Administracinė
byla Nr. A143-2703/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01238-2009-8
Procesinio sprendimo
kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24; 26
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 19
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus
Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos
Urmonaitės-Maculevičienės,
sekretoriaujant Gitanai
Aleliūnaitei,
vertėjaujant Jurgai
Marcinkevičiūtei,
dalyvaujant pareiškėjui V. S.,
atsakovo Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Aleksandrui Ivanovui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo,
įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (T 1, b.
l. 2–15) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1)
panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija)
2009 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 2009/03-4R-169; 2) panaikinti atsakovo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija)
2009 m. birželio 25 d. raštą Nr. (1.23.)7R-4912 ir 2009 m. birželio 19 d. raštą
Nr. (1.23.)7R-4783; 3) įpareigoti atsakovą Teisingumo ministeriją atlikti
patikrinimą pagal jo 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d. skundus bei
pagal prašymus (2009 m. gegužės 22 d., 2009 m. birželio 2 d., 2009 m. birželio
11 d. ir 2009 m. birželio 15 d.), pagal kuriuos šis atsakovas priėmė nepagrįstus
atsakymus; 4) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo
Teisingumo ministerijos, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnybos (toliau – Tarnyba), 1 000 Lt turtinei ir 1 000 Lt neturtinei žalai
atlyginti.
Pareiškėjas
nurodė, kad 2009 m. birželio 29 d. padavė Komisijai skundą, kuriame skundė
individualius atsakovo Teisingumo ministerijos teisinius aktus – 2009 m.
birželio 19 d. Nr. (1.23.)7R-4783 ir 2009 m. birželio 25 d. Nr. (1.23.)7R-4912.
Atsakovas į visus jo skundus atsakė 2009 m. birželio 19 d. raštu, o į 2009 m.
birželio 15 d. skundą, kurį siuntė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, – 2009 m.
birželio 25 d. raštu, kurie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo
reikalavimų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d.
nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo
viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo
administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatų. Komisijos 2009
m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 2009/03-4R-169, kuriuo nuspręsta nepatenkinti jo
reikalavimų, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigė, jog Viešojo administravimo
įstatymas neleidžia persiųsti skundo institucijai, dėl kurios pateiktas skundas,
tačiau Teisingumo ministerija jo 2009 m. gegužės 22 d. bei 2009 m. birželio 1
d. skundus nusiuntė trečiajam suinteresuotam asmeniui Tarnybai (toliau – ir trečiasis
suinteresuotas asmuo) su prašymu pateikti informaciją dėl skundų, nors pagal
savo kompetenciją Teisingumo ministerija galėjo patikrinti jai pavaldžią
instituciją. Be to, administracinio sprendimo priėmimo terminas dėl 2009 m.
gegužės 22 d. skundo baigėsi, tačiau jis iki pat skundo teismui parengimo
dienos (2009 m. liepos 27 d.) negavo Teisingumo ministerijos atsakymo, o ši
taip pat nenurodė, kad pratęsė administracinės procedūros terminus dėl jo
skundo. Pabrėžė, kad Teisingumo ministerija nepateikė jokios informacijos dėl
jo 2009 m. gegužės 22 d. prašymo, reg. Nr. 3R-780, esmės, nors šią informaciją
ji turi, taip pat nenurodė motyvų, kodėl negali atsakyti į klausimus, kurie yra
priskirti jos kompetencijai. Be to, Teisingumo ministerija negrąžino jam su 2009
m. birželio 2 d. prašymu pateiktų Prašymo išmokėti užmokestį už suteiktą
antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro 2008 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1R-444, dviejų egzempliorių, tuo
pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Teisingumo ministerija
nepagrįstai atsisakė teikti 2009 m. birželio 11 d. prašyme prašytą informaciją
apie gautus skundus dėl nekokybiško Tarnybos darbo bei dėl to pareikštus
ieškinius 2007–2009 m. ir dėl advokatų darbo kokybės, kadangi Teisingumo
ministerija renka, sistemina ir analizuoja šią informaciją, stengdamasi gerinti
Tarnybos darbą ir jos teikiamų teisinių paslaugų kokybę; be to, Teisingumo
ministerija, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, neperdavė
jo prašymo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinavimo tarybai. Dėl
Teisingumo ministerijos atsakymų į 2009 m. birželio 15 d. prašymus pareiškėjas
nurodė, kad ši ministerija į jo 2009 m. birželio 15 d. prašymą, reg. Nr.
3R-911, atsakė neišsamiai, tik nurodydama, kad Tarnybos direktorė S. P. į pareigas paskirta konkurso būdu, laikantis Valstybės
tarnybos įstatymo 13 straipsnio nuostatų, nenurodė, kada buvo konkursas, kas
dar pretendavo į šią pareigybę ir pan. Teisingumo ministerijos 2009 m. birželio
25 d. raštas, kuriuo atsakyta į jo 2009 m. birželio 15 d. prašymą tuo pačiu
klausimu, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, yra formalus, jame
nepasisakyta dėl prašymo esmės. Jis negavo atsakymo į 2009 m. birželio 15 d.
prašymą dėl informacijos apie vidutinę vienos civilinės bylos ir vienos
administracinės bylos kainą. Taigi nurodyti 2009 m. birželio 19 d. ir 2009 m.
birželio 25 d. šio atsakovo raštai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo
8, 19 straipsnių reikalavimų, nepagrįsti teisės normomis, juose neatsakyta į jo
keliamus klausimus, neatliktos administracinės procedūros. Pareiškėjas teigė,
kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jam padaryta moralinė ir materialinė žala,
kadangi Teisingumo ministerija nepateikė informacijos, kuri jam buvo reikalinga
civilinėje ir administracinėse bylose, patvirtinant reikalavimus Tarnybai. Taip
pat nurodė, kad dėl atsakovų veiksmų jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo
sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė
emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo
galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.
Atsakovai
Teisingumo ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujamas Teisingumo
ministerijos, atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 35–39) prašė atmesti skundą kaip
nepagrįstą.
Teisingumo
ministerija nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1
d. skunduose prašė ištirti Tarnybos tarnautojų galimai padarytus pažeidimus bei
išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos darbuotojų veiksmais,
todėl, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 23 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1
dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d.
