Civilinė byla Nr. e2A-182-1059/2026
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22946-2025-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1;
(S)
2.1.2.6; 2.6.6.2; 3.3.1.19.1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 10 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Versina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios mažosios bendrijos „Šiaurės santechnika“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumo administratorius“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Versina“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo priteisiant pinigines lėšas.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti mažoji bendrija (toliau – ir BMB) „Šiaurės santechnika“, atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Nemokumo administratorius“ pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė pripažinti atsakovės UAB „Versina“ 2025 m. liepos 25 d. įskaitymą 580,00 Eur sumai negaliojančiu nuo įskaitymo atlikimo momento ir taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 580,00 Eur sumą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi iškėlė ieškovei nemokumo bylą; 2023 m. gruodžio 7 d. teismo nutartimi nemokumo administratoriumi paskyrė UAB „Nemokumo administratorius“.
3. Tarp bylos šalių 2021 m. balandžio 22 d. buvo sudaryta Statybos subrangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurios sąlygas atsakovė turėjo teisę iki 2025 m. liepos 13 d. sulaikyti 5 procentų dydžio ieškovei mokėtinas sumas už atliktus statybos darbus, viso 6 218,21 Eur sumai. Ieškovei 2025 m. liepos 24 d. pareikalavus pastarąją sumą grąžini, atsakovė atliko ieškovei 5 638,21 Eur mokėjimą ir 2025 m. liepos 25 d. raštu paaiškino, kad likusią – 580,00 Eur sumą įskaitė į ieškovės atsakovei mokėtinas bylinėjimosi išlaidas, priteistas ieškovės nemokumo proceso metu.
4. Ieškovės vertinimu, toks įskaitymas yra neteisėtas ir laikytinas niekiniu, taip pat pažeidžiantis imperatyvias įstatymo nuostatas, nes įstatymo leidėjas imperatyviai draudžia bet kokius įskaitymus skolininko nemokumo proceso metu.
5. Atsakovė UAB „Versina“ pateikė atsiliepimą, prašydama ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, o ieškinio tenkinimo atveju – teismo sprendimu atlikti ieškovei iš atsakovės priteistų 580,00 Eur lėšų įskaitymą į atsakovės iš ieškovės priteistą 580,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-24440-592/2024.
6. Atsakovė pažymėjo, kad turėjo teisėtą pagrindą atlikti ginčijamą įskaitymą dėl dviejų priežasčių. Pirma, ieškovės prievolė sumokėti atsakovei bylinėjimosi išlaidas (priteistas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-24440-592/2024) atsirado po bankroto proceso ieškovei iškėlimo. Antra, atsakovės naudai priteistos iš ieškovės išlaidos turi būti apmokamos iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.
7. Atsakovė darė išvadą, kad kadangi atsakovės prievolė mokėti ieškovui 6 218,21 Eur sumą taip pat atsirado po bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir visų pirma skirta ieškovės bankroto administravimo išlaidoms dengti, atsakovė turėjo teisę atlikti į šią sumą 580,00 Eur lėšų, ieškovės mokėtinų atsakovei iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų, įskaitymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškovės BMB „Šiaurės santechnika“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus UAB „Nemokumo administratorius“ ieškinys tenkintas visiškai. Nuspręsta laikyti niekiniu ir negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) atsakovės UAB „Versina“ 2025 m. liepos 25 d. atliktą įskaitymo sandorį, kuriuo atsakovė įskaitė ieškovės 580,00 Eur piniginę prievolę atsakovei į atsakovės 6 218,21 Eur piniginę prievolę ieškovei. Taikė restituciją ir priteisė ieškovei BMB „Šiaurės santechnika“, atstovaujamai nemokumo administratoriaus UAB „Nemokumo administratorius“ iš atsakovės UAB „Versina“ 580,00 Eur sumą. Priteisė ieškovei BMB „Šiaurės santechnika“, atstovaujamai nemokumo administratorės UAB „Nemokumo administratorius“ iš atsakovės UAB „Versina“ 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 580,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. rugpjūčio 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės normos gramatinės formuluotės galima daryti išvadą, kad joje nurodytas vienintelis galimas ir teisėtas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas skolininko nemokumo atveju, kai jis atsirado iki nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos ir toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
10. Taigi, įstatymo leidėjas numatė vienintelę išimtį, leidžiančią skolininko nemokumo atveju atlikti įskaitymą – tai turi būti priešpriešinės mokestinės prievolės, atsiradusios iki nemokumo bylos iškėlimo.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, priešingai nei teigia atsakovė, jos cituojamose kasacinio teismo nutartyse, nebuvo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kad JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punktas leidžia atlikti kreditoriaus reikalavimo, vykdytino iš bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų, įskaitymą į kreditoriaus mokėtinas sumas nemokiam skolininkui (atsiradusias iš sutartinių sandorių po nemokumo bylos iškėlimo).
