. nuteistas už tai, kad sutrikdė viešąją tvarką, o būtent: 2012-03-23 apie 16.40 val. Tuskulėnų rimties parke, esančiame Žirmūnų g., Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, priėjo prie J. M., vieną kartą ranka trenkė jai į nosį bei ne mažiau šešių smūgių į įvairias kūno vietas, nustūmė nuo parke esančio kalno, tokiu būdu nukentėjusiajai J. M. padarė kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, dešinėje kojoje, kairiame dilbyje (specialisto išvada Nr. G 737/12(01)) bei suplėšė striukę, - 70.00 Lt vertės, tokiais veiksmais J. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. 

A. P. nuteistas už tai, kad sutrikdė viešąją tvarką, o būtent: jis 2012-01-21 apie 21.15 val., Šeimyniškių g. 38, Vilniuje, viešoje vietoje, veikdamas kartu su I. S. ir R. U., vartodamas necenzūrinius žodžius, priėjęs prie V. O., vieną kartą trenkė V. O. ranka į veidą, tuo pačiu I. S. tris kartus ranka trenkė jam į galvą ir V. O. nukritus, keturis kartus spyrė į galvos sritį, o R. U. vieną kartą trenkė jam į veidą, du kartus spyrė į galvą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam V. O. sukėlė fizinį skausmą ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

A. P. taip pat nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent jis 2012-01-21 apie 21.15 val. Šeimyniškių g. 38, Vilniuje, viešoje vietoje pagrobė iš nukentėjusiojo V. O. striukės kišenės iškritusį mobiliojo ryšio telefoną SONY ERICSSON XPERIA ARC, IMEI (duomenys neskelbtini), - 1800 Lt vertės, tokiais savo veiksmais iš nukentėjusiojo V. O. pagrobė 1800 Lt vertės turtą.

A. P. nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą, o būtent jis 2012-02-27 apie 01.30 val. Tuskulėnų g. 1C, namo kieme, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su I. S., kuris stovėjo šalia ir stebėjo aplinką, išdaužė S. R. priklausančio automobilio „Renault Clio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinį stiklą, taip įsibrovė į šį automobilį bei iš daiktadėžės paėmė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūnų, tokiais savo veiksmais pasikėsino pagrobti svetimą, S. R. priklausantį, turtą.

A. P. nuteistas už tai, kad apgadino svetimą turtą, o būtent jis  2012-02-27 apie 01.30 val. Tuskulėnų g. 1C, namo kieme, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su I. S., kuris stovėjo šalia ir stebėjo aplinką, išdaužė S. R. priklausančio automobilio „Renault Clio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinį stiklą - 250 Lt vertės, apgadino automobilio daiktadėžės spyną - 3 Lt vertės, tokiais savo veiksmais apgadino nedidelės vertės svetimą - S. R. priklausantį, turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. S. prašo panaikinti 2014-01-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 284 str. 1 d., ir jį išteisinti. Savo skunde apeliantas cituoja nukentėjusiojo V. O. parodymus, duotus tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, akcentuodamas jų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Apelianto nuomone, nukentėjusysis labai dažnai keitė savo parodymus, todėl jais vadovautis negalima. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pasak nukentėjusiojo jam į smilkinį iš dešinės sudavė aukštas, 180 – 190 cm. ūgio, vaikinas, tačiau tarp nuteistųjų tokio ūgio vaikino nėra. Be to, nukentėjusysis kreipėsi į teismo medicinos ekspertus praėjus mėnesiui nuo įvykio, jokie objektyvūs kūno sužalojimai jam nustatyti nebuvo. Tuo tarpu V. O. teiginius, jog jam labai skaudėjo galvą, nepatvirtina jokie įrodymai.

Apeliantas pažymi, jog ir liudytojas G. G., priėmęs iš nukentėjusiojo pareiškimą bei atlikęs pradinius tyrimo veiksmus, negalėjo pasakyti ar ant nukentėjusiojo kūno matė kokius nors sužalojimus. Taip pat, apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis pagal nuotrauką atpažino tik A. P.. Jis tuo metu atpažintas nebuvo. Pasak apelianto, jo neatpažino ir liudytojas G. G., kadangi jis 2012-01-21 įvykyje nedalyvavo.