įsakymu Nr. 1R-105 patvirtintų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 14.7 punktu, pagrįstai
ir teisėtai informavo Tarnybą apie pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes bei
persiuntė pareiškėjo skundus juose nurodytoms aplinkybėms ištirti. Be to, taip
pat pagrįstai persiuntė Tarnybai ir pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d. prašymą
dėl Tarnybos advokatų teikiamos klaidingos informacijos apie išlaidas,
susijusias su teisinės pagalbos teikimu. Apie skundų ir prašymo persiuntimą
Tarnybai pareiškėjas informuotas 2009 m. birželio 19 d. raštu, kuriame
pareiškėjui pranešta, kad Tarnyba pradėjo administracinę procedūrą ir nagrinėja
bei aiškinasi skunduose nurodytas faktines aplinkybes, o apie administracinį
sprendimą Tarnyba informuos Teisingumo ministeriją, taip pat kad Teisingumo
ministerija, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, 10
darbo dienų pratęsia administracinę procedūrą, nagrinėjant pareiškėjo skundus
ir prašymą. Todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kad Teisingumo
ministerija 2009 m. birželio 19 d. rašte nenurodė atliekamų administracinių
procedūrų, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad iki skundo
teismui pateikimo negavo iš Teisingumo ministerijos administracinio sprendimo
dėl pradėtos, o vėliau pratęstos administracinės procedūros. Teisingumo
ministerija pareiškėjui į jo skundus bei prašymą atsakė 2009 m. liepos 3 d.
raštu, dėl kurio pareiškėjas pateikė skundą Komisijai. Remiantis Viešojo
administravimo įstatymo 31 straipsniu, nepraleido nustatyto termino
administracinei procedūrai baigti ir sprendimui priimti dėl 2009 m. gegužės 22
d. ir 2009 m. birželio 1 d. skundų bei 2009 m. gegužės 22 d. prašymo. Dėl
atsakymo į pareiškėjo 2009 m. birželio 2 d. ir 2009 m. birželio 11 d. prašymus
nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. birželio 19 d. rašte buvo informuotas, kad
Prašymo išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą forma yra
patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. gegužės 13 d.
įsakymu Nr. 1R-158 (2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1R-444 redakcija),
kuris oficialiai paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra tikslinga
papildomai tvirtinti pateiktų prašymų formos tikrumo. Pareiškėjo atsiųstos
Prašymų išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą formos nebuvo
grąžintos, kadangi jų tikrumo Teisingumo ministerija papildomai netvirtino.
Pareiškėjo prašymu jam išsiųstos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.
sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 (2006 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 396 redakcija)
patvirtintos Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą
mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės. Nesutiko su pareiškėjo skundo
argumentais, kad Teisingumo ministerija nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė
teikti informaciją apie skundų bei ieškinių dėl Tarnybos veiksmų ir advokatų
teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybės 2007–2009 m. skaičių bei
informaciją apie pareikštų ieškinių ir pareiškimų teismuose skaičių dėl
Tarnybos ir jos tarnautojų veiksmų. 2009 m. birželio 19 d. rašte pareiškėjui
nurodė, kad pateikti prašomos informacijos negali, kadangi ministerijos
administruojamoje informacinėje sistemoje nėra klasifikatoriaus, pagal kurį
galima būtų identifikuoti piliečių skundų skaičių dėl Tarnybos veiklos ir
antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės pagal konkrečią
tarnybą. Taip pat, vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir
savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1
punktu, atsisakė pateikti informaciją apie 2007–2009 m. gautų skundų, susijusių
su Tarnybos veikla bei advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybe,
skaičių. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad Teisingumo ministerija
nedisponuoja informacija apie pareikštų ieškinių ir pareiškimų teismuose
skaičių dėl Tarnybos ar jos tarnautojų veiksmų, nes proceso šalimi tokiose
pobūdžio bylose yra Tarnyba, o ne Teisingumo ministerija. Dėl atsakymų į
pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. prašymus nurodė, kad į pareiškėjo 2009 m.
birželio 15 d. prašymą suteikti informaciją apie aplinkybes, kurioms esant
Tarnybos direktorė S. P. buvo priimta į pareigas, bei į
analogiško turinio 2009 m. birželio 15 d. prašymą, persiųstą iš Lietuvos
Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, pareiškėjui atsakyta 2009 m. birželio 19
d. ir 2009 m. birželio 25 d. raštais. 2009 m. birželio 19 d. rašte pareiškėjui
nurodyta, kad S. P. priimta į Tarnybos direktorės pareigas
konkurso būdu, Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnio nustatyta tvarka,
laikantis visų įstatyme nustatytų reikalavimų, priimant asmenį į įstaigos
vadovo pareigas. 2009 m. birželio 25 d. raštu pareiškėjas informuotas, kad į jo
prašymą, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos,
Teisingumo ministerija jau atsakė 2009 m. birželio 19 d. raštu, todėl šis
prašymas, vadovaujantis Taisyklių 12 punktu, nebus nagrinėjamas. Pažymėjo, kad
pareiškėjas neprašė informacijos apie konkurso datą bei kitos informacijos,
kuri nurodoma jo skunde. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, kad
Teisingumo ministerija neatsakė į jo 2009 m. birželio 15 d. prašymą dėl
informacijos apie vidutinę vienos civilinės bylos (nagrinėjant bylą pirmosios
ir apeliacinės instancijos teisme) kainą bei apie vidutinę vienos
administracinės bylos (nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos
teisme) kainą pateikimo, nepagrįsti: pareiškėjui atsakymas į šį jo prašymą
pateiktas 2009 m. liepos 3 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5244, nepraleidus termino
administracinei procedūrai baigti bei sprendimui priimti. Dėl kitų pareiškėjo
skunde nurodytų pažeidimų nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, Teisingumo
ministerija, nagrinėdama jo skundus ir prašymus, netinkamai taikė Viešojo
administravimo įstatymo 8 ir 19 straipsnių bei Taisyklių 6 ir 7 punktų
nuostatas, tuo padarė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, tačiau visi
pareiškėjo argumentai yra abstraktūs bei deklaratyvūs. Be to, remiantis
paminėto įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, antspaudu tvirtinamas
individualus administracinis aktas, tačiau ne administracinės procedūros
sprendimas. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad deliktinė
atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra
būtina bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visuma, nurodyta Civilinio kodekso
(toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniuose, t. y. neteisėti veiksmai,
priežastinis ryšys, kaltė, žala. Remiantis CK 6.247 straipsniu, atlyginami tik
tie nuostoliai, kurie yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Valstybės pareiga
atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės
valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės
tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.
Pareiškėjas neįrodė, kad Teisingumo ministerijos tarnautojas atliko jo
atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip įstatymai įpareigojo
veikti. Pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė turtinę ir neturinę žalą, yra
deklaratyvūs ir nepagrįsti, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriais
remiantis įvertino jam padarytos turtinės ir neturinės žalos dydį. Kadangi nėra
civilinės atsakomybės sąlygų, atmestinas ir pareiškėjo prašymas dėl žalos atlyginimo.