12. Nagrinėjamu atveju tarp bylos šalių nekilo ginčo, kad atsakovei 2025 m. liepos 15 d. atsirado prievolė sumokėti ieškovei 6 218,21 Eur sumą; pastaroji prievolė kilo iš bylos šalių tarpusavyje sudarytos statybos rangos sutarties. Tuo tarpu ieškovės prievolė atsakovei sumokėti 580,00 Eur bylinėjimosi išlaidas kilo 2025 m. kovo 4 d., įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-24440-592/2024. Atsakovė ginčijamu 2025 m. liepos 15 d. vienašaliu įskaitymu įskaitė į atsakovės ieškovei mokėtiną 6 218,21 Eur sumą ieškovės atsakovei mokėtiną 580,00 Eur sumą ir atliko ieškovei 2025 m. rugpjūčio 6 d. 5 638,21 Eur (6 218,21 Eur – 580,00 Eur) mokėjimą.
13. Teismas, įvertinęs atsakovės piniginės prievolės ieškovei pobūdį ir atsiradimo datą, konstatavo, kad pastaroji prievolė atsirado po nemokumo bylos ieškovui iškėlimo (2024 m. vasario 6 d.) ir ji nėra kildinama iš mokestinių teisinių santykių. Dėl to atsakovės 2025 m. liepos 25 d. atliktas vienašalis įskaitymo sandoris neatitiko nei vienos iš dviejų privalomų imperatyvioje teisės normoje, numatytoje JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte, sąlygų, leidžiančių sudaryti įskaitymo sandorį, iškėlus skolininkui nemokumo bylą.
14. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas atsakovės 2025 m. liepos 25 d. atliktas vienašalis įskaitymo sandoris prieštarauja imperatyviai teisės normai, todėl yra niekinis ir negalioja ab initio (nuo jo sudarymo momento) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis), dėl ko taip pat yra taikoma ir restitucija.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Atsakovė UAB „Versina“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, perskirstyti proceso šalims priteistas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje, taip pat atsakovei priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15.1. Nurodo, kad šioje byloje susiklosčiusi situacija, kuomet atsakovė 2025 m. liepos 25 d. įskaitymu iš esmės už ieškovę įvykdė 2024 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą sumokėti 580 eurų iš bankroto proceso administravimo lėšų ir šioms lėšoms skirtų 6 218,21 eurų buvusių pas atsakovę, negali būti traktuojama neteisėtu ar žalą ieškovės kreditoriams darančiu atsakovės veiksmu. Būtent ši individuali situacija, konkrečiai šioje byloje, lemia, kad JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punktas negali būti taikomas formaliai.
15.2. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pernelyg siaurai traktavo ir dėl to nepagrįstai atsisakė vadovautis atsakovės nurodytomis kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009 bei 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013.