Apeliacinius skundu A. P. prašo panaikinti 2014-01-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl A. P. pripažinimo kaltu pagal BK 284 str. 1 d., 178 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., atmesti nukentėjusiojo V. O. bei Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinius ieškinius. Tuo atveju, jei nebus patenkintas šis prašymas, apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad A. P. mokosi, sušvelninti bausmę ir neskirti laisvės atėmimo bausmės arba jos vykdymą atidėti.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino jo parodymų, kad jis 2012-01-21 įvykyje, jeigu toks ir buvo, nedalyvavo. Pažymi, jog jo dalyvavimas buvo nustatytas vadovaujantis išimtinai nukentėjusiojo V. O. parodymais, kurie galėjo būti vertinami kaip patikimi tik tuo atveju, jei jie būtų nuoseklūs, išsamūs, detalūs, bei nesant asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi. Apelianto manymu, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi siekia nepagrįstai praturtėti, nepagrįstai kaltindamas kaltinamąjį pagrobus telefoną Sony Ericson, kuris niekada nekainavo 1800 Lt.

Cituodamas nukentėjusiojo parodymus, duotus įvairiose baudžiamojo proceso stadijose, apeliantas akcentuoja, jog jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Taip pirminiuose parodymuose V. O. tiksliai nurodė užpuolikų skaičių (4) ir nedviprasmiškai kiekvieną iš jų apibūdino, nurodydamas išvaizdą, ūgį, tačiau vėliau visiškai pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad užpuolikų buvo trys. Taip pat pirminiuose parodymuose nukentėjusysis nurodė, jog kas konkrečiai kiek smūgių sudavė jis neįsidėmėjo, tačiau vėliau teigė visiškai priešingai – detaliai nurodė, kas, kaip, kiek ir į kurias vietas smūgių sudavė. Apelianto nuomone, tai sudaro pagrindą teigti, jog nukentėjusysis buvo įtakojamas keisti parodymus, todėl būtina atnaujinti įrodymų tyrimą.

Apeliantas pažymi, jog teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis davė dar kitokius parodymus, paaiškindamas, jog jį mušė visi trys, tačiau jis negali konkrečiai nurodyti, kuris nuteistasis kiek ir į kurias vietas smūgių sudavė. Šie V. O. parodymai yra užfiksuoti teismo nuosprendyje. Esant šioms aplinkybėms, pasak apelianto, yra neaišku kuo vadovaudamasis teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog A. P., vartodamas necenzūrinius žodžius, priėjęs prie nukentėjusiojo, vieną kartą trenkė jam ranka į veidą. Apelianto teigimu, ši išvada neatitinka tikrovės, prieštarauja kitų nuteistųjų, apelianto parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams. Esant prieštaringiems duomenims apie vieną ir tą pačią aplinkybę, teismas, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d., privalėjo šiuos duomenis vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus.

Apelianto nuomone, byloje esantis 2012-02-22 atpažinimo protokolas negali būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas, kadangi nukentėjusysis atpažinimo metu nenurodė nei vieno konkretaus individualaus A. P. požymio, remiantis kuriuo būtų jį atpažinęs. Be to, parodžius V. O. nuteistąjį bei įvardinus jį kaip galimą užpuoliką, logiška, jog jis jį įsidėmėjo, atpažino ir parodė teisiamajame posėdyje.