Trečiasis suinteresuotas
asmuo ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Tarnybos, atsiliepimu į
skundą (T 1, b. l. 65–69) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Tarnyba nurodė,
kad dėl pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d. skunde nurodytų aplinkybių
Tarnyboje, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, buvo
vykdoma administracinė procedūra, apklausiant Tarnybos darbuotojus ir patį
pareiškėją, ir 2009 m. liepos 2 d. priimtas administracinės procedūros
sprendimas Nr. (1.9.)-SD-2258-09, kuriame konstatuota, kad Tarnybos specialistė
L. D. teisėtai ir pagrįstai atsisakė vykdyti pareiškėjo
prašymą dėl dokumentų kopijų darymo, kadangi Tarnyba neteikia mokamų kopijavimo
paslaugų ir pareiškėjas nepateikė Tarnybai raštiško prašymo dėl konkrečių
kopijų išdavimo. Dėl paminėto Tarnybos sprendimo pareiškėjas pateikė skundą
Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai. Dėl Tarnybos patalpose
2009 m. gegužės 21 d. kilusio konflikto pareiškėjas Tarnybos skundo pagrindu
patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių teisės pažeidimų
kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnį. Tarnybos nuomone, Tarnyba pareiškėjo
atžvilgiu 2009 m. gegužės 21 d. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, suteikiančių
pagrindą jam šioje administracinėje byloje reikalauti turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Tarnybos.
Pareiškėjo skunde pateikti teiginiai dėl Tarnybos 2009 m. balandžio 24 d. rašto
(t. y. kad Tarnyba jo 2009 m. kovo 19 d. pateiktą prašymą patvirtinti Tarnybos
sutarties su advokate Genovaite Rokickiene kopiją, kuri jam
buvo būtina pateikti teismui, pažeisdama visus teisės aktų nustatytus terminus,
patenkino tik 2009 m. gegužės 13 d., kad atsakymas buvo parengtas 2009 m.
balandžio 24 d., tačiau pagal spaudą ant voko išsiųstas tik 2009 m. gegužės 11
d., taigi, pasak pareiškėjo, atsakymas iš tiesų parengtas 2009 m. gegužės 11 d.,
rašte įrašant atgalinę datą) yra įrodymais nepagrįsta pareiškėjo subjektyvi
nuomonė. Tarnyboje parengti oficialūs dokumentai tvarkomi, vadovaujantis
Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio
direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintomis Dokumentų
tvarkymo ir apskaitos taisyklėmis bei Tarnybos direktorės 2008 m. kovo 19 d.
įsakymu Nr. (1.6.)-T-24-08 patvirtintu Vilniaus valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos tarnybos darbo reglamentu: Tarnybos parengti oficialūs
dokumentai registruojami informacinėje dokumentų valdymo sistemoje tik juos
pasirašius ir (ar) patvirtinus, užregistravus dokumentus, atliekamos tolesnės
procedūros, taip pat ir tą pačią darbo dieną jie išsiunčiami adresatams.
Tarnybos 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas tą pačią
dieną. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės
teismas pradėjo nagrinėti civilinę bylą pagal Tarnybos ieškinį pareiškėjui dėl
žalos atlyginimo, kad Tarnybos atstovai į teismo posėdžius atvyksta
po kelis, todėl piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, kadangi Tarnybai atstovauti
teisme pakaktų ir vieno atstovo, be to, pareiškėjo nuomone, paminėtoje
civilinėje byloje pažeista jo teisė į teisinę pagalbą, nes Tarnyba atsisakė ją
suteikti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pažymėjo, jog teisė spręsti, kiek
atstovų paskirti atstovauti Tarnybos interesus konkrečioje byloje, priklauso
Tarnybai, be to, teisės aktai nereglamentuoja tarnautojų, galinčių atstovauti
Tarnybos interesus vienoje byloje, skaičiaus, todėl Tarnyba, atsižvelgdama į
bylos sudėtingumą ir apimtį, į tai, ar byla yra svarbi formuojant teismų
praktiką, į tai, kurie Tarnybos tarnautojai yra susipažinę su bylos medžiaga ar
rengė procesinius dokumentus, konkrečiu atveju sprendžia, kiek Tarnybos
tarnautojų įgalioti atstovauti Tarnybos interesus. Pareiškėjas pats savo
veiksmais, t. y. piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba,
užkirto sau galimybę įgyti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą, kuris
būtų atstovavęs pareiškėjo interesus paminėtoje byloje. Tai patvirtino Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 16 d. sprendime
administracinėje byloje Nr. I-1521-189/2009, konstatuodamas, kad Tarnyba
teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2009 m. kovo 2 d. prašymą
dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje Nr.
2-6450-0803/2009. Dėl pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d. Teisingumo ministerijai
pateiktame prašyme nurodytų aplinkybių nurodė, kad pareiškėjas prašė
paaiškinti, kodėl Tarnybos advokatai klientams aiškina, jog, pralaimėjus bylą
teisme, Tarnyba iš klientų teismo keliu reikalaus išlaidų, susijusių su teisine
pagalba, atlyginimo, pasak pareiškėjo, ši informacija teikiama klientams
Tarnybos direktorės nurodymu, nors teisės aktuose tokia Tarnybos reikalavimo
teisė nenumatyta. Pareiškėjas 2009 m. gegužės 27 d. pateikė Tarnybai analogišką
prašymą, prašymo reg. Nr. (1.9.)-GD-691-09, kuriame pateiktas tik abstraktus
teiginys, iš kurio negalima nustatyti, kuris advokatas, kuriam pareiškėjui
nurodė pareiškėjo Tarnybai ir Teisingumo ministerijai pateiktuose prašymuose
nurodytas aplinkybes. Tarnyba 2009 m. birželio 23 d. rašte Nr.
(1.9.)-SD-2131-09 informavo pareiškėją, jog nei Valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra nuostatos,
įtvirtinančios teisę ar nustatančios pareigą Tarnybai kreiptis į teismą dėl
antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo į valstybės biudžetą iš
pareiškėjo išimtinai tuo pagrindu, kad pareiškėjas, kuriam buvo teikiama
antrinė teisinė pagalba, pralaimėjo bylą teisme. Dėl pareiškėjo 2009 m.