15.3. Apeliantės nuomone, kasacinio teismo formuluojama tokia taisyklė, jog bankrutuojanti įmonė negali piktnaudžiauti savo statusu ir negali būti privilegijuota prievolėms, sukurtoms po bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju ieškovė piktnaudžiauja ir elgiasi nesąžiningai, kadangi nevykdo iš 2024 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo kylančios pareigos, formaliai naudojasi JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punktu, reikalauja iš atsakovės tų pačių 580 eurų, kuriuos pagal minėtą teismo sprendimą turėjo sumokėti iš bankroto administravimui skirtų lėšų ir pirmiau visų kitų kreditorių. Iš administravimui skirtų lėšų ieškovė finansavo savo advokato pagalbą prieš atsakovę tiek civilinėje byloje Nr. e2-24440-592/2024, tiek byloje Nr. e2-37498-987/2025, tačiau iš tų pačių administravimo lėšų, atsisakė vykdyti teismo sprendimą atsakovės atžvilgiu.
15.4. Apeliaciniame skunde pažymima, jog esminis momentas šalių ginče bei JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkto tinkamam aiškinimui ir taikymui, konkrečiai šioje byloje, yra šalių tarpusavio prievolių atsiradimo momentai bei teisiniai pagrindai šioms prievolėms, pinigų mokėjimo paskirtis ir tikslai. Nustačius aplinkybę, jog tarpusavio prievolės atsirado po nemokumo bylos iškėlimo, jos gali ir turi būti vykdomos, įskaitant ir jų pabaigą įskaitymo pagrindu. Kitoks JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas, konkrečiai šioje byloje, tiesiog neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes vienam asmeniui (ieškovei) suteikiama privilegija nevykdyti jam iš teismo sprendimo tenkančios vykdytinos pareigos kito asmens (atsakovės) atžvilgiu, tačiau (be to) dar pripažįstama teisė iš to asmens (atsakovės) reikalauti jo prievolių įvykdymo sumokant visus pinigus, skirtus administravimo išlaidoms atlyginti ir tuos pinigus pasiliekant sau. Apeliantės vertinimu, būtent tokios praktikos laikosi tiek kasacinės instancijos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas (civiline byla Nr. e2A-218-186/2019).
15.5. Kartu apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka ir su ieškovei priteistomis bylinėjimosi išlaidomis bei pažymi, jog ieškovė nepateikė, o ir pirmosios instancijos teismas nenurodė kokiu įrodymu remiantis padaryta išvada, kad ieškovė ir jos advokatas turi rašytinį susitarimą dėl neišvengiamo išlaidų apmokėjimo ateityje. Nesant tokio įrodymo, negali būti daromos išvados dėl išlaidų realumo ir nėra pagrindo priteisti išlaidų atlyginimą.
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BMB „Šiaurės santechnika“, atstovaujama nemokumo administratoriaus UAB „Nemokumo administratorius“, prašo atmesti atsakovės UAB „Versina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16.1. Nurodo, jog iš JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės normos gramatinės formuluotės akivaizdžiai matyti, kad joje nurodytas vienintelis galimas ir teisėtas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas skolininko nemokumo atveju: jis atsirado iki nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos ir toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
16.2. Taigi, įstatymo leidėjas numatė vienintelę išimtį, leidžiančia skolininko nemokumo atveju atlikti įskaitymą – tai turi būti priešpriešinės mokestinės prievolės, atsiradusios iki nemokumo bylos iškėlimo. Tuo tarpu atsakovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika buvo taikyta kitoms faktinėms aplinkybėms, tai yra išaiškinant, kad kreditoriai, kurių reikalavimas atsirado po nemokumo bylos iškėlimo, turi teisę reikalauti įstatyme įtvirtintų minimalių nuostolių atlyginimo (procesinių palūkanų) iš bankrutuojančios įmonės ir kad, kreditoriai, kurių reikalavimai atsirado dėl sandorių, sudarytų su skolininku po bankroto bylos jam iškėlimo, turi teisę šių reikalavimų patenkinimą gauti iš administravimui skirtų lėšų.