Apelianto teigimu, visiškai nepagrįsta apylinkės teismo išvada, jog A. P. atvirai pagrobė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį, turtą – mobiliojo ryšio telefoną Sony Ericsson Xperia ARC, IMEI (duomenys neskelbtini). Savo argumentą apeliantas grindžia tuo, kad: nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo aiškintasi ar apskritai nukentėjusiajam kada nors nuosavybės teise priklausė tas turtas (byloje nėra telefono įgijimo ar paties telefono dokumentų); nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo aiškintasi kokiam abonentui priklauso tariamai telefone buvusi SIM kortelė; byloje esančiais duomenimis, minėta kortele ir telefonu niekas nesinaudoja; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad minėtas telefonas būtų rastas pas nuteistuosius ar trečiuosius asmenis; išvada, jog telefoną pagrobė A. P., padaryta vadovaujantis prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, kuris vienu atveju nurodė, kad telefoną paėmė A. P., kitu – neprisimena kas, o trečiu – R. U. ; visi nuteistieji nuosekliai tvirtino, jog apie telefoną jiems nieko nežinoma. Pasak apelianto, šie prieštaravimai nebuvo paneigti ir apskritai įvertinti. Teismas vertino ir nuosprendį grindė vadovaudamasis išimtinai nukentėjusiojo parodymais, kurie viena vertus yra prieštaringi, antra vertus -  sąlygoti savanaudiškų paskatų. Apeliantas pažymi, jog byloje nėra patikimų įrodymų, pagrindžiančių telefono vertę, tokiu būdu veika nepagrįstai kvalifikuojama kaip BK 178 str. 2 d. numatytas nusikaltimas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. P. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., padarymo, t. y. dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą įsibrovus į S. R. priklausantį automobilį. Apeliantas akcentuoja, jog jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino, jog sugadino pastarąjį automobilį – išdaužė galinį stiklą, apgadino automobilio daiktadėžės spyną. Tačiau, pasak apelianto, toks ir buvo jo tikslas. Jis neturėjo tyčios kažką vogti iš automobilio, bet norėjo iš pykčio jį apgadinti. Apelianto teigimu, šią aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiojo S. R. parodymai, kur jis nurodė, jog automobilyje jokio turto nebuvo. Vieta, kurioje turėjo būti automagnetola, buvo specialiai neuždengta, kad matytųsi, jog jos nėra. Tuo tarpu kaltinime nurodytas civilinės atsakomybės draudimo liudijimas nėra vagystės dalyku. Apeliantas pažymi, kad I. S. įvykio metu buvo neblaivus, todėl tikėtina ir davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Apeliantas prašo sumažinti teismo nukentėjusiajam S. R. priteistinos turtinės žalos dydį, kadangi išdaužto stiklo kaina 123,96 Lt, o dėtuvės spynos – 3 Lt. Tokiu būdu S. R. priteistina suma mažintina iki 126,96 Lt.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliantas daro išvadą, jog apylinkės teismas atliko tyrimą neišsamiai, nepašalino prieštaravimų, be to nebuvo apklausta byloje minima mergina šviesiais plaukais, neva vairavusi automobilį Audi A4, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo atnaujinti įrodymų tyrimą.

Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiojo V. O. bei Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius, kadangi A. P. apskritai 2012-01-21, apie 21.15 val., Šeimyniškių g. 38, Vilniuje, įvykyje nedalyvavo. Apeliantas pažymi, kad nei teismas, nei prokuroras nesurinko įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad minėtas telefonas apskritai egzistavo. Byloje esanti nepatvirtinta telefono dėžutės kopija nepatvirtina žalos fakto ir dydžio. Apelianto manymu, tokiu būdu, net jeigu ir būtų laikoma, kad įrodyta neteisėta veika, yra neįrodytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos faktas ir dydis. Tokiu būdu nukentėjusiojo ieškinys patenkintas nepagrįstai, pažeidžiant BPK 113 str. 2 d. Apeliantas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, pakeisti nuosprendį ir nukentėjusiojo V. O. bei Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti.

Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę A. P., neįvertino teigiamai jį charakterizuojančios aplinkybės, t. y. to, kad jis mokosi. Apelianto manymu, tokiu būdu apylinkės teismas pažeidė BK 4 str. 1 d., 54 str. 2 d. nuostatas. Be to, neteisingai subendrino bausmes, vadovaudamasis BK 63 str. 4 d. Apelianto nuomone, šiuo atveju taip pat buvo pagrindas bausmes bendrinti bausmių apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d.). 

Teismo posėdžio metu gynėjo advokatės prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini. 

Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteistieji I. S. bei A. P. prašo patikrinti bylą dėl jų pripažinimo kaltais padarius BK 284 str. 1 d. numatytą veiką nukentėjusiojo V. O. atžvilgiu. Taip pat nuteistasis A. P. prašo patikrinti bylą dėl jo pripažinimo kaltu pagrobus svetimą nukentėjusiajam V. O. priklausantį turtą, pasikėsinimo pagrobti iš saugyklos (automobilio) nukentėjusiajam S. R. priklausantį turtą bei dėl jam paskirtos bausmės.  