birželio 2 d. Teisingumo ministerijai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių
nurodė, kad pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 2009 m. gegužės 25 d. kreipėsi į
Tarnybą, norėdamas pateikti Tarnybai skundą, tačiau Tarnybos durys buvo
uždarytos, nors iki pietų pertraukos buvo likusios 6 min., kad, Tarnybos
darbuotojai atrakinus duris, pareiškėjas įėjo į Tarnybą ir pateikęs skundą
paprašė užregistruoti, tačiau Tarnybos darbuotoja į jį nekreipė dėmesio, kad palaukus
5 min. pareiškėjo pateikti dokumentai buvo suplėšyti, o jis pats grubiai
išvytas, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu
patvirtinti faktą, kad jo 2009 m. gegužės 25 d. Tarnybai pateiktas skundas buvo
priimtas, tačiau jam paaiškinta, kad Tarnyba 2009 m. gegužės 25 d. jokių
dokumentų iš jo negavo, kad 2009 m. gegužės 27 d. priimti pareiškėjo pateikti
pakartotiniai dokumentai, tačiau atsisakyta padaryti pateiktų dokumentų visų
lapų kopijas. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu, dėl paminėtų
aplinkybių Tarnyboje buvo vykdoma administracinė procedūra ir 2009 m. liepos 2
d. priimtas administracinės procedūros sprendimas Nr. (1.9.)-SD-2258-09,
kuriame pasisakyta dėl pareiškėjo aptarnavimo 2009 m. gegužės 25 d., jo
pateiktų dokumentų priėmimo, registracijos bei paminėtų dokumentų kopijų jam
išdavimo. Dėl Tarnybos patalpose 2009 m. gegužės 25 d. kilusio konflikto
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo žinioje yra administracinio teisės pažeidimo
byla Nr. A2.9.-3116-119/2009 pagal Tarnybos skundą dėl pareiškėjo įvykdyto
administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 174 straipsnį. Dėl pareiškėjo
2009 m. birželio 11 d. Teisingumo ministerijai pateiktame prašyme nurodytų
aplinkybių nurodė, kad Teisingumo ministerijai pateiktame prašyme
pareiškėjas reikalavo pateikti pažymą, be kita ko, apie teismuose esančių bylų
prieš Tarnybą kiekį 2007–2009 m., administracinių ir civilinių bylų skaičių,
kurias vienu metu nagrinėja Tarnybos advokatas, teikiantis antrinę teisinę
pagalbą. Tarnyba 2009 m. birželio 11 d. gavo analogišką pareiškėjo
prašymą (reg. Nr.(1.9.)-GD-773-09), į kurį atsakė 2009 m. liepos 13 d.
raštu Nr. (1.9.)-SD-2374-09, pateikdama Tarnybos surinktą ir
disponuojamą informaciją, tuo tarpu kitą informaciją, kuri Tarnyboje nebuvo
sisteminama ir archyvuojama, atsisakė pateikti, remdamasi Teisės gauti informaciją
iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2
dalies 1 punktu. Dėl pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. Teisingumo ministerijai
pateiktame prašyme nurodytų aplinkybių nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą
pateikti pažymą apie skyrimo į Tarnybos direktoriaus pareigas aplinkybes bei
paaiškinti, ar nebuvo pažeisti teisės aktai, skiriant į pareigas Tarnybos
direktorę S. P. Šis pareiškėjo prašymas nesusijęs su
Tarnybos veiksmais ar sprendimais, todėl nepasisakė dėl su tuo susijusių
aplinkybių, tačiau, Tarnybos nuomone, Teisingumo ministerija išsamiai bei
motyvuotai, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, atsakė į pareiškėjo prašymą.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas
atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra visiškai nepagrįstas. Remiantis CK
nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m.
gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007),
civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei už valdžios
institucijų neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti ne tik valdžios institucijų
veiksmų priešingumą teisei, bet ir kitas organiškai tarp savęs susijusias
sąlygas: priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba
nuostolių, teisės pažeidėjo kaltę, teisės pažeidimu padarytą žalą arba
nuostolius; nesant bent vienos iš šių keturių sąlygų, teisė į žalos atlyginimą
paneigiama. Šioje byloje pareiškėjas ginčija Teisingumo ministerijos ir
Komisijos sprendimus, tačiau kelia ir Tarnybos civilinės atsakomybės klausimą,
tačiau daugelis pareiškėjo skundžiamų Tarnybos veiksmų ir sprendimų yra kitų
bylų ginčo dalykai, todėl Tarnybos civilinės atsakomybės klausimas turėtų būti
sprendžiamas tik išnagrinėjus tam tikras bylas, tuo tarpu šioje byloje,
neišeinant už pareiškėjo iškelto ir nagrinėjamo ginčo ribų, vertintinas Teisingumo
ministerijos ir Komisijos priimtų aktų teisėtumas ir pagrįstumas. Tarnyba
pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, Teisingumo ministerijos
bei Komisijos veiksmuose taip pat nėra neteisėtumo, šių institucijų pareiškėjo
atžvilgiu priimti teisės aktai yra teisėti, pagrįsti, priimti vadovaujantis
teisės aktais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus pareiškėjo prašymuose
ir skunduose nurodytas aplinkybes, neperžengiant šių institucijų kompetencijos
ribų, tuo tarpu pareiškėjas teismui pateiktame skunde atsakovų neteisėtus
veiksmus grindžia savo subjektyvia, įrodymais ir teisiniais argumentais
nepagrįsta nuomone apie Tarnybos direktorę ir kitus darbuotojus, Teisingumo ministerijos
tarnautojus bei Komisijos pirmininką. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių
įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą, o nurodytos aplinkybės dėl
patirtos neturtinės žalos kelia pagrįstų abejonių, ar pareiškėjo skunde nurodyti
atsakovų veiksmai galėjo priversti pareiškėją egzistuoti kankinimo sąlygomis,
patirti kančias, atimti elementarius buitinius patogumus, sukelti emocinę ir
dvasinę depresiją ir psichologiškai traumuoti pareiškėją. Tai, kad pareiškėjas
sistemingai skundžia valstybės valdžios institucijų ir teismų sprendimus, o tai
patvirtina pareiškėjo skunde nurodyta informacija apie bylų skaičių Lietuvos
vyriausiajame administraciniame teisme ir Vilniaus apygardos administraciniame
teisme, įrodo, kad tokiu elgesiu pareiškėjas siekia bylinėtis su institucijomis,
ir tai jam neturtinės žalos nesukelia.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu (T
2, b. l. 40–49) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas priteisė iš
pareiškėjo 993,03 Lt bylinėjimosi išlaidas atsakovui Teisingumo ministerijai.