16.3. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės piniginės prievolės ieškovei pobūdį ir atsiradimo datą, pagrįstai konstatavo, kad pastaroji prievolė atsirado po nemokumo bylos ieškovei iškėlimo (2024 m. vasario 6 d.) ir ji nėra kildinama iš mokestinių teisinių santykių, todėl visiškai pagrįstai sprendime darė išvadą ir konstatavo, kad atsakovės 2025 m. liepos 25 d. atliktas vienašalis įskaitymo sandoris neatitiko nei vienos iš dviejų privalomų imperatyvioje teisės normoje, numatytoje JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte, sąlygų, leidžiančių sudaryti įskaitymo sandorį, iškėlus skolininkui nemokumo bylą.
16.4. Kartu ieškovė pažymi ir tai, kad atsakovės argumentai dėl neva nepagrįstai priteistų bylinėjimosi išlaidų taip pat yra atmestini. Kaip matyti iš į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir jos ataskaitos, tai ieškovė ir jos atstovas yra susitarę, kad užmokestis už ieškinio parengimą ir pasirengimą civilinės bylos Nr. e2-37498-987/2025 nagrinėjimui ir atstovavimą bylos nagrinėjimo metu (2025 m. spalio 13 d. posėdis), yra fiksuotas ir sudaro 943,80 Eur sumą. To pagrindu ieškovei yra pateikta PVM sąskaita faktūra ir joje numatytas konkretus atsiskaitymo terminas.
16.5. PVM sąskaita faktūra yra mokėjimo dokumentas, kuris aiškiai numato ieškovės pareigą atsiskaityti, o kartu ir patvirtina patiriamas išlaidas. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad bylinėjimosi išlaidos laikomos patirtomis ne tik tada, kai jos faktiškai sumokėtos, bet ir tada, kai pagal šalių susitarimą atsiranda prievolė jas sumokėti ateityje. PVM sąskaita faktūra, kaip apskaitos dokumentas, patvirtina, jog tarp kliento ir paslaugų teikėjo egzistuoja galiojantis susitarimas dėl paslaugų apimties ir kainos, todėl tokia sąskaita pagrindžia bylinėjimosi išlaidų realumą ir jų dydį. Toks vertinimas atitinka ir šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsakovės atliktas įskaitymas pripažintas neteisėtu, taip pat ieškovei priteistos teisinės pagalbos išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas, nuspręsdamas tenkinti ieškovės ieškinį, rėmėsi JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata bei vertino, kad ieškovės pateikta PVM sąskaita faktūra dėl teisinių paslaugų apmokėjimo yra pakankamas pagrindas priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
20. Apeliaciniu skundu atsakovė iš esmės neginčija JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo pagrįstumo, tačiau teigia, kad, atsižvelgiant į jos nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, šioje byloje yra pagrindas kitaip vertinti minėtas įstatymo nuostatas ir pripažinti, kad įskaitymas buvo atliktas pagrįstai, kadangi ieškovė, neatlygindama atsakovei priteistos sumos iš administravimo išlaidų elgėsi nesąžiningai. Kartu apeliantė pabrėžia ir tai, kad į bylą nebuvo pateiktas joks ieškovės ir atstovo advokato susitarimas dėl bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo, dėl ko nebuvo pagrindo vertinti, kad nurodytos teisinės pagalbos išlaidos gali būti priteistos.
21. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas byloje kilusį ginčą, pirmiausia pažymi tai, kad byloje yra nustatytos šios faktinės aplinkybės ir dėl jų ginčas nekyla – atsakovei 2025 m. liepos 15 d. atsirado prievolė sumokėti ieškovei 6 218,21 Eur sumą; pastaroji prievolė kilo iš bylos šalių tarpusavyje sudarytos statybos rangos sutarties; ieškovės prievolė atsakovei sumokėti 580,00 Eur bylinėjimosi išlaidas kilo 2025 m. kovo 4 d., įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-24440-592/2024; atsakovė ginčytu 2025 m. liepos 15 d. vienašaliu įskaitymu įskaitė į atsakovės ieškovei mokėtiną 6 218,21 Eur sumą ieškovės atsakovei mokėtiną 580,00 Eur sumą ir atliko ieškovei 2025 m. rugpjūčio 6 d. 5 638,21 Eur (6 218,21 Eur – 580,00 Eur) mokėjimą, nors tuo metu ieškovei jau buvo iškelta bankroto byla (2024 m. vasario 6 d.).
22. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama įskaityti reikalavimus, išskyrus priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kurie tenkina abi šias sąlygas: atsirado iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos ir toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
23. Taigi, teisės normoje tiesiogiai įvardinta, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas tik pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas ir tik reikalavimams, atsiradusiems iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo. Kasacinis teismas šiuo aspektu taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei vienai iš bylos šalių yra iškeliama bankroto byla, nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos įskaitymas, išskyrus mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą, draudžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019).
24. Nagrinėjamu atveju ieškovės prievolė atsakovei atsirado po nemokumo bylos ieškovei iškėlimo (2024 m. vasario 6 d.) ir ji nėra kildinama iš mokestinių teisinių santykių. Tą pripažįsta ir pati apeliantė. Taigi, atsakovės atliktas įskaitymas neatitinka JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte konkrečiai įvardintų įskaitymo sąlygų, dėl ko pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė dėl atsakovės atlikto įskaitymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei restitucijos taikymo.
25. Šių išvadų nepaneigia ir apeliantės nurodomos aplinkybės, susijusios su egzistuojančia teismų praktika, leidžiančia nesivadovauti JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis būtent šiuo konkrečiu atveju.
26. Nors, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, pagal šiuo metu formuojamą teismų praktiką bankrutuojančios įmonės prievolė padengti kitos šalies naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas iš administravimui skirtų lėšų kyla iš įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo tokios išlaidos yra priteisiamos, todėl šios prievolės vykdymas negali būti siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis, t. y. šią prievolę turi vykdyti pati bankrutuojanti įmonė iš administravimui skirtų lėšų ir už tai atsakingas bankroto administratorius; o asmenys (kreditoriai), kurių išlaidos turi būti atlygintos iš bankroto administravimo lėšų, turi aiškią pirmenybę prieš kitus kreditorius ir jų išlaidos atlyginamos konkrečiai, tačiau, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kaip ir apeliaciniame skunde minimame Lietuvos apeliacinio teismo procesiniame sprendime, nėra suformuluotos ar įtvirtintos taisyklės, jog imperatyvių JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos gali būti netaikomos prievolėms, vykdytinoms iš bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų.
27. Pastebėtina, jog pačios apeliantės nurodytoje vienoje iš kasacinės instancijos teismo nutarčių yra pažymėta, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad atsakovės atliktas įskaitymas buvo susijęs su mokesčio permokomis ar kildinamas iš mokestinių teisinių santykių.
28. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, jog vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl apeliantės nurodomo Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo, nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Be to, kaip matyti ir nurodomos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties turinio matyti, jog šiuo atveju ginčas buvo susijęs su sudarytos sutarties vykdymu bei sulaikymo teise garantiniu laikotarpiu.
29. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Nagrinėjamu atveju nors priešpriešinių reikalavimų dalykas yra vienarūšis, t. y. piniginė prievolė, tačiau ieškovės teisinis statusas, atsakovės atlikto įskaitymo metu, jau buvo specialus, kadangi ieškovei jau buvo iškelta bankroto ir byla ir dėl to įskaitymo galimybes ir sąlygas tiesiogiai ir konkrečiai reglamentavo JANĮ nuostatos, kurių, kaip minėta pirmiau, atsakovės atlikta įskaitymas neatitiko.
30. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo daryti priešingą išvadą ir spręsti, kad atsakovės atliktas įskaitymas buvo teisėtas ir pagrįstas bei neprieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
31. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neva nepagrįstai ieškovei priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 suformuluota tokia taisyklė, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą.