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str., 301 str. reikalavimų. Teismas išsamiai argumentuodamas nurodė, kuriais įrodymais grindžia nuteistųjų kaltę, o kuriuos įrodymus atmeta kaip nepagrįstus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai I. S. bei A. P. pripažino kaltais pagal BK 284 str. 1 d. (veika įvykdyta nukentėjusiojo V. O. atžvilgiu) bei A. P. pripažino kaltu pagal BK 178 str. 2 d., 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., paskirdamas jam teisingą bausmę.

Pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, teisingai nurodė, kad nukentėjusiojo V. O. parodymai apie jo atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką yra išsamūs ir nuoseklūs. Skirtingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nukentėjusysis savo parodymų iš esmės nekeitė, jie nėra prieštaringi. Duodamas parodymus šio baudžiamojo proceso metu V. O. buvo tik nurodęs skirtingą jį užpuolusių asmenų skaičių (iš pradžių teigė, kad jų buvo keturi, o vėliau – kad trys), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu. Pažymėtina, kad jau pirminių apklausų metu V. O. apibūdino jį užpuolusius asmenis, teigdamas, jog galėtų juos atpažinti, kadangi nusikaltimas buvo įvykdytas gerai apšviestoje vietoje. Vėliau, atpažinęs nuteistuosius, nukentėjusysis nurodė, jog nuteistąjį A. P. ikiteisminio tyrimo metu jis sąlyginai pavadino Nr. 1 (žemo ūgio, tamsiu plauku vaikinas), tuo tarpu nuteistąjį I. S. įvardino Nr. 4 (aukštesnis, vidutinio kūno sudėjimo) (b. t. 1, b. l.16, b. t. 2, b. l. 17-20). Nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentas, jog byloje esantis jo atpažinimo protokolas negali būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas, kadangi nukentėjusysis atpažinimo metu nenurodė nei vieno konkretaus individualaus jo požymio, atmestinas kaip nepagrįstas. Konstatuotina, kad pastarasis procesinis veiksmas buvo atliktas laikantis visų BPK 179 str. reikalavimų, todėl apylinkės teismas galėjo ir turėjo vadovautis jo rezultatais sprendžiant A. P. kaltės klausimą. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog asmens atpažinimo metu nėra būtina nurodyti kažkokį išskirtinį asmenį apibūdinantį požymį, juo labiau kai tokių, kaip kad yra nagrinėjamu atveju, iš esmės nėra. Atpažindamas A. P., nukentėjusysis nurodė, jog atpažino jį iš veido bruožų, šukuosenos, kūno sudėjimo (b. t. 1, b. l. 69-71), ko visiškai pakanka atpažinimo fakto konstatavimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamas rašytinis įrodymas yra ypač reikšmingas byloje pačių nuteistųjų bei V. O. parodymais nustačius, jog iki įvykio nukentėjusysis ir nuteistieji vieni kitų nepažinojo ir niekada nebuvo susitikę. Aukščiau išvardintos aplinkybės, akivaizdžiai paneigia nuteistojo I. S. apeliacinio skundo argumentą, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. O. jo atpažinęs nebuvo, o nuteistąjį A. P. buvo atpažinęs tik iš nuotraukos.

Kaip nepagrįsti yra atmestini ir apeliacinių skundų argumentai, susiję su sužalojimų padarymo nukentėjusiajam bei smūgių jam sudavimo faktų nustatymu. Taip VšĮ VUL Žalgirio klinikos išrašu iš medicininių dokumentų nustatyta, kad 2012-01-21 V. O. buvo diagnozuotas žandikaulio abipusis sumušimas. Taip pat pažymima, kad pacientas skundėsi skausmais dešinės pusės smilkinio srityje. Ligos anamnezėje nurodoma, jog pacientas buvo sumuštas nepažįstamųjų (b. t. 1, b. l. 23-24). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pastarieji sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti bendrais nuteistųjų veiksmais, jiems veikiant bendrininkų grupe. BK 25 straipsnio 2 dalyje numatyta bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu. Pažymėtina, kad esant susitarimui ir bendrai tyčiai, kaip kad yra nagrinėjamu atveju, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).

Sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusysis iš karto nurodė, jog vaikinai važiavo juodos spalvos automobiliu AUDI A4, kuri vairavo šviesiaplaukė mergina. Tuo tarpu bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, jog prieš kelias dienas visi  nuteistieji važinėjosi Žirmūnų mikrorajonu būtent tuo automobiliu. Šios aplinkybės neginčija ir jie patys. Įvertinus aukščiau teismo aptartų įrodymų visumą, konstatuotina, jog nuteistųjų A. P. bei I. S. kaltė dėl BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, įvykdytos nukentėjusiojo V. O. atžvilgiu, yra įrodyta visiškai.

Nuteistojo A. P. apeliacinio skundo teiginių dėl nukentėjusiojo siekio nepagrįstai praturtėti neva melagingai nurodant, jog sumušimo metu nuteistasis A. P. pagrobė jo mobiliojo ryšio telefoną Sony Ericsson Xperia ARC, teismo laikytini deklaratyviais, kadangi jų nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateikiamu byloje surinktų įrodymų vertinimu, patvirtinančiu nukentėjusiojo parodymus dėl jam priklausančio mobiliojo ryšio telefono pagrobimo. Taip apylinkės teismo yra visiškai pagrįstai nurodoma, jog nukentėjusysis iš karto nuosekliai teigė, kad nusikaltimo metu iš jo buvo pagrobtas telefonas. Tą patį jis nurodė ir pareiškimo rašymo metu policijos pareigūnui G. G. (b. t. 1, b. l. 50). 2012-12-11 vykusios apklausos metu V. O. parodė, kad jo telefoną paėmė mažo ūgio vaikinas juodais plaukais (b. t. 1, b. l. 16). Tuo tarpu 2013-04-24, atpažinus nuteistuosius kaip asmenis, įvykdžiusius jo atžvilgiu nusikaltimą, patvirtino, kad telefoną paėmė būtent A. P. (b. t. 1, b. l. 17). Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu V. O. ir paaiškino, jog jam priklausančio turto pagrobimą įvykdė R. U., tačiau paprašytas parodyti tą asmenį, nurodė ne pastarąjį, bet A. P., vėlgi akcentuodamas, jog tai buvo mažo ūgio vaikinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad V. O. 2012-01-23 pateikė telefono dėžutės kopiją, ant kurios nurodytas IMEI numeris visiškai sutampa su 2012-01-21 jo nurodytu pagrobto telefono IMEI numeriu (b. t. 1, b. l. 34). Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant  į tai, kad nukentėjusysis nuo pat pirmų apklausų nuosekliai teigė, jog sumušimo metu iš jo buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas Sony Ericsson Xperia ARC, darytina išvada, jog abejoti jo parodymais dėl šio telefono įsigijimo aplinkybių (įgijo iš fizinio asmens, tad jokių įsigijimą patvirtinančių dokumentų, neturi), nėra jokio pagrindo. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, jog iki šiol turi tik  telefono Sony Ericsson Xperia ARC dėžutę, žalos jam niekas neatlygino, telefonas nebuvo grąžintas. Teismo turimais duomenimis, nukentėjusysis nurodė realią pastarojo mobiliojo ryšio telefono įsigijimo kainą, tad jo civilinis ieškinys apylinkės teismo buvo patenkintas pagrįstai, priteisiant V. O. nurodomą sumą iš kalto asmens – A. P..