Teismas nurodė,
kad pareiškėjas prašo panaikinti Teisingumo ministerijos 2009 m. birželio 19 d.
raštą Nr. (1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ ir 2009 m. birželio 25 d.
raštą Nr. (1.23.)7R-4912 „Dėl Jūsų prašymo“, todėl turi būti vertinamas atsakovo
Teisingumo ministerijos veiksmų, surašant paminėtus raštus, teisėtumas ir
pagrįstumas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Teisingumo ministerijai
skundus ir prašymus, į kuriuos buvo atsakyta ginčijamais raštais: 2009 m.
gegužės 22 d. skundą, reg. Nr. 3R-779, dėl Tarnybos atsisakymo išduoti
dokumentų kopijas, dėl Tarnybos rašto Nr. (1.9.)-SD-1362-09 bei dėl Tarnybos
atstovų skaičiaus civilinėje byloje Nr. 2-6450-0803/2009 pagal Tarnybos ieškinį
V. S.; 2009 m. gegužės 22 d. prašymą, reg. Nr. 3R-780, dėl
to, jog advokatai, teikiantys antrinę teisinę pagalbą, praneša pareiškėjams,
kad, pralaimėjus bylas, Tarnyba teismo keliu sieks išlaidų už suteiktą antrinę
teisinę pagalbą priteisimo iš pareiškėjų; 2009 m. birželio 1 d. skundą, reg.
Nr. 3R-837, dėl 2009 m. gegužės 25 d. konflikto, kilusio tarp pareiškėjo
ir Tarnybos darbuotojos L. D., dėl 2009 m. gegužės 27
d. Tarnybai pateiktų raštų registravimo, dėl dokumentų kopijų darymo ir
tvirtinimo Tarnyboje; 2009 m. birželio 2 d. prašymą, reg. Nr. 3R-838, dėl
Prašymo išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą formos
patvirtinimo bei Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą
mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių pateikimo; 2009 m. birželio 11
d. prašymą, reg. Nr. 3R-897, dėl informacijos apie 2007–2009 m. gautų skundų,
susijusių su Tarnybos veikla bei advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos
kokybe, skaičių, apie pareikštų ieškinių ir pareiškimų teismuose skaičių dėl
Tarnybos ar jos tarnautojų veiksmų bei apie administracinių ir civilinių bylų
skaičių, kurias vienu metu nagrinėja Tarnybos advokatas, teikiantis antrinę teisinę
pagalbą; 2009 m. birželio 15 d. prašymą, reg. Nr. 3R-911, dėl Tarnybos
direktorės S. P. priėmimo į pareigas; 2009 m. birželio 15
d. prašymą Lietuvos Respublikos Vyriausybei, persiųstą Teisingumo ministerijai,
reg. Nr. 3R-911, dėl Tarnybos direktorės S. P. priėmimo į
pareigas. Teismas pažymėjo, jog, atsakydama į 2009 m. gegužės 22 d. prašymą ir
skundą bei 2009 m. birželio 1 d. skundą, Teisingumo ministerija 2009 m.
birželio 19 d. rašte Nr. (1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“
pareiškėjui paaiškino, kad ji 2009 m. birželio 3 d. raštu Nr. (1.23)-7R-4287
kreipėsi į Tarnybą, prašydama pateikti informaciją apie pareiškėjo prašyme ir
skunduose nurodytas aplinkybes. Tarnyba 2009 m. birželio 11 d. raštu Nr.
(1.15.)-SD-l898-09 informavo Teisingumo ministeriją, kad, atsižvelgdama į
pareiškėjo skundus dėl Tarnybos tarnautojų ir specialistų veiksmų bei
vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, pradėjo
administracinę procedūrą, kad priėmusi administracinės procedūros sprendimą dėl
pareiškėjo skundų pateiks informaciją Teisingumo ministerijai apie pareiškėjo
prašyme ir skunduose nurodytas aplinkybes. Atsižvelgdama į tai bei remdamasi
Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, Teisingumo ministerija pratęsia
administracinę procedūrą, nagrinėjant paminėtus pareiškėjo skundus bei prašymą,
10 darbo dienų. Kadangi 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d.
skunduose pareiškėjas, be kita ko, prašė ištirti Tarnybos tarnautojų galimai
padarytus pažeidimus bei išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos
darbuotojų veiksmais, Teisingumo ministerija, vadovaudamasi ginčo metu
galiojusios redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies
1 punktu, 23 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi
bei Tarnybos nuostatų 14.7 punktu, pagrįstai ir teisėtai informavo Tarnybą apie
pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes bei persiuntė pareiškėjo skundus juose
nurodytoms aplinkybėms ištirti, taip pat pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d.
prašymą dėl Tarnybos advokatų teikiamos klaidingos informacijos apie išlaidas,
susijusias su teisinės pagalbos teikimu. Apie paminėtų skundų ir prašymo
persiuntimą Tarnybai pareiškėjas informuotas, jam taip pat pranešta, jog
Tarnyba pradėjo administracinę procedūrą ir nagrinėja bei aiškinasi skunduose
nurodytas faktines aplinkybes, apie administracinį sprendimą Tarnyba informuos Teisingumo
ministeriją, o ši, remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, 10
darbo dienų pratęsia administracinę procedūrą, nagrinėjant pareiškėjo skundus
ir prašymą. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija, nepažeisdama Viešojo
administravimo įstatymo 31 straipsnio nustatyto termino, į pareiškėjo 2009 m.
gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d. skundus bei 2009 m. gegužės 22 d.
prašymą taip pat atsakė 2009 m. liepos 3 d. raštu Nr. (1.23.)7R-5244 „Dėl Jūsų
prašymų ir skundų“. Teismas nurodė, kad, atsakydama į 2009 m. birželio 2 d.
prašymą, Teisingumo ministerija 2009 m. birželio 19 d. rašte Nr. (1.23.)7R-4783
„Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ pareiškėjui pagrįstai paaiškino, jog Prašymo
išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą forma patvirtinta
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr.
1R-158 (2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1R-444 redakcija), kuris yra
oficialiai paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra tikslinga
papildomai tvirtinti kartu su pareiškėjo prašymu siunčiamos paminėtos formos
tikrumo. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, jam siunčiamos Advokatams už
antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir
mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.
sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 (2006 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 396 redakcija).
Aplinkybė, kad, kaip skunde nurodė pareiškėjas, šios nepatvirtintos formos
nebuvo jam grąžintos, nėra reikšminga, kadangi nėra duomenų, jog tai padaryti
buvo prašoma. Teismas taip pat nurodė, kad, atsakydama į 2009 m. birželio 11 d.
prašymą dėl informacijos pateikimo apie skundų bei ieškinių dėl Tarnybos
veiksmų ir advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybės 2007–2009 m.
skaičių, Teisingumo ministerija 2009 m. birželio 19 d. rašte Nr.