32. Nagrinėjamu atveju šioje civilinėje byloje ieškovė pateikė atstovo advokato išrašytą PVM sąskaitą faktūrą bei ataskaitą, iš kurių turinio matyti, kad teisinės pagalbos išlaidos apskaičiuotos už šioje civilinėje byloje suteiktas teisines paslaugas, nurodytas aiškus jų dydis, taip pat nustatytas terminas, per kurį ieškovė turi įvykdyti pareigą apmokėti išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Tokių aplinkybių visuma leidžia vertinti, kad į bylą buvo pateikta pakankami įrodymų, patvirtinančių ieškovės ir atstovo susitarimą dėl teisinių paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo, dėl ko pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visiškai pagrįstai ieškovės prašytas išlaidas priteisė iš atsakovės.
33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar procesinės teisės klaidų, taip pat pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Išnagrinėjus apeliacinį skundą teismui kyla pareiga spręsti klausimą dėl apeliacinės instancijos teisme susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas yra atmetamas, atsakovės patirtos išlaidos nėra atlyginamos. Ieškovė pateiktame atsiliepime prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas bei nurodė, kad šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai bus pateikti CPK nustatyta tvarka.
35. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
36. 2026 m. balandžio 7 d. Panevėžio apygardos teisme buvo gautas ieškovės atstovo advokato prašymas atnaujinti terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikimo, kuriame pripažįstama, jog prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo pateiktas pavėluotai dėl įvykusių sisteminių/techninių sutrikimų, dėl ko pradinę prašymo pateikto dieną šis prašymas nebuvo gautas teisme.
37. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas Panevėžio apygardos teisme vyko 2026 m. balandžio 7 d. 9 val., o ieškovės atstovo prašymas pateiktas dar tą pačią dieną apie 15 val., sprendžia, jog prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų konkretizavimo buvo pateiktas tą pačią dieną, kai vyko civilinės bylos nagrinėjimas, o atsakovės atstovas buvo išreiškęs prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, dėl ko jau po bylos išnagrinėjimo buvo pateiktas tik išlaidų konkretizavimas.
38. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, taip pat į teismų praktikoje pripažįstamą vertinimą, jog 1 dienos termino praleidimas dažniausiai yra vertinamas, kaip nežymus ir sudarantis pagrindą atnaujinti praleistą terminą, yra pagrindas atnaujinti terminą prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti bei pripažinti, jog atstovo advokato išrašyta PVM sąskaita faktūra bei teisinių paslaugų specifikacija yra pakankami duomenys, pagrindžiantys kliento ir atstovo advokato susitarimą dėl teisinių paslaugų dydžio bei apmokėjimo, o prašomų priteisti išlaidų dydis (1028,50 Eur) išties neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių.
39. Tačiau kartu pažymėtina ir tai, kad pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020 ir kt.). Tokios aplinkybės kaip bylos nesudėtingumas ir nedidelė ginčo suma gali būti teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017 ir kt.).
40. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodė pirmosios instancijos teisme jau dėstytas aplinkybes, tarp šalių kilęs ginčas nėra itin sudėtingas, ginčo suma, kaip ir bylos apimtis bei ginčo suma, yra nedideli. Sprendžiant dėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo taipogi atsižvelgtina ir į atsakovės procesinį elgesį, kai ji, būdama skolinga ieškovei, dar nuo 2025 m. kovo mėnesio nevykdo savo pareigos atsiskaityti su atsakove bei į tai, kad ieškovė taip pat turėjo galimybę ginčą spręsti taikiai ir ieškoti būdų susitarti su atsakove, kuriai ieškovė yra skolinga, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų siekusi tarpusavio susitarimu išspręsti susiklosčiusią situaciją.
41. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas sumažinti ieškovės prašomų priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų teisinės pagalbos išlaidų dydį iki 500 Eur ir šią sumą priteisti iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atnaujinus praleistą terminą priimti ieškovės bankrutuojančios mažosios bendrijos „Šiaurės santechnika“ atstovaujamos nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumo administratorius“ pateiktą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisti ieškovei bankrutuojančiai mažajai bendrijai „Šiaurės santechnika“ (į. k. 305157909), atstovaujamai nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Nemokumo administratorius“ (į. k. 303414066), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Versina“ (į. k. 180346182) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.