Savo apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. taip pat nurodo, jog jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., padarymo, t. y. dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą įsibrovus į S. R. priklausantį automobilį. Nuteistojo teigimu, jis neketino nieko vogti iš šio automobilio, tačiau norėjo tik jį apgadinti ir sukelti betvarkę. Šiuos A. P. teiginius paneigia nuteistojo I. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, policijos pareigūnės T. K. parodymai, kita bylos medžiaga. Taip nuteistasis I. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2012-02-26 jam būnant kartu su A. P. ir einant Tuskulėnų gatve, pastarasis pasiūlė įsibrauti į automobilį Renault, sakydamas, jog ten yra automagnetola ir pasiūlydamas ją pagrobti. I. S. likus stovėti bei stebėti, kad niekas neitų, A. P. išdaužė šio automobilio galinį stiklą. Būdamas viduje apžiūrėjo dėtuvę (b. t. 1, b. l. 115). Teisėjų kolegijos vertinimu, pastaruosius nuteistojo I. S. parodymus bei nuteistojo A. P. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo patvirtina ir ta aplinkybė, kad išdaužius galinį automobilio stiklą ir patekus į jo vidų, nuteistasis išlaužė ir daiktadėžę, akivaizdžiai ieškodamas vertingų daiktų. Be to, liudytojos policijos pareigūnės T. K. teigimu, sulaikymo metu A. P. rankose buvo atsuktuvas, kas, apeliacinės instancijos teismo nuomone, taip pat leidžia teigti, jog įsibraudamas į automobilį nuteistasis ketino sulaužyti dėtuvės spyną bei pagrobti joje būsiantį turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įsibrovimo į automobilį metu nuteistiesiems negalėjo būti žinomas tas faktas, jog jame nėra jokių vertingų daiktų. Tuo tarpu tos aplinkybės, jog automobilyje nebuvo automagnetolos, jie galėjo nepastebėti dėl prieš nusikalstamos veikos padarymą vartotų alkoholinių gėrimų poveikio.  Atmestinas ir nuteistojo argumentas neva jis tik siekė iš pykčio sugadinti svetimą turtą. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis anksčiau būtų pažinojęs nukentėjusįjį, turėjęs kokių nors tarpusavio nesutarimų ar pan.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas  pagrįstai pripažino A. P. kaltu pasikėsinus pagrobti svetimą nukentėjusiajam S. R. priklausantį turtą bei patenkino pastarojo pareikštą civilinį ieškinį, priteisdamas jo naudai 250 Lt. Nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio dydį visiškai patvirtina S. R. pateiktas byloje esantis įrodymas – PVM sąskaita faktūra, iš kurios matyti, jog dėl automobilio galinio stiklo išdaužymo nukentėjusysis iš viso patyrė 250 Lt turtinę žalą (b. t. 1, b. l. 97).

Skirtingai nei teigiama A. P. apeliaciniame skunde, skirdamas jam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų  BK 41 str., 56 str., nepažeidė. Teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę, įvertino jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, padarymo stadijas bei sukeltas pasekmes. Vertindamas apelianto asmenybę, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis yra teistas, baustas administracine tvarka, skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs du apysunkius, vieną nesunkų nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą bei paskyrė jam laisvės atėmimo bei arešto bausmes, kurių dydis yra artimas minimaliam BK 284 str. 1 d., 178 str. 2 d,. 187 str. 3 d. sankcijose numatytam šių bausmių dydžiui.

Subendrindamas A. P. paskirtas bausmes, pirmos instancijos teismas vadovavosi tinkamais BK straipsniais bei šiose įstatymo normose numatytomis taisyklėmis. Apelianto argumentas, kad bendrindamas jam paskirtas bausmes, apylinkės teismas turėjo taikyti tik bausmių apėmimo būdą, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad BK 63 str. 5 d. yra numatytas baigtinis bausmių apėmimo taikymo atvejų sąrašas. Bausmių apėmimas taikomas kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta 20 metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pažymėtina, kad visais kitais atvejais teismas privalo taikyti visiško arba dalinio bausmių sudėjimo būdą.  Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas, subendrindamas A. P. bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., 187 str. 3 d., pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 5 d. 1 p. (idealioji nusikalstamų veikų sutaptis). Tuo tarpu bendrindamas tarpusavyje likusias bausmes taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą.  Teisėjų kolegijos vertinimu, A. P. paskirta teisinga ir adekvati jo padarytoms veikoms galutinė subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, todėl dar labiau švelninti ją nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, todėl paliekamas nepakeistu.

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

Nuteistųjų I. S. bei A. P. apeliacinius skundus atmesti.   

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-29 nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas (parašas)                                       Algimantas Valantinas

Teisėjai (parašai)                                                    Leonarda Gurevičienė

                                                                  Vitalija Narkūnaitė