(1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ pareiškėjui paaiškino, kad asmenų
teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų
įgyvendinimo tvarką nustato Teisės gauti informaciją iš valstybės ir
savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, kurio 16 straipsnio 2
dalies 1 punkte nustatyta, jog valstybės institucija (įstaiga) gali atsisakyti
teikti informaciją, jei pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar
informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir
laiko sąnaudomis. Atsižvelgiant į tai, kad informacinėje sistemoje, kurioje
registruojami Teisingumo ministerijoje gauti dokumentai, nėra atskirai
klasifikuojami piliečių skundai dėl Tarnybos veiklos ir antrinę teisinę pagalbą
teikiančių advokatų veiklos kokybės pagal konkrečią Tarnybą, pareiškėjo
prašomos informacijos pateikimas pareikalautų neproporcingai didelių laiko ir
darbo sąnaudų, todėl Teisingumo ministerija, vadovaudamasi paminėto įstatymo 16
straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisako pateikti informaciją apie 2007–2009 m.
gautų skundų, susijusių su Tarnybos veikla bei advokatų teikiamos antrinės teisinės
pagalbos kokybe, skaičių. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad nedisponuoja
informacija apie pareikštų ieškinių ir pareiškimų teismuose skaičių dėl
Tarnybos ar jos tarnautojų veiksmų, nes proceso šalimi šiose bylose yra
Tarnyba, o ne Teisingumo ministerija, taip pat pranešė, kad Teisingumo ministerija
nerenka duomenų, kiek einamuoju laikotarpiu advokatas, teikiantis antrinę
teisinę pagalbą, turi bylų pagal Tarnybos priimtus sprendimus; Teisingumo ministerija
turi tik statistinius duomenis apie vidutiniškai vienam advokatui tenkantį
sprendimų skaičių per mėnesį: 2008 m. Tarnyba advokatui, prireikus teikiančiam
antrinę teisinę pagalbą civilinėse ir administracinėse bylose, vidutiniškai per
mėnesį pavesdavo teikti antrinę teisinę pagalbą 1,52 naujose bylose, o
advokatui, nuolat teikiančiam antrinę teisinę pagalbą, – 6,32 naujose bylose. Teisės
gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo
16 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad įstaiga gali atsisakyti teikti
informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar
informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir
laiko sąnaudomis. Kadangi Teisingumo ministerija, kaip nurodyta šiame rašte ir
atsiliepime į skundą, nedisponuoja informacija apie pareikštų ieškinių ir
pareiškimų teismuose skaičių dėl Tarnybos ar jos tarnautojų veiksmų, nes
proceso šalimi tokiose pobūdžio bylose yra Tarnyba, o ne Teisingumo
ministerija, ji, vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių
institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata,
galėjo atsisakyti pateikti pareiškėjui jo prašomą informaciją apie 2007-2009 m.
gautų skundų, susijusių su Tarnybos veikla bei advokatų teikiamos antrinės
teisinės pagalbos kokybe, skaičių. Teismas pažymėjo, jog, atsakydama į
pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. prašymą dėl Tarnybos direktorės S. P. priėmimo į pareigas, Teisingumo ministerija 2009 m.
birželio 19 d. rašte Nr. (1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ pareiškėjui
nurodė, kad S. P. priimta į Tarnybos direktorės pareigas
konkurso būdu, Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnio nustatyta tvarka,
laikantis visų Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų reikalavimų, priimant
asmenį į įstaigos vadovo pareigas. Kadangi šis pareiškėjo prašymas buvo
abstraktus, t. y. juo iš esmės tik išreiškiamos abejonės dėl sprendimo skirti S. P. į užimamas pareigas pagrįstumo, Teisingumo ministerija,
atsakyme pateikdama apibendrintą informaciją, susijusią su S.
P. priėmimu į valstybės tarnybą, jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė.
Teismas, be to, nurodė, kad Teisingumo ministerijos 2009 m. birželio 25 d.
rašte Nr. (1.23.)7R-4912 „Dėl Jūsų prašymo“ pareiškėjas informuotas, kad į jo
prašymą, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Teisingumo
ministerija atsakė rašte Nr. (1.23.)7R-4783, todėl šis prašymas nenagrinėjamas.
Kadangi Taisyklių 12 punktas numato, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo
kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos
naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi
argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, taip pat
atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas, persiųstas iš Lietuvos
Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, buvo analogiškas jo 2009 m. birželio 15
d. pateiktam Teisingumo ministerijai, veiksmai, kuriais atsisakyta iš naujo jį
nagrinėti, o pareiškėjas apie tai informuotas, buvo visiškai pagrįsti. Teismas
pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog į jo 2009 m. birželio 15 d.
prašymą dėl informacijos apie vidutinę vienos civilinės bylos (nagrinėjant bylą
pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) kainą bei apie vidutinę vienos
administracinės bylos (nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme)
kainą Teisingumo ministerija neatsakė, į šį prašymą Teisingumo ministerija
atsakė 2009 m. liepos 3 d. raštu Nr. (1.23.)7R-5244 „Dėl Jūsų prašymų ir
skundų“, kurio pagrįstumas ir teisėtumas šioje byloje nėra ginčijamas.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas manyti, kad
Teisingumo ministerijos veiksmai, surašant 2009 m. birželio 19 d. raštą Nr.
(1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ ir 2009 m. birželio 25 d. raštą Nr.
(1.23.)7R-4912 „Dėl Jūsų prašymo“, yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra jokio
pagrindo jų, kaip ir Komisijos 2009 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 2009/03-4R-169,
panaikinti, taip pat patenkinti išvestinio reikalavimo dėl Teisingumo
ministerijos įpareigojimo atlikti patikrinimą pagal pareiškėjo 2009 m. gegužės 22
d. ir 2009 m. birželio 1 d. skundus bei prašymus. Teismas, spręsdamas dėl žalos
atlyginimo, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi,
CK 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė
pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda, esant trims būtinoms sąlygoms: 1)
neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų
veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai
žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš paminėtų būtinųjų civilinės
atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra
teisinio pagrindo. Teismas padarė išvadą, kad, nagrinėjamoje byloje nenustačius
paminėtos vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. valstybės
tarnautojų neteisėtų veiksmų, turtinės žalos atlyginimas yra negalimas,
atitinkamai – nėra pagrindo patenkinti reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimo. Teismas, atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1, 4 dalis, įvertinęs Teisingumo ministerijos
prašymą priteisti iš pareiškėjo 993,03 Lt išlaidas, kurias patyrė vykdydama
teismo įpareigojimą pateikti dokumentų vertimą į valstybinę kalbą, ir pateiktą PVM
sąskaitą-faktūrą, pažymėjo, jog nekyla abejonių, kad 993,03 Lt už suteiktas
paslaugas vertimą vykdžiusiam asmeniui Teisingumo ministerija privalo sumokėti,
t. y. bet kokiu atveju patirs šias išlaidas, todėl patenkino šį reikalavimą.
Pareiškėjo teiginiai, kad Teisingumo ministerija, kaip viešojo administravimo
subjektas, savo veikloje bet kokiu atveju privalėjo išsiversti jo pateiktus
skundus ir prašymus, todėl be jokio reikalo kreipėsi dėl paminėtų dokumentų
vertimo į kitą asmenį, yra nepagrįsti: pagal Taisyklių 23 punkto nuostatas,
paštu gauto nevalstybine kalba parašyto prašymo visą tekstą į lietuvių kalbą
išsiverčia institucija, kuriai pagal kompetenciją priklauso jį nagrinėti, t. y.
nenumato jokio dokumentų vertimo patvirtinimo, tuo tarpu ABTĮ 9 straipsnio
2 dalis numato, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir
skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti.
III.
Pareiškėjas
apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 52–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir nutraukti bylos dalį
arba perduoti peržiūrėti pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjas
nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra tendencingas, formalus. Teisingumo
ministerija, peržiūrėdama jo kreipimusis, nesilaikė administracinės procedūros,
pažeidė Viešojo administravimo įstatymo, Taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatas.
Teismas nepagrįstai priteisė iš jo Teisingumo ministerijai išlaidas, be to,
nepateiktas šių išlaidų apmokėjimas. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje
byloje Nr. A822-1419/2010. Materialinę ir nematerialinę žalą jis
patiria sistemingai. Yra visos CK numatytos aplinkybės civilinei atsakomybei
atsirasti.
Atsakovai
Teisingumo ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujamas Teisingumo
ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 68–71) prašo Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti
nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Teisingumo
ministerija nurodo, kad savo skundais bei prašymais apeliantas nesiekė, jog
konkrečiai jo atžvilgiu būtų priimtas individualaus pobūdžio administracinis
sprendimas, kuriuo Teisingumo ministerija būtų nustačiusi teises ar pareigas (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. A14-1500/2005). 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio
1 d. skunduose Teisingumo ministerijai apeliantas nurodė apie Tarnybos
darbuotojų daromus pažeidimus bei išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su
Tarnybos darbuotojų veiksmais, todėl pagrįstai ir teisėtai informavo Tarnybą
apie nurodytas faktines aplinkybes bei persiuntė pareiškėjo skundus šioms
aplinkybėms ištirti. Teisingumo ministerija turėjo tik 2009 m. gegužės 25 d.
skundo dalies kopiją, t. y. 1 lapą, todėl jis ir buvo pateiktas Vilniaus
apygardos administraciniam teismui kartu su atsiliepimu. Teisingumo ministerijos
administruojamoje informacinėje sistemoje, kurioje registruojami visi šioje
ministerijoje gauti dokumentai, nėra klasifikatoriaus, pagal kurį galima
identifikuoti piliečių skundų skaičių dėl Tarnybos veiklos ir antrinę teisinę
pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės pagal konkrečią Tarnybą. Tokios
informacijos surinkimas ir apdorojimas pareikalautų neproporcingai didelių
laiko ir darbo sąnaudų. Apeliantas konkrečiai nenurodė, kokį ryšį cituojami
teismų sprendimai turi su nagrinėjama byla. Be to, apeliantas nurodė apie galimai
daromus Tarnybos direktorės pažeidimus, apie kuriuos neminėjo savo skunduose
bei prašymuose Teisingumo ministerijai. Jo teiginiai apie galimą
piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus nesusiję su jo teisėtų interesų ir
teisių pažeidimu. Pažymi, jog vykdant teismo įpareigojimą apelianto skundus bei
prašymus, kurie buvo surašyti ne valstybine kalba, pateikė vertimo biurui uždarajai
akcinei bendrovei „Okas Language Solutions“. Dėl skundų ir prašymų vertimo į
lietuvių kalbą bei vertimo nustatyta tvarka patvirtinimo Teisingumo ministerija
patyrė 993,03 Lt išlaidų, kurios yra apmokėtos ir teisingos. Apelianto
nurodomos aplinkybės dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo iš esmės yra
abstrakčios, visiškai neparemtos konkrečiais įrodymais. Jo teiginiai apie
padarytą žalą iš esmės yra prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamam
reikalavimui patenkinti.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas tenkintinas iš dalies.
Iš pareiškėjo
pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad jame pateikti trys su
atsakovu Teisingumo ministerija sietini (šiam atsakovui adresuoti)
reikalavimai: 1) panaikinti šio atsakovo 2009 m. birželio 19 d. raštą Nr.
(1.23.)-7R-4783; 2) panaikinti šio atsakovo 2009 m. birželio 25 d. raštą Nr.
(1.23.)-7R-4912; 3) įpareigoti šį atsakovą atlikti patikrinimą pagal jo
(pareiškėjo) 2 skundus (2009-05-22 ir 2009-06-01) bei 4 prašymus (2009-05-22,
2009-06-02, 2009-06-11 ir 2009-06-15). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundžiami
paminėti atsakovo raštai yra jo atsakymai į nurodytus pareiškėjo 2 skundus ir 4
prašymus (šių raštų turinys yra atskleistas pirmosios instancijos teismo
sprendime, todėl kolegijos nekartojamas). Taip pat pažymėtina, kad reikalavimas
dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės
pareiškėjo yra siejamas su, jo manymu, neteisėtais Teisingumo ministerijos
veiksmais ir neveikimu, reaguojant į paminėtus skundus ir prašymus.
Pasisakydama dėl
pareiškėjo skundo reikalavimų reikšmės ABTĮ taikymo požiūriu, kolegija pažymi,
kad Komisija, kuri buvo priėmusi pareiškėjo skundžiamą 2009 m. liepos 13 d. sprendimą,
kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nėra laikytina
atsakovu šioje administracinėje byloje. Todėl pareiškėjo nurodytas reikalavimas
panaikinti Komisijos 2009 m. liepos 13 d. sprendimą ABTĮ taikymo prasme
nelaikytinas materialiuoju skundo reikalavimu, kurio kategorijai priskirtini
kiti (aukščiau nurodyti atsakovams adresuoti) reikalavimai. Kolegija taip pat
pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei atlyginti jo nurodytą
turtinę ir neturtinę žalą yra pareikštas CK 6.271 straipsnio pagrindu. Todėl,
atsižvelgiant į paties pareiškėjo nurodytą sąsają tarp šios žalos atsiradimo ir
paminėtų (pareiškėjo įvardintų kaip neteisėtų) Teisingumo ministerijos veiksmų,
šis skundo reikalavimas laikytinas išvestiniu iš paminėtų pirmųjų trijų skundo
reikalavimų.
Pasisakydama dėl
pareiškėjo skundžiamų paminėtų Teisingumo ministerijos 2009 m. birželio 19 d.
ir 2009 m. birželio 25 d. raštų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija
pirmiausia pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu tai yra
administracinės procedūros dėl Teisingumo ministerijos gautų pareiškėjo skundų
bei prašymų baigiamasis aktas (administracinės procedūros sprendimas), kuriuo
pareiškėjui buvo atsakyta į jo pateiktus prašymus bei išaiškintos (nurodytos)
priežastys, dėl kurių atsakovas nepatenkino šių pareiškėjo prašymų (T 1, b. l. 29-30,
31). Toks aptariamų raštų (sprendimų) turinys leidžia daryti išvadą, jog ABTĮ
taikymo požiūriu jie nelaikytini individualiais teisės aktais ta prasme, kad
tiesiogiai nesukelia pareiškėjui atitinkamų teisinių pasekmių (nenustatė ir
nepanaikino pareiškėjui jokių teisių arba pareigų). Pagal šių raštų (sprendimų)
turinį bei jų paskirtį (pateikti skundą padavusiam asmeniui motyvuotą atsakymą
į jo keliamus klausimus) jis yra laikytinas atsisakymu atlikti skundą padavusio
asmens (pareiškėjo) prašomus veiksmus. Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia,
kad, sprendžiant šių raštų (sprendimų) teisėtumo ir pagrįstumo klausimus,
teismui yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo prasme - išaiškinti),
ar toks atsisakymas atlikti prašomus veiksmus yra pagrįstas teisės taikymo prasme,
t. y. nustatyti, ar atsakovas Teisingumo ministerija, gavęs paminėtus pareiškėjo
skundus ir prašymus, pagal jo kompetenciją nustatančius teisės aktus privalėjo
į juos reaguoti pareiškėjo prašomu būdu, ar to daryti neprivalėjo. Taigi
nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus ir reikšmingas šio bylos
atsakovo kompetencijos aiškinimo (pareiškėjo keliamais klausimais) klausimas.
Išnagrinėjusi
bylą šiuo aspektu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais
argumentais bei teismo padarytomis išvadomis, kad šis atsakovas Teisingumo
ministerija neturėjo teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo prašomų atlikti
veiksmų, t. y. pagal savo kompetenciją, nustatytą pirmosios instancijos teismo
aptartuose teisės aktuose, neturėjo teisės įpareigoti Tarnybą patraukti savo
(pareiškėjo nurodytus) darbuotojus drausminėn atsakomybėn, taip pat teisinio
pagrindo (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir
įstaigų įstatymo 16 str. 2 d. 1 p. taikymo prasme) suteikti pareiškėjui jo
prašomą informaciją – statistinius duomenis apie Tarnybos advokatų veiklą bei
su pareiškėju susijusių skundų nagrinėjimą. Atsižvelgdama į paminėtų pareiškėjo
skundų bei prašymų turinį, kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos
tesimo nurodytais argumentais, kad pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. prašymas,
atsakovui Teisingumo ministerijai persiųstas iš Lietuvos Respublikos
Vyriausybės kanceliarijos, Taisyklių 12 punkto taikymo prasme laikytinas
pakartotiniu, todėl šio atsakovo pagrįstai nebuvo nagrinėjamas iš esmės. Taigi
kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams bei
prieitai išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti atsakovo
Teisingumo ministerijos priimtų sprendimų (pareiškėjo skundžiamų raštų) arba
atsisakymo atlikti pareiškėjo prašomus atlikti veiksmus neteisėtais.
Atsižvelgdama į
nurodytus argumentus, taip pat į aukščiau paminėtą pareiškėjo nurodytą sąsają
tarp Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo nurodytos žalos
atsiradimo, kolegija, taip pat sutikdama su šiuo klausimu pirmosios instancijos
teismo nurodytais argumentais, konstatuoja, kad CK 6.271 straipsnio nuostatos pirmosios
instancijos teismo pritaikytos ir išaiškintos teisingai.
Taigi
konstatuotina, kad pirmosios instancijos tesimo priimtas sprendimas iš esmės
yra pagrįstas.
Pasisakydama dėl
apelianto argumentų teismo išlaidų priteisimo klausimu, kolegija pažymi, kad
proceso šalių išlaidų atlyginimo paskirstymą priklausomai nuo bylos
išnagrinėjimo rezultato reglamentuoja ABTĮ 44 straipsnis, kurio 1 dalyje
nustatyta bendra su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo taisyklė: proceso
šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo
išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 4 dalį, tuo atveju, kai sprendimas
priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, kurias
turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus, kitas išlaidas,
susijusias su bylos nagrinėjimu. Todėl nurodytų procesinės teisės normų taikymo
požiūriu atsakovo Teisingumo ministerijos prašymas priteisti iš pareiškėjo su
bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau tai nėra
absoliutus pagrindas teismui tenkinti tokį atsakovo prašymą. Tai teigdama,
kolegija pažymi, kad atsakovo prašomos atlyginti išlaidos yra jo vertimo
įstaigai (UAB „Okas Language Solution“) sumokėta suma (993,03 Lt) už teismui
pateiktų pareiškėjo ne valstybine kalba surašytų paminėtų 2 skundų ir 4 prašymų
vertimą į lietuvių kalbą. Pagal Taisyklių 19.1 punktą yra leidžiama situacija,
kai asmens prašymas (skundas) atitinkamai viešojo administravimo institucijai
išsiunčiamas paštu surašytas ne valstybine kalba. Tokioje situacijoje visą
tekstą į lietuvių kalbą išverčia institucija, kuriai pagal kompetenciją
priklauso nagrinėti šį prašymą (Taisyklių 22 p.). Teismo proceso kalbą
reglamentuojančioje ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėti teisme
rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą
teismo posėdyje gali išversti vertėjas. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmenims,
nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis; už
vertėjo paslaugas mokama iš valstybės biudžeto. Išvardintos Taisyklių bei ABTĮ
nuostatos laikytinos ir traktuotinos kaip lietuvių kalbos nemokantiems asmenims
nustatyta garantija būti išklausytiems jiems kreipusis į viešojo administravimo
subjektą arba į teismą. Tokia garantija negali būti paversta pareiga šiam
asmeniui apmokėti atitinkamo vertimo išlaidas, nes, priešingu atveju, būtų
pažeista šios garantijos esmė. Tuo būtų pažeistas kertinis teisinės valstybės
principas dėl galimybės ginti savo pažeistas teises. Atsižvelgdama į nurodytus
argumentus, kolegija daro išvadą, kad nurodyta atsakovo Teisingumo ministerijos
patirtų vertimo išlaidų suma iš pareiškėjo priteista nepagrįstai. Todėl
pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis dėl 993,03 Lt bylinėjimosi
išlaidų priteisimo iš pareiškėjo atsakovui Teisingumo ministerijai naikintina.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136
straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti iš
esmės nepakeistą.
Panaikinti
teismo sprendimo dalį dėl 993,03 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš
pareiškėjo V. S. atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijai.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus
Baranovas
Artūras
Drigotas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė